Kauno apygardos teismo nutartis, A2-1373-230/2014

Teismas: Kauno apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2014-08-13
Bylos Nr.: A2-1373-230/2014
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjas: Nijolia Indreikienė
Pareiškėjas: M. A. M.
Ieškovas: Alytaus apskrities viršininko administracijos
Atsakovas: M. A. M.
Trečiasis asmuo: M. P., Varėnos rajono savivaldybei, Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Alytaus teritoriniam padaliniui, Dzūkijos nacionalinio parko, Čepkelių valstybinio gamtinio rezervato direkcijai

Kategorijos

124.4pavadinimo nepavyko patikrinti
122.2pavadinimo nepavyko patikrinti
122.3pavadinimo nepavyko patikrinti
122.4pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr. A2-1373-230/2014Procesinio sprendimo kategorija 124.4; 122.2; 122.3;122.4 (S)

KAUNO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. rugpjūčio 13 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Nijolia Indreikienė apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos M. A. M. atskirąjį skundą dėl Varėnos rajono apylinkės teismo 2014 m. vasario 26 d. nutarties, kuria atmestas pareiškėjos prašymas ir atsisakyta atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. 2-50-770/2008 pagal ieškovės Alytaus apskrities viršininko administracijos ieškinį atsakovei M. A. M., tretiesiems asmenims M. P., Varėnos rajono savivaldybei, Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Alytaus teritoriniam padaliniui, Dzūkijos nacionalinio parko ir Čepkelių valstybinio gamtinio rezervato direkcijai dėl savavališkai pastatyto stiklo paketų priestato (verandos) nugriovimo.

Teisėja, išnagrinėjusi atskirąjį skundą ir civilinę bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Pareiškėja (atsakovė) pirmosios instancijos teismo prašė atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. 2-50-770/2008 ir priimti naują sprendimą – atsakovei M. A. M. nustatyti terminą parengti projektinę dokumentaciją ir gauti statybą leidžiantį dokumentą. Pareiškėja atnaujinti procesą byloje prašė CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu – dėl naujai paaiškėjusių esminių bylos aplinkybių, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjai bylos nagrinėjimo metu. Nurodė, kad prašomoje atnaujinti procesą civilinėje byloje priimtu 2008 m. kovo 27 d. teismo sprendimu ji buvo įpareigota per tris mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos savo lėšomis likviduoti savavališkos statybos padarinius, nugriauti savavališkai pastatytą priestatą (verandą) prie gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), Varėnos r. Vykdant teismo sprendimą, buvo pakeista sprendimo vykdymo tvarka. Varėnos rajono apylinkės teismas suteikė ieškovei Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie LR aplinkos ministerijos (buvusi – Alytaus apskrities viršininko administracija), nugriauti savavališkai pastatytą priestatą (verandą) prie gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), Varėnos r., išieškant iš M. A. M. patirtas išlaidas. Verandos griovimo darbai numatyti neparengus savavališkos statybos padarinių šalinimo projekto, todėl yra grėsmė, kad nugriovus verandą ir nesutvirtinus papildomai šlaito, kils grėsmė namo mechaniniam atsparumui. Todėl atsakovė parengė projektinį pasiūlymą ir atliko namo būklės ekspertizę. Nauja aplinkybe nurodė tai, kad LR statybos įstatymo 24 str. 4 dalyje numatyta statytojo teisė nuo 2010 m. spalio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. savo noru kreiptis į savivaldybės administraciją dėl iki šio įstatymo įsigaliojimo pradėtos savavališkos statybos įteisinimo ir yra vienintelė galimybė atsakovei įgyvendinti savo teises ir įstatymų saugomus interesus, nepakenkiant namo mechaniniam pastovumui ir atsparumui bei siekiant išvengti dar didesnių nuostolių. Įsiteisėjęs 2008 m. kovo 27 d. Varėnos rajono apylinkės teismo sprendimas jai atimta galimybę pasinaudoti LR statybos įstatymo 24 str. 4 dalyje numatyta teise. Pareiškėja prašė terminą prašymui atnaujinti procesą skaičiuoti vadovaujantis LR statybos įstatymo 24 str. 4 d. nustatytais terminais.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Varėnos rajono apylinkės teismas 2014 m. vasario 26 d. nutartimi pareiškėjos prašymą atmetė ir atsisakė atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. 2-50-770/2008, konstatavęs, kad yra praleistas įstatymo nustatytas terminas prašymui paduoti ir nėra pareiškėjos nurodytų įstatyminių pagrindų procesui atnaujinti.

