Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų sprendimas

Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Remigijaus Armino (kolegijos pirmininkaujantis ir pranešėjas), Eglės Kiaurakytės ir Aušrelės Mažrimienės,

2020 m. lapkričio 3 d. teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą, kurioje sujungti ir nagrinėjami pareiškėjo V. M. skundas atsakovei Palangos miesto savivaldybei, atstovaujamai Palangos miesto savivaldybės administracijos, dėl turtinės žalos atlyginimo priteisimo ir pareiškėjos Palangos miesto savivaldybės administracijos prašymas atsakovei Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui V. M., dėl privalomojo nurodymo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Pareiškėjas nesutikdamas su Administracijos 2019 m. gruodžio 18 d. sprendimu jį apskundė Inspekcijai. Inspekcija išnagrinėjusi V. M. skundą, surašė privalomąjį nurodymą, kuriuo konstatavo, kad Detaliajame plane nėra reikalavimo, jog žemės sklype vyrautu sodybinis užstatymo tipas ir įpareigojo Administraciją iš naujo išnagrinėti prašymą išduoti architektūros reikalavimus.

Administracijos nuomone privalomasis nurodymas yra nepagrįstas, kadangi iš Detaliojo plano bendro turinio yra pakankamai aišku, jog žemės sklypui yra nustatytas sodybinis užstatymo tipas. Pagal Palangos miesto savivaldybės tarybos 2000 m. kovo 21 d. sprendimo Nr. 38 2 punktu patvirtinto Šventosios gyvenvietės detaliojo plano pagrindinį brėžinį ir aiškinamąjį raštą žemės sklypas patenka į mažaaukščių pastatų teritoriją G3. Vadovaujantis Laikinojo detaliųjų planų sprendiniais nustatomo teritorijos tvarkymo reglamento 5 lentele, indeksu G3 yra žymimas sodybinio užstatymo būdas. Teisės aktai reglamentuoja, jog sodybą sudaro juridiškai įformintas sodybinis žemės sklypas su jame pastatytu gyvenamuoju pastatu ir jo priklausiniais. Administracijos nuomone minėtos aplinkybės patvirtina, kad teritorijų planavimo dokumentų sprendiniai leidžia žemės sklype statyti tik vieną gyvenamąjį namą, todėl buvo pagrįstai atsisakyta pareiškėjui išduoti architektūrinius reikalavimus.

Detaliojo plano aiškinamojo rašto 3.2 skyriuje „Pagrindinė koncepcija“ nurodyta, kad „Senoji Šventosios centrinė dalis projektuojant daloma kvartalais. Kiekvienam iš jų surašomi teritorijos tvarkymo reglamentai (žr. teritorijos tvarkymo režimų brėžinius)“. Pagal aiškinamajame rašte pateiktą teritorijos tvarkymo režimo šabloną, kvartalams nustatyti privalomieji reikalavimai: žemės sklypo (teritorijos) naudojimo būdas, statinių aukštis, užstatymo tankis, užstatymo intensyvumas ir kiti pasirinktinieji reikalavimai. Pažymėtina, kad teritorijos yra pažymėtos atskiromis spalvomis ir sutartiniu žymėjimu (daugiaaukščių statinių, mažaaukščių pastatų, visuomeninės paskirties, pramonės, komercinės ir kitas teritorijas). Pagal naudojimo būdą, pobūdį gyvenamoji teritorija suskirstyta į daugiaaukščių statinių teritoriją ir mažaaukščių pastatų teritoriją. Pagal spalvinį žymėjimą Žemės sklypas, patenka į mažaaukščių pastatų teritoriją, esamą, įregistruotą nekilnojamojo turto registre. Taip pat pažymėtina, kad gyvenamosios teritorijos naudojimo būdas – sodybinis užstatymas – grafiškai Detaliajame plane atskiru spalviniu žymėjimu nėra pažymėtas, todėl Administracijos argumentas, kad iš Detaliojo plano bendro turinio yra pakankamai aišku, kad žemės sklypui yra nustatytas sodybinis užstatymo tipas yra atmestinas.

Kvartalui Nr. 10 pateiktoje teritorijos tvarkymo režimo lentelėje nurodytas vienas iš žemės sklypo (teritorijos) naudojimo būdų G3. Pagal Detaliojo plano tvirtinimo metu galiojusio Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 1999 m. gruodžio 16 d. įsakymu Nr. 402 patvirtinto Laikinojo detaliųjų planų sprendiniais nustatomo teritorijos tvarkymo režimo reglamento 5 lentelę („Pagrindinės tikslinės žemės paskirties (kitos paskirties) žemės naudojimo būdai ir pobūdžiai“) sodybinis užstatymas buvo žymimas G1 arba G3, o pagal vėliau (2001-01-31) patvirtintą minėto reglamento atitaisymą žymimas tik G1, tačiau įvertinus tai, kad Detaliajame plane nėra aiškiai pažymėtos reglamentų lentelės sąsajos su konkrečiu sklypu ar teritorijos dalimi, taip pat nėra konkretaus pažymėjimo, iš kurio būtų galima suprasti ir aiškiai identifikuoti, kuris reglamentų lentelėje nurodytas režimas taikytinas konkrečiam žemės sklypui (teritorijos daliai), manytina, kad ši aplinkybė, esminės įtakos Detaliojo plano sprendinių, susijusių su sodybinio užstatymo numatymu nagrinėjamam žemės sklypui, vertinimui neturi.

