- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-11-20
- Bylos Nr.
- 2A-742-440/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 2-70-3-02983-2013-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Egidijus Mockevičius, Vilija Valantienė (pran.), Rasa Bartašienė
- Atsakovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Pekotra“
- Ieškovas
- „BTA Insurance Company“ SE, Lietuvos Respublikoje
- Kategorijos
- 73.2.6.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 24.4pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.14pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Vilijos Valantienės, kolegijos teisėjų Rasos Bartašienės, Egidijaus Mockevičiaus,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Pekotra“ apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. birželio 10 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-4036-251/2013 pagal ieškovės „BTA Insurance Company“ SE, Lietuvos Respublikoje veikiančios per „BTA Insurance Company“ SE filialą Lietuvoje, ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Pekotra“, dėl draudimo išmokos grąžinimo, palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė „BTA Insurance Company“ SE, veikianti per „BTA Insurance Company“ SE filialą Lietuvoje, kreipėsi į teismą ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Pekotra“ 5171,40 Lt išmokėtą draudimo išmoką, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad pagal su atsakove sudarytą draudimo sutartį Nr. 12 1089007 transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu buvo apdrausta transporto priemonės IVECO AS440S48, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), valdytojų civilinė atsakomybė. 2008 m. balandžio 20 d. Belgijoje įvyko eismo įvykis, kurio metu dėl atsakovės darbuotojo R. S., vairavusio transporto priemonę IVECO AS440S48, kaltės (vairavo transporto priemonę būdamas neblaivus) buvo apgadinta transporto priemonė OPEL MERIVA, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), ir pastato siena. Dėl eismo įvykio metu padarytos žalos ieškovė 2012 m. balandžio 24 d. išmokėjo papildomą 1497,74 EUR dydžio draudimo išmoką, kurią sudarė 1408,00 EUR žala turtui (sienelei) ir 89,74 EUR administravimo mokestis. Pažymėjo, kad į teismą kreipėsi nepraėjus vienerių metų senaties terminui nuo draudimo išmokos išmokėjimo, nes pagal suformuotą Lietuvos Aukščiausiojo teismo praktiką, teisė reikalauti sugrąžinti draudimo išmoką iš atsakovės atsirado nuo to momento, kai ieškovė draudimo išmoką sumokėjo užsienio draudimo įmonei „AFES Vaduz“, t. y. nuo 2012-04-24. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – LR TPVCAPDĮ) 22 straipsnio 1 dalies 1 punktu, Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir išmokos mokėjimo taisyklių 59.1 punktu, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – LR CK) 6.264 straipsnio 1 dalimi, atsakovė privalo grąžinti dėl jos darbuotojo kaltės atsiradusios žalos išmokėtą draudimo išmoką.
Atsakovas su pareikštu ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad ieškovė draudimo išmoką išmokėjo be juridinio pagrindo, visiškai nepagrįstai, kadangi naudos gavėjas kreipėsi į draudimo kompaniją dėl išmokos gavimo pavėluotai, suėjus LR CK įtvirtintiems ieškinio senaties terminams bei LR TPVCAPDĮ 16 straipsnyje nustatytiems terminams. Eismo įvykis įvyko 2008 m. balandžio 20 d., o pretenzija draudimo įmonei pareikšta 2012 m. vasario 28 d., t. y. praėjus beveik 4 metams nuo žalos atsiradimo dienos. Apie padarytą žalą turtui (sienai) naudos gavėjas „AFES Vaduz“ žinojo jau 2008 m. birželio 23 d., nes draudimo kompanijos byloje yra dokumentai dėl žalos turtui paskaičiavimo. Ieškovas sumokėdamas draudimo išmoką naudos gavėjui „AFES Vaduz“, veikė neteisėtai, todėl negali turėti atgręžtinio reikalavimo teisės į atsakovą. Atsakovas taip pat prašė taikyti ieškinio senaties institutą ir pažymėjo, kad ieškinis dėl 5171,40 Lt draudimo išmokos grąžinimo pateiktas praleidus ieškinio senaties terminą, kadangi apie pareikštą finansinį reikalavimą atlyginti 1497,74 EUR dydžio išmokėtą draudimo išmoką ieškovė „BTA Insurance Company“ SE, veikianti per „BTA Insurance Company“ SE filialą Lietuvoje, sužinojo 2012 m. vasario 28 d., o neteisėtą sprendimą išmokėti draudimo išmoką priėmė 2012 m. balandžio 12 d. Atsakovo manymu, apie tariamą savo teisės pažeidimą ieškovas sužinojo 2012 m. vasario 28 d., todėl ieškinys teismui pateiktas praleidus vienerių merų senaties terminą.