Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Klaipėdos apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Gumuliauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Laimutės Jokubauskaitės, Alonos Romanovienės, sekretoriaujant Jurgitai Žvilauskienei, dalyvaujant pareiškėjos T.Ž. atstovui advokatui A.P., atsakovų atstovui M.P., 2011 m. balandžio 26 d. viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų T.Ž. ir nepilnametės D.B., atstovaujamos įstatyminės atstovės T.Ž., skundą atsakovams – Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų departamento Socialinės paramos skyriui bei Klaipėdos miesto savivaldybės administracijai, atstovaujamai Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų departamento Socialinės paramos skyriaus, tretiesiems suinteresuotiems asmenims – Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų departamento Socialinės paramos skyriaus vedėjai A.L. ir Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų departamento Socialinės paramos skyriaus specialistei V.J. dėl Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų departamento Socialinės paramos skyriaus 2010-04-19 sprendimo Nr. (23..45.)-SP13-2460 „Dėl socialinės pašalpos T.Ž.“ panaikinimo, 300 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo bei 5 procentų metinių palūkanų priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Paduodamas skundas pavadintas papildomu skundu nurodant, jog Klaipėdos apygardos administraciniam teismui buvo paduotas skundas dėl Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų departamento Socialinės paramos skyriaus 2010 m. kovo 15 d. (skunde nurodyta 2003 m. kovo 15 d.) sprendimo Nr. (23.27.)-SP13-1648 ir 2010 m. vasario 20 d. sprendimo Nr. (23.27.)-SP13-1134 panaikinimo bei turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo. Pažymima, kad po minėto skundo pateikimo teismui, 2010 m. balandžio 30 d. gavo dar vieną sprendimą, t.y. 2010 m. balandžio 19 d. sprendimą Nr. (23.45.)-SP13-2460 „Dėl socialinės pašalpos T.Ž.“, kurį taip pat prašo panaikinti kaip neteisėtą ir nepagrįstą. Skunde teigiama, jog Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų departamento Socialinės paramos skyrius neteisėtai reikalauja pateikti pareiškėjos T.Ž. buvusio sutuoktinio Vokietijos Respublikos piliečio O.B., niekada negyvenusio ir nedirbusio Lietuvos Respublikoje, duomenis apie jo veiklą ir pajamas, nes tokie duomenys jai nėra žinomi, atsakovo reikalavimai yra neteisėti, prieštarauja įstatymui ir jos bei nepilnametės dukters teisėms gauti piniginę socialinę paramą ir kompensaciją už šildymą, karštą bei šaltą vandenį. Teigia, kad atsakovo veiksmai prieštarauja moralei, protingumo ir sąžiningumo principams, todėl turi būti atlyginta padaryta žala „kadangi atsakovas nesiliauja naujų provokacijų ir deda vis daugiau naujų pastangų numarinti nepilnametį vaiką ir jos motiną bado mirtimi“. Taip pat prašoma priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjos apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką painformuotos tinkamai (t. 2, b.l. 81). Pareiškėjos T.Ž. 2011 m. balandžio 26 d. prašymas atidėti bylos nagrinėjimą dėl jos ligos (t. 2, b.l. 85) netenkintas, nenustačius Administracinių bylų teisenos įstatymo 80 straipsnio 1 dalyje numatytų bylos nagrinėjimo atidėjimo pagrindų. Administracinių bylų teisenos įstatymo 80 straipsnio 1 dalis numato, kad teismas gali atidėti bylos nagrinėjimą, jeigu į posėdį neatvyko proceso šalis, kai teismas nusprendžia, kad be jos negalima išnagrinėti bylos, arba kai būtina išreikalauti naujus įrodymus ir kitais reikiamais atvejais. Pareiškėja serga nuo 2011 m. kovo 14 d. (t. 2, b.l. 58). Savo prašymuose atidėti bylos nagrinėjimą ji nenurodo, kad norėtų pateikti naujus įrodymus nagrinėjamoje byloje ar papildyti skundo argumentus (t. 2, b.l. 57, 69, 85). 2011 m. balandžio 13 d. teismo posėdyje pareiškėjos atstovas advokatas A.P. buvo įpareigotas išsiaiškinti, ar pareiškėja pageidauja pateikti papildomus įrodymus, jei taip – juos pateikti teismui (t. 2, b.l. 78-79). 2011 m. balandžio 26 d. teismo posėdžio parengiamojoje dalyje, kurios pagrindinis tikslas – nustatyti, ar galima bylą nagrinėti iš esmės teismo posėdyje, advokatas A.P. paaiškino, kad telefoninio pokalbio metu su pareiškėja T.Ž. išsiaiškino, jog ji jokių naujų įrodymų pateikti nepageidauja, išskyrus A. pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuris kartu su atsiliepimu jau yra pateiktas atsakovų ir yra įsiūtas pirmame bylos tome, puslapyje 52-53. Teisėjų kolegija nusprendė, kad šalių lygiateisiškumo ir rungtyniškumo principas nebus pažeistas, nes pareiškėja T.Ž., o tuo pačiu ir nepilnametė D.B. (kadangi šios pareiškėjos reikalavimas yra išvestinis) yra atstovaujamos advokato, joms sudaryta galimybė pristatyti savo bylą tokiu būdu, kuris nepastatytų pareiškėjų į žymiai nepalankesnę padėtį, palyginus su oponentu (t.y. atsakovais), tuo užtikrinant jų realias ir efektyvias teises. Pažymėtina, kad skundas šioje byloje priimtas nagrinėti 2010 m. gegužės 7 d. nutartimi (t. 1, b.l. 4-7), byla iki pastarojo teismo posėdžio šešis kartus buvo skiriama nagrinėti teismo posėdžiuose ir bylos nagrinėjimas atidedamas arba byla stabdoma pareiškėjos prašymu (t. 1, b.l. 119-122, 147-148, 162-163, t. 2, b.l. 38-40, 65-66, 78-79), pareiškėja prašyme atidėti bylos nagrinėjimą nenurodo numatomo gydymosi laikotarpio ar konkretaus siekio asmeniškai dalyvauti teismo posėdyje (pateikti naujus įrodymus, nurodyti papildomus argumentus dėl bylai reikšmingų aplinkybių ar pan.), todėl atidedant bylos nagrinėjimą dėl pareiškėjos ligos, jos nagrinėjimas galėtų užsitęsti pernelyg ilgai ir, kaip nurodyta aukščiau, nesant bylos atidėjimui įstatyminio pagrindo.

