Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Dainiaus Raižio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. Z. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. Z. skundą atsakovui Valstybinei vartotojų teisių apsaugos tarnybai dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

II.

III.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Dėl nagrinėjant bylą apeliacine tvarka taikytinų procesinės teisės normų teisėjų kolegija pažymi, kad nuo 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojo naujos redakcijos Administracinių bylų teisenos įstatymas (2016 m. birželio 2 d. Administracinių bylų teisenos įstatymas Nr. XII-2399). Nagrinėjamoje byloje apeliacinis procesas prasidėjo dar iki šio įstatymo įsigaliojimo, todėl vadovaudamasi minėto įstatymo 8 straipsnio 2 dalimi, nustatančia šio įstatymo įgyvendinimo tvarką, teisėjų kolegija išnagrinėjo bylą apeliacine tvarka, atsižvelgdama į Administracinių bylų teisenos įstatymo, galiojusio iki 2016 m. liepos 1 d., nustatytas procesines taisykles.

Pareiškėjas apskundė administraciniam teismui Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos pirmininkės 2015 m. vasario 3 d. sprendimą Nr. 2R-42(4R-64), kuriuo atsisakyta priimti pareiškėjo 2015 m. sausio 31 d. skundą. Šį skundą pareiškėjas pateikė VAGK, nurodydamas, kad VVTAT, į kurią jis kreipėsi 2014 m. rugpjūčio 26 d. pareiškimu, prašydamas įpareigoti UAB „Kauno vandenys“ sąžiningai vykdyti vandens tiekimo sutartis ir grąžinti pareiškėjui 1 955,30 Lt, iš esmės pažeidė ginčo nagrinėjimo procedūrą ir priėmė nepagrįstą 2014 m. gruodžio 30 d. nutarimą Nr.10-1200. Pareiškėjas prašė VAGK: 1) pripažinti, kad ginčo nagrinėjimo procedūra buvo pažeista iš esmės; 2) panaikinti VVTAT komisijos 2014 m. gruodžio 30 d. Nutarimą.

VAGK pirmininkė 2015 m. vasario 3 d. sprendimu Nr. 2R-42(4R-64) atsisakė priimti pareiškėjo skundą vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 28 straipsniu, Administracinių ginčų komisijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 2 punktu bei AGK nuostatų 18.2 punktu, kaip nepriskirtiną nagrinėti VAGK. Šiame sprendime pažymėta, kad pareiškėjas, nesutinkantis su Tarnybos nutarimu, pagal Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 49 straipsnio 1 dalies nuostatas turi teisę kreiptis į Vilniaus apygardos administracinį teismą. Pirmosios instancijos teismas su VAGK pirmininkės sprendimu sutiko ir pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia argumentais, kad joks įstatymas nedraudžia administraciniam teismui tirti jo skundą dėl ginčo nagrinėjimo VVTAT komisijos procedūros esminio pažeidimo ir dėl VVTAT komisijos 2014 m. gruodžio 30 d. nutarimo Nr.10-1200.

Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, netenkindamas pareiškėjo skundo dėl VAGK 2015 m. vasario 3 d. sprendimo Nr. 2R-42(4R-64) panaikinimo, bylą išsprendė iš esmės teisingai, tačiau neįvertino aplinkybės, kad VVTAT komisijos 2014 m. gruodžio 30 d. nutarimas Nr.10-1200 buvo priimtas išnagrinėjus ginčą tarp vartotojo ir paslaugos teikėjo vartotojų teisių gynimo ne teisme tvarka (VTAĮ šeštasis skirsnis) ir netinkamai taikė Vartotojų teisių apsaugos įstatymo nuostatas. Nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentais dėl šioje byloje aktualių ir taikytinų Vartotojų teisių apsaugos įstatymo normų, teisėjų kolegija pasisako dėl šio įstatymo taikymo nagrinėjamos bylos faktinių aplinkybių kontekste.