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Šiaulių apylinkės teismas 2013 m. birželio 10 d. sprendimu ieškovės ieškinį tenkino, priteisė iš atsakovės UAB „Pekotra“, 5171,40 Lt žalos atlyginimą, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą 5171,40 Lt sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos, t. y. nuo 2013-04-29 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 155,00 Lt bylinėjimosi išlaidas. Teismas nustatė, kad draudiko (ieškovės) korespondentas (užsienio draudimo įmonė) administravo ir atlygino žalą Belgijoje nukentėjusiems asmenims pagal privalomojo civilinės atsakomybės draudimo sutartį, kurią ieškovė buvo sudariusi su atsakovu. Užsienio draudimo įmonei atlikus žalos administravimo ir atlyginimo veiksmus, draudikas (ieškovė) minėtai užsienio draudimo įmonei pervedė sumą, lygią draudimo išmokai - 1408 EUR, taip pat sumokėjo administravimo mokestį - 89,74 EUR, iš viso 1497,74 EUR. Remdamasis byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, teismas sprendė, kad ieškovei teisė reikalauti sugrąžinti draudimo išmoką iš atsakovo atsirado nuo to momento, kai ji draudimo išmokos sumą sumokėjo draudiko (ieškovo) korespondentui „AFES Vaduz“, t. y. nuo 2012 m. balandžio 24 d. Teismas konstatavo, kad nėra žinoma kada užsienio draudimo bendrovė atlygino eismo įvykio metu sukeltą žalą pagal privalomojo civilinės atsakomybės draudimo sutartį nukentėjusiems asmenims ar jo draudikui Belgijoje ir sprendė, kad ieškinio senaties termino pradžia turi būti laikomas tas momentas, kai draudikas atliko mokėjimą savo korespondentui. Teismas remdamasis aplinkybe, kad ieškovė draudimo išmokos sumą užsienio draudimo įmonei sumokėjo 2012 m. balandžio 24 d., o ieškinį registruotu laišku Šiaulių apylinkės teismui išsiuntė 2013 m. balandžio 22 d., padarė išvadą, kad pateikiant ieškinį, vienerių metų ieškinio senaties terminas nebuvo praleistas.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovė UAB „Pekotra“ prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. birželio 10 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. Nr. 2-4036-251/2013 ir priimti naują sprendimą – ieškovės „BTA Insurance Company“ SE, veikiančios per „BTA Insurance Company“ SE filialą Lietuvoje, ieškinį atmesti kaip nepagrįstą, priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Žemesnės instancijos teismas
1. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą sprendė tik dėl vieno ir byloje mažiau reikšmingo atsakovo nurodyto ieškinio nepagrįstumo argumento, t.y. ieškovo pareikšto ieškinio senaties termino. Teismas sprendime visiškai nepasisakė dėl atsakovo kelto klausimo, jog ieškovė nepagrįstai atlygino žalą naudos gavėjui užsienio kompanijai būtent dėl to, kad užsienio kompanija savo reikalavimus dėl žalos atlyginimo draudikui pareiškė nepagrįstai vėlai, nors apie žalos dydį informaciją turėjo jau nuo 2008 m. birželio 23 d. Atsakovės teigimu, ieškovė privalėjo taikyti LR TPVCAPDĮ 16 straipsnio 4 dalį ir atsisakyti mokėti išmoką naudos gavėjui praleidus įstatyme nustatytą terminą. Išmokėdama šią išmoką, ieškovė pažeidė įstatyme įtvirtintus išmokos mokėjimo principus ir apeliantė neturi būti už tai atsakinga. Pažymėjo, kad bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu ieškovė nenurodė priežasčių ir nepateikė įrodymų, kodėl draudimo bendrovė nusprendė išmokėti išmoką pagal pavėluotą naudos gavėjo reikalavimą. Apeliantės nuomone, draudimo bendrovė greičiausiai padarė klaidą, nepagrįstai išmokėdama draudimo išmoką, tačiau nusprendė pasinaudoti regreso teise ir atgauti šią išmoką iš draudėjo UAB „Pekotra“.