Tretieji suinteresuoti asmenys – Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų departamento Socialinės paramos skyriaus vedėja A.L. ir Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų departamento Socialinės paramos skyriaus specialistė V.J., tinkamai informuotos apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką (t. 2, b.l. 92, 93), į teismo posėdį neatvyko, atsiliepimo į skundą nepateikė.

Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 78 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad bylos šalių ar jų atstovų neatvykimas į teismo posėdį, jeigu jiems apie posėdį buvo tinkamai pranešta, nėra kliūtis bylai nagrinėti ir sprendimui priimti. Byla nagrinėjama nedalyvaujant pareiškėjoms ir tretiesiems suinteresuotiems asmenims.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja

Byloje nagrinėjamas skundas dėl Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų departamento Socialinės paramos skyriaus 2010 m. balandžio 19 d. sprendimo Nr. (23.45.)-SP13-2460 „Dėl socialinės pašalpos T.Ž.“panaikinimo, 300 000 Lt neturtinės žalos bei 5 procentų metinių palūkanų priteisimo.

Dėl reikalavimo panaikinti 2010 m. balandžio 19 d. sprendimą Nr. (23.45.)-SP13-2460 „Dėl socialinės pašalpos T.Ž.“

Bylos medžiaga nustatyta, kad 2010 m. sausio 4 d. pareiškėja T.Ž. pateikė Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos Socialinio departamento Socialinės paramos skyriui (toliau – ir Socialinės paramos skyrius, atsakovas) prašymą-paraišką (t. 1, b.l. 27-31) piniginei socialinei paramai gauti. Pareiškėja prašė skirti jos šeimai socialinę pašalpą, būsto šildymo išlaidų kompensaciją, išlaidų karštam ir šaltam vandeniui kompensaciją.

