- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-06-18
- Bylos Nr.
- 1A-61-360/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-06712-2019-1
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Dalius Jocys, Regina Bertašienė, Savinijus Katauskas
- Kaltinamasis
- A. A.
- Nukentėjusysis
- I. A.
- Advokatai
- Alius Galminas, Virginija Pargaliauskienė
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Reginos Bertašienės, Daliaus Jocio ir Savinijaus Katausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros ir nukentėjusiosios I. A. apeliacinius skundus dėl Plungės apylinkės teismo Skuodo rūmų 2019-12-10 nuosprendžio, kuriuo A. A. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalį išteisintas, nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Nuosprendžiu nukentėjusiosios I. A. civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtu.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
1. A. A. buvo kaltinamas, bet išteisintas dėl to, kad jis 2019-02-16, laikotarpiu nuo 22.30 val. iki 2019-02-17 00.05 val., gyvenamajame name, adresu (duomenys neskelbtini), tarpusavio konflikto metu su šeimos nariu, žmona I. A., miegamojo kambaryje tyčia abiem rankomis stipriai liesdamas jai pečius, pastūmė ją ir ji nugriuvo ant lovos. Iš karto po to I. A. nuėjus į svetainės kambarį, A. A. nusekė jai iš paskos ir tyčia vieną kartą ranka sudavė jai į krūtinės sritį, kuri nuo suduoto smūgio pervirto per svetainės kambaryje buvusią kampinę sofą. A. A., tęsdamas nusikalstamą veiką, I. A. išėjus į virtuvės kambarį, nusekė jai iš paskos ir tyčia pargriovė ją ant grindų ir rankomis spaudė kaklą. A. A. taip mušdamas ir smurtaudamas sukėlė fizinį skausmą šeimos nariui, žmonai I. A..
Šalies argumentai
2. Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūra apeliaciniu skundu prašo nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį, kuriuo A. A. pripažinti kaltu pagal BK 140 straipsnio 2 dalį ir paskirti 6 mėnesių laisvės apribojimo bausmę, įpareigojant atlyginti turtinę žalą per 1 mėnesio laikotarpį, taip pat įpareigoti tęsti darbą 6 mėnesius, nukentėjusiosios I. A. civilinį ieškinį tenkinti pilnai. Nuosprendyje išdėstytos išvados neatitinka bylos faktinių aplinkybių.
2.1. Apeliaciniame skunde išdėsčius byloje tirtus įrodymus, nurodoma, kad I. A. parodymus, jog ją A. A. miegamojo kambaryje tyčia abiem rankomis stipriai liesdamas jai pečius, pastūmė ir ji nugriuvo ant lovos, patvirtina kiti surinkti duomenys. Iškart po to, I. A. nuėjus į svetainę, A. A. nusekė iš paskos ir tyčią vieną kartą sudavė jai į krūtinės sritį, I. A. nuo smūgio pervirto per svetainėje buvusią kampinę sofą. Atliktos papildomos ekspertizės duomenys patvirtina, jog I. A. buvo sukeltas fizinis skausmas, A. A. veiksmai galėjo įtakoti skausmų nugaros – juosmens srityje paūmėjimą. I. A. išėjus į virtuvę, A. A. nusekė iš paskos ir tyčia pargriovė ją ant grindų bei rankomis spaudė kaklą. Papildomai apklaustas ekspertas R. P. P. parodė, kad sąmonės galima netekti trumpam, jeigu užspaudžia atitinkamas kraujagysles. A. A. pripažino aplinkybę, kad virtuvėje parvertė I. A.. Tai paneigia A. A. parodymus, kad jis virtuvėje suėmęs už rūbų dailiai ją paguldė ant grindų. Visiškai neįtikėtina aplinkybė, jog esant konfliktinei situacijai, vykstant smurtiniams veiksmams, asmuo savanoriškai leisis paguldomas ant grindų prieš savo valią ir tokie veiksmai nesukels fizinio skausmo.
2.2. Prokuratūros apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys, kad I. A. po prieš ją atliktų fizinių veiksmų iškart kreipėsi į policijos pareigūnus, medikus, dėl paūmėjusių skausmų juosmens srityje taip pat kreipėsi į medikus, nes dėl A. A. veiksmų patyrė fizinį skausmą. Nors įvykis įvyko nakties metu, kitų liudytojų nenustatyta, tačiau nukentėjęs asmuo nėra saistomas aplinkybės, jog būtinai turi informuoti ir kitus asmenis, tai jo teisė, o ne pareiga.
