Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės, Audronės Jarackaitės ir Danguolės Martinavičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo R. M., atsakovų L. J., G. J. apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2012 m. gruodžio 12 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-806-153/2012 pagal ieškovo R. M. ieškinį atsakovams L. J. ir G. J. dėl avanso, netesybų ir nuostolių priteisimo, tretieji asmenys L. V. ir A. V., ir atsakovės L. J. priešieškinį ieškovui R. M., atsakovams G. J., L. V., A. V. dėl susitarimo sudaryti pirkimo – pardavimo sutartį pripažinimo negaliojančiu, žalos atlyginimo ir iškeldinimo nesuteikiant kito gyvenamojo ploto, trečiasis asmuo R. P..

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į apeliacinius skundus argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Ieškovo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, atsakovų apeliaciniai skundai atmestini.

Dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu

Apeliantas R. M. nesutinka su teismo sprendimo dalimi, kuria ginčo sandoris – 2010-09-07 preliminarioji sutartis pripažinta negaliojančia kaip prieštaraujanti imperatyvioms įstatymo normoms, argumentuodamas tuo, kad CK bei kiti įstatymai nenumato galimybės teismui pripažinti sandorį negaliojančiu, jei ir nustatomi neprotingi ir nesąžiningi veiksmai, be to, atsakovė, sužinojusi apie sudarytą sandorį, nei jį patvirtino, nei ginčijo per vienerių metų laikotarpį nuo sužinojimo (CK 3.92 str. 6 d.), reikalavimas nuginčyti sandorį pareikštas praleidus ieškinio senatį. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas ex officio ginčo sandorį pripažindamas niekiniu ir negaliojančiu dėl byloje nustatyto neprotingo ir nesąžiningo šalių elgesio bei atsakovės kaip bendraturtės teisių pažeidimo (CK 1.5 str., 1.80 str., 1.95 str.), pagrįstai nesprendė dėl ieškinio senaties termino, nes sandorio niekinį pobūdį nustatė savo iniciatyva. Pažymėtina, kad sandoriai – tai sąmoningi, laisva valia atliekami asmenų veiksmai, kuriais siekiama teisinio rezultato, t. y. jais siekiama sukurti, pakeisti ar panaikinti civilines teises ir pareigas (CK 1.63 str. 1 d.). Sandorių negaliojimo instituto paskirtis – užtikrinti sandorių ir jų pagrindu susiklosčiusių civilinių teisinių santykių stabilumą, apginti civilinių teisinių santykių subjektų teises, įgytas sandorių pagrindu. Dėl to sandorio pripažinimas negaliojančiu be pakankamo teisinio pagrindo šiam stabilumo tikslui prieštarautų. Sprendžiant teisinius ginčus, kai vienas iš sutuoktinių sudaro preliminariąją sutartį dėl turto, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, perleidimo, turėtų būti sistemiškai taikomos teisės normos, nustatančios turto, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, disponavimo taisykles, ir normos, reglamentuojančios preliminariąsias sutartis.

CK 3.92 straipsnio 4 dalyje užtikrinta sutuoktiniams bendrai priklausančių daiktinių teisių apsauga nuo vieno sutuoktinio savo rizika prisiimtų įsipareigojimų. Nagrinėjamu atveju sudaryta preliminarioji sutartis, kuria nekilnojamasis daiktas ir daiktinės teisės į jį neperleidžiamos, o tik įsipareigojama tai padaryti ateityje. Sudarant preliminariąją sutartį dėl nekilnojamojo turto perleidimo nebūtina, kad ją sudarytų abu sutuoktiniai, pakanka, kad būtų bendra sutuoktinių valia dėl tokio perleidimo, o jos išraiška gali būti įvairi. Taigi preliminarioji sutartis gali būti sudaryta laikantis CK 3.92 straipsnio 4 dalies reikalavimų, bet ji gali būti sudaryta ir vieno sutuoktinio, o šią sutartį įvykdyti (sudaryti pagrindinę sutartį) trukdančios priežastys pašalinamos iki pagrindinės sutarties sudarymo (pvz., gaunant įstatymo reikalaujamos formos bendro su sutuoktine sutarimo parduoti turtą preliminariojoje sutartyje numatytomis sąlygomis patvirtinimą ar pakeičiant turto teisinį statusą).

