Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Giačaitės, Arūno Paštuolio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Algirdo Remeikos,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. K. apeliacinį skundą dėl Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2017 m. sausio 12 d. nuosprendžio, kuriuo V. K. pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 149 straipsnio 3 dalyje, ir jam paskirta 5 (penkerių) metų laisvės atėmimo bausmė.

Nukentėjusiosios civilinis ieškinys tenkintas ir iš V. K. nepilnametei A. L. priteista 3000 Eur (trys tūkstančiai eurų) neturtinės žalos atlyginimo, o nepilnametei priteisto neturtinės žalos atlyginimo tvarkytoja uzufrukto teise paskirta jos rūpintoja T. L..

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. K. nuteistas už tai, kad tiksliai nenustatytu laiku – laikotarpiu nuo 2014 m. rugpjūčio 15 d. iki 2014 m. rugpjūčio 28 d. – po 21.00 val., namuose (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, žinodamas, jog nukentėjusioji A. L. yra nepilnametė, tyčia nukentėjusiosios A. L. atžvilgiu panaudojo fizinį ir psichologinį smurtą ir ją išžagino: virtuvėje stipriai pastūmė nepilnametę nukentėjusiąją A. L., dėl ko nukentėjusioji griuvo ir trenkėsi galva į sieną, po ko, ranka suėmęs nukentėjusiajai už kairės rankos aukščiau alkūnės, prievarta nusivedė ją į kambarį, į lovą, kur, grasindamas nužudyti ją, jos brolį ir motiną, pradėjo plėšti nuo jos viršutinius drabužius, numovė jos apatines kelnaites, prieš jos valią ranka lietė jos kūną ir lytinius organus, po ko, prieš nepilnametės nukentėjusiosios A. L., gulinčios į jį nugara, valią įvedė savo lytinį organą į jos makštį ir su ja lytiškai santykiavo, kas nukentėjusiajai sukėlė laikino pobūdžio psichikos sutrikimą – kitas reakcijas į stiprų stresą, – dėl ko nepilnametės nukentėjusiosios A. L. sveikata buvo sutrikdyta nežymiai.V. K. skundžia Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2017 m. sausio 12 d. nuosprendį, prašo jį panaikinti ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį. Skunde nuteistasis teigia, kad nuosprendis yra nepagrįstas ir neteisėtas, nes teismas nepilnai ištyrė įrodymus byloje. Nors nuteistojo gynėjas kiekvieną posėdį prašė apklausti nukentėjusiąją A. L., tai nebuvo padaryta. Jokių objektyvių įrodymų, patvirtinančių nuteistojo kaltę, byloje nėra – teismas rėmėsi tik nukentėjusiosios parodymais ir tuo, ką ji pasakojo kitiems asmenims. Nuteistasis pažymi, kad jo parodymai buvo nuoseklūs per visą ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo laiką.Apeliantas skunde kelia abejones nukentėjusiosios parodymais. Nors tiksli jam inkriminuojamo nusikaltimo data nekonkretizuota, nukentėjusioji visose apklausose nurodo, kad nusikaltimas įvyko 2014 m. rugpjūčio 17 d. ir sako, kad jos motina jau buvo ligoninėje, nors ji į ligoninę išvežta buvo tik 2014 m. rugpjūčio 18 d. Skunde apeliantas pažymi, kad nukentėjusioji išvyko iš namų pas tėvą ir senelę po 2014 m. lapkričio 14 d. įvykio, kai nuteistasis ją pastūmė ir nežymiai sužalojo sveikatą, už ką buvo nuteistas pagal BK 140 straipsnio 2 dalį, todėl jam kyla klausimas, kodėl nukentėjusioji neišvyko iš namų po jos išžaginimo. Nuteistojo teigimu, visi liudytojai, kurie su