3. Nukentėjusioji I. A. apeliaciniu skundu prašo nuosprendį panaikinti ir priimti apkaltinamąjį nuosprendį dėl A. A. padaryto BK 140 straipsnio 2 dalies nusikaltimo, išspręsti pareikštą civilinį ieškinį. Nuosprendis neteisėtas ir nepagrįstas, nes teismas padarė nepagrįstas ir faktinių bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas, pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, nes netinkamai ir šališkai įvertino byloje esančius įrodymus, nepašalino prieštaravimų tarp esminių bylos aplinkybių, neįvertino reikšmingų bylos duomenų visumos, formaliai taikė in dubio pro reo principą, nuosprendį grindė išskirtinai kaltinamojo A. A. išsakyta gynybine pozicija bei netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.
3.1. Išdėsčiusi savo bei A. A. parodymus, apeliantė nurodo, kad, jai paskambinus į policiją, į įvykio vietą atvyko policijos pareigūnai. Įvykio vietoje buvo daromas vaizdo ir garso įrašas, tačiau šis įrašas teismo posėdyje nebuvo peržiūrėtas. Iš šio įrašo matyti, jog policijos pareigūnui paklausus, ar vyras smaugė virtuvėje ant grindų ir kokius žodžius sakė, ji atsakė, jog šnekėjo necenzūriniais žodžiais, smaugė, jai trūko oro, jautė fizinį skausmą, nes ją užspaudė prie žemės. Po to buvo surašytas pareiškimas apie padarytą nusikalstamą veiką ir proceso veiksmų atlikimo protokolas.
3.2. Apeliantė teigia, jog policijos pareigūnų paraginta ir jų lydima nuvyko į (duomenys neskelbtini), kur ją apžiūrėjo gydytojas. Byloje pateikti medicinos dokumentų išrašas, specialisto išvada, kurioje nurodyta, jog apžiūrėjęs gydytojas išorinių mechaninių sužalojimų nekonstatavo. Ekspertizės akto išvadoje nurodoma, jog A. A. veiksmai, atlikti prieš I. A., galėjo įtakoti jos skausmų nugaros – juosmens srityje paūmėjimą. Taigi A. A. veiksmai ją pervertus per sofos kampą, iššaukė nugaros skausmą ir yra priežastiniame ryšyje dėl skausmų nugaros – juosmens srityje. Fizinio skausmo konstatavimui specialios žinios nėra reikalingos, nebūtinos pasekmės – sužalojimas ar susargdinimas. Akivaizdu, jog dėl kito asmens neteisėtų veiksmų nulemtos organizmo reakcijos, nukentėjusysis kenčia nemalonų, kurį laiką trunkantį pojūtį, kurį neabejotinai supranta ir vertina kaip fizinį skausmą.
3.3. Apeliaciniame skunde nukentėjusioji I. A. pažymi, jog tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme A. A. stengėsi paneigti savo kaltę, pripažindamas tik kai kuriuos veiksmus, t. y., kad virtuvėje jis paėmė jai už rūbų krūtinės srityje ir pastūmė, vėliau parvertė ant žemės, t. y. švelniai paguldė ant žemės, nepripažindamas jų smurtiniais. Ši išteisintojo nurodyta aplinkybė patvirtina, kad jų fizinis kontaktas buvo, o A. A. stengiasi sušvelninti savo veiksmus, pateikdamas juos kaip nesmurtinius, padarytus ne siekiant sužaloti ar sukelti fizinį skausmą, o tik sulaikyti nuo jam nepriimtinų veiksmų. Kita vertus, išteisintajam sugriebus jai už kaklo, gyvybiškai svarbios vietos, ir veikiant šią kūno dalį fizine jėga, galėjo kilti itin sunkūs padariniai. Vien tai, kad išteisintasis neigia vartotą smurtą, nereiškia, jog įvykio metu ji nejautė fizinio skausmo. Neįtikėtina, jog dėl smurtinių veiksmų, prieš savo valią ir nesipriešindama ji būtų leidusi save paguldyti ant žemės ir toks parvertimas nesukeltų jokio fizinio skausmo. Tai, kad buvo tyčia pargriauta ant grindų ir jai rankomis spaudė kaklą, dėl ko neteko sąmonės, teismo posėdyje apklaustas ekspertas R. P. P. parodė, jog sąmonės galima netekti trumpam, jeigu užspaudžiamos atitinkamos kraujagyslės. Iš eksperto parodymų galima daryti išvadą, kad esant mažo intensyvumo jėgai, kraujosruvos kakle galėjo ir neatsirasti. Apeliantė pažymi ir tai, jog jos odos tipas nėra jautrus, net esant tam tikriems netyčiniams sumušimams, ne visais atvejais jos kūne atsiranda kraujosruvos.