2. Pirmos instancijos teismas skundžiamu sprendimu civilinėje byloje suponavo situaciją, kad užsienio asmenims kreipiantis į Lietuvos Respublikoje veikiančias draudimo bendroves dėl žalos atlyginimo, LR TPVCAPDĮ 16 straipsnio nuostatos, nustatančios tam tikrus terminus finansiniams reikalavimams pateikti, tarytum negalioja, ir užsienio asmenų galimybė pasinaudoti šia teise tampa neterminuota. Tokia teismų praktika yra žalinga, kadangi sudaro terpę draudimo kompanijoms aplaidžiau vykdyti savo pareigas, nesekti jokių terminų, žinant, kad esant regreso pagrindams, jos tokias nepagrįstai išmokėtas išmokas bet kada galės atsiimti iš draudėjo.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė „BTA Insurance Company“ SE, veikianti per „BTA Insurance Company“ SE filialą Lietuvoje, prašo atsakovės apeliacinį skundą atmesti. Pažymi, kad apeliantė nenurodė ir nepateikė jokių įrodymų, kurių pagrindu būtų galima suabejoti skundžiamu teismo sprendimu. Pagal LR TPVCAPDĮ 14 straipsnio 4 dalį, draudimo įmonė privalo turėti atstovus pretenzijoms nagrinėti. Atstovai yra atsakingi už išmokos mokėjimą nukentėjusiems tretiesiems asmenims. Nagrinėjamu atveju, nukentėję asmenys pateikė pretenzijas atstovui „AFES Vaduz“, kuris būdamas atsakingu asmeniu rinko būtiną informaciją, sprendė klausimus dėl išmokos mokėjimo, mokėjo nukentėjusiajam išmokas (TPVCAPDĮ 14 straipsnio 6 dalis), dėl šio įvykio, nukentėjusiajam buvo sumokėtos dvi išmokos. Apeliantė atsiliepime į ieškinį, patvirtino faktinę aplinkybę, kad dėl 2008 m. balandžio 20 d. neblaivaus vairuotojo sukelto eismo įvykio, atsakovė 2010 m. kovo 18 d. jau yra sumokėjusi regreso tvarka 2498,34 Lt. Atkreipė dėmesį, kad vadovaujantis kasacinio teismo praktika, draudimo įmonės teisė reikalauti sugrąžinti dalį draudimo išmokos iš atsakovo atsiranda nuo to momento, kai jis draudimo išmoką sumoka savo korespondentui. Nagrinėjamoje byloje, atsakovės vairuotojas padarė vieną iš šiurkščiausių sutarties pažeidimų - vairavo automobilį būdamas neblaivus, todėl apelianto argumentai, kad jie tikėjosi išvengti prievolės sugrąžinti išmoką, yra nepagrįsti.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas netenkintinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 1 dalis (toliau - LR CPK). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (LR CPK 320 straipsnio 2 dalis). Teismas, remdamasis ištirtais ir įvertintais duomenimis, konstatuoja, kad absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų šioje byloje nenustatyta (LR CPK 329 straipsnis).
Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl senaties termino taikymo, sprendžiant ar draudimo bendrovė pagrįstai išmokėjo draudimo išmoką naudos gavėjui – kitos valstybės draudimo bendrovei.
Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ieškovės reikalavimas priteisti iš atsakovės išmokėtą draudimo išmoką yra pagrįstas, pateiktas nepraleidus ieškinio senaties termino. Atsakovė su teismo sprendimu nesutinka, mano, kad ieškovė išmokėjo draudimo išmoką „AFES Vaduz“ suėjus LR CK ir LR TPVCAPDĮ 16 straipsnyje nustatytiems terminas, ir dėl šios priežasties atsakovė neturi pareigos grąžinti nepagrįstai išmokėtą draudimo išmoką.
Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, byloje surinktus įrodymus, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, tinkamai įvertinęs įrodymus ir nustatęs teisiškai reikšmingas aplinkybes, tinkamai pritaikęs materialinės teisės normas, pagrįstai ieškinį tenkino. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo.