Vartotojų teisių apsaugos įstatymo (bylai aktuali 2013 m. gegužės 7 d. įstatymo Nr.XII-267 redakcija) 7 straipsnyje nustatyta, kad vartotojų teisių apsauga įgyvendinama:1) taikant prevencines priemones (ugdant, informuojant, konsultuojant vartotojus, atliekant tyrimus, atliekant rinkos priežiūrą ir kitas priemones); 2) per administracinę, civilinę, baudžiamąją atsakomybę; 3) ginant vartotojų teises ne teisme šio įstatymo šeštojo skirsnio ir kitų įstatymų nustatyta tvarka ir teisme. Nagrinėjamoje byloje yra aktualus vartotojų teisių apsaugos įgyvendinimo aspektas vartotojui ginant savo teises ne teisme šio įstatymo šeštojo skirsnio nustatyta tvarka.

Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba yra valstybinis vartotojų teisių apsaugos institucinės sistemos subjektas (VTAĮ 9 straipsnio 1 punktas, 11 straipsnis). Įstatymų leidėjas šio įstatymo 12 straipsnio 1 dalyje nustatė Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos funkcijas, tarp jų: vartotojų ginčų sprendimo ne teisme tvarka nagrinėja vartotojų skundus (5 p.); įstatymų nustatyta tvarka kontroliuoja sutarčių standartines sąlygas ir ginčija nesąžiningas vartojimo sutarčių sąlygas (6 p.); taiko įstatymų nustatytas poveikio priemones (7 punktas). Aptariamo įstatymo 11 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad šio įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 5,6,7 punktuose numatytoms funkcijoms įgyvendinti Vartotojų teisių apsaugos tarnybos direktorius iš šios Tarnybos struktūrinių padalinių vadovų sudaro kolegialų organą- komisiją.

Lietuvos Respublikos geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo (toliau – ir GVTNTĮ, bylai aktuali 2010 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr.XI-1246 redakcija) 12 straipsnio, kuris nustato Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos kompetenciją vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo reguliavimo srityje, 1 punkte nurodyta, kad Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba išankstinio ginčų sprendimo ne teisme tvarka nagrinėja vartotojų skundus dėl geriamojo vandens pirkimo–pardavimo ir nuotekų tvarkymo paslaugų teikimo sutarčių nesąžiningų sąlygų taikymo, vandens apskaitos, vandentiekio avarijų, vandens tiekimo nutraukimo, sustabdymo ar ribojimo ir sąskaitų pateikimo. Iš minėto teisinio reguliavimo matyti, kad įstatymų leidėjas vartotojų skundams dėl geriamojo vandens pirkimo–pardavimo ir nuotekų tvarkymo paslaugų teikimo sutarčių nesąžiningų sąlygų taikymo, vandens apskaitos ir sąskaitų pateikimo yra nustatęs vartotojų ginčų sprendime ne teismo tvarką. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas (vartotojas) siekia savo galimai pažeistų teisių gynimo šioje srityje.

Vartotojų teisių gynimo ne teisme tvarką reglamentuoja Vartotojų teisių apsaugos įstatymo šeštasis skirsnis „Vartotojų teisių gynimas ne teisme“ (19-29 straipsniai). Pagal šio įstatymo 19 straipsnio 1 dalį vartotojas, manydamas, kad pardavėjas, paslaugų teikėjas pažeidė jo teises ar įstatymų saugomus interesus, turi teisę šio skirsnio nustatyta tvarka kreiptis į pardavėją, paslaugų teikėją, Tarnybą, Inspekciją ar visuomenės sveikatos centrą apskrityje, taip pat į šio įstatymo 22 straipsnio 1 dalyje nurodytas institucijas ar teismą. Aptariamo įstatymo 22 straipsnyje nurodytos institucijos, kurioms suteikta kompetencija nagrinėti vartotojų ir pardavėjų, paslaugų teikėjų ginčus vartotojų ginčus sprendimo ne teisme tvarka, tarp jų Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba (VTAĮ 22 straipsnio 1 dalies 6 punktas). VVTAT kompetencijai priskirta nagrinėti vartotojų ir pardavėjų, paslaugų teikėjų ginčus vartotojų ginčus sprendimo ne teisme tvarka Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 1-5 punktuose nenumatytose vartotojų teisių apsaugos srityse, t.y. tose vartotojų teisių apsaugos srityse, kurios nepriskirtos Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnybos (1 punktas), Lietuvos banko (2 punktas), Valstybinės energetikos inspekcijos prie Ūkio ministerijos (3 punktas), Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos (4 punktas), kitų institucijų – įstatymų numatytais atvejais (5 punktas) kompetencijai. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas (vartotojas) 2014 m. rugpjūčio 26 d. pareiškimu dėl tiekėjo UAB „Kauno vandenys“ galimų vandens tiekimo sutarties pažeidimų ir nesąžiningo jos sąlygų taikymo kreipėsi į VVTAT, t.y. instituciją, kuriai įstatymų leidėjas priskyrė funkciją vartotojų ginčų sprendimo ne teisme tvarka nagrinėti tokio pobūdžio vartotojų skundus (GVTNTĮ 12 straipsnio 1 punktas, VTAĮ 12 straipsnio 5 punktas, 19 straipsnio 1 dalis, 22 straipsnio 6 punktas).

Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 22 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad ginčai nagrinėjami šio skirsnio nustatyta tvarka, jei kiti įstatymai nenustato kitaip. Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatyme nėra nustatyta, kad Vartotojų teisių apsaugos tarnyba šio įstatymo 12 straipsnio 1 punkte numatytą išankstinio ginčų sprendimo ne teisme tvarka funkciją VVTAT vykdo kitaip nė nustatyta Vartotojų teisių apsaugos įstatymo normose, kurios reglamentuoja vartotojų teisių gynimo ne teisme tvarką.

Pagal Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 25 straipsnio 4 ir 7 dalies nuostatas VVTAT, nagrinėdama vartotojo skundą, išsiaiškinusi ginčo esmę, ištyrusi turimus įrodymus, pirmiausia imasi priemonių vartotojui ir pardavėjui, paslaugų teikėjui sutaikinti ir siūlo ginčą išspręsti taikiai, jeigu, šios institucijos nuomone, atsižvelgiant į konkrečias ginčo nagrinėjimo metu paaiškėjusias aplinkybes, taikus susitarimas įmanomas. Jeigu pardavėjas, paslaugų teikėjas ir vartotojas ginčą užbaigia taikiu susitarimu, ginčo nagrinėjimas jį nagrinėjančios institucijos sprendimu nutraukiamas. Jeigu užbaigti ginčą taikiu susitarimu nepavyksta, ginčus nagrinėjanti institucija priima sprendimą dėl ginčo. Pagal Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 27 straipsnį vartotojų ginčų sprendimo ne teisme tvarka institucija gali priimti vieną iš šio straipsnio 1 dalyje nurodytų sprendimų:1) patenkinti vartotojo reikalavimus; 2) iš dalies patenkinti vartotojo reikalavimus; 3) atmesti vartotojo prašymą.

Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 29 straipsnis numato ginčo nagrinėjimo ne teisme šalių teisę kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą. Šioje įstatymo normoje įtvirtinta, kad ginčo šalys turi teisę kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą, prašydamos nagrinėti ginčą iš esmės tiek ginčo nagrinėjimo ginčus nagrinėjančioje institucijoje metu, tiek po šios institucijos sprendimo priėmimo. Kreipimasis į teismą po ginčą nagrinėjančios institucijos sprendimo priėmimo nelaikomas šios institucijos sprendimo apskundimu.

Teisėjų kolegija akcentuoja, kad Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 29 straipsnis yra šio įstatymo šeštajame skirsnyje, kuris reglamentuoja vartotojų teisių gynimo ne teisme tvarką. Šiuo teisiniu reguliavimu įstatymo lygmenyje yra aiškiai nustatyta, kad VVTAT sprendimai, priimti nagrinėjant ginčą vartotojų teisių gynimo ne teisme tvarka, teismui neskundžiami, tačiau ginčo šalys gali kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą, prašydamos nagrinėti ginčą iš esmės.

Iš pateiktų į bylą įrodymų matyti, kad VVTAT 2014 m. rugpjūčio 28 d. gavo R. Z. pareiškimą „Dėl vandens tiekimo sutarties pažeidimų ir nesąžiningo jos sąlygų taikymo“, kuriame jis prašė VVTAT įpareigoti UAB „Kauno vandenys“ sąžiningai vykdyti vandens tiekimo sutartis ir vandenį tiekti penkiems sutartyse nurodytiems gyventojams, o ne trims, grąžinti 1 955,30 Lt ir ateityje sąžiningai vykdyti sutartis. Minėtas pareiškimas pateko į Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo 12 straipsnio 1 punktu nustatytą teisinio reguliavimo sritį, nustatančią ginčų pagal vartotojų skundus dėl geriamojo vandens pirkimo–pardavimo ir nuotekų tvarkymo paslaugų teikimo sutarčių nesąžiningų sąlygų taikymo, vandens apskaitos ir sąskaitų pateikimo sprendimo ne teisme tvarką. Iš VVTAT komisijos 2014 m. gruodžio 30 d. nutarimo Nr.10-1200 turinio matyti, kad Komisija pareiškėjo skundą nagrinėjo Vartotojų teisių apsaugos įstatymo šeštajame skirsnyje nustatyta tvarka ir priėmė šio įstatymo 27 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytos rūšies sprendimą.

