Kauno apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Albinas Antanaitis Proceso Nr. 1-01-1-28765-2015-9

2016 m. birželio 28 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Albino Antanaičio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), teisėjų Svetlanos Jurgaitienės, Rimo Švirino,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros Pirmojo skyriaus prokurorės A. P. (toliau – prokurorė) apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2016 m. kovo 29 d. nuosprendžio, kuriuo M. K. (toliau – M. K.) dėl nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 3 dalyje, išteisintas, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką.

M. K. paskirtos kardomosios priemonės – įpareigojimas periodiškai registruotis policijos įstaigoje ir rašytinis pasižadėjimas neišvykti – iki nuosprendžio įsiteisėjimo dienos paliktos nepakeistos.

G. K. civilinis ieškinys atmestas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

M. K. buvo kaltinamas pagal BK 178 straipsnio 3 dalį už tai, kad 2015 m. gegužės 19 d. 2015 m. gegužės 21 d. laikotarpyje, ikiteisminio tyrimo tiksliai nenustatytą dieną ir nenustatytu laiku, tėvų namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), išpjovęs šoninę sienelę, iš seifo pagrobė 11700 eurų, padarydamas nukentėjusiajam G. K. 11700 eurų turtinę žalą.

2016 m. balandžio 27 d. Kauno apygardos teisme buvo gautas nukentėjusiojo G. K. prašymas nenagrinėti prokurorės apeliacinio skundo, kadangi pretenzijų dėl skundžiamo Kauno apylinkės teismo 2016 m. kovo 29 d. nuosprendžio jis neturi, byloje pareikšto civilinio ieškinio atsisako.

Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje išteisintasis ir jo gynėjas, nukentėjusysis prašė prokurorės apeliacinį skundą atmesti, o prokurorė - jos apeliacinį skundą tenkinti.

Sutinkamai su Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, apeliacinės instancijos teismo užduotis yra patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą. Teismų praktikoje šiuo klausimu laikomasi pozicijos, jog nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų reikalavimų. Pagrįstas - kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, skiriamos bausmės ir kitų nuosprendžiu sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais. Įrodymų vertinimo taisyklės baudžiamajame procese reglamentuojamos BPK 20 straipsnyje. Šio straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva, kas suponuoja išvadą, kad teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas, savaime baudžiamojo proceso įstatymo normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (pvz. kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014).

Pagal BK 178 straipsnio 3 dalį atsako tas, kas pagrobė didelės vertės svetimą turtą arba didelės mokslinės, istorinės ar kultūrinės reikšmės turinčias vertybes arba pagrobė svetimą turtą dalyvaudamas organizuotoje grupėje. Vagystė – svetimo turto pagrobimas – tai tyčinis, neteisėtas ir neatlygintinas svetimo turto užvaldymas, atimantis iš asmens galimybę valdyti, naudotis ir disponuoti jam priklausančiu turtu. Vagystė padaroma tik tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkas supranta, kad paima svetimą daiktą, numato, kad nukentėjusysis jo neteks, o jis šį turės kaip nuosavą, ir to nori (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose 2K-351/2012, 2K-282/2012, 2K-517-303/2015). Tuo tarpu vagystė, pagrobiant didelės vertės svetimą turtą, yra tuomet, kai pagrobto turto vertė viršija 250 MGL dydžio sumą, apimančią tik realiai nusikaltimu padarytą turtinę žalą.