Nagrinėjamu atveju atsakovė pareiškė reikalavimą, kuriuo ginčija 2010-09-07 preliminariąją sutartį tuo pagrindu, kad ji sudaryta nesant jos kaip sutuoktinės sutikimo dėl turto, priklausančio jai bendrosios jungtinės nuosavybės teise, perleidimo ateityje. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju pripažinti sandorį negaliojančiu nebuvo pakankamo pagrindo, kadangi į bylą pateikti duomenys, kad pagrindinė sutartis nurodytos 2010-09-07 preliminariosios sutarties pagrindu nebuvo sudaryta, ji pasibaigė joje nurodytu terminu, t. y. 2010-10-30, ir byloje nėra duomenų, kad atsakovės daiktinės teisės būtų pažeistos, kadangi nesant kito sutuoktinio sutikimo perleisti bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausantį turtą, pagrindinė sutartis negalėtų būti sudaryta, todėl ir sutikimo nedavusio sutuoktinio daiktinės teisės į turtą nepasikeistų. Byloje priešingų aplinkybių nenustatyta. Tai, kad ieškovas sudarė su atsakovu antrą preliminariąją sutartį, kuria faktiškai pratęsė pirmos preliminariosios sutarties terminą, tačiau tuo pačiu numatė ir iš esmės naujų sąlygų, pabloginančių atsakovės padėtį (pvz., jog avansas sumokamas G. J., tačiau nėra numatyti jokie mokėjimai atsakovei), taip pat sugriežtintos piniginės sankcijos prievolės neįvykdymo atveju, t. y. nesudarius pagrindinės sutarties, kad šios šalys elgėsi nesąžiningai ir neprotingai, nuslėpė nuo notarės sandoriui sudaryti reikšmingą informaciją apie ankstesnę preliminariąją sutartį, nesudaro pagrindo pripažinti tokį sandorį negaliojančiu, kadangi nenustatytas imperatyvių teisės normų pažeidimas (CK 1.80 str. 1 d.), tačiau turi įtakos sprendžiant, dėl kokių priežasčių nebuvo įvykdytos preliminariosios sutartys. Sutiktina su išsamiais pirmosios instancijos teismo motyvais, kad tiek ieškovas, tiek atsakovas buvo nesąžiningi preliminariųjų sutarčių vykdymo metu, todėl plačiau neanalizuotinos su tuo susijusios aplinkybės, tik pažymėtina, kad nustačius tokį abiejų šalių nesąžiningą ir neprotingą elgesį, konstatuotina, kad ieškovas neturi teisės reikalauti iš atsakovų sutartyse nustatytų netesybų, numatytų kaip prievolės užtikrinimas.

Todėl teismo sprendimo dalis dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu naikintina, tačiau teismo sprendimo dalis, kuria šalys grąžinamos į pradinę padėtį, taikant abipusę restituciją, paliktina nepakeista atsižvelgiant į šioje byloje susiklosčiusią situaciją, kad ieškovas su šeima iki pagrindinės sutarties sudarymo turėjo teisę apsigyventi atsakovams priklausančiame name, tačiau pasibaigus preliminariosioms sutartims, šios teisės nebeteko, atitinkamai atsakovui atsirado pareiga grąžinti jam sumokėtas avansu sumas.

