Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

viešame teisiamajame posėdyje, privataus kaltinimo bylų proceso tvarka išnagrinėjusi bylą, kurioje V. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini) Lietuvos Respublikos pilietė, lietuvė, gyvenanti (duomenys neskelbtini), aukštojo išsilavinimo, esanti vaiko auginimo atostogose, prieš tai dirbusi (duomenys neskelbtini), netekėjusi, administracine tvarka bausta, neteista, kaltinama pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį,

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. B. buvo kaltinama dėl to, kad ji padarė nežymų sveikatos sutrikdymą, o būtent, kad V. B. 2017 m. birželio 9 d., 18.00 val., patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), metaliniu strypu sudavė H. B. į ranką ir koją, iš rankų bandė atimti mobilųjį telefoną, beplėšiant telefoną sužalojo krūtinės ląstą, tokiu būdu padarydama nukentėjusiajai H. B. kairės šlaunies poodinę kraujosruvą su aplinkiniu minkštųjų audinių patinimu, kairės krūties, krūtinės ląstos dešinės pusės poodines kraujosruvas, t. y. padarydama nukentėjusiajai nežymų sveikatos sutrikdymą.

Teisiamojo posėdžio metu kaltinamoji V. B. savo kaltės bei jai pareikšto civilinio ieškinio nepripažino, nurodė, kad kaltintoja H. B. viską sugalvojo, išliedama pyktį dėl turto. Jų tarpusavio santykiai yra neutralūs. Paaiškino, kad adresu (duomenys neskelbtini), kur yra kaltinamosios seneliui J. B. (J. B.) priklausančios patalpos Nr. 1-10, 1-11, 1-12, yra nusistovėjusi tvarka, kas ir kokiomis patalpomis naudojasi. Oficialiai nėra nustatyta, kad tai J. B. patalpos, jo yra tik dalis nuosavybės. Seneliui priklauso 13 kv. metrų namo, o S. B. užima 67 kv. metrus. Patalpos Nr. 1-10, 1-11, 1-12 2013 m. jai buvo padovanotos uzufrukto teise, o Helena jas nori atimti, pasisavinti. Kaltinamoji norėjo tas patalpas H. B. ir jos vyrui S. B. (S. B.) parduoti, bet susitarimas sudarytas nebuvo. Šiuo metu senelis glaudžiasi pas sūnų L. B. (L. B.).

Aptardama nagrinėjamą įvykį, kaltinamoji paaiškino, kad įvykio dieną ji su seneliu J. B. norėjo užeiti į patalpas Nr. 1-10, 1-11, 1-12, ten yra jo asmeniniai daiktai. Įėjimas į tas patalpas yra tik vienas, iš lauko pusės, raktą turėjo tik ji ir senelis, tomis patalpomis visada naudojosi jie. Atidaryti spynos jiems nepavyko ir ji paklausė L. B., gal jis pakeitė spyną; Leonardas atsakė, kad nekeitė. Tuomet L. B. atėjo su senelio raktu ir jam irgi nepavyko atidaryti spynos, nes buvo pakeista spynelė. Atėjusi kaltinamosios mama V. B., padėjo jai iš lauko pusės atidaryti duris. Per lauko duris įėjo į patalpą Nr. 1-10 ir pamatė didelę spyną į patalpas Nr. 1-11, 1-12, į jas įeiti buvo neįmanoma. Jos su mama su gelžgaliu, kurio nuotrauka yra b. l. 10, pradėjo ardyti spyną (joms pavyko išlaužti šią spyną). Tuomet išbėgo S. B. ir H. B.. Tuo metu kaltinamoji stovėjo prie durų į patalpas Nr. 1-11, 1-12, jos mama V. B. už jos, o už mamos – Stanislavas ir Helena. Mama atsitraukė ir Stanislavas kaltinamąją puolė, pastūmė į sieną. Jis įvykio metu su savimi nieko neturėjo. Pas ką liko strypas, kai ją Stanislavas pastūmė į sieną, nežino. Tuo metu Helena traukė Stanislavą į save, bandydama jį atitraukti nuo kaltinamosios. Stanislavas ir Helena jas įžeidinėjo, jos mama šaukė, kad muša nėščią. Kai mama ją gynė, tarp mamos ir Helenos kontaktas buvo. Kaltinamoji tuo laiku ardė spyną toliau, įrankis visą laiką buvo jos arba jos mamos rankose. Įėjusi į patalpas, pamatė ten sudėtus ne savo daiktus, juos su mama išnešė į lauką. Helena viską fotografavo ir filmavo, stovėdama ant patalpos Nr. 1-10 slenksčio. Ar dar kokius nors daiktus, be telefono, Helena turėjo, nematė, ar bandė atimti jos telefoną, neatsimena, tarp jos ir Helenos jokio kontakto nebuvo. Išnešus visus daiktus, atvažiavo policija, ji su mama pareigūnams paaiškino, kad patalpos nėra atidalintos. Atvykus pareigūnams, atvažiavo ir H. B. dukra R. M. su drauge. Jos įvykio metu nebuvo, susistumdymo patalpoje niekas nematė. Kur įvykio metu buvo A. K., nežino, galbūt kieme, bet ji viską girdėjo. Pareigūnus dėl įsilaužimo į patalpas, kaip suprato, kvietė R. M., nes išlipusi iš automobilio ji tai pasakė. Atvykus pareigūnams, Helenos atžvilgiu jokių konfliktų nebuvo. Kaltinamoji paaiškino, kad ji jokių veiksmų su geležiniu strypu neatliko, o Helena strypo paėmusi nebuvo. Patalpoje Nr. 1-10 nukentėjusiosios H. B. su strypu ji pasiekti negalėjo, nes kaltinamąją užstojo jos mama ir Stanislovas. Iš kur atsirado nukentėjusiajai nustatyti sužalojimai, ir kada ji galėjo susižaloti, nežino, bet Helena galėjo susižaloti ir į patalpoje esančius daiktus. Kaltinamoji nurodė, kad bylą jau nagrinėjant teisme, Helena jai sakė, kad atsisakys pareikšto 3 000 Eur civilinio ieškinio bei kaltinimų, jeigu kaltinamoji į patalpas Nr. 1-10, 1-11, 1-12 neves inžinerinių tinklų, bet tiesti tinklus jai buvo uždrausta teismo sprendimu (1 t., b. l. 31-32).

Teisiamojo posėdžio metu nukentėjusioji H. B. paaiškino, kad J. B. yra jos vyro tėvas, su kaltinamąja jokių santykių ji neturi. Namas, kuriame gyvena, priklauso keliems savininkams. Įvykio metu patalpomis Nr. 1-10, 1-11, 1-12 naudojosi nukentėjusiosios vyras S. B., jie turėjo raktus, patalpose buvo nukentėjusiosios šeimos daiktai. Iki įvykio šitose patalpose 6 metus gyveno jos vyro tėvas J. B., po to patalpas jis padovanojo kaltinamajai V. B.. Patalpomis metus laiko niekas nesinaudojo, ten buvo sandėliukas, J. B. gyveno pas sūnų Leonardą. J. B. išvykus, nukentėjusiosios vyras S. B. į sandėliuką atsinešė savo daiktus, raktą nuo patalpos turėjo kaltinamosios ir nukentėjusiosios šeimos. Vyro tėvui, kad naudotis tomis patalpomis, reikėjo nukentėjusiosios ir jos vyro sutikimo, nes ir jiems nuosavybės teise priklauso tos patalpos, bet jos nėra atidalintos. Konfliktas kilo, nes V. B. ir jos artimieji norėjo laimėti bylą dėl galimybės įvesti vandentiekį į šias patalpas.