Vertinant M. K. pareikštų kaltinimų pagrįstumą ir objektyvumą, visų pirma pažymėtina, kad sutinkamai su BK 2 str. 4 d. nuostatomis, pagal baudžiamąjį įstatymą asmuo atsako tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką. Kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, o turi būti nustatoma dėl kiekvienos nusikalstamos veikos. Teismų praktikoje bei baudžiamosios teisės doktrinoje pripažįstama, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Iš nekaltumo prezumpcijos, kuri yra įtvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 str. 1 d. ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 2 d. bei BPK 44 str. 6 d., kyla imperatyvas, visas abejones, kurių negalima pašalinti, aiškinti kaltinamojo naudai (in dubio pro reo principas). Tokiai praktikai pritariama ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje, nurodant, kad esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių, draudžiama priimti apkaltinamąjį nuosprendį ar veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti (pvz. kasacinės nutartys baudžiamojoje byloje Nr. 2K–76/2007, Nr. 2K–177/2009, 2K–205/2012, 2K-532/2012 ir kt.).

Apylinkės teismas, nepažeisdamas aukščiau aptartų baudžiamojo proceso normų, atsižvelgdamas į nusikalstamos veikos, įtvirtintos BK 178 straipsnio 3 dalyje, požymių visumą, išsamiai ir nešališkai ištyrė visas nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai konstatavo, jog nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nėra pakankamai duomenų, patvirtinančių, kad M. K. dalyvavo padarant BK 178 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą nusikaltimą. Aukštesniojo teismo įsitikinimu, M. K. nekaltumas grindžiamas teisme ištirtais ir nuosprendyje aptartais bylos duomenimis, kurie, kaip įrodymų šaltinis, gauti teisėtais būdais ir baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka. Jų patikimumas BPK numatytomis priemonėmis patikrintas teismo proceso metu. Šios aplinkybės suponuoja išvadą, kad sprendžiant M. K. kaltės klausimą, priešingai nei teigiama prokurorės apeliaciniame skunde, baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, turėjusių esminę reikšmę tiriant įrodymus ir paveikusių nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą, padaryta nebuvo.

Remiantis nukentėjusiuoju nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje apklausto G. K. parodymais, 2015 m. gegužės 21 dieną apie 11 val., prireikus pasiimti pinigų, jis pastebėjo išpjautą seifą. Eidavo į tą seifą kas antrą dieną pasiimti pinigų kasdienėms išlaidoms. Atsidaręs seifą pamatė dulkių masę, suverstus seife buvusius daiktus - dokumentus, žemės sutartis, nuomos sutartis, banko dokumentus, išrašus. Pastebėjo, kad toje seifo dalyje nebėra ten laikytų 11700 eurų. Apie tai, kiek seife vagystės dienai turėjo būti pinigų, jis žino, kadangi veda užrašų knygelę. Seifo viršus buvo nepaliestas, išpjautas tik jo šonas, todėl seifo viršuje liko gal 1500-2000 eurų. Iš vakaro ir ryte jautė metalo pjovimo kvapą, pagalvojo, kad kvapas iš kaimynų. Iš karto suprato, kad tai M. K. darbas. Žmona sūnui raktus nuo namų duodavo. Sūnus nedirba, niekur nesimoko, dėl jo kildavo konfliktai ir su sutuoktine E. K.. Vagystės paaiškėjimo dieną žmona pasakė, kad sūnaus jau Lietuvoje nebuvo. Seife be kitų daiktų buvo laikomi ir nauji akiniai, kuriuos rado M. K. gyvenamojoje vietoje – bute Mickevičiaus g. 39.