Nagrinėjamos bylos duomenimis nustatyta, kad 2008 m. balandžio 20 d. Belgijoje atsakovės darbuotojas R. S., vairavęs transporto priemonę IVECO AS440S48, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) sukėlė eismo įvykį, kurio metu buvo apgadintas automobilis OPEL MERIVA, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) ir sodo sienelė (1, 27, 31, 43-45 b.l.). Iš 2008 m. balandžio 24 d. D. van Waes medicinos laboratorijos eksperto ataskaitos matyti, kad atsakovės darbuotojas minėtą eismo įvykį sukėlė būdamas neblaivus - R. S. alkoholio kiekis kraujyje eismo įvykio metu sudarė 2,64 g litre kraujo (36-37 b.l.). Atsakovė 2010 m. kovo 18 d. ieškovei atlygino už eismo įvykio metu apgadintą transporto priemonę išmokėtą draudimo išmoką 2498,34 Lt sumoje (16 b.l.). 2012 m. balandžio 24 d. ieškovė pagal užsienio draudimo įmonės pateiktą 2012 m. vasario 28 d. sąskaitą faktūrą Nr. 231834 už sodo sienelės sutvarkymą „AFES Vaduz“ išmokėjo 1497,74 EUR dydžio draudimo išmoką (28, 38-39 b.l.). 2012 m. gegužės 17 d. ieškovė pateikė pretenziją atsakovei prašydama atlyginti dėl 2008 m. balandžio 20 d. eismo įvykio išmokėtą 1497,74 EUR (5171,40 Lt) dydžio papildomą draudimo išmoką (4 b.l.). 2013 m. balandžio 25 d. ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl išmokėtos draudimo išmokos priteisimo iš atsakovės UAB „Pekotra“ (1-2 b.l.).
Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad atsakovė ieškinio nepagrįstumą motyvuoja ieškinio senaties terminu ir teigia, kad ieškovė 2012 m. balandžio 24 d. draudimo išmoką „AFES Vaduz“ išmokėjo nepagrįstai, kadangi užsienio draudimo bendrovė apie padarytos žalos faktą žinojo nuo 2008 m. birželio 23 d., o apie tikslų žalos dydį tikrai žinojo nuo 2010 m. gegužės 20 d., todėl sąskaitą faktūrą pateikė suėjus LR CK ir LR TPVCAPDĮ 16 straipsnyje nustatytiems ieškinio senaties terminams. Ieškovė teigia priešingai ir nurodo, kad atsakovė nepagrįstai siekia išvengti žalos atlyginimo. Taip pat ieškovė pažymi, kad vadovaujantis kasacinio teismo praktika, draudimo įmonės teisė reikalauti sugrąžinti dalį draudimo išmokos iš atsakovo atsiranda nuo to momento, kai jis draudimo išmoką sumoka savo korespondentui.
Teisėjų kolegija atsakovės apeliacinio skundo argumentus vertina kaip nepagrįstus, prieštaraujančius faktinėms bylos aplinkybėms bei materialinės teisės normoms.
Ieškinio senatis yra įstatymų nustatytas laiko tarpas, per kurį asmuo gali priverstinai, t. y. valstybės padedamas apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį teisme. Siekiant užtikrinti civilinių teisinių santykių stabilumą, skatinti asmenį kuo greičiau ginti savo pažeistas teises, palengvinti įrodinėjimo procesą bei užkirsti kelią begaliniam bylinėjimuisi, įstatymo leidėjas nustatė tam tikrus terminus, per kuriuos asmuo, valstybės padedamas, gali realiai apginti savo pažeistą teisę.
LR TPVCAPDĮ 13 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad eismo įvykio metu nukentėjęs trečiasis asmuo pretenziją dėl padarytos žalos gali pateikti atsakingam už padarytą žalą asmeniui (kaltininkui), tiesiogiai Europos Sąjungos valstybės narės ar užsienio valstybės draudimo įmonei, apdraudusiai kaltininko civilinę atsakomybę (atsakingam draudikui), atsakingo draudiko atstovui pretenzijoms nagrinėti arba – minėto įstatymo 17 ir 18 straipsniuose nurodytais atvejais – biurui ar jo atstovui. Draudikas, turintis teisę vykdyti transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą Lietuvos Respublikoje, privalo kiekvienoje kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje paskirti atstovus pretenzijoms nagrinėti, kurie yra atsakingi už išmokos mokėjimą nukentėjusiems tretiesiems asmenims esant įstatyme numatytoms sąlygoms (LR TPVCAPDĮ 14 straipsnio 4 dalis). Atsakingas draudikas arba biuras moka išmoką, jeigu transporto priemonės valdytojui dėl padarytos žalos nukentėjusiam trečiajam asmeniui atsiranda civilinė atsakomybė, išmoka mokama atsižvelgiant į tos valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis, transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus (LR TPVCAPDĮ 16 straipsnio 1 dalis). Atsakingas draudikas arba biuras moka išmoką, jeigu pretenzija dėl padarytos žalos pareikšta per vienus metus nuo žalos atsiradimo dienos arba per vienus metus nuo dienos, kurią nukentėjęs trečiasis asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie padarytą žalą, bet ne vėliau kaip per 4 metus nuo eismo įvykio dienos (LR TPVCAPDĮ 16 straipsnio 4 dalis). Draudikas gali reikalauti grąžinti sumokėtas draudimo išmokas tik įstatyme