Aptardama nagrinėjamą įvykį, nukentėjusioji paaiškino, kad įvykio dieną pas ją atvažiavo dukra R. M. su anūke. Dukrai reikėjo nuvažiuoti į parduotuvę ir ji anūkę paliko jai. Išėjusi į lauką, prie įėjimo į nukentėjusiosios namus, prie durų patalpos Nr. 1-10, esančios (duomenys neskelbtini), dukra pastebėjo V. B., V. B. ir kaimynę A. K.. Renata suprato, kad jos kažką rezga. Vėliau teisiamojo posėdžio metu nukentėjusioji nurodė, kad V. B. į lauką išėjo tik tuomet, kai nukentėjusioji į lauką išėjo su anūke. Nukentėjusioji suprato, kad V. B. renka liudytojus. Ji išgirdo savo vyro balsą, o kurčias Leonardo sūnus A. B. (A. B.) pradėjo laužti lauko patalpos Nr. 1-10 duris, V. B. ir jos mama V. B. jam padėjo. Jos rėkė, ypač Vaidos mama. Nukentėjusioji norėjo užfiksuoti, kaip jie laužia duris. Ji nuo jų stovėjo lauke 4 metrų atstumu ir filmavo, patalpos Nr. 1-10 viduje nebuvo. Darydama nuotrauką, esančią t. 1, b. l.10, stovėjo ne patalpoje, o lauke. Tuo tarpu patalpoje buvo kaltinamoji V. B. ir jos mama V. B., jos bandė atidaryti antras duris. Sulaužę duris, įėjo į vidų, pradėjo nešti nukentėjusiosios šeimai priklausančius daiktus. Įvykio metu V. B. ir jos mama V. B. daugiausia kalbėjo su nukentėjusiosios vyru. Vaida visą laiką lakstė aplinkui, o jos mama toliau nešė daiktus į lauką. Vaidos mama rėkė, kad muša nėščią, kad ateitų žmonės; atėjo A. K. ir pastarosios mama D. K.. Tuomet Vaida įėjo į savo namus, grįžo, lauke buvo daug vaikų. Atbėgusi Vaida paėmė strypą ir, priėjusi iš kairės pusės, trenkė juo nukentėjusiajai į kairį delną; ji strypą sugavo. Po to V. B. su visa jėga strypu pataikė nukentėjusiajai į kairės kojos šlaunį, ji iš skausmo pasilenkė. Sudavusi smūgius, Vaida pabėgo. Dar prieš tai, kai V. B. jai trenkė, į parduotuvę važiavusi jos dukra, pakeliui sutikusi draugę, ją paėmė, ir jos abi grįžo į kiemą, ir matė suduodamus smūgius. Be to, tuo metu kieme stovėjo ir senelis. Nukentėjusioji visiems rodė tą vietą, į kurią jai pataikė. Be to, V. B. lupo iš jos telefoną, kai ji juo filmavo. Grumtynių metu V. B. griebė už telefono ir tempė nukentėjusiąją į save, ji telefoną tempė atgal, atbėgo nukentėjusiosios vyras, suėmė ją iš už nugaros per pilvą ir traukė į save. Grumtynių metu telefoną laikė ji ir V. B.. Nukentėjusioji krūtine trenkėsi į telefoną, po smūgio atsirado mėlynė. Po suduotų smūgių nukentėjusioji liepė dukrai nuvažiuoti ir nupirkti vaistų nuo skausmo, juos išgėrė ir laukė policijos, kurią nukentėjusiosios telefonu iškvietė vyras. Policija buvo kviesta tris kartus. Dukra grįžo su vaistais jau atvykus pareigūnams. Nukentėjusioji pažymėjo, kad smūgiai jai buvo suduoti lauke, juos matė jos vyras, dukra ir dukros draugė D. D., taip pat ir įvykio metu lauke stovėjusi kaimynė A. K., su kuria nukentėjusioji nebendrauja, nes pastaroji pyksta ant jos, ir A. K. mama D. K.. Pažymėjo, kad nors po įvykio pareiškime nurodyta, kad jos dukra buvo išvykusi, bet taip nukentėjusioji nurodė dėl to, kad buvo susijaudinusi; dukra visgi matė įvykį, ji ir rašė nukentėjusiosios diktuojamą pareiškimą.

Aptardama pareikštą 3 000 Eur civilinį ieškinį, nukentėjusioji paaiškino, kad dėl kojos sužalojimo kenčia skausmą, kažkas atsitiko su stuburu, nors iki įvykio su juo problemų neturėjo, nevargino nugaros skausmai, įvykio dieną stuburo neskaudėjo. Vėliau nukentėjusioji nurodė, kad dėl stuburo turi invalidumą, ir po smūgio padidėjo skausmai. Be to, ant kojos vis dar yra kraujosruva, dėl jos vyksta reabilitacija. Po įvykio prastai judėjo, gėrė daug vaistų nuo skausmo, šlubavo 1,5 – 2 savaites. Nurodė, kad ji kaltinamajai siūlė sudaryti taikos susitarimą, jeigu kaltinamoji į patalpas nesives vandentiekio (1 t., b. l. 32-34).

Teisiamojo posėdžio metu liudytojas S. B. nurodė, kad nukentėjusioji H. B. yra jo žmona, o kaltinamoji V. B. – brolio dukra. H. B. ir V. B. santykiai yra blogi, nesusitarimai tarp šeimų vyksta jau 30 metų. Paaiškino, kad patalpos Nr. 1-10 įregistruotos ir priklauso tik jam, o patalpos Nr. 1-11 bei 1-12 yra bendra dalinė nuosavybė. Jose gyveno jo tėvas, o kai susirgo, išėjo gyventi pas liudytojo brolį Leonardą. Tuomet jis uždarė tas patalpas ir laukė, kol teismas išnagrinės patalpų pasidalinimą.

Aptardamas nagrinėjamą įvykį, nurodė, kad įvykio dieną, apie 18 val., į svečius atvažiavo jo dukra R. M. su anūke. Dukra norėjo trumpam išvažiuoti savo reikalais, atidarė duris ir staiga jas uždariusi pasakė, kad kieme yra V. B., V. B., D. K. ir A. K., kurios kažką rezga. Jis dukrai liepė nekreipti dėmesio ir ji išėjo. Tuomet žmona pasakė, kad eis su anūke pasivaikščioti. Žmonai išėjus į kiemą, jis pažiūrėjęs kieme žmonių nematė. Atėjęs į kambarį išgirdo triukšmą ir pradaręs duris prie jų pamatė brolio Leonardo sūnų A. B., V. B., V. B., D. K. ir A. K., jie laužė duris į bendrą patalpą Nr. 1-10. Jis gestais parodė kurčnebyliui Andžejui, kad už tokius dalykus jis gali atsidurti už grotų, ir jis numetęs laužtuvą pabėgo. Tuomet Vaida paėmė laužtuvą ir pasakiusi, kad vis tiek užims tas patalpas, toliau laužė duris. Kai pirmos durys jau buvo išlaužtos, priėjo jo žmona su anūke, ir jis iškvietė policiją. Išlaužę pirmas duris, jos pateko į patalpą Nr. 1-10, tada patalpos viduje laužė antras duris, kurios veda į patalpą Nr. 1-11, 1-12. Duris laužti leido, nes buvo iškvietęs policiją. Išlaužusios duris, Vida ir Vaida iš visų trijų kambarių į lauką pradėjo tempti daiktus. Ten buvo liudytojo šeimos rūbai, avalynė, dalis daiktų buvo ir jo tėvo J. B.. Vaidos ir Vidos daiktų ten nebuvo. Žmona atsistojo ir pradėjo viską fotografuoti. Vaida ir Vida šaukė, kad jas muša, puola, Vaida visiems sakė, kad ją nėščią užpuolė. Jis paėmė anūkę ir nuėjo į šoną, tuomet išgirdo Vaidos šauksmą: „Užmušiu tave, suka“. Atsisukęs pamatė, kaip Vaida su laužtuvu užsimojo ant jo žmonos. Žmona pakėlė ranką, laužtuvas jai praslydo per ranką, ir tada Vaida jai sudavė su laužtuvu per kairę koją. Žmona nuo skausmo prisėdo, pribėgo jis, pribėgo dukra Renata, kuri tuo metu jau buvo grįžusi. Su Renata buvo draugė Deimantė, jos grįžo kartu. Vaida numetė laužtuvą ir visi pabėgo. Žmonai skaudėjo, Renata nulėkė į namą pažiūrėti vaistų; žmona toliau filmavo. Jis policijai paskambino dar kartą. Žmona pradėjo vėl rėkti, kad Vaida nori atimti jos telefoną. Liudytojas pamatė, kad Vaida tempė žmoną, laikydamasi už telefono, į save, tuomet jis pribėgo prie žmonos ir iš už nugaros apkabinęs ją tempė link savęs. Vaida paleido telefoną ir žmona su telefonu susimušė savo krūtinę. Išbėgusi dukra paėmė žmonos telefoną. Tiek smūgį laužtuvu, tiek įvykį su telefonu matė kaimynė A. K. su mama D. K., taip pat ir V. B.. Pažymėjo, kad į patalpos Nr. 1-10 vidų nei jis, nei jo žmona įėję nebuvo, stovėjo lauke, jis kaltinamosios nepuolė, laužtuvo atimti nebandė. Tuo tarpu Vaida ne pirmą kartą juos puola. Įvykio metu kieme buvo daug kaimynų vaikų, bet nepamena, ar ten buvo Vaidos vaikai, jų nematė. Pareigūnai atvyko po 30 min., po visų epizodų, kai visi daiktai jau buvo išmėtyti. Tuo metu iš vaistinės su drauge Deimante grįžo jo dukra Renata. Pareigūnai nuėjo pas kaimynę A. K. ir jos mamą D. K. į kiemą. Grįžę pasakė rinktis savo daiktus. Po to liudytojas su žmona ir dukra išvyko į komisariatą. Pažymėjo, kad jis irgi davė parodymus, rodė žmonos koją. Paaiškino, kad po įvykio rašydamas pareiškimą iš streso nepaminėjo, kad dukra matė įvykį. Be to, ji konflikto metu savo dukrą kieme matė, bet ją paliko, nes anūkė buvo su seneliais, kurie ja pasirūpins (1 t., b. l. 86-88).

