Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo teisėjas Mindaugas Striaukas, sekretoriaujant Virginijai Miliauskienei, dalyvaujant prokurorei D. K., gynėjai advokatei J. T. Litvinskienei, nukentėjusiajam R. M., viešame teisiamajame posėdyje išnagrinėjęs baudžiamąją bylą, kurioje R. B., a. k. (duomenys neskelbtini) gimęs (duomenys neskelbtini), Lietuvos Respublikos pilietis, lietuvis, gyv. (duomenys neskelbtini), aukštojo išsilavinimo, išsituokęs, nedirbantis, neteistas, kaltinamas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 183 straipsnio 1 dalį

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. B. pasisavino jam patikėtą svetimą turtą, o būtent jis 2008-07-25 Vilniaus m. 16-ame notarų biure, Vilniuje, Gedimino pr. 3A-2, su R. M. ir N. M. sudarė panaudos sutartį dėl automobilio ,,Nissan Terrano”, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kurio vertė 3500 Lt, neatlygintino naudojimosi iki 2010-07-25, tačiau sutarties terminui pasibaigus, t. y. 2010-07-25 minėto automobilio savininkams negražino, o laikotarpyje nuo 2008 m. spalio mėn. iki 2009 m. gruodžio mėn., tiksliai nenustatytu metu, Rusijos Federacijos Respublikos Kalinigrado srityje, Neman mieste, tiksliai nenustatytoje vietoje, pardavė automobilį A. K. įvertindamas jį apie 20 000 Rusijos rublių (apie 1666 Lt), tiksliai nenustatytą pinigų sumą, tokiu būdu pasisavino jam patikėtą svetimą turtą, tuo padarė R. M. ir N. M. 3500 Lt turtinės žalos.

R. B. pirma kartą apklausiamas teisme kaltu pripažino iš dalies ir parodė, kad su Y. dirbo vienoje įmonėje. Šis pasakė, kad jo giminaitis turi mašiną, nori parduoti, davė telefoną, Jis susiskambino ir susitiko su M., kurie jam parodė mašiną, nuvažiavo į notarų kontorą. Aptarė kainą, sutarė dėl pirkimo. Sutarė, kad jis pirks mašiną už 3500 litų, atsiskaitys, kai užsidirbs pinigų. Padarė įgaliojimą ir tada nuvyko pas notarą, kuri surašė panaudos sutartį. Nuvažiavus į garažus jam tą pačią dieną perdavė mašiną. Jie sutarė, kad jis tą mašiną nupirks, o jei nepirks, tai Y. tą mašiną paims. Pagal įgaliojimą mašiną jis turėjo nupirkti arba grąžinti M., jeigu nenuperka. Jis išvažiavo į Kaliningradą, ten su ta mašina žmones vežė, instrumentus. Baigė objektą, tačiau pinigų, kuriuos turėjo gauti, negavo. Mokėti pinigus turėjo Y.. Tuo metu mašina sugedo, pasibaigė mašinos įvežimo laikas, kuris buvo duotas tik mėnesiui. Taip pat pasibaigė jo viza. Tada jis gavo iš muitinės raštą, kad už mašiną turi sumokėti apie 300 000 litų. Jis paskambino Y. ir paklausė, ką daryti, nes jam reikia mašiną išvežti. Y. pasakė, kad viską sutvarkys, davė muitininko telefoną, kuris jam turėjo padėti viską sutvarkyti. Muitininkas paprašė 24 000 rublių, tai yra apie 2000 litų. Jis paskambino Romui ir pasakė, kad jam reikia pinigų. Romas nurodė ieškoti pinigų pačiam. Mašiną liepė nuvežti į Niemaną pas giminaitį Sergejų. Mašina buvo sugedusi. Atvažiavo pats Sergejus ir juos nuvežė pas save į kiemą. Jis ten paliko mašiną. Po to nuėjo į Lietuvos konsulatą, kur jam išdavė išvažiavimo kortelę. Muitininkas sutvarkė dokumentus, kad ta mašina kirto sieną. Gavęs išvažiavimo kortelę jis išvyko į Lietuvą. Grįžęs pasidarė vizą, pasą. Grįžęs į Rusiją buvo užvažiavęs į Niemaną, mašinos ten jau nerado. Klausinėjo, kur mašina, jam sakė, kad niekas nieko nematė, nežino. Jis M.nepranešė, kad automobilį paliko, nes manė, kad Y. viską pranešė. Dėl to, kad pasirašė įgaliojimą ir mašiną paliko, pripažįsta savo kaltę, nes turėjo įgaliojimą. Sutinka atlygins civilinį ieškinį, kai pradės dirbti.