nustatytais atvejais. Vienu iš tokių atvejų kada draudikas, sumokėjęs išmoką, turi teisę reikalauti, kad sumokėtas dėl padarytos žalos sumas grąžintų atsakingas už žalos padarymą asmuo yra, kai asmuo vairavo transporto priemonę neblaivus, apsvaigęs nuo vaistų, narkotinių ar kitų svaigiųjų medžiagų, taip pat kai vartojo alkoholį ar kitas svaigiąsias medžiagas po eismo įvykio iki jo aplinkybių nustatymo arba vengė blaivumo ar apsvaigimo patikrinimo (LR TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Reikalavimas dėl išmokėtų išmokų grąžinimo, kurį draudikas reiškia draudėjui (valdytojui) ar kaltininkui LR TPVCAPDĮ 22 straipsnio pagrindu arba kurį draudikų biuras reiškia kaltininkui ar transporto priemonės valdytojui TPVCAPDĮ 23 straipsnio pagrindu, yra regresinis. Tokiam reikalavimui ieškinio senaties terminas skaičiuojamas nuo pirmosios prievolės įvykdymo momento (LR CK 1.127 straipsnio 4 dalis) (Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo reglamentavimo ir teismų praktikos apžvalga, Teismų praktika Nr. 34). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad kai reikalavimas yra reiškiamas LR TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies pagrindu, toks reikalavimas yra kildinamas iš Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo teisinių santykių, tai suponuoja, kad šiems reikalavimams taikytinas sutrumpintas vienerių metų ieškinio senaties terminas (LR CK 1.125 straipsnio 7 dalis) (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2009). Situacijoje, kai draudikas reiškia ieškinį draudėjui dėl dalies draudimo išmokos grąžinimo pagal privalomojo transporto priemonės valdytojų civilinės atsakomybės draudimo sutartį, kai draudimo išmoką išmokėjo draudiko korespondentas kitoje valstybėje, nes toje kitoje valstybėje įvyko eismo įvykis, sukėlęs žalą, ieškinio senaties termino pradžia turi būti laikomas tas momentas, kai draudikas atliko mokėjimą savo korespondentui (arba atstovui pagal Ketvirtąją transporto priemonių draudimo direktyvą) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 28 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-499/2012).
Remiantis išdėstytomis įstatymo nuostatomis, kasacinio teismo praktika bei byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad ieškovei teisė reikalauti sugrąžinti draudimo išmoką iš atsakovės atsirado nuo to momento, kai ji draudimo išmoką sumokėjo korespondentui „AFES Vaduz“, t.y. nuo 2012 m. balandžio 24 d., ir ieškinys teismui buvo pateiktas nepraleidus vienerių metų ieškinio senaties termino. Bylos duomenys tai patvirtina ( 1, 2, 11 b.l.).
Dėl argumento susijusio su LR TPVCAPDĮ 16 straipsnyje nustatyto ieškinio senaties termino taikymo, teisėjų kolegija pažymi, kad apeliantė klaidingai interpretuoja minėtą įstatymo normą ir nepagrįstai ja remiasi ginčydama ieškovės reikalavimą. Pažymėtina, kad ieškinio senaties terminas negali būti tapatinamas su įstatyme nustatytais pretenziniais terminais. Kaip jau minėta, pagal LR TPVCAPDĮ 16 straipsnio 4 dalį atsakingas draudikas arba biuras moka išmoką, jeigu pretenzija dėl padarytos žalos pareikšta per vienus metus nuo žalos atsiradimo dienos arba per vienus metus nuo dienos, kurią nukentėjęs trečiasis asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie padarytą žalą, bet ne vėliau kaip per 4 metus nuo eismo įvykio dienos. Šioje normoje nustatyti terminai yra nustatyti teisinio apibrėžtumo bei aiškumo tikslais ir yra reikšmingi nustatant, ar draudikas (draudikų biuras) turi pareigą išmokėti draudimo išmoką, t. y. draudimo apsaugos galiojimą, tačiau tai nėra ieškinio senaties terminai. Teisėjo kolegijos vertinimu, trečiojo asmens reikalavimas atlyginti žalą ieškovei buvo pateiktas nepasibaigus LR TPVCAPDĮ 16 straipsnio 4 dalyje nurodytam keturių metų nuo eismo įvykio dienos terminui (39 b.l.), be to atsakovė nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad draudimo išmoka, už jos darbuotojo padarytą žalą, „AFES Vaduz“ buvo išmokėta nepagrįstai. Atkreiptinas dėmesys, kad praleidęs įstatyme nustatytus terminus pretenzijai pateikti nukentėjusysis ir transporto priemonės valdytojas praranda draudimo apsaugą, nebent draudikas apie draudžiamąjį įvykį buvo informuotas draudėjo arba Draudikų biuras apie eismo įvykį informuotas kaltininko ar transporto priemonės valdytojo, tačiau šių terminų praleidimas neturi įtakos nukentėjusiojo ir transporto priemonės valdytojo deliktiniams santykiams (Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo reglamentavimo ir teismų praktikos apžvalga, Teismų praktika Nr. 34).
