Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

nedalyvaujant pareiškėjui E. B. , dalyvaujant atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Alytaus skyriaus, atstovei R. Š. , nedalyvaujant trečiojo suinteresuoto asmens Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos atstovui,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo E. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Alytaus skyriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Neteisėtai pateiktų pareiškėjo asmens duomenų mastas yra itin didelis - už 11,5 metų (11 m. ir 5 mėn.), ir apima praktiškai visą jo darbo stažą (kuris skaičiuotinas nuo 2002-05-27). Valstybinė duomenų apsaugos inspekcija sprendimu patvirtino, kad advokato prašomos informacijos ryšys su jo teikiamomis paslaugomis nebuvo įrodytas.

Dėl šių aplinkybių pareiškėjas patyrė nepatogumus, kurių intensyvumas akivaizdžiai viršijo įprastus bei neišvengiamus bylinėjimuisi būdingus nepatogumus, ir kurie sukėlė jam fizinį disbalansą (padidėjusį kraujospūdį, galvos skausmą, skausmą širdies plote, sumažėjusį imunitetą, apetito stoką, padidėjusį nervingumą, nemigą, prastą savijautą, dėl streso atsiradusį trumpalaikį refliuksą) bei didelį dvasinį diskomfortą (stresą, stiprų sukrėtimą, nepatogumą, nepasitenkinimą, nemalonumą, negerumo būseną, nenormalią savijautą, pažeminimą, reputacijos pablogėjimą), atėmė brangų laiką, kuris vietoj prašymų ir skundo rašymo bei teismų praktikos analizės, būtų buvęs praleistas su žmona ir mažamečiais vaikais, privertė išgyventi nesaugumo ir neteisingumo jausmą. Tokiais neteisėtais veiksmais buvo itin šiurkščiai pažeistas objektyviai egzistuojantis teisėtas lūkestis, kad VSDFV Alytaus skyrius, kaip viešojo administravimo subjektas, būdamas pareiškėjo asmens duomenų valdytoju, vadovaujantis ADTAĮ, tinkamai užtikrins jo privataus gyvenimo neliečiamumo teisę.

Pareiškėjo asmeninius duomenis sužinojo mažiausiai 11-12 asmenų, įskaitant ne tik civilinės bylos proceso dalyvius, bet ir bylą nagrinėjusio teismo darbuotojus, kuriuos pareiškėjas pažinojo ir kurie, sužinoję apie ganėtinai nedidelį pareiškėjo gautą ir dabar gaunamą darbo užmokestį, galėjo pabloginti savo nuomonę (tiek asmeninę, tiek dalykinę) apie jį. Dėl šios priežasties bendravimas su teismo darbuotojais pareiškėjui tapo ne toks mielas, koks buvo iki šiol. Be to, informacija apie pareiškėjo darbovietę - antstolės kontorą - yra ypatingai jautri, nes visuomenės nuomonė apie antstolius yra neigiama. Taip pat išlieka galimybė, kad atsakovai ir jų advokatas iš VSDFV Alytaus skyriaus gautus duomenis galėjo (gali) platinti tretiesiems asmenims. Pareiškėjas galimai patyrė ir turtinę žalą, nes neteisėtai atsakovams ir jų atstovui (advokatui) sužinojus jo kelių paskutinių metų ir dabartinį darbo užmokestį bei (teisėtai) žinant kitų ieškovų darbo užmokesčius, jie galėjo įgyti tam tikrą nemažą pranašumą derybose dėl civilinės bylos užbaigimo taikos sutartimi. Dėl visų patirtų išgyvenimų, pareiškėjas prašo priteisti 5000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