Teismas pareiškėjos prašymą terminą skaičiuoti vadovaujantis LR statybos įstatymo 24 straipsnio 4 dalyje nustatytais terminais vertino kaip nepagrįstą, nes terminus prašymui dėl proceso atnaujinimo paduoti reglamentuoja CPK 368 straipsnio 1 dalis, nustatanti, kad prašymas atnaujinti procesą gali būti pateikiamas per tris mėnesius nuo tos dienos, kurią jį pateikiantis asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti aplinkybes, sudarančias proceso atnaujinimo pagrindą. Kadangi pareiškėja, kaip proceso atnaujinimo pagrindą nurodė LR statybos įstatymo pasikeitimą, t. y. 2010 m. liepos 2 d. redakciją, kuri įsigaliojo 2010 m. spalio 01 d., todėl trijų mėnesių terminas prašymui dėl proceso atnaujinimo paduoti turi būti skaičiuojamas nuo 2010-10-01. Pareiškėja prašymą teismui pateikė tik 2012-08-02, t. y. praleidusi CPK 368 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą, neteikė prašymo jį atnaujinti bei neįrodė, jog ji šį terminą praleido dėl svarbių priežasčių. Todėl tai sudaro savarankišką pagrindą netenkinti prašymo dėl proceso atnaujinimo. Teismas, įvertinęs pareiškėjos nurodomas proceso atnaujinimo aplinkybes ir pateiktus įrodymus, padarė išvadą, kad pareiškėja apskritai nepateikė jokių naujai paaiškėjusių aplinkybių CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindo prasme, o savo prašymą atnaujinti procesą grindžia tik pasikeitusiu šių teisinių santykių teisiniu reglamentavimu. Pareiškėja prašymui pagrįsti pateikė UAB „Skena” atliktos statinio projekto ir statinio ekspertizės 2012-08-09 akto išvadą, kad gyvenamojo namo, pažymėto indeksu 1A1/m, esančio (duomenys neskelbtini), Varėnos r., laikančių konstrukcijų techninė būklė turi galimos avarijos požymių (kiauryminiai plyšiai, progresuojantis betono irimas; sienų mediena pažeista biologinių kenkėjų; sienų deformacija didesnė negu 1/50 jos ilgio; sijų išlinkiai didesni už 1/50 tarpatramio). Išvadoje taip pat nurodyta, kad saugant pastatą nuo pavojingo šlaito slinkimo, rekomenduojama nustatyta tvarka paruošus projektinę dokumentaciją, sutvirtinti pastato pamatus ir sienas. Teismas šiuos įrodymus vertino, kaip nepatvirtinančius aplinkybės, kad tokios naujos, esminės aplinkybės dėl pastato patvarumo tapo jai žinomos tik įsiteisėjus 2008 m. kovo 27 d. teismo sprendimui. Teismas nurodė, kad Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos dar 2007-08-06 informavo pareiškėją dėl prašymo pateikimo nustatyta tvarka, jeigu ji siekia atlikti darbus, susijusius su namo ir jo aplinkos tvarkymu, ir nurodė, kad reikia užpildyti paraišką ir iki 2007-09-01 pateikti Varėnos rajono savivaldybės administracijai. Varėnos rajono apylinkės teismo 2008-03-27 sprendime nurodyta, kad valstybės lėšomis buvo sprendžiama dėl neatidėliotinų saugojimo darbų vykdymo kultūros paveldo objektams, tačiau M. A. M. tinkamai neužpildė privalomų dokumentų dėl paramos gavimo, todėl dėl savo netinkamų veiksmų negavo valstybės paramos. Todėl teismas sprendė, kad atsakovei dar iki sprendimo priėmimo civilinėje byloje Nr. 2-50-770/2008 buvo žinomos aplinkybės apie gyvenamojo namo būklę, jos buvo įvertintos priimtame teismo sprendime, todėl negali būti laikomos naujai paaiškėjusiomis aplinkybėmis.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Pareiškėja atskiruoju skundu prašo panaikinti Varėnos rajono apylinkės teismo 2013 m. vasario 26 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. 2-50-770/2008. Apeliantė prašo panaikinti skundžiamą nutartį, kadangi ji priimta pažeidžiant materialiosios ir procesinės teisės normas, nurodo šiuos skundo argumentus:

Dėl termino prašymui paduoti

Žemesnės instancijos teismas

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad trijų mėnesių terminas prašymui dėl proceso

atnaujinimo paduoti turi būti skaičiuojamas nuo 2010-10-01, taigi teismas pripažino, kad teisinių santykių reglamentavimo pakeitimas gali būti pagrindu atnaujinti procesą ir vadovavosi 2010 m. spalio 1 d. įsigaliojusio LR statybos įstatymo 1, 2, 3, 5, 6, 12, 16, 20, 21, 23, 24, 27, 28, 33, 35, 40, 42, 45 straipsnių pakeitimo ir papildymo, šeštojo skirsnio pavadinimo pakeitimo, 23-1 straipsnio pripažinimo netekusiu galios ir įstatymo papildymo 28-1 straipsniu, keturioliktuoju skirsniu ir 1 priedu įstatymas Nr. XI-992. Šio įstatymo 24 straipsnio 4 dalyje yra numatyta statytojo teisė nuo 2010 m. spalio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. savo noru kreiptis į savivaldybės administraciją dėl iki minėto įstatymo įsigaliojimo savavališkos statybos įteisinimo. Nurodyto įstatymo norma, suteikianti teisę statytojui pašalinti savavališkos statybos padarinius, yra speciali. Apeliantė 2012-07-13 kreipėsi į Kultūros paveldo departamentą prie KM Alytaus teritorinį padalinį ir Dzūkijos nacionalinio parko ir Čepkelių valstybinio gamtinio rezervato direkciją su prašymu duoti sutikimą dėl savavališkos statybos padarinių šalinimo rekonstruojant verandą pagal projektinius pasiūlymus. 2012 m. liepos 20 d. raštu ji buvo informuota, kad departamentas nepritaria savavališkos statybos padarinių šalinimui rekonstruojant gyvenamąjį namą pristatant verandą. Todėl pareiškimui dėl proceso atnaujinimo trijų mėnesių terminas, kadangi nebuvo pasibaigęs įstatymo nustatytas terminas, turi būti skaičiuojamas nuo tada, kai paaiškėjo pareiškėjos teisių pažeidimas, t. y. nuo 2012-07-20, kai Kultūros paveldo departamentas atsisakė duoti sutikimą savavališkos statybos įteisinimui.