Inspekcija pabrėžia, jog atsižvelgiant į tai, kad Detaliajame plane grafiškai nėra pažymėtas sodybinis užstatymas kaip vienas iš galimų gyvenamųjų teritorijų naudojimo būdų (pobūdžių), ir tai, kad, Detaliajame plane nėra aiškiai pažymėtos reglamentų lentelės sąsajos su konkrečiu sklypu ar teritorijos dalimi, taip pat nėra konkretaus pažymėjimo, iš kurio būtų galima suprasti ir aiškiai identifikuoti, kuris reglamentų lentelėje nurodytas režimas taikytinas konkrečiam žemės sklypui (teritorijos daliai), nėra pagrindo konstatuoti, jog nagrinėjamam Žemės sklypui Detaliuoju planu nustatytas sodybinis užstatymas.

Inspekcija laikosi nuomonės, kad atsižvelgiant į tai, jog Detaliojo plano sprendiniai, susiję su reglamentų lentelės reikalavimų taikymų, nėra aiškus ir konkretus, ji pagrįstai surašė privalomąjį nurodymą ir įpareigojo Administraciją per 20 darbo dienų pakartotinai išnagrinėti pareiškėjo 2019 m. gruodžio 12 d. prašymą ir priimti pagrįstą sprendimą dėl specialiųjų architektūros reikalavimų išdavimo. Pažymi, kad ji surašydama privalomąjį nurodymą, laikėsi teisės aktuose nustatytos tvarkos, nepažeidė įstatymo viršenybės principo, privalomasis nurodymas yra aiškus bei motyvuotas, nurodant faktines aplinkybes ir teisės normas, kuriomis vadovaujantis jis yra priimtas, todėl nėra teisinio pagrindo tenkinti Administracijos prašymo.

Pareiškėjas dėl jo reiškiamų savarankiškų reikalavimų priteisti turtinę žalą iš Palangos savivaldybės nurodo, jog skundą Inspekcijai dėl Administracijos 2019 m. gruodžio 18 d. sprendimo panaikinimo parengė ir pateikė advokato padėjėjas V. P. Už suteiktas teisines paslaugas jis advokato padėjėjui sumokėjo 200,00 Eur, todėl patyrė žalą dėl Administracijos veiksmų, kuriuos Inspekcija pripažino neteisėtais. Teisės aktai nenumato galimybės priteisti ikiteisminio ginčo nagrinėjimo ne teisme tvarka turėtas bylinėjimosi išlaidas, todėl pareiškėjas turėtas bylinėjimosi išlaidas ikiteisminio ginčo nagrinėjimo tvarka laiko patirta turtine žala ir kreipiasi į teismą dėl jos atlyginimo priteisimo.

Pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas ar nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu.

Inspekcija, išnagrinėjusi pareiškėjo skundą dėl Administracijos atsisakymo išduoti specialiuosius architektūros reikalavimus keturių dvibučių gyvenamųjų pastatų su poilsio patalpomis statybos Žemės sklype projektui parengti panaikino Savivaldybės skundžiamą sprendimą ir įpareigojo ją iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl specialiųjų architektūros reikalavimų išdavimo. Inspekcija konstatavo, jog Administracijos atsisakyme (sprendime) nurodyti motyvai neatitinka galiojančio Detaliojo plano sprendinių, t. y. esminių Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų. Nustatyti skundžiamo sprendimo turinio (teisinio ir faktinio pagrindimo) trūkumai yra esminiai, ir tai sudarė teisinį pagrindą jį panaikinti. Visa tai leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad Administracija neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti ši institucija bei jos valstybės tarnautojai, todėl jos veiksmų neteisėtumas yra įrodytas.

Akcentuoja, jog teisinės pagalbos teikimas pagal savo pobūdį tiesiogiai sietinas su nurodytais neteisėtais Administracijos veiksmais, nes jeigu nebūtų priimtas nepagrįstas sprendimas, pareiškėjui nebūtu kilusi būtinybė jį skųsti teisės aktų nustatyta tvarka ir patirti su tuo susijusias išlaidas. Tai leidžia daryti išvadą, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja priežastinis ryšis tarp skunde nurodytų Administracijos neteisėtų veiksmų ir pareiškėjo patirtų nuostolių, todėl jis turi teisę į šių nuostolių atlyginimą.

