- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-10-04
- Bylos Nr.
- 2A-371-340/2012
- Teisminio proceso Nr.
- 2-52-3-03086-2010-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Vytautas Zelianka, Jelena Šiškina, Tatjana Žukauskienė (pran.)
- Ieškovas
- L. J.
- Atsakovas
- S. D.
- Kategorijos
- 30.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.14pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.18pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo L. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2011 m. liepos 11 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo L. J. ieškinį atsakovei S. D. dėl įpareigojimo duoti sutikimą ir persodinti krūmus ir medžius.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Byloje kilo ginčas dėl savavališkos statybos objekto įteisinimo.
Šalies argumentai
Ieškovas kreipėsi į teismą prašydamas įpareigoti atsakovę S. D. duoti ieškovui L. J. rašytinį sutikimą dėl ieškovui nuosavybes teise priklausančio žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), rytinėje pusėje, greta atsakovei priklausančio žemės sklypo (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)) stovinčios 1 m. aukščio atraminės sienos buvimo greta ieškovui ir atsakovei priklausančių žemės sklypų ribos bei įpareigoti atsakovę S. D. persodinti krūmus – tujų gyvatvorę bei kitus medžius, esančius atsakovei priklausančio žemės sklypo riboje, greta ieškovui nuosavybes teise priklausančio žemės sklypo. Nurodė, kad nepagrįstai ir nemotyvuotai atsisakydama duoti sutikimą, atsakovė pažeidžia ieškovo nuosavybės teises ir galimybę tinkamai įgyvendinti teisės aktuose įtvirtintas teises ir pareigas. Krūmai pasodinti nesilaikant teisės aktų keliamų reikalavimų.
Atsiliepimas
Atsakovė S. D. pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriuo su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Nurodė, kad atraminė siena buvo pastatyta neteisėtai ir be atsakovės sutikimo; nesutiko, kad tujos ir medžiai pasodinti ir auga neteisėtai.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus rajono apylinkės teismas 2011-07-11 sprendimu ieškinį tenkino iš dalies; įpareigojo atsakovę S. D. per 30 dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos persodinti atsakovei priklausančio žemės sklypo rytinėje pusėje esančią tujų gyvatvorę, du klevus ir kriaušę greta ieškovui nuosavybes teise priklausančio žemės sklypo ribos; kitoje dalyje ieškinio netenkino; priteisė iš atsakovės S. D. ieškovui L. J. 1 313,62 Lt bylinėjimosi išlaidų; priteisė iš atsakovės S. D. ir ieškovo L. J. po 6,89 Lt bylinėjimosi išlaidų valstybei.
Šalies argumentai
Teismas nustatė, kad 2006-04-21 pirkimo-pardavimo sutartimi L. J. ir Z. J. jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise įsigijo žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini). Atsakovė 2009-08-05 skundu kreipėsi į Vilniaus apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamentą, nurodydama, kad ieškovas įvykdė statybos darbus, pastatydamas betoninį statinį – tvoros pamatus 1,4 metro aukščio, besiribojantį su jai priklausančiu sklypu, tuo pačiu pakeldamas gruntą jam priklausančiame sklype. Prašė nustatyti, ar minėtas statinys yra pastatytas teisėtai ir legaliai. Byloje surinkti rašytiniai įrodymai: nuotraukos, planas, ginčijamas savavališkos statybos aktas, kuriame ieškovas savo paaiškinimuose rašo apie atraminę sienutę, faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas, ieškovo paaiškinimai, planas patvirtina, jog ginčo 1,5 m aukščio atraminė sienutė faktiškai pastatyta tarp ieškovo ir atsakovės S. D. sklypų. Liudytoju apklaustas D. A. – buvęs žemės sklypo savininkas, paaiškino, kad atraminės sienelės statyba buvo baigta iki pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo, dėl atraminės sienelės statymo S. D. rašytinio sutikimo nebuvo, bet ji apie tai žinojo; sienelė buvo reikalinga apsaugoti jos sklypą nuo vandens, bėgančio iš liudytojui priklausančio sklypo; parduodamas sklypą, pardavė ieškovui ir atraminę sienelę bei tvorą. Pagal Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002-04-16 įsakymu Nr. 184 patvirtintą statybos techninį reglamentą STR 1.01.07:2002 „Nesudėtingi (tarp jų laikini) statiniai“, atraminė sienutė, kurios aukštis 1,5 m, priskirtina II grupės nesudėtingiems statiniams, be to, atraminės sienutės statymui ant sklypo ribos nustatytas papildomas reikalavimas: būtina gauti kaimyninio sklypo savininko rašytinį sutikimą. Teismas konstatavo, kad atsakovė iki 2010-10-01, t. y. iki naujo Statybos įstatymo priėmimo nedavė sutikimo ieškovui statyti atraminę sienelę ir aktyviais veiksmais dėl jos statybos nesutiko. Teismas nesutiko su ieškovo argumentais, kad sutikimas pagal naują įstatymą nereikalingas, nes jau praėjo daugiau kaip metai laiko. Teismas nustatė, kad atraminė sienutė buvo pastatyta dar ieškovui neesant savininku ir neabejotinai neturint buvusiam savininkui jokio šiam statiniui leidimo. Pasikeitusi teisinė situacija, leidžianti įteisinti neteisėtas statybas nėra besąlygiškas pagrindas tenkinti ieškovo interesus kito savininko interesų nepaisymu, nes sutikimas šiuo atveju neduotas ir atsakomybę turi prisiimti ieškovas (CK 4.103 str., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-07-02 nutartis civilinėje byloje Nr. 37-230/2010). Vilniaus rajono apylinkės teismo 2010-11-08 sprendimu byloje Nr. 2-110-577/2010 ieškovo L. J. ieškinys, t. y. reikalavimas panaikinti Vilniaus apskrities viršininko administracijos statybos valstybinės priežiūros skyriaus 2009-11-16 reikalavimą Nr.(100)-11.55-1879 „Dėl savavališkos statybos padarinių šalinimo“ atmestas; savavališkų statybų faktas išnagrinėtas ir šioje byloje nenagrinėtina, kokia atraminė sienelė, kur yra tiksliai pastatyta, ar tam reikalingas projektas, o nagrinėjamas ieškovo prašymas dėl įpareigojimo duoti leidimą įteisinti savavališką statybą. Tokiu būdu ieškovo nurodyti argumentai dėl statybos reikalavimų laikymosi statant atraminę sienelę teismo nenagrinėtini ir neanalizuotini.
Žemesnės instancijos teismas
Dėl reikalavimo įpareigoti persodinti tujas ir kitus medžius.
Teismas sutiko su ieškovo argumentais, jog privataus žemės sklypo savininkai, sodindami medžius ir krūmus, privalo vadovautis statybos techninio reglamento STR 2.02.01:2004 „Gyvenamieji pastatai“ 1 priedo ir statybos techninio reglamento STR 2.02.09:2005 „Vienbučiai ir dvibučiai gyvenamieji pastatai“ 9 priedo nuostatomis, ir išlaikyti jose nurodomus atstumus ir aukščius. Teismas sprendė, kad ieškovas pagrįstai reikalauja atsakovę persodinti ieškovo ieškinyje nurodytus medžius: du klevus, kriaušę ir tujas. Atsakovė iš esmės teismo posėdžio metu sutiko persodinti minimus medžius, todėl šioje dalyje ieškinys tenkintas.
Patenkinus ieškinį iš dalies iš atsakovės priteisiamos ieškovo turėtos bylinėjimosi išlaidos proporcingai patenkintų reikalavimų apimčiai.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Vilniaus r. apylinkės teismo 2011-07-11 sprendimą dalyje, kurioje teismas atmetė ieškovo reikalavimą dėl įpareigojimo atsakovę duoti rašytinį sutikimą dėl atraminės sienutės buvimo greta žemės sklypų ribos ir priimti naują sprendimą – paminėtą reikalavimą patenkinti. Apelianto nuomone, sprendimas dalyje, kuria reikalavimas dėl įpareigojimo duoti sutikimą netenkintas, priimtas paviršutiniškai įsigilinus į bylos esmę, netinkamai kvalifikavus ginčą ir sprendime nepasisakius dėl esminę reikšmę byloje turinčių aplinkybių bei argumentų, netinkamai taikius materialinės teisės normas, nukrypus nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
1. Teismas nepagrįstai kaip precedentu rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-07-02 nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-7-230/2010, kadangi kasacinio teismo analizuotas ginčo faktinis pagrindas ir pateiktas atitinkamų teisės normų išaiškinimas iš esmės skiriasi nuo nagrinėjamos bylos ratio decidendi. Ieškovas nereiškė reikalavimo CK 4.103 str. pagrindu, o prašė įpareigoti atsakovę duoti sutikimą dėl atraminės sienutės buvimo; atsakovė nereiškė jokių savarankiškų reikalavimų. Be to, nagrinėjamos bylos kontekste ieškovas nelaikytinas statytoju. Atsižvelgtina į tai, kad atsakovė tikriesiems ginčo sienutės statytojams nereiškė jokių pretenzijų, manytina, jog nepagrįsta ir neprotinga šiuo metu preziumuoti atsakovės teisių ir interesų pažeidimą.
