Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko, Rasos Ragulskytės-Markovienės ir Halinos Zaikauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), dalyvaujant pareiškėjui R. Z., atsakovo atstovei Vilmai Melienei, viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo R. Z. skundą dėl sprendimo panaikinimo atsakovui Valstybinei vartotojų teisių apsaugos tarnybai,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjas R. Z. (toliau – ir pareiškėjas) padavė teismui skundą, kuriame ginčija Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos pirmininkės 2015 m. vasario 3 d. sprendimą Nr. 2R-42(4R-64)), kuriuo atsisakyta priimti R. Z. skundą nagrinėjimui ir nuspręsta skundą grąžinti.

Pareiškėjas R. Z. padavė teismui skundą, kuriame prašo: 1) panaikinti Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos pirmininkės 2015 m. vasario 3 d. sprendimą Nr. 2R-42(4R-64) atsisakyti priimti R. Z. skundą ir jį grąžinti; 2) įpareigoti Vyriausiąją administracinių ginčų komisiją ištirti R. Z. 2015 m. sausio 31 d. skundo prašymą Nr. 1, t.y. išnagrinėti prašymą pripažinti, kad ginčo nagrinėjimo procedūra buvo pažeista iš esmės.

Pareiškėjas skunde teismui paaiškina, kad Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos (toliau – VVTAT) direktoriaus pavaduotojos 2014 m. gruodžio 31 d. rašte Nr. 4-13293 pareiškėjui nurodyta, kad ginčo nagrinėjimo procedūra gali būti skundžiama Vyriausiajai administracinių ginčų komisijai (VAGK). Su šiuo raštu pareiškjui įteiktas ir 2014 m. gruodžio 30 d. nutarimas Nr. 10-1200.

Pareiškėjas paaiškina, kad VAGK sprendime nepasisakyta dėl pareiškėjo prašymo 1 punkto, kuriuo jis prašė pripažinti, kad buvo pažeista ginčo nagrinėjimo procedūra. Pasisakyta tik dėl antrojo reikalavimo, kuriuo pareiškėjas prašė panaikinti VVTAT komisijos 2014 m. gruodžio 30 d. nutarimą.

Pareiškėjas mano, kad 2-as prašymas galėjo būti išspręstas tik išnagrinėjus 1-ą jo prašymą dėl procedūros. Mano, kad VAGK galėjo išnagrinėti pareiškėjo 1-ą prašymą iš esmės. Todėl VAGK galėjo priimti tik 1-ą pareiškėjo prašymą, jį išnagrinėti, o 2-o prašymo nenagrinėti. Jeigu VAGK laikė 2-ą prašymą skundo trūkumu, galėjo įpareigoti pareiškėją pašalinti skundo trūkumus, nustatyti trūkumų pašalinimo terminą. Tik nepašalinus trūkumų VAGK galėjo atsisakyti priimti skundą.

Teismo posėdyje pareiškėjas skundą palaikė, akcentavo, kad UAB „Kauno vandenys“ pažeidžia jo kaip vartotojo teises, o VVTAT į pažeidimus nereaguoja.

Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba (toliau – atsakovas, VVTAT, Tarnyba) pateikė atsiliepimą į skundą, kuriame pasisakė, kad su reikalavimais nesutinka (b.l. 20-23). Savo argumentus grindžia Administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies, 15 straipsnio 1 dalies 1 punkto, 22 straipsnio nuostatomis ir paaiškina, kad keliamu reikalavimu nėra siekiama išspręsti administracinį ginčą.

Paaiškina, kad atsakovas pareiškėjo skundą nagrinėjo vartotojų ginčų sprendimo ne teisme tvarka, vadovavosi Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 5 punktu bei 22 straipsnio 1 dalies 6 punktu, Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 21-27 straipsniuose numatyta išankstine ginčų sprendimo ne teisme tvarka.