3.4. Apeliaciniame skunde nukentėjusioji I. A. pastebi, jog abejoti išteisintojo parodymais, kad jis nenaudojo smurto, verčia jo parodymų prieštaravimai kitoms bylos aplinkybėms. Nors A. A. teigia nebuvęs nuėjęs į miegamojo kambarį, tačiau pateiktuose garso įrašuose visas konfliktas prasidėjo miegamojo kambaryje. Apeliantė pažymi, jog teismas nevertino jos parodymų, kurie viso proceso metu buvo nuoseklūs ir neprieštaringi, juos patvirtina ir byloje esantys rašytiniai įrodymai bei iš dalies ir pats išteisintasis.
4. Teismo posėdyje prokuroras, nukentėjusioji ir jos atstovė advokatė prašė apeliacinius skundus tenkinti, išteisintasis ir jo gynėjas advokatas prašė apeliacinius skundus atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliaciniai skundai atmestini.
5. Apygardos teismas, patikrinęs šioje byloje esančią medžiagą, priimtą nuosprendį, prokuroro bei nukentėjusiosios apeliacinių skundų argumentus, atlikęs dalinį įrodymų tyrimą, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus ir teisiamajame teismo posėdyje ištirtus įrodymus, padarė motyvuotas išvadas dėl išteisintojo A. A. kaltės.
6. A. A. buvo kaltinamas sukėlęs fizinį skausmą šeimos nariui, kad tarpusavio konflikto su žmona I. A. metu miegamojo kambaryje rankomis stipriai liesdamas jai pečius, pastūmė ją ir ji nugriuvo ant lovos, po to I. A. nuėjus į svetainės kambarį, ten jai vieną kartą ranka sudavė į krūtinės sritį, dėl ko ji pervirto per svetainės kambaryje buvusią kampinę sofą, o I. A. išėjus į virtuvės kambarį, ten pargriovė ją ant grindų ir rankomis spaudė kaklą.
7. Pirmosios instancijos teismas, išteisindamas A. A., pažymėjo, kad, nors kaltinamasis pripažino, jog nukentėjusiąją paguldė virtuvės kambaryje ant žemės, tačiau vien paguldydamas žmoną ant grindų neturėjo tikslo sukelti jai fizinio skausmo ar juolab ją sužaloti, o fizinis kontaktas nebuvo pasiekęs inkriminuotam nusikaltimui būdingo pavojingumo laipsnio, specialisto išvada nenustatyta jokių nukentėjusiosios kūno sužalojimų būdingų inkriminuotiems veiksmams, todėl trumpas ir jokių objektyviai liekamųjų, nepageidaujamų reiškinių nesukėlęs nukentėjusiosios paguldymas neįrodo A. A. tyčios sukelti žmonai fizinį skausmą ar kitaip ją sužaloti. Be to, pirmosios instancijos teismas pastebėjo ir tai, kad tiek kaltinamasis, tiek nukentėjusioji pripažino, kad vyksta skyrybų procesas, kuris, kaip teigia, prasidėjo 2019 m. sausio mėnesį. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, teismas išsamiai ir argumentuotai aptarė, kodėl sprendžia, jog A. A. inkriminuotų veikų nepadarė. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą, atlikusi dalinį įrodymų tyrimą, neturi pagrindo nepritarti apylinkės teismo pateiktam įrodymų vertinimui, padarytoms išvadoms bei jų motyvacijai.
8. Prokuroras ir nukentėjusioji I. A. apeliaciniuose skunduose nesutinka su A. A. priimtu išteisinamuoju nuosprendžiu, kritikuoja įrodymų vertinimą, teigia, jog be pagrindo nepatikėta nuosekliais I. A. parodymais, nuosprendis grindžiamas A. A., kurio parodymų, priešingai nei I. A., kiti duomenys nepatvirtina gynybine pozicija, neįtikėtina, jog ji nesipriešindama būtų leidusi ją paguldyti ant žemės ir tai nebūtų sukėlę jokio fizinio skausmo. Tačiau vien tai, kad prokuroras ir nukentėjusioji nepritaria pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimui ir mano, jog duomenys turėjo būti įvertinti kitaip, nereiškia, jog nuosprendis nepagrįstas. Kolegija negali pritarti apeliacinio skundo argumentams.
