- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-04-26
- Bylos Nr.
- e2S-1661-640/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-06199-2018-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Rūta Veniulytė-Jankūnienė
- Atsakovas
- V. D., Š. T., K. J.
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rūta Veniulytė – Jankūnienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovų V. D., Š. T. ir K. J. atskiruosius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. kovo 1 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Vudstokas“ ieškinio atsakovams K. J., V. D. ir Š. T. dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė bankrutuojanti uždaroji akcinė bendrovė (toliau – BUAB) „Vudstokas“ ieškiniu prašė priteisti solidariai iš atsakovų K. J., V. D. ir Š. T. 12667,11 eurų sumą nuostoliams atlyginti ir 5 procentų dydžio procesines metines palūkanas. Ieškovė taip pat prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – atsakovams priklausančio turto areštą, kadangi to nepadarius teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Nurodė, kad ieškinio reikalavimas yra pagrįstas įrodymais, reikalavimo suma yra didelė, atsakovai yra fiziniai asmenys, jie nebendrauja su bankroto administratoriumi ir vengia vykdyti savo įsipareigojimus. Prašymas nagrinėtas be atsakovų atsiliepimų.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. kovo 1 d. nutartimi tenkino prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo - ieškovės reikalavimams užtikrinti areštavo solidariai atsakovams K. J., V. D. ir Š. T. nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą, esantį pas atsakovus ir/arba trečiuosius asmenis, uždraudžiant jį perleisti kitiems asmenims. Nesant ar nepakankant reikalavimams užtikrinti atsakovų nekilnojamojo turto, areštuojant kilnojamąjį turtą, turtines teises arba pinigines lėšas, esančias jų atsiskaitomosiose sąskaitose kredito įstaigose ir/arba pas kitus trečiuosius asmenis. Bendra areštuoto turto vertė turi atitikti 12 667,11 Eur sumą. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad nutartis vykdoma skubiai, o atsakovams leidžiama iš areštuoto turto atsiskaityti su ieškove, mokėti socialinio draudimo ir kitus privalomus mokėjimus socialinio draudimo fondo biudžetui, sveikatos draudimo biudžetui, valstybės ir savivaldybės biudžetams. Atsižvelgdamas į ieškinyje nurodytus motyvus bei pateiktus įrodymus, kuriais remiantis prašoma taikyti byloje ieškinio užtikrinimo priemonę, į tai, kad pareikštas ieškinys yra turtinio pobūdžio, skolos suma žymi, ir kad nesiėmus ieškinio užtikrinimo priemonių gali pasunkėti arba tapti negalimu teismo sprendimo įvykdymas, pirmosios instancijos teismas prašymą dėl atsakovų turto arešto tenkino. Ieškovo ir atsakovų teisėtų interesų pusiausvyrą būtų pažeista pirmiausia nukreipus areštą į atsakovų – fizinių asmenų atsiskaitomąsias sąskaitas, kadangi būtų sutrikdytas jų ekonominis stabilumas. Dėl šių motyvų ieškinio užtikrinimui buvo areštuotas atsakovų nekilnojamasis, kilnojamasis turtas, o jo nesant – piniginės lėšos 12 667,11 Eur sumai. Kiek ir kokio turto turi atsakovai nebuvo žinoma, todėl pirmosios instancijos teismas nutartyje nenurodė areštuojamo turto duomenų.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai
Apeliantas Š. T. atskiruoju skundu prašė Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. kovo 1 d. nutartį panaikinti ir ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmesti.Nurodė, kad ieškovė atsakovų elgesio kriterijaus neįrodinėjo. Pastebėtina, kad ieškovės prašyme dėl laikinųjų apsaugos priemonių nurodomos aplinkybės dėl galimo jos turto ir dokumentų netekimo, neatitinka ieškovės ieškinio reikalavimo ir paties prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių dalyko, t. y. prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo deklaruojamas tikslas (turto ir dokumentų išsaugojimas), neatitinka ieškinio reikalavimo (nuostolių atlyginimo). Atsakovui nėra žinoma, nei ieškovės dokumentų, nei jos turto buvimo vieta, nes nuo 2015 m. vasario 4 d., jis nėra ieškovės darbuotojas, ką patvirtina SODROS duomenys. Be bendro pobūdžio reikalavimo bendradarbiauti, ieškovė daugiau nebenurodė jokių kitų aplinkybių ar įrodymų, kurios sudarytų pagrindą išvadai, kad atsakovai slėps, švaistys ar kitaip bandys perleisti savo turtą (lėšas) kitiems asmenims ir tai apsunkins galimo ieškovei palankaus sprendimo vykdymą ar padarys jį neįmanomu.Atsakovo manymu ieškovės argumentai dėl to, jog 2018 m. vasario 27 d. ieškinio reikalavimo suma laikytina didele yra nepagrįsti nagrinėjamu atveju. Ieškovė nenagrinėjo nei vieno iš atsakovų finansinės padėties, o rėmėsi išimtinai bendro bei deklaratyvaus pobūdžio teiginiais ir prielaidomis.Ieškovė sąmoningai suklaidino teismą nurodydama, kad neturėjo galimybės gauti jokių duomenų apie atsakovų finansinę padėtį. Ieškovės teisinis atstovas yra bankroto administratorius, savo srities profesionalas. Nekvestionuojama, kad bankroto administratorius turi žinių ir galimybių gauti bent dalį duomenų apie tam tikrą asmenį, pvz., Registrų centro Nekilnojamojo turto registro išrašą apie tam tikrą asmenį. Tačiau Ieškovė nepateikė su prašymu net ir šių duomenų. Dėl to teigiama, kad Ieškovė sąmoningai nerealizavo savo galimybių ir nevykdė įrodinėjimo pareigos nepateikdama jokiu duomenų apie atsakovu turtine padėti. Atsakovas su šiuo atskiruoju skundu pateikia teismui įrodymus, pagrindžiančius aplinkybę, jog 12 667,11 Eur suma negali būti laikoma didelė nagrinėjamu atveju, t.y. atsakovas yra dirbantis asmuo, vidutinis jo atlyginimas yra lygus 1061,06 Eur. Taip pat atsakovas vykdo veiklą pagal individualios veiklos pažymėjimą, iš kurios per vieną mėnesį papildomai gauna dar 550,00 Eur pajamų. Tai gi, vidutinės atsakovo pajamos per mėnesį yra - 1611,06 Eur. Taip pat pažymima, kad atsakovas nėra vedęs, neturi nesantuokinių vaikų ir neturi jokių kitų ilgalaikių finansinių įsipareigojimų. Dėl to teigiama, kad iš gaunamų 1611,06 Eur per mėnesį pajamų, didelių išlaidų atsakovas nepatiria. Reziumuojant aukščiau nurodytą, ieškovė neįrodė realios grėsmės, jog galimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Apeliantai K. J. ir V. D. atskiraisiais skundais prašė panaikinti pirmosios instancijos teismo 2018 m. kovo 1 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės - atmesti ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsakovų. Taip pat, prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas, kurias patvirtinantys duomenys bus pateikti bylos nagrinėjimo metu.Nurodė, kad ieškovės reikalavimas nėra tikėtinai pagrįstas, nes ji net preliminariai neįrodinėjo civilinės atsakomybės sąlygų, rėmėsi tik deklaratyviais ir abstrakčiais samprotavimais apie žalos dydį, neteisėtus veiksmus ir priežastinį ryšį. Analizuojant ieškinio turinį, matyti, jog ieškovės nurodomas priežastinis ryšys, neva esantis tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir kilusios žalos, yra akivaizdžiai nepagrįstas jokiais byloje esančiais duomenimis. 