Vėliau teisme R. B. kaltę teigė pripažįstantis visiškai ir parodė, kad mašina liko Rusijoje, Sovetske. Jaučiasi kaltas, kad jos negrąžino. Vėliau jis pardavė mašiną A. K., kuris padarė išmuitinimą tos mašinos. Jis turėjo atsiskaityti ir paliko jam automobilį, t. y. pardavė. Už dokumentų sutvarkymą buvo sutarę 25 000 rublių. Jis neturėjo pinigų atsiskaitymui, todėl paliko automobilį. Nieman mieste vyko sandoris su muitininku. Sergejus ir A. K. - tai skirtingi asmenys. Jis nežino, kur automobilis dingo. Detalėmis automobilio nepardavė. Muitininkas pasiėmė automobilį. Su faktinėmis aplinkybėmis, kurios nurodytos kaltinime, sutinka.

Nukentėjusysis R. M. teisme parodė, kad 2008 metų pavasarį buvo atvažiavęs švogeris Y., kuriam jis pasakė, kad nori parduoti automobilį. Vasarą jam paskambino Y. ir pasakė, kad atvažiuos Robertas dėl mašinos. Šis atvažiavo su sūnumi. Pasakė, kad pirks mašiną. Robertas prižadėjo mašiną nupirkti už 4500 litų sumą. Jeigu nepatiks, pasakė, kad grąžins automobilį. Po kiek laiko atvažiavęs Robertas sakė, kad kad viskas tvarkoje su mašina, kad gaus pinigus už objektą ir už mašiną sumokės. Susitarimą jie įformino panaudos sutartimi, kurią notaras pasiūlė kaip geriausią variantą. Įrašė punktą, kad jeigu B. negrąžina automobilio, sumoka M. 3500 litų. Jis Butkumi pasitikėjo, kuris turėjo sumokėti pinigus dviejų metų laikotarpyje. Mašina buvo bendra jungtinė nuosavybė su sutuoktine, įsigyta santuokos metu. B. iniciatyva Y. pavardė atsirado sutartyje. Vėliau jis sužinojo, kad negalėjo jis mašinos palikti Y., nes šis pagal Rusijos įstatymus negalėjo su ja važinėti. Vėliau B. dingo, į telefonus neatsakinėjo. M. laukė, kada šis sumokės pinigus arba grąžins mašiną. Jis kreipėsi į policiją, kai baigėsi sutarties terminas. Du kartus policija atmetė jo pareiškimą. Šiuo metu automobilio nėra, automobilis dingęs. Jis manė, kad B. naudojasi automobiliu. Jis klausė Y., kur Robertas. Y. sakė, kad pats nežino, apie automobilį nieko M. negalėjo paaiškinti.

Nukentėjusioji N. M. teisme parodė, kad yra su vyru automobilio bendraturčiai, jis įgytas santuokoje. Jie tą automobilį ketino parduoti. Jos brolis pasakė, kad toks Robertas norėtų įsigyti automobilį. Ji dalyvavo sudarant sandorį pas notarą, kadangi jos dalyvavimas buvo būtinas. Atvyko į notarų biurą prieš pat pietus, vasara buvo, tokia data, kaip nurodyta sandoryje. Tada ji pirmą kartą matė R. B.. Šis sakė, kad Rusijoje yra galimybė užsidirbti, kad jis turi šeimą, kad turi sūnų, kad lyg tai su žmona negyvena, kad jam automobilis reikalingas važinėti į Lietuvą pas motiną ir reikalingas darbui. Teigė, kad už automobilį atsiskaitys pats asmeniškai, kai turės pirmą galimybę. Jos vyras sakė automobilio kainą, buvo sutarta, kad R. B. atiduos jiems ne mažiau 4500 litų. Šalys bendradarbiavo geranoriškai. Jie notarei atskleidė savo ketinimus, pasakė kokia yra situacija. Po sutarties pasirašymo tą dieną vyras įteikė B. automobilį, atidavė visus dokumentus, ji daugiau su R. B. nebendravo. Vyro pasiteiraudavo, kaip ten su automobiliu, vyras sakė, kad R. B. nieko nemoka. Pasiteiravus brolio, šis sakė, kad gavęs pinigų R. B. pradėjo „gastroliuoti“, prarado darbą, prasigėrė. Supratę, kad jokių pinigų jiems nemoka, vyras R. B. pradėjo skambinti. Šis telefonų nekėlė, jiems nepavyko nei padoriai pasikalbėti, nei normaliai susitikti. R. B. jų vengė. Brolis pasakė, kad automobilis liko pas B., kad šis automobilį naudojo ir darbo, ir savo asmeniniams tikslams. Ji vyrui pasakė, kad reikia kreiptis į policiją.