Atkreipia dėmesį, jog privalomasis nurodymas yra apskųstas teismui, todėl kol nėra išnagrinėta administracinė byla dėl privalomojo nurodymo teisėtumo bei pagrįstumo nėra pagrindo teigti, kad Inspekcijos priimtas sprendimas yra galutinis bei palankus pareiškėjui. Pažymi, jog Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas numato, jog priteisiamos tik tos išlaidos, dėl kurių iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos teismui pateikiamas prašymas raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Pareiškėjas Inspekcijai skundą pateikė 2020 m. sausio 23 d., Inspekciją sprendimą priėmė 2020 m. kovo 24 d., tačiau lėšos advokato padėjėjui buvo sumokėtos tik 2020 m. balandžio 7 d., pagal 2020 m. balandžio 6 d. surašytą sąskaitą.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Pagal Palangos miesto savivaldybės administracijos prašymą atsakovei Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui V. M. iškelta administracinė byla Nr. eI3-4607-583/2020, kurioje kilęs ginčas dėl Inspekcijos Vakarų Lietuvos statybos valstybinės priežiūros departamento Antrojo statybos priežiūros skyriaus 2020 m. kovo 24 d. privalomojo nurodymo Nr. PN-324 (16.29) teisėtumo ir pagrįstumo.

Taip pat pagal V. M. skundą atsakovei Palangos miesto savivaldybei, atstovaujamai Palangos miesto savivaldybės administracijos, iškelta administracinė byla Nr. eI2-4590-386/2020, kurioje reiškiami reikalavimai iš Palangos miesto savivaldybės priteisti turtinę žalą, pareiškėjo kildinamą iš neteisėtų Administracijos valstybės tarnautojų veiksmų.

Teismas 2020 m. birželio 17 d. nutartimi nutarė sujungti administracinę bylą Nr. eI2-4590-386/2020 su administracine byla Nr. eI3-4607-243/2020 ir Administracijos bei pareiškėjo V. M. keliamus reikalavimus nagrinėti vienoje byloje, siekiant ekonomiškesnio, racionalesnio ir operatyvesnio teismo proceso. Bylą perdavus kitam teisėjui pranešėjui bylai suteiktas bylos Nr. eI3-4607-583/2020m.

Dėl privalomojo nurodymo teisėtumo ir pagrįstumo

Iš nagrinėjamoje byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad pareiškėjui nuosavybės teise priklauso žemės sklypas, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), Palangoje ir jame esantys penki pastatai – ūkiniai statiniai. Pareiškėjas skunde bei atsiliepime į Administracijos prašymą paaiškino, jog siekdamas nugriauti minėtus ūkinius statinius bei jų vietoje pastatyti keturis dvibučius gyvenamuosius namus su poilsio patalpomis, 2019 m. gruodžio 12 d. Administracijai pateikė prašymą išduoti specialiuosius reikalavimus statybos žemės sklype projektui parengti.

Administracija išnagrinėjusi pareiškėjo 2019 m. gruodžio 12 d. prašymą 2019 m. gruodžio 18 d. priėmė sprendimą Nr. (18.8) ATPS1-387 „Dėl specialiųjų architektūros reikalavimų“ kuriuo atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą. Sprendime nurodoma, kad žemės sklypui galioja Šventosios gyvenvietės detalusis planas, patvirtintas Palangos miesto savivaldybės tarybos 2000 m. kovo 21 d. sprendimu Nr. 38 „Dėl detaliųjų planų“ 2 punktu. Pažymėjo, jog remiantis Detaliojo plano sprendiniais žemės sklypas patenka į teritoriją nurodytą kaip gyvenamoji teritorija (sodybinio užstatymo teritorija). Pabrėžiama, jog žemės sklype planuojama statyba (keturi dvibučiai gyvenamieji namai) nėra galima, kadangi sodybinio užstatymo teritorijoje esančiuose žemės sklypuose leidžiama statyti tik vieną vienbutį ar dvibutį gyvenamąjį namą su priklausiniais.

Pareiškėjas nesutikdamas su Administracijos 2019 m. gruodžio 18 d. sprendimu su skundu 2020 m. sausio 23 d. kreipėsi į Inspekciją. Inspekcija išnagrinėjo pareiškėjo skundą ir privalomajame nurodyme bei 2020 m. kovo 25 d. sprendime Nr. 2D-4028 „Dėl skundo“ pateikė išvadą dėl išduoti specialiuosius reikalavimus pagrįstumo. Inspekcija privalomajame nurodyme bei 2020 m. kovo 25 d. sprendime konstatavo, kad Administracijos 2019 m. gruodžio 18 d. priimtas sprendimas atsisakyti išduoti specialiuosius architektūros reikalavimus yra nepagrįstas, kadangi sprendime pateikti argumentai neatitinka Detaliojo plano sprendinių. Inspekcija privalomuoju nurodymu įpareigojo Administraciją pakartotinai išnagrinėti pareiškėjo prašymą ir priimti pagrįstą sprendimą dėl specialiųjų architektūros reikalavimų išdavimo.