Akcentuoja, kad VVTAT 2014 m. gruodžio 30 d. nutarimas Nr. 10-1200, kuriuo išspręstas ginčas tarp vartotojo R. Z. ir UAB „Kauno vandenys“, yra rekomendacinio, o ne privalomo pobūdžio. Remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. vasario 5 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A39-182/2009, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civiline byla Nr. 3K-416/2013 ir kita teismų praktika. Pažymi, kad VVTAT, nagrinėdama vartotojų ir pardavėjų ar paslaugų teikėjų ginčus, atlieka vartotojų teisių gynimo ir ginčo sprendimo tarpininko funkciją, tačiau šioje srityje neturi viešojo administravimo subjekto įgaliojimų, Tarnybos priimtas sprendimas nėra individualus administracinis aktas, kuriuo nustatomi privalomojo pobūdžio įpareigojimai, todėl toks sprendimas nėra apskundimo objektas. Nurodo, kad administracinių teismų kompetencijai nepriskirtinas nagrinėjimas prašymų, kuriais siekiama ne pažeistų teisių (interesų) gynimo, o tik juridinę reikšmę turinčių aplinkybių ir faktų konstatavimo.

Prašo atmesti pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.

Teismo posėdyje atsakovo atstovė palaikė atsiliepimą ir prašė skundo netenkinti.

Skundas netenkinamas.

Nagrinėjamas ginčas dėl pareiškėjo 2015 m. vasario 3 d. skundo, paduoto Vyriausiajai administracinių ginčų komisijai (VAGK), (VAGK byla 2R-42(4R-64), l. 1-2). Pareiškėjas padavė VAGK skundą, kuriame prašė: 1) pripažinti, kad ginčo nagrinėjimo procedūra buvo pažeista iš esmės; 2) panaikinti Tarnybos 2014 m. gruodžio 30 d. nutarimą, kaip priimtą pažeidus ginčo nagrinėjimo procedūrą. Skunde, paduotame VAGK, pareiškėjas buvo nurodęs, kad nei su ginčo nagrinėjimo procedūra nei su nutarimu nesutinka. Skundas iš esmės buvo grindžiamas tuo, kad VVTAT komisija, kuri nagrinėjo pareiškėjo prašymą, ženkliai pažeidė įstatyme nustatytus tokių prašymų nagrinėjimo terminus. Pareiškėjas vadovavosi Vartotojų teisių apsaugos įstatymo (toliau – Įstatymas) 24, 25 straipsnių nuostatomis ir aiškino, kad jo prašymo nagrinėjimas buvo sąmoningai vilkinamas nuo pat pradžių. Pareiškėjas skunde aiškino, kad Tarnyba informuodama paslaugos teikėją UAB „Kauno vandenys“ apie jo argumentus, o jo neinformuodama apie iš paslaugos teikėjo gautą informaciją, atėmė iš jo galimybę patikslinti pateiktą medžiagą, pakomentuoti gautus dokumentus. Mano, kad neinformuojant pareiškėjo tinkamai apie prašymo nagrinėjimą buvo pažeistas minėtas įstatymas. Dėl to, kaip nurodė pareiškėjas savo skunde VAGK, Tarnybos komisija priėmė nepagrįstą nutarimą. Skunde VAGK pareiškėjas įrodinėjo ir kitas aplinkybes, dėl kurių VVTAT nutarimas laikytinas neteisėtu: nurodė, kad VVTAT nevertino UAB „Kauno vandenys“ pareigos įrengti geriamojo vandens apskaitos prietaisus ties tiekimo riba, dėl ko pareiškėjui mokestis už vandenį buvo padidintas beveik dešimt kartų, nevertino pareiškėjo nurodytų aplinkybių, kad apskaitos prietaisą jis buvo įrengęs savo lėšomis. VVTAT nutylėjo ir aplinkybes dėl galimumo atlikti apskaitos prietaiso metrologinę patikrą jo nenuėmus. Išdėstęs tokias aplinkybes, pareiškėjas padaro išvadą, kad ginčas VVTAT komisijoje buvo išnagrinėtas viepusiškai, nekritiškai vertinant UAB „Kauno vandenys“ pateiktą informaciją, nors pareiškėjas mano, kad vartotojo teisių gynimui turėjo būti teikiamas prioritetas. Nurodė, kad VVTAT neįvertino nei vieno iš pareiškėjo teiktų argumentų.