Pirmosios instancijos teismas, kaip ir VAGK, netinkamai taikydami Vartotojų teisių apsaugos įstatymą, savo sprendimuose nepagrįstai nurodė, kad pareiškėjas VVTAT 2014 m. gruodžio 30 d. nutarimą galėjo apskųsti Vilniaus apygardos administraciniam teismui Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 49 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad minėta Vartotojų teisių apsaugos įstatymo norma yra ne šio įstatymo šeštajame skirsnyje, kuris reglamentuoja vartotojų teisių gynimo ne teisme tvarką ir kurio 29 straipsnyje aiškiai nurodyta, kad ginčo šalys gali kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą, prašydamos nagrinėti ginčą iš esmės, o devintajame skirsnyje „Pardavėjų ir paslaugų teikėjų atsakomybė“ (40-49 straipsniai). Vadovaujantis Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 49 straipsnio 1 dalimi Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka teismui gali būti skundžiami šio įstatymo devintojo skirsnio 46 straipsnio 2 dalyje numatytų rūšių sprendimai, priimti atlikus vartotojų teisių pažeidimo nagrinėjimo procedūrą, t.y. sprendimai: 1) įpareigoti pardavėją, paslaugų teikėją, pažeidusius vartotojų teises, nutraukti neteisėtus veiksmus; 2) taikyti šio įstatymo 40 straipsnyje nustatytas sankcijas; 3) netaikyti šio įstatymo 40 straipsnyje nustatytų sankcijų, kai nenustatomas vartotojų teisių pažeidimas. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas ir VAGK savo sprendimuose neatkreipė dėmesio į aplinkybę, kad VVTAT komisija 2014 m. gruodžio 30 d. nutarimą Nr.10-1200 priėmė išnagrinėjusi

ginčą tarp vartotojo ir paslaugos teikėjo vartotojų teisių gynimo ne teisme tvarka (GVTNTĮ 12 straipsnio 1 punktas, VTAĮ 12 straipsnio 5 punktas, VTAĮ šeštasis skirsnis) ir priėmė Vartotojų teisių apsaugos įstatymo šeštojo skirsnio 27 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytą sprendimą. Todėl pareiškėjas, priešingai nė nurodyta VAGK vasario 3 d. sprendime ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 16 d. sprendime, galėjo Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 29 straipsnio nustatyta tvarka kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą, prašydamas nagrinėti ginčą iš esmės.

