- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-07-04
- Bylos Nr.
- e2A-490-186/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-00352-2015-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Rasa Gudžiūnienė, Antanas Rudzinskas, Egidijus Žironas
- Atsakovas
- V. J.
- Kategorijos
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Rasos Gudžiūnienės, Antano Rudzinsko ir Egidijaus Žirono (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo V. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. lapkričio 19 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „LINAVOS“ serviso ieškinį atsakovui V. J. dėl žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė BUAB „LINAVOS“ servisas, patikslinusi ieškinį, prašė priteisti iš atsakovo V. J. 46 889,48 Eur žalos atlyginimo, 13 838,52 Eur palūkanų, 5 proc. metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bylinėjimosi išlaidas.
Nurodė, kad Vilniaus apygardos teismo 2012 m. vasario 21 d. nutartimi UAB „LINAVOS“ servisas iškelta bankroto byla. Bankroto administratorius, patikrinęs perduotus įmonės dokumentus, nustatė, kad atsakovui, tuo metu buvusiam įmonės vadovu, laikotarpiu nuo 2009 m. vasario 6 d. iki 2009 m. gruodžio 28 d. pagal kasos išlaidų orderius buvo išmokėta 181 900 Lt atsiskaityti su tiekėjais. Atsakovas su tiekėjais neatsiskaitė ir grąžino ieškovei iš viso 20 000 Lt. Todėl likę negrąžinti 161 900 Lt, t. y. 46 889,48 Eur yra ieškovės patirta žala, kurią atsakovas privalo atlyginti. Už naudojimąsi ieškovės pinigais atsakovas pagal CK 6.210 straipsnio 1 dalį turi sumokėti 5 proc. metines palūkanas, kurios yra laikomos minimaliais kreditoriaus nuostoliais (CK 6.261 str.).
Atsakovas su ieškiniu sutiko iš dalies. Nurodė, kad tarp jo ir ieškovės susiklostė paskolos teisiniai santykiai ir su jokiais ieškovės tiekėjais jis neturėjo atsiskaityti. Rašytinę paskolos sutartį atitinka jo pasirašyti ieškovės kasos išlaidų orderiai (CK 6.871 str. 2, 3 d.). Už paskolą nebuvo nustatyta jokių palūkanų. Nebuvo susitarta ir dėl paskolos grąžinimo termino, todėl ši paskola turėjo būti grąžinta pagal pareikalavimą (CK 6.873 str. 2 d.). Ieškovei pareikalavus grąžinti paskolą ir sutikus su atsakovo pasiūlytu grąžinimo grafiku, dalis pinigų, t. y. 20 000 Lt, ieškovei buvo grąžinta. Ieškovės nustatytas galutinis paskolos grąžinimo terminas iki 2012 m. liepos 1 d. Už laikotarpį iki tos dienos ieškovė nebuvo nustačiusi jokių palūkanų ar delspinigių, todėl ieškovės prašomos priteisti CK 6.210 straipsnio 1 dalyje nustatytos 5 proc. palūkanos, kurios taikomos terminą įvykdyti prievolę praleidusiam skolininkui, gali būti skaičiuojamos tik nuo 2012 m. liepos 2 d.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus apygardos teismas 2015 m. lapkričio 19 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies – priteisė iš atsakovo V. J. 46 889,48 Eur nuostolių atlyginimą, 5 986,45 Eur palūkanų, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme 2015 m. vasario 21 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ieškovės BUAB „LINAVOS“ servisas naudai, 1 227 Eur žyminio mokesčio, 4 Eur procesinių dokumentų siuntimo išlaidas valstybei.