Dėl pinigų perdavimo – priėmimo fakto

Apeliantai L. J. ir G. J. ginčija pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria ieškovui priteista iš G. J. 80 000 Lt sumokėto avanso, tuo pagrindu, kad teismas, konstatuodamas, kad minėta pinigų suma buvo perduota atsakovui G. J., pažeidė įrodinėjimo taisykles.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas analogiškas pinigų perdavimo ir šio fakto įforminimo dokumentais aplinkybes, yra nurodęs, kad tokiu atveju, kilus ginčui dėl pinigų sumos perdavimo fakto, būtina aiškintis tai patvirtinančio dokumento nuostatas. Sutartis aiškintina vadovaujantis CK 6.193 straipsnyje nustatytomis taisyklėmis. Pažymėtina, kad tokio dokumento nuostatos prioritetiškai aiškintinos vadovaujantis lingvistinės dokumento teksto reikšmės nustatymo principu, kaip objektyviausiai atspindinčiu tikrąją šalių valią ir ketinimus (2007-06-22 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-290/2007).

Kaip matyti iš bylos duomenų, ginčo suma – 80 000 Lt avansas buvo numatytas ieškovo su atsakovu G. J. 2010-09-07 sudarytoje bei notariškai patvirtintoje preliminariojoje sutartyje (susitarime sudaryti pirkimo-pardavimo sutartį), joje susitarta (4 p.), kad, užtikrindamas sutarties sudarymą R. M. G. J. 80 000 Lt sumoka prieš pasirašant šį susitarimą. Likusią pinigų sumą 70 000 Lt jis įsipareigoja sumokėti G. J. pirkimo – pardavimo sutarties pasirašymo dieną. Šios sutarties 7 punkte šalys, numatydamos sutarties neįvykdymo pasekmes, susitarė, kad, jeigu pirkėjas atsisakytų pirkti sutartą nekilnojamąjį turtą, tai jo duotas pardavėjui 80 000 Lt avansas negrąžinamas. Prioritetiškai aiškinant minėtas sutarties nuostatas lingvistiniu metodu (pažodžiui) ir tuo pačiu naudojantis sisteminiu metodu, taip pat vadovaujantis trečiojo asmens notarės R. P. paaiškinimu, kad atsakovas sutarties pasirašymo dieną, paklaustas dėl pinigų sumokėjimo, dėl to neprieštaravo, įvertinant į bylą pateiktus įrodymus, patvirtinančius, kad ieškovas buvo pajėgus sumokėti atsakovui nurodyto dydžio avansą 2010-09-07, sutiktina su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad į bylą pateikti įrodymai leidžia daryti labiau tikėtiną išvadą, kad 80 000 Lt avansas atsakovui buvo sumokėtas (CPK 178 str., 185 str.). Apeliantės argumentą, kad ieškovas sutarties sudarymo dieną nurodytos sumos neturėjo, paneigia ikiteisminio tyrimo metu nustatytos aplinkybės, iš kurių matosi, kad R. M. 2009-11-26 pirkimo – pardavimo sutartimi pardavė jam priklausantį nekilnojamąjį turtą – žemės sklypą – už 25 000 Lt, 2010-06-11 pagal sutartį pardavė nekilnojamąjį turtą – butą – už 115 000 Lt. Ieškovas į savo sąskaitą, esančią DNB banke (buvęs pavadinimas DnB NORD bankas), 2010-06-11 iš I. V. gavo 25 000 Lt, 2010-06-21 – 85 000 Lt; laikotarpiu nuo 2010-06-11 iki 2011-03-30 R. M. banko sąskaitos debetas – 118 254,24 Lt, kreditas – 118 015 Lt (t. 2, b. l. 80). Apeliantė nurodo, kad tik dėl 34 000 Lt sumos byloje yra patikimi duomenys, kad R. M. tokią sumą paėmė iš banko sąskaitos po to, kai 2010-06-29 sumokėjo G. J. 20 000 Lt, tačiau tai nepaneigia teismo padarytos išvados, jog 2010-09-07 sutarties sudarymo dieną R. M. buvo pajėgus sumokėti reikiamą sumą ir kad 80 000 Lt sumokėjo atsakovui.