Dėl proceso atnaujinimo pagrindų

Šalies argumentai

Teismas nepagrįstai prašyme atnaujinti procesą nurodytas aplinkybes nelaikė naujai paaiškėjusiomis esminėmis bylos aplinkybėmis, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos bylos nagrinėjimo metu. Prašyme dėl proceso atnaujinimo expressis verbis nurodė, kad nuo 2010-10-01 įsigaliojusios LR statybos įstatymo redakcijos 24 straipsnio 4 dalyje numatyta statytojo teisė nuo 2010-10-01 iki 2012-12-31 savo noru kreiptis į savivaldybės administraciją dėl iki šio įstatymo įsigaliojimo pradėtos savavališkos statybos įteisinimo, yra pagrindas procesui atnaujinti, remiantis CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punktu, ir toks proceso atnaujinimas yra vienintelė galimybė jai įgyvendinti savo teises ir įstatymų saugomus interesus, nepakenkiant namo mechaniniam pastovumui ir atsparumui bei siekiant išvengti dar didesnių nuostolių. Prašyme nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas yra jau po bylos nagrinėjimo įsigaliojusio įstatymo norma. LR statybos įstatymo 1, 2, 3, 5, 6, 12, 16, 20, 21, 23, 24, 27, 28, 33, 35, 40, 42, 45 straipsnių pakeitimo ir papildymo, šeštojo skirsnio pavadinimo pakeitimo, 23¹ straipsnio pripažinimo netekusiu galios ir įstatymo papildymo 28¹ straipsniu, keturioliktuoju skirsniu ir 1 priedu įstatymo 24 str. 1 d. numatyta, kad šio įstatymo nuostatos dėl savavališkų statybų taikomos ir santykiams, atsiradusiems iki šio įstatymo įsigaliojimo, todėl šiuo atveju tai yra bendrojo civilinių teisės aktų galiojimo laike principo lex retro non agit, numatyto CK 1.7 straipsnio 2 dalyje, pagal kurią civiliniai įstatymai ir kiti civilinius santykius reglamentuojantys teisės aktai negalioja atgaline tvarka, išimtis. Todėl nuo 2010-10-01 įsigaliojusios LR statybos įstatymo redakcijos 24 straipsnio 4 dalis taikytina susiklosčiusiems santykiams, o prašyme nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas atitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkto aiškinimo ir taikymo praktikoje nurodytas aplinkybes, inter alia, aplinkybę, kad naujai paaiškėjusios aplinkybės buvo nagrinėjant bylą ir priimant sprendimą. Pagal kasacinio teismo praktiką CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindas taikytinas ir tais atvejais, kai pareiškėjas suranda naujus įrodymus, patvirtinančius naujas esmines bylos aplinkybes, tarp kurių tokiu pripažįstamas ir ekspertizės aktas, kadangi aplinkybių naujumas reiškia ne vien formaliai naujo įrodymo pateikimą, tačiau ir užfiksavimą tokio įrodymo turinyje naujų faktinių aplinkybių, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui. Kadangi LR statybos įstatymo redakcijoje, įsigaliojusioje nuo 2010-10-01, nenumatyta išimčių jokiems asmenims, pirmosios instancijos teismas pažeidė imperatyvią CPK 3 straipsnio 1 dalies normą ir pareigą teismui nagrinėti bylas vadovaujantis LR Konstitucija ir įstatymais, o nustačius, kad nėra įstatymo, reglamentuojančio ginčo teisinį santykį taikyti įstatymą, reglamentuojantį panašius teisinius santykius (CPK 3 str. 6 d.) Todėl įstatymo pakeitimas turėtų būti pripažintas pagrindu atnaujinti procesą. Be to, nurodo, kad 1964 m. Tarptautinės paminklų ir jų kompleksų konservavimo ir restauravimo chartijos 13 str. numatyta, kad leistina pristatyti tuo atveju, jeigu neuždengiamos vertingos pastato dalys, nepažeidžiama tradicinė aplinka, kompozicinė pusiausvyra, paminklo ir supančios aplinkos santykis. Todėl vadovaujantis CK 1.13 str. 1 d. ir Tarptautinių sutarčių įstatymo 11 str. 1 d. įtvirtintais tarptautinės teisės pirmumo ir tarptautinių sutarčių vykdymo principais, tik atnaujinus procesą civilinė byla galėtų būti nagrinėjama iš esmės taikant nurodytą tarptautinės teisės normą bei pakeistas LR statybos įstatymo normas.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į atskirąjį skundą suinteresuotas asmuo Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos prašo jį atmesti, o nutartį palikti nepakeistą. Nurodo, jog pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad nėra pagrindo tenkinti pareiškėjos prašymą ir atnaujinti procesą užbaigtoje civilinėje byloje Nr. 2-50-770/2008. Nurodė, kad Statybos įstatymo pakeitimo įstatymo 24 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta statytojo teisė kreiptis dėl savavališkos statybos įteisinimo atsirado po bylos išnagrinėjimo iš esmės, t. y. ji yra ne naujai paaiškėjusi, bet naujai atsiradusi aplinkybė. Iš esmės tai naujas teisinis reguliavimas, o ne aplinkybė, sudaranti įrodinėjimo dalyką, be to, įstatymo leidėjas neįtvirtina naujo įstatymo priėmimo po bylos išnagrinėjimo, kaip savarankiško proceso atnaujinimo pagrindo. Atkreipia dėmesį į tai, kad pakeisto įstatymo nuostatos taikomos tuomet, kai savavališkos statybos padarinių šalinimo procedūra dar nepradėta, o pats statytojas savo noru prašo ją įteisinti, šiuo atveju teismas jau yra išsprendęs savavališkos statybos padarinių šalinimo klausimą ir atsakovę įpareigojo nugriauti savavališkai pastatytą priestatą (verandą). Taip pat pažymi, kad pareiškėjos žemės sklypas, kuriame stovi gyvenamasis namas ir prie kurio savavališkai pastatytas stiklo paketų priestatas (veranda), patenka į valstybės saugomo kultūros paveldo objektų teritoriją – (duomenys neskelbtini) gyvenvietę ir yra kultūros paveldo objektai. Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 19 straipsnio 4 dalyje imperatyviai nurodyta, jog viešajam pažinimui ir naudojimui saugomame objekte draudžiami vertingąsias savybes sumenkinantys statybos darbai: kultūros paveldo objektą pritaikyti kitiems, negu nurodyta nekilnojamosios kultūros vertybės pase, naudojimo būdams; padidinti saugomų statinių naudojimo intensyvumą – pristatyti priestatus, papildomus aukštus, įrengti naujas mansardas, formuoti naują planinę struktūrą ir kitaip naikinti autentiškumo požymius. Be to, pareiškėjos savavališkai pastatytas priestatas yra Dzūkijos nacionaliniame parko teritorijoje. Šiuo metu galiojantis Dzūkijos nacionalinio parko apsaugos reglamentas imperatyviai nustato, jog kultūriniuose ir kraštovaizdžio draustiniuose esančių sodybų gyvenamuosiuose ir ūkiniuose pastatuose draudžiama projektuoti ir įrengti vitrininius langus. Todėl akivaizdu, kad tokią statybą įteisinti pareiškėjai draudžia galiojantys įstatymai. Pareiškėjai Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Alytaus teritorinis padalinys 2012-07-20 raštu Nr. 2A-349 nurodė teisinį bei faktinį pagrindimą, išreiškė nepritarimą savavališkos statybos, rekonstruojant gyvenamąjį namą, įteisinimui, apie savavališkos statybos įteisinimo negalimumą pareiškėja žinojo ir nagrinėjant civilinę bylą Nr. 2-50-770/2008, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad pareiškėjos prašyme dėl proceso atnaujinimo nurodytos aplinkybės dėl pastato patvarumo ir pastovumo, namo galimai avarinės būklės, buvo žinomos teismo sprendimo priėmimo metu, todėl yra praleistas CPK 368 straipsnio 1 dalyje numatytas prašymo padavimo terminas.