Privalomajame nurodyme bei 2020 m. kovo 25 d. sprendime teigiama, kad analizuojant Detaliojo plano sprendinius nustatyta, jog teritorijos yra pažymėtos atskiromis spalvomis ir sutartiniais žymėjimais (daugiaaukščių statinių, mažaaukščių statinių, pramonės, komercinės ir t.t. teritorijos). Pažymima, jog gyvenamosios teritorijos suskirstytos į daugiaaukščių pastatų bei mažaaukščių pastatų teritorijas, o gyvenamosios teritorijos naudojimo būdas – sodybinis užstatymas, grafiškai Detaliajame plane atskiru spalviniu žymėjimu nėra pažymėtas. Atkreipiamas dėmesys, jog žemės sklypas pagal Detaliojo plano sprendinius patenka į kvartalo Nr. 10 teritoriją, kuriame visa kvartalo teritorija yra suskirstyta į atskiras teritorijas dalis, pateikta teritorijos tvarkymo režimo lentelė, tačiau reglamentų lentelė nėra grafiškai susieta su konkrečiais kvartale Nr. 10 esančiais sklypais. Nėra galimybės aiškiai identifikuoti, kuris reglamentų lentelėje nurodytas režimas taikytinas konkrečiam žemės sklypui. Inspekcija konstatavo, jog remiantis Detaliojo plano sprendiniais nėra pagrindo teigti, kad žemės sklypui yra nustatytas sodybinis užstatymas ir buvo nuspręsta panaikinti Administracijos 2019 m. gruodžio 18 d. sprendimą bei ją įpareigoti iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2019 m. gruodžio 12 d. prašymą.

Atsižvelgiant į Administracijos 2019 m. gruodžio 18 d. sprendime nurodytus argumentus bei privalomajame nurodyme bei Inspekcijos 2020 m. kovo 25 d. sprendime pateiktas išvadas konstatuotina, jog būtina įvertinti ar Administracija pagrįstai teigia, jog vadovaujantis Detaliojo plano sprendiniais žemės sklypas patenka į teritoriją kuriai taikomas sodybinio užstatymo reglamentas.

Vertinant Detaliojo plano grafinius sprendinius matyti, jog jame teritorijos yra pažymėtos atskiromis spalvomis bei sutartiniu žymėjimu. Detaliojo plano sprendinyje „Sutartiniai ženklai“ yra pateikta kiekvieno atskiro spalvinio žymėjimo reikšmė. Analizuojant pateiktus sutartinius ženklus nustatyta, jog Detaliajame plane teritorijos pagal spalvinį žymėjimą yra skirstomos į miško paskirties žemę, konservacinės paskirties žemę, gyvenamąją teritoriją, pramonės teritoriją, komercinę teritoriją, infrastruktūros teritoriją, naudingųjų iškasenų teritoriją, bendro naudojimo teritoriją ir rekreacinę teritoriją. Akivaizdu, jog Inspekcija pagrįstai konstatavo, jog Detaliajame plane nėra atskira spalva išskirta teritorija skirta kaip sodybinio užstatymo teritorija. Iš Detaliojo plano grafinių sprendinių nustatyta, jog žemės sklypas patenka į teritoriją priskirtą gyvenamajai teritorijai. Gyvenamoji teritorija papildomai skirstoma į smulkesnes kategorijas: 1) daugiaaukščių statinių teritorija; 2) mažaaukščių pastatų teritorija; 3) visuomeninės paskirties teritorija. Pagal šį suskirstymą žemės sklypas patenka į esamą mažaaukščių pastatų teritoriją, įregistruota Nekilnojamojo turto registre.

Taip pat Detaliojo plano sprendiniais Šventosios gyvenvietė buvo suskirstyta į 12 kvartalų. Žemės sklypas buvo įtrauktas į kvartalo Nr. 10 teritoriją. Kartu su kvartalo Nr. 10 grafiniais sprendiniais yra pateikta teritorijos tvarkymo režimo lentelė, kurioje teigiama, kad kvartalo Nr. 10 teritorijai yra taikomi režimai pažymėti simboliais G3, G2, K1, R1.2, R1.1. Detaliojo plano patvirtinimo metu galiojo Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 1999 m. gruodžio 16 d. įsakymas Nr. 402 „Dėl laikinojo detaliųjų planų sprendiniais nustatomo teritorijos tvarkymo režimo reglamento patvirtinimo (bylai aktuali įsakymo redakcija galiojusi nuo 1999-12-25 iki 2000-08-05). Remiantis minėto įsakymo nuostatomis indeksu K1 žymima prekybos teritorija, skirta smulkios gamybos įmonėms statyti, įrengti ir eksploatuoti, indeksais R1.1 bei R1.2 žymima teritorija skirta statyti, įrengti ir eksploatuoti motelius, poilsio namus bei kempingus, o indeksais G2 bei G3 žymima sodybinio užstatymo teritorija.

