- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2019-01-31
- Bylos Nr.
- eI-997-208/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-03627-2018-2
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Donatas Vansevičius, Mefodija Povilaitienė, Liudmila Zaborovska, Ingrida Kisieliūtė
- Pareiškėjas
- A. M.
- Atsakovas
- Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Advokatai
- Remigijus Rinkevičius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Mefodijos Povilaitienės, Donato Vansevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Liudmilos Zaborovskos,
dalyvaujant pareiškėjui A. M. (A. M.) ir jo atstovui advokatui Remigijui Rinkevičiui, atsakovo atstovei Jurgitai Pašin,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. M. (A. M.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas A. M. kreipėsi į teismą skundu, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – Departamentas) 2018 m. spalio 12 d. sprendimą Nr. (15/5-11) 11U-1391 (01448) „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, išduoto Armėnijos piliečiui A. M.“ (toliau – Sprendimas).
Nurodo, kad Sprendimu nuspręsta panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi, galiojantį iki 2019 m. gruodžio 22 d. Pareiškėjas, nesutikdamas su tokiu sprendimu, teigia, kad jis yra neteisėtas ir nepagrįstas. Paaiškina, kad jis visą laiką nuo pat įmonės įsteigimo, vykdė visus jam keliamus reikalavimus, vystė verslą, turėjo tikslą įsitvirtinti Lietuvoje, tačiau dėl netikėto įmonės darbuotojų išėjimo iš darbo, pareiškėjas susidūrė su darbuotojų trūkumų, kurią bandė išspręsti, tačiau jam nepavyko rasti nei vieno darbuotojo. Mano, kad padarė tik formalų teisės aktų nuostatų pažeidimą, tačiau pažeidimas buvo padarytas dėl nuo pareiškėjo visiškai nepriklausančių objektyvių priežasčių, kadangi jis dėjo visas pastangas tam, kad galėtų rasti dar mažiausiai tris darbuotojus, tačiau jų neatsirado. Pripažįsta, kad tuo atveju, jeigu jis būtų suradęs papildomus darbuotojus, nebūtų pažeidęs reikalavimo dėl 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto šalies ūkio darbuotojų vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio dydžio mokėjimo, nes turėdamas 6 darbuotojus (toks yra darbuotojų poreikis), jiems mokamų atlyginimo suma bendrai sudarytų apie 2 400 Eur. Pareiškėjo manymu, neteisinga ir nesąžininga būtų panaikinti jam leidimą laikinai gyventi, kai atsakovas priėmė sprendimą net nesuteikęs teisės pareiškėjui pasiaiškinti bei pateikti papildomų duomenų ir įrodymų, leidžiančių padaryti pagrįstą išvadą apie tai, kad šis padarytas pažeidimas yra tik formalus ir visiškai nepriklausė nuo pareiškėjo.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdžio metu pareiškėjas ir jo atstovas skundą palaikė, prašė jį tenkinti skunde nurodytais argumentais. Paaiškino, kad surasti dirbančių žmonių Marijampolėje sunku, todėl susidarė tokia situacija. Nepriklausomai nuo pareiškėjo valios, darbuotojai išeina iš darbo. Pareiškėjas dėjo pastangas ir intensyviai darbuotojų ieškojo.
Atsiliepimas
Atsakovas Departamentas atsiliepime į pareiškėjų skundą su juo nesutinka ir prašo atmesti kaip nepagrįstą.
Nurodo, kad Departamentui vykdant užsieniečių kontrolę, 2018 m. spalio 12 d. buvo nustatyta, kad Įmonėje įdarbinti 4 darbuotojai – pareiškėjas ir 3 Lietuvos Respublikos piliečiai. Įmonės darbuotojams, atitinkantiems Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus, bendrai mokamas darbo užmokestis už 2018 m. rugpjūčio mėn. sudarė 1 236,53 Eur. Taigi konstatuota, kad pareiškėjo valdoma Įmonė neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų imperatyvių reikalavimų ir todėl yra leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindas, numatytas Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punkte. Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtinti reikalavimai yra imperatyvūs, Įstatyme nėra nustatyta jokių išimčių dėl šių reikalavimų netaikymo. Departamentas, nustatęs minėtas aplinkybes, turi ne tik teisę, tačiau ir pareigą panaikinti užsieniečiui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Priežastys, dėl kurių užsieniečio įmonė nebeatitinka Įstatymo reikalavimų, neturi jokios teisinės reikšmės, kadangi vien neatitikimas Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimams yra pakankamas pagrindas panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi. Teisės aktuose nėra įtvirtintos pareigos Departamentui informuoti užsienietį, kad jis privalo laikytis jam nustatytų pareigų, kadangi Įstatymo 3 straipsnyje nustatyta, kad užsieniečiai, gyvendami Lietuvos Respublikoje, turi bendrą pareigą laikytis teisės aktų jiems nustatytų pareigų, turi atitikti Įstatymo reikalavimus. Pareiškėjas privalėjo pranešti Departamentui, kad Įmonė nebeatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų ir kreiptis dėl leidimo laikinai gyventi kitu pagrindu. Departamentas išsamiai išnagrinėjo visas reikšmingas faktines aplinkybes, priėmė teisėtą ir pagrįstą Sprendimą, todėl pareiškėjo skundas nepagrįstas.
