- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-06-18
- Bylos Nr.
- A-556-860-10
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Laimutis Alechnavičius (pirm.), Arūnas Sutkevičius (pran.), Antanas Ablingis
- Atsakovas
- Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, Vilniaus apskrities viršininko administracijai, Vilniaus miesto savivaldybės administracijai ir uždarajai akcinei bendrovei
- Trečiasis asmuo
- uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus Žalgirio dengtas plaukimo baseinas“, Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos, Valstybinės, Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos
- Pareiškėjas
- Vilniaus, Vilniaus miesto apylinkės vyriausiojo
- Advokatai
- Jurgita Lingienė
- Kategorijos
- 13.3.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 14.3.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 14.3.3pavadinimo nepavyko patikrinti
- 55.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio, Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),
trečiojo suinteresuoto asmens uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus Žalgirio dengtas plaukimo baseinas“ atstovams advokatei Jurgitai Lingienei, Kazimierui Musteikiui, trečiojo suinteresuoto asmens Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos atstovui Vygaudui Čekanauskui, trečiojo suinteresuoto asmens Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos atstovams Remedijai Juknevičienei, Augustui Ručinskui,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Vilniaus miesto apylinkės vyriausiojo prokuroro apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. birželio 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Vilniaus miesto apylinkės vyriausiojo prokuroro pareiškimą atsakovams Vilniaus apskrities viršininko administracijai, Vilniaus miesto savivaldybės administracijai ir uždarajai akcinei bendrovei „Vilniaus Žalgirio dengtas plaukimo baseinas“, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Kultūros paveldo departamentui prie Kultūros ministerijos, Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos dėl įsakymo ir leidimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas Vilniaus miesto apylinkės vyriausiasis prokuroras (toliau – ir pareiškėjas, prokuroras) su pareiškimu kreipėsi į teismą, kuriame prašė panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2005 m. rugsėjo 13 d. įsakymą Nr. 30-1405 „Dėl teritorijos šalia (duomenys neskelbtini) detaliojo plano tvirtinimo“ ir 2007 m. vasario 15 d. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos išduotą statybos leidimą Nr. (duomenys neskelbtini) statytojui uždarajai akcinei bendrovei (toliau – ir UAB) „Vilniaus Žalgirio dengtas plaukimo baseinas“ administraciniam pastatui (duomenys neskelbtini), statyti.
Pareiškėjas paaiškino, kad ginčijamo detaliojo plano pagrindiniame brėžinyje tarp derinimų nuorašų paminėtas Kultūros vertybių apsaugos departamento (toliau - ir KVAD) Vilniaus teritorinio padalinio 2005 m. balandžio 19 d. raštas ir 2005 m. birželio 30 d. raštas, kuriuo nederinami detaliojo plano sprendiniai. Minėtame brėžinyje taip pat nurodyti KVAD 2005 m. liepos 14 d. ir 2005 m. liepos 22 d. raštai. Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Inspekcija) 2007 m. spalio 18 d. ir 2007 m. lapkričio 8 d. raštais kreipėsi į Kultūros paveldo departamentą prie Kultūros ministerijos (toliau – ir KPD) ir prašė informuoti, ar detaliojo plano brėžinyje nurodyti raštai laikytini detaliojo plano sprendinių suderinimu. KPD 2007 m. spalio 29 d. ir 2007 m. lapkričio 19 d. raštuose paaiškino, kad detalusis planas su KPD nėra suderintas. Pareiškėjas pažymėjo, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento Nuolatinės statybos komisijos kompleksinio derinimo protokole KPD atstovo, rengusio teritorijų planavimo sąlygas, išvados dėl detaliojo plano nepateiktos, atstovas posėdyje taip pat nedalyvavo. Detalusis planas parengtas nesuderinus su KPD, taip pažeisti Teritorijų planavimo įstatymo 27 straipsnio 1 dalies 2 punkte, Detaliųjų planų rengimo taisyklių 46 punkte ir Nuolatinės statybos komisijos pavyzdinių nuostatų 13 punkte įtvirtinti reikalavimai. Atsižvelgus į nurodytas aplinkybes detalusis planas negalėjo būti patvirtintas. Statybos įstatymo 20 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad savivaldybės administracijos direktorius ar jo įgaliotas valstybės tarnautojas, gavęs šio straipsnio 2 dalyje nurodytus dokumentus, per 3 dienas pateikia paraišką statinio projektavimo sąlygoms parengti už saugomos teritorijos apsaugą atsakingai institucijai. Vilniaus miesto savivaldybės pateiktoje medžiagoje nėra duomenų, kad įgaliotas minėtos institucijos tarnautojas pateikė paraišką statinio projektavimo sąlygoms gauti. Sąvado 5.2.1 punkte vietoje specialių projektavimo sąlygų nurodomas tik KVAD 1999 m. gegužės 6 d. raštas Nr. 108. Vilniaus miesto savivaldybės administracija 2007 m. spalio 31 d. rašte paaiškino, kad rengiant sąvado specialiąsias projektavimo sąlygas buvo vadovautasi detaliuoju planu, kultūros paveldo saugomų teritorijų, kultūros paveldo objektų reglamentais, KVAD 1999 m. gegužės 6 d. raštu Nr. 108. Projektavimo sąlygų sąvadas, kaip detaliojo plano dalis, parengtas Vilniaus miesto savivaldybei nepateikus KPD paraiškos parengti statinio projektavimo sąlygas, nesilaikant Statybos įstatymo 20 straipsnio 3 dalies ir Statybos techninio reglamento STR 1.05.07:2002 „Statinio projektavimo sąlygų sąvadas“ 11.4 papunkčio reikalavimų. Nuolatinės statybos komisijos 2007 m. sausio 31 d. protokole Nr. 57 administracinio pastato projektui KPD Vilniaus teritorinio padalinio atstovas pritarė su pastaba. Statybos įstatymo 23 straipsnio 9 punkte nustatyta, kad minėta komisija privalo patikrinti ir nustatyti, ar statinio projektas atitinka teritorijų planavimo dokumentuose nustatytus statybos sklypo tvarkymo reikalavimus, projektavimo sąlygų sąvado reikalavimus ir Nuolatinės statybos komisijos nuostatuose nurodytus teisės aktus. Komisijos sprendimas išduoti statybos leidimą gali būti priimtas tik tuo atveju, kai visi Nuolatinės statybos komisijos nariai pritaria statybos leidimo išdavimui. Nagrinėjamu atveju statybos leidimas išduotas vadovaujantis statinio projektu, parengtu pagal projektavimo sąlygų sąvadą, kuris parengtas nesilaikant nustatytų reikalavimų, ir pagal detalųjį planą, pažeidžiantį teisės aktų nustatytus detaliųjų planų derinimo tvarkos reikalavimus. Pareiškėjas nurodė, kad ginčo sklypas ir jame vykstančios statybos prie sklypo ir galimai pačiame sklype yra senosios žydų Šnipiškių kapinės, kurios turi istorinę vertę ne tik žydų tautai, bet ir Lietuvai. Nurodė, kad dėl vykstančių statybų ginčo sklype yra pažeidžiamas viešasis interesas, daroma žala Lietuvos tarptautiniams santykiams ir prestižui. Nurodytą poziciją patvirtina 2007 m. balandžio 5 d. LR Seimo Užsienio reikalų komiteto pareiškimas, 2007 m. balandžio 13 d. LR URM Amerikos, Afrikos, Azijos ir Okeanijos departamento raštas, LR ambasadų Jungtinėje karalystėje, JAV, Lietuvos nuolatinės atstovybės Europos sąjungoje raštai, Lietuvos žydų bendruomenės pirmininko paaiškinimas.