Suinteresuotas asmuo Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Alytaus teritorinis padalinys atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo jį atmesti, o nutartį palikti nepakeistą. Nurodo, kad nėra pagrindo atnaujinti byloje procesą ir panaikinti teismo sprendimą, kadangi šiuo metu galiojantys teisės aktai nesuteikia galimybės prie pareiškėjos gyvenamojo namo pristatyti priestatą, nes jo statyba prieštarauja imperatyviems paveldosaugos reikalavimams. Priestato įteisinimas prieštarauja Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 19 straipsnio 4 daliai ir specialiajam planui. Taip pat nurodo, kad 1964 m. Venecijos chartija yra tik rekomenduojamo pobūdžio ir negali būti priskiriama prie tarptautinių sutarčių.

Suinteresuotas asmuo Varėnos rajono savivaldybės administracija atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo jį atmesti, o nutartį palikti nepakeistą. Nurodo, kad pareiškėjos nurodyta aplinkybė – LT statybos įstatymo pakeitimo įstatymo 24 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta statytojo teisė kreiptis dėl savavališkos statybos įteisinimo atsirado po bylos išnagrinėjimo iš esmės, t. y. ji yra ne naujai paaiškėjusi, o naujai atsiradusi, todėl neatitinka naujai paaiškėjusiai aplinkybei taikomo jos atsiradimo laike kriterijaus. Ši aplinkybė laikytina kaip naujas teisinis reguliavimas, o ne kaip aplinkybė, galinti sudaryti įrodinėjimo dalyką. Todėl teisės akto priėmimas po bylos užbaigimo negali būti laikomas naujai paaiškėjusia aplinkybe CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkto prasme ir nesudaro kitų CPK numatytų pagrindų atnaujinti procesą. Pažymi, kad pareiškėjos prašymas neatitinka proceso atnaujinimo tikslų ir sąlygų. Administracijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, atmesdamas pareiškėjos prašymą, teisingai nustatė esmines faktines aplinkybes, tinkamai jas kvalifikavo ir išsamiai išanalizavo, iš esmės tinkamai aiškino ir teisingai taikė materialinės ir procesinės teisės normas, padarė pagrįstas išvadas bei priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį.

