Vilniaus apygardos teismo sprendimas

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Jadvygos Mardosevič, kolegijos teisėjų Zitos Smirnovienės ir Almos Urbanavičienės, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės S. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 19 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo M. S. ieškinį atsakovei S. S. dėl teismo sprendimo pakeitimo, bendravimo su vaiku tvarkos nustatymo, dėl įpareigojimo informuoti apie vaiko išlaikymui skirtų lėšų panaudojimą, dėl išlaikymo būdo pakeitimo, išvadą teikianti institucija Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius.

Aprašomoji dalis

n ustatė:

-M. S. turi teisę bendrauti su A. S. ir dalyvauti jo auklėjime bei sprendžiant jo ugdymo ir lavinimo klausimus;

Įpareigojo atsakovę S. S. kas mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos teikti ieškovui M. S. jo teikiamų sūnaus A. S. išlaikymui piniginių lėšų panaudojimo per mėnesį ataskaitas, jas pateikiant iki kito, po ataskaitinio mėnesio einančio, mėnesio 10 dienos kartu su išlaidas patvirtinančiais įrodymais.

Ieškinį nepatenkintų reikalavimų dalyje atmetė.

Atsakovė S. S. apeliacinius skundu prašo pakeisti Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 19 d. sprendimą. Apeliantė nesutinka su teismo sprendimo dalimi, kuria buvo pakeistos 2009-12-10 sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-969-653/201 patvirtintos jos ir ieškovo 2009-11-26 sutarties dėl santuokos nutraukimo pasekmių 4 punkto sąlygos dėl uzufrukto nustatymo. Apeliantė tvirtina, kad pakeisdamas 2009-12-10 sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-969-653/2009 patvirtintos jos ir ieškovo sutarties dėl santuokos nutraukimo pasekmių 4 punkto sąlygas dėl uzufrukto nustatymo, teismas netinkamai pritaikė ir aiškino materialinės teisės normas (CPK 330 str.). Apeliantė pažymi, kad buvo susitarta, kad jai su sūnumi bus nustatoma teisė naudoti visą ieškovui priklausantį butą, nebuvo padaryta jokių išlygų, kurios nurodytų, kad ieškovui liko teisė naudotis butu. Apeliantės nuomone, nustačius uzufruktą į visą daiktą, daikto savininko teisės yra apribojamos, ir daikto savininkas uzufrukto laikotarpiu neturi teisės naudoti daiktą, nes ši teise uzufrukto laikotarpiu pereina uzufruktoriui. Apeliantė tvirtina, kad taip sutartį suprato ir ieškovas. Tai patvirtina tai, jog pats ieškovas ieškinį pareiškė dėl sutarties dėl santuokos nutraukimo pasekmių 4 punkto pakeitimo. Apeliantė pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nurodė, kad įstatymas nedraudžia nustatyti uzufruktą į daikto dalį. Šia teisės norma (CK 3.86 str. 2 d. ), apeliantės nuomone, teismas vadovavosi nepagrįstai, nes uzufruktas jau buvo nustatytas šalių sudaryta ir teismo patvirtinta sutartimi dėl santuokos nutraukimo pasekmių, todėl teismas visų pirma privalėjo vadovautis CK 3.53 str. 3 d., ir išsiaiškinti, ar yra pagrindas (esminis aplinkybių pasikeitimas) ieškovui kreiptis į teismą dėl sutarties sąlygų pakeitimo. Apeliantė pažymi, kad ieškovas ieškinyje nenurodė, kokios esminės aplinkybės pasikeitė. Beje, su ieškiniu nebuvo pateikti jokie įrodymai, kurie patvirtintų, kad sutarties dėl santuokos nutraukimo pasekmių sudarymo metu ieškovo finansinė padėtis buvo geresnė, kad tuo metu jis turėjo nuolatinį, gerai apmokamą darbą. Apeliantės vertinimu, tai, kad ieškovas sutarties sudarymo metu norėjo gyventi ir dirbti užsienyje, o šiuo metu planuoja grįžti gyventi į Lietuvą, negali būti laikoma esminiu aplinkybių pasikeitimu. Apeliantė pažymi, kad pakeitus 2009-11-26 Sutarties dėl santuokos pasekmių 4 punktą ir suteikus ieškovui teisę naudotis butu, buvo pažeistos jos ir nepilnamečio sūnaus teisės, interesai bei teisėti lūkesčiai. Toks pirmosios instancijos teismo sprendimas pažeidžia prioritetinius vaiko interesus, nes iš bylos medžiagos matyti, kad ieškovo ir atsakovės santykiai yra blogi, ieškovas ne kartą prieš atsakovę yra naudojęs fizinį smurtą, todėl gyvenant viename bute kiltų konfliktai, kuriuos sūnus būtų priverstas matyti. Taip pat apeliantė prašo pakeisti skundžiamame teismo sprendime nustatytos ieškovo bendravimo su sūnumi tvarkos 3 punktą pakeisti, nurodant, kad „vaikas A. S. praleidžia su tėvu M. S. vieną vasaros atostogų mėnesį, suderintą M. S. su vaiku ir S. S. ne vėliau kaip prieš du mėnesius. M. S. turi teisę ne ilgesniam kaip 10 dienų laikotarpiui išvykti su vaiku atostogauti į užsienį. Likusią atostogų dalį M. S. su vaiku praleidžiu Lietuvoje. Vaiko kelionės išlaidas (keliaujant Lietuvoje ar užsienio šalyse) apmoka ir mėnesio išlaikymą vaikui teikia M. S., todėl M. S. vaikui skirtas išlaikymas už šį mėnesį nepervedamas S. S.. Jeigu suderintu vieno mėnesio trukmės atostogų metu M. S. negali bendrauti su vaiku A. S. dėl M. S. ar vaiko A. S. ligos ar dėl kitų svarbių priežasčių, M. S. ir S. S. turi apie tokias priežastis informuoti vienas kitą iš anksto ir perkelti M. S. bendravimą su vaiku A. S. su kitu sutartu laiku.“ Be to, pasak apeliantės, teismas nepagrįstai nusprendė įpareigoti ją kas mėnesį, nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, teikti ieškovui M. S. jo teikiamų sūnaus išlaikymui piniginių lėšų panaudojimo per mėnesį ataskaitas. Apeliantė pažymi, kad išlaikymo dydis buvo nustatytas šalių susitarimu, įvertinus vaiko poreikius, dėl ataskaitų teikimo susitarta nebuvo. Ataskaitų ir jas patvirtinančių įrodymų teikimas kas mėnesį ieškovui sudarytų papildomų nepatogumų atsakovei, dėl kurių sudarant sutartį dėl santuokos nutraukimo pasekmių nebuvo susitarta. Apeliantės teigimu, ieškovas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių faktą, kad iš esmės pasikeitė aplinkybės, dėl ko reikėtų keisti sutarties sąlygas ar jas papildyti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis CPK 320 str. įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 str. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas nenustatė CPK 329 str. 2 d. nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, todėl nagrinėtinas apeliacinio skundo teisinis ir faktinis pagrindas.

