Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Pranešėja Virginija Švedienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-25-256/2014

Teisėja Galina Taraškevič Teisminio proceso Nr. 1-14-1-01574-2011-8 Procesinio sprendimo kategorija:

1.2.14.1.1.; 2.4.; 2.4.5.2.; 2.4.7.

2014 m. balandžio 22 d.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Virginijos Švedienės,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. liepos 30 d. nuosprendžio, kuriuo V. R. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 178 str. 1 d. laisvės apribojimu vieneriems metams, įpareigojant būti namuose nuo 23.00 val. iki 06.00 val., jei tai nesusiję su darbu, be teismo ar bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos ir per šešis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo nukentėjusiajam E. Č. atlyginti nusikalstama veika padarytą turtinę žalą.

Iš V. R. nukentėjusiajam E. Č. priteista 18119,15 litų turtinės žalos.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. R. nuteistas už tai, kad turėdamas tikslą pagrobti svetimą turtą, 2011-09-16, apie 15.00 val., Vilniuje, prie Subačiaus g. 23-ojo namo, automobilyje Toyota Avensis, v/n (duomenys neskelbtini) priklausančiame J. M., sakydamas E. Č., kad nupirks 29 kg metalo (tantalo) už 9576 dolerius, ir taip pastarąjį įtikinęs perduoti jam nurodytą pinigų sumą, bei E. Č. trumpam išlipus iš automobilio, staiga išvažiavo automobiliu iš įvykio vietos, tokiu būdu pagrobė E. Č. priklausančius 9576 dolerius, tai yra 24095 Lt vertės turtą.

Apeliaciniu skundu nuteistasis prašo nuosprendį panaikinti ir jį išteisinti. Nurodo, kad byloje jo kaltės įrodymų nėra, nuosprendis paremtas tik nukentėjusiojo prieštaringais parodymais. Teismas nustatė, kad nusikalstama veika buvo padaryta 15.00 val., tačiau nuteistojo, nukentėjusiojo ir liudytojų parodymai laiko atžvilgiu skiriasi. Be to, pats nukentėjusysis parodė, kad su nuteistuoju susitiko 15.00 val., po to 12.00 val. ir galiausiai 11.00 val. Nurodo, kad viso proceso metu nuteistasis davė išsamius parodymus ir nuosekliai tvirtino, kad su E. Č. prie pastarojo namų Kaune susitiko 11.00 val. ir nuvažiavo į Vilniuje, Subačiaus gatvėje, esančią aikštelę. Važiuojant ginčijosi dėl V. R. skolos E. Č. už pagalbą įmonei. Nuteistasis sutiko sumokėti 6000 litų. Dėl to apeliantas pirmiausiai susitiko su liudytoju A. R. pasiskolinti pinigų, kuriuos norėjo grąžinti E. Č.. Liudytojas A. R. patvirtino, kad V. R. buvo atėjęs pasiskolinti pinigų. Ketinimus atsiskaityti su E. Č. patvirtina ir tai, kad prieš kelionę į Vilnių pats E. Č. padėjo apeliantui į savo namus nunešti kompiuterį ir printerį, kurie buvo perleisti nukentėjusiajam siekiant grąžinti skolą. Šios aplinkybės įrodo, kad nuteistasis neturėjo tikslo pasisavinti E. Č. pinigus. Be to, nuteistasis parodė, kad E. Č. nuvežė prie Žaliųjų ežerų, kur šis persėdo į kitą automobilį ir išvažiavo, o grįžęs po kelių valandų atsigabeno du didelius maišus. E. Č. ir jo krovinį nuvežė į aikštelę Subačiaus gatvėje ir paliko automobilyje, o pats išėjo tvarkyti žemės nuosavybės reikalų. Grįžęs nukentėjusiojo ir jo daiktų automobilyje neberado. E. Č. pareigūnams nenurodė apie maišų ir kitų daiktų buvimą įvykio vietoje ir nuslėpė faktą apie kelionę prie Žaliųjų ežerų, su tikslu susitikti su P. P.. Be to, nukentėjusysis parodė, kad vagystė įvyko 15.00 val., tačiau dėl jos į pareigūnus jis kreipėsi tik 17.00 val. Taip pat nepagrįsta teismo argumentacija dėl laiko stygiaus, norint V. R. nuvykti iš Vilniaus į Kauną tikslu perduoti skolos pinigus N. G.. Kyla klausimas, kaip teismas apskaičiavo kelionei būtino laiko limitą, kai nukentėjusysis ir liudytojai nurodė tik apytikslį ir skirtingą reikšmingų įvykių laiką. Be to, teismas neatsižvelgė į anksčiau susiklosčiusius santykius tarp V. R. ir liudytojo P. P. bei nukentėjusiojo E. Č., kadangi jie abu turėjo nuoskaudų, dėl ko tikslingai siekė gauti pinigų. Tai leidžia daryti išvadą, kad būtent šiuo tikslu jie imitavo neva įvykdytą nusikalstamą veiką. Teismas ignoravo visus įrodymus, pagrindžiančius E. Č. ir P. P. suokalbį, dėl to V. R. buvo nuteistas remiantis tik šių asmenų sugalvota istorija, kuri viso proceso metu pasižymėjo pastoviai kintančiais ir nesutampančiais nukentėjusiojo ir liudytojo parodymais bei nekreipė dėmesio ir nevertino pakeistų ir nenuoseklių N. G. parodymų, kurie turėtų būti vertinami kaip siekis padėti savo sugyventiniui E. Č.. Pažymi, kad teismas, patikėjęs išgalvotais E. Č. ir P. P. parodymais, neišanalizavo tariamo E. Č. pinigų perdavimo V. R., nes nukentėjusiojo įvykių versija šiuo klausimu keitėsi viso proceso metu. Nesant įrodymų, kad V. R. padarė nusikalstamą veiką, nuosprendis turi būti panaikintas, V. R. išteisintas ir nukentėjusiojo civilinis ieškinys atmestas.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Pirmosios instancijos teismas ištyrė įrodymus nepažeisdamas Lietuvos Respublikos BPK 20 str., 301 str. reikalavimų, teisingai juos įvertino ir padarė pagrįstą išvadą, kad nuteistojo V. R. nusikalstamoje veikoje yra BK 178str. 1d. numatyto nusikaltimo sudėtis.