Atsiliepimas
Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija prašė pareiškimą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovas nurodo, kad prokuroras nenurodė ir nepagrindė, kuriai dienai jis gavo pakankamą informaciją apie pažeistą viešąjį interesą. Teigė, kad jokių pažeidimų išduodant statybos leidimą nebuvo atlikta, todėl viešasis interesas nebuvo pažeistas.
Atsakovas Vilniaus apskrities viršininko administracija (toliau - ir VAVA) prašė pareiškimą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovas paaiškino, kad VAVA 2005 m. rugpjūčio 31 d. patikrinimo aktu Nr. 299 teikė teigiamą patikrinimo išvadą ir siūlymą savivaldybei detaliojo plano projektą tvirtinti su sąlygomis: techninio projekto sprendinius derinti KPD, vykdant žemės darbus būtina archeologo priežiūra. Ginčo teritorijoje, esančioje Vilniaus istorinio centro vizualinės apsaugos zonoje, planuojant būsimas statybas ir nustatant privalomąjį sklypo tvarkymo bei naudojimo režimą, detaliojo plano sprendinių derinimo procedūra buvo vykdoma nuosekliai, skiriant ypatingą dėmesį paveldosauginiams reikalavimams, tai pat atliekami istoriniai, žvalgomieji archeologiniai tyrimai, siekiant nustatyti ir nepažeisti buvusių senųjų žydų kapinių teritorijos. Detaliojo plano projektui 2005 m. gegužės 21 d. buvo atlikta paminklosauginė ekspertizė, projekto sprendiniai du kartus svarstyti Vilniaus senamiesčio senate (2005-04-05 pritarta), du kartus – Lietuvos architektų sąjungos ekspertų taryboje (2004-12-22 protokolu Nr. 04-10 iš esmės pritarta). KPD derinimas pradėtas 2005 m. balandžio 19 d., detaliojo plano sprendiniams pritarta 2005 m. liepos 22 d. raštu. Pareiškėjas nenurodė teisės aktų, kuriuos pažeidžia detaliojo plano sprendiniai. Rėmėsi 2008 m. sausio 7 d. prokuratūroje duotu paaiškinimu, kad užstatymo rodikliai gali pažeisti paveldosauginius reikalavimus, išdėstytus KPD 2005-06-30 ir 2005-07-22 raštuose. Parodymai, duoti prokuratūroje, negali būti pagrindu naikinti detalųjį planą. Pagal patvirtintus Vilniaus miesto administracijos direktoriaus 2005 m. rugsėjo 13 d. įsakymu Nr. 30-1405 detaliojo plano reglamentus, visų sklype esančių ir projektuojamų pastatų antžeminės dalies patalpų bendrojo ploto suma turėtų būti ne didesnė kaip 13 220,0 kv.m. Atlikus I ir II korpusų antžeminės dalies patalpų bendrojo ploto skaičiavimus, gauta bendra statinių antžeminės dalies bendrojo ploto suma lygi – 12 972 kv.m, kuri neviršija nustatyto leistino užstatymo intensyvumo. Kad patvirtintu detaliuoju planu nėra viršytas nustatytas žemės sklypo užstatymo intensyvumas, nustatė ir Inspekcija 2007 m. gruodžio 4 d. rašte.
Atsakovas UAB „Vilniaus Žalgirio dengtas baseinas“ prašė pareiškimą atmesti kaip nepagrįstą. Taip pat prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Atsakovas nurodė, kad KPD savo poziciją dėl ginčo detaliojo plano išreiškė raštiška forma. Minėta institucija ginčo detalųjį planą derino 2005-04-19 ir 2005-07-22 raštais. Kaip matyti iš KPD Vilniaus teritorinio padalinio 2005-04-19 rašto Nr. (1.29.V)-114, ginčo detaliojo plano sprendiniams ši institucija neprieštaravo, tačiau nurodė, kad detalusis planas dar nesvarstytas su visuomene ir dėl šios priežasties nederintinas. UAB „Vilniaus Žalgirio dengtas plaukimo baseinas“ teisės aktuose nustatytą pareigą suderinti detaliojo plano sprendinius su visuomene įgyvendino. Tai patvirtina 2005-08-31 teritorijų planavimo dokumento patikrinimo akte Nr. 299 tarp tikrinti pateiktų dokumentų minima viešo svarstymo su visuomene ataskaita. 2005-07-22 KPD rašte Nr. (7.12)-2-938 dėl teritorijos šalia (duomenys neskelbtini) detaliojo plano nurodė, kad neprieštarauja dėl sklypo ribų patikslinimo, papildomai prijungiant valstybinę žemę ir išreiškė nuomonę, kad nėra pagrindo keisti 2000 m. liepos 27 d. Vilniaus miesto tarybos sprendimu Nr. 1505V jau patvirtinto detaliojo plano sprendinius, todėl siūlė pataisyti (duomenys neskelbtini) sklypo detaliojo plano sprendinius. Į šiuos pasiūlymus buvo atsižvelgta. UAB „Vilniaus Žalgirio dengtas plaukimo baseinas“ laikosi tos nuomonės, kad minėtais KPD raštais ir buvo suderintas ginčo detalusis planas su minėta institucija. 2005 m. rugpjūčio 31 d. ginčo detalusis planas buvo tikrinamas VAVA, kuri išdavė Teritorijų planavimo dokumento patikrinimo aktą Nr. 229. Šiame akte teigiama, kad projekto rengimo, derinimo ir viešo svarstymo su visuomene proceso ir procedūrų bei teritorijų planavimą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų esminių pažeidimų nenustatyta. Dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2007 m. vasario 15 d. išduoto statybos leidimo Nr. (duomenys neskelbtini) išdavimo teisėtumo paaiškino, kad atsižvelgiant į galiojantį teisinį reglamentavimą, darytina išvada, jog kreiptis į už nekilnojamųjų kultūros paveldo vertybių apsaugą atsakingą instituciją Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius privalėjo tik tokiu atveju, jei savivaldybės administracijos direktoriui, gavus statytojo prašymą dėl projektavimo sąlygų sąvado išdavimo, nebūtų patvirtinto Nekilnojamosios kultūros paveldo vertybės apsaugos reglamento (arba laikinojo reglamento). Pareiškėjas painioja du savarankiškus ir laiko atžvilgiu nesutampančius procesus - teritorijų planavimą ir statinio projektavimą. UAB „Vilniaus Žalgirio dengtas plaukimo baseinas“ į Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamentą dėl projektavimo sąlygų sąvado išdavimo kreipėsi 2006-04-10, o KVAD 2005-04-19 įsakymu Nr. Į-167 priimtas Vilniaus istorinio centro apsaugos zonos laikinasis reglamentas įsigaliojo 2005-05-15. Statybos įstatymas numato savivaldybės administracijos direktoriaus pareigą kreiptis į už nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugą atsakingą instituciją tik rengiant statinio projektavimo sąlygas. UAB „Vilniaus Žalgirio dengtas plaukimo baseinas“ kreipimosi dėl projektavimo sąlygų sąvado išdavimo metu reglamentas jau galiojo. Kadangi toks reglamentas prilyginamas statinio projektavimo sąlygoms, Vilniaus miesto savivaldybės administracija neturėjo pareigos kreiptis į KPD dėl projektavimo sąlygų išdavimo. Pažymėjo, kad 2007-01-31 Nuolatinės statybos komisijos protokolo pirmo lapo apačioje yra padarytas įrašas „pastabos įvertintos“, kuris reiškia, kad į pastabas (įskaitant reikalavimą dėl archeologinių tyrimų) buvo atsižvelgta ir statinio projektas pataisytas. UAB „Vilniaus Žalgirio dengtas plaukimo baseinas“ taip pat nurodė, kad dar 2004 metais, planuodama naujos statybos darbus nuomojamame sklype, kuris įėjo į Vilniaus istorinio centro teritoriją, kreipėsi į Lietuvos istorijos institutą dėl archeologinių tyrimų atlikimo planuojamų statybų teritorijoje. Lietuvos istorijos institutas sudarė autorinę sutartį su Lietuvos istorijos instituto nepriklausomu archeologu K. K., pavesdamas jam atlikti šios teritorijos archeologinį tyrimą. K. K. atliko išsamius teritorijos greta Olimpiečių ir Rinktinės gatvių sankirtos žvalgomuosius archeologinius tyrinėjimus. Įvertinęs šių tyrinėjimų rezultatus bei turimą istorinę medžiagą ir kitų šioje teritorijoje vykdytų tyrimų duomenis, K. K. nustatė, kad teritorijoje (duomenys neskelbtini) žydų kapinių niekada nebuvo. Atliktą mokslinį darbą 2004-11-16 priėmė Lietuvos istorijos instituto komisija. Išvados buvo paskelbtos K. K. parengtoje 2005 m. archeologinių tyrinėjimų Vilniuje greta Rinktinės ir Olimpiečių gatvių sankirtos ataskaitoje, kuri 2006-05-02 buvo patvirtinta Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Mokslinės archeologijos komisijos. Be to, K. K. atliktų tyrinėjimų rezultatai ir pateiktos išvados buvo patvirtintos Vilniaus miesto savivaldybėje. Atsižvelgiant į tai, kad buvo gautos kompetentingų specialistų išvados, kad būsimos statybos vietoje žydų kapinių niekada nebuvo, 2007 m. vasario 15 d. Vilniaus miesto savivaldybės administracija išdavė ginčo statybos leidimą. Ginčo sklypo detalusis planas patvirtintas 2005-09-13, t. y. beveik prieš trejus metus, statybos leidimas išduotas 2007-02-15, t. y. beveik prieš pusantrų metų. Pavėluotas viešo intereso gynimas ne tik pažeidžia įstatymų reikalavimus, bet ir neatitinka paties viešo intereso, kuris turėtų būti ginamas kuo operatyviau, o ne praėjus keletui metų. Atsakovo įsitikinimu, viešas interesas, taip pat kaip privatus interesas, gali būti ginamas tik įstatyme numatytais terminais.
Šalies argumentai
Trečiasis suinteresuotas asmuo Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos su pareiškimu sutiko ir prašė jį patenkinti.
Atsiliepimas
Trečiasis suinteresuotas asmuo paaiškino, kad pagal teritorijos šalia (duomenys neskelbtini) gatvių (prie (duomenys neskelbtini)) detaliojo plano rengimo metu galiojusios Teritorijų planavimo įstatymo (toliau – ir TPĮ) redakcijos 25 straipsnio nuostatas detaliojo teritorijų planavimo procesą sudarė keturi etapai (parengiamasis, rengimo, sprendinių pasekmių vertinimo ir baigiamasis), o kiekvienam etapui pagal šio įstatymo nuostatas buvo priskirtos specifinės procedūros, pagal kurias būtų galima nustatyti, kokiame detaliojo teritorijų planavimo proceso etape yra detalusis planas. Kadangi viešai apie parengtą detaliojo plano projektą buvo paskelbta 2005-04-23 bei minėto projekto viešas svarstymas įvyko 2005-05-26, detaliojo plano baigiamasis etapas prasidėjo ne vėliau kaip 2005-04-23, o derinimo procedūros galėjo būti pradėtos ne anksčiau kaip 2005-05-26. Taigi KPD detaliojo plano projekto derinimo procedūra negalėjo prasidėti KPD Vilniaus teritorinio padalinio 2005-04-19 raštu Nr. (1.29.V)-114 ir šis raštas negali būti priskirtas derinimo dokumentui. KPD nurodė, kad ne derinimo, o skundo nagrinėjimo procedūros dokumentais laikytini KPD Vilniaus teritorinio padalinio 2005-06-30 raštas Nr. (1.23.V)-2V-215, KPD 2005-07-14 raštas Nr. (7.12)-2-894 bei 2005-07-22 raštas Nr. (7.12)-2-938. Pažymėjo, kad Nuolatinės statybos komisijos 2005-08-18 kompleksinio derinimo protokole Nr. 67 nėra KPD atstovo dalyvavimą ir pritarimą derinant detalųjį planą patvirtinančių įrašų bei parašo. Detaliojo plano planuota teritorija yra nekilnojamosios kultūros vertybės Vilniaus senojo miesto vietos su priemiesčiais teritorijoje. Į Kultūros vertybių registrą ši vertybė buvo įrašyta KPD direktoriaus 2001-02-09 įsakymu Nr. 44 „Dėl objektų įrašymo į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą“, teritorijos plotas ir ribos patikslintos KPD direktoriaus 2005-04-19 įsakymu Nr. Į-158 „Dėl Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registro duomenų patikslinimo“, o valstybės saugoma pripažinta LR kultūros ministro 2005-04-29 įsakymu Nr. ĮV-190 „Dėl nekilnojamųjų kultūros vertybių pripažinimo saugomomis“. Remiantis detaliojo plano rengimo metu galiojusios Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo redakcijos 22 straipsnio 8 dalies 2 punktu, savivaldybės lygmens detalieji planai, kurių planuojamose teritorijose yra registruotų nekilnojamųjų kultūros vertybių, tvirtinami kai yra KPD ir savivaldybės paveldosaugos padalinio atstovų pasirašytas Nuolatinės statybos komisijos protokolas, kuriuo rekomenduojama planą patvirtinti. Šis įstatymas apskritai nenumatė galimybės detalųjį planą KPD derinti ne Nuolatinės statybų komisijos posėdžio metu, todėl detalusis planas buvo patvirtintas be KPD suderinimo, pažeidžiant minėtą įstatymo nuostatą. Atkreipė dėmesį, kad KPD Vilniaus teritorinio padalinio 2004-09-21 planavimo sąlygose Nr. (duomenys neskelbtini) buvo nurodyta, jog rengiant detaliojo plano projektą būtina vadovautis Vilniaus miesto tarybos 2000-07-27 sprendimu Nr. 1505V patvirtinto žemės sklypo (duomenys neskelbtini) detaliojo plano sprendiniais, kuriuose nustatyta, kad žemės sklypo dalyje (duomenys neskelbtini) leistinas pastatų aukštis gali būti ne didesnis kaip 21 m. Tuo tarpu patvirtinto detaliojo plano sprendiniuose yra nustatytas žemės sklypo daliai (duomenys neskelbtini) leistinas pastatų aukštis iki 24 m, t. y. pažeidžiant 2005-07-22 rašto Nr. (7.12)-2-938 reikalavimą šiai daliai aukštingumo nedidinti. Todėl detaliojo plano derinimo metu buvo padaryti ne tik jau minėti procedūriniai derinimo pažeidimai, tačiau ir paties detaliojo plano sprendiniai prieštarauja KPD Vilniaus teritorinio padalinio išduotoms sąlygoms. KPD atstovo nepakvietus į Nuolatinės statybos komisijos 2005-08-18 posėdį, nebuvo sudaryta galimybė patikrinti, ar pateiktas derinimui detalusis planas atitinka išduotas planavimo sąlygas.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepimu į pareiškimą (b. l. 66-69) sutiko su prokuroro pareiškime išdėstytais reikalavimais bei argumentais.
Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad 0,16 ha naujas kitos paskirties laisvos valstybinės žemės sklypas, kuris ribojasi su UAB ,,Vilniaus Žalgirio dengtas baseinas“ nuomojamu 0,501 ha žemės sklypu (duomenys neskelbtini), minėtai bendrovei išnuomotas nesilaikant Žemės įstatymo 9 straipsnio ir LR Vyriausybės 1999 m. birželio 2 d. nutarimo Nr. 692 2.15 punkto nuostatų.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. birželio 11 d. sprendimu (T 2, b. l. 94-106) pareiškėjo pareiškimą atmetė kaip nepagrįstą.
Teismas nustatė, kad Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra 2007 m. gruodžio 11 d. gavo Valstybinės teritorijų planavimo statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos 2007-12-04 raštą Nr. 6-1.5-871, kuriame išdėstyta informacija apie galimą viešojo intereso pažeidimą ir prašoma imtis priemonių viešajam interesui ginti kreipiantis į teismą dėl ginčo detaliojo plano patvirtinimo ir statybos leidimo išdavimo. Gavusi šį raštą, Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra sužinojo, kad galimai neteisėtai buvo patvirtintas detalusis planas ir išduotas statybos leidimas ir dėl to pažeidžiamas viešasis interesas. Pareiškimą teismui pareiškėjas pateikė 2008 m. sausio 11 d. Teismas padarė išvadą, kad terminas pareiškimui paduoti nebuvo praleistas (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau - ir ABTĮ) 33 str. 1 d., Prokuratūros įstatymo 19 str.). Teismas vykdydamas ABTĮ 10 straipsnyje numatytą pareigą per teismo posėdį išaiškino prokurorui, kad nagrinėjamu atveju nėra pakankamai įrodytas viešojo intereso pažeidimas, pareikšti materialiniai reikalavimai nėra tinkami viešajam interesui apginti. Teismas, vadovaudamasis TPĮ 27 straipsnio 1 dalies 2 punktu, LR aplinkos ministro 2004 m. gegužės 3 d. įsakymu Nr. D1-239 patvirtintų Detaliųjų planų rengimo taisyklių 46 punktu, Nuolatinės statybos komisijos pavyzdinių nuostatų, patvirtintų LR aplinkos ministro 2004 m. gegužės 28 d. įsakymu Nr. D1-696, 13 punktu, nurodė, kad planavimo sąlygas išdavusių institucijų atstovai dalyvauti detaliojo plano derinime gali dviem būdais - dalyvaudami asmeniškai Nuolatinėje statybos komisijoje vykdomo kompleksinio derinimo posėdyje arba raštu pareikšdami savo nuomonę dėl svarstomo klausimo. Nei pareiškėjas, nei KPD nepateikia konkrečių teisės normų, kurias pažeidė ginčo detaliojo plano sprendiniai, nenurodo, kokie konkrečiai reikalavimai nėra įvykdyti. Argumentuojama tik minėtais procedūriniais pažeidimais. Nagrinėjamu atveju neginčijama, ar patys detaliojo plano sprendiniai pažeidžia teisės aktų nuostatas, nenurodoma, kokią įtaką sprendiniai turi paveldosauginiu atžvilgiu, Vilniaus miesto centro vizualinei apsaugai. UAB „Vilniaus Žalgirio dengtas plaukimo baseinas“ rengdama detaliojo plano sprendinių projektą atsižvelgė į KPD nurodytas pastabas ir ištaisė nustatytus trūkumus, to neginčija nei pareiškėjas, nei KPD. Tam, kad sprendimas dėl detalaus plano tvirtinimo pažeistų viešąjį interesą ir jis būtų naikintinas, turi būti įrodyta, jog priimant ginčijamą aktą būtų pažeistos procedūros, turinčios reikšmės objektyviam aplinkybių įvertinimui ir sprendimo pagrįstumui. Tokie procedūrų pažeidimai turi būti esminiai. Nagrinėjamoje byloje nebuvo pateikti argumentai ir įrodymai, kad aplinkybė, jog Nuolatinės statybos komisijos posėdyje dėl kompleksinio derinimo nedalyvavo KPD atstovas, turėjo esminę reikšmę sprendimo pagrįstumui. Pastatai ginčo teritorijoje jau yra pastatyti, pripažinti tinkamais naudoti, dalis pastatų išnuomota, dalis parduota. Prokuroro atstovas nurodė, kad nesiekia nei statinių nugriovimo, nei atitinkamo jų koregavimo. Nagrinėjamu atveju statyba nėra uždrausta apskritai, viešasis interesas gali būti pažeistas, jei statiniai neatitinka nustatytų reikalavimų, pažeidžia paveldosauginius reikalavimus. Nustačius tokius pažeidimus, viešasis interesas galėtų būti apgintas juos ištaisius, pakoregavus statinius taip, kad jie atitiktų teisės aktų reikalavimus. Pareiškėjas byloje ginčija statybos leidimo išdavimą. Teismas, vadovaudamasis Statybos įstatymo 20 straipsnio 3 dalies 3 punktu, Statybos techninio reglamento STR 1.05.07:2002 „Statinio projektavimo sąlygų sąvadas“, patvirtinto LR aplinkos ministro 2002 m. balandžio 30 d. įsakymu Nr. 215, 5.1 punktu, Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 2 straipsnio 19 punktu, nurodė, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius kreiptis į už nekilnojamųjų kultūros paveldo vertybių apsaugą atsakingą instituciją privalėjo tokiu atveju, jei savivaldybės administracijos direktoriui, gavus statytojo prašymą dėl projektavimo sąlygų sąvado išdavimo, nebūtų patvirtinto Nekilnojamosios kultūros paveldo vertybės apsaugos reglamento (arba laikinojo reglamento). Sąlygų sąvado 5.3.2. papunktyje nurodytas KVAD direktoriaus 2005-04-19 įsakymu Nr. Į-167 patvirtintas Vilniaus istorinio centro apsaugos zonos laikinasis apsaugos reglamentas, kuris įsigaliojo 2005-05-15. Teismas padarė išvadą, kad UAB „Vilniaus Žalgirio dengtas plaukimo baseinas“ kreipimosi dėl projektavimo sąlygų sąvado išdavimo metu reglamentas jau galiojo. Kadangi toks reglamentas prilyginamas statinio projektavimo sąlygoms, Vilniaus miesto savivaldybės administracija neturėjo pareigos kreiptis į Kultūros paveldo departamentą dėl projektavimo sąlygų išdavimo. Nuolatinėje statybos komisijoje svarstant statybos leidimo išdavimo klausimą, KPD atstovas pateikė pastabą dėl archeologo dalyvavimo. 2007-01-31 Nuolatinės statybos komisijos protokole yra padarytas įrašas apie pastabų įvykdymą - „pastabos įvertintos“, kuris reiškia, kad į pastabas (įskaitant reikalavimą dėl archeologinių tyrimų) buvo atsižvelgta ir statinio projektas pataisytas. Projektavimo sąlygų sąvadas buvo parengtas laikantis teisės aktuose nustatytų reikalavimų. Kaip nustatyta, detaliojo plano derinimo tvarkos pažeidimai negali būti pripažįstami esminiais ir nėra pagrindas naikinti detalųjį planą. Teismas konstatavo, kad statybos leidimas yra išduotas teisėtai, todėl nėra pagrindo jį naikinti. Teismas taip pat nurodė, kad byloje nėra pateikta konkrečių įrodymų, galinčių neginčijamai patvirtinti, jog ginčo sklypas su jame esančiais pastatais gali būti senųjų žydų Šnipiškių kapinių teritorijoje. Teismas pažymėjo, kad šiuo atveju pareiškėjas nenurodo ir tinkamų galimo pažeidimo gynimo priemonių, žalos atlyginimas už ginčo sklypą valstybei ir statinių palikimas niekaip neapgintų viešojo intereso, jei būtų įrodyta, kad ginčo sklype po pastatais yra senųjų žydų Šnipiškių kapinių ribos (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) išplėstinės teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-65/2009).