Teismas nustatė, kad pagal kasos išlaidų orderius atsakovui pagal avanso apyskaitas buvo išduodamos piniginės sumos atsiskaitymams su tiekėjais. Pasak teismo, byloje nėra įrodymų, kurių pagrindu galima būtų daryti išvadą, jog atsakovas pagal kasos išlaidų orderius gavęs pinigines lėšas įsipareigojo tokią pat pinigų sumą grąžinti paskolos davėjui. Teismas, įvertinęs atsakovo pateiktus įrodymus, nustatė, kad 2010 m. liepos 29 d. pranešimu ieškovė paragino atsakovą iki 2010 m. rugpjūčio 10 d. sumokėti 181 900 Lt skolą arba mokėti ją dalimis, bet ne ilgesniam kaip vienerių metų laikotarpiui. Atsakovas priėmė ieškovės pasiūlymą skolą grąžinti dalimis iki 2011 m. rugpjūčio 31 d. Teismas sprendė, kad kreditorius ir skolininkas susitarė, jog prievolė bus grąžinama dalimis. Šalių rašytiniu susitarimu palūkanos už termino praleidimą nebuvo nustatytos, todėl yra pagrindas taikyti įstatymų nustatytą palūkanų dydį (CK 6.37 str.). Piniginės prievolės įvykdymo terminą praleidusiam skolininkui taikomų palūkanų dydį nustato CK 6.210 straipsnis, kuriame įtvirtinta, jog terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti penkių procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas. Teismas nustatė, kad ieškovė 2011 m. rugsėjo 28 d. pranešimu sutiko, kad ieškovei likusi 166 900 Lt skola būtų grąžinta iki 2012 m. liepos 1 d. Todėl teismas sutiko su atsakovo pozicija, kad ieškovės prašomos priteisti CK 6.210 straipsnio 1 dalyje nustatytos 5 procentų dydžio palūkanos turi būti skaičiuojamos nuo 2012 m. liepos 2 d. Teismas apskaičiavo, kad nuo negrąžintos 46 889,48 Eur sumos nuo 2012 m. liepos 2 d. iki 2015 m. vasario 20 d. palūkanos sudaro 5 986,45 Eur.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Apeliaciniame skunde atsakovas V. J. prašo Vilniaus apygardos teismo 2015 m. lapkričio 19 d. sprendimo dalį, kuria priteista 5 986,45 Eur palūkanų, pakeisti, sumažinant priteistas palūkanas iki 4 370 Eur; vadovaujantis CPK 284 straipsniu nustatyti sprendimo vykdymo tvarką ir išdėstyti priteistos skolos grąžinimą į 6 lygias dalis, mokant kas 2 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos; grąžinti 974 Eur permokėto žyminio mokesčio už apeliacinį skundą.
Nurodo šiuos argumentus:
1. Teismas, priteisdamas 5 986,45 Eur palūkanas, neatsižvelgė į tai, kad bankroto administratorius pirmą kartą į atsakovą su pretenzija kreipėsi 2012 m. rugsėjo 27 d., o ieškinį pareiškė 2015 m. vasario 20 d., t. y. beveik po 2,5 metų. Tokie ieškovės veiksmai parodo, kad iš esmės yra siekiama ne tik atgauti iš atsakovo paskolintą pinigų sumą, bet ir nepagrįstai praturtėti atsakovo sąskaita. Šalys iki paskolos grąžinimo termino pabaigos nesitarė nei dėl palūkanų, nei dėl delspinigių mokėjimo, todėl, atsakovo manymu, 5 proc. dydžio palūkanų skaičiavimas po paskolos grąžinimo termino pabaigos neatitinka atsakovo prisiimtų įsipareigojimų apimties. Ieškovei priteistos palūkanos yra neproporcingai didelės ir dėl to, kad vadovaujantis Lietuvos banko skelbiamais duomenimis, ne finansų bendrovių ir namų ūkių indėlių vienadienė palūkanų norma 2015 metais sudaro 0,01 proc. Pagal šiuos duomenis metinė palūkanų norma turėtų sudaryti ne daugiau kaip 3,65 proc., todėl ieškovei galėjo būti priteista ne daugiau kaip 4 370 Eur (3,65 proc. / 5 proc. × 5 986,45 Eur).
2. Teismas pažeidė CPK 284 straipsnio nuostatas, nes turėdamas duomenų apie atsakovo finansinius sunkumus, nesprendė dėl teismo sprendimo įvykdymo atidėjimo ar išdėstymo.