Teismas įvertinęs kvartalo Nr. 10 grafinius sprendinius sutinka su Inspekcijos 2020 m. kovo 25 d. sprendime bei privalomajame nurodyme pateikta išvada, kad sprendiniuose nėra pažymėtos reglamentų sąsajos su konkrečiu sklypu ar kvartalo dalimi, nėra galimybės nustatyti bei aiškiai suprasti, kuris lentelėje pateiktas teritorijos tvarkymo režimas yra taikomas konkrečiam sklypui, įskaitant ir pareiškėjo nuosavybės teise valdomą žemės sklypą. Detaliojo plano aiškinamajame rašte ar kvartalo Nr. 10 tekstiniame aprašyme taip pat nėra nurodyta kokiam žemės sklypui koks teritorijos tvarkymo režimas yra taikomas. Akivaizdu, jog Detaliojo plano sprendiniai susiję su reglamentų lentelės reikalavimų taikymu nėra aiškus bei konkretus, todėl nėra juridinio pagrindo kategoriškai teigti, kad žemės sklypui taikytinas sodybinio užstatymo teritorijos tvarkymo režimas.

Viešojo administravimo įstatymo (bylai aktuali įstatymo redakcija galiojusi nuo 2019-11-01 iki 2020-01-01) 8 straipsnis reglamentuoja, jog individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės (licencijos ar leidimo galiojimo panaikinimas, laikinas uždraudimas verstis tam tikra veikla ar teikti paslaugas, bauda ir kt.) turi būti motyvuotos. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatos reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 27 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-336/2011, 2010 m. rugpjūčio 24 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A756-450/2010). Administracinio sprendimo priėmimo faktinis pagrindas ir individuali argumentacija turi būti žinomi ne tik viešojo administravimo subjektui, priimančiam sprendimą, bet ir asmeniui, kurio atžvilgiu jis priimamas. Viešojo administravimo subjektas, priėmęs negatyvias pasekmes sukeliantį sprendimą, turi pareigą jį pagrįsti tiek teisiniais, tiek faktiniais argumentais, t. y. nurodyti priežastis, lėmusias neigiamo sprendimo priėmimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A602-658/2013). Tuo tarpu pareigos nustatyti juridinių faktų visetą nesilaikymas nedera nei su gero administravimo principo, nei su Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies imperatyvais.

Vadovaujantis minėtomis aplinkybėmis darytina išvada, jog negalima sutikti su Administracijos teiginiais, kad remiantis Detaliojo plano sprendiniais žemės sklypas patenka į sodybinio užstatymo teritoriją ir jame leidžiama statyti tik vieną vienbutį arba dvibutį gyvenamąjį namą su jo priklausiniais. Akivaizdu, jog Inspekcija pagrįstai konstatavo, kad Administracijos 2019 m. gruodžio 18 d. sprendimas Nr. (18.8) ATPS1-387 „Dėl specialiųjų architektūros reikalavimų“ neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų, t. y. nėra pagrįstas faktais ir Detaliojo plano sprendiniais ir panaikino skundžiamą sprendimą bei įpareigojo Administraciją iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2019 m. gruodžio 12 d. prašymą.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 91 straipsnio 1 dalis numato, jog skundžiamas aktas turi būti panaikintas, jeigu jis yra neteisėtas iš esmės, t. y. savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, neteisėtas dėl to, kad jį priėmė nekompetentingas administravimo subjektas, ar neteisėtas dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą.

Įvertinus minėtų aplinkybių bei bylos rašytinių įrodymų visumą, nenustačius Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Vakarų Lietuvos statybos valstybinės priežiūros departamento Antrojo statybos priežiūros skyriaus 2020 m. kovo 24 d. privalomojo nurodymo Nr. PN-324 (16.29) neteisėtumo pagrindų, Palangos miesto savivaldybės administracijos prašymas atmestinas kaip nepagrįstas.

Dėl turtinės žalos atlyginimo priteisimo

Kaip jau paminėta, pareiškėjas V. M. kreipėsi su skundu į teismą prašydamas iš atsakovės Palangos miesto savivaldybės, atstovaujamos Palangos miesto savivaldybės administracijos, priteisti 200,00 Eur turtinės žalos atlyginimą.

Žala, kilusi dėl neteisėtų valdžios institucijų pareigūnų veiksmų, atlyginama remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nuostatomis. Pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį žalą, atsiradusią dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti savivaldybė iš savivaldybės biudžeto nepasydama savo darbuotojų kaltės. CK 6.271 straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatyta, kad šiame straipsnyje terminas „valdžios institucija“ reiškia bet kokį viešosios teisės subjektą (valstybės ar savivaldybės instituciją, pareigūną, valstybės tarnautoją ar kitokį šių institucijų darbuotoją ir t. t.), taip pat privatų asmenį, atliekantį valdžios funkcijas, o terminas „aktas“ reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis). CK 6.271 4 dalyje nustatyta, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.