Net ir pripažinus, kad VSDFV Alytaus skyrius formaliai pažeidė duomenų teikimo procedūras reglamentuojančius teisės aktus, toks veikimas objektyviai negalėjo lemti tokių neturtinio pobūdžio padarinių, kuriuos pareiškėjas nurodo savo prašyme arba tokie veiksmai negali būti laikomi tiesiogine žalos priežastimi, kad valstybei tektų atsakomybė. Pareiškėjas prašyme teismui nepateikė objektyvių įrodymų ir nedetalizavo aplinkybių, dėl kurių patyrė tariamą neturtinę žalą, prašymą grindė abstrakčiais teiginiais, nenurodė kuo grindžiamas žalos dydis ir kaip jis apskaičiuotas. Net ir nustačius, kad VSDFV Alytaus skyriaus veiksmai išduodant pažymą buvo neteisėti, to nepakanka tam, jog būtų nustatyta, kad pareiškėjui padaryta neturtinė žala. Pabrėžtina, kad atsakovo veiksmai buvo vienkartiniai (išduota viena pažyma), neturėjo tęstinio pobūdžio, todėl tokie veiksmai neturėtų būti vertinami kaip ilgalaikiai, intensyvūs, turintys ilgalaikę ar keičiančią pareiškėjo gyvenimo kokybę įtaką tolesniam jo gyvenimui. Pareiškėjo išsakyti nusiskundimai fizine būkle nėra pagrįsti jokiais įrodymais. Be to, teiginys apie galimybę, kad atsakovai ir jų advokatas iš VSDFV Alytaus skyriaus gautus duomenis galėjo (gali) platinti tretiesiems asmenims nėra pagrįstas objektyviais duomenimis, o tik pareiškėjo subjektyviu suvokimu apie kitų asmenų tariamą domėjimąsi pareiškėjo asmens duomenimis bei įsivaizdavimu apie žinančiųjų rato plėtimąsi. Prašymas priteisti neturtinę žalą yra nemotyvuotas, nepagrįstas ir neturi būti tenkinamas.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies.

Administracinės bylos nagrinėjimo dalykas – neturtinės žalos atlyginimas.

LVAT ne kartą yra pažymėjęs, kad turtinės (kaip ir neturtinės) žalos, padarytos neteisėtais valstybės ar savivaldybės institucijų veiksmais, atlyginimo imperatyvas kyla iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalies, įtvirtinančios, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės (neturtinės) žalos atlyginimą nustato įstatymas. Valdžios institucijų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimas reglamentuojamas CK 6.271 straipsnyje. Šiame straipsnyje numatyta valstybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, ir savivaldybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo ar savivaldybės darbuotojo kaltės (CK 6.271 str. 1 d.).

Valdžios institucija – tai bet koks viešosios teisės subjektas, taip pat privatus asmuo, atliekantis valdžios funkcijas (CK 6.271 str. 2 d.), todėl valstybės ir savivaldybės atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda ir dėl valstybinių ar savivaldybių viešojo administravimo subjektų atliekant viešojo administravimo funkcijas neteisėtais veiksmais padarytos žalos. Nors CK 6.271 straipsnyje įtvirtinta speciali viešosios atsakomybės sistema, skirta atlyginti žalai, kurią asmuo patyrė būdamas administracinių teisinių santykių subjektu, ir nors ginčus, kylančius dėl žalos, padarytos viešojo administravimo srityje, pagal šį straipsnį sprendžia specializuoti administraciniai teismai, santykiai, susiję su tokios žalos atlyginimu, yra civiliniai teisiniai, o ne administraciniai teisiniai santykiai. Dėl to šiuo atveju svarbu atsižvelgti ir į bendrąsias civilinę atsakomybę reglamentuojančias teisės normas (LVAT 2009-12-21 nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1485/2009).

CK 6.263 straipsnio 1 dalyje nustatyta kiekvieno asmens (taip pat ir valstybės bei savivaldybės valdžios institucijų) pareiga laikytis tokių elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos. Šios pareigos nevykdymas užtraukia civilinę atsakomybę, o padaryta turtinė žala (taip pat ir neturtinė žala) turi būti visiškai atlyginama atsakingo asmens. CK 6.271 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad valstybės ir savivaldybės atsakomybė atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Kad reikalavimas dėl žalos atlyginimo būtų pripažintas pagrįstu, turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.). Kita vertus, valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas atsiranda dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Taigi, CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį neatsiranda prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą (LVAT 2005-09-30 nutartis administracinėje byloje Nr. A5-665/2005, 2010-11-15 nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1355/2010).