Iš esmės analogiškas - pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu išdėstytoms -, tiriamo įvykio aplinkybes nukentėjusysis išdėstė ir apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu, tačiau, jo parodymai dėl seife buvusios pinigų sumos, kaip teisingai skundžiamu nuosprendžiu konstatavo pirmosios instancijos teismas, vis tik nesutapo. Iš karto po analizuojamo įvykio G. K. nurodė, jog seife buvo 10200 eurų, vėliau patikslino, kad pagrobta buvo 11700 eurų suma, pažymėdamas ir tai, kad analizuojamo įvykio metu buvo pagrobti pinigai, kuriuos jis atsiėmė iš AB „Ūkio bankas“ ir konvertavo į eurus. Paskutinį kartą iki vagystės seifą jis buvo atidaręs 2015 m. gegužės 18 d., visi pinigai buvo vietoje, jų pasigedo 2015 m. gegužės 21 d. (b. t. 2, b. l. 27). Vertinant šias aplinkybes nagrinėjamos baudžiamosios bylos kontekste, atkreiptinas dėmesys į tai, kad 40000 litų (atsiimto indėlio dydis) konvertavus į eurus, gaunama 11584,80 eurų, t. y. mažesnė suma nei G. K. teigimu buvo pagrobta iš jo seifo. Be to, atsižvelgiant į G. K. pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu nurodytas aplinkybes, jog iš minėto seifo jis kas antrą dieną išsiimdavo reikiamą sumą pinigų, įvertinus ir tai, kad po vagystės seife dar buvo likusi 1500-2000 eurų suma, kyla pagrįstų abejonių dėl analizuojamo įvykio metu tikslios pagrobtų pinigų sumos. Nors abejonių tuo, jog G. K. galėjo turėti ir daugiau grynųjų pinigų, kuriuos laikė savo namuose, teisėjų kolegijai ir nekyla, kadangi, sutinkamai su 2015 m. kovo 13 d. AB „Swedbank“ išrašu, G. K. buvo pervesta 12337,20 eurų už žemės nuomą (b. t. 1, b. l. 41), kuriuos G. K. galimai išsigrynino 2015 m. sausio 30-31 d. (b. t. 2, b. l. 81), tačiau aptariamu atveju, sprendžiant kaltės klausimą visų pirma būtina nustatyti ar vagystę įvykdė būtent M. K., tačiau nukentėjusiojo parodymai, kiek jie susiję su M. K. kaltės įrodinėjimu, pastarojo kaltės nei patvirtina, nei paneigia. Nukentėjusiojo prielaidos, jog nusikaltimą galėjo padaryti būtent M. K., yra tik jo subjektyvi nuomonė, nes tiesiogiai nusikaltimą padariusio asmens ar asmenų, nukentėjusysis nematė, o patį nusikaltimo faktą, kaip jau minėta, pastebėjo praėjus tam tikram laiko tarpui po jo padarymo.

Analogiška išvada darytina įvertinus ir G. K. teiginius (pateiktus pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu), jog išlaužtame seife buvę akiniai „Ray Ban“ po vagystės buvo rasti M. K. gyvenamojoje vietoje – bute, esančiame (duomenys neskelbtini), kas nukentėjusiojo įsitikinimu neabejotinai patvirtina M. K. kaltę BK 178 straipsnio 3 dalyje įtvirtinto nusikaltimo padaryme. Remiantis paties nukentėjusiojo parodymais, raktus nuo buto, kuriame gyveno M. K., turėjo ir jis pats, akinius M. K. namuose rado ir ikiteisminio tyrimo pareigūnams pateikė pats G. K., o, atsižvelgiant į itin konfliktiškus G. K. ir M. K. santykius, kuriuos teisiamojo posėdžio metu patvirtino ir E. K., įvertinus teisiamojo posėdžio metu nukentėjusiojo išdėstytas aplinkybes, jog jis iš karto žinojo, jog vagystė – tai M. K. darbas, teisėjų kolegijai leidžia pagrįstai abejoti G. K. parodymų patikimumu šioje dalyje, o būtent, kad G. K. pateikti akiniai, kuriuos jis galimai rado M. K. gyvenamojoje vietoje, yra tie patys akiniai, kuriuos G. K. laikė išlaužtame seife. Pažymėtina ir tai, kad paties nukentėjusiojo atliktas minėtų akinių paėmimas iš galimo įtariamojo M. K. gyvenamosios vietos, yra netinkamas procesiškai, kadangi tokiu atveju jų suradimo aplinkybės iš esmės vėlgi yra grindžiamos tik G. K. parodymais. Paminėtina ir tai, kad bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, buvo gautas nukentėjusiojo prašymas, kuriame jis nurodė, kad sutinka su apylinkės teismo nuosprendžiu ir skundo prašo nenagrinėti, civilinio ieškinio atsisako (b. l. 107, t. 2).