Taigi, CK 6.271 straipsnyje numatytas civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis – viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. CK 6.271 straipsnyje numatyta, kad viešoji atsakomybė atsiranda, esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.

Pažymėtina, kad pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas ar nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas. Tam, kad būtų konstatuotas veiksmų neteisėtumas CK 6.271 straipsnio prasme, reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, nevykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu.

Pareiškėjas skunde nurodo, kad siekdamas apskųsti nepagrįstą Administracijos 2019 m. gruodžio 18 d. sprendimą kreipėsi pagalbos į kvalifikuotą teisininką – advokato padėjėją, kuris parengė skundą dėl minėto Administracijos sprendimo panaikinimo ir jį pateikė jį Inspekcijai. Teigia, kad už skundo parengimą bei pateikimą advokato padėjėjui sumokėjo 200,00 Eur. Pabrėžia, jog teisinės pagalbos teikimas pagal savo pobūdį tiesiogiai sietinas su nepagrįstu Administracijos sprendimu, nes jeigu Administracija nebūtu priėmusi neteisėto sprendimo, pareiškėjui nebūtu kilęs poreikis jį skųsti Inspekcijai. Įvertinus minėtas aplinkybes konstatuotina, jog pareiškėjas teikdamas skundą dėl turtinės žalos atlyginimo priteisimo iš esmės siekia prisiteisti savo patirtas išlaidas už profesionalaus teisininko paslaugų pirkimą rengiant skundą Inspekcijai.

Byloje esantys rašytiniai įrodymai neginčijamai patvirtina, jog tarp pareiškėjo bei Administracijos kilęs ginčas, t. y. Administracijos atsisakymas išduoti pareiškėjui specialiuosius architektūros reikalavimus, yra kildinamas iš statybą reglamentuojančių teisės aktų. Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo (toliau – Priežiūros įstatymas) 8 straipsnio 1 dalis teigia, kad statybos valstybinę priežiūrą atlieka Inspekcija. Vadovaujantis Priežiūros įstatymo 9 straipsnio 4 dalimi Gavusi skundą ar pranešimą, kuriuose teigiama, kad prisijungimo sąlygas ir (ar) Specialiuosius reikalavimus neteisėtai atsisakoma išduoti, Inspekcija kreipiasi į atsisakiusius išduoti prisijungimo sąlygas ir (ar) Specialiuosius reikalavimus subjektus, nurodydama per 10 darbo dienų pateikti atsisakymo išduoti minėtas sąlygas ir (ar) Specialiuosius reikalavimus motyvus. Išnagrinėjusi atsisakymo išduoti prisijungimo sąlygas ir (ar) Specialiuosius reikalavimus motyvus, Inspekcija, jeigu reikia, kreipiasi į atitinkamus viešojo administravimo subjektus, prašydama pateikti išvadas, ar prisijungimo sąlygas ir (ar) Specialiuosius reikalavimus išduoti atsisakoma pagrįstai. Gavusi ir įvertinusi šių subjektų išvadas, Inspekcija per 20 darbo dienų nuo išvadų gavimo dienos skundą ar pranešimą pateikusiam asmeniui pateikia savo išvadą dėl atsisakymo išduoti prisijungimo sąlygas ir (ar) Specialiuosius reikalavimus pagrįstumo. Jeigu nustatyta, kad prisijungimo sąlygas ir (ar) Specialiuosius reikalavimus išduoti atsisakoma nepagrįstai, Inspekcija pateikia subjektams, atsisakiusiems išduoti prisijungimo sąlygas ir (ar) Specialiuosius reikalavimus, privalomuosius nurodymus administraciniu sprendimu jas išduoti ir apie privalomojo nurodymo įvykdymą informuoti Inspekciją. Inspekcija pateikia privalomuosius nurodymus ir dėl išvadų, ar prisijungimo sąlygos ir (ar) Specialieji reikalavimai išduoti laikantis teisės aktų reikalavimų, taip pat ar prisijungimo sąlygas ir Specialiuosius reikalavimus išduoti atsisakoma pagrįstai. Jeigu per 20 darbo dienų nuo privalomojo nurodymo įteikimo dienos privalomasis nurodymas neįvykdomas, Inspekcija per 2 mėnesius nuo privalomojo nurodymo įvykdymo termino pabaigos dienos kreipiasi į teismą dėl įpareigojimo vykdyti privalomąjį nurodymą arba dėl prisijungimo sąlygų ar Specialiųjų reikalavimų panaikinimo. Jeigu privalomasis nurodymas įvykdytas, tai pažymima Inspekcijos turimame privalomojo nurodymo egzemplioriuje.