Teisiamojo posėdžio metu liudytoja D. D. nurodė, kad nukentėjusioji H. B. yra jos draugės R. M. mama. Įvykio dieną liudytojos paprašė padėti pasiruošti Renatos gimtadieniui. Liudytoją automobiliu atvežė netoli parduotuvės „Norfa“ ir jos pasiimti iš mamos namų atvažiavo Renata. Jos norėjo eiti į parduotuvę, bet tuo metu Renatos mama jai paskambino ir pasakė, kad vyksta barniai ir pykčiai, liepė grįžti namo. Buvo 17-18 val. Liudytoja sėdėjo keleivio priekinėje sėdynėje, mašina sustojo ant šaligatvio, jos išlipo, ten buvo triukšmas ir ji pamatė, kaip kaltinamoji V. B., užsimojusi 1 m ilgio, piršto storio metaliniu laužtuvu, trenkė H. B. į kairę koją, ties šlaunimi. Konfliktas vyko prie laiptų. Ji tame kieme ir name buvo pirmą kartą. Kieme ant žemės buvo išmėtyti daiktai ir žaislai. Ką tuo metu darė S. B., nematė, bet anūkė buvo šalia jo. Trenkimo metu kieme buvo kaltinamoji V. B. ir jos mama V. B., jos triukšmavo, taip pat buvo Renatos tėtis su Renatos dukra, dar kažkoks senelis sėdėjo, taip pat buvo vaikai. D. K. įvykio metu neprisimena. Vaida kažkuriuo momentu dingo iš įvykio vietos. Liudytoja pažymėjo, kad nematė, kad Helena būtų įėjusi į namo vidų, Vaida irgi, atrodo, įėjusi nebuvo. Po smūgio Helena pasilenkė, jai skaudėjo ir ji Renatai liepė eiti namo ieškoti vaistų. Į namą liudytoja su Renata įėjo pro duris, prie kurių buvo primėtyta daiktų. Liudytoja su Renata ieškojo vaistų ir jų neradusios nusprendė nuvažiuoti iki vaistinės. Išeinant iš namo matė, kad tuo metu Helena filmavo su telefonu, bet ką jie kalbėjo tarpusavyje, pasakyti negali, nes jie kalbėjo lenkiškai. Kai Helena stovėjo su telefonu, Vaida vis bandė atimti telefoną, ir jos apsistumdė; jos stovėjo vieną prieš kitą. Helenos vyras bandė Heleną per liemenį tempti link savęs. Vaida paleido telefoną ir Helena trenkėsi su telefonu į krūtinę. Liudytoja su Renata nuvažiavo vaistų, o kai grįžo, jau buvo atvykę pareigūnai, bet kada jie atvyko, neprisimena, kas juos iškvietė, nežino. Į vaistinę važiavo dviese, Renata dukros su savimi nepasiėmė. Jos nuvažiavo į policijos komisariatą, bet ji parodymų nedavė, pareigūnai jos neapklausė, ji jiems tik pasakė, kad giminaičiai pykstasi dėl turto (1 t., b. l. 110-111).

Teisiamojo posėdžio metu liudytoja V. B. paaiškino, kad yra namo bendrasavininkė. Ginčas vyksta siekiant užvaldyti turtą. Tuo metu niekas nesinaudojo patalpomis, pažymėtomis Nr. 1-10, 1-11, 1-12, ten buvo senelio J. B. daiktai. Senelis tuo metu po ligoninės gyveno pas sūnų Leonardą, ir norėjo patekti į tas patalpas. Iš pradžių į patalpas bandė patekti jos dukra V. B. su seneliu J. B., jiems nesigavo atidaryti durų, ir tuomet į pagalbą atėjo ji. Vaida pakvietė senelio J. B. sūnų Leonardą, kuris pasakė, kad pakeista spynos šerdelė. Iki tol raktą nuo tos patalpos turėjo tik Vaida ir senelis. Tada jie pakvietė Leonardo sūnų Andžejų; jis yra kurčnebylys. Pirmąsias duris metaliniu laužtuvu atidarė Andžejus. Tuo metu ji su dukra ir seneliu buvo šalia. Atidarę duris, pateko į patalpą Nr. 1-10. Vaida užėjo į ją, o liudytoja pastatė fotelį prie durų, kad durys neužsidarytų. Įėję pamatė, kad ant antrų durų, kurios veda į patalpą Nr. 1-11, yra didelė spyna. Senelis norėjo patekti į šias patalpas. Tuo metu išbėgo nukentėjusiosios H. B. vyras S. B., pastūmė prie durų stovėjusią Vaidą į priekį, liudytoja pradėjo šaukti. Stanislavas pagrasino Andžejui, kad jam bus kalėjimas; Andžejus pabėgo. Į šių patalpų vidų Andžejus užėjęs nebuvo. Helena šiame įvykyje nedalyvavo, šalia verandos lauke buvo tik senelis. Vėliau liudytoja nurodė, kad kai Stanislavas pastūmė Vaidą, tose patalpose galėjo būti Helena. Atėjusi Helena ėmė telefonu filmuoti. Išėjus Andžejui, liudytoja pasakė, kad turi sandėliuke laužtuvą ir jį atnešė. Kai atidarė kitas patalpas – Nr. 1-11, laužtuvą ji pastatė patalpoje Nr. 1-10, vėliau jį nunešė atgal į savo namus. Su seneliu ir Vaida užėję į vidų pamatė daug svetimų daiktų, kuriuos išnešė į lauką, prie Helenos verandos, ant laiptų. Jie suprato, kad tai Helenos daiktai. Kai ji, senelis ir Vaida nešė daiktus į lauką, Stanislavo kieme nebuvo, o Helena vis filmavo. Ji dėl to ant Helenos supyko, bet jokio kontakto tarp jų nebuvo. Į Stanislavo ir Helenos verandą sudėtus daiktus Stanislavas pradėjo mesti Vaidai į veidą. Liudytoja pažymėjo, kad metaliniu strypu V. H. per koją netrenkė, grumtynių dėl telefono ji nematė, matė tik, kaip Helena filmuodama pastūmė Vaidą. Lauke Vaida laužtuvo į rankas neėmė, nes jo kieme nebuvo. Įvykio metu lauke buvo Helenos anūkė, įvykį galėjo matyti kaimynė A. K., kurią ji matė prie durų, ir pastarosios mama D. K., bet kur tiksliai jos buvo konflikto metu, pasakyti negali. Nukentėjusiosios dukra Renata su drauge atvažiavo tik tuomet, kai jau buvo policija. Pati ji konflikto metu išėjusi iš kiemo nebuvo, ir tik kai atvyko pareigūnai, išbėgo į gatvę (1 t., b. l. 111-112).

