Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Andrutės Kalinauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Ritos Kisielienės ir Alvydo Barkausko,

teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo ieškovės M. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 14 d. sprendimo pagal ieškovės M. M. ieškinį atsakovui akcinei bendrovei „Lietuvos draudimas“, tretiesiems asmenims D. M. ir D. U. dėl draudimo išmokos priteisimo.

Byloje yra kilęs ginčas dėl įvykio pripažinimo draudžiamuoju įvykiu.

Ieškovė M. M. prašė pripažinti S. M. mirtį draudiminiu įvykiu ir priteisti iš atsakovo AB „Lietuvos draudimas“ ieškovei 100 000,00 Lt draudimo išmoką. Nurodė, kad UAB „Dejusta“ buvo apdraudusi savo darbuotoją S. M. draudimu nuo nelaimingų atsitikimų darbe, draudimo suma mirties atveju sudarė 100 000,00 Lt. Atsakovas 2010-12-21 raštu atsisakė pripažinti S. M. mirtį draudiminiu įvykiu, motyvuodamas tuo, kad mirties priežastis liga – ūmus koronarinis nepakankamumas. Lietuvos Respublikos vyriausiojo darbo inspektoriaus 2012-11-02 atliktos administracinės procedūros metu nustatyta kitokia mirties priežastis, t. y. kad mirė nelaimingo atsitikimo darbe išdavoje. VSDFV Vilniaus skyrius 2013-01-03 raštu informavo ieškovę, kad S. M. įvykęs mirtinas nelaimingas atsitikimas darbe pripažintinas draudiminiu įvykiu. Atsakovas 2013-04-08 raštu atsisakė mokėti draudimo išmoką, mirtį laikydamas nedraudiminiu įvykiu, kadangi S. M. kraujyje rasta 1,4 promilės etilo alkoholio (Draudimo nuo nelaimingų atsitikimų draudimo taisyklių Nr. 048 9.1.2. punktas). Ieškovė nesutinka, nes S. M. mirė nelaimingo atsitikimo darbe metu dėl ūminio apsinuodijimo anglies monoksidu; mirties faktas įvyko privalomojo poilsio laikotarpiu. Ieškovės tvirtinimu, atsakovo atsisakymas mokėti draudimo išmoką turi būti susietas su standartinės sutarties sąlygos pažeidimu, kuri buvo pažeista tik formaliai. Nelaimingo atsitikimo metu miręs S. M. prieš įvykį buvo vartojęs alkoholį, tačiau tai nebuvo mirties priežastimi. Ieškovės nuomone, pagal Draudimo įstatymo 82 str. 7 d. draudikas privalėjo atsižvelgti į tai, kaip darbdavys buvo nustatęs veikti savo darbuotojui, koks S. M. padarytų draudimo sutarties sąlygų pažeidimo sunkumas ir ar yra priežastinis ryšys tarp alkoholio vartojimo ir draudžiamojo įvykio, o jei yra, taip kaip tai sąlygojo žalos dydį. Draudikas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog jis atliko minėtus vertinimus, o iš formalių atsakymų galima spręsti, kad draudikas apsiribojo konstatavimu, kad alkoholio vartojimo faktas leidžia įvykį laikyti nedraudiminiu. Įvykio metu S. M. neturėjo vykdyti savo darbo funkcijų – nevairavo automobilio, nes privalomai ilsėjosi, todėl jis gali būti laikomas keleiviu.

