Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Jaliniausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Jurgio Kiškio ir Rimo Švirino,

nuteistajam T. M., jo gynėjui advokatui Valteriui Aleknai, nuteistojo D. M. gynėjui advokatui Vytautui Gineikai,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų D. M. ir T. M. apeliacinius skundus dėl Kauno apylinkės teismo Jonavos rūmų 2018 m. birželio 28 d. nuosprendžio, kuriuo T. M. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį ir 180 straipsnio 1 dalį, ir, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi, bausmes subendrinus, jam paskirta laisvės atėmimo bausmė 1 (vieneriems) metams 3 (trims) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 dalimi, 3 dalimi, T. M. šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su 2017 m. gegužės 3 d. Kauno apylinkės teismo nuosprendžiu paskirtos 9 mėnesių laisvės atėmimo bausmės neatlikta dalimi, prie griežtesnės bausmės pridedant dalį švelnesnės, ir jam paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 1 (vieneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

D. M. pripažintas kaltu pagal BK 180 straipsnio 1 dalį ir nuteistas areštu 50 (penkiasdešimčiai) parų.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis, šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė subendrinta su 2017 m. gruodžio 22 d. Jonavos rajono apylinkės teismo nuosprendžiu paskirta 16 parų arešto bausme, iš dalies jas sudedant ir D. M. paskirta subendrinta bausmė – areštas 65 (šešiasdešimt penkioms) paroms. Bausmė paskirta atlikti areštinėje.

Į bausmės laiką visiškai įskaityta bausmė, atliktą pagal 2017 m. gruodžio 22 d. Jonavos rajono apylinkės teismo nuosprendį.

D. M. kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, iki nuosprendžio vykdymo pradžios palikta nepakeista, o nuosprendį pradėjus vykdyti – nutarta ją pakeisti į suėmimą.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. T. M. nuteistas už tai, kad 2017 m. gruodžio 10 d., apie 14 val. 30 min., būdamas bute (duomenys neskelbtini), apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, dėl asmeninių nesutarimų su G. M. metu, tyčia dešinės rankos kumščiu sudavė du smūgius nukentėjusiajam G. M. į veidą, taip sukeldamas jam fizinį skausmą.

Be to, T. M. ir D. M. nuteisti už tai, kad jie, veikdami bendrininkų grupėje, apsvaigę nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui įvykdė plėšimą, o būtent: 2017 m. gruodžio 10 d., apie 14 val. 30 min., (duomenys neskelbtini), T. M. atvirai pagrobus svetimą, G. M. priklausantį turtą – mobilaus ryšio telefoną Huawei Mate7 250 eurų vertės su jame buvusia UAB „ Tele-2“ „Pildyk“ SIM kortele 2 eurų vertės ir su pagrobtu telefonu iš buto pasišalinus, o nukentėjusiajam G. M., išėjusiam į namo laiptinę ir reikalaujančiam grąžinti jam priklausantį mobiliojo ryšio telefoną, siekiant išlaikyti pagrobtą turtą, D. M. sugriebė nukentėjusiajam G. M. už megztinio, taip atimdamas galimybę priešintis, o T. M. sudavė G. M. kumščiais į įvairias kūno vietas, bei abu kaltinamieji su pagrobtu telefonu pasišalino.

2. Kauno apylinkės teismas, priimdamas abiejų apeliantų atžvilgiu apkaltinamąjį nuosprendį, konstatavo, kad jų kaltė dėl inkriminuotų nusikalstamų veikų neabejotinai įrodyta byloje surinktų duomenų visuma. Spręsdamas dėl bausmės rūšies ir dydžio nuteistiesiems parinkimo, teismas įvertino padarytų nusikalstamų veikų pobūdį bei pavojingumą, kaltinamųjų asmenybes, kitas bausmės skyrimui svarbias aplinkybes, ir konstatavo, kad bausmės tikslai jiems gali būti pasiekti D. M. paskyrus arešto, o T. M. – laisvės atėmimo bausmes.

