- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2015-02-26
- Bylos Nr.
- 1A-102-135/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 1-81-1-01256-2013-1
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Bronius Zalaga (pirm.), Vaclovas Iždonas, Boleslovas Kalainis
- Nuteistasis
- R. K.
- Civilinis ieškovas
- K. P.
- Civilinis atsakovas
- AB „(duomenys neskelbtini)“
- Kaltinamasis
- R. K.
- Kategorijos
Pranešėjas Bronius Zalaga Baudžiamoji byla Nr. 1A-102-135/2015
Teisėja Deimantė Andrulytė Teisminio proceso Nr. 1-81-1-01256-2013-1
ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMAS
2015 m. vasario 26 d.
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Broniaus Zalagos,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. K. apeliacinį skundą dėl Radviliškio rajono apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 24 d. nuosprendžio, kuriuo R. K. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 281 str. 3 d. ir jam paskirta 30 MGL, t. y. (3900 Lt) (1129,52 EUR) dydžio baudą.
Pritaikius LR BK 64 ¹ str., paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir R. K. paskirta 20 MGL, t. y. (2600 Lt) (753,01 EUR) dydžio bauda, įpareigojant ją sumokėti per 2 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.
Nuosprendžiu iš dalies tenkintas civilinio ieškovo K. P. ieškinys dėl turtinės žalos atlyginimo ir iš civilinio atsakovo AB „(duomenys neskelbtini)“ priteista 1000 Lt (vienas tūkstantis litų) turtinei žalai atlyginti.
Nuosprendžiu tenkintas civilinio ieškovo K. P. ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo ir iš civilinio atsakovo AB „(duomenys neskelbtini)“ priteista 10 264 Lt (dešimt tūkstančių du šimtai šešiasdešimt keturi litai) neturtinei žalai atlyginti, o iš kaltinamojo R. K. priteista 2736 Lt (du tūkstančiai septyni šimtai trisdešimt šeši litai) neturtinei žalai atlyginti.
Aprašomoji dalis
nustatė:
R. K. nuteistas už tai, kad 2013 metų lapkričio 29 d., apie 18.00 val., (duomenys neskelbtini), tarp 2 ir 3 kilometrų (apie 2,300 km) esančioje nelygiareikšmių kelių sankryžoje, vairuodamas kelių transporto priemonę – automobilį VW CARAVELLE, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) pažeidė Kelių eismo taisyklių 9, 125, 132, 133 ir 158 punktų reikalavimus, tai yra, važiuodamas šalutiniu keliu ir nelygiareikšmių kelių sankryžoje sukdamas į kairę, į pagrindinį kelią, nesilaikė visų būtinų atsargumo priemonių ir sukėlė pavojų kitų eismo dalyvių bei jų turto saugumui, sukdamas sankryžoje į kairę neįsitikino, kad tai daryti saugu, neatsižvelgė į visas važiavimo sąlygas ir posūkyje nepasirinko saugaus važiavimo greičio, išvažiavo į priešpriešinio eismo juostą (nukirsdamas posūkio kampą) taip išvažiuodamas iš dešinės eismo juostos, skirtos važiuoti jo važiavimo kryptimi, posūkyje nepaliko tarpo iš kairiojo šono, kad eismas būtų saugus, nedavė kelio iš kairės pusės pagrindine gatve dviračiu atvažiavusiam ir sankryžoje į dešinę pusę sukusiam K. P., kuris važiavo dviračiu būdamas neblaivus (kraujyje rasta 1,22 promilės etilo alkoholio) ir dėl to su juo susidūrė, tai yra įvyko eismo įvykis, dėl kurio K. P. buvo padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas dėl atviro kairio blauzdikaulio viršutinės dalies lūžio, atviro kairio šeivikaulio viršutinės dalies lūžio, kairio alkūnkaulio lūžio, apatinio žandikaulio kūno dešinės pusės ir kairio kampo lūžio, t.y. padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 281 str. 3 d.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistasis R. K. prašo panaikinti nuosprendį ir, vadovaujantis LR BPK 303 str. 1 d., baudžiamąją bylą nutraukti atleidžiant jį pagal laidavimą ir perduoti jį laiduotojos A. K. atsakomybei be užstato vienerių metų laikotarpiui.