2. Teismas neatsižvelgė, kad ieškiniu siekiama ne paneigti (nuginčyti) atraminės sienutės savavališkos statybos faktą, bet realizuoti subjektinę teisę įteisinti atraminę sienutę įstatymų nustatyta tvarka. Darant prielaidą, kad atsakovės rašytinis sutikimas dėl atraminės sienutės yra privalomas, nepagrįstai neduodama tokio sutikimo, formaliai prisidengdama statybos procesą reglamentuojančių teisės normų pažeidimu, atsakovė iš esmės suvaržo apelianto teisę įteisinti atraminės sienutės statybą.
3. Netinkamai kvalifikavęs ginčo teisinius santykius ir taikęs CK 4.103 str. nuostatas, teismas sureikšmino statybą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimo faktą ir sprendė, jog vien atraminės sienutės statybos neteisėtumas lemia neigiamų padarinių (žalos) atsiradimą atsakovei. Apelianto teigimu, teismas privalėjo vadovautis kasacinio teismo praktika suformuota analogiškose bylose: 2007-10-12 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-441/2007, 2009-06-15 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-240/2009. Atsakovė nėra pateikusi jokių įrodymų, patvirtinančių neigiamą neleistiną poveikį jos žemės sklypui ir galinčių pagrįsti jos atsisakymą duoti sutikimą dėl atraminės sienutės buvimo. Buvusiems žemės sklypo savininkams statybos metu buvo davusi žodinį pritarimą. Atraminės sienutės buvimas greta atsakovės žemės sklypo nesukelia neigiamų padarinių ir nepažeidžia atsakovės teisių.
4. Nurodo, jog teismas neatsižvelgė ir neįvertino esminę reikšmę byloje turinčios aplinkybės, kad atraminė sienutė pastatyta dar apie 2005 m., iki 2009 m. rugpjūčio mėn. atsakovė neprieštaravo ir nereiškė jokių reikalavimų dėl šios sienutės nei buvusiems savininkams, nei ieškovui; šis faktas objektyviai atspindi seniai išreikštą atsakovės valią ir ilgą laiką buvusį pritarimą atraminei sienutei. Teismas pažeidė Konstitucijoje įtvirtintą teisingumo principą, priimdamas sprendimą vykdė formalų teisingumą.
5. Nesutinka su teismo Statybų įstatymo 23 str. aiškinimu ir taikymu. Nepaisant to, kad atraminė sienutė pastatyta 2005 m., t. y. teisinis santykis tarp šalių dėl sienutės statybos atsiradęs iki naujosios Statybos įstatymo redakcijos įsigaliojimo, yra pagrindo teigti, kad šiai dienai ieškovui rašytiniai sutikimai, kaip statybą leidžiantis dokumentas yra neprivalomi, nes savavališka statyba įteisinta remiantis naujoje Statybos įstatymo redakcijoje nustatyta tvarka, turinčia atgalinio galiojimo poveikį.
6. Nurodo, jog teisinis ginčo kvalifikavimas, teisės normų aiškinimas ir taikymas yra teismo prerogatyva. Ieškovas niekada neatsisakė savo reikalavimo dėl įpareigojimo atsakovę duoti rašytinį sutikimą dėl atraminės sienutės buvimo.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Atsakovė nurodo, jog jos aktyvūs veiksmai, kai ji pati kreipėsi su skundu dėl statinių teisėtumo ištyrimo, pagrindžia, jog sutikimas dėl atraminės sienelės ir tvoros nebuvo duotas. Teismas pagrįstai vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-7-230/2010 ir šalių ginčą išsprendė tinkamai. Pažymi, jog pateikė savo argumentus, kodėl jai nėra priimtinas atraminės sienelės buvimas. Apeliantas netinkamai aiškina statybą reglamentuojančias teisės normas ir įstatymų galiojimo laike principą.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir motyvai
Apeliacinis skundas atmetamas.
Teisėjų kolegija, remdamasi byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir surinktais įrodymais, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai įvertino nagrinėjamos bylos faktines aplinkybes, tinkamai išaiškino bei pritaikė materialinės teisės normas, reguliuojančias šalių teisinį santykį, nepažeidė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos šios kategorijos bylose nuostatų, o būtent šie teisės taikymo (aiškinimo) aspektai sudaro apeliacijos dalyką.
Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl savavališkos statybos objekto, priklausančio ieškovui, įteisinimo. Paminėto statybos objekto (atraminės sienelės) neteisėtumas konstatuotas Vilniaus rajono apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 8 d. sprendimu, kuriuo teismas atmetė ieškovo L. J. ieškinį atsakovui Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai dėl savavališkos statybos akto ir reikalavimo nugriauti statinius panaikinimo (t.1, b.l. 100-108); ieškovo L. J. apeliacinis skundas buvo atmestas Vilniaus apygardos teismo 2012 m. sausio 23 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-178-590/2012; Vilniaus rajono apylinkės teismo sprendimas įsiteisėjo. Ginčas nagrinėjamoje byloje vyko tarp tų pačių šalių, t. y. 2010 m. lapkričio 8 d. teismo sprendimu nustatyti faktai turi nagrinėjamoje byloje prejudicinių faktų reikšmę ir iš naujo neįrodinėjami (CPK 182 str. 2 p.).
Apeliantas savo skunde nurodo, kad teismas skundžiamame sprendime be pagrindo rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinių bylų skyriaus išplėstinės kolegijos 2010 m. liepos 2 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-230/2010. Apelianto vertinimu, paminėta Aukščiausiojo Teismo nutartis nėra precedentas nagrinėjamoje byloje, nes ieškovo reikalavimas nagrinėjamoje byloje nebuvo grindžiamas CK 4.103 str., ieškovas tiesiog prašė teismą įpareigoti atsakovę duoti rašytinį sutikimą dėl atraminės sienutės buvimo greta ieškovo ir atsakovo sklypų ribos. Teisėjų kolegija su apelianto argumentais nesutinka. Savo reikalavimą įpareigoti atsakovę duoti sutikimą ieškovui nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype stovinčiai 1 m. aukščio atraminei sienelei ieškovas grindžia Lietuvos Respublikos ministro įsakymais patvirtintais techniniais reglamentais: STR 1:01:07:2010 „Nesudėtingi statiniai“, STR2.02.01:2004 „Gyvenamieji pastatai“ ir kitomis taisyklėmis. Įsiteisėjusiu Vilniaus rajono apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 8 d. sprendimu nustatyta, kad ieškovo pastatyta atraminė sienelė yra savavališkos statybos objektas keliais aspektais – ji pastatyta be suderinto statinio projekto ir be kaimyninio sklypo savininko raštiško sutikimo; teismas, išnagrinėjęs ieškinį dėl savavališkos statybos akto ir reikalavimo nugriauti atraminę sienelę panaikinimo, konstatavo, kad sienelė buvo pastatyta, pažeidžiant Statybos įstatymo bei statybos techninių reglamentų (jų tarpe ir reglamento „Nesudėtingi statiniai“, kurio normomis ieškovas grindė ieškinį nagrinėjamoje byloje) reikalavimus. Įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytas faktas, kad ginčo statinys yra savavališkos statybos objektas, atsakovė pagrindė savo atsikirtimus ieškiniui statybos neteisėtumu (t. y. CK 4.103 str.), todėl bylą nagrinėjęs teismas pagrįstai rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo doktrina dėl šios teisės normos taikymo ir aiškinimo nagrinėjamoje byloje.