Teisiamojo posėdžio metu liudytoja D. K. nurodė, kad ji pagal planą gyvena patalpoje Nr. 1-8, o konfliktas vyko patalpoje Nr. 1-10. Jos durys išeina į priešingą pusę nei patalpos Nr. 1-10. Konflikto metu, kiek matė, jos dukra Ala visą laiką sėdėjo kieme prie savo namo durų. Jai nelabai matėsi įvykio vieta, bet ji galėjo girdėti įvykį. Pati liudytoja matė tik tai, kad V. B. su mama prie durų kažką žiūrėjo. Ji paklausė, kas atsitiko, Vaidos mama V. B. pasakė, kad neatsidaro durys, pakeista spyna. Tuo metu prie durų nei J. B., nei A. B. nebuvo. J. B. sėdėjo ant suoliuko. Ji nuėjo į šoną, o po kurio laiko išėjusi į gatvę pamatė, kad daiktai išmėtyti, durys jau atidarytos. Kaip buvo atidarytos durys ir kas tai padarė, nematė. Tuomet iššoko Helena su Stanislavu ir jis telefonu skambino policijai. Liudytoja išėjo iš ten, o kai grįžo, jau buvo policija. Pareigūnai kalbėjo su liudytojos dukra A. K., bet ji turbūt konflikto nematė. Taip pat jie bendravo su Helenos dukra Renata. Renatą liudytoja matė, kai jau buvo atvažiavusi policija. Šalia Renatos automobilio stovėjo Renatos draugė. Liudytoja nematė, kad Renatos draugė būtų užėjusi į patalpas. Pati liudytoja konflikto tarp Helenos ir Vaidos nematė, jokio konflikto negirdėjo, taip pat nematė, kad Vaida būtų paėmusi metalinį strypą ar bandžiusi ištraukti telefoną. Be to, nematė ir sužeistos Helenos, jokios kalbos apie tai nebuvo. Pažymėjo, kad ji su Helena nelabai gerai bendrauja, jie yra neadekvatūs žmonės (1 t., b. l. 112-113).

Teisiamojo posėdžio metu liudytojas pareigūnas M. M. nurodė, kad 2017 m. birželio 9 d., apie 18.00 val. jie buvo iškviesti dėl to, kad asmenys konfliktavo dėl turto, išlaužtų durų ir kažkokio vandens; dėl ko tiksliai, nepamena. Atvykę pareigūnai automobilį paliko prie gatvės, ant įvažiavimo į kiemą ir nuėjo į vidinį kiemą, kur vyko konfliktas. Konfliktavo ir kaltinamoji, ir nukentėjusioji, kieme buvo didelis triukšmas, buvo daug asmenų. Nepamena, kad kam nors būtų sutrikdyta sveikata, kad kažkas būtų kažką kaltinęs dėl sumušimų, medikų pagalbos niekam nereikėjo. Jis bendravo su nukentėjusiąja H. B. ir neatsimena jokių jos nusiskundimų. Jis visą laiką buvo kieme, tik kolega buvo įėjęs į patalpų vidų, kur buvo išmėtyti daiktai. Ar kieme buvo automobilis, neprisimena. Po įvykio atvažiavo dvi ar trys merginos, jis su jomis šiek tiek bendravo. Abiem konfliktuojančioms šalims buvo pasiūlyta vykti į policijos komisariatą, jie nuvyko savo automobiliais, ir aplinkybes aiškinosi su tyrėja (1 t., b. l. 151).

Teisiamojo posėdžio metu liudytojas pareigūnas R. P. paaiškino, kad įvykio dienos vakare buvo iškviesti dėl išlaužtų durų ir išmestų daiktų Riovonių gatvėje. Žino, kad kaimynai bylinėjasi dėl vandentiekio. Įvykyje dalyvavo tuo metu nėščia kaltinamoji V. B., nukentėjusiosios H. B. neprisimena. Buvo daug žmonių, visi rėkavo. Jis bendravo su visais kaimynais, bet daugiau – su kaltinamąja. Lauke buvo daug išmėtytų daiktų, prie namo sėdėjo senelis, jis sakė, kad gyvena tose patalpose. Smurto požymių ant nieko nesimatė, jam jokių sužalojimų niekas nerodė, niekas dėl jų nesiskundė, medikų niekam nereikėjo. Kalba buvo apie vandentiekį, apie muštines kalbos jokios nebuvo. Be to, jeigu būtų gautas iškvietimas dėl sumušimų, jie tą aplinkybę tikrai aiškintųsi. Į patalpas, kur buvo išlaužtos durys, jis buvo įėjęs, bendravo su liudytoja kaimyne A. K., ji sakė, kad nuolat čia vyksta konfliktai. Daugiau ji nieko nesakė, nes vyresnė moteris jai liepė tylėti ir nelįsti į svetimus reikalus. Kai pareigūnai atvažiavo, į įvykio vietą atvyko dvi panelės, su viena jis bendravo, bet apie ką, neprisimena. Jos neminėjo, kad buvo prieš tai atvykusios. Liudytojas paaiškino, kad pirmas iškvietimas tuo pačiu adresu yra apjungiamas su antru iškvietimu ir jie antro iškvietimo pranešimo turinio galėjo ir nematyti (1 t., b. l. 152).

Teisiamojo posėdžio metu liudytoja A. K. nurodė, kad su nukentėjusiąja H. B. bylinėjasi teisme dėl vandens įvedimo; B. yra konfliktiški žmonės. Su V. B. jos santykiai neutralūs. Aptardama nagrinėjamą įvykį, nurodė, kad 2017 m. birželio 9 d. matė, kaip V. B. su seneliu J. B. ėjo iš Leonardo pas save į patalpas. Kieme tuo metu ji sėdėjo viena, mama buvo namuose. Išgirdo, kad V. B. mama V. B. du kartus sušuko, kad muša nėščią. Po to jokio šauksmo nebuvo, buvo tik judėjimas verandoje. Lauke ji matė V. B., V. B., S. B. ir H. B.. Ar tai Vaida, ar Vida pasakė, kad yra pakeista spyna. Muštynių ir įvykio su telefonu ji nematė, su kuo buvo daužoma spyna, nežino, bet jeigu būtų buvęs konfliktas, ji jį būtų girdėjusi. Kol dar nebuvo pareigūnų, Helena skambinėjo, ėjo į namus, paskui atėjo su dokumentais. Liudytojos mama liepė jai, t. y. liudytojai, nesikišti ne į savo reikalus. Vėliau atvyko pareigūnai ir vienas priėjo prie jos. Ji jam paaiškino, kad problemos yra dėl patalpų – buvo pakeista spyna, išmėtyti drabužiai, pribėgo vaikai. Kai apklausinėjo pareigūnai, jie nieko neminėjo dėl muštynių. Bet įvykyje ji dalyvavo ne visą laiką, todėl dalies įvykių galėjo nematyti – į kiemą buvo išėjusi po Vidos šauksmo, ir antrąkart – kai atvyko pareigūnai. Apie ką Helena kalbėjo su pareigūnais, negirdėjo. Atvažiavus pareigūnams, po jų atvažiavo H. B. dukra Renata su drauge. Renatą liudytoja matė vieną kartą, ji atvažiavo po to, kai pasirodė pareigūnai. Pareigūnai pasakė, kad jie visi išvažiuoja į policijos komisariatą. Kai visi išvažiavo, liudytoja iškasė strypą, kurį Helena įkasė į jos žemę, ir padėjo jį šalia Helenos namų. Bylos b. l. 13 nuotraukoje yra ne tas strypas, apie kurį ji kalba; tokio strypo lauke nebuvo (1 t., b. l. 153).