Abejonių M. K. pareikštuose kaltinimuose užfiksuotomis aplinkybėmis teisėjų kolegijai kelia ir nusikalstamos veikos padarymo laikas. Nors prokurorė apeliaciniu skundu teigia, kad preliminarus nusikalstamos veikos padarymo laikas analizuojamu atveju buvo pagrįstai nustatytas pagal nukentėjusiojo G. K. ir liudytoja teisiamojo posėdžio metu apklaustos D. J. parodymus, tačiau, įvertinus šių asmenų išdėstytuose aplinkybėse esančius prieštaravimus bei kitus nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje surinktus ir teisiamojo posėdžio metu tinkamai patikrintus įrodymus, neginčijamai konstatuoti, kad nustatytą dieną M. K. vis tik buvo įvykio vietoje ir padarė jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką, pakankamo pagrindo nėra.

Nukentėjusiojo G. K. parodymais nustatyta, kad seifo išlaužimo faktą jis pastebėjo 2015 m. gegužės 21 d., o 2015 m. gegužės 18 d. seifas dar buvo sveikas. Šios aplinkybės teisėjų kolegijai leidžia daryti pagrįstą išvadą, jog analizuojama vagystė galėjo būti įvykdyta 2015 m. gegužės 19 d.– 21 d.. Šiame kontekste pastebėtina ir tai, kad G. K. pjaunamo metalo kvapą, kuriam didesnės reikšmės nesuteikė, galvodamas, kad šis sklinda iš kaimynų, namuose juto 2015 m. gegužės 20 d. vakare ir 2015 m. gegužės 21 d. ryte, kas, įvertinus tai, kad seifas (metalinis) analizuojamu atveju buvo išlaužtas išpjovus jo šoninę sienelę, suponuoja prielaidą, kad vagystė kaltinime nurodytu būdu galėjo būti įvykdyta 2015 m. gegužės 20 d. nuo 10.30 val. (kada iš namų išvykdavo nukentėjusysis) iki 21 val. (kada nukentėjusysis parastai grįždavo namo), ką skundžiamu nuosprendžiu pagrįstai konstatavo ir pirmosios instancijos teismas. Tuo tarpu liudytoja teisiamojo posėdžio metu apklaustos D. J. teigimu, M. K. prie jo tėvų namų ji matė apie 8.30 val. ar tai 2015 m. gegužės 19 d., ar 2015 m. gegužės 20 d.. 2015 m. gegužės 25 d. apklausos metu patvirtino, jog tai tikrai buvo 2015 m. gegužės 19 d. apie 8.30 val. (b. t. 1, b. l. 34-35), tuo tarpu pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu ji jau aiškino, jog M. K. matė trečiadienį, t. y. tą pačią dieną, kai buvo išvežamos šiukšlės (2015 m. gegužės 19 d. – antradienis, 2015 m. gegužės 20 d. trečiadienis). Jos teigimu, ji girdėjo, kaip kažkas bumbtelėjo, po ko pamatė nuo savo tėvų namų nueinantį M. K.. Jos manymu, tą garsą sukėlė šiukšlių konteineris, į kurį M. K. išmetė šiukšles (b. t. 2, b. l. 34-35), ką ji patvirtino ir apklausiama pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu.