Pagal Lietuvos Respublikos BK 178 str. 1 d. atsako tas, kas pagrobė svetimą turtą. Vagystė BK 178 str. 1 d. aprašyta materialiąja sudėtimi, t. y. joje kaip būtini objektyvieji požymiai nurodyti ir veika, kuria pagrobiamas svetimas turtas, ir šios veikos padariniai – svetimo turto užvaldymas. Vagystė padaroma tik tiesiogine tyčia, t. y. turi būti konstatuojama, kad kaltininkas suprato daromos veikos pavojingą nusikalstamą pobūdį, numatė, jog ją darydamas neteisėtai, prieš savininko valią, užvaldys svetimą turtą.

Apeliacinio skundo argumentas, kad byloje nėra objektyvių V. R. kaltės įrodymų, yra nepagrįstas. V. R. kaltė įrodyta nukentėjusiojo ir liudytojų parodymais ir bylos medžiaga.

Nukentėjusysis E. Č. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad V. R. pasiūlė užsidirbti – nupirkti iš A. R. metalą (tantalą) ir jį brangiau perparduoti. Tam tikslui įvykio dieną E. Č. iš P. P. pasiskolino 10 000 JAV dolerių, surašė paskolos raštelį. E. Č. liko laukti automobilyje ties Subačiaus g. 23 namu, o V. R. nuėjo į A. R. ofisą, kur turėjo sutikrinti metalo svorį ir išrašyti sąskaitą. Maždaug po 15-20 minučių V. R. sugrįžo prie automobilio ir padavė jam lapelį, kuriame buvo nurodytas metalo svoris ir kaina - 9576 JAV doleriai. E. Č. atskaičiavęs reikiamą sumą padavė V. R., o pats atsistojęs prie automobilio kalbėjosi telefonu. Tuo metu V. R. užvedė automobilį ir nuvažiavo. E. Č. pagalvojo, kad jis pajuokavo, pradėjo jam skambinti, tačiau pastarasis nekėlė telefono. Tuomet jis nuėjo ieškoti A. R., tačiau ofisas buvo uždarytas, skambino V. R. dar keletą kartų, tačiau jis neatsakė. Tuomet paskambino P. P. ir pasakė, kad V. R. pavogė pinigus, vėliau abu kartu nuvažiavo į policiją ir parašė pareiškimą. Būnant policijoje paskambino sugyventinė N. G., kuri pasakė, kad buvo atvažiavęs V. R. ir perdavė 2375 JAV dolerius (t. 1, b. l. 14, 18-19).