Teisiamojo posėdžio metu liudytoja R. M. nurodė, kad nukentėjusioji H. B. yra jos mama, o kaltinamoji V. B. – pusseserė. Tarp visų yra konfliktiški santykiai, o jos mama ir pusseserė neturi jokių santykių. Aptardama nagrinėjamą įvykį, nurodė, kad birželio mėn. po darbo važiavo pas tėvus, norėjo pasiruošti savo gimtadieniui. Susitarė susitikti su drauge Deimante, turėjo viską aptarti. Deimantę turėjo pasiimti iš stotelės ir važiuoti į parduotuvę. Išeidama iš tėvų namų prie namo durų pamatė, kad vyksta sumaištis, ruošiamasi kažką griauti. Kieme buvo Vaida, Vaidos mama Vida ir kaimynė A. K.. Užėjusi už namo pasibeldė į tėvo langą, pasakė, kad „kažkas bus“, ir nuvažiavo pasitikti draugės. Paėmė draugę ir norėjo važiuoti į parduotuvę, tačiau tuo metu paskambino mama ir liepė grįžti, nes kažkas vyksta, sakė, kad neša rūbus, ir padėjo ragelį. Ji grįžo, pastatė automobilį prie įvažiavimo, t. y. prie kaimynų namo, ir eidama link mamos pamatė, kaip Vaida su metaliniu strypu trenkė mamai į apatinę kairės kojos dalį. Lauke tuo metu buvo jos tėvas S. B., pusseserė V. B. su mama V. B., kaimynė A. K. su mama D. K. ir senelis J. B., kuris sėdėjo ant suoliuko. Po smūgio sudavimo Vaida paspruko. Mamai skaudėjo, ji laikėsi už kojos, šlubavo, visi kažkur pabėgo, mama paprašė atnešti vaistų. Ji su Deimante nuėjo namo, vaistų nerado ir norėjo važiuoti į vaistinę. Atidarę namų duris pamatė, kad tarp mamos ir Vaidos vyksta tampymasis. Atėjęs tėvas paėmė mamą už pilvo ir patraukė į save, tuo metu Vaida paleido telefoną ir mama su telefonu gavo smūgį į krūtinę. Nuo smūgio sudavimo iki telefono traukimo iš mamos, galėjo praeiti 5 minutės. Ji su drauge išvažiavo į vaistinę. Dukrą paliko su seneliu. Kai grįžo, atvažiavo pareigūnai. Tai ji iš karto po smūgio sudavimo metaliniu strypu kvietė policiją, kiek žino, tėvas irgi kvietė. Būdama streso būsenoje ir norėdama greičiau iškviesti pareigūnus, pasakė, kad mamai trenkė į veidą. Pareigūnai bendravo su visais, vienas pareigūnas buvo pas A. K., bet konflikto priežasties jie nesiaiškino. Ji priėjo ir paklausė pareigūno, kodėl niekas nerašo protokolo, kalbėjo, kad mamai yra trauma, bet pareigūnas nieko nesiaiškino, nieko neužfiksavo, teigė, kad žiūri situaciją. Į policijos komisariatą vyko tėvas, motina, jos draugė ir ji. Mamai labai skaudėjo, ji diktavo, ką rašyti pareiškime, ir liudytoja rašė. Medikų nekvietė, nes mama pati galėjo nuvažiuoti iki jų. Jai nuo smūgio skaudėjo ir po komisariato jie nuvažiavo į ligoninę. Mama po įvykio šlubavo, koją toje vietoje, kur buvo suduotas smūgis, jai dar skaudėjo 1-2 mėnesius. Kai buvo konfliktas, vaikai, tame tarpe ir jos dukra, buvo kieme. Pažymėjo, kad V. B. smurtauja ne pirmą kartą (1 t., b. l. 153-155).

H. B. ir S. B. 2017 m. birželio 9 d. pareiškime, adresuotame Vilniaus apskrities VPK Vilniaus miesto 2 PK, nurodyta, kad 2017 m. birželio 9 d. jie buvo savo namuose (duomenys neskelbtini), kartu su nepilnamete anūke ir dukra R. M., kuri laikinai buvo išvažiavusi į parduotuvę. Apie 18.00 val. išgirdo, kad laužiamasi į jiems priklausančias patalpas. V. B. ir V. B. išlaužė įeinamųjų durų spyną, taip pat viduje esančių durų spyną, išmetė į lauką jų daiktus bei paliktus pinigus. Be to, V. B. su metaliniu strypu trenkė H. B. į ranką ir koją, dėl ko gavo traumas. Visi daiktai buvo išmėtyti, baldai sudarkyti, pareiškėjai patyrė moralinę ir turtinę žalą, buvo suniokotas turtas. Viską matė nepilnametis vaikas. Pareiškėjų teigimu, nėščia moteris elgiasi nepagarbiai ir įžūliai, kelia ranką, vaikas patyrė išgąstį (1 t., b. l. 5).

Tyrimo metu apklausta H. B. nurodė, kad 2017 m. birželio 9 d., apie 18.00 val., jai būnant savo gyvenamojoje vietoje (duomenys neskelbtini), į duris paskambino atvykusi į svečius dukra, kuri jai paliko mažametę anūkę G. M., kad galėtų trumpam nuvažiuoti į parduotuvę nusipirkti reikiamų produktų gimtadieniui. Atidariusi duris H. B., pamatė kieme, šalia laiptų stovinčias tris moteris, kurios buvo jai žinomos – tai namo bendraturtės V. B., V. B. ir D. K.. V. B. rankose turėjo metalinį strypą. H. B., palydėjusi dukrą, uždarė duris. Po kurio laiko anūkė paprašė eiti pasivaikščioti į lauką. Kai jos išėjo, lauke nieko nebuvo, todėl ramiai nuėjo už namo. Po 5-10 minučių išgirdo triukšmą ir V. B. balsą, ir pamatė, kad yra sulaužyta įėjimo durų spyna, atidarytos durys, o viduje buvo V. B. ir V. B., kurios laužė ir vidines duris į patalpas Nr. 1-11. Šias aplinkybes patvirtina ir nuotraukos, kurias ji darė viso konflikto metu. H. B. viską fiksuojant atėjo jos vyras S. B., kuris prašė V. B. ir V. B. nelaužyti durų. Joms toliai laužiant duris, jis iškvietė policijos pareigūnus. H. B. stovint šalia jos įėjimo į patalpas ir fotografuojant, V. B., išėjusi iš patalpos Nr. 1-10, jai stipriai vieną kartą trenkė metaliniu strypu į kairės kojos išorinę šlaunies dalį, dėl ko ji suklupo ir pajuto didelį skausmą. Iš V. B. elgesio suprato, kad ji jos nekenčia, be to, ji sakė, kad užmuš. Tada Vaida tiesiog nuėjo ir toliau iš patalpų Nr. 1-10 – 1-12 į lauką nešiojo H. B. priklausančius daiktus, kalbėjo necenzūriniais žodžiais ant jos ir jos vyro Stanislavo, H. B. dukrai R. M. nurodė išeiti, kadangi ji čia negyvena. Viso konflikto metu H. B. ir jos vyras necenzūrinių žodžių nenaudo ir viso konflikto metu tylėjo. V. B. konflikto metu labai garsiai rėkė, kad yra mušama jos nėščia dukra, ir prašė pagalbos. H. B. stovint ir fotografuojant, prie jos pribėgo V. B., čiupo už H. B. priklausančio telefono ir aktyviais veiksmais bandė atimti, tačiau jai to padaryti nepavyko, o grumtynių metu H. B., traukdama telefoną į save, trenkė sau į krūtinę, dėl ko atsirado mėlynė. Nepavykus atimti telefono, Vaida pradėjo mindyti ir šokinėti ant lauke buvusių daiktų. Po kurio laiko atvyko policijos pareigūnai, kurie pasiūlė rašyti pareiškimą, dėl ko H. B. nuvažiavo į antrąjį policijos komisariatą ir parašiau pareiškimą. H. B. pažymėjo, kad patalpomis Nr. 1-10 – 1-12 naudojosi ir turėjo raktus, kadangi turi Vilniaus apylinkės teismo 2013 m. spalio 14 d. sprendimą, kuriuo jiems leista Registrų centre įregistruoti ginčo patalpą Nr. 1-10; šias aplinkybes patvirtina ir antstolio 2017 m. birželio 1 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas, kuriame yra užfiksuota, kad antstolis yra įleidžiamas H. B. vyro S. B. į patalpas Nr. 1-10 ir 1-12, nuo minėtų patalpų jie turėjo raktą. Šias patalpas, H. B. teigimu, L. B. 2013 m. gegužės 8 d. padovanojo jos vyrui S. B.. Prie paaiškinimo H. B. pateikė kompaktinį diską su nuotraukomis, kuriose užfiksuota V. B. ir V. B. netinkamas elgesys ( ikiteisminio tyrimo Nr. M-1-01-57571-17 medžiagos 22-23 l.).

Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus 2017 m. birželio 12 d. specialisto išvadoje Nr. G 1830/2017(01) nurodyta, kad H. B. nustatyta kairės šlaunies poodinė kraujosruva su aplinkiniu minkštųjų audinių patinimu, padaryta kietu ribotą paviršių turinčiu daiktu, kairės krūties, krūtinės ląstos dešinės pusės poodinės kraujosruvos, padarytos kietu buku daiktu (daiktais), galimai tiriamosios nurodytu laiku – 2017 m. birželio 9 d., sužalojimai vertinami nežymiu sveikatos sutrikdymu (1 t., b. l. 8-9).

