- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-10-01
- Bylos Nr.
- 1A-667-92-2013
- Teisminio proceso Nr.
- 1-10-2-00312-2012-5
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Jūratė Damanskienė (pirm.), Virginija Švedienė, Stasys Punys
- Nuteistasis
- M. K.
- Advokatai
- Marius Monkevičius
Pranešėja Jūratė Damanskienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-667-92/2013
Teisėja Alberta Baltušytė Teisminio proceso Nr. 1-10-2-00312-2012-5
2013 m. spalio 1 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Jūratės Damanskienės,
teismo posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. K. gynėjo advokato Mariaus Monkevičiaus apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. birželio 26 d. nuosprendžio, kuriuo M. K. pripažintas kaltu pagal BK 164 str. ir nubaustas laisvės apribojimu 1 metams 4 mėnesiams.
Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 4 d., paskirta bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012-09-28 nuosprendžiu paskirta bausme ir subendrinta bausmė paskirta laisvės apribojimas 1 metams 9 mėnesiams, įpareigojant būti namuose nuo 22 val. iki 6 val., per 4 mėnesius neatlygintinai išdirbti 100 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitos pagalbos reikalingais žmonėmis.
Aprašomoji dalis
nustatė:
M. K. nuteistas už tai, kad nuo 2011-01-12 iki 2013-01-28 vengė pareigos pagal 2007-09-24 Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo sprendimą kas mėnesį mokėti po 400 Lt L. K.-G. naudai nepilnamečio sūnaus Ma. K., gim. (duomenys neskelbtini), išlaikymui, kol sūnus sulauks pilnametystės, įsiskolinimas 2013 m. sausio 28 d. sudaro 29787,65 Lt.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistojo M. K. gynėjas advokatas Marius Monkevičius prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendį ir priimti išteisinamąjį nuosprendį M. K. atžvilgiu.
Apeliaciniame skunde nurodo, kad nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas, priimtas netinkamai vertinant įrodymus. BK 164 straipsnyje numatytas nusikaltimas padaromas tyčia, t.y. kaltininkas, žinodamas apie pareigą išlaikyti vaiką ar teikti jam kitą būtiną turtinę paramą ir galėdamas tą pareigą vykdyti, jos sąmoningai nevykdo. Kaltei konstatuoti būtina nustatyti, kad kaltininkas sąmoningai, būdamas darbingas ar turėdamas kitokias turtines galimybes, be pateisinamų priežasčių vengia išlaikyti vaiką. Baudžiamoji atsakomybė nekyla, jeigu asmuo, iš kurio priteistas išlaikymas vaikui, šios pareigos nevykdo dėl svarbių pateisinamų priežasčių – nedirba dėl ligos, bedarbystės, esant sunkiai finansinei padėčiai šeimoje ar pan. Jeigu asmuo vengia dirbti, dirba nelegaliai, apsimeta sergąs ar kitaip apgaulės būdu vengia mokėti alimentus, jis atsako už vengimą išlaikyti vaiką. Apylinkės teismas nepagrįstai pripažino, jog M. K. sąmoningai, būdamas darbingas, be pateisinamų priežasčių vengia išlaikyti savo vaiką. Byloje nėra jokių įrodymų, kad M. K. sąmoningai, tyčia vengė įsidarbinti tam, kad galėtų nevykdyti prievolės teikti išlaikymą sūnui. M. K. yra bedarbis, registruotas darbo biržoje, kas patvirtina, kad jis siekia susirasti darbą, jog galėtų išlaikyti sūnų, priešingai nei konstatavo apylinkės teismas, M. K. nevengia įsidarbinti. Taksi vairuotojo darbas M. K. buvo siūlytas ne šioje byloje nagrinėjamu laikotarpiu, ši aplinkybė buvo įvertinta Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012-09-28 nuosprendyje ankstesnėje baudžiamojoje byloje, todėl apylinkės teismas nepagrįstai atsižvelgė į šią aplinkybę kaip M. K. kaltę patvirtinantį įrodymą, šioje baudžiamojoje byloje nagrinėjamu laikotarpiu M. K. nebuvo siūlyta jokia darbo vieta. Liko neįvertinta ta aplinkybė, kad M. K. turi dar du mažamečius vaikus, kurie dažnai serga, ir reikia juos prižiūrėti, nes jo sugyventinė dirba nuolatiniame darbe, todėl M. K. galimybė dirbti bet kokį nuolatinį darbą yra ribota. Be to, M. K. piniginių santaupų ir turto neturėjo. Šios aplinkybės patvirtino, jog M. K. buvo sunkioje materialinėje padėtyje, kuri objektyviai sutrukdė vykdyti teismo sprendimu nustatytą prievolę materialiai išlaikyti nepilnametį sūnų. Aplinkybės, kad M. K. yra sugyventinės ir pensininkų tėvų išlaikomas, ir kad jis yra teistas už vengimą išlaikyti vaiką už ankstesnį laikotarpį, nepagrįstai vertinamos kaip įrodymai, patvirtinantys kaltę dėl vengimo išlaikyti vaiką šioje byloje.
