Kauno apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Gytis Večerskas Baudžiamosios bylos Nr. 1A-192-397-2013

Teisėjas Raimundas Krušinys Teisminio proceso Nr. 1-28-3-00015-2012-5

NUTARTIS

2013 m. kovo 22 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Gyčio Večersko, teisėjų Jūratės Jakubonienės, Algirdo Jaliniausko, sekretoriaujant Vidai Butiškienei, dalyvaujant išteisintosios O. P. gynėjai advokatei Ritai Petručionytei,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiosios S. A. K. apeliacinį skundą dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 8 d. nuosprendžio, kuriuo O. P. dėl kaltinimo pagal LR BK 140 str.1d. išteisinta, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo požymių (LR BPK 303 str. 5 d. 1 p.). S. A. K. civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtu.

Aprašomoji dalis

nustatė:

O. P. privataus kaltinimo tvarka S. A. K. buvo kaltinama pagal LR BK 140 str.1 d. tuo, jog 2008 04 30, apie 15 val., Marijampolės mieste, (duomenys neskelbtini) namo kieme, kilusio buitinio konflikto metu, tyčia, iš asmeninių paskatų, kelis kartus šepečio kotu sudavė nukentėjusiajai S. A. K. į veidą, taip pat į dešinę ranką, dėl ko S. A. K. jautė skausmą, jai buvo sužalota nosis, diagnozuotas nosies pertvaros iškrypimas, atsirado rankoje mėlynės bei buvo padarytas nukentėjusiajai nežymus sveikatos sutrikdymas. Marijampolės rajono apylinkės teismas nustatė, kad O. P. nepadarė veikos turinčios nusikaltimo ar nusižengimo požymių ir ja pagal pateiktą kaltinimą išteisino.

Nukentėjusioji S. A. K. apeliaciniu skundu pašo Marijampolės rajono apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 8 d. nuosprendį baudžiamojoje byloje Nr. PK-322-537/2012 panaikinti, kaip nepagrįstą ir priimti naują nuosprendį - O. P. pripažinti kalta pagal LR BK 140 str. 1 d. ir patenkinti jos civilinį ieškinį. Skunde teigiama, kad teismas nepagrįstai liudytojos I. V. parodymus laikė abejotinais dėl to, kad liudytoja nukentėjusiosios dukra, nes ši vienintelė liudytoja matė įvykį ir nuosekliai galėjo paaiškinti, kad vyko. Byloje pateikti dokumentai patvirtina, kad įvykio laiku liudytoja I. V. galėjo būti namuose, o ne darbe. Liudytojos parodymai sutampa ir su apeliantės nurodytomis aplinkybėmis, todėl nebuvo pagrindo jais abejoti. Nurodo, kad nepagįstos teismo abejonės ir dėl to, kad apeliantė ne iš karto po sužalojimų kreipėsi į medikus. Apeliantė teigia nurodžiusi teismui visas argumentuotas ir paaiškinamas aplinkybes, dėl ko kreipėsi vėliau - nes buvo šventinės dienos, medicinos įstaigos neveikė, o ligoninės priimamamajame buvo daug žmonių, dėl ko ji nelaukė, pagalbą jai suteikė dukra. Spelialistas taip pat patvirtino jos parodymus, jog ji buvo sumušta į veidą. Skunde nurodoma, kad teismas nepagrįstai susiejo šią bylą su jos nubaudimu administracine tvarka, nes tai tik sutapimas. Ji tvirtina, kad iš karto į teismą nesikreipė, nes jautėsi neblogai ir nenorėjo pyktis, tačiau pablogėjus sveikatai, sužinojus, kad reikalinga nosies operacija, ji nusprendė siekti teisingumo. Apeliantės nuomone, abejonėmis negali būti grindžiamas ne tik apkaltinamasis, bet ir išteisinamasis nuosprendis.

Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu išteisintosios gynėja prašė apeliacinį skundą atmesti.

Kolegija, išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą ir apeliacinio skundo argumentus, ištyrusi ir įvertinusi byloje esančius įrodymus, sprendžia, kad apeliacinis skundas atmestinas.

Įvertinusi bylos aplinkybių visetą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas, priešingai, nei teigiama apeliaciniame skunde, tinkamai ir objektyviai įvertino byloje esančius įrodymus kiekvieną atskirai bei jų viseto kontekste, dėl ko padarė teisingą ir pagrįstą išvadą, kad byloje nėra pakankamai patikimų, įrodymų, galinčių neginčijamai patvirtinti O. P. kaltę dėl jai inkriminuoto nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d. ir ją pagrįstai išteisino, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Baudžiamojoje byloje apkaltinamasis nuosprendis gali būti priimamas tik tuo atveju, kai patikimai nustatytos visos reikšmingos sprendžiant bylą aplinkybės, kai dėl baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens dalyvavimo, darant nusikalstamą veiką, nekyla jokių pagrįstų abejonių, o visos iškilusios abejonės, kai jų negalima pašalinti, vertinamos kaltinamojo naudai.

Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad teismas išanalizavo visus byloje esančius įrodymus ir vadovavosi jais tiek, kiek jie patvirtina vieni kitus bei atitinka kitą byloje esančią medžiagą. Nukentėjusioji S. A. K. kaltinimą O. P. grindė tuo, kad pastaroji skunde dėl bylos iškėlimo nurodytu laiku ir vietoje, tyčia, kelis kartus šepečio kotu sudavė nukentėjusiajai S. A. K. į veidą, taip pat į dešinę ranką, ir dėl šių sužalojimų nukentėjusiajai buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas.