Vertinant šių duomenų pagrįstumą prokurorės apeliacinio skundo argumentų kontekste vis tik konstatuotina, jog aukščiau aptarti D. J. parodymai, analizuojant juos kitų baudžiamojoje byloje surinktų įrodymų bei apklaustų asmenų parodymų plotmėje, skiriasi ne tik dėl aplinkybių ar ji matė, ar girdėjo, kaip M. K. išmetė šiukšles į konteinerį, bet ir dėl dienos, kurią ji galimai matė M. K., nueinantį nuo savo tėvų namų – nurodydama tai 2015 m. gegužės 19 d., tai gegužės 20 d. rytą, kas šiuo atveju neatitiktų nukentėjusiojo G. K. parodymų, jog metalo kvapą savo namuose jis jautė 2015 m. gegužės 20 d. vakare ir 2015 m. gegužės 21 d. ryte esmės. Konstatuojant šią išvadą, atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad, D. J. teigimu, M. K. ji matė ryte, t. y. apie 8.30 val., tuo tarpu, G. K., jo paties teigimu, iš namų kiekvieną dieną išvažiuoja tik 10.30 val., todėl įvertinus tai, kad analizuojamu atveju seifas buvo išlaužtas pjaunant metalinę seifo sienelę elektriniu prietaisu, spinta (prie kurios stovėjo seifas) atitraukta, dailylentės, dengusios seifą, gražiai, tvarkingai išimtos po vieną ir sudėtos atgal, sutvarkant visą įvykio vietą, nėra pagrindo manyti, jog G. K. dar būdamas namuose nebūtų girdėjęs pjaunamo metalo garso, ar nematęs seifo įsilaužimo fakto, kas vėlgi leidžia pagrįstai abejoti D. J. parodymų patikimumu. Įvertintina ir tai, kad, pasak D. J., M. K. ji matė iš apytiksliai 60 metrų atstumo, patvirtino, jog jis buvo apsirengęs juodai, tačiau, kokius drabužius vilkėjo, tiksliai įvardinti negalėjo, pažymėdama, jog M. K. buvo pakankamai toli nuo jos. Esant šioms aplinkybėms, D. J. negalint įvardinti net jos matyto asmens vilkėtų drabužių, motyvuojant tuo, kad jis buvo per toli, kad tai įžiūrėtų, neabejotina, jog analizuojamu atveju ji aiškiai nematė ir to asmens veido, todėl neatmestina galimybė, jog ji įvardindama matytą asmenį kaip M. K., galėjo ir suklysti. Netgi ir pripažinus, kad liudytoja kažkurią iš jos paminėtų dienų matė būtent M. K., tai nei patvirtina, nei paneigia jo kaltę aptariamos nusikalstamos veikos padaryme, juolab, kad pati liudytoja nurodė, kad nematė kas buvo išmesta į šiukšlių konteinerį ir, kad daiktus, sukėlusius triukšmą, išmetė būtent M. K., todėl nors vėliau šiame konteineryje ir buvo rasta objektų susijusių su aptariama nusikalstama veika, tai nesudaro patikimo pagrindo, leidžiančio daryti vienareikšmišką išvadą, kad vagystę įvykdė būtent M. K.. Nors prokurorė apeliaciniame skunde daro kategorišką išvadą, kad D. J. girdėtą garsą sukėlė M. K. išmestas betono gabalas (likęs po seifo išpjovimo) į konteinerį, tačiau kaip jau buvo minėta, jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad būtent M. K. išmetė konteineryje rastus daiktus, nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje, nėra, todėl tokie prokurorės teiginiai laikytini deklaratyviais ir priimtini tik kaip jos pačios samprotavimai apie analizuojamo įvykio aplinkybes, niekaip nepatvirtinantys M. K. kaltės jam inkriminuojamo nusikaltimo padaryme.