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Apeliaciniu skundu skundžiamo nuosprendžio išvados dėl M. K. kaltės nustatymo yra ginčijamos remiantis pirmosios instancijos teismo netinkamai atliktu įrodymų vertinimu.
Pagal BPK 20 straipsnį įrodymais baudžiamajame procese yra pripažįstami įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Teismas įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir logikos dėsniais, įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma, ko pasėkoje padaromos pagrįstos išvados.
Susipažinus su bylos medžiaga, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo bylos aplinkybes, nepažeisdamas BPK 20 straipsnyje nustatytų taisyklių įvertino byloje esančius įrodymus, ko pasėkoje tinkamai kvalifikavo M. K. veiksmus pagal BK 164 str.
BK 164 straipsnyje numatyta atsakomybė už pareigos pagal teismo sprendimą išlaikyti vaiką vengimą, mokėti lėšas vaikui išlaikyti ar teikti būtiną materialią paramą vaikui. Pagal suformuotą teismų praktiką vengimas išlaikyti vaiką, nebūtinai reiškia tiesioginį kaltininko atsisakymą mokėti priteistas lėšas (ar teikti kitą būtiną materialią paramą), nors ir turint tam galimybių, vengimas konstatuojamas nustačius, kad pareiga išlaikyti vaiką nevykdoma ne dėl objektyvių, pateisinamų priežasčių, o sąmoningai sukuriant situaciją, dėl kurios tampa neįmanomas net ir priverstinis (teisės aktų nustatyta tvarka) išlaikymo vaikui lėšų ar kitokios materialios paramos išieškojimas. Šis BK straipsnis neinkriminuojamas, jeigu asmuo nevengia pareigos pagal teismo sprendimą, bet jos nevykdo dėl objektyvių priežasčių – nedarbo, ligos, ilgalaikės nelaimės ir pan., t.y. neturi pajamų dėl pateisinamų (svarbių) priežasčių. Kita vertus, jeigu asmuo vengia dirbti, dirba nelegaliai, simuliuoja ligą, slepia savo pajamas ar kitaip apgaulės būdu vengia mokėti alimentus, jis atsako už vengimą išlaikyti vaiką. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-218/2012, 2K-143/2011, 2K-139/2011 ir kt.)