Nukentėjusysis E. Č. pirmosios instancijos teisme išsamiau parodė, kad sutiko su V. R. pasiūlymu užsidirbti pinigų perparduodant metalą (tantalą) ir jie susitarė važiuoti į Vilnių. 2011-09-16 V. R. atvažiavo pas E. Č. į namus ir atidavė seną kompiuterį, kuris jam buvo nereikalingas. Apie 11.00 val. jie V. R. automobiliu išvažiavo į Vilnių. Važiuojant nesiginčijo ir apie skolas nekalbėjo. Sustojus Subačiaus gatvėje E. Č. liko automobilyje, o V. R. nuėjo į A. R. ofisą tartis dėl metalo (tantalo) pirkimo. Grįžęs pasakė, kad A. R. turi metalą ir nurodė reikiamą pinigų sumą. E. Č. buvo iš anksto susitaręs su P. P. dėl paskolos, todėl V. R. jį nuvežė prie Žaliųjų Ežerų. Ten susirado vairuotoją, kuris E. Č. nuvežė pas P. P. į darbovietę, o V. R. liko laukti stovėjimo aikštelėje. P. P. paskolino 10000 Lt JAV dolerių, surašė paskolos raštelį ir pažadėjo jam dalį pelno. Tuo pačiu pasiėmė iš P. P. asmeninius daiktus, sudėtus į maišus, ir grįžo pas V. R., su kuriuo vėl nuvažiavo į Subačiaus gatvę. V. R. nuėjo pas A. R. į ofisą, o jis liko laukti automobilyje. Grįžęs V. R. padavė lapelį, kuriame buvo nurodyta metalo svoris, kainos pozicija ir bendra metalo kaina - 9576 JAV doleriai. Jis sėdėdamas keleivio pusėje atskaičiavo 9576 JAV dolerius ir padavė V. R., kuriam perskaičiuojant pinigus pats išlipo iš automobilio pasikalbėti telefonu. Tuomet V. R. pastūmęs jį automobilio durelėmis staiga nuvažiavo. Kiek palaukęs nuėjo į A. R. ofisą, tačiau jo nebuvo, skambino V. R., bet šis neatsiliepė. Supratęs, kad pastarasis pavogė pinigus, paskambino P. P., su kuriuo nuvyko į policijos komisariatą ir parašė pareiškimą. Būnant policijoje paskambino sugyventinė N. G. ir pasakė, kad buvo atvažiavęs V. R., kuris paliko 2375 JAV dolerius ir raštelį (t. 3, b. l. 9-11).

Apeliacinės instancijos teisme nukentėjusysis nurodė analogiškas aplinkybes, be to, parodė, kad V. R. žinojo, jog prieš įvykį E. Č. važiavo pas P. P. pasiskolinti pinigų. Šiuo tikslu jis pats nuvežė nukentėjusįjį prie Žaliųjų ežerų, nors pats nedalyvavo pinigų skolinime, laukė automobilių aikštelėje, kur E. Č. vietinio gyventojo paprašė jį pavežti iki prekyvietės.

Taigi, nukentėjusiojo E. Č. parodymai viso proceso metu buvo nuoseklūs ir vienodi, juos papildė kiti bylos įrodymai. Nukentėjusysis aiškiai nurodė kokiu tikslu ir iš ko skolinosi pinigus, kur, kada ir kokiomis aplinkybėmis V. R. juos pagrobė.

Apeliacinio skundo argumentas, kad nuosprendis paremtas tik nukentėjusiojo parodymais, yra nepagrįstas. Nors byloje be nukentėjusiojo E. Č. parodymų nėra tiesioginių įrodymų, kad nuteistasis pagrobė svetimą turtą, tačiau įstatymas nedraudžia apkaltinamojo nuosprendžio grįsti netiesioginiais įrodymais. BPK 20 str. 3 d. nurodyta, kad įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagal santykį su įrodinėtinomis bylos aplinkybėmis įrodymai skirstomi į tiesioginius ir netiesioginius. Tiesioginiai įrodymai patys, be tarpinių grandžių, yra susiję su įrodinėjimo dalyku, o netiesioginiai yra tokie įrodymai, kurie iš pradžių pagrindžia tarpinio fakto buvimą, o per šį faktą – ir įrodinėtinas aplinkybes. Ne visada nusikaltimo aplinkybės ir veiką padariusio asmens kaltumas nustatomi tiesioginiais įrodymais. Netiesioginiais įrodymais taip pat gali būti grindžiamas asmens kaltumas, jei tais įrodymais nustatyti tarpiniai faktai ir išvados tarpusavyje sujungti nuoseklia ir logiška grandine.