Nustatant preliminarų nusikalstamos veikos įvykdymo laiką, priešingai nei teigiama prokurorės skunde, be šių asmenų parodymų, ne mažiau svarbus ir kitų nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje apklaustų asmenų parodymų bei kitų įrodymų vertinimas. Paties M. K. teigimu, 2015 m. gegužės mėn. pradžioje jis išvažiavo į Olandiją, kur valymo tarnyboje dirbo kambarių tvarkytoju. Jam būnant Olandijoje, iš jo pavogė kortelę, pinigus (kelis šimtus eurų), telefoną ir pasą. Dėl vagystės jis kreipėsi į policiją, po to į Lietuvos ambasadą. Olandijoje gyveno benamių įstaigoje. Grįžęs iš Olandijos, birželio 26 dieną jis buvo patalpintas į reabilitacijos centrą Molėtuose. Sutinkamai su 2016 m. vasario 4 d. Lietuvos Respublikos ambasados Nyderlandų karalystėje raštu Nr. (53.5.4.7)SD53-85, M. K. į ambasadą kreipėsi 2015 m. gegužės 27 d. pateikė policijos raportą, kurio duomenimis, Lietuvos Respublikos paso jis pasigedo 2015 m. gegužės 25 d. 12 val. (b. t. 2, b. l. 83). M. K. išvykimą į Olandiją nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje neabejotinai patvirtina ir liudytoja teisiamojo posėdžio metu apklaustos E. K. teiginiai, jog paskutinį kartą M. K. iki išvykimo į Olandiją jį matė iki įvykio likus 5-6 dienoms (atsižvelgiant į tai, kad G. K. seife buvusių pinigų pasigedo 2015 m. gegužės 21 d., remiantis E. K. teiginiais, M. K. paskutinį kartą tėvų namuose lankėsi 2015 m. gegužės 16 d.). Be to, net ir pačiam nukentėjusiajam, jo teigimu, buvo žinoma, jog M. K. į Olandiją išvyksta 2015 m. gegužės 20 d.. Tokiu būdu, nesant jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad M. K. analizuojamos vagystės metu buvo Lietuvoje ir paneigiančių tiek paties M. K., tiek jo mamos E. K. versiją dėl išteisintojo išvykimo į Olandiją (kurią iš dalies patvirtino ir pats nukentėjusysis), konstatuoti M. K. kaltę jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos padaryme, pakankamo pagrindo vis tik nėra. Juo labiau įvertinus tai, jog sutinkamai su Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 str. 1 d. ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 2 d. bei BPK 44 str. 6 d., visos abejonės, kurių negalima pašalinti, aiškintinos kaltinamojo naudai (in dubio pro reo principas).

Nors M. K. konvojavusio pareigūno G. M. teigimu, išteisintasis jam prisipažino iš tėvo seifo pagrobęs 1000 eurų, tačiau, toks jo prisipažinimas, įvertinus M. K. asmenybę, priešingai nei tai traktuojama apeliaciniame skunde, vis tik nelaikytinas pakankamu pagrindu M. K. baudžiamajai atsakomybei pagal BK 178 str. 3 d. kilti. Sutinkamai su byloje esančia M. K. charakteristika, jis dalyvauja ilgalaikės psichologinės – socialinės reabilitacijos programoje, kurios tikslas – keisti psichoaktyvias medžiagas vartojančio asmens mąstymą, elgseną, gyvenimo būdą bei formuoti blaivaus ir socialaus gyvenimo įgūdžius. Šiuo dokumentu pažymima, jog pas M. K. pastebimi atminties ir mąstymo sutrikimai, dėmesio koncentracijos problemos (b. t. 2, b. l. 23), kas leidžia pagrįstai teigti, jog šioje situacijoje vertinant išteisintojo parodymų visumą jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos padaryme remtis vien tik jo G. M. išdėstytomis aplinkybėmis, dėl galimo netinkamo M. K. situacijos vertinimo (esant priklausomybei nuo narkotinių ar psichotropinių medžiagų), teisinio pagrindo nėra. Darant šią išvadą, atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad prieš M. K. konvojavimą nebuvo atliktas jo galimo apsvaigimo nuo narkotinių ar psichotropinių medžiagų tyrimas, todėl aplinkybė, jog jo prisipažinimą dėl 1000 eurų vagystės G. M. galėjo lemti ir jo apsvaigimas, nagrinėjamos baudžiamosios bylos duomenimis, taip ir liko nepaneigta. Šiame kontekste pažymėtina, kad asmens, faktiškai įtariamo nusikalstamos veikos padarymu, apklausa nesuteikus jam Baudžiamojo proceso kodekso nustatyta tvarka įtariamojo statuso ir neužtikrinus įtariamojo teisių, yra esminis šio kodekso pažeidimas, todėl tokiais įrodymais asmens kaltė išvis negali būti grindžiama (2013-09-24 nutartis byloje Nr. 2K-350/2013).