3. Nuteistasis D. M. skundžia Kauno apylinkės teismo 2018 m. birželio 28 d. nuosprendį ir prašo jam paskirtą laisvės atėmimą pakeisti į bausmės vykdymo atidėjimą. Nurodo, kad yra dirbantis, išlaiko dukrą.

5. Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu nuteistasis T. M. ir abiejų nuteistųjų gynėjai prašė apeliacinius skundus tenkinti, prokurorė prašė apeliantų skundų netenkinti ir palikti galioti teismo nuosprendį nepakeistą.

Motyvuojamoji dalis

6. Nuteistųjų apeliaciniai skundai atmetami.

7. Apeliaciniame skunde nuteistasis D. M. prašo paskirti jam švelnesnę bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu. Nuteistasis T. M. nesutinka su apylinkės teismo nuosprendžiu dėl jo nuteisimo pagal BK 180 straipsnio 1 dalį ir prašo priimti jos atžvilgiu išteisinamąjį nuosprendį. Dėl BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyto jam inkriminuoto nusikaltimo T. M. savo kaltės neginčija, tačiau prašo taikyti jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimą. Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinių skundų ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose (BPK 320 str. 3 d.).

Dėl nuteistojo D. M. apeliacinio skundo

8. Nuteistasis D. M. prašo paskirti jam bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas ir skundžiamą nuosprendį priėmusio teismo išanalizuotas aplinkybes, konstatuoja, kad bausmė D. M. paskirta teisingai.

7.1. Bausmės tikslai yra ne tik nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ir apriboti galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, bet ir paveikti jį, kad atlikęs bausmę laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinant teisingumo principo įgyvendinimą. Vertindamas padarytą nusikalstamą veiką, apylinkės teismas atkreipė dėmesį į jos pobūdį, pavojingumo laipsnį, atsižvelgė į tai, kad nusikaltimu nebuvo sukeltos sunkios pasekmės, pagrobtas turtas nukentėjusiajam gražintas. Teismas pagrįstai nustatė dvi apelianto atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jog jis nusikalstamą veiką prieš nukentėjusįjį įvykdė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos jo nusikalstamiems veiksmams, taip pat, kad nusikalstamą veiką įvykdė bendrininkų grupėje. Apylinkės teismas įvertino ir kitas nuteistojo asmenybę apibūdinančias aplinkybes, kad D. M. eilę kartų baustas administracine tvarka, jam paskirtos baudos nesumokėtos, jis nedirbantis, darbo biržoje neregistruotas. Taigi, įvertinęs šių aplinkybių visumą, apylinkės teismas padarė išvadą, jog bausmės tikslai D. M. bus pasiekti iš dviejų jam inkriminuoto nusikaltimo sankcijoje numatytų bausmių rūšių – arešto ir terminuoto laisvės atėmimo, parinkus švelnesnę, t. y. areštą. Atmestinas apelianto skunde išdėstytas prašymas dėl jam paskirtos bausmės vykdymo atidėjimo, nes BK 75 straipsnio nuostatos reglamentuoja tik vienos iš bausmių rūšių – laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo galimybę. O, kaip minėta, D. M. skundžiamu nuosprendžiu paskirta ne laisvės atėmimo bausmė, o su trumpalaikiu laisvės atėmimu susijusi bausmės rūšis – areštas.

7.2. Įvertinus tai, kad nustatytos dvi D. M. atsakomybę sunkinančios aplinkybės ir nenustatyta atsakomybę lengvinančių aplinkybių bei atsižvelgus į kitas bausmės skyrimui svarbias aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepažeidė BK 61 straipsnyje nustatytų taisyklių ir pagrįstai nuteistajam paskyrė artimą BK 49 straipsnio 3 dalyje numatytam arešto vidurkiui dydžio arešto bausmę. Taigi, įvertinus aptartus argumentus, nėra pagrindo spręsti, jog apylinkės teismas pažeidė baudžiamojo įstatymo nuostatas ir dėl to apeliantui buvo paskirta neteisinga ar aiškiai per griežta bausmė.