Liudytojas P. P. viso proceso metu nuosekliai parodė, kad 2011-09-16 E. Č. paskolino 10000 JAV dolerių, iš kurių 9000 buvo kupiūromis po 100, o likusieji 1000 - smulkesnėmis. E. Č. parašė skolos raštelį. Po valandos E. Č. telefonu pranešė, kad V. R. jį apiplėšė, ir paprašė skubiai atvažiuoti į Subačiaus g. 23, Vilniuje. Jie nuvyko į policijos komisariatą rašyti pareiškimo. Policijoje E. Č. paskambino sugyventinė N. G. ir pasakė, kad buvo atvažiavęs V. R. ir paliko 2375 JAV dolerius. Liudytojas pasiėmė šiuos 2375 JAV dolerius ir 424 JAV dolerius, nes E. Č. V. R. už metalą buvo davęs 9576 JAV dolerius. E. Č. ir P. P. keletą kartų skambino V. R., tačiau jis neatsiliepė. Vėliau P. P. parašė jam SMS žinutę, kad grąžintų pinigus (t. 1, b. l. 30, t. 3, b. l. 6-7).

Apeliacinės instancijos teisme liudytojas P. P. papildomai parodė, kad paskolino E. Č. 10000 JAV dolerių būtent metalo (tantalo) pirkimui iš R. su tikslu jį brangiau perparduoti, o pelną pasidalinti.

Iš daiktų, dokumentų pateikimo ir apžiūros protokolų matyti, kad P. P. pateikė skolos raštelį ir SMS pranešimus (t. 1, b. l. 31-36); raštelyje nurodyta, kad E. Č. 2011-09-16 iš P. P. skolinasi 10000 JAV dolerių verslo reikalams, kuriuos pasižada grąžinti iki 2011-09-19.

Nukentėjusiojo parodymai dėl ketinimo pirkti metalą taip pat patvirtinti daiktų, dokumentų pateikimo protokolu, iš kurio matyti, kad E. Č. pateikė lapelį su apskaičiuota metalo kaina (t. 1, b. l. 16-17). Apeliacinės instancijos teisme nukentėjusysis paaiškino, kad jame yra nurodytas metalo (tantalo) svoris ir pozicijos, t. y. perkamo metalo kaina. Pirmasis skaičius 8442 reiškia pinigus, 25,2 x 335 yra svoris ir kaina, 4,2 x 270 yra pozicijos pagal švarumą, 9576 - galutinė metalo kaina.

Apeliacinio skundo argumentas, kad nukentėjusysis ir liudytojas P. P. apkalba V. R. siekdami gauti finansinės naudos, yra nepagrįstas. Byloje nėra duomenų, kad nukentėjusiojo ir liudytojo P. P. parodymai būtų įtakoti nesutarimų ar pastarieji siekė pasipelnyti.

N. G. parodymai patvirtina nukentėjusiojo ir liudytojo P. P. nurodytas aplinkybes. Liudytoja viso proceso metu nuosekliai parodė, kad 2011-09-16, apie 11.00 val., atvažiavo V. R., su kuriuo E. Č. išvažiavo į Vilnių kažką pirkti. Apie 16.30 val. ji paskambino E. Č., kuris pasakė, kad V. R. jį apvogė ir jis su P. P. važiuoja į policiją. Maždaug 17.00-17.30 val. į namus atvažiavo V. R. ir padavė jai 2375 JAV dolerius bei nedidelį lapelį su kažkokiais skaičiais, buvo pasimetęs, sakė, kad ji jau tikriausiai viską žino. Ji pasakė, kad E. Č. su P. P. važiuoja į policiją, ir V. R. išvažiavo. Liudytoja E. Č. telefonu pranešė apie V. R. vizitą (t. 1, b. l. 39-40, t. 3, b. l. 9). Apeliacinės instancijos teisme liudytoja N. G. nurodė analogiškas aplinkybes. Tai, kad liudytojos teisme duoti parodymai dalinai skiriasi nuo ikiteisminio tyrimo metu nurodytų aplinkybių, neeliminuoja fakto, kad V. R. pagrobė svetimą turtą, juolab, kad liudytoja tiesiogiai įvykio nematė.

Pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad įrodymų visuma įgalina padaryti išvadą, kad V. R. nusikalto. Nuteistojo versija, kad įvykio dieną jis kreipėsi į A. R. ne dėl metalo pirkimo, o norėdamas pasiskolinti pinigų tam, kad grąžinti E. Č. skolą, vertintina kaip pasirinkta gynybos pozicija siekiant pakreipti procesą sau palankia linkme ir išvengti baudžiamosios atsakomybės. Nuosprendyje išsamiai pasisakyta dėl šios nuteistojo versijos, todėl apeliacinės instancijos teismas nekartoja šių argumentų. Skundo argumentas, kad skolos buvimo faktą įrodo kompiuterio ir spausdintuvo perdavimas E. Č., yra nepagrįstas. Nukentėjusysis ir liudytoja N. G. patvirtino, kad V. R. atvežė šiuos daiktus ir atidavė kaip nereikalingus, o ne kaip skolos dalį. Juolab, kad nuteistasis parodė, jog nukentėjusiajam ši skola susidarė už įdėtus į įmonės veiklą 6000 litų, kuriuos pasiskolino iš brolio. Tuo tarpu liudytojas V. Č. pirmosios instancijos teisme parodė, kad pinigų nei savo broliui, nei V. R. neskolino (t. 3, b. l. 6). Taip pat kritiškai vertintini liudytojo A. R. parodymai dėl pinigų skolinimo V. R., kadangi iš bylos aplinkybių matyti, kad nuteistasis kreipėsi į jį dėl metalo pirkimo. Be to, iš bylos aplinkybių matyti, kad V. R., E. Č. bei P. P. siejo bendradarbiavimo santykiai, susiję su neteisėtu disponavimu metalu (tantalu), nes V. R. ir P. P. buvo bausti už nelegalaus metalo gabenimą per Lietuvos Respublikos sieną.

Skundo argumentas, kad E. Č. pareigūnams nepranešė apie maišų ir juose buvusių daiktų dingimą, yra nepagrįstas. Apeliacinės instancijos teisme nukentėjusysis parodė, kad tuo metu jam svarbiausia buvo atgauti pagrobtus pinigus, o ne asmeninius daiktus. Taip pat nepagrįstas yra skundo argumentas, kad vagystė įvyko 15.00 val., o į pareigūnus nukentėjusysis kreipėsi tik 17.00 val. Iš nukentėjusiojo parodymų matyti, kad iš pradžių jis nesuprato kas įvyko, siekdamas išsiaiškinti skambino V. R., patyrė stresą, svarstė ką daryti, ėjo į A. R. ofisą, jame nieko nerado, vėliau paskambino P. P., laukė jo atvykstant ir tik tada nuvyko į policijos komisariatą.

Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, teisingai V. R. nuteisė ir pagrįstai patenkino civilinį ieškinį.

BPK 109 str. numatyta, kad asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės arba neturtinės žalos, turi teisę baudžiamojoje byloje pareikšti civilinį ieškinį. Tokiu būdu civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje gali pareikšti tiek fiziniai, tiek juridiniai asmenys, kuriems nusikalstama veika padaryta tiesioginės turtinės ar neturtinės žalos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K-494/2005).

Iš bylos matyti, kad nukentėjusysis E. Č. dėl V. R. nusikalstamų veikų patyrė turtinę žalą. Teismas nustatė, kad nukentėjusiojo civilinis ieškinys yra pagrįstas bylos duomenimis, iki bylos išnagrinėjimo pirmosios instancijos teisme nebuvo atlygintas. Byloje nustatyta, kad E. Č. iš P. P. pasiskolino 10000 JAV dolerių, V. R. iš nukentėjusiojo pagrobė 9576 JAV dolerius, iš kurių 2375 JAV dolerius grąžino. Likusi negrąžinta suma yra 7201 JAV doleris, t.y. 18 119,15 litų. Taigi, teismas civilinio ieškinio dydį nustatė remiantis bylos duomenimis ir pagrįstai jį patenkino.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, jį naikinti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

nuteistojo V. R. apeliacinį skundą atmesti.