Teismo posėdžio metu atsakovės atstovė su skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą atsiliepime nurodytais argumentais.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Byloje kilo ginčas dėl Departamento Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.
Remiantis byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad pareiškėjas 2017 m. lapkričio 2 d. pateikė Departamentui prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjas prašyme nurodė, kad ketina užsiimti teisėta veikla IĮ „A. M.“ (toliau – Įmonė). 2017 m. gruodžio 19 d. pranešimu „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo“ Nr. (15/4-11) 10K-51067 Departamentas informavo pareiškėją, kad buvo priimtas sprendimas išduoti jam leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, galiojantį dvejus metus. Pranešimu pareiškėjas buvo informuotas apie tai, kad privalo sumokėti valstybės rinkliavą bei pateikti reikiamus dokumentus. 2018 m. spalio 12 d. Departamentas priėmė skundžiamą Sprendimą. Sprendime nurodoma, kad vykdant užsieniečių kontrolę, 2018 m. spalio 12 d. Sodros informacinėje sistemoje buvo patikrinti duomenys apie pareiškėjo valdomą Įmonėje dirbančius asmenis. Nustatyta, kad Įmonėje įdarbinti 4 darbuotojai – pareiškėjas, turintis leidimą laikinai gyventi ir 3 Lietuvos Respublikos piliečiai. Už 2018 m. rugpjūčio mėn. Įmonės darbuotojoms: J. B. buvo išmokėtas 402,09 Eur darbo užmokestis, G. K. – 428,75 Eur, J. K. – 405,69 Eur, todėl padaryta išvada, kad Įmonės darbuotojams, atitinkantiems Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – Įstatymas) 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus, bendrai mokamas darbo užmokestis už 2018 m. rugpjūčio mėn. sudarė 1 236,53 Eur. Kadangi pareiškėjo valdomoje Įmonėje darbuotojų bendrai gaunamas darbo užmokestis sudaro 1 236,53 Eur, Sprendime konstatuota, kad pareiškėjas bei Įmonė neatitinka reikalavimų turėti leidimą laikinai gyventi teisėtos veiklos vykdymo pagrindu, nes darbuotojams bendrai mokamas 1 236,53 Eur mėnesinis darbo užmokestis nesudaro ne mažiau kaip 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto šalies ūkio darbuotojų vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio dydžių, ir todėl yra leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindas, numatytas Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punkte.
Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punktas įtvirtina, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu jis užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje pagal šio Įstatymo 45 straipsnio nuostatas.
Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, kai jis yra dalyvis įmonės, kuri ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo vykdo steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje, kurioje yra įsteigtos ne mažiau kaip trys darbo vietos ir jose visą darbo laiką dirba Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai ir kurios nuosavo kapitalo (ne akcinės bendrovės ir ne uždarosios akcinės bendrovės atveju – turto) vertė sudaro ne mažiau kaip 28 000 eurų, iš kurių ne mažiau kaip 14 000 eurų – užsieniečio investuotos lėšos ar kitas turtas, ir jis yra šios įmonės vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys, dalyvis, turintis teisę jos vardu sudaryti sandorius, arba yra akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcininkas, kuriam nuosavybės teise priklausančių bendrovės akcijų nominalioji vertė yra ne mažesnė kaip 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo.
Šia Įstatymo nuostata mažinama fiktyvių įmonių steigimo rizika ir užkertamos galimybės piktnaudžiauti leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo sistema (žr., pvz., LVAT 2017 m. spalio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4880-662/2017, 2017 m. lapkričio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4926-662/2017). Tokio teisinio reglamentavimo tikslai suponuoja, kad užsieniečių veikla rinkoje siejama su aukštesnių nei vietos ūkio subjektams reikalavimų vykdymu, kad būtų užtikrinamas tokių ūkio subjektų veiklos realumas ir skaidrumas, išvengta bet kokių piktnaudžiavimo imigracija faktų. Tokios priemonės yra pateisinamos ir proporcingos siekiamiems tikslams, todėl nevertintinos kaip diskriminacinės.
