Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

2020-03-19 · Administracinė byla Nr. I1-1004-1063/2020

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2020-03-19
Bylos Nr.
I1-1004-1063/2020
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-03228-2019-0
Bylos rūšis
administracinė byla
Instancija
I-a instancija
Rezultatas
Skundas (prašymas) atmestas
Teisėjas
Tomas Blinstrubis (pirm.)
Pareiškėjas
K. J.
Atsakovas
Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I1-1004-1063/2020 Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03228-2019-0 Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 20.5.1; 55.1.3
(S)VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2020 m. kovo 19 d.Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Tomas Blinstrubis,

viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. J. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

1. Pareiškėjas kreipėsi su skundu į teismą prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN) 110 000 Eur žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas skunde teismui paaiškino, kad kalėdamas Vilniaus pataisos namuose (toliau – ir Vilniaus PN) turėjo galimybę tik 1-2 valandas pasivaikščioti gryname ore. Pareiškėjo teigimu, toks minimalus laikotarpis prieštarauja tarptautiniams teisės aktams. Per dvi pasivaikščiojimo valandas nėra galimybės pasportuoti ir pasivaikščioti. Kameroje nėra vietos ir galimybės sportuoti.

3. Pareiškėjas kreipėsi į Vilniaus PN, kad jam būtų sudaryta galimybė nueiti į koplyčią. Tačiau po mėnesio buvo informuotas, kad koplyčia remontuojama. Pareiškėjas neturėjo galimybės pasimelsti koplyčioje, dėl ko jis patyrė dvasinius išgyvenimus.

4. Į laisvalaikio kambarį buvo vedamas tik vienai valandai. Per valandą negalima spėti nei televizoriaus pažiūrėti, nei pažaisti stalo tenisą. Tai pareiškėjui sukėlė daug pykčio. Vilniaus PN pareigūnai į poilsio kambarį veda nesilaikydami eilės ir tvarkos.

5. Būdamas patalpintas kameroje Nr. 9 negalėjo ramiai pailsėti, nes kameros sienos yra labai plonos, su skylėmis, todėl girdėdavosi už sienos esantis triukšmas. Pareiškėjas dėl to patyrė psichologinius išgyvenimus.

Atsiliepimas

6. Atsakovę Lietuvos valstybę atstovaujantys Vilniaus pataisos namai atsiliepimo argumentais prašė pareiškėjo skundą atmesti.

7. Nurodo, kad pasivaikščiojimas gryname ore yra reglamentuotas Bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 75 straipsnio 1 dalies 5 punkte, 145 straipsnyje, taip pat 103 straipsnio nuostatomis. Šiose teisės nuostatose nustatytos tvarkos buvo griežtai laikomasi.

8. Pažymėjo, kad Vilniaus PN II-ame gyvenamajame korpuse, kuriame įrengtos drausmės grupės gyvenamosios ir kamerų tipo patalpos, yra įrengta koplyčia, poilsio kambarys. Vilniaus PN direktoriaus įsakymu yra patvirtinta drausmės grupėse kalinčių asmenų koplyčios ir poilsio kambario lankymo tvarka.

9. Nesutiko su skundo argumentais dėl sienų storio. Nurodo, kad drausmės grupės gyvenamųjų patalpų sienų storis 12–18 cm ir toks sienų storis užtikrina izoliavimą ir privatumą.

10. Dėl pareiškėjo prašomos priteisti neturtinės žalos nurodė, kad šiuo atveju nėra būtinųjų Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusių dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

11. Byloje ginčas kilo dėl Lietuvos valstybės pareigos atlyginti pareiškėjui neturtinę žalą, kurią, jo teigimu, jis patyrė dėl to, kad laikotarpiu nuo 2018 m. balandžio 10 d. iki 2019 m. balandžio 10 d. jam nebuvo užtikrintos tinkamos kalinimo sąlygos Vilniaus PN.

12. Teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra viena iš asmens konstitucinių teisių (Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalis). Minėta, kad neturtinės žalos samprata apibrėžiama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnyje. Pagal savo pobūdį – tai asmeninė žala, tiesiogiai susijusi su asmeniu, neatskiriama nuo jo asmenybės ir priklauso nuo jo paties išgyventų emocijų. Žalos, atsiradusios dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, atlyginimą reguliuoja CK 6.271 straipsnis, kurio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje teisės normoje įtvirtinta griežtoji valstybės civilinė atsakomybė, t. y. atsakomybė be kaltės, nes, kaip jau buvo minėta, dėl valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiradusi žala atlyginama nepaisant konkretaus tarnautojo ar kito institucijos darbuotojo kaltės (Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalis). Taigi valstybės civilinei atsakomybei pagal CK 6.271 straipsnį kilti turi būti nustatytos trys civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti veiksmai (neveikimas), žala ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) bei žalos. Kai neįrodyta bent viena iš būtinųjų sąlygų, civilinė atsakomybė negali būti taikoma.

13. Lietuvos administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog tam, kad būtų galima konstatuoti valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą CK 6.271 straipsnio taikymo prasme, reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktų priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl pareiškėjo nurodytų valdžios institucijos (pareigūnų) neteisėtų veiksmų (neveikimo).

14. Pareiškėjas skunde nurodė, kad jam nebuvo sudarytos sąlygos praleisti tinkamą dienos dalį, t. y. pasivaikščioti gryname ore daugiau nei dvi valandas, kaip nurodyta CPT ataskaitose. Europos komitetas prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą (CPT) savo Antrosios bendrosios ataskaitos 47 punkte nurodė manantis, kad turėtų būti stengiamasi užtikrinti, kad tardymo izoliatoriuose esantys kalinamieji galėtų didelę dienos dalį (8 ar daugiau valandų) praleisti ne kamerose ir užsiimti įvairia naudinga veikla (žr. Pataisos įstaigos, ištrauka iš Antrosios bendrosios ataskaitos, paskelbta 1992 m. CPT/Inf (92)3-part2. ). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nurodoma, kad tiek Europos kalėjimų taisyklės, tiek Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą pozicija yra valstybėms narėms skirtos rekomendacijos dėl minimalių standartų, taikytinų laisvės atėmimo vietose. Valstybės raginamos remtis jais taikydamos savo įstatymus ir strategijas bei užtikrinti plačią jų sklaidą teisminėms institucijoms, įkalinimo įstaigų darbuotojams bei asmenims, kuriems atimta laisvė (žr., pvz., dėl Europos kalėjimų taisyklių Europos Žmogaus Teisių Teismo 2013 m. liepos 9 d. sprendimo byloje T. V. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42615/06), 73 p.). Taigi, šie dokumentai iš esmės yra rekomendacinio pobūdžio, nėra teisiškai privalomi (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. kovo 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-651-261/2017, 2017 m. vasario 21 d. administracinėje byloje Nr. A-552-261/2017 ir kt.).

15. Bylos duomenimis, pareiškėjas ginčo laikotarpiu bausmę atliko drausmės grupėje (b. l. 20), o kaip nustatyta BVK 75 straipsnio 1 dalies 5 punkte, drausmės grupei priskirti nuteistieji turi teisę kasdien pasivaikščioti dvi valandas. Pareiškėjas neneigia, kad jam buvo sudarytos sąlygos kasdien pasivaikščioti dvi valandas, kaip numatyta jau minėtoje teisės nuostatoje. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo Vilniaus PN veiksmų, šiuo aspektu, pripažinti kaip neteisėtų. Kaip jau minėta, CPT nuostatos yra tik rekomendacinio pobūdžio.