Iš bylos medžiagos matyti, jog Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2007 m. rugsėjo 24 d. sprendimu iš M. K. priteista nepilnamečio sūnaus išlaikymui po 400 Lt kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis nuo 2007-09-24 iki vaiko pilnametystės, pagal minėtą teismo sprendimą 2007-09-24 buvo išduotas vykdomasis raštas, pagal kurį išieškojimą vykdo antstolė D. P.. Iš antstolės pateiktos informacijos matyti, jog nuteistasis priteisto išlaikymo nemokėjo ir nemoka, kviečiamas neatvyksta į antstolių kontorą. M. K. jau buvo nuteistas už vengimą išlaikyti sūnų už laikotarpį iki 2011-01-11. Kaip matyti iš Lietuvos darbo biržos duomenų, M. K. iš bedarbių sąrašų buvo išbrauktas 2011-06-01, t.y. būtent byloje nagrinėjamu laikotarpiu, be pateisinamos priežasties nurodytu laiku neatvykus į susitikimą su teritorinės darbo biržos specialistu. Pastaroji aplinkybė patvirtina nuteistojo nepateisinamą požiūrį į darbo paieškas, tuo pačiu ir į galimybę pagerinti savo turtinę padėtį bei pradėti teikti bent minimalų išlaikymą sūnui. Nors šiuo metu M. K. yra registruotas darbo biržoje, tačiau jis įsiregistravo tik nuo 2013-03-04, t.y. baigiant ikiteisminį tyrimą šioje baudžiamojoje byloje, be to, kaltinimas M. K. pareikštas už vengimą išlaikyti sūnų iki 2013-01-28, todėl įsiregistravimas darbo biržoje nepašalina nuteistojo baudžiamosios atsakomybės. Nuteistojo kaltę taip pat patvirtina nuteistojo parodymai pirmosios instancijos teisme, kad iš savo tėvų gaunamus pinigus jis panaudoja automobilio išlaikymui ir eksploatacijai, kai tuo tarpu lygiai taip pat skolinti pinigai galėtų būti panaudoti nuteistojo sūnaus minimalių poreikių tenkinimui. Vengimą teikti išlaikymą vaikui patvirtina ir nuteistojo paaiškinimai, kad jis sutiktų, jog sūnus gyventų su juo, t.y. tokiu atveju nuteistasis turėtų lėšų sūnui išlaikyti, bet jei sūnus gyvena su motina išlaikymo skirti nebeišgali. Paminėtų aplinkybių visuma patvirtina, jog M. K. vengia oficialiai įsidarbinti, siekia pajamas gauti iš neoficialių šaltinių, pajamų nedeklaruoja, pats savanoriškai neteikia išlaikymo nepilnamečiui sūnui, taip pat tyčiniais veiksmais sudaro situaciją, kai negalima išlaikymo išieškoti. Nurodytų aplinkybių visumos pakanka apkaltinamajai išvadai nepaisant to, kad, kaip pagrįstai nurodyta apeliaciniame skunde, aplinkybė dėl atsisakymo dirbti taksi vairuotoju jau buvo įvertinta priimant ankstesnį nuosprendį ir dėl to negali būti vertinama pakartotinai. Pažymėtina, kad nuteistojo mažamečių vaikų, auginamų su sugyventine, dažnas sirgimas nelaikytina pateisinama priežastimi nedirbti, nes pagal galiojančius teisės aktus ligos metu bet kuris iš vaiko tėvų gali išsiimti laikiną nedarbingumo pažymėjimą.
Atkreiptinas dėmesys į tai, kad apkaltinamojo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje teismas, skirdamas subendrintą bausmę, vadovavosi neteisingu BK straipsniu. M. K. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012-09-28 nuosprendžiu pagal BK 164 str. buvo nubaustas laisvės apribojimu 1 metams, skundžiamu nuosprendžiu M. K. nuteistas už nusikalstamą veiką laikotarpiu nuo 2011-01-12 iki 2013-01-28, taigi, nusikaltimo padarymo metu ankstesniu nuosprendžiu paskirta bausmė dar nebuvo atlikta, todėl subendrinta bausmė nuteistajam turėjo būti skirta vadovaujantis BK 64 str. 1 d. ir 3 d. nuostatomis, o ne pagal BK 63 straipsnį. Tačiau, nors buvo vadovautasi ne tuo straipsniu, bet teisingai buvo taikytas dalinis bausmių sudėjimo būdas ir paskirta galutinė subendrintą bausmė iš esmės yra teisinga, todėl keisti skundžiamo nuosprendžio šioje dalyje nėra pagrindo.
Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, darytina išvada, jog pirmos instancijos teismas pagrįstai pripažino M. K. kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 164 str., ir įvertinęs visas reikšmingas bausmės skyrimui aplinkybes, paskyrė jam teisingą bausmę, todėl naikinti ar keisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. birželio 26 d. nuosprendžio apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.,
nutaria:
nuteistojo M. K. gynėjo advokato Mariaus Monkevičiaus apeliacinį skundą atmesti.