- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-02-13
- Bylos Nr.
- 2A-96-236/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-02354-2013-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Danutė Gasiūnienė, Kazys Kailiūnas, Egidijus Žironas
- Ieškovas
- I. A.
- Trečiasis asmuo
- valstybės įmonė „Indėlių ir investicijų draudimas“
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Gasiūnienės, Kazio Kailiūno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Egidijaus Žirono,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės I. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 24 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės I. A. ieškinį atsakovei bankrutavusiai akcinei bendrovei bankui SNORAS dėl sutarties pripažinimo negaliojančia, trečiasis asmuo – valstybės įmonė „Indėlių ir investicijų draudimas“.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė I. A. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama pripažinti negaliojančia Obligacijų pasirašymo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) (tekste taip pat ir Obligacijų sutartis, ginčijama sutartis); už obligacijas sumokėtas lėšas – 9 999,44 Lt grąžinti į ieškovės sąskaitą atsakovės banke; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Ieškovė nurodė, jog 2011 m. spalio 20 d. ji atvyko į banką pasirašyti terminuoto indėlio sutarties, tačiau atsakovės darbuotojai pasiūlė vietoje terminuoto indėlio sutarties sudaryti Obligacijų pasirašymo sutartį. Ieškovės apsisprendimą sudaryti Obligacijų pasirašymo sutartį lėmė atsakovės pateikta informacija, kad siekiant užtikrinti kliento lėšų ir vertybinių popierių grąžinimą, banko įsipareigojimai klientui yra apdrausti Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“. Pradėjus atsakovės bankroto procedūrą ilgą laiką buvo tikinama, kad įsigytos obligacijos yra apdraustos, tačiau vėliau paaiškėjo, jog draudimas joms netaikomas. Ginčijama sutartis buvo sudaryta iš esmės suklydus. Suklydimas pasireiškė kaip klaidingas faktų ir teisės normų, esančių sudarant sutartį, suvokimas. Ieškovė nebūdama profesionali investuotoja, neturėdama teisinio išsilavinimo, klaidingai manydama, jog atsakovės įsipareigojimai klientui yra apdrausti, manė Obligacijų pasirašymo sutartį esant saugia investicija net ir galimo nemokumo atveju. Atsakovė turėjo įspėti ieškovę apie galimus nepalankius padarinius, t. y. kad draudiminė apsauga banko išleistoms obligacijoms netaikoma, tačiau to nepadarė. Ieškovė pažymėjo, jog sandorio sudarymo metu ji buvo 68 metų amžiaus, visada manė, kad vertybiniai popieriai priklauso tik valstybei, ir jos sudaromas sandoris yra saugus. Ieškovė neturėjo jokių galimybių derinti, o juo labiau keisti pasirašytos sutarties ir netgi susipažinti su Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarties sąlygomis. Byloje nėra pateikta duomenų, kad prieš pasirašydama sutartį ieškovė buvo supažindinta su Programos prospektu ir Emisijos galutinėmis sąlygomis.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus apygardos teismas 2016 m. gegužės 24 d. sprendimu ieškinį atmetė bei priteisė iš ieškovės trečiojo asmens patirtas bylinėjimosi išlaidas.Nagrinėdamas bylą pirmosios instancijos teismas nustatė, jog ieškovė dirbo buhaltere, buvo ilgametė atsakovo klientė, prieš sudarydama Obligacijų pasirašymo sutartį ieškovė pradedant 1999 m. gegužės 27 d. buvo sudariusi daug terminuoto indėlio sutarčių, dalį santaupų, laikytų SEB banke, ieškovė investavo į obligacijas ir dalį į indėlius. Teismas sprendė, jog šios aplinkybės leidžia ieškovę vertinti kaip vidutinį vartotoją, suvokiantį terminuotojo indėlio ir obligacijų skirtumus.Teismas pažymėjo, jog nors Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija 2015 m. lapkričio 17 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015 konstatavo, kad prekiaudama obligacijomis AB bankas SNORAS pareigos aiškiai ir suprantamai atskleisti ieškovui visus galimus pasirinkto investicinio sprendimo padarinius neatliko, pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką ne kiekvienas finansų tarpininko neteisėtas elgesys netinkamai informuojant investuotoją yra toks esmingas, kad leistų sutartį pripažinti negaliojančia dėl suklydimo. Jei iš faktinių aplinkybių matyti, kad, net ir žinodamas konkrečią informaciją, ieškovas sandorį būtų vis vien sudaręs, ieškinys dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu remiantis suklydimu negali būti tenkinamas. Teismas nurodė, jog procesiniuose dokumentuose ir teismo posėdžio metu ieškovė ir jos atstovė nurodė, kad Obligacijų pasirašymo sutartį ji sudarė pasiūlius atsakovės darbuotojams, nes už obligacijas buvo mokamos didesnės palūkanos, nei už terminuotuosius indėlius. Ieškinyje ieškovė nurodė, kad atsakovo darbuotojai ieškovei paaiškino, jog ji niekuo nerizikuoja, nes pagal Obligacijų pasirašymo sutartį jos investuoti pinigai yra apdrausti VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“. Teismas laikė reikšminga ir tą aplinkybę, kad ieškovė dėl Obligacijų pasirašymo sutarties pripažinimo negaliojančia kreipėsi ne nedelsiant ir paaiškėjus faktams apie atsakovo nemokumą ir veiklos sustabdymą, o tik atsakovės bankroto proceso metu. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes teismas padarė išvadą, kad nors obligacijų draudžiamumo aspektas ieškovei nebuvo pakankamai atskleistas, tačiau ieškovės apsisprendimą sudaryti Obligacijų pasirašymo sutartį lėmė ne obligacijų draudžiamumas, o už obligacijas mokamos didesnės palūkanos, todėl sprendė, jog nėra pagrindo Obligacijų pasirašymo sutartį pripažinti negaliojančia kaip sudarytą iš esmės suklydus.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
Ieškovė I. A. apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 24 d. sprendimą panaikinti ir priteisti ieškovei jos patirtas bylinėjimosi išlaidas. Pateikia šiuos esminius nesutikimo su pirmos instancijos teismo sprendimu argumentus:Byloje esantys duomenys patvirtinta, jog ieškovė buvo ilgametė banko klientė, visuomet sudarinėjusi tik terminuotų indėlių sutartis. Ginčijama sutartis buvo sudaryta gavus atsakovės darbuotojų patikinimą, jog obligacija yra apsaugota taip pat kaip indėlis. Šios aplinkybės patvirtinta, jog sandorio sudarymo metu ieškovė buvo atsakovės darbuotojų suklaidinta. Ieškovės darbinė patirtis bei aplinkybė, jog tuo pat metu ji sudarė obligacijų ir indelių sertifikatų sutartis, nepatvirtinta, jog ji buvo pajėgi suvokti vertybinių popierių skirtumus. Atsakovei pateiktoje anketoje ieškovė yra nurodžiusi, jog neturi jokių žinių apie akcijas, kitas investicines paslaugas bei jų prekybą. Iki atvykimo į banką ieškovė neturėjo jokių galimybių susipažinti su Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarties sąlygomis, kadangi jos bendroji dalis ir anketa yra patalpintos atsakovės intranete, o specialioji dalis yra formuojama atskirai kiekvienam klientui. Atsižvelgiant į šių dokumentų apimtį ir turinį akivaizdu, jog ginčijamo sandorio sudarymui įtaką galėjo daryti tik atsakovės darbuotojo pateikta informacija žodžiu, kuri šiuo atveju ją ir suklaidino.Teismo išvada, jog informacija apie tai, kad obligacijoms netaikomas draudimas, nebūtų lemtinga sudarant ginčijamą sandorį, kadangi ieškovei rūpėjo didesnės palūkanos, taip pat yra neteisinga. Sprendimas sudaryti ginčijamą sutartį buvo nulemtas ne didesnių palūkanų mokėjimo, o pasitikėjimo atsakove pagrindu. Jei palūkanų mokėjimas būtų buvęs esminis veiksnys, ieškovė būtų sudariusi susitarimus su kredito unijomis, kurios siūlo akivaizdžiai didesnes palūkanas, nei bankai. Atsakovė BAB bankas SNORAS atsiliepime su apeliaciniu skundu nesutinka, prašo jį atmesti ir skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo šiuos pagrindinius nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentus:Bylos nagrinėjimo metu nustatyti ieškovės veiksmai rodo, jog ji žinojo apie investavimo į obligacijas riziką ir šią riziką sutiko prisiimti sudarydama ginčo sutartį. Byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių banko darbuotojų sąmoningą neteisingos informacijos dėl obligacijų draudžiamumo