9. Dėl nusikalstamos veikos padarymo asmuo gali būti pripažintas kaltu tik surinkus pakankamai to asmens kaltės įrodymų. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes. Jeigu nesurenkama neabejotinų kaltinamojo kaltės įrodymų ir bylą nagrinėjant teisme esamų abejonių nėra galimybės pašalinti, apkaltinamasis nuosprendis, grindžiamas tik prielaidomis, negali būti priimamas. Nekaltumo prezumpcijos principo (įtvirtinto Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 dalyje, BPK 44 straipsnio 6 dalyje) svarbi dalis yra nuostata, kad visos abejonės turi būti traktuojamos kaltinamojo naudai (in dubio pro reo) ir šios nuostatos visiškai pagrįstai ir laikėsi pirmosios instancijos teismas, remdamasis įrodymų visuma suabejojęs dėl A. A. inkriminuotos nusikalstamos veikos.
10. Be to, kaip ne kartą pastebėta ir teismų praktikoje, negalima ignoruoti ir nagrinėjamos bylos specifikos. Juk šiuo atveju sprendžiama dviejų asmenų – vyro ir moters, daug metų pragyvenusių santuokoje (santuoka sudaryta 1990 metais), kuri ilgą laiką tenkino abu sutuoktinius, tarpusavio santykių problema. Paraleliai vyksta sutuoktinių santuokos nutraukimo procesas, ginčas dėl turto padalijimo (ieškinys į teismą paduotas 2019 metais). Iš bylos duomenų matyti, jog nesutarimai tarp sutuoktinių, kai kreipiamasi į pareigūnus, kyla nebe pirmą kartą, be to, kreipėsi ne tik I. A., tačiau, kaip matyti iš apygardos teismui pateiktų rašytinių duomenų (išrašų iš policijos registrų) ir A. A.. Tokioje privačioje byloje, kai nesutaria ir skiriasi santuokoje ilgai pragyvenę žmonės, jų santykiai įtempti, priešiški, teismai įdėmiai ir atsargiai vertina proceso dalyvių parodymus, turėdami galvoje, kad tokioje konfliktinėje situacijoje proceso dalyviai, tarp jų ir nukentėjusieji, gali neadekvačiai vertinti situaciją, turėti įvairių motyvų. Konfliktai šeimose neretas reiškinys mūsų visuomenėje. Konfliktinėse situacijose susijaudinę sutuoktiniai kartais neparenka tinkamų žodžių savo priekaištams išreikšti, nesugeba tinkamai motyvuoti ir pateisinti savo veiksmus, apkaltina kitą sutuoktinį.
11. Nagrinėjamu atveju namuose kilusiame konflikte dalyvavo tik išteisintasis ir nukentėjusioji, kitų liudininkų nebuvo, pareigūnai į įvykio vietą atvyko jau konfliktui pasibaigus, o A. A. namuose tuo metu nebuvo, jis buvo pasišalinęs. Iš prie įvykio vietos apžiūros protokolo pridėtos fotolentelės (b. l. 8-14, t. 1) grumtynių pėdsakų gyvenamosiose patalpose nesimato, nors užfiksuotas išdaužto lango vaizdas, tačiau tai su išteisintajam inkriminuota veika nesusiję. Nukentėjusioji I. A. ikiteisminiame tyrime ir teisme parodė, jog A. A. ją užsipuolė tris kartus: miegamajame ją pastūmė ant lovos, svetainėje ją pastūmė dėl ko ji pervirto per minkštą kampą, o virtuvėje pargriovė ant žemės ir rankomis spaudė kaklą, jai trūko oro. Iš teisiamojo posėdžio protokolo matyti, jog apklausiama teisme nukentėjusioji I. A. teigė dėl šoko apskritai nieko nejautusi ir nepamenanti, kaip buvo perversta virtuvėje, tik jautė dusinimą, prieš save matė veidą, smaugimas truko apie vieną minutę, buvo „atsijungusi“. Išteisintasis neigė I. A. stumdęs miegamajame ir svetainėje, tačiau pripažino, jog virtuvėje buvo jai suėmęs už rūbų, paguldė ant grindų, kad nusiramintų ir daugiau nieko nedarė. Taigi išteisintasis pripažįsta virtuvėje buvus fizinį kontaktą, tačiau neigė smaugęs ar fiziškai prieš ją smurtavęs. Kaip matyti, abi konflikto pusės apie įvykį pasakoja