Dėl T. M. apeliacinio skundo

8. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad T. M. pripažintas kaltu pagal BK 180 straipsnio 1 dalį dėl to, kad jis, veikdamas bendrai su D. M., pagrobė G. M. priklausantį mobilaus ryšio telefoną ir su pagrobtu telefonu iš buto pasišalino, o nukentėjusiajam G. M. reikalaujančiam grąžinti jam priklausantį mobiliojo ryšio telefoną, siekiant išlaikyti pagrobtą turtą, sudavė G. M. kumščiais į įvairias kūno vietas ir su pagrobtu telefonu pasišalino.

8.1. Nuteistasis T. M. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme savo kaltę dėl telefono pagrobimo neigė, nurodydamas, kad nukentėjusiajam priklausančio telefono iš buvo koridoriaus neėmė, ir smūgius laiptinėje nukentėjusiajam sudavė ne turėdamas tikslą išlaikyti pagrobtą turtą, o siekdamas apginti D. M., kurį nukentėjusysis mušė. Skunde apeliantas teigia, kad teismas nepagrįstai jo parodymų nelaikė teisingais, nes juos patvirtino D. M. bei liudytojai. Teisėjų kolegija, susipažinusi su baudžiamosios bylos medžiaga, konstatuoja, jog apylinkės teismas apeliantą kaltu pripažino vadovaujantis byloje surinktais įrodymais, tinkamai juos įvertindamas, įstatymus taikė tinkamai, BPK normų reikalavimų nepažeidė. Apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, kad nuteistasis inkriminuotos nusikalstamos veikos nepadarė, kad surinkti įrodymai nepatvirtina jo kaltės ir teismo buvo vertinami neobjektyviai, yra visiškai nepagrįstos ir neteisingos, vertinamos kaip jo gynybos versija. Teismas visus bylos įrodymus ištyrė, įvertino jų visetą bei kiekvieną atskirai ir rėmėsi tik tais, kurie papildė vieni kitus, atitiko objektyvius rašytinius duomenis, o kitus pagrįstai atmetė kaip neteisingus, prieštaraujančius neabejotiniems faktams.

8.2. Iš bylos medžiagos matyti, kad T. M. versiją, jog telefoną nuo koridoriuje esančios spintelės paėmė ne jis, o D. M. už nukentėjusiojo neatiduotą skolą, patvirtino pastarojo bei liudytojos J. R. parodymai, tačiau iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad apylinkės teismas nuosekliai išdėstė šių asmenų parodymų prieštaravimus bei jų neatitikimą kitiems bylos duomenims ir išsamiai argumentavo, dėl ko kaltinamojo D. M. ir liudytojos J. R. parodymus laiko nepatikimais. Iš bylos duomenų matyti, kad liudytoja J. R. buvo nenuosekli, teisme parodymus pakeitė, teigdama, kad konfliktas įvyko ne kambaryje, kaip buvo sakiusi ikiteisminio tyrimo metu, o koridoriuje, ikiteisminio tyrimo metu ji nurodė apie skolą girdėjusi tik jau grįžtant automobiliu namo, kai D. pasakė, kad G. jam skolingas kažkokius tai daiktus, o teismo posėdžio metu ji jau nurodė kitas aplinkybes, kad D. M. paimdamas nukentėjusiojo telefoną pasakė, kad už skolą. Liudytoja pripažino, kad įvykio metu buvo neblaivi ir nelabai tiksliai prisiminė visas įvykio aplinkybes, o vėliau apie įvykį su visais kalbėjosi ir viską išsiaiškino. Be to, iš bylos duomenų matyti, kad liudytoja yra T. M. sesuo, o su D. M. kartu gyvena, veda bendrą ūkį, kas, vertinant kartu su jos parodymų nenuoseklumu ir akivaizdžiu jų derinimu prie abiejų kaltinamųjų versijos, pagrįstai apylinkės teismui leido teigti, kad ji yra suinteresuota duoti kaltinamuosius teisinančius parodymus. D. M. parodymai, vertinant juos visų byloje surinktų ir išanalizuotų įrodymų kontekste, taip pat pagrįstai apylinkės teismo buvo vertinami kaip neatitinkantys tikrovės. Aukštesnysis teismas, išsamiau nekartodamas skundžiamame nuosprendyje išdėstytų argumentų, nuosprendyje atliktai įrodymų analizei visiškai pritaria ir konstatuoja, kad tikėti tiek paties apelianto T. M., tiek ir jo versiją palaikiusių kito kaltinamojo D. M. bei liudytojos J. R. parodymais nebuvo objektyvaus pagrindo.