suteikimą ieškovei. Nuostatų, kad obligacijoms yra taikomas indėlių draudimas, nėra ir jokiuose ieškovei pateiktuose dokumentuose. Apeliantė neįrodė, kad banko darbuotojai tyčia suklaidino ieškovę sudarant obligacijų sutartį.Vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, neprofesionalus investuotojas gali būti prilygintas vidutiniam vartotojui investavimo rinkoje. Vien ta aplinkybė, kad atsakovė bankrutavo, o apeliantė tikėjosi, kad to neįvyks, nėra pakankama pripažinti, kad ji buvo atsakovės suklaidinta ar apgauta dėl sandorio esmės.Ieškovė turėjo visas galimybes išsamiai susipažinti su ginčo sandoriui svarbiais dokumentais. Ji neprivalėjo bei nebuvo verčiama sudaryti Obligacijų pasirašymo sutartį tą pačią dieną, kai atvyko į banką. Vien amžius ar socialinė padėtis negali būti laikomos aplinkybėmis, sąlygojusiomis ieškovės suklydimą, o kitų svarbių aplinkybių byloje nustatyta nebuvo. Trečiasis asmuo VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ atsiliepime su apeliaciniu skundu nesutinka, skundžiamą sprendimą prašo palikti nepakeistą. Nurodo šiuos pagrindinius nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentus:Įstatymų nežinojimas negali būti laikomas esminiu suklydimu ir vien dėl šios priežasties sandoris negali būti pripažįstamas negaliojančiu. Apeliantė buvo ilgametė banko klientė, turėjo investavimo patirties, todėl akivaizdu, jog Obligacijų pasirašymo sutarties sudarymas jai turėjo būti aiškus. O net jei taip ir nebuvo, ji turėjo galimybę konsultuotis sus specialistais, ji nebuvo verčiama sudaryti sutartį nedelsiant. Ginčijamos sutarties sudarymo metu banko siūlytų terminuotųjų indėlių palūkanų norma buvo žymiai mažesnė nei obligacijų, todėl apeliantei, kaip apdairiam, protingam ir rūpestingam asmeniui, turėjo kilti dėl to pagrįstų abejonių. Tačiau akivaizdu, jog šiuo atveju esminė sandorio sudarymo sąlyga buvo už obligacijas mokamų palūkanų dydis, o ne jų draustumas. Tai rodo ir aplinkybė, jog tą pačią dieną kitą dalį pinigų ieškovė panaudojo indėliui banke. Byloje nėra duomenų, liudijančių, jog banko darbuotojai tyčia suklaidino ieškovę.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenustatė absoliučių šioje byloje apskųsto sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos ieškovės apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundų ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d., 329 str. 2 d.). Taigi, teisėjų kolegija apeliacine tvarka peržiūri pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, atsižvelgdama į apeliaciniame skunde išdėstytus faktinius bei teisinius aspektus.Bylos duomenimis nustatyta, jog ieškovė I. A. ir atsakovė AB bankas SNORAS 2011 m. spalio 20 d. sudarė Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) ir Obligacijų pasirašymo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurią ieškovė įsigijo 100 vnt. 100 Lt nominalios vertės fiksuotų palūkanų obligacijų su 4,5 proc. metine palūkanų norma (b. l. 3-5). Obligacijos turėjo būti išpirktos 2012 m. lapkričio 5 d. 2011 m. spalio 20 d. Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarties 2 punktu ieškovė patvirtino, kad gavo šiame punkte nurodytus dokumentus, su jais susipažino ir sutinka jų laikytis (b. l. 4). Obligacijų pasirašymo sutartyje ieškovė patvirtino, kad ji susipažino su Programos prospektu ir Emisijos galutinėmis sąlygomis. Ieškinyje bei apeliaciniame skunde ieškovė įrodinėja, jog atsakovė ją suklaidino dėl esminių sudaromo sandorio aplinkybių – jog obligacijoms netaikoma Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatyme (toliau – IĮIDĮ) numatyta apsauga, o pačios ieškovės asmeninės savybės taip pat neleido jai šios aplinkybės suprasti. Skundžiamame sprendime pirmosios instancijos teismas išsamiai pasisakė dėl CK 1.90 straipsnyje reglamentuojamo suklydimo, kaip pagrindo pripažinti sandorį negaliojančiu. Skundžiamame sprendime taip pat pacituota kasacinio teismo praktika dėl šios normos taikymo, todėl teisingam ginčo išsprendimui aktualūs kasacinio teismo išaiškinimai šioje nutartyje