Liudytojas R. Y. teisme parodė, kad B. iš M. buvo paėmęs mašiną. Lietuvoje mašiną paėmė, įvažiavo į Kaliningrado sritį, kur mašiną naudojo. Jis iš tardytojų sužinojo, kad R. M. padavė Robertą į teismą dėl pinigų kompensavimo už mašiną. Robertas dirbo pas jį darbų meistru, buvo pasakęs, kad jam reikalinga mašina. Jis atvažiavęs į Lietuvą sužinojo, kad R. M. nori mašiną parduoti. Jis Robertui pasiūlė susitikti su Rimu ir pakalbėti dėl mašinos pirkimo. Robertas pagal įgaliojimą paėmęs mašiną įvažiavo į Kaliningradą. Robertas turėjo atiduoti pinigus jei pirktų mašiną. B. paėmė į skolą mašiną, turėjo ją nupirkti. Robertas jam sakė, kad norėjo nupirkti mašiną. Rimas jam sakė, kad atidavė mašiną, po ko Robertas turėjo sumokėti pinigus. Jis sužinojo iš Roberto, po to ir telefonu iš Rimo, kad jo pavardė įrašyta sutartyje. Jam pagal įstatymus draudžiama važinėti ta mašina Kaliningrado srityje. Nebuvo kalbos, kad mašina atsirastų pas jį. Jis galvojo, kad Robertas tą mašiną išvežė iš Rusijos, nes Robertas buvo pasakęs, kad mašiną nori išvežti iš Kaliningrado srities į Lietuvą. Robertas negalėjo mašinos išvežti dėl to, kad mašina buvo sugadinta. Paskui Robertas pasakė, kad mašiną yra išvežęs į Lietuvą. Kaip Robertas mašiną išvežė, jam nežinoma. Kalbant dėl mašinos išvežimo, jis Robertui pasakė, kad negalima mašinos išvežti, nes pažeisti terminai. Vėliau iš tardytojos jis sužinojo, kad Robertas mašiną yra pardavęs dalimis, be dokumentų. Tardytoja prašė sužinoti, kur ta mašina yra. Jis sužinojo, kad Robertas pardavė tą mašiną Kaliningrado srityje, Nemano kaime. A. K. pavardė nieko nesako. S. V. tikriausiai asmuo, pas kurį Robertas buvo pastatęs mašiną prie vartų. Mašina iš pradžių stovėjo statybos aikštelėje, buvo sugadinta, sudaužyta. Paskui paprašė tą mašiną išvaryti iš statybos aikštelės, kadangi Robertas ten nebedirbo. Tada jis pas S. V. susitarė, kad Robertas su šiuo susitiktų ir susitartų dėl mašinos pastatymo. Robertą jis suvedė su Sergejum. Paskui jis sužinojo, kad Robertas tą mašiną pardavė.

Iš sutarties, 2008-07-25 sudarytos Vilniaus m. 16-ajame notarų biure tarp R. M., N. M. (panaudos davėjų) ir R. B. (panaudos gavėjo) matyti, kad pagal minėtą sutartį panaudos davėjai neatlygintai iki 2010 m. liepos 25 d. perduoda naudotis panaudos gavėjui jiems nuosavybes teise priklausantį automobilį „Nissan Terrano“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) sutarties 3 punkte numatyta, kad panaudos gavėjas įsipareigoja grąžinti transporto priemonę panaudos davėjui tos būklės, kurios ji buvo perduodant, atsižvelgiant į jos normalų nusidėvėjimą (b. l. 15-16).

Iš byloje esančios VĮ „Regitra“ pateiktos informacijos apie kelių transporto priemones matyti, kad automobilio „Nissan Terrano“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) savininkas yra R. M. (b. l. 23).

Iš pažymos apie Lietuvos Respublikos sieną kirtusį autotransportą matyti, kad automobilis „Terrano“, kurio valst. Nr. (duomenys neskelbtini) išvažiuodamas kirto Lietuvos Respublikos valstybinę sieną 2008-07-26 d. 16.38 val. (b. l. 24).

Iš asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokolo matyti, kad apklaustas A. K. atpažino pagal pateiktas fotografijas R. B., kuris jam prieš 3 metus pardavė automobilį ,,Nissan Terrano“ detalėms Neman mieste, Kaliningrado srityje (b. l. 85-87).