skirtingai. Priešingai nei teigiama apeliaciniuose skunduose, kiti bylos duomenys vienareikšmiai nukentėjusiosios parodymų nepatvirtina. Nors nukentėjusioji teigė, jog vyras ją pargriovęs virtuvėje smaugė apie 1 minutę, jai trūko oro ir buvo netekusi sąmonės, dėl ko galima pagrįstai manyti, jog A. A. turėjo kurį laiką naudoti nemažo intensyvumo jėgą, tačiau specialisto išvada I. A. nenustatyti jokie mechaniniai sužalojimai galvoje, kakle ar krūtinėje, t. y. tose kūno vietose, į kurias pagal kaltinimą turėjo būti nukreiptas A. A. fizinis poveikis. Teisiamajame posėdyje apklaustas ekspertas R. P. P. paaiškino, jog sąmonės galima netekti trumpam ir nuo mažo intensyvumo jėgos, užspaudus atitinkamas kraujagysles, tačiau jei spaustas kaklas, žymės išryškėja po kelių minučių, po 2-2,5 val. niekur nebūtų dingusios. Nors nukentėjusioji apeliaciniame skunde pažymi, jog atsižvelgiant į eksperto paaiškinimus, esant mažo intensyvumo jėgai kraujosruvos kakle galėjo ir neatsirasti, juolab jos odos tipas nėra jautrus, tačiau šie argumentai nepaaiškina, kodėl tą pačią naktį apžiūrėtai mediko I. A., kaip ji teigia išteisintojo smaugtai apie 1 minutę, o tai reiškia ne momentinį sugriebimą už kaklo, o tam tikrą laiko tarpą trukusį kaklo spaudimą, jokie objektyvūs, aiškiai matomi sužalojimai nenustatyti.
12. Apygardos teismas, nagrinėdamas apeliacinius skundus, atliko įrodymų tyrimą bei apklausė į įvykio vietą vykusius pareigūnus A. D., priėmusią pareiškimą iš I. A., G. M. bei T. P.. Liudytojas T. P. apklausiamas apygardos teisme įvykio tiksliai negalėjo atsiminti. Liudytojas G. M. paaiškino, jog nuvykus į įvykio vietą I. A. pasakojo aplinkybes, nurodinėjo patalpas, kur kas vyko, pamena, jog minėjo, kad ją virtuvėje smaugė, minėjo kaklo skausmą, tačiau nepamena, ar matėsi smaugimo žymės, tačiau jei yra sužalojimai, kviečiama greitoji medicinos pagalba, o šiuo atveju nemano, jog buvo tokia situacija, kad reikėjo kviesti medikus. Panašias aplinkybes apygardos teisme nurodė ir liudytoja A. D., kuri paaiškino, jog I. A. aiškino, jog miegamajame vyras pastūmė ir pargriovė, tada svetainės kambaryje taip pat pastūmė, dėl ko ji virto per svetainės kambaryje esantį minkštą kampą, virtuvėje pargriovęs ant žemės rankomis spaudė kaklą. Pareigūnė teigė, jog nepamena, ar buvo kokių žymių ant nukentėjusiosios kūno, tačiau jei būtų buvusios stiprios mėlynės, mano, jog būtų atsiminusi, poreikio į įvykio vietą kviesti medikus neįžvelgė. Iš apygardos teisme apklaustų liudytojų parodymų matyti, jog jiems I. A. pasakojo tas pačias aplinkybes apie A. A. veiksmus kaip ir byloje užfiksuotose jos apklausose. Pareigūnų parodymus atitinka ir apžiūrėto pareigūnų įrašo iš įvykio vietos turinys, vis dėlto pareigūnai iš esmės tik perpasakojo tai, ką jie prisimena apie pačios nukentėjusiosios įvykio vietoje nurodytas aplinkybes, ir jų parodymai nepaneigia pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išsamiai argumentuotų išvadų, kodėl vertinama, kad A. A. nepadarė jam inkriminuoto nusikaltimo. Kaip matyti, net ir įvykio vietoje buvę pareigūnai, bendravę su nukentėjusiąją iškart po įvykio, neužfiksavo objektyvių duomenų apie galėjusį vykti smurtą, matomų smurto žymių ant nukentėjusiosios kūno neprisiminė, nors pasak nukentėjusiosios, jos smaugimas truko kurį laiką, ji duso ir netgi neteko sąmonės, vis dėlto sužalojimų, dėl kurių reikėtų kviesti medikus, pareigūnai nepastebėjo, grumtynių pėdsakų įvykio vietoje neužfiksavo.
