- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-05-05
- Bylos Nr.
- 2-1268/2011
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Konstantinas Gurinas, Nijolė Piškinaitė, Donatas Šernas
- Ieškovas
- L. K.
- Atsakovas
- UAB FMĮ „Orion securities“
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Konstantino Gurino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Nijolės Piškinaitės, Donato Šerno, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo L. K. atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2011 m. vasario 3 d. nutarties, kuria ieškinį atsisakyta priimti, civilinėje byloje Nr. 2-1880-527/2011 pagal ieškovo L. K. ieškinį atsakovui UAB FMĮ „Orion securities“, tretysis asmuo – bankrutuojanti L. K. individuali įmonė „Talka“, dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas L. K. kreipėsi į teismą ir ieškiniu prašė pripažinti ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 8 punkto pagrindu ieškinyje nurodytus sandorius negaliojančiais bei taikant restituciją (CK 1.80 str. 2 d.) iš atsakovo trečiajam asmeniui BIĮ „Talka“ priteisti 4 019 301,41 Lt, o ieškovui - 1 183 432,44 Lt. Be to, prašė ĮBĮ 26 straipsnio 5 dalies pagrindu atsakovo kreditorinį reikalavimą, patvirtintą 2009 m. lapkričio 12 d. nutartimi, panaikinti arba pripažinti nepagrįstu. Ieškovas nurodė, kad byla teisminga Kauno apygardos teismui, nes Kauno apygardos teisme iškelta bankroto byla trečiajam asmeniui, jis yra jos savininkas, kuris į bankroto bylą įtrauktas kaip bendraatsakovis, o trečiojo asmens administratorius atstatydintas ir kitas dar nepaskirtas, todėl be ieškovo ieškinį paduoti daugiau nėra kam.
Žemesnės instancijos teismas
Kauno apygardos teismas 2011 m. vasario 3 d. nutartimi ieškinį atsisakė priimti. Teismas nurodė, kad bankrutuojančios individualios įmonės savininkas gali dalyvauti bankroto byloje ir, naudodamasis atitinkamomis procesinėmis teisėmis, ginti savo interesus, tačiau jis neturi įgaliojimų atstovauti bankrutuojančiai įmonei santykiuose su kitais subjektais ar jos vardu kelti bylas teisme (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-164/2010 ir Nr. 3K-3-129/2010), todėl ieškovo reikalavimą priteisti iš atsakovo trečiajam asmeniui 4 019 301,41 Lt atsisakė priimti kaip paduotą neįgalioto vesti bylą asmens (CPK 137 str. 2 d. 8 p.). Tuo tarpu ieškinio reikalavimas ta apimtimi, kuria ieškovas prašo sau priteisti pinigines lėšas iš Vilniuje registruoto atsakovo, teismingas Vilniaus apygardos teismui (CPK 137 str. 2 d. 2 p.). Be to, teismas nurodė, kad ieškinio reikalavimas dėl atsakovo finansinio reikalavimo negali būti atskiros bylos dalykas, nes šis klausimas gali būti nagrinėjamas tik bankroto byloje, todėl yra pagrindas šį ieškinio reikalavimą atsisakyti priimti kaip nenagrinėtiną teisme atskiroje byloje (ne bankroto byloje) (CPK 137 str. 2 d. 5 p.).
Šalies argumentai
Atskiruoju skundu ieškovas L. K. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2011 m. vasario 3 d. nutartį ir ieškinio priėmimo klausimą išspręsti iš esmės. Nurodo šiuos argumentus:
1. Teisėjai, nagrinėdami bylas, klauso tik įstatymo (LR Konstitucijos 109 str. 3 d.), o teismui remiantis tik Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimis, yra pažeidžiamas CPK 12 straipsnyje įtvirtintas rungimosi principas, nes proceso šalis lieka suvaržyta bei įpareigota ne savo teikiamų argumentų bei įrodymų.
2. Ieškinio dalyje „Ieškinio teismingumas“ buvo pateiktos aplinkybės bei nurodyti įstatymai, kodėl ieškinys privalo būti nagrinėjamas bankroto bylą individualiai įmonei iškėlusiame teisme, tačiau šių aplinkybių teismas nevertino ir dėl jų nepasisakė.