Suinteresuotas asmuo Dzūkijos nacionalinio parko ir Čepkelių valstybinio gamtinio rezervato direkcija atsiliepimu į pareiškėjos atskirąjį skundą prašo jį atmesti, o nutartį palikti nepakeistą. Nurodo, kad pareiškėjos nurodytos aplinkybės (įstatymo pasikeitimas) negali būti pripažintos naujai paaiškėjusiomis aplinkybėmis CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkto prasme. Teismas pagrįstai sprendė, kad prašymas paduotas praleidus trijų mėnesių terminą, skaičiuotiną nuo 2010-10-01 –pareiškėjos proceso atnaujinimo pagrindu nurodomos įstatymo redakcijos įsigaliojimo, o ne nuo 2012-07-20, kuomet pareiškėja gavo atsakymą iš Kultūros paveldo departamento.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta.

Byloje nustatyta, kad Varėnos rajono apylinkės teismo 2008 m. kovo 27 d. sprendimu atsakovė (pareiškėja šioje byloje) M. A. M. buvo įpareigota per tris mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos savo lėšomis likviduoti savavališkos statybos padarinius – nugriauti savavališkai pastatytą stiklo paketų priestatą (verandą) prie gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), Varėnos rajone (civilinės bylos Nr. 2-50-770/2008 b. l. 177–184). Teismo sprendimas įsiteisėjo 2008 m. rugsėjo 8 d. Vilniaus apygardos teismui palikus šį teismo sprendimą nepakeistą (nurodytos civilinės bylos b. l. 213–219). Varėnos rajono apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 9 d. nutartimi buvo pakeista sprendimo vykdymo tvarka ir suteikta Alytaus apskrities viršininko administracijai teisė likviduoti savavališkos statybos padarinius – nugriauti savavališkai pastatytą stiklo paketų priestatą (verandą) prie gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), Varėnos rajone, išieškant iš M. A. M. patirtas išlaidas (civilinės bylos Nr. 2-1496-770/2009 b. l. 28–29).

Pareiškėja prašė atnaujinti procesą byloje CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu – kai naujai paaiškėja esminių bylos aplinkybių, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu, o būtent dėl pasikeitusių LR statybos įstatymo (nuo 2010-10-01 galiojusios įstatymo redakcijos) nuostatų, kai LR statybos įstatymo pakeitimo įstatymo Nr. XI-992 24 straipsnio 4 dalis numatė statytojo teisę nuo 2010 m. spalio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. savo noru kreiptis į savivaldybės administraciją dėl iki šio įstatymo įsigaliojimo pradėtos savavališkos statybos įteisinimo, o priimtas teismo sprendimas, pareiškėjos nuomone, trukdo šia teise pasinaudoti.