Nagrinėjamoje administracinėje byloje nekyla jokių teisinių abejonių dėl visų trijų viešosios atsakomybės sąlygų buvimo.

Kaip matyti iš bylos medžiagos (b. l. 12-18), pareiškėjas 2015-01-05 kreipėsi į Valstybinę duomenų apsaugos inspekciją su skundu, kuriame nurodė, jog 2014-05-22 prašymu advokatas P. M. kreipėsi į VSDFV Alytaus skyrių, prašydamas pateikti duomenis apie pareiškėjo darbovietes bei draudžiamąsias pajamas laikotarpiu nuo 2003-01-01 iki prašymo padavimo dienos. VSDFV Alytaus skyrius 2014-05-30 raštu Nr. (7.65)R1-13124 pateikė 2014-05-29 pažymą apie asmens valstybinį socialinį draudimą Nr. D59-808, kurioje buvo pateikti prašomi pareiškėjo asmens duomenys už laikotarpį nuo 2003-01-01 iki 2014-05-29. Šios pažymos kopija buvo pateikta Druskininkų miesto apylinkės teismui kartu su 2014-06-23 atsiliepimu į patikslintą ieškinį civilinėje byloje Nr. 2-508-182/2014. Pareiškėjas teigė, kad advokatui P. M. nebuvo teisinio pagrindo rinkti, o VSDFV Alytaus skyriui teikti duomenis apie pareiškėjo darbovietes bei draudžiamąsias pajamas 2003-2014 metų laikotarpiu, kai pareiškėjas 2014-04-15 patikslintu ieškiniu civilinėje byloje prašė žalos atlyginimo už 2003-2007 metais atliktus pagerinimo darbus. Taip pat pareiškėjas teigė, kad, teikdamas prašymą VSDFV Alytaus skyriui, advokatas P. M. visiškai nenurodė duomenų naudojimo tikslo arba jį nurodė tik labai abstrakčiai.

Valstybinė duomenų apsaugos inspekcija 2015-03-09 sprendimu Nr. 3R-82 (2.13.1.) pareiškėjo skundą pripažino pagrįstu ir konstatavo, kad advokato prašyme dėl duomenų pateikimo nebuvo pagrįstas prašomų pareiškėjo asmens duomenų laikotarpiu nuo 2003-01-01 iki prašymo pateikimo momento ryšys su advokato P. M. teikiamomis teisinėmis paslaugomis. Advokato 2014-05-22 prašyme nurodytas abstraktus teiginys, kad prašoma informacija yra reikalinga teikiant teisines paslaugas atstovaujamiems asmenims, taip pat pateikiamos aplinkybės, kad teisme yra nagrinėjama byla pagal ieškovo ieškinį advokato atstovaujamiems atsakovams dėl gyvenamojo namo ir kitų statinių pagerinimo išlaidų bei kitų išlaidų atlyginimo, nėra pakankamas pagrįsti prašomų pateikti pareiškėjo asmens duomenų ryšį su teisinių paslaugų teikimu. Pažymėtina, kad advokato 2014-05-22 prašyme nebuvo nurodyta jokių kitų aplinkybių, pagrindžiančių, kodėl pareiškėjo asmens duomenys už laikotarpį nuo 2003-01-01 iki prašymo pateikimo momento yra reikalingi teikiant teisines paslaugas. VSDFV Alytaus skyrius neįvertino, kad advokato 2014-05-22 prašyme nėra nurodyta, už kokį laikotarpį yra pateiktas pareiškėjo ieškinys dėl gyvenamojo namo ir kitų statinių pagerinimo išlaidų bei kitų išlaidų atlyginimo, nesiaiškino, kodėl advokato teikiamoms teisinėms paslaugoms yra reikalingi pareiškėjo duomenys už laikotarpį nuo 2003-01-01 iki prašymo pateikimo momento, t. y. už ilgesnį, nei 11 metų laikotarpį. Be to, skundo nagrinėjimo metu nenustatyta, kad VSDFV Alytaus skyrius būtų informavęs pareiškėją apie jo teisę nesutikti su jo asmens duomenų tvarkymu, todėl neužtikrino ADTAĮ 27 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos duomenų subjekto teisės. Atsižvelgiant į tai, kas aukščiau išdėstyta, Valstybinė duomenų apsaugos inspekcija padarė išvadą, kad VSDFV Alytaus skyrius, pateikdamas advokatui duomenis apie pareiškėjo darbovietes bei draudžiamąsias pajamas laikotarpiu nuo 2003-01-01 iki 2014-05-29 bei neįgyvendindamas pareiškėjo teisės nesutikti su jo asmens duomenų tvarkymu, šiuos pareiškėjo asmens duomenis teikė advokatui neteisėtai ir tuo pažeidė ADTAĮ 3 straipsnio 1 dalies 2 punktą.