Skunde nurodo, kad teisminio nagrinėjimo metu teismui buvo pateiktas A. K. prašymas baudžiamąją bylą jo atžvilgiu nutraukti bei jį perduoti jos atsakomybėn pagal laidavimą be užstato vienerių metų laikotarpiu, su prašymu buvo pateikti pretendento į laiduotojus charakterizuojantys duomenys, teisme pretendentė į laiduotojus nurodė, jog ji gali laiduoti ir ilgesniam terminui. Pažymi, kad jo atveju yra visos sąlygos ir pagrindai taikyti LR BK 40 str. nuostatas – nusikalstamą veiką padarė pirmą kartą, praeityje nebuvo ne tik teistas, bet ir nebuvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės už kokias nors padarytas veikas, visiškai pripažino savo kaltę, smulkiai paaiškino įvykio aplinkybes, gailisi padaręs nusikalstamą veiką (teismas tai pripažino atsakomybę lengvinančia aplinkybe), nusikalstama veika padarė turtinę ir neturtinę žalą, tačiau iki nuosprendžio priėmimo AB „(duomenys neskelbtini)“ K. P. buvo atlyginęs 7000 Lt dydžio neturtinę žalą.
Apelianto tvirtinimu, iš bylos duomenų matyti, kad AB ,, (duomenys neskelbtini)“ nukentėjusiajam ir civiliniam ieškovui išmokėjo 1365 Lt turtinę ir 7000 Lt neturtinę žalą, todėl LR BK 40 str. 2 d. 3 p. numatyta sąlyga yra įgyvendinta, o nusikalstamą veiką padarusiam asmeniui, nesutinkant su pareikšto civilinio ieškinio dydžiu, atlyginti ar pašalinti padarytą žalą pareiga taikant šias įstatymo nuostatas nėra būtina. Nurodo, kad nuosprendyje nurodytas teiginys, jog susitarimas dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo tarp kaltinamojo ir nukentėjusiojo iki pat nuosprendžio paskelbimo nebuvo pasiektas, yra LR BK 38 str. 1 d. 2 p. išdėstytos sąlygos atleidžiant asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės kaltininkui susitaikius su nukentėjusiuoju, todėl minėtos sąlygos negali būti taikomos asmenį atleidžiant pagal laidavimą. Pažymi, kad įstatymo nuostatos negali būti aiškinamos plečiamai, todėl teismo sprendimas nepagrįstas, nes priimtas nesivadovaujant LR BK bendrosiomis dalies normomis.
Nurodo, kad jo vairuojamas automobilis eismo įvykio metu buvo draustas civilinės atsakomybės draudimu AB „(duomenys neskelbtini)“, baudžiamojoje byloje esantys įrodymai, patvirtina, jog draudimo bendrovė nukentėjusiajam ir civiliniam ieškovui išmokėjo turtinę ir neturtinę žalą. Pasak nuteistojo, draudiko prievolė atlyginti žalą kyla iš civilinės atsakomybės draudimo sutarties, nes draudžiamojo įvykio metu jis vairavo transporto priemonę, kuri buvo apdrausta valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. Nurodo, kad teismų praktikoje aiškinama, jog remiantis sisteminiu Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo normų ir tikslų aiškinimu, iš privalomojo civilinės atsakomybės draudimo sutarties atsiradusi prievolė vykdytina pirmiau už deliktinę prievolę, t.y. nukentėjusysis savo reikalavimą turi tenkinti iš draudiko ir tik tuo atveju, jei draudimo atlyginimo nepakanka žalai visiškai atlyginti - draudimo atlyginimo ir faktinės žalos skirtumą atlygina transporto priemonės valdytojas (įtvirtinta subsiadiarioji draudimo ir transporto priemonės valdytojo prievolė prieš nukentėjusįjį) (CPK 135 str. 1 d. 4 p.). Atsižvelgdamas į tai, apeliantas teigia, jog teismas negali versti asmenį atlyginti žalą nukentėjusiajam, jei padarytą žalą pirmiau turi atlyginti draudimo bendrovė.