Iš teismų informacinės sistemos LITEKO teisėjų kolegija nustatė, kad pareiškėjas, gavęs VAGK 2015 m. vasario 3 d. nutarimą, kuriame atsisakius priimti pareiškėjo skundą nagrinėjimui, buvo netinkamai išaiškinta, kad pareiškėjas VVTAT komisijos 2014 m. gruodžio 30 d. nutarimą gali apskųsti Vilniaus apygardos administraciniam teismui Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 49 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka, pasinaudojo šiuo išaiškinimu ir kreipėsi į administracinį teismą. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. kovo 13 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo R. Z. 2015 m. vasario 12 d. pateiktą skundą, kuriuo jis prašė panaikinti VVTAT 2014 m. gruodžio 30 d. nutarimą Nr.10-1200 (teisminis procesas Nr. 3-61-3-01101-2015-4). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. gegužės 15 d. nutartimi šį pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą (administracinė byla Nr.AS-767-662/2015). Minėta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis buvo įsiteisėjusi pirmosios instancijos teismui nagrinėjant bylą pagal pareiškėjo skundą dėl VAGK 2015 m. vasario 3 d. sprendimo Nr. 2R-42(4R-64) ir priimant apelianto skundžiamą teismo 2015 m. lapkričio 16 d. sprendimą.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. gegužės 15 d. nutartyje pažymėjo, kad pagal ABTĮ 3 straipsnio 1 dalį, administracinis teismas sprendžia ginčus dėl teisės viešojo administravimo srityje. Šiame kontekste viešasis administravimas suprantamas kaip įstatymų ir kitų teisės aktų reglamentuojama viešojo administravimo subjektų veikla, skirta įstatymams ir kitiems teisės aktams įgyvendinti: administracinių sprendimų priėmimas, įstatymų ir administracinių sprendimų įgyvendinimo kontrolė, įstatymų nustatytų administracinių paslaugų teikimas, viešųjų paslaugų teikimo administravimas ir viešojo administravimo subjekto vidaus administravimas (ABTĮ 2 str. 1 d.). Administracinių teismų kompetenciją detaliai nustato ABTĮ 15–20 straipsniai. Šių teisės normų sisteminė analizė leidžia daryti išvadą, jog administraciniai teismai sprendžia bylas dėl viešojo administravimo subjektų priimtų teisės aktų ir veiksmų, kuriais asmenims sukeliamos teisinės pasekmės. ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 1 punktas numato, kad administracinių teismų kompetencijai yra priskirta nagrinėti bylas dėl valstybinio administravimo subjektų priimtų teisės aktų ir veiksmų teisėtumo, taip pat šių subjektų atsisakymo atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus teisėtumo ir pagrįstumo ar vilkinimo atlikti tokius veiksmus. ABTĮ 22 straipsnio 1 dalis nustato, kad skundą (prašymą) dėl viešojo ar vidaus administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) turi teisę paduoti asmenys, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti. Atsižvelgiant į tai, administraciniams teismams priskirta nagrinėti administracines bylas dėl valstybinio administravimo subjektų priimtų teisės aktų (administracinių aktų), taip pat veiksmų (neveikimo), kurie daro įtaką konkrečių asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams, teisėtumo. Teismine tvarka gali būti ginčijama ne bet kokia valstybinio administravimo subjekto veikla, o tik tokia, kuri atitinka ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir 22 straipsnio 1 dalies reikalavimus.

Atsižvelgusi į tai, kad pareiškėjas siekia apskųsti VVTAT 2014 m. gruodžio 30 d. nutarimą Nr.10-1200, priimtą išnagrinėjus jo prašymą dėl vandens tiekimo sutarties pažeidimų ir nesąžiningo jos sąlygų taikymo, teisėjų kolegija konstatavo, kad ginčas iš esmės yra kilęs dėl paslaugų teikimo, todėl pareiškėjas turėjo teisę pagal skundo padavimo metu nustatytą tvarką pasirinkti savo teisių gynimo būdą remiantis Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 19 straipsnio 1 dalimi. Pareiškėjas šia teise pasinaudojo ir kreipėsi į Tarnybą, kuri, išnagrinėjusi skundą priėmė sprendimą, numatytą Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 27 straipsnio 1 dalies 3 punkte (vartotojo prašymą atmetė). Remdamasi Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 29 straipsniu teisėjų kolegija konstatavo, kad pareiškėjas, nesutikdamas su atsakovo nutarimu, turėjo teisę savarankiškai kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą, prašydamas nagrinėti ginčą iš esmės dėl paslaugos teikimo sąlygų ir apmokėjimo tvarkos.