Atsiliepimas
Atsiliepime ieškovė BUAB „LINAVOS“ servisas prašo skundžiamą teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo šiuos argumentus:
1. Apeliantas procesiniuose dokumentuose, kuriuos teikė pirmosios instancijos teismui, neprašė nustatyti priteistinų palūkanų dydžio, todėl šiomis aplinkybėmis apeliacinis skundas negali būti grindžiamas (CPK 306 str. 2 d.). Atsiliepime į ieškinį apeliantas sutiko su 5 proc. palūkanų dydžiu, tik ginčijo terminą, nuo kurio ieškovė prašė palūkanas pradėti skaičiuoti. Visi iš debitorių gauti pinigai yra skiriami ne bankroto administratoriaus naudai, o atsiskaitymui su bankrutavusios įmonės kreditoriais. Šalys nesusitarė dėl atlyginimo už paskolą, todėl ieškovei priklauso palūkanos, kurios skaičiuojamos įstatymų nustatyta tvarka ir dydžiu. Lietuvos banko teikiama 2015 metų palūkanų norma neturi jokios reikšmės šios bylos dalykui, nes pareiga mokėti palūkanas apeliantui atsirado nuo 2012 metų.
Šalies argumentai
2. Ieškovė nesutinka su mokėjimo išdėstymu, nes ieškovė yra bankrutavusi įmonė, kurios bankroto procesas neturi būti vilkinamas. Tai pažeistų kreditorių interesus. Be to, apeliantas nei pirmosios instancijos teisme, nei kartu su apeliaciniu skundu nepateikė jokių įrodymų, kad jo turtinė padėtis yra prasta ir jis negali atsiskaityti su ieškove.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, kurias sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str.). Teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje nenustatė absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 str. 2, 3 d.).
Nagrinėjamu atveju apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria iš jo priteista 5 986,45 Eur palūkanų. Apeliantas neginčija teismo sprendimo dalies, kuria iš jo priteistas 46 889,48 Eur nuostolių atlyginimas. Todėl teisėjų kolegija patikrina, ar pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai priteisė iš apelianto minėtą palūkanų sumą.
Byloje nustatyta, kad ieškovė 2010 m. liepos 29 d. raštu paragino atsakovą grąžinti 181 900 Lt, kurie jam buvo išmokėti pagal kasos išlaidų orderius. Atsakovas dalį lėšų, t. y. 20 000 Lt, ieškovei grąžino. Ieškovė 2011 m. rugsėjo 28 d. pranešimu sutiko, kad atsakovas grąžintų likusią skolą iki 2012 m. liepos 1 d., mokėdamas kas savaitę lygiomis dalimis po 5 000 Lt. Tokius šalių veiksmus teismas pagrįstai vertino kaip susitarimo dėl piniginės prievolės išdėstymo dalimis sudarymą. Apeliantas neneigia tos aplinkybės, kad iki sutarto termino, t. y. iki 2012 m. liepos 1 d. likusių 161 900 Lt ieškovei negrąžino. Kadangi šalys nesusitarė dėl palūkanų mokėjimo, apeliantui, praleidusiam terminą įvykdyti piniginę prievolę, pagal CK 6.210 straipsnio 1 dalį atsirado pareiga mokėti ieškovei 5 procentų dydžio metines palūkanas už negrąžintų pinigų sumą. Pats apeliantas tokią savo pareigą iš esmės pripažino atsiliepime į ieškinį. Tačiau apeliaciniame skunde jau teigiama, kad ieškovė, reikalaudama priteisti palūkanas, tokiu būdu siekia nepagrįstai praturtėti apelianto sąskaita. Taip pat teigiama, kad ieškovei priteistos palūkanos neatitinka atsakovo prisiimtų įsipareigojimų apimties ir yra neproporcingai didelės. Visų pirma, ieškovė teisingai pastebėjo, kad tokios aplinkybės nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme, todėl jomis apeliacinis skundas negali būti grindžiamas (CPK 306 str. 2 d.). Dėl šios priežasties teisėjų kolegija atmeta nurodytus apelianto argumentus. Antra, minėti apelianto argumentai yra prieštaringi. Viena vertus, apeliantas apskritai ginčija jam kylančią prievolę mokėti įstatymo nustatyto dydžio palūkanas, teigdamas, kad šalys nesitarė dėl palūkanų mokėjimo. Kita vertus, apeliantas teigia, kad taikytina metinių palūkanų norma turėtų būti sumažinta iki 3,65 proc. ir iš viso už laiku negrąžintą pinigų sumą iš jo priteistina ne daugiau kaip 4 370 Eur palūkanų. Trečia, teismas, tenkindamas ieškinį tik iš dalies, priteisė tik dalį ieškovės reikalaujamos palūkanų sumos, t. y. vietoj 13 838,52 Eur priteisė tik 5 986,45 Eur palūkanų. Teisėjų kolegijos vertinimu, dėl jau prieš tai minėtų priežasčių dar labiau sumažinti iš atsakovo priteistų palūkanų dydį nėra teisinio pagrindo. Juolab, kad apeliantas, kaip minėta, didžiosios dalies iš įmonės kasos jam išmokėtų lėšų per šalių sutartą terminą negrąžino.