Socialinės paramos skyriaus 2010 m. vasario 20 d. sprendimu Nr. (23.27.)-SP13-1134 „Dėl piniginės socialinės paramos T.Ž.“ pareiškėjos prašymas skirti kompensaciją nebuvo patenkintas (t. 1, b.l. 55-56). Pareiškėja šį sprendimą bei atsakovo 2010 m. kovo 15 d. atsakymą Nr. (23.27.)-SP13-1648 (t. 1, b.l. 61) skundė Klaipėdos apygardos administraciniam teismui, tačiau 2010 m. gegužės 3 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. I-447-342/2010 jos skundą atsisakyta priimti (t. 1, b.l. 9-10). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. liepos 10 d. nutartimi pareiškėjos atskirasis skundas atmestas, o Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2010 m. gegužės 3 d. nutartis palikta nepakeista (t. 1, b.l. 129-132).

Skundžiamu 2010 m. balandžio 19 d. sprendimu Nr. (23.45.)-SP13-2460 „Dėl socialinės pašalpos T.Ž.“ Socialinės paramos skyrius atsisakė pareiškėjai skirti socialinę pašalpą nurodydamas, kad pareiškėja nepateikė būtinus piniginei socialinei paramai gauti dokumentus, t.y. Gyventojų registro duomenimis pareiškėja yra ištekėjusi, tačiau duomenų apie vyro veiklą bei pajamas nėra pateikusi.

Piniginės socialinės paramos nepasiturinčioms šeimoms ir vieniems gyvenantiems asmenims įstatymo (2006 m. lapkričio 21 d. įstatymo Nr. X-916 redakcija, galiojusi ginčijamo įsakymo priėmimo metu) (toliau – ir Piniginės socialinės paramos įstatymas) paskirtis – įvertinus mažas pajamas gaunančių šeimų ir vienų gyvenančių asmenų turtą ir pajamas, nustatyti valstybės teikiamos piniginės socialinės paramos dydį ir teikimo sąlygas, gavėjų teises ir pareigas, finansavimo šaltinus (1 straipsnio 1 dalis). Minėto įstatymo 3 straipsnyje numatyta, jog piniginės socialinės paramos nepasiturinčioms šeimoms ir vieniems gyvenantiems asmenims rūšys yra šios: 1) socialinė pašalpa; 2) būsto šildymo išlaidų, išlaidų šaltam ir karštam vandeniui kompensacijos. Pareiškėja pateikė prašymą dėl socialinės pašalpos, būsto šildymo išlaidų, išlaidų karštam ir šaltam vandeniui kompensacijos. Kaip jau buvo minėta, būsto šildymo išlaidų, išlaidų karštam ir šaltam vandeniui kompensacijos klausimai išspręsti Socialinės paramos skyriaus 2010 m. vasario 20 d. sprendimu Nr. (23.27)-SP13-1134 ir pareiškėjos prašymą dėl minėto sprendimo panaikinimo atsisakyta priimti įsiteisėjusia Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2010 m. gegužės 3 d. nutartimi, o skundžiamu sprendimu pareiškėjai atsisakyta skirti socialinę pašalpą.

Piniginės socialinės paramos įstatymo 5 straipsnis reglamentuoja teisę į socialinę pašalpą ir numato, kad šeima arba vienas gyvenantis asmuo turi teisę į socialinę pašalpą, jei kreipimosi metu atitinka visus šiame straipsnyje nurodytus reikalavimus: 1) nuosavybės teise turimo turto, nurodyto šio įstatymo 12 straipsnyje, vertė neviršija turto vertės normatyvo; 2) pajamos, nurodytos ir apskaičiuotos pagal šio įstatymo 15 ir 16 straipsnius, yra mažesnės už valstybės remiamas pajamas šeimai arba vienam gyvenančiam asmeniui; 3) kiekvienas vyresnis kaip 18 metų šeimos narys, vienas gyvenantis asmuo arba vaikas nuo 16 iki 18 metų atitinka bent vieną iš šio įstatymo 7 straipsnyje nurodytų sąlygų. Piniginės socialinės paramos įstatymo 7 straipsnis nustato sąlygas, kurioms esant asmenys turi teisę į piniginę socialinę paramą.

Pagal minėto įstatymo nuostatas piniginė socialinė parama gali būti skiriama šeimai ar vienam gyvenančiam asmeniui. Socialinės paramos skyriui 2010 m. sausio 4 d. pateiktame prašyme-paraiškoje piniginei socialinei paramai gauti pareiškėja T.Ž. nurodė vieno gyvenančio asmens pajamas (t. 1, b.l. 28), šeimos duomenyse socialinei paramai gauti nurodė, jog ji yra asmuo, gyvenanti viena ir auginanti vaiką (t. 1, b.l. 36).