H. B. į bylą pateikė nagrinėjamo įvykio metu ir vietoje jos padarytas foto nuotraukas, įrašytas į kompaktinį diską bei atspausdintas (b. l. 10-13, 141-142; ikiteisminio tyrimo Nr. M-1-01-57571-17 medžiagos 20 l.); taip pat jos patirtų sužalojimų nuotraukas (1 t., b. l. 14-15).

Iš bendrojo pagalbos centro Vilniaus skyriaus 2017 m. rugsėjo 19 d. rašto matyti, jog 2017 m. birželio 9 d. informacinėje sistemoje yra užregistruoti trys pranešimai dėl įvykių adresu (duomenys neskelbtini). Skambinta iš telefonų, kurių abonentų numeriai (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) ir iš telefono be SIM kortelės, kurio IMEI Nr. (duomenys neskelbtini) (1 t., b. l. 98).

Byloje yra kompaktinis diskas su minėtų skambučių skaitmeninių garso įrašų kopijomis, iš kurių matyti, kad S. B. bendruoju pagalbos telefonu 2017 m. birželio 9 d. skambino du kartus: 18.11 val. ir 18.23 val., 18.23 val. nurodydamas, kad buvo sumušta moteris, pamėlynavo koja; R. M. skambino vieną kartą – 18.20 val., nurodydama, kad muštynės, kad V. B. ranka sudavė mamai į veidą, atsirado mėlynė (1 t., b. l. 100).

Iš teismui pateiktų policijos registruojamų įvykių registro duomenų matyti, kad:

2017 m. birželio 9 d., 18.12 val. bendruoju pagalbos telefonu skambino S. B. ir pranešė, kad į jo namą laužiasi, duris laužo agresyvūs kaimynai, vyksta konfliktas. Greitosios medicininės pagalbos atsisako. Informacijoje apie patikrinimą nurodyta, kad jokio smurto nebuvo, vysta teismo procesas (įvykio Nr. ROIK 011700310633; b. l. 105);2017 m. birželio 9 d., 18.20 val. bendruoju pagalbos telefonu skambino R. M., kuri nurodė, kad kaimynė V. B. išlaužė pranešėjos namo spynas, sudavė ranka į veidą jos mamai H. B.. Namuose yra mažamečių vaikų. Greitosios medicininės pagalbos atsisako. Papildomoje informacijoje nurodyta, kad įvykis susijęs su ROIK 011700310633 (1 t., b. l. 106).

Byloje yra pateiktas 2017 m. rugsėjo 12 d. antstolio Valdo Čegliko faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas Nr. 116-17-1442 dėl vaizdo įrašų ir fotonuotraukų, padarytų 2017 m. birželio 9 d. (1 t., b. l. 144-149), bei kaltinamosios pateiktas kompaktinis diskas su vaizdo įrašu (1 t., b. l. 150).

Byloje yra pateiktas pareigūno R. P. vaizdo įrašas, jo filmuotas, atvykus į įvykio vietą (1 t., b. l. 157-158).

Byloje pateikti teismų sprendimai, patalpų planai, kiti dokumentai, susiję su patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), išsidėstymu bei naudojimosi jomis tvarka (1 t., b. l. 114, 116-125; 2 t., b. l. 6-9; ikiteisminio tyrimo Nr. M-1-01-57571-17 medžiagos 2-17 l.).

Dėl duomenų vertinimo ir teismo išvadų

BK 140 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino, baudžiamas viešaisiais darbais arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki vienerių metų. Taigi, sprendžiant dėl asmens kaltės padarius šią nusikalstamą veiką, remiantis byloje esančiais įrodymais, turi būti nustatyta, kad būtent kaltinamojo (kaltinamosios) neteisėti veiksmai (mušimas ar kitoks smurtavimas) sukėlė nukentėjusiam fizinį skausmą, nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino.

BK 2 straipsnio 4 dalyje nustatyta, jog pagal baudžiamąjį įstatymą asmuo atsako tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką. Tai reiškia, kad kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, o turi būti nustatoma dėl kiekvienos nusikalstamos veikos. Baudžiamojo proceso įstatymo normos draudžia, esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių, priimti apkaltinamąjį nuosprendį ar veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti. Sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių negali būti, t. y. nėra galimybės jų pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 16 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-164-895/2016).

BPK 20 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teismo vidinis įsitikinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, t. y. jis turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Viena svarbiausių įrodymų vertinimo sąlygų, kurios privalo laikytis teismai, yra ir ta, kad turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 11 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-93-788/2017). Nagrinėjamu atveju svarbu pažymėti ir tai, jog kasacinės instancijos teismas yra ne kartą išaiškinęs, jog tokiu atveju, kai nustatoma, kad nusikalstama veika galimai buvo įvykdyta, dalyvaujant asmenims, kurių santykiai yra konfliktiški, teismas turi labai įdėmiai ir atidžiai vertinti proceso dalyvių parodymų patikimumą, taip pat vertinti konfliktinėje situacijoje esančių asmenų elgesio, be kita ko, ir inicijuojant įvairius teisinius procesus, motyvus bei tikslus.

Teismas pripažįsta, kad aukščiau nurodyti byloje surinkti ir teisiamajame posėdyje ištirti duomenys, tarp jų kaltinamosios, nukentėjusiosios, liudytojų paaiškinimai teisme, taip pat specialisto išvada, kiti dokumentai – nukentėjusiosios pareiškimas, pateiktos nuotraukos, išrašai iš Bendrojo pagalbos centro, Policijoje registruojamų įvykių registro, antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolai, teismų sprendimai, planai, Nekilnojamojo turto registro duomenys, vaizdo įrašai, pripažintini įrodymais (BPK 20 str. 2 d.).

Iš kaltinamosios V. B., taip pat nukentėjusiosios H. B. bei teisme apklaustų liudytojų S. B., V. B., R. M., D. D., D. K., A. K. paaiškinimų teisiamojo posėdžio metu nustatyta, kad įvykio dieną, t. y. 2017 m. birželio 9 d., vakare, apie 17.00 – 18.00 val. nukentėjusiosios dukra R. M., atvykusi pas savo tėvus (H. B. ir S. B.) į (duomenys neskelbtini), tėvų priežiūrai paliko savo dukrą ir išvyko asmeniniais reikalais. R. M. išvykus, kaltinamoji V. B. bei jos mama liudytoja V. B. (dalyvaujant ir kitiems asmenis: kaltinamosios seneliui J. B., dėdei L. B., dėdės sūnui Andžejui) nusprendė įeiti į (duomenys neskelbtini), esančias patalpas, plane pažymėtas Nr. 1-10, 1-11, 1-12. Pagal byloje esančius duomenis (išrašą iš Nekilnojamojo turto registro, teismų sprendimus), gyvenamosios patalpos, esančios (duomenys neskelbtini), tarp jų ir patalpos Nr. 1-10, 1-11, 1-12, bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso S. B., V. B., V. B., A. K., D. K. ir kitiems byloje nedalyvavusiems asmenims; naudojimosi gyvenamojo namo patalpomis tvarka nėra įregistruota. Dėl naudojimosi šio gyvenamojo namo patalpomis tarp nukentėjusiosios ir jos sutuoktinio – liudytojo S. B. bei kitų asmenų – kaltinamosios, liudytojų V. B., A. K., D. K. yra kilęs ne vienas ginčas, kuris buvo sprendžiamas teisme. Be kita ko, tiek iš byloje esančių dokumentų, tiek ir iš apklaustų asmenų paaiškinimų, akivaizdu, jog tarp nukentėjusiosios bei jos sutuoktinio ir kaltinamosios yra kilęs ginčas ir dėl patalpų Nr. 1-10, 1-11, 1-12. Įvertinus byloje esančių teismų sprendimų, 2017 m. birželio 1 d. antstolio M. D. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo duomenis, byloje apklaustų asmenų paaiškinimus, darytina išvada, jog įvykio dieną vyko konfliktas tarp nukentėjusiosios ir jos sutuoktinio S. B. bei kaltinamosios ir jos mamos V. B., kurios, negalėdamos atrakinti įėjimo į patalpas Nr. 1-10 durų, jas išlaužė, o po to, nulaužė ir spyną, kuria buvo užrakintas įėjimas į patalpas Nr. 1-11, 1-12 ir išnešė iš šių patalpų jose buvusius nukentėjusiosios šeimos daiktus. Iš esmės dėl šių aplinkybių byloje ginčo nėra.