Iš bylos medžiagos matyti, kad šalių santuoka, kuri buvo sudaryta 1998-08-29, nutraukta Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2009-12-10 sprendimu abiejų sutuoktinių bendru sutikimu, patvirtinus šalių sudarytą 2009-11-26 sutartį dėl santuokos nutraukimo pasekmių, kuria šalys susitarė dėl šalių nepilnamečio sūnaus A. S., gim. (duomenys neskelbtini), gyvenamosios vietos su motina S. S., kad vaiko tėvas M. S. vaiko išlaikymui mokės periodines išmokas po 670 Lt kas mėnesį iki sūnaus pilnametystės, kad vaiko išlaikymui skirtos sumos bus sumokamos iki kito mėnesio 3 dienos į S. S. nurodytą sąskaitą banke, kad šalys neribos nei vieno iš tėvų bendravimo su sūnumi ir sudarys visas sąlygas abiems tėvams maksimaliai dalyvauti vaiko auklėjime, taip pat buvo susitarta nustatyti uzufruktą, suteikiant S. S. teisę naudotis M. S. asmeninės nuosavybės teise priklausančiu 2 kambarių butu, esančiu (duomenys neskelbtini); S. S. įsipareigojo uzufrukto objektą naudoti tinkamai pagal jo tiesioginę paskirtį, gerinimo ir remonto darbus atlikti tik suderinus su M. S.; susitarė, kad uzufrukto pabaigos terminas 2018-04-05, kai šalių sūnus taps pilnametis.