VSDFV Alytaus skyrius 2015-03-26 kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas panaikinti minėtą Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos sprendimą ir 2015-03-13 nurodymą Nr. 2R-1454 (2.13) „Dėl asmens duomenų tvarkymo“. 2015-12-23 sprendimu pirmosios instancijos teismas skundą patenkino iš dalies: panaikino Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos sprendimo Nr. 3R-82 (2.13.-1) 2 punktą, kuriuo nuspręsta pateikti VSDFV Alytaus skyriui nurodymą: 2.1 užtikrinti, kad advokatams pagal jų prašymus būtų teikiami asmens duomenys tik tais atvejais, jei advokato prašymas atitinka ADTAĮ 6 straipsnio ir Advokatūros įstatymo 44 straipsnio 2 dalies reikalavimus; 2.2 užtikrinti, kad tvarkant asmens duomenis ADTAĮ 5 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatytu pagrindu, laikytis privalomų procedūrų jį taikant – supažindinti duomenų subjektą su jo teise nesutikti, kad būtų tvarkomi jo asmens duomenys, išskyrus ADTAĮ įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje nustatytas išimtis. Taip pat teismas panaikino Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos 2015-03-13 nurodymą Nr. 2R-1454(2.13.), o kitoje dalyje skundą atmetė.

LVAT administracinėje byloje Nr. eA-471-756/2017 2017-03-27 sprendimu patenkino Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos apeliacinį skundą ir panaikino Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą bei priėmė naują sprendimą: VSDFV Alytaus skyriaus skundą atmetė, kaip nepagrįstą. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad su ADTAĮ 5 straipsnio 1 dalies 5 punktu yra glaudžiai susijusi šio įstatymo 27 straipsnio 1 dalis, kurioje imperatyviai nurodyta, jog duomenų valdytojas šio įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 5 ir 6 punktuose nustatytais atvejais, taip pat kai duomenys tvarkomi ar ketinami tvarkyti tiesioginės rinkodaros tikslais, privalo supažindinti duomenų subjektą su jo teise nesutikti, kad būtų tvarkomi jo asmens duomenys. Duomenų subjekto teisė nesutikti, kad ADTAĮ 5 straipsnio 1 dalies 5 ir 6 punktuose nurodytais atvejais būtų tvarkomi jo asmens duomenys, aiškiai įtvirtinta dar ir ADTAĮ 27 straipsnio 2 dalyje. Be to, pagal ADTAĮ 23 straipsnio, reglamentuojančio bendrąsias duomenų subjekto teises, 1 dalies 4 punktą, duomenų subjektas taipogi turi teisę šio įstatymo nustatyta tvarka nesutikti, kad būtų tvarkomi jo asmens duomenys. Pagal ADTAĮ 23 straipsnio 2 dalį, duomenų valdytojas privalo sudaryti duomenų subjektui sąlygas įgyvendinti šiame straipsnyje nustatytas teises, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus, kai reikia užtikrinti valstybės saugumą ar gynybą (1 p.), viešąją tvarką, nusikaltimų prevenciją, tyrimą, nustatymą ar baudžiamąjį persekiojimą (2 p.), svarbius valstybės ekonominius ar finansinius interesus (3 p.), tarnybinės ar profesinės etikos pažeidimų prevenciją, tyrimą ir nustatymą (4 p.), duomenų subjekto ar kitų asmenų teisių ir laisvių apsaugą (5 p.).