Taip pat nurodo, kad iš nukentėjusiojo pareikšto civilinio ieškinio matyti, jog prašoma priteisti neturtinė žala viršija LR Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo 11 straipsnio 1 dalyje numatytą draudimo išmokos sumą, todėl jis nesutinka su civiliniu ieškiniu ir ginčija jo dydį. Nuteistasis nesutinka su pareikštos neturtinės žalos dydžiu, kadangi nukentėjusiojo veiksmai buvo priežastiniame ryšyje su pasekmėmis, nes būtent pats nukentėjusysis, važiuodamas dviračiu neblaivus, pažeidė KET 9, 14 p. reikalavimus. Vadovaudamasis teismų praktiką, apeliantas pažymi, kad sprendžiant civilinio ieškinio klausimą, teismas į nukentėjusiojo padarytus pažeidimus neatsižvelgė.
Šalies argumentai
Apeliantas taip pat nurodo, kad teismas negalėjo daryti tokios išvados, jog jis, nuteistas, nesiėmė jokių veiksmų tam, kad būtų atlyginta nukentėjusiojo patirta žala, nes byloje yra duomenys, jog jis po eismo įvykio suteikė finansinę pagalbą nukentėjusiajam - davė pinigų vaistams, vežė nukentėjusįjį į gydymo įstaigą. Apeliantas taip pat atkreipia dėmesį, jog byloje anksčiau buvo priimtas nutarimas bylą nutraukti nukentėjusiajam ir kaltininkui susitaikius.
Nuteistojo teigimu, teismas netinkamai įvertino aplinkybių visumą ir plečiamai aiškino žalos atlyginimą, todėl priėmė nepagrįstą nuosprendį. Pabrėžia, kad žalos dydžio klausimas negali įtakoti asmens atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės instituto, nes tada nukentėję asmenys gali, kas, nuteistojo nuomone, šiuo atveju ir yra, piktnaudžiauti savo teisėmis ir reikšti nepagrįstai didelius ieškinius, o jų neatlyginus, asmeniui nebūtų galima taikyti laidavimo institutą, kas pažeistų jo teises bei lygybės prieš įstatymą principą.
Nuteistojo nuomone, teismo nukentėjusiajam nuosprendžiu priteistas iš nukentėjusiojo 2726 Lt, o bendroje sumoje 20 000 Lt, neturtinės žalos atlyginimas yra neproporcingas sukeltoms pasekmėms ir nukentėjusiojo veiksmams ir nepagrįstai didelis. Nurodo, kad byloje nebuvo nustatyta jo turtinė padėtis ir pajamos. Nuteistasis pažymi, kad yra neįgalus, dirba savo įkurtoje įmonėje, tačiau teismas to nevertino.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė nuteistojo skundą tenkinti, nukentėjusiojo atstovas prašė nuteistojo skundą atmesti, prokuroras prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti iš dalies – taikyti nuteistajam BK 40 str., o skundo dalį dėl neturtinės žalos dydžio atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BPK 320 str. 3 d., apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose <...>. Šiuo atveju nuteistasis prašo atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės taikant LR BK 40 str. nuostatas, taip pat prašo sumažinti priteistos neturtinės žalos atlyginimą nukentėjusiajam.