12667,11 Eur dydžio suma nelaikytina didele, nepagrįstas atsakovų nesąžiningumas.Atsakovas K. J. pateikė duomenis apie jam nuosavybės teise priklausantį kilnojamąjį turtą – transporto priemonę (duomenys neskelbtini) nekilnojamąjį turtą – butą, esantį adresu (duomenys neskelbtini). Svarbu ir tai, jog K. J. yra dirbantis ir nuolatines pajamas gaunantis asmuo. Atsakovo pajamos per pastaruosius šešis mėnesius sudarė 10 334,94 Eur sumą, todėl akivaizdu, jog ieškinio suma atsakovui nėra didelė. Nuo 2017 m. spalio 16 d. atsakovas K. J. per vieną mėnesį gauna papildomai 511,10 Eur vaiko priežiūros išmoką. Ši išmoka taip pat padidina atsakovo gaunamas pajamas ir atitinkamai mažina teismo sprendimo neįvykdymo riziką. Atsakovas V. D. pateikia duomenis apie jam nuosavybės teise priklausantį kilnojamąjį turtą – automobilį Opel Astra. V. D. yra dirbantis ir nuolatines pajamas gaunantis asmuo, todėl jam solidaria atsakovų atsakomybe pareikšta ieškinio reikalavimo dydžio suma nėra didelė. Atsižvelgiant į tai kas išdėstyta, atsakovai darė išvadą, kad ieškovės prašymas nebuvo pagrįstas, o pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priėmė skundžiamą nutartį.BUAB „Vudstokas“ atsiliepime prašė atmesti apeliantų K. J., Š. T., V. D. atskiruosius skundus ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. kovo 1 d. nutarti palikti nepakeista.Nurodė, kad apeliantų atžvilgiu pateiktas ieškinys yra dėl žalos, kuri atsirado apeliantams be jokio teisinio pagrindo neperdavus ieškovo administratoriui ieškovo dokumentų ir turto. Apeliantai, paeiliui būdami ieškovo vadovai ir akcininkai, nesiėmė absoliučiai jokių veiksmų, kad ieškovo turtas ir dokumentai būtų išsaugoti, o keičiantis įmonės vadovams nesiėmė priemonių įmonės dokumentus ir turtą perduoti teisės aktų nustatyta tvarka. Nei vienas iš apeliantų nuo bankroto bylos iškėlimo ieškovei dienos nenurodė kur yra ieškovės turtas ir dokumentai. Maža to, pastarieji ignoruoja ieškovės prašymus pateikti įmonės dokumentų ir turto perdavimo faktą pagrindžiančius dokumentus, tokiais savo neteisėtais veiksmais ne tik darydami žalą ieškovei ir jo kreditoriams, bet ir vilkindami ieškovės bankroto procesą.Atkreiptinas dėmesys, kad nei vienas iš atsakovų neturi pakankamai piniginių lėšų ieškovui galimai palankaus teismo sprendimo atveju padengti 12 667,11 Eur dydžio sumą. Apelianto Š. T. darbo vieta yra Vilniaus mieste. Atitinkamai, apeliantas Š. T., dirbdamas Vilniaus mieste neabejotinai turi pareigą mokėti išlaidas, susijusias su gyvenamojo būsto išlaikymu, t. y. nuomos, komunalinius mokesčius ir pan. Dar daugiau, kiekvienas fizinis asmuo, įskaitant ir apeliantą Š. T., patiria ir būtinų kasdieninių išlaidų (maisto, aprangos, transporto išlaidos ir pan.). Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, jog apelianto Š. T. laisvai disponuojamos lėšos, atėmus visas būtinas išlaidas, neabejotinai sudaro žymiai mažiau nei 1 611,06 Eur dydžio sumą. Ša aplinkybę patvirtina Š. T. banko sąskaitų išrašai, t.y. apeliantas kiekvieną mėnesį moka 125,00 Eur dydžio lizingo įmokas UAB „SB Lizingas“, 141,00 Eur dydžio kredito įmokas UAB „LSV Intergroup“, apie 500,00 Eur dydžio sumą apeliantas išleidžia telekomunikacijų, maisto, kuro išlaidoms, taip pat apeliantas kiekvieną mėnesį moka daugiau nei 150,00 Eur dydžio sumą pagal sutartį