III.
Pareiškėjas Vilniaus miesto apylinkės vyriausiasis prokuroras apeliaciniu skundu (T 2, b. l. 112-121) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. birželio 11 d. sprendimą ir perduoti ieškinį nagrinėti Vilniaus apygardos teismui. Teismui nustačius, kad nebuvo pažeistas rūšinio teismingumo principas, panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. birželio 11 d. sprendimą ir patenkinti prokuroro reikalavimus. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Iš ieškinio faktinio pagrindo matyti, kad svarbiausias ir esminis ieškinio reikalavimas yra neteisėtai sudarytos valstybinės žemės nuomos sutarties pripažinimas iš dalies negaliojančia. Atkreiptinas dėmesys, kad ginčijamas detalusis planas buvo tvirtinamas tik todėl, kad atsakovas UAB ,,Žalgirio dengtas plaukimo baseinas“ siekė padidinti nuomojamo žemės sklypo dydį. Iš faktinių aplinkybių akivaizdu, kad detalusis planas kaip administracinis aktas yra tik būtinybė, siekiant pakeisti susiklosčiusius šalių civilinius teisinius santykius, kurie kilo iš subjekto siekio pakeisti valstybinės žemės sklypo, kuris dar nėra suformuotas teisės aktų nustatyta tvarka, nuomos sutartį. Teismas, iš esmės nenagrinėdamas dominuojančio ieškinio reikalavimo, priėmė procesinį sprendimą ne tik pažeisdamas rūšinio teismingumo taisykles, bet ir neatskleidė bylos esmės.
2. Tinkamas ir teisėtas valstybės žemės, kaip ir kito valstybės turto valdymas bei naudojimas, neabejotinai yra viešasis interesas, kildintinas iš teisinės valstybės asmenų lygybės bei teisėtumo principų. Valstybės turtas turi būti naudojamas efektyviai ir skaidriai, siekiant užtikrinti visos visuomenės teisėtų interesų pusiausvyrą. Ne aukciono būdu išnuomojant valstybės žemę, pažeidžiant teisės aktų nustatytą tvarką, valstybė ne tik negauna pajamų, kurias galėtų gauti sklypą nuomodama aukciono tvarka, bet ir nebegali sudaryti teisingų sąlygų neapibrėžtam ratui ūkio subjektų, kurie, realizuodami lygybės prieš įstatymą principą, nustatyta tvarka galėtų pretenduoti į atitinkamas žemės sklypo daiktines teises (Aukščiausiojo Teismo 2005 m. vasario 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-122/2005, 2009 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-56/2009). Ginčo sklypas ir jame vykstančios statybos yra išskirtinės ir tuo, kad skyrus nepakankamai dėmesio šalia ginčo sklypo ir galimai pačiame sklype esančių senųjų Šnipiškių žydų kapinių riboms nustatyti, yra daroma žala Lietuvos tarptautiniams santykiams.
3. Teismas, nenagrinėdamas detalaus plano dėl sklypo ribų nustatymo, neišsamiai išnagrinėjo prokuroro pareikštus reikalavimus.
4. Detaliojo plano planuota teritorija yra nekilnojamosios kultūros vertybės Vilniaus senojo miesto vietos su priemiesčiais teritorijoje. Vadovaujantis detaliojo plano rengimo metu galiojusios Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo redakcijos 22 straipsnio 8 dalies 2 punktu, savivaldybės lygmens detalieji planai, kurių planuojamose teritorijose yra registruotų nekilnojamųjų kultūros vertybių, tvirtinami kai yra Kultūros paveldo departamento ir savivaldybės paveldosaugos padalinio atstovų pasirašytas Nuolatinės statybos komisijos protokolas, kuriuo rekomenduojama planą patvirtinti. Šis įstatymas net nenumatė galimybės detalųjį planą Kultūros paveldo departamentui derinti ne Nuolatinės statybų komisijos posėdžio metu, todėl detalusis planas buvo patvirtintas be Kultūros paveldo departamento suderinimo, pažeidžiant minėtą įstatymo nuostatą.
5. Teismo padaryta išvada, jog byloje nebuvo pateikti argumentai ir įrodymai, kad aplinkybė, jog Nuolatinės statybos komisijos posėdyje dėl kompleksinio derinimo nedalyvavo Kultūros paveldo departamento atstovas, turėjo esminę reikšmę sprendimo pagrįstumui.
6. Teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog prokuroras, neprašydamas griauti pastatų, nesiekia apginti viešojo intereso. Vadovaujantis Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 4.103 straipsniu, neteisėtai sukurtam nekilnojamam daiktui vėliau turėtų būti taikomos įstatyme numatytos pasekmės. Tačiau dabartiniai patalpų savininkai yra sąžiningi įgijėjai. Turtą įgijusio asmens sąžiningumas gali būti teisinis pagrindas, ribojantis arba visiškai pašalinantis galimybę išreikalauti turtą, tačiau sąžiningumo faktas neturi įtakos sandorio su tuo turtu teisiniam įvertinimui (CK 1.80 str. 4 d.). Tokiu atveju statinių nugriovimas ar koregavimas negalimas.
7. Vadovaujantis vienu iš pagrindinių teisės principų, kad iš neteisės negali atsirasti teisė, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2007 m. vasario 15 d. išduotas statybos leidimas Nr. (duomenys neskelbtini), kuris yra išduotas remiantis neteisėtai patvirtintu detaliuoju planu, yra neteisėtas.
Atsiliepimas
Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepimu į apeliacinį skundą (T 2, b. l. 138-145) prašo atmesti pareiškėjo apeliacinį skundą kaip nepagrįstą.