Atsižvelgiant į tai, teismas konstatavo, kad VSDFV Alytaus skyrius, nagrinėjamu atveju teikdamas E. B. asmens duomenis advokatui ADTAĮ 5 straipsnio 1 dalies 5 punkto pagrindu, privalėjo supažindinti duomenų subjektą (t. y. E. B. ) su jo teise nesutikti, kad būtų tvarkomi jo asmens duomenys. Minėta duomenų subjekto teisė buvo aiškiai ir imperatyviai įtvirtinta net keliose ginčo metu galiojusios redakcijos ADTAĮ nuostatose, o pagal Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 31 straipsnio 18 punktą, VSDFV teritoriniai skyriai buvo įpareigoti duomenis apie draudėją, apdraustąjį asmenį arba socialinio draudimo išmokos gavėją teikti tik teisės aktų nustatyta tvarka. Taigi, VSDFV Alytaus skyrius turėjo laikytis ADTAĮ įstatymo 27 straipsnio 1 dalyje nustatytos imperatyvios tvarkos, kuri taikoma tvarkant asmens duomenis pagal ADTAĮ 5 straipsnio 1 dalies 5 punktą. Šiuo atveju, VSDFV Alytaus skyrius šios tvarkos nesilaikė ir tuo pažeidė ADTAĮ 3 straipsnio 1 dalies 2 punktą, įpareigojantį užtikrinti, kad asmens duomenys būtų tvarkomi tiksliai, sąžiningai ir teisėtai.

Teisėjų kolegija papildomai pažymėjo ir tai, kad nagrinėjamu atveju VSDFV Alytaus skyriui teko pareiga supažindinti duomenų subjektą su jam ADTAĮ 27 straipsnio 2 dalyje suteikta teise, todėl šiuo atveju būtent VSDFV Alytaus skyrius turėjo vertinti, ar konkrečiu atveju galėjo būti taikomos ADTAĮ 23 straipsnio 2 dalyje nustatytos išimtys, kurioms esant duomenų subjekto apie jo teisę nesutikti su jo asmens duomenų tvarkymu informuoti nereikia. Be to, pažeidimas konstatuotinas ir nustačius, kad VSDFV Alytaus skyrius neįvertino to, kad advokato prašyme pateikta informacija nebuvo pakankama pagrįsti prašomų pateikti E. B. asmens duomenų ryšį su advokato teikiamomis teisinėmis paslaugomis.

Apibendrindama išdėstytą, teisėjų kolegija pritarė Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos sprendime padarytai išvadai, kad VSDFV Alytaus skyrius, pateikdamas E. B. asmens duomenis advokatui P. M. , pažeidė ADTAĮ 3 straipsnio 1 dalies 2 punktą.

Taigi, minėtoje byloje apeliacinės instancijos teismas iš esmės konstatavo neteisėtus VSDFV Alytaus skyriaus veiksmus (neveikimą), pateikiant pareiškėjo asmens duomenis advokatui P. M. .

Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog įsiteisėję Lietuvos Respublikos teismų sprendimai yra privalomi visoms valstybės valdžios institucijoms, pareigūnams ir tarnautojams, įmonėms, įstaigoms, organizacijoms, kitiems juridiniams bei fiziniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. Administracinių bylų teisenos įstatymo 58 straipsnio 2 dalyje išdėstyta, kad faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys.

Administracinėje byloje Nr. eA-471-756/2017 ir šioje administracinėje byloje iš esmės dalyvauja tie patys asmenys, todėl viešosios atsakomybės sąlyga – neteisėti valdžios institucijos veiksmai iš naujo šioje administracinėje byloje nebeįrodinėtina ir laikytina nustatyta, o tai patikslina ir ginčo nagrinėjimo ribas, sietinas tik su likusiomis viešosios atsakomybės sąlygomis – žala ir priežastiniu ryšiu tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir žalos.