Atsakovas su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad draudimo taisyklių, esančių draudimo sutarties dalimi, 9.1.3 punktas numato, kad nedraudžiamuoju laikomas įvykis, jei apdraustasis prieš įvykį, įvykio metu ar iš karto po įvykio vartojo alkoholį, narkotikus, svaiginosi kitomis psichotropinėmis medžiagomis arba vartojo stipriai veikiančius vaistus be gydytojo paskyrimo. Atsakovas laiko, kad faktinės aplinkybės, jog S. M. kraujyje rasta 1,4 proc. etilo spirito visiškai atitinka minėtą draudimo taisyklių nuostatą, ieškovė ieškinyje neginčija fakto, kad S. M. prieš įvykį buvo išgėręs. Įvykus nedraudžiamajam įvykiui, draudiko prievolė mokėti draudimo išmoką apskritai neatsiranda, draudikas neturi pareigos vertinti sutarties sąlygų pažeidimo sunkumo, priežastinio ryšio su įvykiu ir kitas Draudimo įstatymo 96 str. 7 d. nurodytas aplinkybes. Atvejai, kuomet draudikas privalo atsižvelgti į Draudimo įstatymo 96 str. 7 d. numatytus kriterijus, numatyti draudimo taisyklių 10 punkte: „draudimo išmokos nemokėjimo ir mažinimo atvejai“.

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. lapkričio 14 d. sprendimu ieškinį atmetė, priteisė iš ieškovės 24,90 Lt išlaidų valstybei, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu pirmosios instancijos teisme. Ištyręs bylos įrodymų visumą, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad Pustoškos mieste, Pskovo srityje, Rusijoje 2008 m. balandžio 20 d. rastas miręs uždarosios akcinės bendrovės „Dejusta“ darbuotojas S. M., kuris darbdavio buvo apdraustas pas atsakovą draudimu nuo nelaimingų atsitikimų darbe (draudimo liudijimas LD Nr. 2745680, TAI Nr. 88049373). Remiantis AB „Lietuvos draudimas“ patvirtintų Draudimo nuo nelaimingų atsitikimų draudimo taisyklių Nr. 048, 9.1.3 punktu nedraudžiamuoju laikomas įvykis, jei apdraustasis prieš įvykį, įvykio metu ar iš karto po įvykio vartojo alkoholį, narkotikus, svaiginosi kitomis psichotropinėmis medžiagomis arba vartojo stipriai veikiančius vaistus be gydytojo paskyrimo. Nurodė, kad Rusijos Federacijos sveikatos apsaugos ir socialinio ugdymo ministerijos VSĮ „Pskovo srities teisinės medicinos ekspertizės biuras“ medicinos tyrimo aktas Nr. 96 patvirtina, kad S. M. iki mirties įvykio vartojo alkoholį, kas pagal Draudimo nuo nelaimingų atsitikimų draudimo taisyklų Nr. 048 9.1.3 punktą laikytina nedraudiminiu įvykiu ir draudimo išmoka neturi būti mokama. Konstatavo, kad nedraudžiamieji įvykiai nesąlygoja draudiko pareigos mokėti draudimo išmoką, nepriklausomai nuo apdraustojo veiksmų įtakos įvykiui, taip pat ir draudimo sutarties pažeidimo buvimo. Pripažino nepagrįstu ieškovės argumentą, jog atsakovas spręsdamas įvykio pripažinimą draudžiamuoju, turi laikytis tų pačių vertinimo kriterijų, kuriuos taikė Valstybinė darbo inspekcija bei VSDFV, nes šios draudimo formos yra skirtingos, draudimo išmoka šiuo atveju neturi būti mokama nepriklausomai nuo to, jog 2012 m. spalio 25 d. Nelaimingo atsitikimo darbe aktu Nr. 1 įvykis pripažintas nelaimingu atsitikimu darbe ir pagal Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymą pripažintinas draudžiamuoju. Konstatavo, kad nėra pagrindo S. M. įvykio metu laikyti keleiviu, nes pagal galiojančius teisės aktus minėtas privalomojo poilsio laikas įeina į darbo laiką ir prilyginamas darbo laikui (LR DK 142 str., 143 str. 1 d. 4 p.). S. M. įvykio metu ėjo vairuotojo ekspeditoriaus – pareigas ir privalomojo poilsio metu jo darbo funkcijos bei pareigos išliko nepakitusios, t. y. jis pats teikė krovinio pervežimo ir ekspedijavimo paslaugas, bet nesinaudojo kito subjekto teikiamomis keleivių vežimo paslaugomis.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Apeliaciniu skundu apeliantė ieškovė prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 14 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą tenkinti ieškinį. Su teismo sprendimu nesutinka, laiko jį neteisėtu ir nepagrįstu. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