Vadovaujantis minėtu teisiniu reguliavimu darytina išvada, kad įstatymų leidėjas suteikė teisę Inspekcijai veikti kaip kvaziteisminei institucijai ir vertinti ar Administracija pagrįstai atsisakė pareiškėjui išduoti specialiuosius reikalavimus. Pažymėtina, jog Priežiūros įstatyme nėra nustatyta, jog kilus ginčui dėl specialiųjų reikalavimo neišdavimo, ginčo šalys privalo kreiptis su skundu į Inspekciją t. y. asmenims yra paliekama teisė rinktis ar skųsti nepalankų sprendimą Inspekcijai Priežiūros įstatyme nustatyta tvarka ar kreiptis su skundu į teismą ABTĮ nustatyta tvarka. Analizuojant Priežiūros įstatymo normas matyti, jog jame nėra reglamentuota galimybė ginčo nagrinėjimo Inspekcijoje metu asmenims pateikti prašymą priteisti jų proceso metu patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad asmuo, patyręs išlaidų ikiteisminėje ginčų nagrinėjimo institucijoje, kai byla teisme nebuvo nagrinėjama, gali šias išlaidas vertinti kaip turėtą turtinį nuostolį ir dėl šios žalos atlyginimo kreiptis į teismą, vadovaudamasis Civilinio kodekso nuostatomis (žr. pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. lapkričio 27 d. nutartį administracinėje byloje A-502-1269/2009; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gruodžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1906-520/2018; 2019 m. gruodžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3085-624/2019 ir kt). Vertinant šią teisminę praktiką atkreiptinas dėmesys, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, jog asmuo patyręs išlaidų ikiteisminėje ginčų nagrinėjimo institucijoje, gali šias išlaidas vertinti kaip turėtą turtinę žalą tik tuo atveju, kai byla nepasiekė teismo.

Nagrinėjamu atveju Administracija nesutikdama su Inspekcijos padarytomis išvadomis pateikė teismui prašymą panaikinti privalomąjį nurodymą. Akivaizdu, jog ginčas tarp Administracijos bei pareiškėjo persikėlė į teismą, todėl vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojama jurisprudencija pareiškėjas prarado teisę kreiptis į teismą su reikalavimu priteisti patirtas teisinės pagalbos teikimo išlaidas kaip patirtą turtinę žalą, tačiau įgijo teisę teisminio proceso metu teikti prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, įtraukiant į jį ir ikiteisminėje ginčų nagrinėjimo institucijoje patirtas išlaidas. Pažymėtina, jog tokia teisė yra numatyta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 „Dėl rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio patvirtinimo“ patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos) 8.1 punkte (už pareiškimą spręsti ginčą ne teisme, jeigu toliau byla nagrinėjama teisme).

Atkreiptinas dėmesys, jog pareiškėjo skundas priteisti patirtą turtinę žalą teisme gautas 2020 m. balandžio 20 d., o Inspekcija privalomąjį nurodymą priėmė 2020 m. kovo 24 d. ABTĮ 29 straipsnio 1 dalis numato, kad jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas, pareiškimas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo teisės akto paskelbimo arba individualaus teisės akto ar pranešimo apie veiksmą (atsisakymą atlikti veiksmus) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos. Bylos rašytiniai įrodymai neginčijamai įrodo, kad pareiškėjas yra sudaręs atstovavimo sutartį su profesionaliu teisininku, todėl jam turėjo būti žinoma, kad Administracija nesutikdama su Inspekcijos privalomuoju nurodymu turi teisę per ABTĮ 29 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą jį apskųsti administraciniam teismui, tačiau skundas dėl turtinės žalos atlyginimo priteisimo teismui pateiktas dar nepasibaigus minėtam terminui t. y. neįsitikinus ar ginčas nepersikels į teismą.

ABTĮ 41 straipsnio 1 dalis teigia, jog dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota proceso šalis iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Prašymus dėl išlaidų atlyginimo teismas išnagrinėja priimdamas sprendimą dėl administracinės bylos. Pažymėtina, jog pareiškėjui paaiškėjus, jog teisme buvo priimtas nagrinėti Administracijos prašymas dėl privalomojo nurodymo panaikinimo jis nepatikslino skundo reikalavimų ir iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos teismui nepateikė prašymo priteisti iš Administracijos jo patirtas išlaidas nagrinėjant ginčą Inspekcijoje.

Įvertinus minėtų aplinkybių bei bylos rašytinių įrodymų visumą darytina išvada, jog ginčui tarp pareiškėjo ir Administracijos persikėlus į teismą, pareiškėjas neteko teisės reikalauti priteisti iš atsakovės Palangos miesto savivaldybės jo patirtas bylinėjimosi išlaidas kaip turtinę žalą. Pareiškėjas skundo reikalavimų nepatikslino ir iki ABTĮ 41 straipsnio 1 dalyje nustatyto termino nepateikė teismui prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas patirtas nagrinėjant ginčą ikiteisminio ginčų nagrinėjimo tvarka, todėl nėra teisinio pagrindo tenkinti V. M. skundą ir priteisti iš Palangos miesto savivaldybės turtinės žalos atlyginimą.

Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo

Pareiškėjas V. M. skunde dėl žalos atlyginimo priteisimo prašė iš atsakovės Palangos miesto savivaldybės, atstovaujamos Palangos miesto savivaldybės administracijos, priteisti patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą – iš viso 200,00 Eur.

ABTĮ 40 straipsnio 1 dalis numato, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Taigi nuostata „kurios naudai priimtas sprendimas“ reiškia kad bylinėjimosi išlaidos priteisiamos tai šaliai, kuri laimi bylą, t. y. kurios atžvilgiu priimtas teismo baigiamasis aktas yra palankus (patenkinti materialiniai reikalavimai).

Šiuo sprendimu konstatuota, kad pareiškėjo skundo reikalavimas priteisti iš Palangos miesto savivaldybės 200,00 Eur turtinės žalos atlyginimą yra nepagrįstas, todėl šioje apimtyje ginčas išspręstas ne pareiškėjo naudai ir patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimas nepriteistinas.

Taip pat V. M. nagrinėjant administracinę bylą pagal pareiškėjos Palangos miesto savivaldybės administracijos reiškiamą reikalavimą Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai dėl privalomojo nurodymo teisėtumo, buvo įtrauktas trečiuoju suinteresuotu asmeniu. V. M. šioje byloje teikė atsiliepimą į Administracijos prašymą išdėstydamas nesutikimo su prašymo argumentus ir jame reiškė prašymą priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas, iš viso 480,00 Eur. Minėtos bylinėjimosi išlaidos yra grindžiamos 2020 m. gegužės 2 d. sąskaita už teisines paslaugas Nr. 2020-025 bei 2020 m. gegužės 4 d. mokėjimo nurodymu. Minėti dokumentai patvirtina, jog pareiškėjas už atsiliepimo į Administracijos prašymą parengimą advokato padėjėjui sumokėjo 480,00 Eur.

ABTĮ 40 straipsnio 3 dalis teigia, kad kai išnagrinėjus bylą yra patenkinamos ar apginamos trečiųjų suinteresuotų asmenų teisės, šie asmenys turi tokias pačias teises į išlaidų atlyginimą, kaip ir proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas. V. M. atsiliepime į Administracijos prašymą nurodė, kad nesutinka su jame keliamais reikalavimais, prašė prašymą atmesti kaip nepagrįstą, todėl nagrinėjamu atveju galima teigti, jog sprendimas buvo priimtas V. M. naudai ir jis įgijo teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. Vadovaujantis CPK 98 straipsnio 2 dalimi šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio.

Rekomendacijų 7 punktas numato, kad rekomenduojami priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių).

Iš byloje esančių rašytinių įrodymų matyti, jog atsiliepimas į Administracijos prašymą parengtas bei teismui pateiktas 2020 m. gegužės 4 d. (2020 m. II ketvirtis), todėl šiuo atveju aktualus 2019 m. IV ketvirčio vidurinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje, kuris, remiantis Lietuvos statistikos departamento skelbiamais duomenimis, siekė 1358,6 Eur.

Rekomendacijų 8.2 punkte numatyta, jog už atsiliepimo į prašymo parengimą maksimalus užmokesčio dydis – 2.5. Taip pat Rekomendacijų 5 punktas teigia, jog už advokato padėjėjo teikiamas teisines paslaugas skaičiuojama 80 procentų šių rekomendacijų 8 punkte nurodyto maksimalaus užmokesčio. Remiantis minėtu teisiniu reguliavimu konstatuotina, jog nagrinėjamu atveju maksimali galima priteisti užmokesčio suma – 2717,2 Eur (1358,6 * 2.5 * 0.8). Akivaizdu, jog prašoma priteisti suma neviršija Rekomendacijose nustatyto maksimalaus priteistino užmokesčio dydžio, todėl V. M. prašymas dėl patirtų bylinėjimo išlaidų atlyginimo priteisimo tenkintinas ir jo naudai iš Palangos miesto savivaldybės administracijos priteistinas 480,00 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40, 84, 86 - 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 4 punktais, 132 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Pareiškėjos Palangos miesto savivaldybės administracijos prašymą atmesti kaip nepagrįstą.

Pareiškėjo V. M. skundą dėl turtinės žalos atlyginimo priteisimo iš atsakovės Palangos savivaldybės ir pareikštą prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo reiškiant reikalavimą dėl turtinės žalos atlyginimo priteisimo, atmesti kaip nepagrįstą.

V. M. iš Palangos miesto savivaldybės administracijos priteisti 480,00 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, kurios patirtos nagrinėjat administracinę bylą pagal Palangos miesto savivaldybės administracijos prašymą atsakovei Valstybinei teritorijų planavimo inspekcijai dėl 2019 m. kovo 24 d. privalomojo nurodymo Nr. PN-324(16.29) panaikinimo.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmus.