- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-02-25
- Bylos Nr.
- 2A-277-254/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-53-3-00026-2013-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Dalė Burdulienė, Arūnas Rudzinskas
- Ieškovas
- A. B.
- Atsakovas
- N. B., R. B., V. B.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: A. B., Dalės Burdulienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos) ir Arūno Rudzinsko, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės A. B. ir atsakovų N. B., R. B., V. B. apeliacinius skundus dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 22 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-170-192/2014 pagal ieškovės A. B. ieškinį atsakovams N. B., R. B., V. B. dėl nuosavybės teisės pripažinimo, naudojimosi tvarkos nustatymo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė kreipėsi į Kauno apylinkės teismą su ieškiniu prašydama: pripažinti jai nuosavybės teises į 1/2 dalį buto su rūsiu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini) registruoto J. B. vardu; nustatyti tokią naudojimosi butu tvarką: A. B. priskirti naudotis kambariu, pažymėtu indeksu 17-1, atsakovams priskirti naudotis kambariu, pažymėtu indeksu 17-3, o patalpas, pažymėtas indeksais 17-2 (5,38 kv.m.), 17-5 (2,56 kv.m.), 17-6 (0,96 kv.m.), 17-4 (6,56 kv.m.), rūsiu, pažymėtu indeksu R-29 (4,28 kv.m.) priskirti naudotis bendrai. Ieškovė nurodė, kad 2013-03-15 mirė jos buvęs sutuoktinis J. B.. Santuoka su juo buvo nutraukta 2006 m. spalio 3 d. Kauno miesto apylinkės teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-9800-54/2006. 1986 m. balandžio 23 d. Kauno miesto Liaudies deputatų tarybos Vykdomojo komiteto sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) buvo patvirtintas 192 gyvenamųjų namų statybos kooperatyvų narių, gerinančių buto sąlygas, sąrašas. Šio sprendimo pagrindu 192 gyvenamųjų namų statybos kooperatyvo nariui J. B. 1986 m. gegužės 11 d. buvo išduotas orderis Nr. (duomenys neskelbtini), suteikiantis teisę apsigyventi 2 kambarių bute (duomenys neskelbtini) (po gatvės pavadinimo pakeitimo - (duomenys neskelbtini). Šeima minėtame bute apsigyveno ir ieškovė jame gyveno iki pat ištuokos. Šiuo metu, nepaisant to, kad santuoka buvo nutraukta, minėtame bute yra likę ieškovės daiktų. Ieškovės teigimu, visas šio buto pajus kooperatyvui buvo išmokėtas sutuoktiniams gyvenant santuokoje. 2001 m. 192-oji daugiabučių namų savininkų bendrija išdavė pažymą, skirtą Registro ir kadastro įmonei įregistruoti nuosavybę, tačiau nuosavybės teisės į butą nebuvo įregistruotos. Nutraukiant santuoką nebuvo padalintas nei pajus, nei butas ir šio turto padalijimo klausimas nebuvo niekaip išspręstas. Pajinius įnašus su velioniu sutuoktiniu ieškovė mokėjo santuokos metu iš bendrų santuokinių lėšų, todėl, vadovaujantis tuo metu galiojusio SŠK 21 str. 1 d., 23 str. 1 d., butas nuosavybės teise kiekvienam sutuoktiniui priklausė lygiomis dalimis po 1/2 dalį. Mirus J. B. palikimą priėmė V. B., R. B. ir N. B..
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Kauno apylinkės teismas 2014 m. rugsėjo 22 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies ir pripažino A. B. nuosavybės teises į 28/100 dalis buto su rūsiu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), o dalyje dėl naudojimosi butu tvarkos nustatymo atmetė. Taip pat teismas iš atsakovų N. B., R. B., V. B. priteisė ieškovės naudai 707,00 Lt bylinėjimosi išlaidų, o iš ieškovės atsakovų naudai po 220,00 Lt kiekvienam bylinėjimosi išlaidų. Teismas savo sprendimą grindė šiais motyvais:
1. Teismas pripažino, kad ginčo butas, adresu (duomenys neskelbtini), įgytas santuokos su ieškove A. B. metu ir sutuoktiniams priklauso bendrąją jungtinę sutuoktinių nuosavybės teise. Teismas atmetė atsakovų argumentą, kad ieškovė, reikšdama teises į jau registruotą turtą, privalo ginčyti ir teisinę šio turto registraciją, kadangi sutuoktinių turto nuosavybės registracija viešame registre atlieka tik teisės išviešinimo, bet ne teises nustatančią funkciją. Teismo vertinimu, aplinkybė, kad Kauno miesto apylinkės teismo santuokos nutraukimo byloje Nr. 2-9800-54/2006 turtinės teisės į ginčo butą nebuvo padalintos ir šis turtas nebuvo įtrauktas į dalintino turto balansą, nekeičia šio turto teisinio rėžimo ir nepaneigia ieškovės teisės ginti savo teises teisme.