Piniginės socialinės paramos įstatymo 19 straipsnio 1 dalis numato, kad kreipdamasis dėl piniginės socialinės paramos, pareiškėjas užpildo Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos patvirtintą prašymą-paraišką, nurodo duomenis apie save ir šeimos narius, veiklos pobūdį, turimą turtą ir šio įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 6-11 punktuose bei 2 dalyje nurodyto turto vertę, gaunamas pajamas, taip pat kitą piniginei socialinei paramai gauti būtiną informaciją. Prie prašymo-paraiškos pridedamos šeimos narių arba vieno gyvenančio asmens pažymos apie šio įstatymo 15 straipsnyje nurodytas pajamas, gautas per 3 praėjusius mėnesius iki mėnesio, nuo kurio skiriama piniginė socialinė parama, arba, jei pajamų šaltinis yra pasikeitęs, pajamas to mėnesio, nuo kurio prašoma skirti piniginę socialinę paramą. Šioje teisės normoje įtvirtinta, kad prašyme-paraiškoje pateiktų duomenų teisingumą pareiškėjas patvirtina savo parašu. Pareiškėja T.Ž. pasirašė prašyme-paraiškoje, tuo patvirtindama surašytų duomenų teisingumą. Piniginės socialinės paramos įstatymo 24 straipsnis, apibrėžiantis piniginę socialinę paramą gaunančios šeimos ar vieno gyvenančio asmens pareigas, numato, kad asmuo privalo pagal Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos patvirtintą prašymo-paraiškos formą pateikti visą ir teisingą informaciją, įrodančią šeimos arba vieno gyvenančio asmens teisę gauti piniginę socialinę paramą, bei būtinus piniginei socialinei paramai gauti dokumentus. Socialinės paramos skyriaus vyr. specialistė Z.K., priėmusi pareiškėjos prašymą-paraišką nurodė, kad nepateikti piniginei socialinei paramai skirti reikalingi dokumentai, o būtent – ištuokos liudijimas (t. 1, b.l. 31).

Piniginės socialinės paramos įstatymo 22 straipsnio 2 dalies 6 punktas numato savivaldybės administracijai teisę neskirti piniginės socialinės paramos šeimai, neįvykdžiusiai įstatymo 24 straipsnio 1 dalies 1-4 punktuose nustatytų pareigų. Skundžiamu sprendimu pareiškėjai atsisakyta skirti socialinę pašalpą, nes Gyventojų registro duomenimis ji yra ištekėjusi, tačiau duomenų apie vyro veiklą ir pajamas nėra pateikusi, o šio sprendimo teisiniu pagrindu nurodytos Piniginės socialinės paramos įstatymo 19 straipsnio 1 dalies, 24 straipsnio nuostatos bei Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2007 m. sausio 23 d. sprendimu Nr. T2-18 patvirtintų Socialinių pašalpų skyrimo ir teikimo taisyklių 5 punktas.

Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2007 m. sausio 23 d. sprendimu Nr. T2-18 patvirtintos Socialinių pašalpų skyrimo ir teikimo taisyklės (t. 1, b.l. 63, 64-67), kurios reglamentuoja Piniginės socialinės paramos nepasiturinčioms šeimoms ir vieniems gyvenantiems asmenims įstatymu nustatytų socialinių pašalpų skyrimo ir teikimo tvarką Klaipėdos miesto savivaldybėje gyvenamąją vietą deklaruojančioms šeimoms ir vieniems gyvenantiems asmenims. Taisyklių 6 punktas numato, kokie dokumentai turi būti pateikiami prie prašymo skirti socialinę pašalpą. Tarp jų: 6.3.1. punktas – santuokos, ištuokos, mirties liudijimas arba kompetentingos institucijos dokumentas, patvirtinantis santuokos, ištuokos, mirties faktą; 6.2.2. punktas – pažymos (dokumentai) apie įstatymo 15 straipsnyje nurodytas pajamas (visų, gaunančių pajamas, šeimos narių arba vieno gyvenančio asmens). Piniginės socialinės paramos įstatymo 15 straipsnis numato, kad skiriant piniginę socialinę paramą, įskaitomos visų šeimos narių arba vieno gyvenančio asmens gaunamos pajamos: su darbo santykiais susijusios pajamos; autorinis atlyginimas; pensijos ir (ar) pensijų išmokos, šalpos išmokos; dividendai; palūkanos; individualios veiklos pajamos; piniginės lėšos, gautos vaikui išlaikyti; paveldėtos lėšos, turo pardavimo ir nuomos pajamos; užsienyje ar iš užsienio valstybės gautos piniginės lėšos ir t.t. Taisyklių 5 punkte numatyta, kad jeigu iki socialinės pašalpos teikimo laikotarpio pabaigos reikiamų dokumentų pareiškėjas nepateikia, jam socialinė pašalpa neskiriama.