Dėl nuostolių priteisimo

Apeliantas R. M. skundu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį pakeisti, visiškai tenkinant ieškinį, o priešieškinį atmetant, tai reiškia, kad jis ginčija ir teismo sprendimo dalį dėl 100 000 Lt netesybų nepriteisimo. Tačiau teisėjų kolegija, atsižvelgdama į paminėtas aplinkybes, kurioms esant abiejų šalių elgesys nesudarius pagrindinės pirkimo – pardavimo sutarties pripažintas nesąžiningu ir neprotingu, dar kartą akcentuoja, kad ieškovas neturi teisės reikalauti šių sumų priteisimo.

Tačiau apeliaciniu skundu yra ginčijama ir teismo sprendimo dalis, kuria netenkintas reikalavimas dėl ieškovo patirtų nuostolių atlyginimo, todėl šis klausimas yra spręstinas. Ieškovas nurodė, kad dėl pagrindinės sutarties nesudarymo patyrė tiesioginių nuostolių, t. y. išlaidų, susijusių su ginčo name atliktais remonto darbais. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas, kad ieškovas atlikęs kapitalinio remonto darbus ir dėl to patyręs išlaidų, veikė savo rizika, kadangi dėl tokių darbų atlikimo, teismo vertinimu, nebuvo gavęs savininkų sutikimo, netinkamai įvertino į bylą pateiktus įrodymus bei netinkamai taikė civilinę atsakomybę reglamentuojančias teisės normas.

Pažymėtina, kad sutarties laisvės principas, galiojantis ir ikisutartiniuose santykiuose, leidžia šalims susitarti dėl bet kokių sąlygų, neprieštaraujančių imperatyviosioms įstatymo normoms, viešajai tvarkai ar gerai moralei. Iš bylos duomenų matyti, kad atsakovai iš esmės pripažįsta, kad leido ieškovui su šeima įsikelti į atsakovams nuosavybės teise priklausantį namą po preliminariosios sutarties sudarymo iki pagrindinės sutarties sudarymo, tačiau tarp šalių kilo ginčas dėl galimybės atlikti remonto darbus ir dėl šių darbų apimties.