Nukentėjusiosios teigimu, kaltinamajai nešant iš paminėtų patalpų nukentėjusios šeimos daiktus, o nukentėjusiajai telefonu visa tai fiksuojant, joms abiem esant lauke, prie įėjimo į patalpas Nr. 1-10, kaltinamoji, paėmusi geležinį strypą, trenkė nukentėjusiajai į kairį delną, po to visa jėga pataikė jai į kairės kojos šlaunį ir pabėgo; be to, prieš atvažiuojant pareigūnams, norėjo atimti iš nukentėjusiosios mobilųjį telefoną, kuriuo ji fiksavo įvykį, ir tempė už telefono nukentėjusiąją į save, tačiau atbėgęs nukentėjusiosios vyras suėmė nukentėjusiajai iš nugaros per juosmenį ir traukė link savęs, tuo metu telefoną laikė tiek kaltinamoji, tiek ir nukentėjusioji; vyrui patraukus nukentėjusiąją, kaltinamoji telefoną paleido, kaltinamosios paleistas telefonas atsitrenkė nukentėjusiajai į krūtinę, po ko atsirado mėlynė. Šias aplinkybes teigia matę ir patvirtino liudytojais apklausti nukentėjusiosios vyras S. B., jos dukra R. M. ir dukros draugė D. D.. Tuo tarpu kaltinamoji bei jos mama – liudytoja apklausta V. B. neigia buvus tokias aplinkybes ir teigia, kad jokio kontakto tarp kaltinamosios ir nukentėjusiosios įvykio metu nebuvo. Liudytojos D. K. ir A. K. taip pat nurodė, kad tokių aplinkybių nematė, tačiau jos įvykio vietoje jo metu buvo epizodiškai, o ne nuolatos, todėl jų paaiškinimai esminės reikšmės byloje neturi.

Nagrinėjamoje byloje esantys faktiniai duomenys neabejotinai patvirtina, kad kaltinamosios ir nukentėjusiosios santykiai yra konfliktiški. Byloje kaltinamosios kviesti liudytojai iš esmės palaiko jos išsakytą poziciją, nukentėjusios kviesti liudytojai nurodo faktiškai tokias pačias įvykio aplinkybes, kokias teismui paaiškino nukentėjusioji, o kaltinamosios ir nukentėjusiosios pozicijos dėl smurto prieš nukentėjusiąją yra iš esmės skirtingos. Esant tokioms nustatytoms aplinkybėms ir akivaizdžiam kaltinamosios (bei jos kviestų liudytojų) ir nukentėjusiosios (bei jos kviestų liudytojų) tarpusavio priešiškumui, kiekvieno jų paaiškinimai turi būti vertinami itin atsargiai ir jais remiamasi tik toje apimtyje, kiek juos patvirtina kiti byloje esantys įrodymai. Tas pats pasakytina ir apie byloje apklaustų liudytojų, kurių dalis yra kaltinamosios ir nukentėjusiosios šeimos nariai, paaiškinimų vertinimą.

Pagal byloje esančius objektyvius duomenis, nustatyta, jog nukentėjusiajai 2017 m. birželio 9 d. galėjo būti padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas, kadangi jai specialisto išvada yra konstatuoti šie sužalojimai: kairės šlaunies poodinė kraujosruva su aplinkiniu minkštųjų audinių patinimu, padaryta kietu ribotą paviršių turinčiu daiktu, kairės krūties, krūtinės ląstos dešinės pusės poodinės kraujosruvos, padarytos kietu buku daiktu (daiktais), galimai tiriamosios nurodytu laiku – 2017 m. birželio 9 d. Kraujosruva kairės nukentėjusiosios šlaunies viršuje užfiksuota ir VšĮ Vilniaus universitetinės ligoninės 2019 m. birželio 9 d. paciento apžiūros lape. Ši kraujosruva užfiksuota ir nukentėjusiosios pateiktose nuotraukose. Be to, iš Bendrojo pagalbos centro bei Policijoje registruojamų įvykių registro duomenų nustatyta, kad 2017 m. birželio 9 d. vakare, tarp 18.11 val. ir 18.23 val. bendruoju pagalbos telefonu buvo skambinta tris kartus. Pirmasis pagalbą 18.11 val. kvietė nukentėjusiosios vyras S. B., nurodydamas, kad vyksta konfliktas dėl įsilaužimo. Antrą kartą bendruoju pagalbos telefonu 18.20 val. skambino nukentėjusiosios dukra R. M., kuri nurodė, kad konflikto metu smurtaujama, jos mamai ranka sudavė į veidą, atsirado mėlynė. Trečią kartą S. B. skambino 18.23 val. pakartotinai, teigdamas, jog buvo sumušta moteris, pamėlynavo koja. Taigi byloje yra duomenų apie nukentėjusios 2017 m. birželio 9 d. patirtus sužalojimus, tačiau, teismo vertinimu, byloje esančių įrodymų visuma nepatvirtina, kad specialisto konstatuotus sužalojimus sukėlė kaltinamosios smurtiniai veiksmai.

Visų pirma, atkreiptinas dėmesys į liudytojų M. M. ir R. P., t. y. pareigūnų, atvykusių į įvykio vietą pagal iškvietimą, paaiškinimus bei jų užfiksuotas aplinkybes. Abu šie liudytojai pakankamai tiksliai atsiminė įvykio aplinkybes: nurodė įvykio vietą, adresą, jame dalyvavusius asmenis, priežastį, dėl ko buvo iškviesti pagal pirmą S. B. skambutį Bendrajam pagalbos centrui, prisiminė, ką pamatė, atvykę į įvykio vietą, tačiau nei vienas iš pareigūnų neprisiminė, kad atvykus būtų aiškinamos aplinkybės dėl sumušimo, kad būtų reiškiami tokie kaltinimai ar rodomos patirtos traumos (sumušimai). Be to, ir išraše iš Policijoje registruojamų įvykių registro skiltyje „Papildoma informacija apie patikrinimą“ pažymėta, jog „Jokio smurto nebuvo, nukreipti į 2 PK“. Nors pareigūnai teisme paaiškino, kad jie galėjo nepastebėti (nematyti) antrojo ir trečiojo iškvietimų ir galėjo vykti į įvykio vietą tik pagal pirmą iškvietimą, kurio metu apie smurtą nepranešta, iš paminėto išrašo matyti, kad antrasis iškvietimas buvo susietas su pirmuoju, o esanti papildoma informacija patvirtina, jog net ir iš karto po įvykio pareigūnai pranešė, jog smurto nebuvo. Į nagrinėjamo įvykio vietą vyko tik šie du pareigūnai pagal visus tris iškvietimus, tai patvirtina Vilniaus aps. VPK Patrulių rinktinės 2017 m. rugsėjo 4 d. raštas bei pareigūnų paaiškinimai.

Antra, įvertintinas nukentėjusiosios H. B. pozicijos (ne)nuoseklumas. Priminiame pareiškime policijos komisariatui, kurį pasirašė nukentėjusioji ir jos vyras, o surašė jos dukra R. M., nurodyta, kad V. B. jai su metaliniu strypu trenkė per ranką ir koją, apie epizodą, susijusių su krūtinės sužalojimu, nenurodyta; be to, apie tai, kad įvykio aplinkybes matė jos dukra R. M. ir dukros draugė D. D. taip pat nepažymėta. Atliekant specialisto tyrimą (abdukciją), nukentėjusioji specialistui teigė, kad kaltinamoji nukentėjusiajai metaliniu laužtuvu trenkė per kairę koją, grumtynėse dėl telefono sužalojo krūtinę, tačiau apie smūgį į ranką neužsiminė. Taip pat apie smūgį į delną nukentėjusioji nenurodė ir apklausiama tyrimo metu. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad nukentėjusioji kartu su pareiškimu teismui pateikė geležinio strypo nuotrauką, tačiau bylos nagrinėjimo metu paaiškėjo, kad ne su tokiu daiktu (įrankiu) buvo laužiamos durys. Pažymėtina, kad nukentėjusioji teisme teigė, jog po smūgio į ranką ir koją sudavimo, kaltinamoji pabėgo, tačiau aplinkybių, kada ir kaip ji vėl atėjo į įvykio vietą nepaaiškino, o nei kaltinamoji, nei liudytoja V. B. nenurodė, kad kaltinamoji būtų išėjusi iš įvykio vietos iki atvyko pareigūnai. Vertinant liudytojo S. B. paaiškinus, atkreiptinas dėmesys, kad jis vienintelis nurodė, jog kaltinamoji grasino nukentėjusiajai prieš suduodama smūgius, tokių aplinkybių nenurodė nei nukentėjusioji, nei jos dukra ir dukros draugė; be to, jis teigė, kad po smūgių žmonai į ranką ir koją sudavimo, visi išsilakstė, bet nėra aišku, kaip po to visi ir kas tokie tiksliai grįžo į įvykio vietą, o, kaip minėta, kaltinamoji ir jos mama teigė buvusios visą laiką įvykio vietoje.