1. Draudimo sutartis buvo sudaryta pagal draudimo rūšies taisykles, todėl šios sutarties atžvilgiu CK 6.992 str. pagrindu taikomi CK 6.185 – 6.187 str.. normos. CK 6.186 str. 3 d. yra numatyta draudėjo teisė reikalauti sutarties pakeitimo, jeigu standartinės sąlygos apriboja sutarties sąlygas parengusios šalies civilinę atsakomybę, pažeidžia šalių lygybės ir interesų pusiausvyros principus, prieštarauja protingumo, sąžiningumo ar teisingumo principams. Draudėjas bendrovė „Dejusta“ yra bankrutavusi, kas reiškia, kad nėra asmens, kuris galėtų pareikšti reikalavimą dėl sutarties sąlygų. Tokiu atveju teismas CK 6.193 str. pagrindu turėtų išsiaiškinti atsakovo draudimo taisyklių Nr. 048 antros dalies 9 punktą. Taisyklių 9.1.2 punkte yra numatyta, kad nedraudiminiu įvykiu laikomi atvejai, kai tiesioginė apdraustojo mirties priežastis yra apsinuodijimas alkoholiu, o 9.1.3 punkte nedraudiminiu įvykiu yra laikomas bet koks alkoholio pavartojimas. Šiame punkte daromos išlygos, kurios transporto priemonės keleiviui nedraudžia būti pavartojusiam alkoholio. Vairuotojas ekspeditorius pagrindinę darbo laiko dalį praleidžia vairuodamas transporto priemonę. Protinga, teisinga ir sąžininga laikyti nedraudiminiu atveju įvykius, kai vairuodamas transporto priemonę kaip vairuotojas, vykdydamas krovos darbus kaip ekspeditorius, apdraustasis nukenčia dėl nelaimingo atsitikimo, tačiau neprotinga ir nesąžininga poilsio laike, nevykdant nei vairuotojo nei ekspeditoriaus funkcijų, apdraustojo padarytą pavartojimą laikyti nedraudiminiu įvykiu.

2. Byloje alkoholio vartojimas nebuvo apdraustojo tiesiogine mirties priežastimi. Sąlyga, kuri leidžia nemokėti draudimo išmokos dėl alkoholio pavartojimo poilsio metu, negali būti laikoma pagrįsta. Draudikas yra profesionalas, todėl išlygos, leidžiančios paskelbti įvykį nedraudiminiu, turėtų būti aiškios, tikslios, susietos su apdraustojo veiklos specifika, o ne su apdraustojo veikla poilsio metu.

3. Byloje negalima teikti, kad S. M. alkoholio pavartojimo faktas yra neginčijamai įrodytas. Pirmosios instancijos teismas nevertino prieštaringų duomenų. Valstybinės darbo inspekcijos išvadose dėl nelaimingo atsitikimo buvo nurodyta, kad Rusijos Federacijos Pskovo apskrities medicininės ekspertizės biuro teismo medicinos ekspertas S. J. Č. davė išankstinį mirties liudijimą Nr. 96, kuriame nurodyta S. M. mirties priežastis – ūminis koronarinis nepakankamumas. Kokių nors duomenų apie neblaivumą nebuvo. Iš Rusijos Federacijos prokuratūros gavus medicininio tyrimo aktą Nr. 96 tapo aiški kita mirties priežastis – ūminis apsinuodijimas anglies monoksidu. Tačiau šis aktas kelia abejones. Pirmame tyrimo akte nurodyta, kad tyrimas pradėtas 2008-04-22 ir baigtas 2008-05-07. Akto dalyje „papildomi tyrimai“ nurodyta, kad 2008-04-29 S. M. Kraujyje rasta 1,4 promilės etilo alkoholio, 2008-04-30 kraujyje rasta 70,3 procentų karboksihemoglobino. Galutinė išvada duota 2008-04-22 su galutine diagnoze – ūminis apsinuodijimas anglies monoksidu. Esant nurodytiems prieštaravimams, pirmosios instancijos teismo išvada, kad neginčijamai nustatyta, kad S. M. prieš įvykį buvo vartojęs alkoholį, nepagrįsta.