Nagrinėjamu atveju ginčas iš esmės kilo dėl to, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai nutarė pakeisti Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 10 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-969-653/2009 patvirtintos S. S. ir M. S. 2009 m. lapkričio 26 d. sutarties dėl santuokos nutraukimo pasekmių 4 punkto sąlygas dėl uzufrukto S. S. nustatymo, ar pagrįstai įpareigojo atsakovę S. S. kiekvieną mėnesį teikti ieškovui ataskaitas su patvirtinančiais įrodymais, kaip yra išleidžiamos piniginės lėšos, skirtos sūnaus išlaikymui, ar pagrįstai nutarė leisti vaikui A. S. praleisti su tėvu M. S. vieną vasaros atostogų mėnesį.

Visų pirma, apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 str. 6 d. nustatyta tėvų teisė ir pareiga auklėti savo vaikus dorais žmonėmis ir ištikimais piliečiais, iki pilnametystės juos išlaikyti, Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 21 str. 2 d. įtvirtinta abiejų tėvų pareiga vienodai rūpintis vaiko auklėjimu, tinkamai jį prižiūrėti, materialiai išlaikyti, aprūpinti gyvenamuoju būstu. Tėvų pareigą išlaikyti savo vaikus, užtikrinti jų teisę į normalų augimą, vystymąsi, ugdymą, įgimtų ir įgytų gabumų lavinimą nustato ir tarptautinė teisė – Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 27 str. 2 d. įtvirtinta, kad tėvams arba kitiems vaiką auklėjantiems asmenims tenka didžiausia atsakomybė už gyvenimo sąlygų, būtinų vaikui vystytis, sudarymą pagal jų sugebėjimus ir finansines galimybes.

Nutraukus santuoką, sutuoktiniui, su kuriuo gyventi lieka nepilnamečiai vaikai, teismo sprendimu gali būti suteikiama teisė naudotis šeimos turtu ar jo dalimi (uzufruktas) iki vaiko pilnametystės (CK 3.86 str. 2 d.). Iš esmės tokia pati nuostata įtvirtinta CK 3.71 str. 1 d., pagal kurią teismas vienam sutuoktiniui gali nustatyti uzufruktą į kitam sutuoktiniui asmeninės nuosavybės teise priklausančią gyvenamąją patalpą. Toks teisinis reglamentavimas apsaugo vaiko teisę į gyvenamąjį būstą tais atvejais, kai vienas iš vaiko tėvų gyvenamojo būsto neturi, tačiau geriau užtikrina vaiko interesus, todėl vaiko gyvenamoji vieta nustatoma būtent su tuo iš tėvų, o kito iš tėvų nuosavybės teisė apribojama, nustatant gyvenamosios patalpos uzufruktą (CK 3.86 straipsnio 2 dalis, 4.141 straipsnio 1 dalis) (žr., pvz., Lietuvos Aaukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 24 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-225/2006). Nagrinėjamu atveju būtent tai ir buvo padaryta. Sutartimi dėl santuokos nutraukimo pasekmių buvo susitarta nustatyti uzufruktą, suteikiant S. S. teisę naudotis M. S. asmeninės nuosavybės teise priklausančiu 2 kambarių butu, esančiu (duomenys neskelbtini); S. S. įsipareigojo uzufrukto objektą naudoti tinkamai pagal jo tiesioginę paskirtį, gerinimo ir remonto darbus atlikti tik suderinus su M. S.; susitarė, kad uzufrukto pabaigos terminas 2018-04-05, kai šalių sūnus taps pilnametis.