Todėl, atsižvelgiant į skundo VAGK reikalavimus bei į paties skundo turinį, akivaizdu, kad pareiškėjas ginčijo VVTAT 2014 m. gruodžio 30 d. nutarimą tiek remdamasis procedūros pažeidimu, tiek ginčydamas to nutarimo esmę, nors, kaip bus pasisakyta, tai neturi jokios įtakos sprendžiant klausimą, ar ginčo sprendimas priklausė VAGK kompetencijai. Iš esmės, įstatymų leidėjas nėra nustatęs tokių atvejų, kad kokie nors ginčai galėtų būti keletą kartų nagrinėjami skirtingose ikiteisminėse ginčų sprendimo neteisminėse institucijose, kokiomis šiuo atveju yra tiek VVTAT, tiek VAGK.

Teismui skundžiamas VAGK pirmininkės 2015 m. vasario 3 d. sprendimas Nr. 2R-42-(4R-64). Šis sprendimas priimtas remiantis Administracinių bylų teisnos įstatymo 28 straipsniu, Administracinių ginčų komisijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 2 punktu, Vartotojų teisių apsaugos įstatymo (Įstatymas) 49 straipsnio 1 dalimi. VAGK pirmininkė padarė išvadą, kad vartotojo skundo nagrinėjimui dėl VVTAT 2014 m. gruodžio 30 d. nutarimo Nr. 10-1200 panaikinimo Įstatymo 49 straipsnyje yra nustatyta speciali tvarka, nes tokį ginčą nagrinėti gali tik Vilniaus apygardos administracinis teismas, o VAGK tokio ginčo nagrinėti negali, todėl atsisakė priimti pareiškėjo skundą.