4. Apeliantės nuomone, Draudimo įstatymo normos turi būti taikomos ir aiškinamos neatsietai nuo CK normų. CK 6.1014 str. nėra numatyta draudiko teisė nemokėti draudimo išmokų, nurodyta norma kalba tik apie draudiko atleidimą nuo išmokos mokėjimo. Sutarties sąlygų pažeidimas, kurio pagrindu įvykis yra paskelbiamas nedraudiminiu, turi būti vertinamas Draudimo įstatymo 82 str. prasme, nedraudiminio įvykio atveju su draudiku yra galimas ginčas dėl draudimo išmokos mokėjimo.

Atsakovas AB „Lietuvos draudimas“ pateikė atsiliepimą į apeliantės skundą, kuriame nurodo, kad su skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino įvykį nedraudžiamuoju įvykiu ir netaikė Draudimo įstatymo 82 str. 7 dalies. Nurodo, jog įvykus nedraudžiamajam įvykiui, draudiko prievolė mokėti draudimo išmoką apskritai neatsiranda, todėl atsakovas nėra įpareigotas vertinti sutarties sąlygų pažeidimo sunkumą, priežastinį ryšį su įvykiu ir kitas aplinkybes. Taisyklių 9.1.3 punkte numatyta, kad nedraudžiamuoju įvykiu yra laikomas įvykis, „jeigu apdraustasis prieš įvykį, įvykio metu ar iš karto po įvykio vartojo alkoholį, narkotikus, svaiginosi kitomis psichotropinėmis medžiagomis arba vartojo stipriai veikiančius vaistus be gydytojo paskyrimo“. Akivaizdu, kad ši sąlyga yra visiškai aiški ir nedviprasmiška. Faktinės aplinkybės visiškai atitinka šią nuostatą, be to ieškovė pati neneigia fakto, kad S. M. prieš mirtį buvo išgėręs. Pažymi, kad įrodymus į bylą – išankstinį mirties liudijimą, medicininio tyrimo aktą pateikė pati ieškovė į bylą, jų galėjo neteikti, jeigu abejojo jų teisingumu. Atsakovo nuomone, apeliantė visiškai nepagrįstai teigia, kad remiantis CK 6.186 str. 3 d. bei CK 6.193 str. teismas turėtų aiškintis, kad Taisyklių 9.1.3 punkte nedraudiminiu įvykiu yra laikomi atvejai, kai tiesioginė apdraustojo mirties priežastis yra apsinuodijimas alkoholiu. Šis Taisyklių 9.1.3 punktas yra visiškai aiškus, nedviprasmiškas, UAB „Dejusta“ atstovui jis buvo pilnai išaiškintas. Vien tas faktas, kad UAB „Dejusta“ bankrutavo, nepadaro nagrinėjamos Taisyklių sąlygos nei netikėtos, nei nesąžiningos ar neprotingos. CK 6.186 str. 3 dalis taikytina tik tuo atveju, jeigu standartines sutarties sąlygas naudojanti šalis neįvykdė savo pareigos tinkamai supažindinti draudėją su šiomis sąlygomis, tuo tarpu ši draudiko pareiga buvo tinkamai įvykdyta. Taip pat situacijos nekeičia ir ta aplinkybė, kad alkoholis buvo vartojamas privalomojo poilsio laiku, kadangi privalomas poilsio laikas įeina į darbo laiką ir nuo to, kad konkrečiu momentu transporto priemonė stovi ir nėra tiesiogiai vairuojama, vairuotojas – ekspeditorius netampa keleiviu.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, tame skaičiuje ir priimtus CPK 314 straipsnio tvarka, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Kadangi absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str.), toliau ši byla nagrinėjama ieškovės pateikto apeliacinio skundo ribose.