Taip pat paminėtina, kad transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo teisinių santykių šaltinis yra ir Europos Sąjungos teisė. Į LR TPVCAPDĮ yra perkeltos penkios direktyvos: direktyva Nr. 72/166/EEB (toliau – Pirmoji direktyva), direktyva Nr. 84/5/EEB (toliau – Antroji direktyva), direktyva Nr. 90/232/EEB (toliau – Trečioji direktyva), direktyva Nr. 2000/26/EB (toliau – Ketvirtoji direktyva), direktyva Nr. 2005/14/EB (toliau – Penktoji direktyva). Remiantis Ketvirtąja direktyva, nukentėjusieji užsienyje eismo įvykiuose turi teisę dėl žalos atlyginimo kreiptis į savo gyvenamojoje šalyje atsakingo draudiko paskirtą atstovą žalos sureguliavimo reikalams. Tokia teisė kreiptis į atsakingo draudiko atstovus suteikiama ir tais atvejais, kai kaltininko draudiko buveinė yra kitoje valstybėje nei žalą patyrusio asmens nuolatinė gyvenamoji vieta. Pagal Ketvirtosios direktyvos 4 straipsnio 4 ir 5 dalis atstovai žalos sureguliavimo reikalams renka visą žalai atlyginti būtiną informaciją ir imasi priemonių, kurios būtinos tariantis dėl žalos atlyginimo. Jie taip pat turi pakankamus įgaliojimus atstovauti draudimo įmonei jos santykiuose su žalą patyrusiomis šalimis ir visiškai patenkinti jų reikalavimus. Nukentėjusieji, patyrę žalos arba buvę sužaloti kitoje valstybėje narėje, savo nuolatinės gyvenamosios vietos valstybėje narėje turi teisę atsakingam draudikui pareikšti ieškinį dėl žalos atlyginimo (Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo reglamentavimo ir teismų praktikos apžvalga, Teismų praktika Nr. 34).
Byloje nepateikta duomenų, kad užsienio draudimo bendrovė „AFES Vaduz“ draudimo išmoką išmokėjo pažeidžiant draudimo išmokos mokėjimo principus ir tvarką, be to, kaip minėta, bylos duomenys patvirtina, kad reikalavimas atlyginti žalą ieškovei buvo pateiktas nepasibaigus LR TPVCAPDĮ 16 straipsnio 4 dalyje nurodytam keturių metų nuo eismo įvykio dienos terminui. Remiantis išdėstytu, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad ieškinį ieškovė pateikė nepraleidusi ieškinio senaties termino, o atsakovės argumentai dėl LR TPVCAPDĮ 16 straipsnio 4 dalyje nurodytų ieškinio senaties terminų, vertinti kaip nepagrįsti, neįrodyti bei prieštaraujantys transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės sampratai.
Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius įrodymus, atsižvelgdama į atsakovės pareigą atlyginti dėl jos darbuotojo kaltų veiksmų kilusią žalą, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nenukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos teismų praktikos, įrodymus vertino tinkamai, teismo padarytos išvados atitinka byloje nustatytus faktus, todėl vadovaujantis išdėstytu bei teisingumo, sąžiningumo, protingumo principais nėra teisinio pagrindo skundžiamą teisėtą ir pagrįstą sprendimą naikinti ar keisti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais.
Bylinėjimosi išlaidos atmetus atsakovės skundą, atsakovei neatlyginamos ir nepriteisiamos (LR CPK 93 straipsnis, 98 straipsnis).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, teisėjų kolegija
nutaria:
Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. birželio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.
Nutarties patvirtintas kopijas išsiųsti šalims.