3. L. K. nebando atstovauti bankrutuojančios įmonės, nes ieškinį teikia savo, o ne BIĮ „Talka“ vardu, o bankroto byloje atsakovais pripažinti ir BIĮ „Talka“ savininkas L. K. bei jo sutuoktinė J. K. ir šalių procesinės teisės yra lygios.
4. Vadovaujantis Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 10 straipsnio 7 dalies 2 punktu, bankrutuojančios įmonės valdymo organai netenka savo įgaliojimų, tačiau nėra įteisinama, jog visos valdymo organų teisės pereina administratoriui ir tai patvirtina ĮBĮ 29 straipsnio 2 dalies normos. Tuo tarpu neleidžiant ginti savo nuosavybės, būtų pažeidžiamos LR Konstitucijos 23 straipsnio nuostatos.
5. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išvada, jog visi valdymo organų įgaliojimai pereina bankroto administratoriui, dėl ko savininkui atimama teisė ginti savo nuosavybę, nėra pakankamai tiksli, neatitinkanti ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 2 punkto, 11 straipsnio bei LR Konstitucijos 23 straipsnio nuostatų, todėl esant Lietuvos apeliacinio teismo nuomonei priešingai nei dėstoma atskirajame skunde, apeliantas prašo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 2 punkto bei 11 straipsnio nuostatų prieštaravimo LR Konstitucijos 23 straipsniui.
6. Tiek teisė kreiptis į teismą, tiek ir nuosavybės teisė yra vienos pagrindinių žmogaus teisių, kurias gina Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija.
7. Įmonės savininkai negali daryti administratoriui jokios įtakos, todėl ieškinys teikiamas remiantis LR Konstitucijos 23 straipsniu, CPK 2, 3, 5, 43, 44 straipsniais esant privalomam bendrininkavimui bendrininko vardu, bet ne atstovaujant BIĮ „Talka“.
8. Paliekant savininkui tik įsipareigojimus bei atsakomybę už iš nuosavybės (BIĮ „Talka“) kilusias prievoles, tačiau nesuteikiant jokių teisių tą nuosavybę apginti nuo padarytos žalos, mažėja ir galimybė patenkinti prievoles iš tą žalą patyrusios nuosavybės. Atitinkamai teismas neįvertino aplinkybės, jog kreditoriniai reikalavimai bet kuriuo atveju bus tenkinami iš ieškovo turto, nežiūrint į tai, ar tai būtų IĮ „Talka“, ar kitas turtas (CK 2.50 str. 4 d.).
9. Teisė reikšti ieškinį dėl kreditorinio reikalavimo sumažinimo numatyta ĮBĮ 26 straipsnio 4 dalyje, o klausimas dėl atsakovo kreditorinio reikalavimo apskundimo negalėtų būti grindžiamas neišnagrinėjus ir nenustačius ieškiniu skundžiamų atsakovo sandorių. Tuo tarpu kelti atskirą bylą ieškovas neprašė (CPK 33 str. 3 d.), o teismas, atsisakydamas iškelti atskirą bylą, peržengė byloje pareikštą reikalavimą (CPK 265 str. 2 d.).
Atskirasis skundas netenkinamas.
Atskiruoju skundu ieškovas nenurodo, kad pirmosios instancijos teismas būtų netinkamai interpretavęs Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse civilinėse bylose Nr. 3K-3-129 ir Nr. 3K-3-164 padarytas išvadas, o iš esmės teigia, jog tokios išvados yra nepagrįstos ir prieštarauja konstituciniam nuosavybės apsaugos principui (LR Konstitucijos 23 str.). Tačiau pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarime nurodyta, jog žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų sprendimų - precedentų tų kategorijų bylose. Atitinkamai Lietuvos Aukščiausiajame Teisme nagrinėtų civilinių bylų Nr. 3K-3-129 ir Nr. 3K-3-164 atvejais buvo sprendžiamas būtent individualios įmonės savininko atstovavimo bankrutuojančiai jo individualiai įmonei klausimas. Tokiu būdu pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, neturėjo jokio pagrindo nesivadovauti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išvadomis dėl savininko teisių atstovauti bankrutuojančios individualios įmonės interesus. Be to, išvadą, kad bankrutuojančios individualios įmonės savininkas neturi įgaliojimų atstovauti bankrutuojančiai įmonei santykiuose