Dėl apeliantės skundo argumento, susijusio su netinkamu teismo atliktų įrodymų vertinimu

Apeliantės nuomone, nėra pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad neginčijamai nustatyta, kad S. M. prieš įvykį buvo vartojęs alkoholį, nes byloje yra prieštaravimai pateiktuose rašytiniuose įrodymuose, medicininio tyrimo aktas kelia abejones.

Su šia išvada apeliacinės instancijos teismas nesutinka.

Pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas faktą, kad S. M. iki mirties įvykio vartojo alkoholį rėmėsi Rusijos Federacijos sveikatos apsaugos ir socialinio ugdymo ministerijos VSĮ „Pskovo srities teisinės medicinos ekspertizės biuro“ medicinos tyrimo aktu Nr. 96, kuriame yra nurodyta, kad atlikus S. M. lavono medicinos tyrimą, atliekant lavono paimto kraujo mėginio teismo cheminį tyrimą, aptiktas etilo spiritas 1,4 proc. koncentracijos (56-67 b.l.). Nurodytas rašytinis įrodymas yra laikytinas oficialiu rašytiniu įrodymu, turinčiu didesnę juridinę galią, nes yra išduotas kompetentingos institucijos RF Sveikatos apsaugos ir socialinio ugdymo ministerijos VSĮ „Pskovo srities teisinės medicinos ekspertizės biuro“ neviršijant jiems nustatytos kompetencijos ir atitinkantis dokumentui keliamus reikalavimus (CPK 197 str. 2 d.). Akte nurodyta, kad tyrimas buvo pradėtas 2008 04 22, baigtas 2008 05 07 d. Grafoje Papildomi tyrimai Konstatuojama, kad 2008 04 29 atliekant teismo cheminį tyrimą nustatyta (akto Nr. 1269) kraujo mėginyje aptiktas etilo spiritas koncentracijoje 1,4 proc.. Kolegijos vertinimu, tai, jog Akte nurodoma, kad jis išduotas 2008 m. balandžio 22 d. nepaneigia šiame akte nustatytų aplinkybių. Įrodymų, paneigiančių šiame oficialiame dokumente nustatytas aplinkybes, apeliantė nepateikė (CPK 178 str.). Pažymėtina ir tai, kad rašytiniai įrodymai buvo pateikti apeliantės, o nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme ji neginčijo aplinkybės, kad S. M. vartojo alkoholį.

Apeliantės tvirtinimu, kad draudimo sutarties atžvilgiu CK 6.992 str. pagrindu turi būti taikoma CK 6.186 str. 3 d., numatant draudėjo teisę reikalauti sutarties pakeitimo, jeigu standartinės sąlygos apriboja sutarties sąlygas parengusios šalies civilinę atsakomybę, pažeidžia šalių lygybės ir interesų pusiausvyros principus, prieštarauja protingumo, sąžiningumo ir teisingumo kriterijams. Nurodo, kad teismas CK 6.193 str. pagrindu turėtų išsiaiškinti atsakovo draudimo taisyklių Nr. 048 antros dalies 9 punktą. Protinga, teisinga ir sąžininga laikyti nedraudiminiu atveju įvykius, kai vairuodamas transporto priemonę kaip vairuotojas, vykdydamas krovos darbus kaip ekspeditorius, apdraustasis nukenčia dėl nelaimingo atsitikimo, tačiau neteisinga, neprotinga ir nesąžininga poilsio laike, nevykdant nei vairuotojo nei ekspeditoriaus funkcijų, apdraustojo padarytą alkoholio pavartojimą laikyti nedraudiminiu įvykiu. Byloje alkoholio vartojimas nebuvo apdraustojo tiesiogine mirties priežastimi. Sąlyga, kuri leidžia nemokėti draudimo išmokos dėl alkoholio pavartojimo poilsio metu, negali būti laikoma pagrįsta. Draudikas yra profesionalas, todėl išlygos, leidžiančios paskelbti įvykį nedraudiminiu, turėtų būti tikslios, susietos su apdraustojo veiklos specifika, o ne apdraustojo veikla poilsio metu.