Byloje nėra ginčo dėl to, kad darbuotojams bendrai mokamas mėnesinis darbo užmokestis nesudarė ne mažiau kaip 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto šalies ūkio darbuotojų vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio dydžių, t. y. pareiškėjas neginčija fakto, kad Įmonė neatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų imperatyvių reikalavimų.
Remiantis LVAT formuojama praktika, reikalavimas, įtvirtintas Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punkte (kuriuo remiantis panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvoje), yra imperatyvaus pobūdžio, t. y. norint gauti (ir išlaikyti) leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, būtina, kad pareiškėjas (jo įmonė) atitiktų šį reikalavimą. Iš esmės analogiško pobūdžio situacijos (dėl to, kad nesikreipė į pareiškėją papildomų duomenų, dėl sunkumų ieškant naujų darbuotojų, poveikio priemonės proporcingumo) buvo vertinamos ir LVAT administracinėse bylose Nr. eA-4565-858/2017, Nr. eA-4901-822/2017, Nr. eA-5201-261/2017. Jose teismas konstatavo, jog neatitikimas Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimui yra pakankamas pagrindas panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi. Taigi konstatuotina, kad ir teisės normos skundžiamame Sprendime pritaikytos tinkamai.
Sprendime konstatuota, kad už 2018 m. rugpjūčio mėn. Įmonės darbuotojams buvo mokėtas didžiausias darbo užmokestis nei bet kada anksčiau: J. B. gaunamas darbo užmokestis iki 2018 m. rugpjūčio mėn. svyravo nuo 87,50 Eur iki 401,00 Eur, G. K. nuo 401,80 iki 409,15 Eur, J. K. nuo 380 iki 401 Eur per mėn. Taigi nagrinėjamu atveju įrodyta, kad Įmonės darbuotojams ilgą laikotarpį nebuvo mokėti darbo užmokesčiai, kurie bendrai sudarytų ne mažiau kaip 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto šalies ūkio darbuotojų vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio dydžius.
Teismas, vertindamas visus įrodymus, daro išvadą, jog nėra pagrindo panaikinti atsakovo Sprendimo, kuris yra teisėtas ir pagrįstas bei atitinkantis Įstatymo nuostatas. Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtinti reikalavimai yra imperatyvūs, Įstatyme nėra nustatyta jokių išimčių dėl šių reikalavimų nesilaikymo. Departamentas, nustatęs, kad pareiškėjo Įmonė neatitinka imperatyvių Įstatymo 45 straipsnio1 dalies 1 punkto įtvirtintų reikalavimų, pagrįstai panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi pagal Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punkto nuostatas. Departamentas, nustatęs, kad užsieniečio įmonė neatitinka imperatyvių Įstatymo reikalavimų, turi pareigą panaikinti leidimą laikinai gyventi, o priežastys, dėl kurių užsieniečio įmonė neatitinka šių reikalavimų (sunkumai ieškant naujų darbuotojų ir pan.) Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto taikymui neturi teisinės reikšmės, nes vien neatitikimas Įstatymo nuostatoms yra pakankamas pagrindas išduotam leidimui laikinai gyventi panaikinti. Pareiškėjas privalėjo pranešti atsakovui, kad Įmonė neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų ir kreiptis dėl leidimo laikinai gyventi kitu pagrindu.
Teismas pažymi, kad teisės aktuose nėra įtvirtinta besąlyginė Departamento pareiga kreiptis į užsienietį dėl papildomų paaiškinimų (žr. LVAT 2016 m. balandžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3121-662/2016, 2016 m. liepos 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3992-858/2016 ir kt.). Teismas atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas skunde net nenurodė, kokias papildomas aplinkybes būtų nurodęs ir (ar) kokius papildomus dokumentus, kurie būtų galėję lemti kitokį Sprendimą, būtų pateikęs.
Pareiškėjas procesiniuose dokumentuose išdėsto daugiau argumentų, tačiau, teismo nuomone, jie nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir (arba) niekaip nekeičia šiame teismo sprendime padarytos išvados. Todėl jų teismas nenagrinės. Paminėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) ir LVAT praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas Van de Hurk prieš Olandiją; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas Helle prieš Suomiją; LVAT administracinė byla Nr. A261-3555/2011).
Teismas vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu ir 4 dalimi,
Rezoliucinė dalis
nusprendžia:
Pareiškėjo A. M. (A. M.) skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per keturiolika kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Vilniaus apygardos administracinį teismą.