Iš bylos medžiagos matyti ir tai, kad ikiteisminio tyrimo metu nebuvo nustatyta, kokiu įrankiu buvo išpjauta anga seife, pats įrankis nerastas ir neapžiūrėtas, todėl pagrindo teigti, kad tai buvo padaryta kampiniu šlifuokliu, buvusiu dėžutėje ant kurios rasti M. K. pirštų pėdsakai nėra objektyvaus pagrindo, tuo tarpu tiek iš kaltinamojo, tiek iš nukentėjusio, tiek iš liudytojos E. K. parodymų matyti, kad kaltinamasis būdavo namuose, kuriuose įvyko nagrinėjamas įvykis, naudojosi įrankiais, todėl kaltinamojo piršto antspaudo suradimas ant kampinio šlifuoklio dėžutės yra savaime suprantamas dalykas, nesuteikiantis pagrindo daryti išvadą, kad būtent jis padarė jam inkriminuojamą nusikaltimą.

Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje ne kartą paminėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams ir jų nekartoti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle v. Finland). Tokios pozicijos iš esmės laikosi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senatas, savo 2005-06-23 nutarime Nr. 53 „Dėl teismų praktikos taikant BPK normas, reglamentuojančias bylų procesą apeliacinės instancijos teisme“ nurodęs, nurodęs, kad ape­lia­ci­nės ins­tan­ci­jos teis­mo nuosp­ren­dyje (nu­tar­tyje) iš­dės­ty­tos mo­ty­vuo­tos iš­va­dos dėl apeliacinio skun­do esmės neturi būti su­prantamos kaip rei­ka­la­vi­mas pa­teik­ti de­ta­lų atsaky­mą į kiekvie­ną ar­gu­men­tą, bet turi būti atsakyta į apeliacinio skundo prašymus ar es­mi­nius argumen­tus. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo ir teisės taikymo aspektu, sutikdama su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria apylinkės teismo priimto nuosprendžio motyvams ir jų esmės iš naujo nekartoja.

Teisėjų kolegija nenustatė, jog byloje ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu būtų padaryti esminiai BPK pažeidimai, kuriais būtų suvaržytos įstatymų garantuotos proceso dalyvių teisės ir kurie būtų sukliudę teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą. Pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas M. K. nekaltumą BK 178 str. 3 d. įtvirtintos nusikalstamos veikos padaryme, priešingai nei apeliaciniu skundu tai traktuoja prokurorė, rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir patikrintais įrodymais, juos ištyrė ir patikrino laikydamasis BPK 20 str. 3 d. ir 4 d. nuostatose įtvirtintų liečiamumo ir leistinumo principų bei juos įvertino pagal BPK 20 str. 5 d. nurodytas įrodymų vertinimo taisykles, t. y. pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Tokiu būdu, įvertinus aukščiau išdėstytų aplinkybių visumą, vadovaujantis visuotinai pripažįstamu principu, jog visos abejonės aiškintinos kaltinamojo naudai, naikinti teisėtą ir pagrįstą 2016 m. kovo 29 d. Kauno apylinkės teismo išteisinamąjį nuosprendį prokurorės apeliacinio skundo motyvais, teisinio pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros Pirmojo skyriaus prokurorės A. P. apeliacinį skundą atmesti.