R. T.. Atitinkamai, darytina išvada, jog apelianto Š. T. vieno mėnesio išlaidos sudaro daugiau nei 900,00 Eur dydžio sumą. Vadinasi, apelianto Š. T. laisvai disponuojama piniginių lėšų suma sudaro apie 700,00 Eur dydžio sumą. Taigi ieškovei palankaus teismo sprendimo atveju, apeliantas neturėtų pakankamai piniginių lėšų padengti 12 667,11 Eur dydžio sumą, todėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymas jo atžvilgiu yra būtinas.Apeliantui K. J. priklausanti transporto priemonė Peugeot 307 yra 12 metų senumo, vidutinė transporto priemonės vertė priklausomai nuo jos būklės gali būti nuo 650,00 Eur dydžio sumos iki 1 800,00 Eur dydžio sumos. Butas, esantis (duomenys neskelbtini), apeliantui priklauso ne asmeninės nuosavybės teise, o jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise, t.y. jam priklauso tik ½ dalis buto. Kitą vertus, butas yra įkeistas hipoteka, todėl ieškovei palankaus teismo sprendimo atveju, ji neturėtų galimybės gauti lėšų iš hipoteka užtikrinto turto. Taip pat, teismo sprendimas negalėtų būti vykdomas iš vaikui priklausančių lėšų. Išanalizavus antstolio pateiktą K. J. sąskaitos išrašą, matyti, kad kiekvieną mėnesį jis daugiau nei 500,00 Eur dydžio sumą perveda savo sutuoktinei, apeliantas taip pat kiekviena mėnesį moka įmokas bankui už suteiktą paskolą butui (2018 m. sausio ir vasario mėnesiais apelianto sumokėtos įmokos bankui siekė daugiau nei 1,300,00 Eur dydžio sumą), taip pat įmokas kitoms kredito įstaigoms už suteiktus kreditus UAB „Finansų bitė“, UAB „Nordecum“ (2018 m. sausio ir vasario mėnesiais apelianto sumokėtos įmokos sudarė daugiau nei 400,00 Eur dydžio sumą). Be to, apeliantas taip pat patiria kitų daugiau nei 300,00 Eur dydžio išlaidų (telekomunikacijų, kuro, draudimo išlaidos ir pan.). Taigi per vieną mėnesį apeliantas vidutiniškai išleidžia apie 1.150,00 Eur dydžio sumą, todėl vieno mėnesio laisvai disponuojamos apelianto K. J. pajamos siekia apie 600,00 Eur dydžio sumą. Atitinkamai, laikinųjų apsaugos priemonių taikymas apelianto K. J. atžvilgiu yra būtinas.Apeliantui V. D. priklausanti transporto priemonė yra daugiau nei 16 metų senumo, kurios vidutinė rinkos vertė pagal viešai prieinamus duomenis yra nuo 600,00 Eur dydžio iki 3.200,00 Eur dydžio. Iš V. D. banko sąskaitos išrašų, matyti, kad apeliantui 2018 m. sausio 29 d. ADB Gjensidige išmokėjo draudimo išmoką. Atitinkamai, darytina prielaida, kad minėta išmoka galimai buvo sumokėta dėl apeliantui priklausančios transporto priemonės sugadinimo. Vis dėlto, atsižvelgiant į tai, kad apeliantas V. D. nepateikė duomenų apie tai, kokia yra transporto priemonės būklė, ar transporto priemonė gali veikti sava eiga ir pan., akivaizdu, jog nei teismas, nei ieškovė negali visapusiškai įvertinti, kokia galėtų būti apeliantui priklausančios transporto priemonės reali vertė. Per vienerius metus apeliantas iš darbo užmokesčio gavo 8.696,33 Eur dydžio sumą. Taigi vieno mėnesio apelianto V. D. pajamos vidutiniškai sudaro apie 724,69 Eur dydžio sumą. Remiantis apelianto V. D. pateikta pažyma apie gautą darbo užmokestį, nustatyta, kad apelianto gaunamas darbo užmokestis nuo 2018 m. sausio mėn. sumažėjo nuo 736,06 Eur iki 521,40 Eur dydžio sumos. Apeliantas 2018 m. vasario mėn. pasirašė sutarti dėl 2 000,00 Eur dydžio kredito. Tai reiškia, kad apeliantas kiekvieną mėnesį turi pareigą mokėti įmokas už gautą kreditą (UAB „General Financing“). Apeliantas taip pat yra sudaręs lizingo sutartį su UAB „SB Lizingas“. Atitinkamai, apelianto V. D. bendra mokėtinų įmokų kredito įstaigoms suma per vieną mėnesį sudaro daugiau ne 100,00 Eur dydžio sumą. Apeliantas per vieną mėnesį patiria daugiau nei 300,00 Eur dydžio išlaidų, susijusių su komunalinių, telekomunikacijų, maisto, transporto priemonės išlaikymo ir pan. Atitinkamai, laikinųjų apsaugos priemonių taikymas apelianto V. D. atžvilgiu yra būtinas.Vadovaudamasi atsiliepime išdėstytų aplinkybių visuma, ieškovė pagrįstai įsitikinusi, kad atsiliepime nurodyti argumentai ir juos pagrindžiantys įrodymai leidžia daryti vienareikšmišką išvadą, jog atsakovų finansinės padėtys nėra pakankamai geros teigti, kad ieškovui palankaus teismo sprendimas būtų įvykdytas. Kiekvienas iš apeliantų turi įsipareigojimų tretiesiems asmenims (bankams, kredito įstaigoms), kiekvienas iš apeliantų kiekvieną mėnesį patiria išlaidų, susijusių su kasdieninių poreikių tenkinimu, t. y. būsto nuomos, komunalinės, transporto priemonių išlaikymo, draudimo, kuro, maisto, telekomunikacijų ir pan. Atitinkamai, apeliantų įsipareigojimai tretiesiems asmenims itin didele apimtimi sumažina apeliantų gaunamas pajamas ir galimybes padengti daugiau nei 12 tūkst. Eur dydžio ieškovo reikalavimą palankaus teismo sprendimo atveju.Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas 12 667,11 Eur dydžio apimtyje niekaip nepažeidžia ir nesuvaržo apeliantų teisių. Laikinosios apsaugos priemonės taikomos tik ieškovo ieškinio reikalavimo ribose, todėl apeliantai turi nevaržomą teisę naudotis likusia savo turimo turto ir piniginių lėšų dalimi. Atitinkamai, konstatuotina, jog laikinųjų apsaugos priemonių taikymas nepažeidžia apeliantų teisių ir interesų, o priešingai, laikinųjų apsaugos priemonių taikymas užtikrina ieškovei galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymą.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimo patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjant atskiruosius skundus taikomos taisyklės, reglamentuojančios civilinį procesą apeliacinės instancijos teisme, išskyrus šio apeliacinio objekto nulemtus nagrinėjimo tvarkos ypatumus (CPK 338 straipsnis). Absoliučių teismo procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 320, 338 straipsniai).Apeliacijos objektą sudaro skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsakovų atžvilgiu pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.Teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu: 1) šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą; 2) nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (CPK 144 str. 1 d.). Teismų praktikoje pažymima, jog teismas, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, visų pirma turi preliminariai įvertinti pareikštus reikalavimus ir pateiktus įrodymus. Tokio vertinimo tikslas – teismo įsitikinimas ar išnagrinėjus bylą iš esmės, galėtų būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas. Taigi įstatymas laikinųjų apsaugos priemonių taikymui numato dvi privalomas sąlygas: pirma, ieškovo reikalavimas turi būti tikėtinai pagrįstas, antra, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Nesant bent vienos iš šių sąlygų, laikinųjų apsaugos priemonių taikymui nėra pagrindo. (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. liepos 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-528/2013). Pažymėtina, jog nagrinėjamu atveju nėra abiejų sąlygų, būtinų sąlygų laikinųjų apsaugos priemonių taikymui.