su kitais subjektais ar jos vardu kelti bylas, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas padarė atsižvelgdamas į ĮBĮ nustatytą teisinį reglamentavimą (ĮBĮ 10 str. 7 d. 2 p., 11 str.), todėl daryti prielaidą, kad teismas nesivadovavo įstatymais ar juos pažeidė, ar kad pačios ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 2 punkto bei 11 straipsnio nuostatos prieštarauja LR Konstitucijos 23 straipsniui ir dėl to kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą, teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo (CPK 3 str. 3 d.). Tuo tarpu, nors bankrutuojančios įmonės savininkai negali daryti įtakos administratoriui, tačiau būtent administratoriaus nešališkumas (ĮBĮ 11 str. 4 d.) ir užtikrina tiek bankrutuojančios įmonės (įskaitant ir jos savininkų), tiek jos kreditorių interesų apsaugą, įskaitant ir priešingų įmonės tikslams sandorių ginčijimą (ĮBĮ 11 str. 3 d. 8 p.), o kartu užtikrina, jog bankroto byla nebūtų nepagrįstai vilkinama. Be to, nors iš Kauno apygardos teismo 2011 m. sausio 14 d. nutarties aišku, kad ankstesnis BIĮ „Talka“ administratorius atsistatydino, tačiau jau ta pačia nutartimi buvo paskirtas naujas BIĮ „Talka“ administratorius (informacinės sistemos LITEKO duomenys). Tuo tarpu nors ieškinyje ieškovu nurodytas pats L. K. (b. l. 4), tačiau iš ieškinio reikalavimo aišku, jog ieškinys didžiąja dalimi reiškiamas įmonės interesais, ko, atsižvelgiant į aukščiau išdėstytas aplinkybes, L. K. daryti negali, o tai, jog individualios įmonės savininkas yra atsakingas už jos prievolės, negali suponuoti privalomo bendrininkavimo (CPK 43 str. 1 d. 1 p.), nes jokių bendrų teisių ar pareigų ginčijamos sutartys, susiję su investicinių paslaugų teikimu (b. l. 5), nesukuria, ko negalima tapatinti su neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens atsakomybe (CK 2.50 str. 4 d.). Taigi ieškinį dėl ginčijamų sutarčių, susijusių su investicinių paslaugų teikimu, pripažinimo negaliojančiomis turi teisę pareikšti tik administratorius, o L. K. gali reikšti ieškinį pagal atsakovo buveinę (CPK 29 str.) ir prašyti pripažinti negaliojančiomis minėtas sutartis tik ta apimtimi, kiek tai liečia jį patį.
Ieškovas neginčija, jog neskundė Kauno apygardos teismo 2009 m. lapkričio 12 d. nutarties dalies, kuria patvirtintas UAB FMĮ „Orion securities“ kreditorinis reikalavimas, tačiau mano, kad klausimas dėl atsakovo kreditorinio reikalavimo apskundimo negalėtų būti grindžiamas neišnagrinėjus ir nenustačius ieškiniu skundžiamų atsakovo sandorių. Atitinkamai iš paties ieškinio (b. l. 4 – 28) aišku, kad reikalavimas dėl UAB FMĮ „Orion securities“ kreditorinio reikalavimo panaikinimo arba pripažinimo nepagrįstu iš esmės siejamas būtent su reikalavimu pripažinti ieškinyje nurodytus sandorius negaliojančiais bei taikyti restituciją. Tuo tarpu atsižvelgiant į ĮBĮ 26 straipsnio 1 dalies nuostatas, kreditorių sąrašo ir jų reikalavimų patikslinimai galimi iki teismas priima nutartį nutraukti bankroto bylą arba sprendimą dėl įmonės pabaigos. Taigi, jeigu BIĮ „Talka“ administratorius pareikštų ieškinį dėl ieškinyje nurodomų sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo, o toks ieškinys būtų patenkintas, įmonės administratoriui galimai atsirastų pagrindas tikslinti UAB FMĮ „Orion securities“ kreditorius ir jų finansinius reikalavimus.
Atsižvelgiant į visas aukščiau išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegijos nuomone, Kauno apygardos teismas 2011 m. vasario 3 d. nutartimi teisėtai ir pagrįstai atsisakė priimti L. K. ieškinį, o naikinti minėtą nutartį dėl atskirajame skunde nurodytų argumentų nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 punktu,
nutaria:
Palikti Kauno apygardos teismo 2011 m. vasario 3 d. nutartį nepakeistą.