Apeliantas teigia, jog nagrinėjamoje byloje nėra teisiškai reikšmingas atraminės sienelės statybų teisėtumas, nes atsakovė nereiškė reikalavimo dėl neteisėtos statybos fakto nustatymo ir tokios statybos padarinių pašalinimo; apelianto vertinimu, teismas nagrinėjamoje byloje turėjo vertinti ir spręsti, ar ieškovui statybos įteisinimo tikslu buvo privalu gauti atsakovės sutikimą galiojančios Statybos įstatymo redakcijos kontekste. Teisėjų kolegija negali sutikti su tokia apelianto pozicija; ginčo objekto statybos teisėtumas yra reikšmingas nagrinėjamoje byloje. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinių bylų skyriaus išplėstinė kolegija 2010 m. liepos 2 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-230/2010, pažymėjo, kad tuo atveju, kai reikalavimas reiškiamas remiantis CK 4.103 straipsnio 2 dalimi ir statybos teisėtumas ginčijamas teisės aktų reikalavimų pažeidimo pagrindu, įrodinėjimo dalykas yra tik statybą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimo faktas, t. y. kaimyninio sklypo savininkas turi įrodyti, kokie teisės aktai ir kaip pažeidžiami, tačiau neturi įrodinėti, kokių neigiamų padarinių (žalos) jam sukelia tokios statybos, nes šių reikalavimų pažeidimas kvalifikuojamas kaip jo subjektinės teisės, garantuojamos to teisės akto, pažeidimas. Būtina skirti negatorinį ieškinį, reiškiamą CK 4.99 straipsnio pagrindu siekiant apginti žemės sklypo savininko daiktinę teisę, ir ieškinį dėl neteisėtų statybų padarinių pašalinimo, reiškiamą CK 4.103 straipsnio 2 dalies pagrindu siekiant apginti viešosios teisės aktų garantuojamas teises: pirmuoju atveju įrodinėjimo dalykas yra neigiamas neleistinas poveikis žemės sklypui ar jame esantiems pastatams, o antruoju, minėta, - vien teisės aktų reikalavimų pažeidimas. Apeliantas nagrinėjamoje byloje įrodinėjo, kad jam priklausantis neteisėtos statybos objektas nepažeidžia atsakovės, kaip žemės sklypo savininkės, daiktinių teisių, nors atsakovė, atsikrisdama ieškovui, rėmėsi CK 4.103 str. numatytais pagrindais.
Kolegija dar kartą pabrėžia, kad atraminės sienelės, esančios ieškovo ir atsakovės sklypų ribose, statybos neteisėtumas buvo nustatytas 2009-08-03 administraciniu aktu, ieškinys dėl šio akto nuginčijimo atmestas, sprendimas įsiteisėjęs, o tai reiškia, kad teismo sprendimu konstatuotas viešosios teisės aktų pažeidimas; esant tokioms aplinkybėms kaimyninio sklypo savininko sutikimas negali paneigti statybų neteisėtumo viešosios teisės normų pažeidimo aspektu; kaimynai negali susitarti dėl viešosios teisės normų nepaisymo.
Dėl analogiškų motyvų atmetami apeliacinio skundo argumentai dėl tariamai pažeistų atsakovės teisių ir teisėtų interesų, dėl neigiamų padarinių, kuriuos sukelia atraminė sienelė atsakovės žemės sklypui, nebuvimo. Situacijoje, kai ieškovui priklausantis objektas pastatytas pažeidžiant imperatyvių statybas reglamentuojančių normų reikalavimus, ieškovo argumentai dėl atsakovės kaip sklypo savininkės teisių pažeidimo nebuvimo, statybos neteisėtumo nepaneigia ir nesukelia ieškovui teisės įteisinti statybos objektą. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad apeliantas, pagrįsdamas šį savo skundo aspektą, netinkamai paskirstė įrodinėjimo pareigą; pagal bendrą įrodinėjimo taisyklę įrodinėjimo našta priklauso ieškovui, todėl ieškovas nagrinėjamoje byloje turėjo paneigti atsakovės atsikirtimų teiginius apie tai, kad be jos sutikimo pastatyta atraminė sienelė daro neigiamą poveikį jos žemės sklypui.
Apelianto argumentai dėl aplinkybės, jog atsakovė anksčiau yra davusi sutikimą atraminės sienutės statybai atmetami, nes faktas, kad ginčo atraminė sienelė buvo pastatyta be kaimyninio sklypo savininkės atsakovės S. D. sutikimo, nustatytas jau paminėtu apylinkės teismo sprendimu ir kitoje byloje tarp tų pačių šalių iš naujo nenustatinėjamas.
Dėl analogiškų motyvų atmetami ieškovo apeliacinio skundo argumentai dėl Statybos įstatymo 23 str. 25 d. normos aiškinimo ir taikymo nagrinėjamoje byloje (argumentai, kad gretimo sklypo savininkės sutikimas ir nebuvo reikalingas); faktas, kad statant atraminę sienutę turėjo būti gautas trečiojo asmens S. D. rašytinis sutikimas nustatytas įsiteisėjusiu teismo sprendimu.
Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadomis, o apeliacinio skundo argumentai jų nepaneigė. Dėl to nėra pagrindo apeliacinio skundo motyvais panaikinti arba pakeisti skundžiamą teismo sprendimą (CPK 263, 329-330 str.).
Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) išlaidos nagrinėjamoje byloje neviršija 10 Lt; sutinkamai su Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ jos nepriteisiamos.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
nutarė:
Vilniaus rajono apylinkės teismo 2011 m. liepos 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.