Pareiškėja 2010 m. vasario 8 d. skunde Socialinės paramos skyriaus vedėjai (skundas Socialinės paramos skyriuje įregistruotas 2010 m. vasario 9 d. Nr. SR12-443) nurodė, kad ištuokos liudijimas yra pas atsakovą, todėl nepagrįstai priimant jos prašymą-paraišką socialinės paramos skyriaus specialistė Z.K. nurodė, kad šis dokumentas nepateiktas (t. 1, b.l. 54). Socialinės paramos skyrius 2010 m. vasario 20 d. sprendime Nr. (23.27.)-SP13-1134 nurodė pareiškėjai, kad ji yra pateikusi teismo sprendimo kopiją, kuriame minima, jog santuoka yra nutraukta, tačiau Gyventojų registro tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos duomenimis pareiškėja yra ištekėjusi, todėl jai buvo pasiūlyta kreiptis į Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos Civilinės metrikacijos skyrių dėl duomenų apie ištuoką patikslinimo bei informuoti Socialinės paramos skyrių, kai šie duomenys bus patikslinti. Nurodyta, kad nepateikus trūkstamų duomenų iki 2010 m. balandžio 1 d., socialinė pašalpa nebus skiriama (t. 1, b.l. 55-56). Remdamasi tuo teisėjų kolegija sprendžia, kad Socialinės paramos skyrius tinkamai įvykdė Piniginės socialinės paramos įstatymo 22 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatytą pareigą pareikalauti iš pareiškėjos patekti papildomus įrodymus, informuodamas pareiškėją, kokių duomenų trūksta teigiamam sprendimui priimti ir ši informacija pareiškėjai buvo pateikta iki skundžiamo sprendimo priėmimo.

Pareiškėja 2010 m. vasario 26 d. skunde Socialinės paramos skyriaus vedėjai (skundas Socialinės paramos skyriuje įregistruotas 2010 m. kovo 1 d. Nr. SR12-653) nurodė, kad jos santuoka buvo sudaryta Vokietijoje ir nutraukta Vokietijos teisme A. mieste 2006 m. rugpjūčio 3 d., o šis sprendimas su vertimu yra pateiktas atsakovui. Pareiškėja pažymėjo, kad Klaipėdos civilinės metrikacijos skyrius atsisakė registruoti santuokos sudarymą ir nutraukimą Lietuvoje, nes pareiškėja negali pateikti būtinų dokumentų, kuriuos jai turėtų pateikti buvęs sutuoktinis, tačiau su pastaruoju jokių ryšių nepalaiko. Pareiškėja skunde nurodė, kad Socialinės paramos skyriaus veiksmai prieštarauja įstatymams ir prašė priimti sprendimą, kurį galėtų skųsti teismui (t. 1, b.l. 57). Taigi, šio skundo turinys leidžia daryti išvadą, kad pareiškėja Socialinės paramos skyriui yra pateikusi tik teismo sprendimą dėl apeliacijos, iš kurio turinio matosi, jog tarp T.Ž. ir O.B. (duomenys neskelbtini) sudaryta santuoka buvo nutraukta teismo sprendimu 2006 m. rugpjūčio 3 d. (t. 1, 50-51, 52-53). Šis sprendimas nelaikytinas kompetentingos institucijos dokumentu, patvirtinančiu ištuokos faktą, numatytu Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2007 m. sausio 23 d. sprendimu Nr. T2-18 patvirtintų Socialinių pašalpų skyrimo ir teikimo taisyklių 6.3.1. punkte. Teismo sprendimas, net ir įsiteisėjęs, automatiškai neįgyja eksteritorealumo savybės, t.y. jis neturi tiesioginės teisinės galios už savo valstybės sienų. Todėl įsiteisėjęs teismo sprendimas yra privalomas ir turi būti vykdomas tik savo valstybės teritorijoje. Užsienio valstybėje teismo sprendimas įgyja teisinę galią ir sukelia tam tikrų teisinių padarinių tik jeigu jis pripažįstamas. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 809 straipsnio 2 dalį, sprendimas dėl santuokos sudarymo ar kitokio civilinės būklės akto registravimo ar kitokių teisių registravimo viešame registre Lietuvoje turi būti pripažįstamas Lietuvos apeliaciniame teisme.