Su šiais apeliantės argumentais apeliacinės instancijos teismas nesutinka, laiko juos nepagrįstais.

Draudiko teisė tam tikros rūšies draudimo sutartyje, kurios sudėtinė dalis yra draudimo taisyklės, nustatyti nedraudžiamuosius įvykius kyla iš įstatyme įtvirtintos draudimo sutarties sampratos. CK 6.987 str. 1 d. nurodyta, kad draudimo sutartimi draudikas įsipareigoja sumokėti draudimo išmoką, jeigu įvyksta įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytas draudžiamasis įvykis.. CK 6.994 str. 1 d. nustatyta draudiko teisė įvertinti dėl konkretaus objekto draudimo riziką reiškia ir tai, kad prisiimdamas tokią riziką draudikas apibrėžia draudimo ribas, nustatydamas atvejus, kurie laikomi nedraudžiamaisiais įvykiais. Taigi pagrindas draudimo išmokai išmokėti yra faktas, patvirtinantis draudžiamojo įvykio buvimą, o visos kitos atsirandančios aplinkybės, neatitinkančios draudžiamojo įvykio požymių, taip pat iš anksto sutartyje išvardinti nedraudžiamieji įvykiai nėra pagrindas draudimo išmokai sumokėti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 20 d. nutartis Nr. 3K-3-213/2006). Nedraudiminiai įvykiai yra esminė draudimo sutarties sąlyga, todėl nedraudiminiai įvykiai jose turi būti apibrėžti aiškiai ir nedviprasmiškai, o esant abejonėms, draudimo sutarties sąlygos turi būti aiškinamos sutartį prisijungimo būdu sudariusios šalies naudai (CK 6.193 str. 4 d.), o neigiamų padarinių atsiradimo rizika tokiu atveju tenka pačiam draudikui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-32/2009)

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl draudiko (atsakovo) prievolės atsisakyti išmokėti draudimo išmoką dėl apdraustojo S. M. mirties, atsakovui įvykį pripažinus nedraudiminiu įvykiu. Atsakovas atsisakė išmokėti draudimo išmoką remiantis Draudimo taisyklių 9.1.3 punkto pagrindu. AB „Lietuvos Draudimas“ draudimo nuo nelaimingų atsitikimų draudimo taisyklių“ Nr. 048 (redakcija galioja nuo 2007-03-01) 9.1.3 nustatė, kad nedraudžiamieji įvykiai yra, jeigu apdraustasis prieš įvykį, įvykio metu ar iš karto po įvykio vartojo alkoholį, narkotikus, svaiginosi kitomis psichotropinėmis medžiagomis arba vartojo stipriai veikiančius vaistus be gydytojo paskyrimo. Šio punkto nuostata netaikoma, jeigu tenkinama nors viena iš žemiau išvardintų sąlygų: - draudimo sutartyje buvo pasirinktas variantas G; apdraustasis draudiminio įvykio metu buvo transporto priemonės keleivis, apdraustojo veiksmai ar neveikimas buvo socialiai vertingi (110-119 b.l.). Esant nustatytam faktui, kad S. M. prieš įvykį vartojo alkoholį, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad atsakovas įrodė aplinkybę, atleidžiančią jį nuo draudimo išmokos mokėjimo pagal Draudimo įstatymo 96 straipsnio 7 dalį. Pažymėtina, kad įvykus nedraudžiamajam įvykiui, draudiko prievolė mokėti draudimo išmoką apskritai neatsiranda, todėl atsakovas nėra įpareigotas vertinti sutarties sąlygų pažeidimo sunkumą, priežastinį ryšį su įvykiu ir kitas aplinkybes. Šios aplinkybės yra vertinamos tada, kai draudėjas pažeidė draudimo sutarties sąlygas.