8.3. T. M. kaltė įvykdžius BK 180 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą pagrįstai buvo grindžiama nuosekliais ir išsamiais nukentėjusiojo G. M. bei liudytojos I. K. parodymais. G. M. jau tą pačią nusikalstamų veiksmų prieš jį padarymo dieną pareiškime policijoje nuosekliai nurodė visas įvykio aplinkybes ir teigė, kad matė, kaip jo telefoną nuo koridoriuje esančios skalbinių dėžės paėmė T. M. (1 t. b. l. 1-3). Šią ir kitas su įvykiu susijusias aplinkybes nukentėjusysis tapačiai nurodė ir vėliau duodamas parodymus ikiteisminio tyrimo metu bei bylos nagrinėjimo teisme metu, jas patvirtino ir parodymų patikrinimo vietoje metu (1 t., b. l. 47-49). Nukentėjusysis nurodė, kad T. M. paėmus telefoną ir išėjus į laiptinę, jis taip pat išėjo paskui jį į laiptinę reikalauti grąžinti pagrobtą telefoną. Išėjus iš buto jis jau matė, kad telefoną iš Tomo buvo perėmęs D. M.. G. M. pareikalavo jo grąžinti telefoną, tačiau abu kaltinamieji ne tik neatidavė telefono, tačiau nukentėjusiojo atžvilgiu pavartojo smurtą ir abu su telefonu išėjo. Tokius nukentėjusiojo parodymus patvirtino ir įvykį mačiusi liudytoja I. K.. Liudytoja nurodė, kad įvykio dieną buvo namuose ir matė, ką veikė į butą įėję nuteistieji, kad T. M. iš karto sudavė G. M. į veidą, tada T. M. nubėgo į virtuvę, D. M. liko kambaryje su G. Ji matė, kaip G., praeidamas padėjo telefoną koridoriuke ant skalbinių dėžės, o pro ten praėjus T. M., telefonas dingo. D. M. tuo metu stovėjo šone, todėl jos įsitikinimu, niekas kitas telefono nebūtų galėjęs paimti. G. pamatė, kad dingo jo telefonas, pasakė jai, paėmė semtuvėlį ir nusivijo T. M. į laiptinę. Ji į laiptinę nėjo ir ką jie darė ten, nematė. Teisme ji patvirtino parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, kuriuose nurodė iš esmės analogiškas aplinkybes, jog T. M. kambaryje sudavė smūgius G. M., matė, kad G. iš rankos iškrito telefonas, T. M. išėjus iš kambario, G. pakėlė telefoną ir pasidėjo koridoriuje ant skalbinių dėžės, matė, kaip T. M. išeidamas iš buto nuo skalbinių dėžės pasiėmė G. priklausantį telefoną, dėl ko G. išbėgo į laiptinę paskui juos, o ji paskambino į policiją (1 t. b. l. 84-86). Savo parodymus liudytoja patvirtino parodymų patikrinimo vietoje metu (1 t., b. l. 87-89).