Civilinės metrikacijos taisyklių (toliau – ir Taisyklės), patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2006 m. gegužės 19 d. įsakymu Nr. 1R-160, 87 punktas numato, kad Lietuvos Respublikos piliečiai, po 1990 m. kovo 11 d. užsienio valstybėje nutraukę santuoką, privalo santuokos nutraukimą įtraukti į apskaitą gyvenamosios vietos civilinės metrikacijos įstaigoje, o Taisyklių 88 punktas numato, kad užsienio valstybėje nutrauktą santuoką įtraukiant į apskaitą, turi būti pateikiamas įsiteisėjęs užsienio valstybės teismo sprendimas nutraukti santuoką arba ištuokos liudijimas. Užsienio valstybėje nutrauktos santuokos civilinės metrikacijos įstaigoje įtraukiamos į apskaitą išrašant santuokos nutraukimo išrašą ir išduodant ištuokos liudijimus (Taisyklių 89 punktas).

Gyventojų registro įstatymo (1992 m. sausio 23 d. Nr. I-2237, redakcija, galiojanti nuo 1999 m. birželio 1 d.) 9 straipsnis reglamentuoja šiame registre tvarkomus duomenis ir numato, kad be kitų duomenų, jame tvarkomi duomenys apie šeiminę padėtį ir jos pasikeitimo datą. Pagal atsakovų byloje pateiktus Gyventojų registro tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos duomenis pareiškėja yra susituokusi (t. 1, b.l. 39). Gyventojų registro įstatymo 9 straipsnio 5 dalis numato, kad registro duomenys laikomi teisingi, kol jie nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad Socialinės paramos skyriaus išvada, jog nenuginčytais Gyventojų registro duomenimis pareiškėja yra ištekėjusi, o duomenų apie vyro veiklą ir pajamas nėra pateikusi, yra pagrįsta faktinėmis bei teisinėmis aplinkybėmis. Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2007 m. sausio 23 d. sprendimu Nr. T2-18 patvirtintų Socialinių pašalpų skyrimo ir teikimo taisyklių 4 punktas numato, jog socialinei pašalpai gauti reikalingi dokumentai pateikiami ne vėliau kaip iki socialinės pašalpos teikimo laikotarpio pabaigos, o 5 punkte imperatyviai nurodyta, kad jeigu iki socialinės pašalpos teikimo laikotarpio pabaigos reikiamų dokumentų pareiškėjas nepateikė, jam socialinė pašalpa neskiriama.

Atsiliepime nurodyta ir papildoma aplinkybė, dėl kurios socialinė pašalpa negalėtų būti paskirta, t.y., kad T.Ž. prašyme-paraiškoje nenurodė visos informacijos, o būtent – pareiškėja nurodė neturinti žemės sklypo, tačiau Nekilnojamojo turto duomenimis jai priklauso 0,2056 ha mažaaukščių gyvenamųjų namų statybai skirtas žemės sklypas. Byloje esanti medžiaga patvirtina, kad pareiškėja prašymo-paraiškos priede Nr. 2 „Turtas“ 2-je lentelėje „Žemė“ nenurodė turinti žemės sklypą (t. 1, b.l. 34), tačiau Nekilnojamojo turto registro pažymoje socialinei paramai gauti nurodyta, kad pareiškėjai nuosavybės teise priklauso 0,2056 ha žemės sklypas (duomenys neskelbtini), kurio naudojimo pobūdis mažaaukščių gyvenamųjų namų statyba (t. 1, b.l. 43-44). Tačiau aptarta aplinkybe Socialinės paramos skyrius nesivadovavo priimdamas skundžiamą sprendimą, todėl teisėjų kolegija minėtos aplinkybės nevertina, kaip skundžiamo sprendimo argumento.