nebekartojami. Teisėjų kolegija tik pažymi, kad apeliantės teigimu, banko darbuotoja tyčia ją suklaidino, t. y. apeliantė įrodinėja, kad ginčijamą sandorį sudarė, nes buvo apgauta. Apgaulė gali būti sandorio šalies tylėjimas, t. y. aplinkybių, kurias žinodama kita sandorio šalis nebūtų sudariusi sandorio, nuslėpimas, jeigu, vadovaujantis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais, tos aplinkybės turėjo būti atskleistos kitai šaliai, arba aktyvūs veiksmai, kuriais siekiama suklaidinti kitą sandorio šalį dėl sandorio efekto, jo esminių sąlygų, sandorį sudarančio asmens civilinio teisinio subjektiškumo bei kitų esminių aplinkybių (CK 1.91 str. 5 d.).Vertinant, ar sudarydamas ginčijamą sandorį asmuo suklydo (CK 1.90 str.), ar buvo suklaidintas apgaulės būdu (CK 1.91 str.), abiem atvejais pirmiausia svarbu nustatyti, ar toks sandoris apskritai turi valios trūkumų, t. y. ar asmuo būtų sudaręs tokį sandorį, jeigu būtų žinojęs esmines sandorio aplinkybes. Jei iš faktinių aplinkybių matyti, kad net ir žinodamas konkrečią informaciją, ieškovas sandorį būtų vis vien sudaręs, ieškinys dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu remiantis suklydimu negali būti tenkinamas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-68/2014).Nagrinėjamu atveju apeliantė teigia, kad nebūtų sudariusi Obligacijų pasirašymo sutarties, jeigu būtų žinojusi, kad obligacijoms netaikoma draudiminė apsauga. Apeliantė iš esmės įrodinėja, kad sudarydama ginčijamą sandorį nesuvokė, kuo skiriasi obligacijos nuo terminuotojo indėlio. Ieškinyje apeliantė nurodė, kad sudarydama ginčijamą sandorį buvo pensininkė, senyvo amžiaus, neturėjo jokių žinių apie vertybinius popierius.Apeliantė pripažintina neprofesionalia investuotoja Finansinių priemonių rinkų įstatymo prasme, bei prilygintina vidutiniam vartotojui. Jos amžius, išsilavinimas ir kitos aplinkybės šios išvados nepaneigia. Obligacijų pasirašymo sutarties turinys, joje vartojamos sąvokos (investuotojas, emitentas ir kt.) akivaizdžiai skiriasi nuo terminuotojo indėlio sutarties ir joje vartojamų sąvokų (indėlininkas, bankas ir kt.). Pagal Obligacijų sutarties 1.22 punktą, investuotojas patvirtina, kad buvo supažindintas su visomis rizikomis, kylančiomis investuojant ir supranta jų pasekmes. Jau vien iš šios sąlygos vidutinis vartotojas turėtų suprasti, kad obligacijų įsigijimas yra susijęs su tam tikromis rizikomis, skirtingai nei sudarant terminuotojo indėlio sutartį, kurioje apie jokias rizikas apskritai nėra nurodoma. Todėl net ir tuo atveju, jeigu bankas tinkamai neįvykdytų pareigos atskleisti visas rizikas, kylančias investuojant į obligacijas, toks pažeidimas neturėtų būti pagrindas pripažinti Obligacijų sutartį negaliojančia dėl suklydimo ar tyčinio suklaidinimo. Apeliantei renkantis iš investavimo būdų – terminuotojo indėlio ar obligacijų – turėjo būti suprantama, kad tai yra skirtingi sandoriai ir kad banko siūlomos didesnės palūkanos už obligacijas yra susijusios su tam tikra rizika.Pažymėtina, jog iki ginčijamos sutarties sudarymo apeliantė vien AB banke SNORAS buvo sudariusi 36 terminuotojo indėlio sutartis (b. l. 50). Kartu su ginčijama Obligacijų sutartimi atsakovė pasirašė Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartį, nors tokios sutarties jai nereikėdavo pasirašyti sudarant / pratęsiant terminuotojo indėlio sutartį. Iš byloje esančių duomenų matyti, jog apeliantė, pasirašydama Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartį, jos neperskaitė ir neįsigilino į joje pateiktas sutarties sąlygas bei joje nurodytų kitų dokumentų (Aprašymo, Santraukos, Prospekto, Galutinių sąlygų) turinį. Toks apeliantės elgesys vertintinas kaip nepakankamas atidumas ir rūpestingumas (CK 1.90 str. 5 d.).Jokiame iš minėtų banko dokumentų nėra nuostatos, kad obligacijoms yra taikomas indėlių draudimas pagal IĮIDĮ, o apeliantės nurodyta Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarties specialiojoje dalyje „Kliento patvirtinimai ir pasirinkimai“ esanti nuoroda, jog banko įsipareigojimai klientui yra