Pareiškėjas nurodo, jog dėl minėtų neteisėtų atsakovo veiksmų patyrė neturtinę žalą, pasireiškusią fiziniais negalavimais (padidėjusiu, kraujospūdžiu, galvos skausmais, skausmu širdies plote, sumažėjusiu imunitetu, apetito stoka, padidėjusiu nervingumu, nemiga, prasta savijauta, refliuksu) bei dideliu dvasiniu diskomfortu (stresu, stipriu sukrėtimu, nepatogumais, nepasitenkinimu, pažeminimu, reputacijos pablogėjimu), be to, pareiškėjas prarado laisvą laiką, kurį būtų leidęs su žmona ir mažamečiais vaikais, išgyveno nesaugumo ir neteisingumo jausmą.

Neturtinės žalos sąvoka apima platų spektrą pačių įvairiausių išgyvenimų. Pavyzdžiui, Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) savo jurisprudencijoje pripažino, jog neturtinė žala apima traumas, nerimą ir neteisybės jausmą (M. prieš Jungtinę Karalystę, 1995-02-24 Series A Nr. 307-B); bejėgiškumo jausmą, frustraciją (P. prieš Graikiją, 1995-10-31 Nr. 14556/89, ECHR, 1993 A-330-B), nepatogumus, nerimą ir sielvartą (O. prieš Švediją, 1988-03-24 Nr. 10465/83, 102 par., Series A Nr. 130), įžeidinėjimą, pažeminimą, įtampą (L.prieš Ispaniją, 1994-12-09 Nr. 16798/90, 65 par., Series A Nr. 303-C) ir pan. Plačią neturtinės žalos sampratą įtvirtino ir Lietuvos įstatymų leidėjas, kuris neturtinę žalą apibrėžia kaip asmens fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinius sukrėtimus, emocinę depresiją, pažeminimą, reputacijos pablogėjimą, bendravimo galimybių sumažėjimą ir kt., teismo įvertintą pinigais (CK 6.250 str. 1 d.).

LVAT savo praktikoje yra pažymėjęs, jog teisinėje valstybėje turi būti ginami visų asmenų teisėti lūkesčiai, kad įstatymo jiems suteiktos teisės valstybės institucijose bus įgyvendinamos laikantis įstatymo nustatytos tvarkos ir terminų.

Teismo vertinimu, dėl VSDFV Alytaus skyriaus neteisėtų veiksmų atskleidžiant pareiškėjo asmens duomenis, jis patyrė stipresnius bei emocingesnius dvasinius išgyvenimus nei paprastai patiriami socialinėje aplinkoje, susiklosčius įvairioms gyvenimiškoms situacijoms, susijusioms su valstybės valdžios institucijų aktais bei veiksmais, taip pat neteisybės, nesaugumo jausmą. Būtent dėl neteisėtų atsakovo veiksmų nevykdant savo, kaip duomenų tvarkytojo, pareigų, numatytų ADTAĮ, pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, todėl tarp neteisėtų atsakovo veiksmų ir pareiškėjo patirtos neturtinės žalos yra priežastinis ryšys (CK 6.247 str.).

LVAT praktikoje laikomasi nuostatos, jog neturtinės žalos įrodinėjamas pasižymi specifika, nes neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais dažnai neįmanoma, todėl ginčo dėl neturtinės žalos padarymo sprendimui negali būti taikomi tokie patys įrodymų konkretumo standartai. Įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų lemti neigiamą poveikį nukentėjusiam asmeniui, gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas. Tokiais atvejais bylą nagrinėjantis teismas turi vadovautis ABTĮ 56 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta bendrąja įrodymų vertinimo taisykle – vertinti įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstu visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių visumos ištyrimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo principais (2007-06-26 sprendimas administracinėje byloje Nr. A14-653/07, 2010-06-23 nutartis administracinėje byloje Nr. A858-940/2010).