Dėl tikėtino ieškinio pagrįstumo
Atsakovai nurodė, kad ieškinys nėra preliminariai pagrįstas. Apeliacinės instancijos teismas su tokiu apeliantų argumentu neturi pagrindo sutikti. Pažymėtina, kad Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje nuosekliai formuojama pozicija, kad teismo atliekamas prima facie ieškinio įvertinimas leidžia teismui atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones tik tais atvejais, kai ieškovo reiškiamas reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas, kai, pavyzdžiui, ieškovas pasirinko neleistiną ar aiškiai neįmanomą savo civilinių teisių gynybos būdą arba prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones, užtikrinant reikalavimą, kuris iš viso nėra pagrįstas ieškinyje nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, ir pan., t. y. tais atvejais, kai jau ieškinio priėmimo stadijoje galima daryti prielaidą, kad reiškiamas reikalavimas teismo negalės būti tenkinamas dėl pakankamai akivaizdaus šio reikalavimo nepagrįstumo (žr. Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. rugsėjo 14 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. e2-1131-516/2017). Nagrinėjamu atveju, įvertinus ieškinio motyvus ir priedus, negalima daryti prielaidos, jog reikiami reikalavimai negalės būti patenkinami ir kad jie yra akivaizdžiai nepagrįsti. Pažymėtina, kad spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, teismas ieškinį įvertina tik preliminariai, tai yra nesprendžia jo tenkinimo klausimo iš esmės, todėl detaliai nėra analizuojamos civilinės atsakomybės kilimo sąlygos ir jų pagrįstumas. Šiuo atveju, iš ieškinio motyvų ir LITEKO esančių duomenų nustatyta, kad Vilniaus apygardos teismas 2016 m. spalio 18 d. nutartimi ieškovei iškėlė bankroto bylą ( bylos Nr. eB2-996-794/2018). Šia nutartimi bankrutuojančios įmonės valdymo organai buvo įpareigoti per 15 dienų nuo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos perduoti bankroto administratorei įmonės turtą pagal balansą, sudarytą nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenimis ir visus dokumentus. Nutartis įsiteisėjo 2016 m. spalio 29 d., tačiau turtas ir dokumentai perduoti nebuvo. Vilniaus apygardos teismas 2016 m. gruodžio 9 d. išdavė vykdomąjį raštą, kurio pagrindu buvusio bendrovės vadovo Š. T. atžvilgiu buvo leista pradėti vykdymo veiksmus. Vykdydamas vykdomąjį dokumentą antstolis 2016 m. gruodžio 13 d. patvarkymu Nr. S-16-174-7411 įpareigojo Š. T. nedelsiant, bet ne vėliau kaip per 5 dienas nuo patvarkymo gavimo dienos antstoliui pateikti duomenis apie įpareigojimų įvykdymą, o tuo atveju, jeigu visi duomenys neperduoti, per nustatytą terminą atlikti nurodytą įpareigojimą ir apie tai raštu informuoti antstolį. Pasikeitus teisiniam reglamentavimui, dėl dokumentų perdavimą vykdomieji raštai nebeišduodami, todėl išduotas vykdomasis raštas liko neįvykdytas, t.y. dokumentai ir turtas nebuvo perduoti ir jokios sankcijos atsakingiems asmenims pritaikytos nebuvo. Kitą vertus, kilo neaiškumų dėl atsakingo už dokumentų perdavimą asmens. Laikotarpiu nuo 2009 m. liepos 13 d. iki 2014 m. liepos 17 d. ieškovės vadovu buvo K. J., nuo 2014 m. liepos 17 d. iki 2014 m. rugsėjo 24 d. ieškovės vadovo pareigas ėjo V. D., o nuo 2014 m. rugsėjo 14 d. iki bankroto bylos iškėlimo dienos – Š. T.. Administratorius kreipėsi į minėtus asmenis, tačiau bendrovės turtas ir dokumentai perduoti nebuvo. Administratorius pareikalavo, kad K. J. pateiktų rašytinį įmonės dokumentų priėmimo-perdavimo aktą tarp K. J. ir V. D., tačiau buvo informuotas, kad toks aktas sudarytas nebuvo, o V. D. buvo supažindintas ir jam buvo perleisti visi įmonės dokumentai bei antspaudas. Tuo tarpu V. D. informavo administratorių, kad dokumentai ir turtas jam perduoti nebuvo. Taip pat, V. D. negalėjo pateikti įrodymų, kad ėmėsi priemonių gauti turtą ir dokumentus. Administratorius susidūrė su problema, kad K. J. nepateikė įrodymų, jog ieškovės dokumentus ir turtą perdavė V. D., V. D. nepateikė įrodymų, kad minėtus dokumentus ir turtą priėmė iš K. J. bei perdavė juos Š. T., o Š. T. neperdavė administratoriui nei ieškovės turto nei dokumentų. Taigi, preliminariai įvertinus ieškinio argumentus, tikėtina, kad atsakovai skirtingais laikotarpiais būdami bankrutuojančios įmonės (ieškovės) vadovais savo neteisėtais veiksmais, kurie galėjo pasireikti dokumentų ir turto neišsaugojimu, neperdavimu naujam bendrovės vadovui. prisidėjo prie ieškovės turto ir dokumentų neišsaugojimo ir jo neperdavimo bankroto administratoriui. Dėl minėtų veiksmų ieškovė ir jos kreditoriai galimai patyrė nuostolius, kuriuos sudaro paskutiniame Juridinių asmenų registrui pateiktame ieškovės balanse apskaityto 12 667,11 Eur dydžio vertės turto praradimas.