Teismas daro išvadą, kad pareiškėjo skundžiamas VAGK pirmininkės sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. VAGK veiklą reglamentuoja Lietuvos Respublikos administracinių ginčų komisijų įstatymas. Šio įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad išskyrus Administracinių bylų teisnos įstatyme arba kituose įstatymuose nustatytas išimtis, Vyriausioji administracinių ginčų komisija sprendžia ginčus, kurie priskirti Vilniaus apygardos administracinio teismo kompetencijai. Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 49 straipsnyje nustatyta, kad Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos nutarimas gali būti skundžiamas tik teismui Administracinių bylų teisenos įstatyme nustatyta tvarka. VAGK kompetencija yra apibrėžta ir Administracinių bylų teisenos įstatymo 28 straipsnyje ir jame taip pat numatyta išimtis, t.y. skundas (prašymas) dėl administracinių aktų ar veiksmų (neveikimo) viešojo administravimo srityje, kai atsakovas yra centrinis valstybinio administravimo subjektas, gali būti paduotas VAGK, jeigu įstatymai nenustato kitaip. Kaip minėta pirmiau, Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 49 straipsnio 1 dalis nustato kitaip: VVTAT nutarimai gali būti skundžiami tik teismui. Toks pats reguliavimas nustatytas ir Administracinių ginčų komisijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 2 punkte. Vyriausybės 1999 m. gegužės 4 d. nutarimu Nr. 533 patvirtinti Administracinių ginčų komisijų darbo nuostatai (toliau – Nuostatai) numato galimybę nustatyti pareiškėjui 14 dienų terminą ištaisyti skundo trūkumus, tačiau nagrinėjamu atveju tai nebuvo įmanoma, kadangi skundas apskritai negalėjo būti priskirtas administracinių ginčų komisijos kompetencijai, jį atsisakyta priimti ne dėl trūkumų, o būtent dėl to, kad įstatymas draudžia VVTAT nutarimų teisėtumą bet kokiu aspektu (procedūriniu ar dėl esmės) skųsti VAGK. Nuostatų 16 punktas numato, kad užregistruotas skundas perduodamas VAGK pirmininkui, o šis įvertina tame tarpe ir skundo priskyrimą VAGK kompetencijai. Nagrinėjamu atveju būtent tokie veiksmai ir buvo atliekami ir VAGK pirmininkas pagrįstai ir teisėtai nusprendė atsisakyti priimti skundą (prašymą) nagrinėti, kaip tai numato Nuostatų 18.2 punktas, o iš skundžiamo sprendimo turinio aišku, kad skundas nepriimtas ne dėl jo trūkumų, o dėl to, kad VAGK neturi kompetencijos nagrinėti nei VVTAT procedūrinius veiksmus, nei nutarimo teisėtumą, nes tai draudžia Vartotojų teisių apsaugos įstatymas. Taigi, nagrinėjamu atveju jokie pareiškėjo skundo trūkumai negalėjo būti pašalinami, nes jo skundas visa apimtimi negali būti nagrinėjamas administracinių ginčų komisijoje: nei dėl procedūrinių pažeidimų, nei dėl nutarimo esmės. Skundžiamu VAGK sprendimu pareiškėjui per įmanomai trumpiausią terminą (skundas gautas VAGK 2015 m. vasario 3 d. ir skundžiamas sprendimas jo nepriimti ir grąžinti pareiškėjui priimtas tą pačią dieną) buvo nurodyta, kad VVTAT nutarimą galima skųsti tik administraciniam teismui. Tačiau pareiškėjas teismui padavė skundą ne dėl VVTAT 2014 m. gruodžio 30 d. nutarimo, o dėl VAGK 2015 m. vasario 3 d. sprendimo ir prašė šį sprendimą panaikinti ir įpareigoti VAGK išnagrinėti pareiškėjo skundą. Skundu teismui prašė ir teisme dar patikslino, kad VAGK gali išnagrinėti tik procedūrinius pažeidimus, nevertinant skundžiamo nutarimo esmės. Tačiau, atsižvelgiant į nurodytą teisinį reglamentavimą, VAGK bet kuriuo atveju neturi komptenecijos nagrinėti pareiškėjo skundą, nes bet kokio pobūdžio VVTAT nutarimai negali būti skundžiami Vyriausiajai administracinių ginčų komisijai (tame tarpe ir priimti pažeidžiant nustatytus nagrinėjimo terminus). Todėl skundžiamas VAGK pirmininkės priimtas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jį panaikinti nėra jokio pagrindo, taip pat nėra jokio įstatyminio pagrindo įpareigoti VAGK išnagrinėti pareiškėjo skundą šiai komisijai nei iš dalies, nei visa apimtimi.

Tokiai išvadai neturi įtakos ir tai, kad pareiškėjas Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos 2014 m. gruodžio 31 d. raštu Nr. 4-13293, kuriuo pareiškėjui persiųstas 2014 m. gruodžio 30 d. nutarimas Nr. 10-1200, buvo akivaizdžiai suklaidintas nurodant pareiškėjui, kad nutarimas gali būti skundžiamas Vyriausiajai administracinių ginčų komisijai, o pačiame nutarime apskundimo tvarka nebuvo nurodyta. Toks suklaidinimas negali būti pagrindu nesilaikyti minėtų įstatymų nuostatų ir jas pažeidžiant įpareigoti VAGK išnagrinėti pareiškėjo skundą. Tačiau į klaidinimą galėtų būti atsižvelgiama (nors ir nebūtinai), jeigu pareiškėjas VVTAT nutarimą siektų apskųsti Vilniaus apygardos administraciniam teismui ir kartu su skundu paduotų motyvuotą ir įrodymais pagrįstą prašymą atnaujinti skundo padavimo terminą, kadangi šis terminas yra jau praleistas.

Atsižvelgiant į visas išdėstytas aplinkybes, daroma išvada, kad nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimus, kurie buvo keliami skunde teismui.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 127 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjo R. Z. skundą atmesti.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.