Varėnos rajono apylinkės teismas 2013 m. vasario 4 d. nutartimi atnaujino procesą civilinėje byloje Nr. 2-50-770/2008 (civilinės bylos Nr. A2-112-547/2014, t. 1, b. l. 117–118), tačiau skundžiama nutartimi atmetė pareiškėjos prašymą ir atsisakė atnaujinti procesą civilinėje byloje, konstatavęs, kad pareiškėja, pateikdama prašymą atnaujinti procesą byloje, apskritai nepateikė jokių naujai paaiškėjusių aplinkybių CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyto pagrindo prasme, be to, praleido terminą prašymui atnaujinti procesą paduoti, t. y. faktiškai nustatė, kad nebuvo pagrindo atnaujinti procesą, nors prieš tai to paties teismo nutartimi procesas buvo atnaujintas, nutartį grindė CPK 370 straipsnio 3 dalimi. Pareiškėja atskiruoju skundu ginčija pirmosios instancijos teismo išvadas, kuriomis konstatuota, kad byloje nenustatytos įstatyme numatytos sąlygos atnaujinti procesą. Nors atskirajame skunde nėra nurodyta argumentų dėl negalimumo pakartotinai svarstyti klausimą dėl proceso atnaujinimo, kai jis teismo nutartimi jau buvo atnaujintas, tačiau apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad skundžiamos nutarties rezoliucinėje dalyje nurodyta ir pareiškėjos prašymą atmesti (juo pareiškėja prašė ir atnaujinti procesą, ir priimti naują jos reikalavimą patenkinantį sprendimą), ir atsisakyti atnaujinti procesą, o apeliantė prašo panaikinti skundžiamą nutartį visa apimtimi ir atnaujinti procesą civilinėje byloje, mano esant būtinu pasisakyti ir dėl teismo pakartotinai svarstyto klausimo atnaujinti procesą civilinėje byloje pagrįstumo.

Dėl pakartotino svarstymo, buvo ar ne pagrindas atnaujinti procesą, pagrįstumo

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pasisakęs, kad, atnaujinus procesą, bylą nagrinėjantis teismas nebegali svarstyti, buvo ar ne pagrindas procesui atnaujinti, nes šis klausimas jau yra išspręstas įsiteisėjusia teismo nutartimi dėl proceso atnaujinimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Girstučio kultūros ir sporto rūmai“ v. R. I. U. IĮ, bylos Nr. 3K-3-187/2006). Plėtodamas šią praktiką, kasacinės instancijos teismas vėliau išaiškino, kad ši taisyklė taikytina ribotai, t. y. draudimas kvestionuoti – buvo ar ne – pagrindas procesui atnaujinti, taikytinas tik proceso atnaujinimo klausimui spręsti, bet ne jo pagrįstumui iš naujo nagrinėjant bylą įvertinti, nes pakartotinio nagrinėjimo ribos apibrėžiamos proceso atnaujinimo pagrindais (CPK 370 straipsnio 4 dalis). Tai reiškia, kad atnaujintas procesas turi būti tęsiamas ir negali būti nutrauktas vien dėl to, kad pagrindo atnaujinti procesą iš tiesų nebuvo. Jeigu atnaujinus procesą bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme ar vėliau aukštesniuose teismuose instancine tvarka tikrinant procesinio sprendimo teisėtumą paaiškėja, kad proceso atnaujinimo pagrindą sudarančios aplinkybės neatitinka joms keliamų reikalavimų, pvz., jos pareiškėjui jau buvo žinomos ar galėjo būti žinomos nagrinėjant bylą pirmą kartą, tai teismas turi priimti vieną iš CPK 371 straipsnio 1 dalyje numatytų procesinių sprendimų – prašymą dėl teismo sprendimo (nutarties) pakeitimo ar panaikinimo atmesti. Tokią išvadą teisėjų kolegija daro atsižvelgdama į civilinio proceso principus, proceso atnaujinimo instituto tikslus bei proceso teisinį reguliavimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. liepos 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Salta“ v. VĮ Turto fondas, bylos Nr. 3K-3-337/2011, 2013 m. spalio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. K. ir R. S. v. Labanoro regioninio parko direkcija, Aplinkos ministerijos Utenos regiono aplinkos apsaugos departamentas ir kt., bylos Nr. 3K-3-514/2013). Atsižvelgiant į tai, spręstina, kad pirmosios instancijos teismas, įsiteisėjusia teismo nutartimi jau atnaujinęs procesą civilinėje byloje, negalėjo pakartotinai atsisakyti atnaujinti procesą byloje, tačiau nustatęs, kad proceso atnaujinimo pagrindą sudarančios aplinkybės neatitinka joms keliamų reikalavimų ar prašymas paduotas praleidus įstatymo nustatytą terminą, šiais pagrindais galėjo pareiškėjos prašymą panaikinti teismo sprendimą atmesti. Todėl nutarties dalis dėl atsisakymo atnaujinti procesą dėl šiuo atveju netinkamo CPK 370 straipsnio 3 dalies taikymo naikintina, kadangi šis klausimas jau išspręstas įsiteisėjusia Varėnos apylinkės teismo 2013 m. vasario 4 d. nutartimi. Teismas, išnagrinėjęs bylą, kuri jau buvo atnaujinta, galėjo priimti tik CPK 371 straipsnyje 1 dalyje numatytą sprendimą.