R. B. kaltinamas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 183 straipsnio 1 dalį, kur numatyta atsakomybė tam, kas pasisavino jam patikėtą ar jo žinioje buvusį svetimą turtą ar turtinę teisę. Teismų praktikoje pripažįstama, kad pasisavinimas laikomas baigtu tada, kai kaltininkas jam patikėtą ar jo žinioje esantį turtą ar turtinę teisę tyčia neteisėtai ir neatlygintinai paverčia savo turtu, o būtent pradeda elgtis su svetimu turtu kaip su nuosavu, turi realią galimybę juo naudotis ar disponuoti, ir taip padaro žalą turto savininkui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys 2K-123/2007, 2K-396/2006, 2K-330/2006). Objektyviajam turto pasisavinimo nusikalstamos veikos sudėties požymiui būdinga tai, kad kaltininkas pasisavina jam patikėtą ar jo žinioje buvusį svetimą turtą. Kaltininkui nuosavybės teise nepriklausantis turtas laikomas svetimu. Pagal susiklosčiusią teismų praktiką pripažįstama, kad patikėtas turtas – tai einamų pareigų, specialių pavedimų bei sutarčių pagrindu teisėtai kaltininko valdomas svetimas turtas, į kurį kaltininkas turi teisiškai apibrėžtus įgalinimus.

Teismas įvertinęs baudžiamojoje byloje surinktus ir teisme ištirtus įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu pripažįsta, kad R. B. pasisavino jam R. M. ir N. M. patikėtą panaudos sutartimi automobilį,,Nissan Terrano”, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kuriuo neatlygintinai naudojosi iki 2010-07-25 sutarties termino pabaigos, po ko minėto automobilio savininkams negražino ir jį Rusijos Federacijos Respublikos Kalinigrado srityje, Neman mieste, pardavė A. K., tuo padarydamas R. M. ir N. M. 3500 Lt turtinę žalą. R. B. prisipažino padaręs šią veiką ir nurodė, kad sudaręs su nukentėjusiais automobilio panaudos sutartį, automobiliu naudojosi, vėliau jį perleido už dokumentų sutvarkymą. Tokius kaltinamojo patvirtina ir teismo nustatytą tiesą patvirtina ir kiti byloje surinkti duomenys. Nukentėjusieji R. M. ir N. M., sutarties kopija byloke patvirtina, kad R. B. įgijo ir disponavo svetimu turtu, t. y. automobiliu, turėjo ši turto atžvilgiu teisiškai apibrėžtas teises ir pareigas. Liudytojas R. Y. teisme parodė, kad žinojo apie M. ir R. B. sudarytą sutartį, matė R. B. važinėjant ir naudojantis minėtu automobiliu, vėliau sužinojo, kad R. B. automobilį pardavė. Šio liudytojo parodymus apie parduotą automobilį ir nukentėjusiųjų parodymus apie jiems negrąžintą turtą patvirtina atpažinimo protokolas, kuriame tyrimo metu apklaustas liudytoju A. K. nurodė, kad pagal pateiktas fotografijas atpažįsta R. B. kaip asmenį, kuris jam pardavė automobilį ,,Nissan Terrano“ Neman mieste, Kaliningrado srityje. Tokiu būdu minėtų duomenų visuma patvirtina, kad R. B. naudodamasis svetimu jam patikėtu automobiliu jį neteisėtai užvaldė ir kaip savo neteisėtai pardavė perleisdamas A. K..

Įvertinus R. B. atliktus veiksmus, nusikalstamos veikos dalyką ir jo teisinį rėžimą, tyčinius veiksmus ir kaltę, teismas pripažįsta, kad neteisėta veika teisingai kvalifikuota kaip nusikaltimas pagal Lietuvos Respublikos BK 183 straipsnio 1 dalį (turto pasisavinimas).

Teismas šalina iš kaltinimo nepasitvirtinusias R. B. inkriminuotos nusikalstamos veikos aplinkybes, jog jis pardavė automobilį detalėms A. K. gaudamas už jį apie 20 000 Rusijos rublių, nes faktiniai duomenys byloje ir R. B. vėlesnis prisipažinimas teisme, kurį teismas priėmė kaip atitinkantį nustatytą tiesą, patvirtina, kad jis automobilį įvertinęs tiksliai nenustatyta, bet ne mažesne nei 20 000 rublių suma, pardavė A. K. už paslaugą, t. y. automobilio dokumentų sutvarkymą, o ne už grynuosius pinigus, kurių R. B. iš tikrųjų negavo.