Dėl BK 40 straipsnio taikymo
Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl jo atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą (Lietuvos Respublikos BK 40 str.), neatsižvelgė į byloje nustatytas aplinkybes, ko pasėkoje netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Apylinkės teismas, apelianto įsitikinimu, nepagrįstai konstatavo, jog jo atžvilgiu nenustatyta viena iš Lietuvos Respublikos BK 40 str. 2 d. numatytų sąlygų.
BK 40 straipsnio 1 dalies nuostatos nurodo pagrindines sąlygas, kurioms esant galima asmenį, padariusį baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal asmens, kuris vertas teismo pasitikėjimo, prašymą perduoti kaltininką jo atsakomybei pagal laidavimą.
Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje pagrįstai konstatavo, jog apeliantas padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 281 str. 3 d., to neginčija ir pats apeliantas. Apelianto padaryta nusikalstama veika yra priskiriama prie neatsargių nusikaltimų. Taigi akivaizdu, kad BK 40 straipsnio 1 dalyje nustatyta pirmoji iš atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės sąlygų, susijusi su nusikaltimo klasifikacija, priskyrimu neatsargiam nusikaltimui, šioje baudžiamojoje byloje yra.
Antroji BK 40 straipsnio 1 dalyje nustatyta būtina atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės sąlyga – asmens, kuris vertas teismo pasitikėjimo, prašymas perduoti kaltininką jo atsakomybei pagal laidavimą. Byloje yra laiduotojos A. K. prašymas perduoti R. K. laiduotojos atsakomybei pagal laidavimą (2 t. 30 b. l.). Radviliškio rajono savivaldybės Šeduvos miesto seniūnijos seniūno charakteristikoje nurodyta, kad R. K. vykdo individualią veiklą, užaugino ir dorai išauklėjo dvi dukras, gyvena santuokoje su R. K., kuriam nustatytas 45 proc. darbingumo lygis, šeima tvarkinga, A. K. seniūnijoje svarstyta ir bausta nebuvo (2 t., 31 b. l.). Byloje esantys duomenys patvirtina, kad R. K. praeityje teista nebuvo (2 t., 24 b. l.), bausta du kartus administracine tvarka (2 t., 22-23 b. l.). Įvertinus aukščiau išdėstytą, teisėjų kolegija daro išvadą, jog sutuoktinė A. K. gali turėti autoritetą nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui – savo vyrui R. K. ir gali jam daryti teigiamą įtaką.
Kaip matyti iš bylos duomenų, visos BK 40 straipsnio 1 dalies sąlygos byloje yra, tačiau BK 40 straipsnio 2 dalies keturiuose punktuose yra nuosekliai išdėstytos ir kitos būtinos asmens atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą sąlygos. Teismų praktikoje konstatuota, kad tam, jog asmuo būtų atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, turi būti nustatyta BK 40 straipsnio 2 dalyje numatytų sąlygų visuma ir tik visų šių sąlygų buvimas sudaro pagrindą atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą (kasacinės nutartys Nr. 2K-319/2008, 2K-239/2008, 2K-84/2010, 2K-P-82/2010). Taigi, asmuo atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės tik tada, jeigu jis: 1) pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką ir 2) visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką ir 3) bent iš dalies atlygino ar pašalino padarytą žalą arba įsipareigojo ją atlyginti, jeigu ji buvo padaryta, ir 4) yra pagrindo manyti, kad jis visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą, laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų.
Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, R. K. praeityje nėra teistas (2 t., 72 b. l.), t.y. pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką, nuo pat pirmosios apklausos ikiteisminio tyrimo metu prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailėjosi (2 t., 70-71 b. l.), ką pirmosios instancijos teismas skundžiamu nuosprendžiu pripažino jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Taip pat iš bylos medžiagos matyti, kad kaltinamasis R. K. buvo apdraudęs savo civilinę atsakomybę AB ,,(duomenys neskelbtini)“, AB ,, (duomenys neskelbtini)“ K. P. dėl 2013-11-29 autoįvykio išmokėjo 8 365,00 Lt (iš jų 7 000 Lt dėl neturtinės žalos ir 1365,00 Lt dėl negautų pajamų), o Valstybinei ligonių kasai prie SAM dėl K. P. gydymo – 6513,34 Lt (1 t., 178 b. l.). Be to, ir nuteistasis, ir pats nukentėjusysis teismui yra nurodę, kad kaltinamasis vežė po įvykio nukentėjusįjį į ligoninę, davė pinigų gydymui, nukentėjusiojo atsiprašė, kaltinamasis ir nukentėjusysis buvo susitaikę (1 t., 188, 189 b. l., 2 t., 15 b. l.).
Ir nors pirmosios instancijos teismas skundžiamajame nuosprendyje nurodė, jog draudimo bendrovės nukentėjusiajam atlyginta dalis patirtos žalos nereiškia, kad šiuo atveju sąlygą, numatytą BK 40 str. 2 d. 3 p., įvykdė kaltinamasis R. K., t.y. kaltinamasis neįvykdė BK 40 straipsnio 2 dalies 3 punkto reikalavimų – visiškai ar bent iš dalies atlyginti ar pašalinti žalą, jeigu ji buvo padaryta, apeliacinės instancijos teismas su tuo nesutinka.
Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, jog nukentėjusiajam padarytos žalos atlyginimas ar pašalinimas gali būti padarytas bet kokiu būdu. Todėl šiuo atveju aplinkybė, jog nukentėjusiojo patirtą žalą atlygino draudimo bendrovė, o ne pats kaltininkas, negali būti laikomu netinkamu BK 40 str. 2 d. 3 p. numatytų sąlygų įvykdymu. Akivaizdu, jog vairuotojas, apdrausdamas savo civilinę atsakomybę, dar prieš galimus eismo įvykius, imasi priemonių, jog atsitikus tokiems įvykiams nukentėjusiajam būtų atlyginama patirta žala.
Draudimo teisinių santykių atsiradimo tarp draudėjo ir draudiko pagrindas – draudimo sutartis. Pagal CK 6.987 straipsnyje pateiktą draudimo sutarties apibrėžtį draudimo sutartimi viena šalis (draudikas) įsipareigoja už sutartyje nustatytą draudimo įmoką sumokėti kitai šaliai (draudėjui) arba trečiajam asmeniui, kurio naudai sudaryta sutartis, įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytą draudimo išmoką, apskaičiuotą įstatyme ar draudimo sutartyje nustatyta tvarka, jeigu įvyksta įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytas draudžiamasis įvykis. Taigi draudimo sutarties esmė – neigiamų turtinių padarinių, galinčių kilti draudėjui dėl jo (kito asmens) atliekamos veiklos (neveikimo) ar aplinkos veiksnių, atsiradimo rizikos perkėlimas trečiajam asmeniui – draudikui.
Nagrinėjamu atveju byloje aktualus transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo (toliau – TPVCAPD) sutarties pagrindu susiklostančių teisinių santykių reguliavimas. TPVCAPD sutartis, kaip ir kitos draudimo sutartys, yra skirta užtikrinti, kad asmuo, apdraudęs savo turtinį interesą, šiuo atveju – civilinę atsakomybę, visiškai ar iš dalies išvengs neigiamų turtinių padarinių. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo tikslas – garantuoti dėl šiuo draudimu apdraustos transporto priemonės poveikio eismo įvykio metu nukentėjusių ir patyrusių žalą trečiųjų asmenų nuostolių atlyginimą įstatyme ir sutartyje nustatytos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo suma, taip pat užtikrinti transporto priemonę naudojančių valdytojų turtinius interesus, susijusius su civiline atsakomybe, kilusia naudojant šiuo draudimu apdraustą transporto priemonę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugsėjo 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UADB ,,Ergo Lietuva“ v. V. B. ir kt., bylos Nr. 3K-3-382/2009). TPVCAPD sutarties ypatumas yra tas, kad draudėjai negali pasirinkti, sudaryti šią sutartį ar ne, t. y. visos Lietuvos Respublikoje naudojamos transporto priemonės turi būti apdraustos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu (TPVCAPD įstatymo 4 straipsnio 1 dalis).