Atsakovas nurodo, kad Specialioji teisėjų kolegija ginčams dėl teismingumo tarp bendrosios kompetencijos ir administracinio teismo spręsti 2007 m. vasario 2 d. nutartyje yra aiškiai ir nedviprasmiškai pasisakiusi kokiam teismui turi būti teismingi ginčai dėl statybos leidimo panaikinimo. Šioje byloje akivaizdu, kad net du reikalavimai yra administracinio pobūdžio, t. y. detalaus plano ir statybos leidimo pripažinimo negaliojančiais, taip pat akivaizdu, kad šie reikalavimai nėra išvestinio pobūdžio. Pažymi, kad pareiškėjas, reikalaudamas panaikinti detalųjį planą ir statybos leidimą, nenurodė kokias pasekmes sukels minėtų administracinių sprendimų panaikinimas. Atvirkščiai, iš pareiškėjo išdėstytos nuostatos galima daryti išvadą, jog jis siekia visai kitų tikslų, negu gali sukelti detaliojo plano ir statybų leidimo panaikinimas. Pareiškėjas viešojo intereso gynimą grindžia prielaidomis. Nurodo, kad įstatymas nenumato privalomo sąlygas išdavusios institucijos dalyvavimo Nuolatinėje komisijoje. Detaliojo plano sprendiniai atitinka galiojančių teisės aktų nuostatas. Pareiškėjas neteisingai interpretuoja Statybos įstatymą ir STR „Statinio projektavimo sąlygų sąvadas“, nes šiuo atveju projektavimo sąlygos nebuvo ruošiamos, tačiau su institucijomis atsakingomis už saugomų teritorijų apsaugą yra suderinti priešprojektiniai pasiūlymai, todėl projektavimo sąlygos nereikalingos. Pažymi, kad ginčo statybos leidimas Nr. (duomenys neskelbtini) neteko savo galios, kadangi jo sprendiniai yra jau įgyvendinti ir tai šioje byloje įrodo 2008 m. kovo 27 d. statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktas. Tokia pozicija yra išreikšta ir LVAT praktikoje (LVAT 2004 m. spalio 6 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A11-807/2004).
Atsakovas ,,Vilniaus Žalgirio dengtas plaukimo baseinas“ atsiliepimu į apeliacinį skundą (T 2, b. l. 150-156) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o prokuroro apeliacinį skundą atmesti; priteisti atsakovo naudai iš prokuroro bylinėjimosi išlaidas.
Atsakovas nurodo, kad pareiškėjo pareikštų reikalavimų teismingumo klausimas buvo ne kartą keltas ir teismų galutiniais sprendimais išspręstas. Vilniaus apygardos administracinis teismas teismingumo taisyklių nepažeidė. Pareiškėjo argumentai, kad viešasis interesas nagrinėjamoje byloje yra dėl valstybės žemės tinkamo ir teisėto valdymo, yra nesusiję su nagrinėjama byla ir todėl teismo jie apskritai neturi būti vertinami. Nagrinėjamoje byloje viešasis interesas nebuvo pažeistas. Įsakymas dėl detaliojo plano patvirtinimo yra teisėtas, todėl atitinkamai ir statybos leidimas, išduotas atsakovui, yra teisėtas.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos atsiliepimu į apeliacinį skundą (T 2, b. l. 147-149) prašo prokuroro apeliacinį skundą dėl teismo sprendimo panaikinimo ir naujo sprendimo priėmimo patenkinti, o pareiškėjo prašymą perduoti ieškinį nagrinėti Vilniaus apygardos teismui palieka spręsti teismo nuožiūra.
Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodo, kad teismas nepagrįstai konstatavo, jog detaliojo plano derinimo procedūrų pažeidimai, nurodyti atsiliepime pirmosios instancijos teismui, yra neesminiai.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Inspekcija atsiliepimu į apeliacinį skundą (T 2, b. l. 157) prašo pareiškėjo apeliacinį skundą patenkinti.
Trečiasis suinteresuotasis asmuo nurodo, kad pareiškėjo apeliacinis skundas yra pagrįstas. Inspekcija taip pat pažymi, kad laikosi pozicijos, išdėstytos Inspekcijos 2007-12-04 rašte Nr. 6-1.5-871, kuris yra pateiktas teismui.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas atmestinas.
Dėl prokuroro teisės ginti viešą interesą.
Prokuroro pareiga ginti viešąjį interesą yra įtvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 118 straipsnio 2 dalyje, nustatančioje, jog prokuroras įstatymo nustatytais atvejais gina asmens, visuomenės ir valstybės teises bei teisėtus interesus. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 straipsnio 1 dalis taip pat nustato, jog įstatymų nustatytais atvejais prokuroras gali kreiptis į teismą su pareiškimu, kad būtų apgintas viešasis interesas arba apgintos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Ši prokuroro teisė yra įtvirtinta ir Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo 19 straipsnyje, nustatančio prokurorų statusą, kompetenciją, teises ir pareigas.
Tikrinamoje administracinėje byloje prokuroras būtent ir kreipėsi dėl viešo intereso gynimo, kuris susietas su valstybinės žemės tinkamu bei teisėtu valdymu inter alia perleidimu, sutarties pagrindu, ta žeme naudotis tretiesiems asmenims.
Dėl viešojo intereso sąvokos.
Esami aukštesnės instancijos teismų sukurti precedentai atitinkamų kategorijų bylose susaisto ne tik žemesnės instancijos teismus, priimančius sprendimus analogiškose bylose, bet ir tuos precedentus sukūrusius aukštesnės instancijos teismus. Nuo esamų precedentų gali būti nukrypstama ir nauji precedentai gali būti kuriami tik tais ypatingais išimtiniais atvejais, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina, konstituciškai pagrindžiama ir pateisinama, ir tik deramai (aiškiai ir racionaliai) argumentuojant. Tokios nuostatos buvo suformuluotos Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarime, todėl nagrinėjant šią bylą yra aktuali Vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencija identiško ar panašaus pobūdžio ginčo bylose. Aktualios ir reikšmingos - tos administracinės bylos, kuriose buvo aptarta viešojo intereso sąvoka, pasirinktas teisinis kelias, siekiant apginti viešąjį interesą, ar jis yra pakankamas ir realiai apginantis visuomenės ar atitinkamos jos dalies interesus.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje formuojama tokia pozicija, kad viešuoju interesu laikytinas ne bet koks teisėtas asmens ar grupės asmenų interesas, o tik toks, kuris atspindi ir išreiškia pamatines visuomenės vertybes, kurias įtvirtina, saugo ir gina Lietuvos Respublikos Konstitucija. Todėl kiekvienu atveju, kai kyla klausimas, ar tam tikras interesas laikytinas viešuoju, būtina nustatyti aplinkybę, kad, nepatenkinus tam tikro asmens ar grupės asmenų intereso, būtų pažeistos Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintos, jos saugomos ir ginamos vertybės (2008 m. liepos 25 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. A146–335/2008). Kitoje administracinėje byloje Nr. A17-742/2007 teisėjų kolegija pažymėjo, kad įstatymų leidėjas suteikia teisę prokurorui spręsti, yra konkrečiu atveju viešasis interesas inicijuoti administracinę bylą, ar ne, tačiau galutinai apie viešojo intereso buvimą ar nebuvimą sprendžia teismas, nagrinėjantis administracinę bylą, iškeltą pagal prokuroro prašymą. Tokioje byloje teismas kiekvieną kartą turi ad hoc nustatinėti viešojo intereso buvimo faktą, atsižvelgdamas į visas konkrečios bylos aplinkybes, joje nagrinėtinų klausimų pobūdį ir reikšmę (2007 m. lapkričio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A17-742/2007).
Viešojo intereso sąvokos plotmėje neabejotinai aktuali ir Aukščiausiojo Teismo nuomonė, kuri iš esmės identiška Vyriausiojo administracinio teismo pozicijai. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje pažymėta, jog įstatymų leidėjas viešąjį interesą supranta plačiai ir suteikia teisę prokurorui spręsti, yra konkrečiu atveju viešasis interesas inicijuoti civilinę bylą ar ne, tačiau galutinai apie viešojo intereso buvimą ar nebuvimą sprendžia teismas, nagrinėjantis bylą, iškeltą pagal prokuroro ieškinį (2006 m. kovo 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-194/2006).