Apeliaciniame skunde taip pat teigiama, kad teismas, turėdamas duomenų apie atsakovo finansinius sunkumus, vadovaudamasis CPK 284 straipsniu, savo iniciatyva turėjo išspręsti teismo sprendimo įvykdymo atidėjimo ar išdėstymo klausimą. Toks argumentas yra nepagrįstas pirmiausia dėl to, kad minėto straipsnio 1 dalyje yra nustatyta teismo teisė, o ne pareiga dalyvaujančių byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva, atsižvelgiant į turtinę abiejų šalių padėtį ar kitas aplinkybes, sprendimo įvykdymą atidėti ar išdėstyti, taip pat pakeisti sprendimo vykdymo tvarką. Kadangi atsakovas tokio prašymo teismui nepateikė, teismas neturėjo pareigos savo iniciatyva spręsti šio klausimo. Pažymėtina ir tai, kad apeliantas nei pirmosios instancijos teisme, nei kartu su apeliaciniu skundu nepateikė jokių įrodymų, kad jo turtinė padėtis yra sunki ir dėl to jis negali atsiskaityti su ieškove. Be to, pagal minėtą įstatymo nuostatą teismas turi atsižvelgti į abiejų šalių turtinę padėtį. Šiuo atveju priešinga šalis, t. y. ieškovė, yra bankrutavusi įmonė, todėl akivaizdu, kad jos turtinė padėtis yra bloga. Kaip minėta, apeliantui jau buvo sudaryta galimybė grąžinti likusią pinigų sumą per pakankamai ilgą laikotarpį. Dėl to teisėjų kolegija neturi pagrindo konstatuoti, kad teismas pažeidė CPK 284 straipsnio nuostatas, ir kad yra būtinybė išdėstyti teismo sprendimo įvykdymą.
Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė ginčą, o apeliacinio skundo argumentai nėra pagrindas keisti skundžiamą teismo sprendimo dalį. Nenustačius jokių materialinės ar procesinės teisės normų pažeidimų (CPK 329 str. 1 d., 330 str.), skundas atmetamas, o skundžiamas teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Pagal pateiktus duomenis, atsakovas už apeliacinį skundą sumokėjo 1 010 Eur dydžio žyminį mokestį. Turtiniuose ginčuose už apeliacinius skundus žyminio mokesčio dydžiai skaičiuojami nuo ginčijamos sumos (CPK 80 str. 4 d.). Šiuo atveju apelianto ginčijama suma – 1 616,45 Eur, todėl mokėtinas žyminis mokestis nuo šios sumos sudaro 36 Eur, atsižvelgiant į tai, kad skundas pateiktas elektroninių ryšių priemonėmis (CPK 80 str. 1 d. 1 p., 4 d., 7 d.). Nustačius, kad atsakovas permokėjo 974 Eur žyminio mokesčio už apeliacinį skundą, ši dalis mokesčio grąžintina atsakovui (CPK 87 str. 1 d. 1 p.). Žyminį mokestį grąžina Valstybinė mokesčių inspekcija, remdamasi teismo nutartimi (CPK 87 str. 3 d.).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 87 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2015 m. lapkričio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Grąžinti atsakovui V. J. (a. k. (duomenys neskelbtini) 974 Eur (devynis šimtus septyniasdešimt keturis eurus) už apeliacinį skundą permokėto žyminio mokesčio.