Priimdama 2015 m. gegužės 15 d. nutartį teisėjų kolegija, be kita ko, atsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą Vartotojų teisių apsaugos įstatymo šeštojo skirsnio nuostatų taikymo praktiką (žr. 2011 m. gegužės 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-1362/2011, 2009 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A39-375/2009) pagal kurią ginčai dėl vartojimo sutarčių sąlygų nagrinėjami pagal Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 22 straipsnyje numatytas procedūras, o ginčai teisme galimi šio įstatymo 29 straipsnyje nustatyta tvarka, t.y., pareiškėjui kreipiantis į bendrosios kompetencijos teismą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinta, kad Vartotojų teisių apsaugos tarnyba, išankstine ginčo nagrinėjimo ne per teismą tvarka priimdama nutarimą dėl vartotojo skundo, iš esmės sprendžia civilinį teisinį ginčą, todėl tokio nutarimo teisėtumo kontrolė administraciniame teisme reikštų civilinio ginčo išnagrinėjimą, kas priskirtina bendrosios kompetencijos teismams. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, tokie Vartotojų teisių apsaugos tarnybos nutarimai negali būti skundžiami nei administracinių ginčų komisijai, nei administraciniam teismui, be kita ko, akcentuojant, jog Vartotojų teisių apsaugos tarnybos nutarimai yra rekomendacinio pobūdžio ir nėra privalomi subjektui, dėl kurio veiksmų (neveikimo) vartotojas skundžiasi (2009 m. vasario 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A39-182/2009, 2009 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A39-375/2009).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. gegužės 15 d. nutartyje (administracinė byla Nr.AS-767-662/2015) konstatavo, kad VVTAT komisijos 2014 m. gruodžio 30 d. nutarimas Nr.10-1200 nėra individualus teisės aktas, o tarp pareiškėjo ir UAB „Kauno vandenys“ kilęs ginčas dėl vartojimo sutarties yra civilinio pobūdžio, kuris nagrinėtinas bendrosios kompetencijos teisme, nes ABTĮ 16 straipsnio 1 dalyje inter alia numatyta, kad administraciniai teismai nesprendžia bylų, kurios yra priskirtos bendrosios kompetencijos teismams.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 24 d. nutarime yra pažymėjęs, kad iš Konstitucijoje įtvirtintų teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principų seka, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat. Pagal Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį, teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose <...>; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Administracinių bylų teisenos įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje ir 20 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuoja vienodą administracini ų teismų praktiką. Pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju nukrypo nuo pirmiau minėtose Lietuvos vyriausiasis administracinis teismo nutartyse suformuotų Vartotojų teisių apsaugos įstatymo šeštojo skirsnio nuostatų aiškinimo taisyklių.

Remdamasi minėtu teisiniu reguliavimu bei nurodyta Vartotojų teisių apsaugos įstatymo šeštojo skirsnio nuostatų taikymo teismų praktika, teisėjų kolegija sutinka su apelianto argumentais, kad VVTAT 2014 m. gruodžio 31 d. rašte, kuris yra VVTAT komisijos 2014 m. gruodžio 30 d. nutarimo Nr.10-1200 išsiuntimo pareiškėjui dokumentas, jį suklaidino, aiškindama esą ginčo nagrinėjimo procedūrą jis gali apskųsti Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka VAGK arba Vilniaus apygardos administraciniam teismui. Nors šis aiškinimas neatitinka Vartotojų teisių apsaugos įstatymo šeštojo skirsnio nuostatų, tačiau pažymėtina ir tai, kad minėtame rašte VVTAT pacituodama Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 29 straipsnį tinkamai paaiškino, kad pareiškėjas turi teisę kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą dėl ginčo nagrinėjimo iš esmės. Pareiškėjas į minėtą VVTAT paaiškinimą nereagavo ir kreipėsi į VAGK.

Nors byloje nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas, kaip ir VAGK, savo sprendimuose šiuo konkrečiu nepagrįstai vadovavosi Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 49 straipsnio 1 dalimi ir nepagrįstai aiškino pareiškėjui, kad jis VVTAT komisijos 2014 m. gruodžio 30 d. nutarimą Nr.10-1200 gali apskųsti Vilniaus apygardos administraciniam teismui, nepagrįstai nesivadovavo šio įstatymo 29 straipsniu, tačiau kitų įstatymų normas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 28 straipsnis, Administracinių ginčų komisijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 2 punktas) VAGK ir teismas taikė tinkamai ir iš esmės pagrįstai nustatė, kad pareiškėjo 2015 m. sausio 31 d. skundas negalėjo būti priimtas nagrinėti VAGK.

Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 58 straipsnio 2 dalį faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje civilinėje ar administracinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys. Nagrinėjamoje byloje ir pirmiau minėtoje administracinėje byloje (teisminis procesas Nr. 3-61-3-01101-2015-4) dalyvauja tie patys asmenys, o Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. gegužės 15 d. nutartyje jau yra konstatavęs, kad VVTAT komisijos 2014 m. gruodžio 30 d. nutarimas nėra individualus teisės aktas, o tarp pareiškėjo ir UAB „Kauno vandenys“ kilęs ginčas dėl vartojimo sutarties yra civilinio pobūdžio, kuris nagrinėtinas bendrosios kompetencijos teisme.