Pažymėtina, kad CK normose, reglamentuojančiose santuokos nutraukimą, įtvirtinta taisyklė, kad nutraukiant santuoką toje pačioje byloje kartu būtina išspręsti ir visus kitus klausimus, susijusius su jos nutraukimu (CPK 385 str. 1 d.). Į tokių spręstinų klausimų sąrašą įtrauktas ir sutuoktinių turto padalijimas, vaikų gyvenamosios vietos nustatymas ir t.t. Nutraukiant santuoką abiejų sutuoktinių bendru sutarimu šie klausimai turi būti išsprendžiami sutartyje dėl santuokos nutraukimo pasekmių (CK 3.51 str. 1 d. 2 p., 3.52 str. 2 d.). Šią sutartį teismas, prieš tai patikrinęs jos sąlygų teisėtumą, patvirtina sprendimu, kuriuo nutraukia santuoką, sutarties turinys įtraukiamas į teismo sprendimą (CK 3.53 str. 3 d.). Toks teismo sprendimas yra galutinis ir įgyja res judicata galią. Pažymėtina, kad įsiteisėjus teismo sprendimui, šalys negali iš naujo kelti klausimo dėl sprendimu patvirtintos santuokos pasekmių sutarties sąlygų, išskyrus šios taisyklės išimtį, kuri nurodyta CK 3.53 str. 3 d. – jei iš esmės pasikeičia aplinkybės (vieno buvusio sutuoktinio liga, nedarbingumas ir kt.). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat laikomasi nuostatos, kad CK 3.53 str. 3 d. normoje nustatyta teismo sprendimo res judicata taisyklės išimtis, todėl ji neturėtų būti aiškinama plečiamai. Dėl iš esmės pasikeitusių aplinkybių galima keisti tik tas sutarties ir teismo sprendimo dalis dėl santuokos nutraukimo pasekmių, kurios susijusios su nepilnamečių vaikų išlaikymu ir jų gyvenamosios vietos nustatymu bei buvusių sutuoktinių tarpusavio išlaikymu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gruodžio 1 d. civilinėje byloje Nr. 3K-3-576/2008, 2008 m. gegužės 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-243/2008; 2006 m. gegužės 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-350/2006, 2006 m. rugsėjo 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-474/2006 ir kt.).

Taigi apeliacinės instancijos teismas pabrėžia, kad teismas nagrinėdamas bylą pagal pareiškimą dėl santuokos nutraukimo pasekmių sutarties pakeitimo, turi įvertinti, ar pareiškėjo nurodytos aplinkybės yra iš esmės pasikeitusios, kokią įtaką esminis aplinkybių pasikeitimas daro sutarties sąlygoms, ar sudaro pagrindą (būtinybę) jas keisti. Nagrinėjamu atveju šalys buvo susitarusios, kad atsakovei nustatoma teisė su sūnumi naudoti visą ieškovui nuosavybės teise priklausantį butą. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ieškovas nei pirmosios instancijos teismui, nei apeliacinės instancijos teismui nepateikė jokių įrodymų, kurie patvirtintų, kad sutarties dėl santuokos nutraukimo pasekmių sudarymo metu ieškovo finansinė padėtis buvo geresnė, kad tuo metu jis turėjo geriau apmokamą, nuolatinį darbą. Atkreiptinas dėmesys, kad ieškovas net nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių jo teiginius apie dabartinę jo finansinę situaciją. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad remiantis CPK 12 str. civilinės bylos visuose teismuose nagrinėjamos laikantis rungimosi principo. Kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti (CPK 12, 178 str.). Įrodymai civilinėje byloje yra su įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje susiję faktiniai duomenys, gauti įstatymo nustatytomis įrodinėjimo priemonėmis ir tvarka, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus arba atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra (CPK 177 str.). Įrodinėjimo tikslas yra teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 str. 1d.). Kaip ne kartą pasisakyta kasacinio teismo praktikoje, vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-371/2011, 2008 m. vasario 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-129/2008; 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-439/2008, ir kt.).

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tai, kad ieškovas sutarties sudarymo metu norėjo gyventi ir dirbti užsienyje, o šiuo metu planuoja grįžti gyventi į Lietuvą, nelaikytina esminiu aplinkybių pasikeitimu. Be to, pažymėtina, kad ieškovo ketinimas grįžti gyventi į Lietuvą taip pat nėra paremtas jokiais šio ketinimo rimtumą patvirtinančiais įrodymais. Ieškovas teismui pateikė tik samprotavimus, kad norėtų grįžti gyventi į Lietuvą, kad gyvenant kartu su sūnumi galėtų daugiau praleisti laiko su juo. Tokie ieškovo teiginiai nelaikytini esminiu aplinkybių pasikeitimu, kuris galėtų sąlygoti šalių sudarytos ir teismo patvirtintos sutarties sąlygų keitimą.