Tęsiant viešojo intereso sąvokos analizę, atkreiptinas dėmesys ir į 2004 m. sausio 23 d. Vyriausiojo administracinio teismo nutartį. Pastarasis teismas šioje nutartyje yra nurodęs, kad viešasis interesas, taikant Administracinių bylų teisenos įstatymą, paprastai turėtų būti suvokiamas kaip tai, kas objektyviai yra reikšminga, reikalinga, vertinga visuomenei ar jos daliai, o asmens teisė ginti viešąjį interesą administracinių bylų teisenoje apibrėžiama kaip įstatymu numatytų asmenų teisė įstatymo nustatytais atvejais kreiptis į administracinį teismą ginant tai, kas objektyviai yra reikšminga, reikalinga, vertinga visuomenei ar jos daliai (2004 m. sausio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A3-11/2004).
Taigi viešasis interesas kiekvienu konkrečiu atveju nustatomas atskirai, viešuoju interesu pripažįstant ne bet kokį teisėtą asmens ar grupės asmenų interesą, o tik tokį, kuris atspindi ir išreiškia pamatines visuomenės vertybes, kurias įtvirtina, saugo ir gina Lietuvos Respublikos Konstitucija.
Dėl viešojo intereso ad hoc.
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei.
Prokuroras kreipdamasis dėl viešo intereso gynimo nurodė, jog Vilniaus apskrities viršininko administracija išnuomodama UAB “Vilniaus Žalgirio dengtas plaukimo baseinas” 0,16 ha žemės sklypą tai atliko ne aukciono būdu. Teisėjų kolegijos vertinimu, toks valstybei priklausančios žemės dalies, valdomos patikėjimo teise Vilniaus apskrities viršininko administracijos, perleidimas sutarties pagrindu trečiajam suinteresuotam asmeniui eliminavo kitų asmenų galimybę įsiterpti į šį procesą bei kartu paneigė teisinio valdžios vieneto galimybę gauti didesnį ekonominį efektą šio sandorio pagrindu. Taip į biudžetą nepateko galėjusių patekti pinigų dalis, kuri galėjo būti skirta ne tik Vilniaus miesto gyventojų poreikių tenkinimui, bet ir šį miestą atvykstančių kitų asmenų gerovei. Galimai netinkamas ir neteisėtas valstybinės žemės perleidimas Vilniaus miesto centre ne aukciono būdu privatiems asmenims pakankamai aiškiai išreiškia neatitikimą visuomenės interesų, nepaisymą ūkinės veiklos reguliavimo nukreipto į bendrą tautos gerovę. Tvirtintina, jog, šiuo konkrečiu atveju, viešąjį interesą egzistuojant. Tai reiškia, kad pareiškėjas turėjo teisę pasinaudoti teismine gynyba remiantis ABTĮ 56 straipsnio 1 dalimi.
Viešo intereso buvimą įtvirtina ir ta aplinkybė, kad ginčo teritorija įtraukta į Kultūros vertybių registrą (Valstybės Žinios, 2001, Nr. 20-683). Šiuo aspektu pakankamai plačiai pasisakė pirmosios instancijos teismas. Su pastarojo išdėstyta argumentacija sutiktina visiškai ir detalesnė analizė nebeatliktina.
Dėl galimybės apginti viešąjį interesą.
Pasinaudojimas teismine gynyba ginant viešą interesą yra neatsiejamas nuo pačio viešo intereso buvimo fakto konstatavimo (toks ką tik konstatuotas). Be to, būtina sąlyga pastarojo pobūdžio reikalavimui (dėl viešo intereso apgynimo) patenkinti, esant tam pakankamai įrodymų, pradinės padėties atstatymas arba kitoks realus viešo intereso apgynimas.
Vyriausiasis administracinis teismas 2009 m. vasario 12 d. nutartyje akcentavo būtinybę įvertinti pasirinktų viešojo intereso gynimo būdų (priemonių) tinkamumą. Minėtoje nutartyje išplėstinė penkių teisėjų kolegija pažymėjo, kad pareiškėjo (taip pat prokuroro), ginančio viešąjį interesą, pareikšti materialiniai reikalavimai turi būti tinkami pažeistam viešajam interesui apginti, nes pareiškimo, kuriuo ginamas viešasis interesas, dalykas yra viešojo intereso gynimas, o administracinių aktų panaikinimas ar kitų gynybos priemonių taikymas (uždraudimas atlikti veiksmus, žalos atlyginimo priteisimas ir pan.) yra būdas, kuriuo viešasis interesas gali būti apginamas. Todėl teismas, nagrinėdamas prokuroro reikalavimą panaikinti administracinius aktus, turi nustatyti, ar šių aktų panaikinimas sukels siekiamas teisines pasekmes, t. y., ar realiai leis apginti viešąjį interesą. Nenustačius, kad administracinių aktų panaikinimas sukeltų realias teisines pasekmes viešojo intereso gynimui, pareiškėjo reikalavimas turėtų būti netenkinamas, nes keliamų reikalavimų apimtimi nebūtų apgintas viešasis interesas (taip pat žr. 2009 m. rugpjūčio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502–866/2009, 2009 m. lapkričio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P822–242/2009). Nėra pagrindo abejoti tuo, kad, jei neteisėti administraciniai aktai jau yra sukėlę materialinius teisinius padarinius, vien administracinio akto panaikinimas, nesiejant to su atitinkamų materialinių teisinių padarinių pašalinimu, savaime neleistų apginti viešojo intereso. Nors teisės aktai nenustato, kad viešąjį interesą ginantis subjektas reikalavimus dėl administracinių aktų panaikinimo ir reikalavimus dėl statybos teisinių pasekmių šalinimo reikštų toje pačioje byloje, tačiau, tais atvejais, kai neteisėtų administracinių aktų pagrindu yra pastatyti statiniai, administracinių aktų panaikinimas pripažintinas nukreiptu į viešojo intereso gynimą tik tuo atveju, jei toks panaikinimas būtų siejamas su atitinkamais materialiniais teisiniais padariniais (buvusios padėties atkūrimu). Todėl, kaip jau minėta, tais atvejais, kai neteisėtų administracinių aktų pagrindu yra pastatyti statiniai, jeigu jų statyba pažeidė viešąjį interesą, viešojo intereso apgynimas reikštų neteisėtos statybos teisinių pasekmių pašalinimą, o ne vien administracinių aktų, kurie sąlygojo šias statybas, panaikinimą (2009 m. vasario 12 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. A822–65/2009).
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A756-268/2009 (nutartis priimta po išplėstinės penkių teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 12 d. nutarties, minimos šiame baigiamajame teisės akte) yra pažymėjęs, kad „Viešojo intereso, susijusio su saugomomis teritorijomis, pažeidimo pašalinimas turėtų būti nukreiptas į šios teritorijos mokslinės, ekologinės, kultūrinės ir kitokios vertės (Saugomų teritorijų įstatymo 2 str. 32 d.), kuria ši teritorija pasižymi, išsaugojimą ar atkūrimą. Jei neteisėtais administraciniais aktais yra sudarytos prielaidos vykdyti tam tikrą veiklą, atlikti atitinkamus darbus ir pan., tačiau šie administraciniai aktai dar nėra realizuoti, jų panaikinimas leidžia užkirsti kelią neteisėtai veiklai ir tuo pačiu apginti viešąjį interesą. Tačiau jei neteisėti administraciniai aktai jau yra sukėlę materialinius teisinius padarinius, vien administracinio akto panaikinimas, nesiejant to su atitinkamų materialinių teisinių padarinių pašalinimu, savaime neleistų apginti viešojo intereso. Priešingai, jei būtų bylinėjamasi vien dėl administracinių aktų panaikinimo, nesiekiant šiais aktais sukurtų materialinių teisinių padarinių pašalinimo (buvusios padėties atkūrimo) - realiai viešasis interesas nebūtų apgintas.