nuteistąja bendravo iki jos išėjimo iš namų (I. V., D. K.), netiki A. L. versija dėl išžaginimo. Įtarimus nuteistajam kelia ir pakankamai vaikiškas nukentėjusiosios pasakojimas apie lytinį aktą ikiteisminio tyrimo teisėjai, nors tuo metu ji jau turėjo lytinio gyvenimo patirtį. Nuosprendyje dėl išžaginimo nukentėjusiosios psichologinė būsena ir įvairūs sukrėtimai sutampa su jos psichologinės būklės ir sukrėtimų konstatavimu nuosprendyje, kuriuo V. K. nuteistas pagal BK 140 straipsnio 2 dalį, taigi visiškai neaišku, kuris įvykis sukėlė nukentėjusiajai tokią būseną. Apelianto manymu, nukentėjusioji versiją dėl išžaginimo iškėlė dėl to, kad, iškilus grėsmei būti grąžintai motinai, ji norėjo pasilikti pas močiutę, kur gali gyventi žymiai laisviau. Prie tokio sprendimo galėjo prisidėti ir T. L. neigiamas požiūris į nuteistąjį, galbūt kerštas ar kiti motyvai. Nuteistasis pažymi, kad A. L. pati neketino kreiptis į policiją, o tai padaryti privertė psichologė. Šio nusikaltimo jis teigia nepadaręs ir yra apkalbėtas.Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėja apeliacinį skundą palaikė ir prašė tenkinti. Prokuroras ir nukentėjusiosios atstovė prašė apeliacinį skundą atmesti.Nuteistojo V. K. apeliacinis skundas atmestinas.Apeliacinės instancijos teismo užduotis yra patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą. Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendžiu sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai tik tada, kai išnaudojus visas galimybes nepavyksta jų pašalinti. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, konstatuoja, jog šių reikalavimų teismas, pripažindamas V. K. kaltu dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 149 straipsnio 3 dalyje, nepažeidė. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė ir išnagrinėjo visus byloje surinktus įrodymus ir teisingai juos įvertino.Iš nuteistojo apeliacinio skundo turinio matyti, kad nuteistasis nesutinka su teismo pateiktu įrodymų vertinimu ir teigia, kad jo kaltė dėl nusikalstamos veikos neįrodyta. Tačiau teisėjų kolegija, susipažinusi su bylos medžiaga ir iš naujo įvertinusi byloje surinktus duomenis, sutinka ne su nuteistojo apeliaciniame skunde nurodytais argumentais, o su teismo išvada, kad byloje surinktų duomenų pakanka patraukti V. K. baudžiamojon atsakomybėn už nepilnametės nukentėjusiosios A. L. išžaginimą.Apeliantas teisus, skunde teigdamas, kad pagrindinis įrodymas byloje yra nukentėjusiosios parodymai, tačiau netikėti jais nėra pagrindo. Tokio pagrindo nesudaro ir tai, kad nukentėjusioji teismo posėdyje apklausta nebuvo ir teismas rėmėsi jos parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo teisėjui. Nors kaltinamojo gynėjas keletą kartų pateikė prašymą apklausti nukentėjusiąją tiesiogiai teismo posėdyje, šie prašymai buvo atmesti. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, jie buvo atmesti pagrįstai. Nepilnametė nukentėjusioji baudžiamojo proceso metu buvo apklausta du kartus: 2015 m. balandžio 23 d. ją apklausė ikiteisminio tyrimo pareigūnė (tyrėja), o 2015 m. liepos 16 d. – ikiteisminio tyrimo teisėja. Iš bylos medžiagos matyti, kad nepilnametės nukentėjusiosios apklausa vyko nepažeidžiant BPK 186 straipsnyje nustatytos nepilnamečio nukentėjusiojo apklausos tvarkos, t. y. ją apklausė ikiteisminio tyrimo teisėja dalyvaujant psichologei, Vaiko teisių apsaugos skyriaus specialistei, nepilnametės nukentėjusiosios atstovei pagal įstatymą T. L.. BPK 184 straipsnio 4 dalies nuostatos, įpareigojančios pranešti apie apklausą įtariamajam ir jo gynėjui, nebuvo pažeistos, nes 2015 m. liepos 13 d. įtariamajam V. K. buvo pranešta apie vyksiančią apklausą, tačiau apklausoje dalyvauti jis atsisakė. Kaip matyti iš 2015 m. liepos 13 d. teisių dėl gynėjo išaiškinimo protokolo, įtariamasis atsisakė turėti gynėją, taigi apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją metu jis gynėjo neturėjo. Kauno apskrities VPK Kriminalinės policijos sunkių nusikaltimų tyrimo valdybos 2-ojo skyriaus vyriausiosios tyrėjos 2016 m. gegužės 16 d. nutarimu įtariamajam gynėjas buvo paskirtas. Pabaigus ikiteisminį bylos tyrimą ir pateikus bylą susipažinti, įtariamasis ir jo gynėjas su bylos medžiaga susipažinti nepageidavo, prašymų papildyti ikiteisminį bylos tyrimą nepareiškė. Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu atliekant įrodymų tyrimą (2016 m. spalio 13 d. teismo posėdyje), vadovaujantis BPK 276 straipsnio 2 dalimi, buvo peržiūrėtas A. L. apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją vaizdo įrašas ir perskaitytas apklausos protokolas. Atliekant šiuos veiksmus jokių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nenustatyta. Kaltinamojo gynėjas 2016 m. rugpjūčio 18 d. posėdyje prašė teismo apklausti nukentėjusiąją motyvuodamas tuo, kad nei V. K., nei jo gynėjas negalėjo dalyvauti nukentėjusiosios apklausoje ikiteisminio tyrimo metu, toks prašymas buvo išreikštas taip pat 2016 m. rugsėjo 28 d. ir 2016 m. spalio 13 d. posėdžiuose, o 2016 m. spalio 26 d. posėdyje gynėjas šį prašymą motyvavo tuo, kad nepilnametės apklausoje neatsakyta į klausimą, kodėl ji nepabėgo iš namų po nagrinėjamo įvykio, bet padarė tai 2014 m. lapkritį, po įvykusio konflikto, už kurio metu panaudotą smurtą V. K. nuteistas pagal BK 140 straipsnio 2 dalį. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo argumentams, kuriais remiantis atmesti minėti gynėjo prašymai. Kaip jau minėta, apie vykusią ikiteisminio tyrimo teisėjo atliekamą apklausą įtariamajam buvo pranešta, tačiau dalyvauti apklausoje jis atsisakė, vėliau, jau turėdamas gynėją, ikiteisminio tyrimo metu surinktų duomenų papildyti neprašė. Į klausimą, kodėl nukentėjusioji pabėgo iš namų tik 2014 m. lapkritį atsakyta apklausos metu – 2014 m. lapkričio 14 d. motinos sugyventinis V. K. ją išvarė iš namų, o pranešti anksčiau apie buvusią seksualinę prievartą nukentėjusioji bijojo. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė apklausti nukentėjusiąją teismo posėdyje ir dėl to, kad tai galėjo iššaukti antrinio traumavimo simptomus. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką baudžiamojo proceso teisingumas vertinamas svarstant šį procesą kaip visumą, atsižvelgiant ne tik į gynybos teises, bet ir į visuomenės bei nukentėjusiųjų interesą, kad nusikalstamos veikos kaltininkai būtų tinkamai persekiojami, ir, esant būtinybei, į liudytojų teises. Konvencijos 6 straipsnio 3 dalies d punkte įtvirtintas principas, pagal kurį, prieš nuteisiant kaltinamąjį, visi jį kaltinantys įrodymai paprastai turi būti jam dalyvaujant pateikti viešame teismo posėdyje, siekiant užtikrinti rungtynišką bylos svarstymą. Šio principo išimtys yra galimos, tačiau jos turi nepažeisti gynybos teisių, kurios paprastai reikalauja, kad kaltinamajam būtų suteikta pakankama ir tinkama galimybė ginčyti prieš jį liudijančio liudytojo parodymus bei pateikti liudytojui klausimų arba tuo metu, kai jis duoda parodymus, arba vėlesnėje proceso stadijoje (Al-Khawaja and Tahery v. the United Kingdom, nos. 26766/05 and 22228/06, judgment of 15 December 2011). Šiuo atveju gynybos teisė ginčyti nukentėjusiosios parodymus bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme niekaip nebuvo varžoma, o būtinybės apklausti kaltinimo liudytoją tiesiogiai teismo posėdyje gynyba nepagrindė.Priežastys, dėl kurių nukentėjusioji A. L. apie tai, kad ją išžagino motinos sugyventinis, prasitarė tik 2015 m. balandžio mėnesį, išsamiai atskleistos 2015 m. gruodžio 15 d. – 2016 m. sausio 29 d. Teismo psichiatrijos-teismo psichologijos ekspertizės akte. Pasak tyrimą atlikusių eksperčių, priežastys, dėl kurių nukentėjusioji pirmą kartą apie patirtą prievartą papasakojo psichologei, yra susijusios su saugios aplinkos užtikrinimu – specialistė įgijo nukentėjusiosios pasitikėjimą, todėl mergina išdrįso atsiverti. Toks pavėluotas aktyvesnis nukentėjusiosios reagavimas į įtariamojo veiksmus yra sąlygotas sudarytų jai psichologiškai priimančios aplinkos sąlygų, todėl tikėtina, kad tokių sąlygų nukentėjusiajai nesukūrus, apie patirtą prievartą ji būtų nepasakojusi ir ilgesnį laiką. Paminėtina ir tai, kad ekspertizės akte nenustatyti nei A. L. psichologiniai ypatumai, dėl kurių ji negalėtų suprasti konkrečių faktinių aplinkybių ir duoti apie tai parodymų, nei polinkis fantazuoti ar didesnis įtaigumas. Ekspertizės akte padarytas išvadas patvirtina ir psichologės A. J. parodymai apie tai, kaip nukentėjusioji jai prasitarė apie patirtą prievartą, taip pat socialinės pedagogės A. M. parodymai, jog ji nėra nė karto susidūrusi su atveju, kad A. būtų pamelavusi. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad nėra pagrindo abejoti nepilnametės nukentėjusiosios A. L. parodymais. Nukentėjusiosios parodymų patikimumą, tarp kita ko, patvirtina ir faktas, kad visiems asmenims, kuriems pasakojo apie patirtą seksualinę prievartą, ji išžaginimo aplinkybes nurodė iš esmės vienodai. Tai, kad A. L. motina I. V. palaikė kaltinamojo versiją, jog jam inkriminuojamo nusikaltimo jis negalėjo padaryti, nepaneigia nukentėjusiosios parodymų apie patirtą seksualinę prievartą ir tik patvirtina jos nurodytas aplinkybes, kad motina yra psichologiškai priklausoma nuo sugyventinio ir jo bijo. Apeliantas skunde teigia, kad nusikalstama veika negalėjo būti padaryta 2014 m. rugpjūčio 17 d., kaip nurodo nukentėjusioji, nes jos motina į ligoninę buvo išvežta tik 2014 m. rugpjūčio 18 d. Tačiau pažymėtina, kad nesant galimybės tiksliai nustatyti, kurią iš dienų, kai I. V. nebuvo namuose, V. K. išžagino nukentėjusiąją, jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos laikas tiksliai nenurodytas ir apibrėžtas I. V. nebuvimo namuose laikotarpiu. Apelianto teigimu, liudytojos I. V. ir D. K. netiki A. L. versija dėl