Nesutiktina su apeliantės skundo argumentu, kad teismas CK 6.193 str., 6.186 str. 3 dalimi turėjo išaiškinti, kad Taisyklių 9.1.3 punkte nedraudiminiu įvykiu yra laikomi tie atvejai, kai tiesioginė apdraustojo mirties priežastis yra apsinuodijimas alkoholiu, neprotinga ir nesąžininga poilsio laike, nevykdant nei vairuotojo nei ekspeditoriaus funkcijų, apdraustojo padarytą alkoholio pavartojimą laikyti nedraudiminiu įvykiu.

Sutiktina su atsakovo atsikirtimo į apeliacinį skundą argumentu, kad Taisyklių 9.1.3 punktas ir jo sąlygos, nustatančios išlygų taikymą aiškios ir nedviprasmiškos. Pažymėtina tai, kad CK 6.186 str. 3 d. taikytina tik tada, jeigu standartines sutarties sąlygas naudojanti šalis neįvykdė savo pareigos tinkamai supažindinti draudėją su šiomis sąlygomis. Iš bylos duomenų nustatyta, kad Draudimo nuo nelaimingų atsitikimų liudijime UAB „Dejusta“ atstovė savo parašu patvirtino, kad prieš sudarydama šią draudimo sutartį su draudimo liudijime nurodytomis taisyklėmis susipažino, jos yra išaiškintos ir aiškios, gauta jų kopija. Remiantis Taisyklių 2.4 punktu, „Draudimo sutartį sudaręs draudėjas apie draudimo sutarties sudarymą ir sąlygas raštu privalo informuoti apdraustąjį“, preziumuojama, kad ši pareiga buvo tinkamai įvykdyta. Aplinkybė, kad UAB „Dejusta“ bankrutavo ir yra likviduojama, nedaro nagrinėjamos ginčo sąlygos nei nesąžiningos, neteisingos ar neprotingos. Ginčo punkte yra išlyga, jog ši sąlyga yra netaikoma, jeigu apdraustasis draudiminio įvykio metu buvo transporto priemonės keleivis. Šios išlygos nagrinėjamu atveju nebuvo nustatyta, kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvams, kad vairuotojas – ekspeditorius nėra laikytinas keleiviu, nes privalomas poilsio laikas įeina darbo laiką (DK 142 str., 143 str. 1 d. 4 p.). Privalomo poilsio metu vairuotojas išlieka atsakingas už transporto priemonę, jos priežiūrą, saugumo užtikrinimą. Taigi, 9.1.3 sąlyga yra prasminga ir sąžininga, atitinka draudėjo pasirinktą draudimo apsaugos apimtį.

Konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas sprendime laikėsi įrodymų vertinimo ir įrodinėjimo taisyklių (CPK 176 – 185 str. ) bei ištyręs įrodymų visetą pagrįstai sprendė, kad bylos įrodymais nepatvirtintas draudiminio įvykio buvimas, todėl pagrįstai atmetė ieškinį kaip neįrodytą. Kadangi apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo ginčijamam sprendimui panaikinti ar pakeisti, pirmos instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistu (CPK 26 str. 1.d. 1p.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, teisėjų kolegija

nutaria:

ieškovės M. M. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.