Dėl grėsmės
Sutiktina su apeliantų atskirųjų skundų argumentų, kad vien didelė ieškinio suma nesudaro pagrindo byloje taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Kaip yra pažymėjęs Lietuvos apeliacinis teismas, didelė ieškinio suma savaime nesudaro pagrindo byloje automatiškai taikyti atsakovo turto areštą kaip laikinąją apsaugos priemonę. Priešingu atveju šio klausimo teisingas išsprendimas, vien tik esant didelei ieškinio sumai, kurią savo nuožiūra nustato ieškovas, neatsižvelgiant j kitas reikšmingas aplinkybes, reikštų formalų, o ne realų, konstitucinėmis normomis pagrįstą teisingumo vykdymą. Teisingumas turi būti vykdomas konkrečioje byloje teisiškai pagrįstais argumentais įvertinus byloje esančias faktines aplinkybes (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnis). Dėl to kiekvienu atveju teismas turi vertinti konkrečias faktines bylos aplinkybes, atsižvelgti į atsakovo finansines galimybes, t. y. ar jam ši ieškinio suma, palyginus su nuosavybės teise valdomo turto verte, juridinio asmens įstatiniu kapitalu, ūkine veikla, gaunamu pelnu bei apyvarta, taip pat šios įmonės įsipareigojimais, yra didelė (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. sausio 7 d. nutartis civilinėje byloje N r. 2-28/2010).Įvertinęs byloje ir ieškovės bankroto byloje esančius duomenis, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad atsakovai tam tikrais laikotarpiais (2009-2016 m.) ėjo ieškovės vadovo pareigas, todėl jie turėjo pareigą sąžiningai ir atsakingai vesti bendrovės buhalterinę apskaitą, atsisakyti su kreditoriais ir perduoti naujai išrinktam valdymo organui visą bendrovės turtą ir dokumentus. Šiuo atveju, iš šalių paaiškinimų labiau tikėtina, kad K. J., V. D. ir Š. T., aplaidžiai tvarkė įmonės dokumentus ir jų visų neišsaugojo arba vengė juos pateikti bankroto administratoriui, t.y. elgėsi nesąžiningai ir galimai padarė įmonei (jos kreditoriams) žalą. Kaip minėta, K. J. teigė, kad jis perdavė įmonės turtą ir dokumentus V. D., tačiau negalėjo bankroto administratoriui pateikti šių dokumentų/turto perdavimo – priėmimo akto. V. D. aiškino, kad jam dokumentai perduoti nebuvo, tačiau nepateikė jokių įrodymų, kad būtų pats ėmęsis veiksmų atgauti dokumentus/turtą. Tuo tarpu paskutinysis vadovas Š. T. dokumentų/turto neperdavė bankroto administratoriui. Taigi, buvusių bendrovės vadovų neveikimas kelia grėsmę, kad ir galimai palankaus ieškovei sprendimo priėmimo metu, sprendimo įvykdymas pasunkės arba taps nebeįmanomu. Pažymėtina, kad vien didelė ieškinio suma nesudaro pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, tačiau vertinant įrodymų ir aplinkybių visumą, ji gali turėti reikšmės sprendžiant, ar taikyti konkrečiu atveju laikinąsias apsaugos priemones. Nagrinėjamu atveju, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovams ieškinio suma laikytina didele. Š. T. moka įmokas R. T. ir UAB „SB Lizingas“. Iš prie atsiliepimo į atskiruosius skundus pateiktų priedų matyti, kad atsakovo išlaidos sudaro apie 900 Eur, todėl