išžaginimo, tačiau pažymėtina, kad jų netikėjimas nukentėjusiosios versija jos nepaneigia. Apie I. V. pasirinkimą palaikyti savo sugyventinio pusę jau pasisakyta 13 punkte, o iš D. K. parodymų spręsti, kad ji netiki A. L. nurodytomis aplinkybėmis, nėra pagrindo. Teismo posėdyje liudytoja tiesiog išreiškė abejonę dėl to, kad tai gali būti A. keršto planas, tačiau iš liudytojos parodymų matyti, kad nukentėjusioji jai nurodė tokias pat nagrinėjamo įvykio aplinkybes, kokios jos nustatytos ir kitais faktiniais duomenimis. Taigi liudytojos D. K. parodymai ne paneigia nukentėjusiosios versiją, bet ją patvirtina. Skunde apeliantas teigia, kad jam kelia įtarimus nukentėjusiosios pakankamai vaikiškas pasakojimas ikiteisminio tyrimo teisėjai apie lytinį aktą, tačiau iš minėto Teismo psichiatrijos-teismo psichologijos ekspertizės akto matyti, kad A. L. žinios lytiškumo tema atitinka jos amžių, ji žino, kas yra lytiniai santykiai, skiria laisvanorišką pasimylėjimą nuo lytinio smurto, supranta seksualinės prievartos pavojingumą, daromą žalą, juridines tokių veiksmų pasekmes. Apeliantui taip pat neaišku, kokie įvykiai sukėlė nukentėjusiajai psichologinės būklės pablogėjimą. Akivaizdu, kad tiek išžaginimas, tiek po kelių mėnesių buvęs įvykis, kuomet V. K. smurtavo A. L. atžvilgiu, už ką buvo nuteistas Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 21 d. nuosprendžiu pagal BK 140 straipsnio 2 dalį, negalėjo neturėti pasekmių tuomet buvusios keturiolikmetės psichologinei būsenai, ypač turint omenyje, kad prieš ją smurtavo motinos sugyventinis ir iš motinos ji nesulaukė užtarimo nei vienu, nei kitu atveju. Teismo psichiatrijos-teismo psichologijos ekspertizės akte, remiantis klinikiniu stebėjimu ir vertinimu daroma išvada, kad išžaginimą bei jo pasekmes (atsirado ir antrinio traumavimo sąlygos: visiško palaikymo iš šeimos narių (ypatingai motinos) nebuvimas, apklausos, ekspertinė situacija) A. L. išgyveno ir išgyvena kaip ilgai besitęsiantį stresogeninį įvykį; kaip užsitęsusi reakcija į išgyventus stresogeninius įvykus susiformavo reakcijos į stiprų stresą, taigi patirti išgyvenimai padarė žalą nukentėjusiosios psichikos sveikatai. Teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad ši žala ir nuteistojo V. K. veiksmai – nukentėjusiosios išžaginimas – yra siejami tiesioginiu priežastiniu ryšiu. Apelianto pasvarstymai apie tai, kodėl A. L. jį apkalbėjo, nevertinami kaip skundo argumentai, į kuriuos apeliacinės instancijos teismas turi pateikti motyvuotą atsakymą, kadangi byloje yra pakankamai patikimų duomenų, patvirtinančių, jog nukentėjusiosios parodymai apie patirtą seksualinę prievartą atitinka tikrovę. Byloje surinktais ir tinkamai ištirtais duomenimis V. K. kaltė dėl nepilnametės A. L. išžaginimo yra įrodyta, todėl jis nuteistas pagrįstai. Tuo tarpu pasvarstymai apie galimą apkalbėjimą, neigiamą požiūrį į nuteistąjį ir pan. tėra tik prielaidos, kurios nepaneigia remiantis faktiniais duomenimis nustatytų aplinkybių.Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, konstatuotina, kad apylinkės teismo priimtas nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jį panaikinti apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Nuteistojo V. K. apeliacinį skundą atmesti.