Laikantis išplėstinės teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 12 d. nutartyje suformuluotų taisyklių, kitoje administracinėje byloje buvo pažymėta: „<...> iš bylos medžiagos matyti, kad ginčijamų administracinių aktų pagrindu statybos darbai yra atlikti, statiniai pastatyti bei įregistruoti. Todėl nagrinėjamu atveju viešojo intereso apgynimas nėra įmanomas nekeliant reikalavimų, susijusių su galimai neteisėtos statybos teisinių pasekmių pašalinimu ir buvusios padėties atkūrimu“ (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-958/2010; procesinio sprendimo kategorija 13.2; 13.3.2; 13.4; 14.3; 55.4).
Taigi, prokuroro prašymu administraciniam teismui keliami reikalavimai turi būti tinkama priemonė apginti viešąjį interesą, o teismo sprendimas panaikinti ginčijamus administracinius aktus turi padėti tą viešąjį interesą apginti.
Iš bylos medžiagos matyti, kad ginčijamų administracinių aktų pagrindu statybos darbai yra atlikti. Statyba užbaigta visiškai. Statiniai pripažinti tinkamais naudoti. Atlikta ir jų teisinė registracija (1 T, b.l. 132), todėl nagrinėjamu atveju viešojo intereso apgynimas nėra suvoktinas nekeliant reikalavimų, susijusių su galimai neteisėtos statybos teisinių pasekmių pašalinimu ir buvusios padėties atkūrimu ar kitokios buvusios pusiausvyros atstatymo tarp viešojo ir privataus intereso.
Tikrinamoje administracinėje byloje pareiškėjas apsiriboja prašymu panaikinti administracinius aktus. Nekelia jokio konkretaus reikalavimo dėl šių administracinių aktų pagrindu atsiradusių materialinių teisinių padarinių likvidavimo, t. y. galimai neteisėtos statybos padarinių pašalinimo ar kitokio būdo, siekiant apginti viešąjį interesą. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas buvo į tai atkreipęs dėmesį. Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 10 straipsniu, teismo posėdžio metu, paaiškino pareiškėjui, kad pareikšti materialiniai reikalavimai nėra pakankami viešajam interesui apginti. Tai fiksuota ir skundžiamame Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendime. Papildomi reikalavimai, nepaisant įdėtų pastangų, nepareikšti. Atvirkščiai, pareiškėjas nurodo nesiekiąs nei statinių nugriovimo, nei atitinkamo jų koregavimo. Neužsimena apie galimai inicijuotiną procesą dėl statinių likimo Statybos įstatymo ir Civilinio kodekso 4.103 straipsnyje nustatyta tvarka. Nepaneigia, kad net patenkinus jo reikalavimus šioje administracinėje byloje, priimtas sprendimas pats savaime nepanaikins ginčijamų administracinių aktų pagrindu jau atsiradusių materialinių teisinių pasekmių bei neatkurs buvusios padėties.
Vadinasi, teisėjų kolegijos vertinimu, vien reikalavimas panaikinti administracinius aktus tokioje situacijoje, kokia susiklostė nagrinėjamoje administracinėje byloje, nekeliant reikalavimo dėl statybos padarinių šalinimo, nėra tinkamas šiam tikslui pasiekti. Administracinių aktų panaikinimas pats savaime nesukeltų jokių teisinių pasekmių, leidžiančių realiai apginti viešąjį interesą. Šios išvados negali paneigti ir esantis reikalavimas dėl nuomos sutarties panaikinimo, kuris išskirtas ir paliktas nagrinėti bendrosios kompetencijos teismui.
Byloje aptariamas pareiškėjo pasirinktas viešojo intereso gynimo būdas būtų galimai pateisinamas tik tuo atveju, jei teisėkūros subjektai būtų imperatyviai nustatę, jog asmuo, ginantis viešąjį interesą, neturi teisės kreiptis į teismą dėl statybos padarinių šalinimo, prieš tai teisės aktų nustatyta tvarka nenuginčijus administracinių aktų, sudariusių prielaidas ginčo statyboms vykdyti. Tačiau toks reikalavimas ginčo teisiniams santykiams taikytinuose teisės normose (plačiąja prasme) nėra ir nebuvo numatytas (įtvirtintas).
Priešingai, pagal Specialios teisėjų kolegijos ginčams dėl teismingumo tarp bendrosios kompetencijos ir administracinių teismų spręsti formuojamą praktiką, ginčus dėl statybos padarinių šalinimo (statinio nugriovimo, pertvarkymo) nagrinėja bendrosios kompetencijos teismai. Nagrinėdami tokius ginčus, teismai kartu sprendžia klausimą dėl administracinių aktų inter alia teritorijos planavimo dokumentų, statinio projektavimo sąlygų sąvadų, statybos leidimų bei statinių pripažinimo tinkamais naudoti aktų, sudariusių prielaidas statyboms vykdyti, teisėtumo (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2010 m. balandžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-143/2010; Specialios teisėjų kolegijos 2005 m. vasario 11 d. nutartis J. P. prieš Kauno miesto savivaldybę; 2008 m. birželio 26 d. nutartis A. Š. prieš Vilniaus miesto savivaldybės administraciją). Administracinių aktų panaikinimas, galimos statybos padarinių šalinimas nagrinėjimas skirtingose bylose esant tapačiam ginčo dalykui – viešojo intereso gynimui, teisėjų kolegijos vertinimu, ne tik sąlygoja neracionalų valstybės resursų naudojimą, bet ir sukuria nestabilumą susiklosčiusiuose teisiniuose santykiuose, kėsinasi į teisinio saugumo principą.
Konstitucinio Teismo aktuose ne kartą yra konstatuota, kad neatsiejami teisinės valstybės principo elementai yra teisėtų lūkesčių apsauga, teisinis tikrumas ir teisinis saugumas. Teisinio saugumo principas – vienas iš esminių Konstitucijoje įtvirtinto teisinės valstybės principo elementų, reiškiantis valstybės pareigą užtikrinti teisinio reguliavimo tikrumą ir stabilumą, apsaugoti teisinių santykių subjektų teises, taip pat įgytas teises, gerbti teisėtus interesus ir teisėtus lūkesčius. Neužtikrinus teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo, nebūtų užtikrintas asmens pasitikėjimas valstybe ir teise. Valstybė privalo vykdyti savo įsipareigojimus asmeniui (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2007 m. lapkričio 22 d. nutarimai).
Dėl išdėstytų priežasčių, Vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad pareiškėjas šioje byloje pasirinko netinkamas aptariamo viešojo intereso gynimo priemones. Taip pat teisingai pažymėjo, jog viešasis interesas yra tik sąlyga kreiptis į teismą, bet ne pagrindas materialiniam teisiniam reikalavimui patenkinti.
Padaryta išvada paneigia apeliacinės instancijos teismo pareigą nagrinėti kitus apeliacinio skundo argumentus, todėl kvestionuojamas Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas paliktinas nepakeistu.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, teisėjų kolegija
nutaria:
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. birželio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą, o Vilniaus miesto apylinkės vyriausiojo prokuroro apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis neskundžiama.