8.4. Apylinkės teismas pagrįstai kaip nepatvirtintą jokiais objektyviais duomenimis atmetė ir nuteistųjų pateiktą versiją dėl telefono paėmimo už skolą, ir teisingai tokią versiją vertino kritiškai kaip gynybinę. Tokios nuteistųjų pozicijos nepatvirtino ir jų pačių parodymai bei elgesys. D. M. ir T. M. savo parodymuose neteigė, kad važiuoja pas G. M. atsiimti kokios nors skolos. T. M. nurodė, kad po pokalbio telefonu su G. supyko ant pastarojo ir važiavo pas jį būtent iš keršto, norėdamas „duoti į dūdą“ t. y. sumušti. Tą patvirtina ir T. M. elgesys, jog jis, tik įėjęs į butą, puolė prie kambaryje, fotelyje sėdinčio G. M. ir pradėjo jį mušti. D. M. taip pat pradžioje apie jokią skolą neminėjo, o patvirtino, kad būdami neblaivūs sugalvojo važiuoti į jo motinos namus, o ten nuvykus T. M. susikivirčijo su jo broliu G. M.. Įvykio vietoje buvę liudytojai I. K., M. S. ir J. R. parodė analogiškai, kad jiems užėjus į butą, su nukentėjusiuoju iš karto pirmas pradėjo konfliktuoti T. M., iki muštynių ir telefono paėmimo apie jokią skolą kalbos tarp G. M. ir D. M. niekas negirdėjo. G. M. nurodė, kad apie skolą brolis pradėjo kalbėti tik po nusikalstamos veikos padarymo, prasidėjus ikiteisminiam tyrimui. Pats D. M. nurodė prieštaringai apie skolos atsiradimą: ikiteisminio tyrimo metu teigė, kad telefonas buvo nupirktas už pinigus, kuriuos nukentėjusysis gavo pardavęs jam priklausančią auksinę grandinėlę (1 t., b. l. 107), o teisiamojo posėdžio metu teigė, kad skola buvo susidariusi už paskolintus brangius drabužius. Remiantis aptartais įrodymais, laikytina, kad apylinkės teismas pagrįstai rėmėsi tik tais duomenimis, kurie vieni kitus atitiko ir papildė.

8.5. Byloje surinktų patikimų duomenų visuma patvirtina, kad T. M. pagrobė nukentėjusiojo G. M. mobilaus ryšio telefoną, buvusį jo gyvenamojoje vietoje ir išnešė iš jos, o laiptinėje jį perdavė savo bendrininkui D. M. Nukentėjusiajam pareikalavus jį grąžinti, abu nuteistieji nukentėjusiojo atžvilgiu panaudojo smurtą ir su jo telefonu pasišalino. Akivaizdu, kad nuteistieji, sumušdami nukentėjusįjį D. M. po to, kai jiems pagrobus jo mobilaus ryšio telefoną, jis juos vijosi ir reikalavo daiktą grąžinti, suvokė, kad tokiu būdu siekė išlaikyti pagrobtą turtą ir tokių pasekmių norėjo. Teisėjų kolegija pritaria apylinkės teismui, kad pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką, tokie veiksmai vertintini kaip plėšimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-388/2012). Įvertinus aptartą, nekyla abejonių, kad T. M. kaltės dėl jam inkriminuoto nusikaltimo patvirtinimui duomenų pakanka, jo veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal BK 180 straipsnio 1 dalį.

8.6. Skunde T. M. prašo taikyti jam paskirtos bausmės vykdymo atidėjimą. Teisėjų kolegijos vertinimu, toks prašymas negali būti patenkintas. Bausmės vykdymo atidėjimas išreiškia humanizmo, bausmės individualizavimo bei jos ekonomijos principus. Bausmės paskirtį įvardija BK 41 straipsnis, todėl atidedant laisvės atėmimo bausmės vykdymą svarbu nustatyti, ar tokia poveikio priemonė bus pakankamai efektyvi norint sulaikyti asmenį nuo nusikalstamų veikų darymo, ar tokiu būdu asmuo bus pakankamai nubaustas, ar jam bus apribota galimybė daryti naujas nusikalstamas veikas, ar nuteistas asmuo laikysis įstatymų ir nebenusikals, ar bus užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas. BK 75 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta nuostata, kad bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Sprendžiant, ar ši sąlyga yra, būtina įvertinti visas bylos aplinkybes, susijusias ir su padaryta veika, ir su nuteistojo asmenybe.