Kai asmuo, kuris nėra daikto savininkas, teisėtai naudojasi svetimu turtu, jis turi teisę atlikti jo pagerinimus tik gavęs šio turto savininko leidimą, kadangi tai yra susiję su nuosavybės teisės neliečiamybės principu, pagal kurį bet kokie daikto pakeitimai ar pagerinimai gali būti daromi tik savininkui su tuo sutikus. Nėra skirtumo, su kokiu remontu – einamuoju ar kapitaliniu – susiję pagerinimai, bet kuriuo atveju tokie darbai turi būti atliekami gavus savininko sutikimą. Šalių 2010-06-29 sudarytoje preliminariojoje sutartyje neaptarti ketinamo parduoti turto naudojimosi ypatumai, tačiau šios sutarties vykdymo metu iškilus konfliktinei situacijai, atsakovas pasirašė po sutartyje trečiojo asmens L. V. padarytu prierašu, leidžiančiu ne tik gyventi ginčo name, bet ir jame tvarkytis (remontuotis). Nors teismas sprendime padarė labiau tikėtiną išvadą, kad atsakovai nedavė sutikimo dėl kapitalinio pobūdžio darbų atlikimo, tačiau teisėjų kolegija su tokia teismo padaryta išvada nesutinka. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas, kad ieškovas atlikdamas remonto darbus, veikė savo rizika, neįvertino to, kad ir atsakovas G. J., leisdamas ieškovui „tvarkytis (remontuotis)“ ginčo namą, tačiau konkrečiai su ieškovu neaptardamas remonto darbų apimties, nenumatydamas leistinų darbų sąrašo, išskyrus žodžiu duotą sutikimą remontuoti dušą, tualetą bei krosnį (šildymo katilą), ir nesiimdamas priemonių tai padaryti vėliau, pats rizikavo, kadangi galėjo ir turėjo numatyti, kad nesudarius pagrindinės sutarties, ieškovas gali reikalauti patirtų išlaidų, kurias jis patirs turėdamas atsakovo sutikimą „remontuotis“, atlyginimo (CK 6.63 str.), o ieškovas atliko darbus turėdamas tokį sutikimą (leidimą). Nors atsakovė nedalyvavo pasirašant sutartyje dėl leidimo tvarkytis (remontuotis), tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad konkrečių pretenzijų dėl to nereiškė, išskyrus tai, kad 2010-10-20 kreipėsi į prokuratūrą su pareiškimu, kuriuo prašė pradėti ikiteisminį tyrimą dėl to, kad asmenys, ketinę pirkti jai ir jos vyrui priklausantį gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini) , išvarė ją iš namų, išmetė, sulaužė namų apyvokos daiktus bei už namą nesumokėjo sutartos pinigų sumos (t. 1, b. l. 131-140). Taigi iš bylos duomenų, šalių paaiškinimų matyti, kad esminis nesutarimas tarp šalių kilo ne dėl remonto darbų atlikimo fakto, tačiau dėl ieškovų nesąžiningo elgesio atsakovų kaip namo savininkų atžvilgiu (pažeidžiant jų daiktines teises, neleidžiant gyventi name) bei dėl grėsmės, kad nebus sumokėti pinigai už parduodamą namą ir atsakovai bus apgauti. Kaip matyti iš atsakovės pateiktų procesinių dokumentų, juose ji neigė, kad leido gyventi ieškovui su šeima ginčo name, tačiau Prienų rajono apylinkės prokuratūros 2011-07-25 nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą (t. 1, b. l. 131-140), atsakovė, apklausiama kaip nukentėjusioji, parodė, kad pasirašant 2010-06-29 preliminariąją sutartį, jos vyras leido namo pirkėjams įsikelti į namo antrą aukštą ir įsirengti namą, teismo posėdžio metu (t. 1, b. l. 149, 151) atsakovė paaiškino, kad ieškovui buvo leista atvažiuoti į namą ir pasiremontuoti, o gyventi – ne, taip pat, kad leista atlikti remonto darbus, susijusius su tualetu, dušu, šildymo katilu. Todėl pripažintina, kad atsakovė iš esmės pritarė jos sutuoktinio duotam leidimui „remontuotis“.

Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kad preliminariosios sutarties dėl jos specifikos negalima reikalauti įvykdyti natūra, ir atsižvelgusi į tai, kad šalių sudaryta preliminarioji sutartis suėjus joje numatytam terminui, pasibaigė neįvykdyta, t. y. nesudarius pagrindinės sutarties, ir ieškovas neteko teisės reikalauti su juo sudaryti pagrindinę ginčo turto, kurį jis pagerino, pirkimo – pardavimo sutartį, tačiau, vadovaujantis CK 6.165 straipsnio 4 dalimi, turi teisę reikalauti nuostolių atlyginimo, nustačiusi, kad ieškovas nevengė sudaryti pagrindinę sutartį, o atsakovai neturėjo pretenzijų dėl ginčo namui atliktų remonto darbų, daro išvadą, kad ieškovas įgijo teisę į nuostolių atlyginimą, nes priešingas konstatavimas nepagrįstai pažeistų šalių teisių ir teisėtų interesų pusiausvyrą, sudarytų pagrindą atsakovams nepagrįstai praturtėti ieškovo sąskaita (CK 6.242 str.).