Minėta, kad įstatymų leidėjas VVTAT suteikė kompetenciją įstatymų nustatyta tvarka kontroliuoti sutarčių standartines sąlygas ir vartotojų teisių gynimo ne teisme tvarka nagrinėti vartotojų skundus dėl geriamojo vandens pirkimo–pardavimo ir nuotekų tvarkymo paslaugų teikimo sutarčių nesąžiningų sąlygų taikymo, vandens apskaitos ir sąskaitų pateikimo (GVTNTĮ 12 straipsnio 1 punktas, VTAĮ 12 straipsnio 5 punktas ir VTAĮ šeštasis skirsnis) ir priimti vieną iš Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 27 straipsnio 1 dalies 1-3 punktuose nurodytų rūšių sprendimų, kuriuos priėmus aptariamo įstatymo 29 straipsnyje yra aiškiai nustatyta, kad ginčo šalys toliau gali naudotis teise kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą, prašydamos nagrinėti ginčą iš esmės. Todėl VAGK iš esmės pagrįstai atsisakė priimti pareiškėjo skundą, vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 28 straipsniu, Administracinių ginčų komisijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 2 punktu, kuriame nustatyta, kad Vyriausioji administracinių ginčų komisija nesprendžia ginčų, kuriems nagrinėti įstatymai nustato kitokią tvarką. Byloje nustatyta aplinkybė, kad VAGK ir teismas savo sprendimuose neteisingai išaiškino kaip pareiškėjas teismine tvarka gali ginti galimai pažeistas savo teises po to, kai VVTAT komisija, išnagrinėjusi vartotojo ir paslaugos teikėjo ginčą ne teismo tvarka, priėmė Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 27 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytos rūšies sprendimą, su kuriuo pareiškėjas nesutinka, vertintina kaip neturėjusi reikšmės VAGK komisijos 2015 m. vasario 3 d. sprendimo Nr.2R-42-(4R-64) esminei teisingai išvadai, kad pareiškėjo 2015 m. gruodžio 31 d. skundas nepriimtinas nagrinėti VAGK ir grąžintinas pareiškėjui bei šiai VAGK išvadai pritariančiai pirmosios instancijos teismo sprendimo daliai.

Apelianto nuomonė esą joks įstatymas nedraudžia administraciniam teismui skundą dėl VVTAT komisijos nutarimo priėmimo procedūros pažeidimų ir dėl VVTAT komisijos 2014 m. gruodžio 30 d. nutarimo Nr.10-1200, prieštarauja pirmiau nurodytoms įstatymų normoms ir įsiteisėjusiai Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 15 d. nutarčiai (administracinė byla Nr.AS-767-662/2015).

Apelianto argumentai, kad jis buvo suklaidintas dėl VVTAT nutarimų apskundimo tvarkos teisėjų kolegijai nėra pagrindas naikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 16 d. sprendimą, nes teismas klydo tik dėl Vartotojų teisių apsaugos įstatymo nuostatų, reglamentuojančių kreipimosi į teismą tvarką, taikymo, o kitas įstatymų normas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 28 straipsnis, Administracinių ginčų komisijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 2 punktas) teismas taikė teisingai ir būtent šios įstatymų normos patvirtina, kad VAGK iš esmės pagrįstai ir teisėtai atsisakė priimti pareiškėjo skundą.

Dėl apelianto argumentų esą teismas, nustatęs, jog VVTAT ir VAGK suklaidino pareiškėją, turi pareigą apie tai informuoti prokuratūrą ar imtis kitų priemonių (pvz., priimti atskirąją nutartį), teisėjų kolegija pažymi, kad šie argumentai nesusiję su pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo vertinimu. Be to, šiame kontekste pažymėtina, kad pranešimai prokurorui gali būti teikiami ir teismo atskirosios nutartys priimamos tik esant Administracinių bylų teisenos įstatymo 108, 109 straipsniuose nustatytoms sąlygoms.

Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą ir naikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 16 d. sprendimą nėra pagrindo ir jis paliekamas galioti šia teisėjų kolegijos nutartimi pakeitus dalį jo motyvų.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo(1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo R. Z. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.