Skundžiamas sprendimas atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje nurodytus individualaus administracinio akto bendruosius reikalavimus, t.y. jis pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, aiškiai suformuotos nustatytos teisės, nurodyta apskundimo tvarka; jį priėmė kompetentingas asmuo, nes Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos direktorius 2010 m. kovo 31 d. įsakymo Nr. AD1-558 1.1.1. punktu įgaliojo Socialinio departamento skyriaus vedėją A.L. Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos vardu priimti sprendimus (įsakymus) ir juos pasirašyti dėl piniginės socialinės paramos nepasiturinčioms šeimoms ir vieniems gyvenantiems asmenims skyrimo ir mokėjimo (t. 1, b.l. 24-26).

Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2007 m. sausio 23 d. sprendimu Nr. T2-18 patvirtintų Socialinių pašalpų skyrimo ir teikimo taisyklių 16-20 punktai reglamentuoja socialinės pašalpos skyrimą išimties tvarka. Pagal minėtų taisyklių 19 punktą, šeimų arba vienų gyvenančių asmenų prašymus dėl socialinės pašalpos skyrimo išimties tvarka, dokumentus bei Socialinės paramos skyriaus specialistų apsilankymo pas pareiškėjus metu surašytus buities tyrimo aktus nagrinėja Klaipėdos miesto savivaldybės paramos teikimo komisija. Nagrinėjamu atveju pareiškėja T.Ž. nebuvo pateikusi prašymo dėl socialinės pašalpos skyrimo išimties tvarka, todėl taisyklių nuostatos, reglamentuojančios socialinės pašalpos skyrimą išimties tvarka, neaktualios.

Aptartais argumentais skundžiamas sprendimas laikytinas teisėtu ir pagrįstu.

Dėl neturtinės žalos atlyginimo

Skundu prašoma priteisti 300 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo, prašymą argumentuojant tuo, „kad atsakovas nesiliauja naujų provokacijų ir deda vis daugiau naujų pastangų numarinti nepilnametį vaiką ir jos motiną bado mirtimi“, atsakovo veiksmai prieštarauja moralei, protingumo ir sąžiningumo principams.

Skundas pareikštas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio pagrindu, t.y. padaryta žala kildinama iš atsakovų, kaip viešojo administravimo subjektų, neteisėtų veiksmų.

Atsakomybės už neteisėtais veiksmais asmeniui padarytą žalą pagrindai ir sąlygos reglamentuoti Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (toliau – ir CK), kurio 6.245 – 6.250 straipsniuose įtvirtintos bendrosios deliktinės atsakomybės sąlygos. CK 6.271 straipsnis nustato deliktinės atsakomybės atvejį, kai žala atlyginama dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. CK 6.271 straipsnio 1 dalis numato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama savo darbuotojo kaltės. Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti yra būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose. Šios sąlygos yra: 1) neteisėti veiksmai ar neveikimas (CK 246 straipsnis); 2) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis); 3) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos (CK 6.247 straipsnis). Taigi, įstatymas reikalauja trijų esminių sąlygų, kurioms esant galimas žalos atlyginimas. Valstybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas atsiranda dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Deliktinės atsakomybės pagrindas yra neteisėtos veikos, žalos ir priežastinio ryšio tarp veikos ir atsiradusios žalos elementų visuma.. Pareiga įrodyti visas šias sąlygas tenka žalos atlyginimo reikalaujančiam asmeniui.

Lietuvos įstatymų leidėjas įtvirtino plačią neturtinės žalos sampratą, kuris neturtinę žalą apibrėžia kaip asmens fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinius sukrėtimus, emocinę depresiją, pažeminimą, reputacijos pablogėjimą, bendravimo galimybių sumažėjimą ir kita, teismo įvertinta pinigais (CK 6.250 straipsnio 1 dalis). Pagal minėto straipsnio 2 dalį neturtinė žala atlyginama tik įstatymų nustatytais atvejais. Minėtoje teisės normoje taip pat įtvirtinti kriterijai, pagal kuriuos nustatomas neturtinės žalos dydis. Kaip ir turtinės žalos padarymo atveju, sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo, būtina nustatyti visus elementus, lemiančius minėtos žalos atlyginimą.