Ieškovas prašė priteisti iš atsakovų 23 422,65 Lt nuostolių, kuriuos sudaro ieškovo turėtos išlaidos, susijusios su santechnikos, elektros prekių, statybinių medžiagų, baldų, transporto paslaugų pirkimu už 2010 m. liepos – lapkričio mėn. laikotarpį. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovo patirtais nuostoliais nėra pagrindo pripažinti išlaidų, patirtų įsigyjant šiuos daiktus: šaldytuvą, viryklę – už 2998 Lt, virtuvės baldų komplektą ir stalą – už 3 500 Lt, UAB „Inmondus“ baldus (kanapą ir kampą) – už 1 720 Lt, UAB „Masonas“ baldus – už 678 Lt, medines pakabas - už 14,90 Lt bei 47,88 Lt, tualetinį popierių – už 43,62 Lt, indų ploviklį – už 2,29 Lt, ausų krapštukus – už 3,67 Lt, viso – 9 008,36 Lt sumai, kadangi ieškovas nepateikė įrodymų, kad jis neturi galimybės šių daiktų išsivežti, jais naudotis ar juos perleisti tretiesiems asmenims, taip pat nėra pateikta įrodymų, kad atsakovai šiuos daiktus sugadino ar sunaikino. Ieškovas išlaidų lentelėje nurodė, kad jis įsigijo baldus iš UAB „Masonas“ už 678 Lt, tačiau į bylą nėra pateikta šias išlaidas pagrindžiančių įrodymų, todėl ir dėl šios priežasties jos negali būti pripažintos ieškovo patirtais nuostoliais.

Esant nurodytoms aplinkybėms, 14 414,30 Lt dydžio išlaidos pripažintinos ieškovo patirtais nuostoliais, todėl jie priteistini ieškovui solidariai iš atsakovų (CK 6.6 str., 6258 str.), kadangi remonto darbai atlikti bendrosios jungtinės nuosavybės teise atsakovams priklausančiam turtui, kuriuo naudojasi abu atsakovai, priešingų duomenų į bylą nėra pateikta.

Dėl reikalavimo iškeldinti ieškovą ir kartu gyvenančią šeimą

Apeliantė apeliaciniu skundu prašo panaikinti teismo sprendimo dalį, kuria atsisakyta iškeldinti ieškovą, ir šioje dalyje tenkinti jos reikalavimą – iškeldinti R. M., A. V., L. V. su jiems priklausančiu turtu iš namo, esančio (duomenys neskelbtini) , argumentuodama tuo, kad teismas padarė neteisingą išvadą dėl ieškovo teisėto ginčo namo valdymo. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo motyvams, kad į bylą pateikti įrodymai patvirtina, jog ieškovas teisėtai užvaldė atsakovams priklausantį ginčo namą, apeliantė iš esmės nenurodo konkrečių nesutikimo su šia teismo sprendimo dalimi, argumentų, todėl, nesant pateiktų teismo išvadas paneigiančių argumentų, darytina išvada, kad teismui nebuvo teisinio pagrindo spręsti dėl ieškovo bei jo šeimos iškeldinimo. Konstatavus, kad pirmoji preliminarioji sutartis yra pasibaigusi, o kita – pripažinta negaliojančia, teismo sprendimo dalis, kuria ieškovas įpareigotas grąžinti ginčo pastatą atsakovams, yra teisėta ir pagrįsta. Ieškovui nevykdant šio teismo sprendimo, jis gali būti vykdomas priverstinai (CPK 588 str., 763 str.).

Esant nurodytoms aplinkybėms, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai įvertino į bylą pateiktus įrodymus, susijusius tiek su faktiniu šalių elgesiu, tiek su pinigų perdavimo-priėmimo fakto nustatymu, tačiau netinkamai taikė sandorių negaliojimą reglamentuojančias teisės normas, taip pat iš dalies netinkamai aiškino teisės normas, numatančias nuostolių atlyginimą, todėl teismo sprendimas yra keistinas dėl materialinės teisės normų netinkamo taikymo ir įrodymų vertinimo (CPK 326 str. 3 d., 329 str. 1 d., 330 str.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

Pakeitus teismo sprendimą, perskirstomos šalių turėtos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 str. 5 d.). Iš dalies patenkinęs ieškovo ir atsakovės L. J. pareikštus reikalavimus, pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis CPK 96 straipsniu, dėl nepatenkintų reikalavimų dalies priteisė bylinėjimosi išlaidas valstybei – iš ieškovo – 1 648 Lt (123 422 Lt * 3 proc. – 1 000 Lt jo sumokėto žyminio mokesčio), iš atsakovų – dėl nepatenkintų reikalavimų dalies – 578 Lt (19 251 Lt * 3 proc.).

Apeliacine tvarka išnagrinėjus bylą teismo sprendimas pakeistas tokiu būdu, kad ieškovo reikalavimai patenkinti didesne dalimi – 114 414,30 Lt, atmesti dėl 109 099,23 Lt, atsakovės priešieškinio reikalavimai visiškai atmesti. Vadovaujantis CPK 93 straipsnio nuostatomis, jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų reikalavimų daliai. Ieškovo patenkinti reikalavimai procentine išraiška sudaro 51 proc., t. y. 2 789 Lt žyminio mokesčio, todėl ieškovui iš atsakovų lygiomis dalimis priteistina 1 000 Lt (kuriuos ieškovas sumokėjo, o 4 468,45 Lt žyminio mokesčio sumokėjimas atidėtas iki teismo sprendimo priėmimo), likusi dalis – 1 789 Lt (2 789 Lt – 1 000 Lt), priteistina iš jų lygiomis dalimis valstybei. Atmetus kitą ieškinio dalį, žyminio mokesčio dalis, kurios mokėjimas buvo atidėtas iki teismo sprendimo priėmimo, t. y. 1 679,45 Lt, priteistina valstybei iš ieškovo. Visiškai atmetus priešieškinio reikalavimus, iš atsakovės L. J. bylinėjimosi išlaidos valstybei nepriteistinos, nes ji yra atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo (CPK 96 str.).

Ieškovas už apeliacinį skundą sumokėjo 1 000 Lt žyminio mokesčio, o nuo likusios dalies – 2 468 Lt atleistas Kauno apygardos teismo 2013-01-16 nutartimi. Iš dalies patenkinus apeliacinį skundą (dėl 14 414,30 Lt), už tokio dydžio reikalavimą mokėtinas žyminis mokestis (432 Lt) priteistinas ieškovui iš atsakovų lygiomis dalimis (CPK 93 str. 2 d., 3 d.). Netenkinus atsakovų apeliacinių skundų, bylinėjimosi išlaidos, nuo kurių mokėjimo jie yra atleisti, valstybei nepriteistinos (CPK 96 str. 2 d.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325-331 straipsniais,

nutaria:

pakeisti Kauno apygardos teismo 2012 m. gruodžio 12 d. sprendimą:

panaikinti teismo sprendimo dalį, kuria pripažintas negaliojančiu R. M. ir G. J. susitarimas sudaryti 2010-09-07 pirkimo – pardavimo sutartį iki 2010-10-30 parduoti R. M. pastatus, esančius (duomenys neskelbtini) , už 150 000 Lt, patvirtintą Kauno miesto notarinėje kontoroje, notarinio registro Nr. 5-2-4728, nuo sudarymo momento, ir šią priešieškinio dalį atmesti;

priteistą R. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini) solidariai iš G. J., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir L. J., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 20 000 Lt sumą padidinti iki 34 414,30 Lt;

pakeisti teismo sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo: valstybei iš R. M. priteistą 1 648 Lt sumą padidinant iki 1 679,45 Lt; valstybei iš L. J. ir G. J. priteistas po 289 Lt sumas padidinant iki 1 789 Lt; priteisiant R. M. iš L. J. ir G. J. lygiomis dalimis 1 000 Lt bylinėjimosi išlaidų.

Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Priteisti R. M. iš L. J. ir G. J. lygiomis dalimis 432 Lt bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.