16. Pareiškėjas skunde nurodo, kad būdamas drausmės grupėje jis neturėjo galimybės pasimelsti koplyčioje. Vilniaus PN atsiliepime nurodo, kad pareiškėjas bausmę drausmės grupėje atliko laikotarpiu nuo 2018 m. balandžio 10 d. iki 2019 m. balandžio 10 d. Į bylą pateiktas Vilniaus PN direktoriaus 2018 m. balandžio 10 d. įsakymas Nr. 3-90 patvirtina, kad juo, nuo 2018 m. balandžio 10 d. buvo patvirtinta Drausmės grupės nuteistųjų bei nuteistųjų, atliekančių nuobaudą kamerų tipo patalpose, koplyčios ir poilsio kambario lankymo tvarka. Taigi pareiškėjo nurodomu ginčo laikotarpiu drausmės grupėje nuobaudas atliekantiems nuteistiesiems buvo sudaromos galimybės atlikti religines apeigas įrengtoje koplyčioje. Pažymėtina, kad BVK įtvirtina teisę nuteistiesiems atlikti religines apeigas, tačiau siekiant šią teisę įgyvendinti, ja pasinaudoti, turi būti aiškiai išreikšta nuteistojo asmens valia. Pareiškėjas skunde nurodo, kad jam nebuvo sudaryta galimybė lankytis koplyčioje dėl jos remonto būtent tuo laikotarpiu, kai jis bausmę atlikinėjo drausmės grupėje (2018 m. balandžio 10 d. iki 2019 m. balandžio 10 d.) ir net vėliau (skunde nurodyta, jog iki šios dienos, t. y. iki skundo teismui pateikimo dienos), tačiau į bylą pateiktas 2018 m. balandžio 10 d. įsakymas patvirtina koplyčios ir poilsio kambario lankymo tvarka, o tai leidžia manyti, kad pareiškėjo bausmės atlikimo drausmės grupėje laikotarpiu koplyčia jau veikė. Pareiškėjas nors ir nurodė, kad kreipėsi su prašymais žodžiu, tačiau tokie pareiškėjo argumentai vertintini tik kaip deklaratyvūs ir nepagrįsti. Iš minėto įsakymo matyti, kad nuteistieji, pageidaujantys išpažinti tikėjimą ar atlikti religines apeigas koplyčioje, pateikia rašytinį prašymą. Pareiškėjas į bylą nėra pateikęs jokių įrodymų, kad jis su rašytiniu prašymu kreipėsi į administraciją dėl apsilankymo koplyčioje. Darytina išvada, kad šiuo atveju nėra pagrindo konstatuoti Vilniaus PN neteisėtų veiksmų neužtikrinant pareiškėjo teisės atlikti religines apeigas, o pareiškėjo skundo argumentai šiuo klausimu yra nepagrįsti.

17. Vilniaus PN direktoriaus 2018 m. balandžio 10 d. įsakymo Nr. 3-90 13 punkte nustatyta, kad nuteistieji į poilsio kambarį vedami pagal iš anksto sudarytą bei Apsaugos ir priežiūros skyriaus viršininko patvirtintą „Nuteistųjų, perkeltų į drausmės grupę, poilsio kambario lankymo grafiką“. Apsilankymo trukmė – ne ilgiau kaip 1 val. Iš šiuo įsakymu patvirtintos tvarkos matyti, kad asmenys į poilsio kambarį gali būti vedami vieną valandą per einamąjį mėnesį. Pareiškėjas neneigia, kad tokia galimybė jam buvo sudaryta. Vilniaus PN sudarydama sąlygas pareiškėjui per einamąjį mėnesį vieną valandą praleisti poilsio kambaryje, teisės aktų nuostatų nepažeidė. Atsižvelgiant į tai, nėra teisinio pagrindo Vilniaus PN veiksmų vertinti kaip neteisėtų.

18. Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad drausmės grupės gyvenamųjų patalpų sienų storis nuo 12 iki 18 cm ir toks sienų storis užtikrina tinkamą nuteistųjų izoliavimą bei jų privatumą. Pažymėtina, kad pareiškėjas šiuo aspektu nors ir prieštarauja atsakovės atstovo argumentams, tačiau šių atsakovės atstovo argumentų jokiais įrodymais priešingai neįrodo. Teismas neturi pagrindo šių pareiškėjo teiginių vertinti kitaip, nei subjektyvaus pobūdžio ir neįrodytų.

19. Minėta, kad valstybės civilinei atsakomybei pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnį kilti turi būti nustatytos trys civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti veiksmai (neveikimas), žala ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) bei žalos. Kai neįrodyta bent viena iš būtinųjų sąlygų, civilinė atsakomybė negali būti taikoma. Nagrinėjamu atveju vienos iš esminių sąlygų – Vilniaus PN neteisėtų veiksmų nenustatyta, todėl pareiškėjas neturi teisinio pagrindo į neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjui neįrodžius Vilniaus PN neteisėtų veiksmų, skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjo K. J. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjas Tomas Blinstrubis