Kadangi R. K. eismo įvykio metu buvo apdraudęs savo civilinę atsakomybę, tai draudimo bendrovė turėjo pareigą ir pagrįstai atlygino dalį patirtos žalos. Atsižvelgiant į tai, aukštesnysis teismas sprendžia, kad šiuo atveju būtina sąlyga, numatyta BK 40 str. 2 d. 3 p., byloje nustatyta.
Tokiu būdu, teisėjų kolegija, įvertinusi aukščiau išdėstytų aplinkybių visumą bei atsižvelgusi į tai, kad skundžiamu nuosprendžiu nustatyta apelianto atsakomybę lengvinanti aplinkybė, nenustatyta pastarojo atsakomybę sunkinančių aplinkybių, jis praeityje neteistas, neturi galiojančių administracinių nuobaudų, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje padarė nepagrįstą išvadą, jog R. K. atžvilgiu negalima taikyti LR BK 40 str. nuostatų, kadangi nėra pagrindo manyti, jog jis visiškai atlygins nukentėjusiajam nusikalstama veika padarytą žalą. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju yra nustatytos visos LR BK 40 str. numatytos būtinos sąlygos taikyti apelianto atžvilgiu atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, ir yra pagrindas manyti, jog R. K. visiškai atlygins nukentėjusiajam nusikalstama veika padarytą žalą, laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų ir jo atleidimas atitiks bausmės tikslus. Esant aukščiau nurodytoms aplinkybėms, skundžiamas nuosprendis naikintinas ir R. K. atleistinas nuo baudžiamosios atsakomybės LR BK 40 str. pagrindu, o baudžiamoji byla nutrauktina.
Dėl nuteistojo skundo argumentų, susijusių su neturtinės žalos atlyginimu
Apeliacinio skundo dalis dėl civilinio ieškinio, būtent dėl neturtinės žalos nukentėjusiajam K. P., sumažinimo atmestina. Apeliaciniame skunde nėra pateikta jokių pagrįstų argumentų, kurie rodytų, jog civilinio ieškinio klausimas buvo išspręstas netinkamai. Nukentėjusysis K. P. ikiteisminio tyrimo metu pateikė civilinį ieškinį dėl 20 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo, kurį pirmosios instancijos teismas laikė pagrįstu ir teisingu, todėl tenkino visa apimtimi.
Teismas atsižvelgė į žalą padariusio R. K. kaltės formą, turtinę, šeiminę padėtį, dėl nusikalstamos veikos padarymo kilusias pasekmes, vadovavosi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, t. y. atsižvelgė į visus neturtinės žalos įvertinimo kriterijus, nustatytus CK 6.250 str. 2 d.
Nors nuteistasis, nesutikdamas su apylinkės teismo nukentėjusiajam R. K. priteistu neturtinės žalos dydžiu, apeliaciniame skunde samprotauja apie tai, kad prie kilusių pasekmių prisidėjo ir paties nukentėjusiojo veiksmai, t.y. jo neblaivumas įvykio metu, kas nebuvo įvertinta pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu, tačiau tokie nuteistojo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.