Civilinė atsakomybė gali būti taikoma tik tuo atveju, kai nustatomas žalos padarymo faktas. Žala yra vienas iš civilinės atsakomybės atsiradimo pagrindų, kurio neįrodžius civilinės atsakomybės santykiai neatsiranda, nes nėra delikto. Šia nuostata vadovaujamasi ir kai prašoma priteisti neteisėtais valstybės institucijų veiksmais padarytą neturtinę žalą.

Kaip jau minėta sprendime, prašymas atlyginti neturtinę žalą argumentuojamas tuo, jog dėl nepaskirtos pašalpos pareiškėja T.Ž. ir nepilnametė duktė yra marinamos bado mirtimi, o tokie atsakovų veiksmai prieštarauja moralei, protingumo ir sąžiningumo principams. Skunde apsiribojama abstrakčiais teiginiais dėl patirtos neturtinės žalos ir jos dydžio įvertinimo, nepateikiant jokių šiuos teiginius patvirtinančių įrodymų. Teisėjų kolegijos vertinimu, vien ta aplinkybė, kad Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų departamento Socialinės paramos skyrius priėmė nepalankų pareiškėjai sprendimą, savaime nereiškia, kad dėl to atsirado neturtinė žala. Pažymėtina, kad teismų praktikoje pripažįstama, jog neturtinė žala nėra bet koks asmeniui padarytas neigiamas poveikis, bet žalą darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, jie yra nepriimtini asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. lapkričio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A17-1001/2007; 2010 m. sausio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-155/2010, 2010 m. sausio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-166/2010, 2011 m. kovo 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-669/2011 ir kt.). Siekiant neturtinės žalos atlyginimo, būtina nustatyti, kad tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-376/2007). Nagrinėjamoje administracinėje byloje tokių aplinkybių nenustatyta. Byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių skunde nurodomas aplinkybes dėl išgyvento fizinio ir dvasinio skausmo, įvardinto marinimu bado mirtimi.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 6 punktas įpareigoja pareiškėją nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžiamas reikalavimas, bei tai patvirtinančius įrodymus, o šio įstatymo 57 straipsnio 4 dalis numato, kad įrodymus pateikia proceso šalys.

Neįrodžius patirtos neturtinės žalos, neteisėtos atsakovų veikos, prašymas dėl neturtinės žalos atlyginimo netenkintinas, nenustačius visų civilinės atsakomybės sąlygų.

Dėl palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo

Skundu prašoma priteisti 5 procentų metines palūkanas nuo visos priteistos sumos, pradedant nuo administracinės bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos.

Pagal Civilinio kodekso 1.136 straipsnio 1 dalį civilinės teisės ir pareigos atsiranda iš šio kodekso ir kitų įstatymų numatytais pagrindais, taip pat fizinių asmenų ir organizacijų veiksmų, kurie nors ir nėra įstatymų numatyti, bet pagal civilinių įstatymų bendruosius pradmenis bei prasmę sukuria civilines teises ir pareigas. Vadovaujantis šia nuostata, civilinės teisės ir pareigos atsiranda ir dėl žalos padarymo (CK 1.136 straipsnio 2 dalies 5 punktas). Civilinės atsakomybės samprata yra pateikiama Civilinio kodekso 6.425 straipsnio 1 dalyje, kurioje ji apibrėžiama, kaip turtinė prievolė, kurios viena šalis turi teisę reikalauti atlyginti nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius), o kita šalis privalo atlyginti padarytus nuostolius ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius). CK 6.37 straipsnyje reglamentuojamas palūkanų pagal prievoles mokėjimas, o šio straipsnio 2 dalis numato, kad skolininkas taip pat privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Komentuojama norma numato vadinamąsias procesines palūkanas, kurios atlieka kompensavimo funkciją, ir ši norma reikšminga ir esant nesutartinėms prievolėms. Sprendimu nenustačius, kad dėl atsakovų neteisėtų aktų (veiksmų, neveikimo) pareiškėja patyrė neturtinę žalą, prašymas dėl palūkanų priteisimo netenkintinas.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 44 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Skundą pripažinus nepagrįstu, netenkintinas prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 85 straipsnio 5 dalimi, 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nusprendžia:

pareiškėjų T.Ž. ir D.B. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Klaipėdos apygardos administracinį teismą arba tiesiogiai – apeliacinės instancijos teismui.