Nesutiktina su ieškovo teiginiu, kad yra pažeidžiamas teisingumo principas, nes jam yra apribota teisė į jo vienintelį nekilnojamąjį turtą. Atkreiptinas ieškovo dėmesys, kad, kaip matyti iš bylos medžiagos, ir sutarties sudarymo metu butas, esantis (duomenys neskelbtini), buvo vienintelis ieškovo turtas, tačiau pats ieškovas sutiko šią savo nuosavybės teisę apriboti. Pažymėtina, kad sutartims dėl santuokos nutraukimo pasekmių taikytinos bendrosios sutarčių teisės normos (CK 6.154 str. 1 d., 6.155 str. 1 d.), taip pat sutarčių aiškinimo taisyklės, išdėstytos CK 6.193-6.195 straipsniuose. CK 6.193 str. 2 d. nustatyta, kad visos sutarties sąlygos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę ir tikslą bei jos sudarymo aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gruodžio 1 d. civilinėje byloje Nr. 3K-3-576/2008). Šiuo atveju sutarties tikslas inter alia buvo susitarti dėl nepilnamečio sūnaus ir vienas kito išlaikymo, turto padalinimo bei įsipareigojimų kreditoriams vykdymo. Paprastai šis tikslas pasiekiamas, suderinta šalių valia surandant tokį santuokos nutraukimo pasekmių sutarties variantą, kuris geriausiai užtikrina šalių interesų pusiausvyrą. Nagrinėjamoje byloje šalys bendru sutarimu nusprendė, kad nutraukus santuoką, nustatomas uzufruktas – S. S., su kuria buvo nustatyta nepilnamečio sūnaus A. S. gyvenamoji vieta, suteikiama teisė naudotis visu M. S. asmeninės nuosavybės teise priklausančiu 2 kambarių butu, esančiu (duomenys neskelbtini), iki sūnaus pilnametystės. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, intervencija į šalių sudarytos sutarties turinį, nesant iš esmės pasikeitusių aplinkybių, galėtų išbalansuoti šalių interesų pusiausvyrą, kuri buvo užtikrinta sudarant būtent tokią sutartį, kuri buvo sudaryta.

Be to, pažymėtina ir tai, kad CK 3.3 str. 1 d. įtvirtintas prioritetinės vaiko teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principas. Pabrėžtina, kad kiekvienu atveju tokio pobūdžio bylose svarbu įvertinti vaiko interesų užtikrinimą ir per šio principo prizmę. Nagrinėjamu atveju atkreiptinas dėmesys, kad iš bylos medžiagos matyti, kad ieškovo ir atsakovės santykiai yra blogi, ieškovas prieš atsakovę yra naudojęs ir fizinį smurtą (b.l. 49-51), todėl ieškovui ir atsakovei gyvenant viename bute, tikėtina, kad neišvengiamai kiltų konfliktai tarp šalių, kuriuos būtų priverstas stebėti ir šalių nepilnametis sūnus. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, ir dėl šios priežasties būtų netikslinga keisti santuokos nutraukimo sutarties 4 punktą, kuriuo buvo nustatytas uzufruktas atsakovei į visą butą. Tačiau atkreiptinas apeliantės dėmesys, kad butas turi būti naudojamas išskirtinai tik vaiko interesais.