Kaltinamoji O. P. savo kaltę dėl pareikšto kaltinimo neigė ir nurodė, kad nukentėjusiosios skunde nurodytos veikos, t.y. šepečio kotu būtų sudavusi nukentėjusiajai S. A. K. į veidą ar rankas, nepadarė.

Be pačios nukentėjusiosios S. A. K. parodymų, jos nurodytas aplinkybes dėl sužalojimų padarymo patvirtino liudytoja I. V.. Išanalizavus šios liudytojos parodymus, kolegija kontstatuoja, kad pirmosios instancijos teismui šie parodymai sukėlė abejonių ne vien dėl to, kad liudytoja - nukentėjusiosios dukra. Įvertinus šios liudytojos parodymus kitų bylos įrodymų kontekste, akivaizdžiai matyti, kad jie prieštarauja rašytiniams skundžiamame nuosprendyje išanalizuotiems bylos duomenims, dėl ko buvo padaryta teisinga išvada, kad liudytojos parodymai negali būti vertinami kaip teisingi ir laikytini įrodymu.

Teismas teisingai konstatavo, kad pačios nukentėjusiosios parodymai taip pat kelia abejonių dėl jų prieštaringumo rašytinei bylos medžiagai. Iš specialisto išvados matyti, kad ekspertas S. A. K. konstatavo tris kraujosruvas nukentėjusiosios dešinėje rankoje, jokių sužalojimų veide konstatuota nebuvo. Tai, kad apklaustas posėdyje specialistas-ekspertas nurodė, jog nukentėjusioji jam sakė apie sudavimą į veidą, nepatvirtina paties nosies sužalojimo, nes, kaip minėta, išvadoje tas konstatuota nebuvo, o parodymuose specialistas taip pat patvirtino, kad vizualiai sužalojimų ir mėlynių nukentėjusiosios veide nebuvo, nors paprastai kraujosruvos atsiranda po pusės valandos, iki paros laiko ir būna iki 1-2 savaičių, priklausomai nuo stiprumo, daikto, taip pat teismui nurodė, kad jei būtų nosies ašis iškrypus, tai būtų pastebėjęs. Specialistas nėra susijęs nei su viena iš bylos šalių, jo kvalifikacija teismui nėra pagrindo abejoti, todėl dėl išvados objektyvumo ir teisingumo jokių pagrįstų abejonių nekyla. Iš nukentėjusiosios teismui pateiktų išrašų iš medicininių dokumentų matyti, kad išrašą išdavė nukentėjusiosios šeimos gydytoja, tą parodmuose patvirtino pati nukentėjusioji, gydytoja išraše tik nurodė, kad 2008-05-09 S. A. K. konsultuota otorinolaringologo ir nustatyta pakrypusi nosies pertvara, tačiau pačios specialisto koncultacijos kopijos, patvirtinančios šį įrašą, byloje nebuvo nepateikta. O kitos, nukentėjusiosios pateiktos medicininės pažymos apie 2012 metais konstatuotą nukentėjusiajai nosies pertvaros iškrypimą ir rekomenduojamą chirurginį gydymą, tik patvirtina paties pažeidimo buvimo faktą, tačiau niekaip neįrodo, kad jose S. A. K. konstatuotas nosies pertvaros iškrypimas atsirado būtent 2008 metais, kaltinime nurodytu metu ir aplinkybėmis ir kad sužalojimą padarė kaltinamoji O. P.. Taigi, akivaizdu, kad nei viename rašytiniame įrodyme nėra duomenų, galinčių patvirtinti, kad nukentėjusiajai S. A. K. sužalojimą, dėl kurio jai buvo nustatytaa nosies pertvaros iškrypimas, padarė O. P. 2008-04-30, apie 15 val., prie jų namų valdų bendros tvoros.

Teismas, spręsdamas, ar yra pagrindo pripažinti asmenį kaltu pagal jam suformuluotą kaltinimą, neišvengiamai turi nustatyti, ar patrauktojo baudžiamojon atsakomybėn asmens veikoje yra jam inkriminuotojo nusikaltimo požymių, t.y. ar yra nusikaltimo sudėtis. Pirmosios instancijos teismas teisingai ir pagrįstai nurodė, kad nukentėjusios skunde nurodytos aplinkybės dėl kaltinamosios veiksmų teisminio bylos nagrinėjimo metu nebuvo įrodytos, o visos abejonės yra vertinamos kaltinamojo naudai. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas tik spėlionėmis ar abejonėmis, o neįrodyta kaltė preziumuoja įrodytą nekaltumą, todėl buvo padaryta teisėta ir pagrįsta išvada, kad O. P. veiksmuose nesant jai inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 str. 1 d., sudėties, ji BPK 303 str. 5 d.1 p. pagrindu turi būti išteisinta.

Įvertinus tai, kas išdėstyta, daroma išvada, kad Marijampolės rajono apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 8 d. nuosprendis yra teisėtas, teisingas ir pagrįstas, todėl tenkinti apeliacinį skundą jame išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutarė:

nukentėjusiosios S. A. K. apeliacinį skundą atmesti.