apdrausti Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“, šios išvados nepaneigia. Minėta nuoroda yra bendro pobūdžio ir nesiejama būtent su obligacijomis. Be to, pačiame IĮIDĮ įtvirtinta, jog banko išleistos obligacijos nėra šio įstatymo draudimo objektas (IĮIDĮ 3 str. 4 d.). Pažymėtina ir tai, jog byloje nėra jokių įrodymų, kurie patvirtintų, kad banko darbuotojai neteisingai informavo apeliantę, jog įsigytoms obligacijoms taikoma būtent tokia draudimo apsauga, juolab, kad tai darė tyčia (CPK 178 str.).Vien ta aplinkybė, jog asmens profesija ir išsilavinimas nėra susiję su finansinių priemonių rinkomis, neatitiktų ir kasacinio teismo praktikoje suformuotų standartų dėl investuotojo asmeninių savybių vertinimo bei jų reikšmės analogiško pobūdžio sandorių nuginčijimo dėl suklydimo bylose (žr. Lietuvos Aukščiausiojo 2016 m. vasario 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-13-969/2016). Minėtoje byloje kasacinis teismas taip pat konstatavo, kad obligacija nėra tokia sudėtinga finansinė priemonė, kurios pobūdžio ir įgijus obligaciją lydinčios emitento nemokumo rizikos nesuprastų vidutinis vartotojas. Tikėjimasis, kad sudarant rizikingą sandorį jo vykdymo metu neatsiras rizikos veiksnių, dar nereiškia suklydimo dėl sudaromo sandorio esmės, o iš tokio sandorio atsiradusios neigiamos pasekmės negali būti prilyginamos suklydimui. Taigi, vien ta aplinkybė, kad atsakovė bankrutavo, o ieškovė tikėjosi, jog to neįvyks, nėra pakankama pripažinti, kad ji buvo suklaidinta dėl sandorio esmės.Apeliantė bylos nagrinėjimo metu laikėsi nuomonės, jog jos sudarytos terminuotojo indėlio sutartys reiškė, kad jai buvo žinomas tik toks banko produktas. Teisėjų kolegijos vertinimu, toks argumentas nepaneigia teismo išvados, kad apeliantė kaip vidutinis vartotojas suvokė terminuotojo indėlio ir obligacijų skirtumus. Jeigu apeliantės vienintelis tikslas, kaip ji pati teigia, būtų buvęs tik saugus santaupų laikymas banke tikintis vėliau atgauti visus pinigus, pagrįsta manyti, kad ji ir toliau būtų pratęsusi terminuotojo indėlio sutartį, bet nerizikuotų sudaryti kitokių jai nežinomų ir nesuprantamų sandorių. Akivaizdu, kad palūkanų dydis negali būti vienintelis indėlių ir obligacijų skirtumas, nes priešingu atveju apskritai nebūtų prasmės sudaryti terminuotojo indėlio sutarties, pagal kurią bankas siūlo mažesnes palūkanas nei už obligacijas. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad ieškovės apsisprendimą sudaryti Obligacijų sutartį lėmė ne obligacijų draudžiamumas, o už obligacijas mokamos didesnės palūkanos. Be to, iš bylos medžiagos matyti, kad apeliantė ginčijamo sandorio sudarymo dieną taip pat sudarė ir terminuotojo indėlio sutartį. Ši aplinkybė, teisėjų kolegijos vertinimu, akivaizdžiai rodo, kad apeliantei buvo suprantama, jog obligacijos skiriasi nuo indėlių. Priešingu atveju būtų logiška sudaryti vien tik obligacijų pasirašymo sutartis, pagal kurias mokamos didesnės palūkanos, manant, kad joms taikoma tokia pati draudimo apsauga kaip ir indėliams, už kuriuos mokamos mažesnės palūkanos.Kiti apeliaciniame skunde nurodyti argumentai neturi teisinės reikšmės teisingam bylos išsprendimui, pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui, todėl dėl jų apeliacinės instancijos teismas nepasisako. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškovės reikalavimą pripažinti Obligacijų sutartį negaliojančia ieškinyje nurodytais faktiniais bei teisiniais pagrindais, priėmė teisingą ir pagrįstą sprendimą, atitinkantį aukštesnės instancijos teismų praktiką analogiškose bylose. Apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo konstatuoti šio sprendimo neteisėtumo ar nepagrįstumo, todėl nenustačius jokių CPK 329 ir 330 straipsniuose nurodytų procesinės ir materialinės teisės normų pažeidimų, dėl kurių ginčas galėjo būti išspręstas neteisingai, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas, o skundas atmestinas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 331 straipsniu,
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.