Su kitomis pirmosios instancijos teismo išvadomis apeliacinės instancijos teismas sutinka ir pažymi, kad, kaip ir nurodė pirmosios instancijos teismas, ieškovo bendravimo su vaiku tvarka nustatoma vadovaujantis tuo, kad tėvo ir motinos teisės ir pareigos vaikams yra lygios; tėvai turi lygias teises ir lygias pareigas savo vaikams taip pat ir tėvams nutraukus santuoką ir gyvenant skyrium (CK 3.156 str.). Teismo vertinimu, šiuo konkrečiu atveju nėra jokių pagrįstų duomenų, kad ieškovo gyvenimo būdas yra netinkamas, nesaugus vaikui, kad ieškovas negalėtų tinkamai pasirūpinti vaiku ir sudaryti jam saugią tinkamą aplinką, vaikui praleidžiant su tėvu dalį savo vasaros atostogų. Teismas neįžvelgia jokių motyvų, kuriais remiantis būtų galima užkirsti ieškovui galimybę bendrauti ir leisti atostogas su vaiku užsienio šalyse, jeigu ieškovas turėtų galimybes tokias išvykas organizuoti ir finansuoti, o sūnus su tuo sutiktų.

Taip pat pritartina ir pirmosios instancijos teismo įpareigojimui, kuriuo atsakovė S. S. buvo įpareigota kas mėnesį informuoti ieškovą apie jo teikiamų piniginių lėšų sūnaus išlaikymui panaudojimą, pateikiant tas išlaidas patvirtinančius įrodymus. Visų pirma, pažymėtina, kad pati apeliantė ir jos atstovas teismo posėdžio metu sutiko teikti ataskaitas, kur išleidžiami vaiko išlaikymui skirti pinigai (b.l. 147; 151). CK 3.203 str. 1 d. imperatyviai nustato, kad vaikui skirtas išlaikymas privalo būti naudojamas tik išimtinai jo interesams. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, jog tos aplinkybės, kad atsakovė neturi nuolatinio darbo, kad rašytiniais įrodymais negali pagrįsti savo teiginių apie tariamai gaunamas 1000 Lt kas mėnesį pajamas iš neoficialaus darbo, sudaro pagrindą pripažinti pagrįstomis ieškovo abejones dėl jo skiriamų vaiko išlaikymui lėšų panaudojimo išskirtinai vaiko poreikiams tenkinti. Atsižvelgiant į imperatyvą, nustatytą CK 3.203 str., bei į kilusias abejones, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, įpareigojimas teikti ataskaitas ieškovui apie piniginių lėšų, skirtų sūnaus išlaikymui, panaudojimą yra proporcinga susidariusiai situacijai priemonė, kuria siekiama užtikrinti prioritetinius nepilnamečio vaiko interesus.

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagą, apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, tenkindamas ieškovo reikalavimą dėl sutarties sąlygos, kuria buvo nustatytas uzufruktas, neteisingai taikė ir aiškino materialines bei procesines teisės normas. Todėl apeliacinio skundo argumentai sudaro pagrindą panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria buvo pakeistos Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 10 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-969-653/2009 patvirtintos S. S. ir M. S. 2009 m. lapkričio 26 d. sutarties dėl santuokos nutraukimo pasekmių 4 punkto sąlygos dėl uzufrukto S. S. nustatymo. Remiantis aukščiau išdėstytais motyvais, apeliacinis skundas tekintinas iš dalies, nurodyta skundžiama teismo sprendimo dalis naikintina; toje dalyje priimtinas naujas sprendimas – ieškovo ieškinys dalyje dėl sutarties dėl santuokos nutraukimo pasekmių 4 punkto sąlygų pakeitimo atmestinas, o kitoje dalyje sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 2 p.).

Pagal CPK 93 str. 5 d., panaikinus pirmosios instancijos teismo sprendimą iš dalies, turi būti perskirstytos ir bylinėjimosi išlaidos. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad ieškovas ir atsakovė patyrė bylinėjimosi išlaidas pirmosios instancijos teisme, kurios buvo priteistos proporcingai patenkintų reikalavimų daliai, o šiuo teismo sprendimu pirmosios instancijos teismo sprendimas iš dalies naikinamas, panaikina pirmosios instancijos teismo sprendimą ir toje dalyje, kuria buvo paskirstytos tarp šalių bylinėjimosi išlaidos. Atsižvelgiant į patenkintų ir atmestų reikalavimų santykį (iš reikštų keturių neturtinio pobūdžio reikalavimų du reikalavimai buvo atmesti), iš atsakovės ieškovo naudai priteistina 687 Lt bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme, o iš ieškovo atsakovės naudai priteistina 1000 Lt bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme. Taip pat iš atsakovės ir iš ieškovo priteistina po 18,08 Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidų valstybės naudai (CPK 96 straipsnis).