Trečia, įvertintini liudytojų R. M., kuri yra nukentėjusiosios dukra, ir D. D. (R. M. draugės) paaiškinimų patikimumas. Visų pirma, kaip minėta, pirminiame nukentėjusiosios pareiškime nėra nurodyta aplinkybių, kad šios liudytojos matė įvykį ir jame dalyvavo, nors byloje nustatyta, kad būtent R. M. savo ranka rašė šį pareiškimą, tekstą diktuojant nukentėjusiajai. Jis visi trys (nukentėjusioji, jos vyras bei dukra) dalyvavo, rašant šį pareiškimą, todėl abejotina, kad visi trys asmenys iš streso galėjo pamiršti tokį faktą. Be to, atkreiptinas dėmesys į liudytojos R. M. skambučio Bendrajam pagalbos centrui pateiktą informaciją. Ji 18.20 val. skambučio metu nurodė, kad V. B. jos mamai ranka trenkė į veidą, t. y. nurodė faktines įvykio aplinkybes, kurios kategoriškai skiriasi nuo pareikšto kaltinimo ir vėliau duotų nukentėjusiosios bei šios liudytojos paaiškinimų. Teismas sutinka, kad iš streso kreipiantis pagalbos gali būti nurodytos netikslios, neišsamios aplinkybės, tačiau kelia pagrįstų abejonių šios liudytojos paaiškinimai skambučio metu, kai jos nurodytos aplinkybės yra iš esmės skirtingos nuo pareikštų kaltinimų. Be to, nukentėjusioji ir liudytojos R. M. bei D. D. skirtingai nurodo šių liudytojų atsiradimo įvykio vietoje aplinkybes. Nukentėjusioji teigia, kad liudytojos tiesiog grįžo į įvykio vietą tuo metu, kai buvo suduodami smūgiai nukentėjusiajai, o liudytojos teigia, kad nukentėjusioji paskambino liudytojai R. M. ir liepė grįžti namo, nes vyksta konfliktas.

Ketvirta, įvertintina įvykių seka nagrinėjamu atveju. Anot nukentėjusiosios, jos vyro ir paminėtų liudytojų (R. M. bei D. D.), liudytojos buvo išvykusios į parduotuvę, grįžo į įvykio vietą būtent tuo metu, kai buvo suduodami smūgiai nukentėjusiajai į ranką ir koją (liudytojos matė smūgį į koją), po ko jos nuėjo ieškoti nuo skausmo vaistų, o iš namų išėjo ir įvykio vietą pamatė vėlgi būtent tuo momentu, kai, nukentėjusiosios ir liudytojų teigimu, vyko grumtynės dėl telefono ir buvo sužalota nukentėjusiosios krūtinė. Po to pagal liudytojų paaiškinimus, jos išvyko į vaistinę nupirkti nukentėjusiajai nuo skausmo vaistų, palikus R. M. mažametę dukrą konflikto vietoje, kurioje, anot jų, buvo smurtaujama. Įvertinus tai, kad pirminiame pareiškime nebuvo nurodyta, jog šios liudytojos matė įvykį, taip pat tai, jog konflikto trukmė nuo pagalbos iškvietimo iki pareigūnų atvykimo sudaro 16 minučių, per kurias liudytojos grįžo į įvykio vietą, pamatė smūgius, ieškovo vaistų, o jų neradusios vėl išvyko ir grįžo atvykus pareigūnams, šios aplinkybės kelia abejonių. Juolab kad ir kiti apklausti liudytojai įvykio vietoje nematė R. M. bei D. D. iki atvyko pareigūnai.

Penkta, minėta, kad kaltinamąją bei nukentėjusiąją ir jų artimuosius sieja konfliktiniai santykiai, be to, liudytojų S. B., R. M. bei D. D. paaiškinimai vertinti ypatingai atidžiai dėl jų suinteresuotumo bylos baigtimi. Be kita ko, pastebėtina ir tai, kad nukentėjusioji, siekiant bylą baigti taikiai, po taikinamojo posėdžio nukentėjusiajai siūlė taikos sutarties sąlygas, susijusias ne su nagrinėjama byla, bet su jų nagrinėjama civiline byla dėl leidimo be bendraturčių sutikimo gavimo.

Šešta, dėl kaltinamosios pateikto vaizdo įrašo, kuriame, anot kaltinamosios yra užfiksuota nukentėjusioji po jos nurodomų smūgių sudavimo, vaikštanti įprastai ir nešiojanti 5 metų vaiką, teismo vertinimu, šis įrašas nei patvirtina, nei paneigia kaltinamosios nurodytas aplinkybes, kadangi teismas negali būti tikras, jog įraše nurodytas laikas: 18.25 val. atitinka tikrovę.

Apibendrinant tai, kas išdėstyta aukščiau, darytina išvada, kad byloje yra esminių prieštaravimų, kurių teismui nepavyko pašalinti, dėl nagrinėjamo įvykio aplinkybių bei pagrindo abejoti nukentėjusiosios ir liudytojų S. B., R. M. bei D. D. paaiškinimais. Teismas, įvertinęs byloje esančių įrodymų visumą, sprendžia, kad byloje nėra surinkta pakankamų ir patikimų įrodymų, kurie leistų neabejotinai patvirtinti, jog H. B. nustatyti sužalojimai (kairės šlaunies poodinė kraujosruva su aplinkiniu minkštųjų audinių patinimu, kairės krūties, krūtinės ląstos dešinės pusės poodines kraujosruvos) buvo padaryti tyčiniais V. B. veiksmais, jai 2017 m. birželio 9 d., 18.00 val., patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), metaliniu strypu sudavus H. B. į ranką ir koją bei iš rankų bandant atimti mobilųjį telefoną.

Kadangi asmuo nusikalstamos veikos padarymu gali būti pripažintas tik kai neabejotinai nustatytos visos aplinkybės, susijusios su jam inkriminuojama veika, taip pat neabejotinai nustačius jo kaltę dėl atitinkamos nusikalstamos veikos padarymo, teismas, įvertinęs jau minėtų įrodymų visumą, sprendžia, kad V. B. išteisintina kaip nepadariusi veikos, turinčios nusikaltimo požymių (BPK 303 str. 5 d. 1 p.). Dėl nurodyto nukentėjusiosios civilinis ieškinys paliktinas nenagrinėtas (BPK 115 str. 3 d. 2 p.), jos prašymas dėl išlaidų atstovo paslaugoms apmokėti netenkintinas. Iš nukentėjusiosios kaltinamajai priteistinos jos išlaidos gynėjo bei antstolio paslaugoms apmokėti (700 Eur + 80 Eur + 200 Eur; BPK 105 str. 6 d.).

V. B. reikalavimas dėl 1 000 Eur žalos atlyginimo iš H. B. nenagrinėtinas, kadangi toks reikalavimas nebuvo pareikštas byloje, o išsakytas tik baigiamųjų kalbų metu.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 297 ir 298 straipsniais, 301-305 straipsniais ir 307 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

V. B. išteisinti pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 1 dalį, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 str. 5 d. 1 p).

Priteisti iš H. B. V. B. 980 Eur (devynis šimtus aštuoniasdešimt eurų) proceso išlaidų.

H. B. civilinį ieškinį palikti nenagrinėtą, jos prašymo priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas netenkinti.

Nuosprendis per dvidešimt dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.