lieka tik 700 Eur suma, kuria laisvai disponuojama. Atsakovas K. J. nurodė, kad jam priklauso automobilis Peugeot 307, tačiau pažymėtina, kad atsakovas nepateikė duomenų apie šios transporto priemonės būklę ir vertę, todėl tikėtina, kad šis, 12 metų senumo, automobilis nėra vertingas. Atkreiptinas dėmesys, kad patikrinus viešųjų registrų duomenis, matyti, kad atsakovui su sutuoktine jungtinės nuosavybės teise priklauso butas, esantis (duomenys neskelbtini), tačiau šis butas yra apsunkintas hipoteka, todėl ieškovei palankaus teismo sprendimo atveju, ji neturėtų galimybės gauti lėšų iš hipoteka užtikrinto turto. Apeliantas vidutiniškai išleidžia apie 1.150,00 Eur dydžio sumą, todėl vieno mėnesio laisvai disponuojamos apelianto K. J. pajamos siekia apie 600,00 Eur dydžio sumą. Atkreiptinas dėmesys, kad išieškojimas iš skolininkui priklausančių tėvystės ir vaiko priežiūros išmokų nėra galimas, todėl K. J. gaunamos vaiko priežiūros išmokos nėra laikytinos papildomomis jo pajamomis. Atsakovas V. D. nurodė, kad jam nuosavybės teise priklauso transporto priemonė, tačiau ji 16 metų senumo, todėl nesant duomenų apie jos vertę ir būklę, tikėtina, kad ši transporto priemonė nėra vertinga. Per vienerius metus apeliantas iš darbo užmokesčio gavo 8 696,33 Eur dydžio sumą, t.y. vidutiniškai 724,69 Eur per mėnesį. Remiantis SODROS duomenimis, šiuo metu, atsakovo pajamos yra sumažėjusios, be to, jis moka įmokas už kreditą, kurį pasiėmė 2018 m. vasario mėnesį.Taigi, darytina išvada, kad įvertinus atsakovų elgesį ir finansinę padėti, labiau tikėtina, kad yra grėsmė, jog galimai palankaus ieškovei sprendimo įvykdymas pasunkės arba taps nebeįmanomas atsakovams nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių.
Dėl interesų pusiausvyros
Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nagrinėjamu atveju laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimas yra susijęs su viešuoju interesu, t.y. laikinųjų apsaugos priemonių taikymas/netaikymas turi reikšmės ne tik pačiai ieškovei (bankrutuojančiai bendrovei), tačiau ir jos kreditoriams, kurie turi teisę į jiems padarytos žalos atlyginimą ir jų finansinių reikalavimų padengimą bankroto byloje. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas, šiuo atveju, nelemtų akivaizdžiai neproporcingo atsakovų teisių suvaržymo, nesukeltų jiems žalos ir nesuteiktų ieškovei nepagrįsto pranašumo atsakovo atžvilgiu.
Atsižvelgiant į tai kas išdėstytą, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė laikinąsias apsaugos priemones reglamentuojančias įstatymų normas ir teisėtai, bei pagrįstai taikė laikinąsias apsaugos priemones byloje, todėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m kovo 1 d. nutartis paliktina galioti.
Atskirųjų skundų netenkinus, bylinėjimosi išlaidos atsakovams nepriteisiamos.
Rezoliucinė dalis
teismas nutaria:
Atskiruosius skundus atmesti.
Palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. kovo 1 d. nutartį nepakeistą.
Ši nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.