8.7. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl nuteistajam pagal BK 180 straipsnio 1 dalį ir 140 straipsnio 1 dalį skirtinų bausmių, atsižvelgė ir įvertino visas BK 54 straipsnyje numatytas aplinkybes. Jis teisiamas dvyliktą kartą, šias veikas padarė būdamas recidyvistu, laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu, kas paneigia apeliacinio skundo argumentus, kad per šį laikotarpį jis nepažeidė įstatymų ir probacijos nustatytos tvarkos. T. M. ankstesniais nuosprendžiais jau eilę kartų buvo nuteistas realia laisvės atėmimo bausme, tačiau bausmės tikslai pasiekti nebuvo ir jis vėl darė tyčinius nusikaltimus. Paskutiniu teismo nuosprendžiu T. M. paskyrus laisvės atėmimo bausmę, buvo parodytas teismo pasitikėjimas nuteistuoju ir jam taikytas bausmės vykdymo atidėjimas. Šio pasitikėjimo nuteistasis nepateisino ir bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu vėl nusikalto. Visos šios aplinkybės leido apylinkės teismui padaryti neabejotiną išvadą, kad T. M. nusikaltimus padarė ne atsitiktinai, kad yra linkęs nusikalsti, nerodantis noro pasitaisyti, pavojingas visuomenei asmuo, ir bausmės tikslų jo neizoliavus nuo visuomenės ir neskyrus realaus laisvės atėmimo pasiekti nebus įmanoma. Aukštesnysis teismas pritaria skundžiamame nuosprendyje padarytai išvadai, jog faktas, kad apeliantas dirba ir išlaiko mažamečius vaikus, negali būti priežastimi neskirti jam realios laisvės atėmimo bausmės. Nuteistasis turėjo galimybę pasitaisyti ir probacijos laikotarpiu, tačiau to nepadarė, o priešingai, ir vėl padarė tyčines nusikalstamas veikas, taip parodydamas, kad nesugeba gyventi laikydamasis visuomenėje nustatytų elgesio taisyklių. Taigi, kaip matyti iš T. M. elgesio, mažamečių vaikų augimas šeimoje nesustabdė jo nuo nusikalstamų veikų darymo.

8.8. Teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjamu atveju tik realiai pataisos namuose atliekama laisvės atėmimo bausmė gali užtikrinti BK 41 straipsnyje numatytus tikslus ne tik nubausti asmenį, padariusį nusikaltimą, bet ir apriboti jam galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, siekti, kad ateityje nuteistasis laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų. Pirmosios instancijos teismas, motyvuotai atsižvelgdamas į nustatytas nuteistojo atsakomybę lengvinančią ir sunkinančias aplinkybes, kitus BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytus duomenis, nepažeisdamas BK 61 straipsnyje nustatytų taisyklių, pagrįstai paskyrė nuteistajam terminuoto laisvės atėmimo bausmę, artimą sankcijoje numatytam bausmės vidurkiui. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi įstatyminio pagrindo dar labiau mažinti paskirtos bausmės dydį ar paskirti nuteistajam švelnesnės rūšies bausmę. T. M. nusikalstamas veikas padarė neatlikęs ankstesniu nuosprendžiu paskirtos bausmės, todėl apylinkės teismas pagrįstai skundžiamu nuosprendžiu paskirtą subendrintą bausmę BK 64 straipsnio 3 dalies tvarka subendrino su 2017 m. gegužės 3 d. Kauno apylinkės teismo nuosprendžiu paskirtos laisvės atėmimo bausmės neatlikta dalimi.

9. Kadangi Kauno apylinkės teismo 2018 m. birželio 28 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti ar keisti jį nuteistųjų apeliaciniuose skunduose nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Nuteistųjų D. M. ir T. M. apeliacinius skundus atmesti.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.