Kaip ir buvo nurodęs pirmosios instancijos teismas, iš ieškovo į valstybės biudžetą išieškomas ieškovo nesumokėtas 142 Lt žyminis mokestis. Ieškovas ieškiniu reiškė du neturtinio pobūdžio reikalavimus dėl teismo sprendimo dalyje dėl uzufrukto nustatymo pakeitimo ir dėl bendravimo su vaiku tvarkos nustatymo, apmokėdamas šiuos reikalavimus ieškinio pareiškimo metu buvusiu 100 Lt dydžio žyminiu mokesčiu už kiekvieną ieškinio reikalavimą. Teismui 2012-06-21 pateiktu ieškinio papildymu ieškovas pareiškė dar du naujus reikalavimus dėl įpareigojimo atsakovei pateikti ataskaitas apie vaiko išlaikymui ieškovo skirtų lėšų panaudojimą bei dėl išlaikymo būdo pakeitimo. Ieškinio papildymas turėjo būti apmokėtas 284 Lt žyminiu mokesčiu, t.y. po 142 Lt už kiekvieną reikalavimą. Tačiau ieškovas ieškinio papildymą apmokėjo tik 142 Lt žyminiu mokesčiu, todėl iš ieškovo į valstybės biudžetą išieškoma 142 Lt nesumokėto žyminio mokesčio. Išieškomas žyminis mokestis yra tokio dydžio, kokį sudarė ieškinio papildymo pateikimo teismui metu (CPK 80 str. 1 d. 5 p., 82 str.).

Be to, iš dalies tenkinus apeliacinį skundą, iš atsakovo ieškovės naudai priteistinos ir bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme. Atsakovė nurodo, kad jos išlaidos apeliacinės instancijos teisme sudaro 429 Lt (žyminis mokestis) ir 800 Lt (išlaidos advokato pagalbai apmokėti). Atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) nustatytus dydžius, apeliacinės instancijos teismas mano, kad ieškovės prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos yra pagrįstos. Vertinant tai, kad tik vienas reikalavimas buvo tenkintas, iš ieškovo atsakovės naudai priteistina 409,67 Lt bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme. Tuo tarpu atsakovas pateikė į bylą įrodymus, kurie patvirtina, kad jis apeliacinės instancijos teisme iš viso patyrė 650 Lt bylinėjimosi išlaidų, todėl iš ieškovės atsakovo naudai priteistina 433,33 Lt bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.

Taigi iš viso ieškovo naudai iš atsakovės priteistina 1120,33 Lt (687 Lt + 433,33 Lt) bylinėjimosi išlaidų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose, o atsakovės naudai iš ieškovo priteistina 1409,67 Lt (1000 Lt + 409,67 Lt) bylinėjimosi išlaidų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose. Subendrinus nurodytas sumas, darytina išvada, kad iš ieškovo M. S. atsakovės S. S. naudai iš viso priteistina 289,34 Lt bylinėjimosi išlaidų.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 19 d. sprendimo dalį, kuria buvo pakeistos sutarties dėl santuokos nutraukimo pasekmių 4 punkto sąlygos bei išspręsta dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo, panaikinti ir šioje dalyje priimti naują sprendimą.

Ieškinį dalyje dėl sutarties dėl santuokos nutraukimo pasekmių 4 punkto sąlygų pakeitimo atmesti.

Iš ieškovo M. S. (a.k. (duomenys neskelbtini) atsakovės S. S. (a.k. (duomenys neskelbtini) naudai iš viso priteisti 289,34 Lt (du šimtus aštuoniasdešimt devynis litus 34 ct) bylinėjimosi išlaidų.

Iš ieškovo M. S. ir atsakovės S. S. priteisti po 18,08 Lt (aštuoniolika litų 08 ct) procesinių dokumentų įteikimo išlaidų valstybės naudai.

Iš ieškovo M. S. priteisti į valstybės biudžetą 142 Lt (šimtą keturiasdešimt du litus) nesumokėto žyminio mokesčio.

Kitoje dalyje sprendimą palikti nepakeistą.