Kaltinamojo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių teismas nenustatė. Objektyvių veiksmų ir dalinės kaltės pripažinimo teismas neturi pagrindo pripažinti kaip atsakomybę švelninančios aplinkybės, nes R. B. nebuvo nuoširdus, keitė parodymus ir savo veiksmais neįrodė, kad siekia sušvelninti nusikalstamas pasekmes.

Sprendžiat R. B. baudžiamosios atsakomybės klausimą teismas nustatė, kad jis būdamas neteistas ir pirmą kartą (2 t., b.l. 86) padarė tyčinį nusikaltimą, kuris priskiriamas nesunkių nusikaltimų kategorijai, teisme pripažino padaręs šią veiką, susitarė dėl žalos atlyginimo ir susitaikė su nukentėjusiaisiais, kurie pasirašė su kaltinamuoju prašymą dėl atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės. Teismas atsižvelgia į tai, kad R. B. yra linkęs atlyginti padarytą turtinę žalą, pirmą kartą nusikalto savanaudiškais tikslais ir dėl susiklosčiusių jam nepalankių objektyvių aplinkybių, anksčiau ir senai buvo baustas už administracinius teisės pažeidimus (b. l. 132-133), tačiau po to ilgą laiką neprasižengė, po nusikaltimo padarymo turimais duomenimis naujų nusikalstamų veikų nėra įvykdęs, pripažindamas kaltę dėl žalos ir sutikdamas ją atlyginti įrodė, kad tinkamai įvertino savo neteisėtus veiksmus ir padarė reikalingas išvadas, savo sąmonėje suformavo pokyčius, kurie verčia jį nepažeidinėti įstatymų. Įvertinęs šių aplinkybių visumą teismas pripažįsta, kad yra pagrindas manyti, kad R. B. ateityje vykdys įstatymo reikalavimus ir nebedarys nusikalstamų veikų, dėl ko atsižvelgiant į išreikštą ir nukentėjusiųjų valią mato pagrindą R. B. taikyti įstatymo nuostatas, leidžiančias jį atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės kaltininkui susitaikius su nukentėjusiais. Atleidus R. B. nuo baudžiamosios atsakomybės teismas atsižvelgdamas į jo padarytos nusikalstamos veikos savanaudišką pobūdį ir turinį, siekdamas teisingumo principo tinkamo įgyvendinimo skiria jam baudžiamojo poveikio priemonę, kuri teismo įsitikinimu atsižvelgiant į jo turtinę padėtį ir prisiimtus įsipareigojimus tinkamiausia yra turtinės žalos atlyginimas.

R. B. paskirtos kardomosios priemonės – rašytinis pasižadėjimas neišvykti ir dokumentų paėmimas – įvertins jį tinkamai įgyvendinamas tikslus naikintinos nuosprendžiui įsiteisėjus.

Byloje R. M. pareiškė civilinį ieškinį dėl 3500 Lt turtinės žalos atlyginimo, kurio atsisakė sudarydamas su kaltinamuoju susitarimą dėl žalos atlyginimo, todėl teismas pradėtą civilinio ieškinio procesą nutraukia vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 107 straipsniu.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 303 str. 4 d.

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

R. B. pritaikius Lietuvos Respublikos BK 38 straipsnį atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal Lietuvos Respublikos BK 183 str. 1 d. ir bylą nutraukti.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 67 str. 2 d. (2008 06 12 d. įstatymo Nr. X-1597 redakcija) ir 69 str. R. B. skirti baudžiamojo poveikio priemonę – įpareigojimą iki 2013-04-10 atlyginti 3500 (trijų tūkstančių ir penkių šimtų) litų turtinę žalą R. M. ir N. M..

Kardomąsias priemones rašytinį pasižadėjimą neišvykti ir dokumentų paėmimą panaikinti nuosprendžiui įsiteisėjus.

Patvirtinti susitarimą dėl žalos atlyginimo sąlygų ir tvarkos: R. B. moka R. M. ir N. M. kiekvieną mėnesį 500 (penkis šimtus) litų pradedant nuo 2012-10-10 kol nebus išmokėta visa 3500 (trijų tūkstančių ir penkių šimtų) litų turtinė žala.

Nutraukti pradėtą R. M. civilinio ieškinio procesą dėl 3500 (trijų tūkstančių ir penkių šimtų) litų turtinę žalos atlyginimo.

Nuosprendis per 20 dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto 1 apylinkės teismą.