CK 6.250 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Šioje normoje nėra pateiktas išsamus neturtinės žalos dydžio kriterijų sąrašas, nes, priklausomai nuo bylos aplinkybių, teismas gali pripažinti ir kitus neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymo kriterijus. Pažymėtina, kad taikant CK 6.250 straipsnio 2 dalies nuostatas, administracinių teismų praktikoje, apskaičiuojant neturtinės žalos dydį, be kita ko, atsižvelgiama į asmens, kuris patyrė žalą, amžių ir sveikatos būklę (LVAT 2005-10-28 sprendimas administracinėje byloje Nr. A14-1625/2005), neteisėtų veiksmų trukmę, ar neteisėti veiksmai yra vienkartiniai ar pasikartojantys (LVAT 2007-10-05 nutartis administracinėje byloje Nr. A8-483/2007), pareiškėjo elgesį ginčo metu (LVAT 2007-04-06 nutartis administracinėje byloje Nr. A2-367/2007), pažeidimo įtaką tolesniam nukentėjusio asmens gyvenimui (LVAT 2008-04-17 išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. A442-330/2008) ir kitas reikšmingas aplinkybes.

Teismo nuomone, šiuo atveju pareiškėjo teisės buvo pažeistos jautrioje duomenų apsaugos srityje, kas jam neabejotinai sukėlė nepatogumų, įtampą, neigiamų išgyvenimų, kurie, įvertinus bendrai su kitomis aplinkybėmis, patvirtina, kad šiuo atveju egzistuoja sąlygos viešajai atsakomybei atsirasti. Vis dėlto, pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių jo dėstomas aplinkybes dėl negalėjimo dalyvauti kasdienėje ir darbinėje veikloje, socialinių ryšių susilpnėjimo, sveikatos sutrikimų. Pažymėtina, kad skunde dėstomos aplinkybės dėl galimo pareiškėjo asmeninių duomenų tolesnio platinimo, taip pat dėl galimo reputacijos pablogėjimo ir neigiamos visuomenės nuomonės apie antstolius, laikytini tik subjektyvaus pobūdžio samprotavimais, kurie nepagrįsti jokiais objektyviais duomenimis. Be to, pareiškėjo nurodamos aplinkybės apie galimai patirtą turtinę žalą dėl jam nepalankios civilinės bylos baigties, yra nevertintinos, vadovaujantis ABTĮ 16 straipsnio 2 dalimi, kurioje numatyta, jog administracinių teismų kompetencijai nepriskiriama tirti kitų teismų teisėjų procesinių veiksmų, susijusių su teisingumo vykdymu. Atsižvelgiant į minėtas aplinkybes, teismo vertinimu, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo skundą visa apimtimi.

Pažymėtina, kad šioje byloje pareiškėjas pareiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, siekdamas apginti savo pažeistą teisę į teisės aktais nustatytas asmens duomenų apsaugos sąlygas. Tačiau neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. ABTĮ 88 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad teismas gali patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymu numatytu būdu. CK 1.138 straipsnyje kaip asmens teisių gynimo būdas nurodytas ne tik turtinės ar neturtinės žalos išieškojimas (CK 1.138 str. 6 p.). CK 1.138 straipsnio 8 punkte numatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais.

EŽTT, gindamas Konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2000-10-10 sprendimas byloje D. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42095/98, 2006-10-10 sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 7508/02). Taigi teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003-11-06 sprendimas byloje M. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (žr., pvz., LAT Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008-01-02 nutartis civilinėje byloje S. Š. prieš UAB, Nr. 3K-7-2/2008).

Teismas, įvertinęs aukščiau šiame procesiniame sprendime paminėtas aplinkybes, sprendžia, kad šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytas asmens duomenų apsaugos ir tvarkymo sąlygas, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą (žr. LVAT 2013-04-25 nutartį administracinėje byloje Nr. A146-601/2013). Teismo sprendimu pripažįstama, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas asmens duomenų apsaugos ir tvarkymo sąlygas, o reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetamas, kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 1 ir 5 punktais, teisėja

nusprendžia:

Pareiškėjo E. B. skundą patenkinti iš dalies.

Pripažinti, kad buvo pažeista E. B. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas asmens duomenų apsaugos ir tvarkymo sąlygas. Pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Kauno apygardos administracinį teismą.