Tačiau CPK 370 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad atnaujinus bylos nagrinėjimą, teismas bylą nagrinėja pakartotinai pagal bendrąsias šio Kodekso taisykles, tačiau neperžengdamas ribų, kurias apibrėžia proceso atnaujinimo pagrindai; jeigu teismo posėdžio, kuriame procesas buvo atnaujintas, metu paaiškėja, kad papildomas pasirengimas bylą nagrinėti teisme nereikalingas, dalyvaujančių byloje asmenų sutikimu teismas pradeda bylą nagrinėti iš esmės. Tai reiškia, kad pirmosios instancijos teismas atnaujinus bylos nagrinėjimą bylą turėjo nagrinėti žodinio proceso tvarka, nes CPK 153 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad teismo posėdžiai vyksta žodinio proceso tvarka, tai yra kviečiant į jį dalyvaujančius byloje asmenis, išskyrus atvejus, kai šis Kodeksas numato kitaip. Šiuo atveju, t. y. atnaujinus bylos nagrinėjimą nagrinėjimas rašytinio proceso tvarka nėra numatytas, taip pat byloje nėra duomenų apie šalių rašytinį sutikimą bylą nagrinėti rašytinio proceso tvarka CPK 235 straipsnio 4 ir 6 dalies pagrindu. Todėl atnaujinus procesą byloje civilinė byla teismo posėdyje galėjo būti nagrinėjama tik žodinio proceso tvarka. Tokiu būdu pirmosios instancijos teismo nutartis nagrinėti pareiškėjos prašymą, kai procesas jau buvo atnaujintas, rašytinio proceso tvarka (t. 2, b. l. 2) neatitinka įstatymo reikalavimų. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pareiškėjos prašymą nagrinėjo CPK 370 straipsnio 2 ir 3 dalies pagrindu, t. y. spręsdamas tik prašymo atnaujinti procesą klausimą, kuris, kaip jau nurodyta, buvo išspręstas įsiteisėjusia to paties teismo 2014 m. vasario 4 d. nutartimi. Kauno apygardos teismui panaikinus Varėnos rajono apylinkės teismo 2013 m. gegužės 13 d. nutartį (t. 1, b. l. 190-194) ir perdavus klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, byla turėjo būti nagrinėjama pagal CPK 370 straipsnio 4 dalyje numatytas taisykles ir procesinis sprendimas turėjo būti priimtas CPK 371 straipsnio pagrindu. Tai reiškia, kad pirmosios instancijos teismas pakartotinai nagrinėjo prašymo atnaujinti procesą klausimą, tačiau nesprendė klausimų, spręstinų atnaujinus bylos nagrinėjimą CPK 370 straipsnio 4 dalies pagrindu, kas yra pirmosios instancijos teismo prerogatyva, jo teisė ir pareiga (CPK 367 straipsnio 3 dalis, 370 straipsnio 4 dalis), nes ir skundžiamą nutartį priėmė, vadovaudamasis CPK 370 straipsnio 3, o ne 4 dalimi. Nurodyti procesinės teisės normų pažeidimai, kartu grubiai pažeidžiant šalių procesines teises dalyvauti nagrinėjant bylą, galėjo turėjo įtakos neteisingam bylos išsprendimui, todėl skundžiama nutartis naikintina, o kadangi pirmosios instancijos teismas nesprendė klausimų, numatytų CPK 370 straipsnio 4 dalyje, kurie turėjo būti sprendžiami atnaujinus procesą, apeliacinės instancijos teismas negali pašalinti šių pažeidimų, todėl panaikinus nutartį klausimas (klausimai spręstini atnaujinus bylos nagrinėjimą) perduotinas nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui (CPK 329 straipsnio 1 dalis, 337 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 338 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

nutarė:

Panaikinti Varėnos rajono apylinkės teismo 2014 m. vasario 26 d. nutartį ir klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Teisėja Nijolia Indreikienė