13. Nors apeliaciniuose skunduose atkreipiamas dėmesys į nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme gautą ekspertizės išvadą, kurioje teigiama, kad A. A. atlikti veiksmai galėjo įtakoti nukentėjusiosios skausmų nuogaros – juosmens srityje paūmėjimą, dėl ko nukentėjusioji apeliaciniame skunde pažymi, kad yra priežastinis ryšys tarp jos nugaros – juosmens skausmų ir A. A. veiksmų perverčiant ją per sofos kampą, tačiau dėl šių argumentų yra išsamiai pasisakyta skundžiamame nuosprendyje, kolegija su skundžiamo nuosprendžio argumentais sutinka ir dar kartą jų nebekartoja bei pastebi, kad ekspertizės aktas savaime neįrodo, jog A. A. padarė inkriminuotą nusikaltimą. Ekspertizės akte aptarti medicininių dokumentų apie I. A. duomenys rodo, jog ji jau prieš keletą metų jautė nugaros, juosmens skausmus, gydėsi ir jų paūmėjimas nepreziumuoja, kad dėl to kaltas išteisintasis. Ekspertizės aktas vertinamas visų įrodymų kontekste ir neturi išskirtinio pranašumo prieš kitus įrodymus. Šiuo atveju ekspertas nustatė tam tikras pasekmes, tačiau nesprendė, ar A. A. iš tikro atliko inkriminuotus veiksmus.
14. Nukentėjusiosios apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys, jog pirmosios instancijos teismo posėdyje nebuvo peržiūrėtas vaizdo ir garso įrašas, darytas įvykio vietoje. Tačiau šie apeliantės argumentai atmestini kaip nepagrįsti. Bylos medžiagoje apeliantės paminėtas vaizdo įrašas apžiūrėtas (b. l. 73- 74, t. 1). Iš teisiamojo posėdžio protokolo matyti, jog baigus asmenų apklausas, teisėja klausė, ar dalyviai susipažinę su bylos medžiaga, ar dokumentus reikia skaityti ir proceso dalyviai patvirtino, jog su bylos medžiaga yra susipažinę, todėl buvo apsiribota dokumentų išvardijimu, baigiant įrodymų tyrimą teisėja klausė, ar yra prašymų, tačiau jokių prašymų pareikšta nebuvo. Prašymas peržiūrėti vaizdo medžiagą nebuvo pareikštas ir apygardos teismo posėdžiuose. Kita vertus apeliantės minimas vaizdo įrašas byloje apžiūrėtas, turinys aprašytas, apžiūros protokolas ištirtas, apygardos teismo posėdyje apklausti pareigūnai, vykę į įvykio vietą, tiesiogiai bendravę su nukentėjusiąja, darę garso bei vaizdo įrašą (pagal apžiūros protokolą įrašą darė patrulis G. M., kuris apklaustas apygardos teisme). Taigi įrašas ir su juo susijusios aplinkybės byloje ištirti bei atskleisti.
15. Nukentėjusioji I. A. apeliaciniame skunde nurodo, kad, nors A. A. teigia nebuvęs nuėjęs į miegamojo kambarį, tačiau pateiktuose garso įrašuose visas konfliktas prasidėjo miegamojo kambaryje. Nukentėjusiosios pateikti garso įrašai, kurių turinys išsamiai aptartas jų apžiūros protokole, atskleidžia, kad tarp nukentėjusiosios ir išteisintojo vyko žodinis konfliktas, kuriame abi pusės ginčijosi, viena kitai priekaištavo, vartojo menkinamojo pobūdžio žodžius, (pvz. „pasmirdėlis“, „šlikštynė“), keiksmažodžius. Taigi abi pusės buvo aktyvios konflikto dalyvės ir tai tik patvirtina, jog kiekvienos iš šalių parodymai ir kaltinimai kitai pusei turi būti vertinami įdėmiai ir atsargiai, dėl kaltinimų pagrįstumo neturi likti jokių protingų abejonių.
16. Taigi, atsižvelgdama į visą tai, kas byloje nustatyta, kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog nagrinėjamu atveju bylos duomenys nepatvirtina, jog A. A. padarė jam inkriminuotą nusikaltimą. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pirmosios instancijos teismo nuosprendis teisėtas ir pagrįstas, naikinti jį apeliaciniuose skunduose išdėstytais motyvais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros ir nukentėjusiosios I. A. apeliacinius skundus atmesti.