Byloje surinktais įrodymais nustatyta, kad nukentėjusiojo atžvilgiu R. K. padarytas nusikaltimas sukėlė sunkų sveikatos sutrikdymą, nukentėjusysis įvykio metu išgyveno stiprų fizinį skausmą, įvykio pasekmėje jis prarado 45 proc. darbingumas, dėl ko kilo problemos dėl įsidarbinimo, nes asmuo, kuriam nustatytas tik 55 proc. darbingumo lygis, negali dirbti pilnos darbo dienos. Pažymėtina, jog K. P. padarytos kelios operacijos, ilgą laiką jis negalėjo normaliai vaikščioti, pooperaciniame laikotarpyje išsivystė kairio blauzdikaulio varusinė deformacija, kelio sąnario nestabilumas, ateityje dar būtinos medikų konsultacijos. Svarbu ir tai, jog nukentėjusysis pakankamai jauno amžiaus, o jau suluošintas, sumažėjo jo bendravimo ir įsidarbinimo galimybės. Taigi, atsižvelgiant į visas šias aplinkybes bei vadovaujantis Lietuvos Respublikos CK 6.250 str. 2 d. įtvirtintais neturtinės žalos piniginio įvertinimo, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, apylinkės teismas pagrįstai nukentėjusiajam priteisė 20 000 Lt neturtinei žalai atlyginti. Civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo išnagrinėtas nepažeidžiant nei baudžiamojo proceso, nei civilinės teisės normų, o priteistas neturtinės žalos dydis sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijams neprieštarauja ir yra adekvatus R. K. nusikalstamos veikos sukeltiems padariniams.
Iš byloje esančių duomenų matyti, kad nukentėjusysis įvykio metu buvo apsvaigęs nuo alkoholio, t.y. taip pat pažeidė KET. Nukentėjusiajam buvo padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas. Visos byloje nustatytos faktinės bylos aplinkybės turi reikšmės sprendžiant neturtinės žalos atlyginimo klausimą. Sprendžiant su vertinimais susijusius teisės taikymo klausimus, svarbu atsižvelgti ne tik į įstatymo tekstą, bet ir sukauptą teismų praktiką, kuri yra įtvirtinta kasacinės instancijos teismo nutartimis, t.y. nukentėjusiesiems, eismo įvykio metu patyrusiems sunkų sveikatos sutrikdymą (Nr. 2K-114/2008, 2K-511/2008, 2K-59/2009, 2K-181/2010, 2K-453/2011, 2K-374/2012, 2K-554/2012 ir kt.). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad nukentėjusiesiems, eismo įvykio metu patyrusiems sunkų sveikatos sutrikdymą, priteisiama nuo 30 000 Lt iki 80 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo. Kolegija neturi pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo nustatytu neturtinės žalos dydžiu, kadangi nukentėjusiajam priteistas neturtinės žalos atlyginimas yra žymiai mažesnis nei teismų praktikoje priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas tokio pobūdžio bylose už padarytą sunkų sveikatos sutrikdymą. Ir nors apylinkės teismas nevertino tos aplinkybės, jog eismo įvykio metu nukentėjusysis buvo pasvaigęs nuo alkoholio, tačiau, atsižvelgus į priteistos neturtinės žalos dydį nukentėjusiajam, apeliacinės instancijos teismo nuomone, papildomai vertinti šią aplinkybę ir dar labiau sumažinti neturtinės žalos dydį šiuo atveju nėra pagrindo, todėl teismo sprendimas dėl priteistos neturtinės žalos dydžio nukentėjusiajam K. P. paliekamas nepakeistu.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 2 d. 1 p., 327 str. 2 p.,
nusprendžia:
Nuteistojo R. K. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Panaikinti Radviliškio rajono apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 24 d. nuosprendžio dalį, kuria R. K. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 281 str. 3 d. ir jam paskirta 30 MGL, t. y. (3900 Lt) (1129,52 EUR) dydžio bauda. Pritaikius LR BK 64 ¹ str., paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir R. K. paskirta 20 MGL, t. y. (2600 Lt) (753,01 EUR) dydžio bauda, įpareigojant ją sumokėti per 2 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.
R. K., padariusį nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 281 str. 3 d., atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės ir perduoti pagal laidavimą A. K. vieneriems metams be užstato, o baudžiamąją bylą nutraukti.
Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.