2. Teismas nustatė, kad J. B., būdamas santuokoje su O. B., mokėjo pajus už kitą butą, esantį adresu (duomenys neskelbtini). Santuoka nutraukta 1984-08-28, o ieškovė su J. B. sudarė santuoką 1986-02-27. 1986-05-11 J. B. buvo išduotas orderis Nr. (duomenys neskelbtini), suteikiantis teisę apsigyventi 2 kambarių bute, (duomenys neskelbtini). Teismas iš pateiktos 192-kooperatyvo 1986 m. balansinės knygos, O. B. ir S. G. paaiškinimų nustatė, kad mirus kitam kooperatyvo nariui, J. P., jo butas buvo skirtas J. B., o paveldėtojams buvo grąžintas mirusiojo sumokėtas pajus 3987 rub. už šį butą. Tuo tarpu J. B. vardu 1986 metais gegužės mėnesį buvo sumokėti 4007,51 rub. už jam suteiktą butą (duomenys neskelbtini), kurie balansinėje knygoje nurodyti kaip 1737,70 rub. sumokėti J. B., o 2269,81 rub. O. B.. Atsižvelgiant į minėtas aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad J. B. (būdamas santuokoje su ieškove) mokėdamas pirmąją įmoką 1986 metų gegužės mėnesį už naujai gautą ginčo butą panaudojo savo asmenines lėšas, t.y. 2269,81 rub., tačiau iki įsigaliojant 1990 m. spalio 16 d. įstatymui „Dėl gyvenamųjų namų statybos kooperatyvų“, kurio 1 straipsnyje nustatyta, kad gyvenamųjų namų statybos kooperatyvo narys, visiškai išmokėjęs pajų už butą, tampa buto savininku ir nustoja būti kooperatyvo nariu, J. B. turėjo asmeninės nuosavybės teisę į pirmąjį pajinį įnašą, o ne į butą. Aplinkybė, kad J. B. panaudojo didelę dalį savo lėšų sumokėdamas už ginčo butą, teismo vertinimu, neįrodo, kad butas jam priklausė asmeninės nuosavybės teise, nes vien sutuoktinio asmeninių lėšų panaudojimo fakto nepakanka tam, kad turtas būtų pripažintas asmenine vieno iš sutuoktinių nuosavybe. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamoje byloje nėra įrodymų, kad sutuoktiniai būtų susitarę, jog kooperatinis butas, visiškai išmokėjus pajų už jį, taps J. B. asmenine nuosavybe.
3. Teismas nustatė, kad dalis buto kainos (pirmasis pajinis įnašas) yra sumokėtas J. B. asmeninėmis lėšomis, todėl tai vertino kaip pagrindą nukrypti nuo sutuoktinių lygių dalių principo atsakovų, kaip J. B. įpėdinių, naudai. Teismas įvertinęs tai, kad J. B. iš savo asmeninių lėšų sumokėjo 45 proc. viso pajaus už ginčo butą (2269,81*100/4996,51), padarė išvadą, kad tokiu būdu santuokoje išmokėta pajaus dalis sudaro 55 proc. ir pripažino, kad tai yra pagrindas pripažinti J. B. teisę į 72/100 buto, o A. B. į 28/100 buto. Kadangi teismas atmetė ieškovės reikalavimą pripažinti jai nuosavybės teisę į ½ ginčo buto, todėl teismas nenustatė pasiūlytos naudojimosi ginčo butu tvarkos.
III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į apeliacinius skundus argumentai
Apeliantai atsakovai apeliaciniu skundu prašo Kauno apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 22 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį atmesti, šiais argumentais:
1. Apeliantų teigimu, teismas netinkamai taikė procesines ir materialines teisės normas. Pažymima, kad 2006-10-03 Kauno miesto apylinkės teismo sprendimu (civilinė byla Nr. 2-9800-54/2006) buvo nutraukta santuoka tarp ieškovės ir J. B., kuriame nurodyta, kad dalintino turto nėra ir šią aplinkybę patvirtino abi šalys. Pajus, pasak apeliantų, galėjo būti laikomas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, tačiau ieškovė šio įnašo neįtraukė į dalintiną turtą, o nutraukus santuoką šeimos turto teisinis režimas laikomas pasibaigusiu. Teigiama, kad pagal tuo metu galiojusį teisinį reglamentavimą, nuosavybės teisę į butą galėdavo įgyti tik kooperatyvo nariai. Pažymima, kad byloje pateikta 2001 m. sausio 29 d. 192-oji DNSB pažyma Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje nurodyta, kad bendrijos nariu buvo J. B., o ieškovė nepateikė įrodymų, kad ji buvo bendrijos narė. Apeliantų vertinimu, byloje esantys įrodymai patvirtina, kad butas suteiktas tik J. B.: VK 1986 m. balandžio 23 d. sprendimas Nr. (duomenys neskelbtini), Pajų apskaitos juodraščiai, liudytojų V. V., S. G. parodymai, VĮ Registrų centro pažyma. Be to, tuo metu galioję teisės aktai nenumatė kooperatyvo nario (J. B.) šeimos nario (ieškovės) teisės į pajų.
2. Apeliaciniame skunde daroma išvada, kad teismas, priimdamas sprendimą, pažeidė ir CPK 184 str. nuostatas. Ieškovė byloje prašė skirti ekspertizę, nes abejojo balansinėse knygose esančiais įrašais ir nelaikė jų buhalterinės apskaitos dokumentais. Tačiau teismas esant abejonėms dėl minėtų dokumentų tikrumo nepagrįstai jais rėmėsi skundžiamame sprendime.
3. Apeliantų vertinimu, teismas pažeidė CPK 265 straipsnio 2 dalies reikalavimus, nes ieškovė nurodė, kad teisę į dalį nuosavybės kildina daiktinės teisės pagrindu, o iš sprendimo matyti, kad teismas, priteisdamas ieškovei nuosavybės teisę į dalį buto, jos teisę kildino iš šeimos teisės, todėl daroma išvada, kad teismas ne tik netinkamai taikė materialinės teisės normas, bet ir išėjo už pareikšto reikalavimo ribų, kadangi tokio prašymo ieškovė nereiškė. Pažymima, kad atsakovai nuosavybės teisę į butą yra įregistravę paveldėjimo teisės pagrindu, todėl nenuginčijus paveldėjimo teisės liudijimų, ieškovei nuosavybės teisė negali būti pripažįstama.
Ieškovė apeliaciniu skundu prašo Kauno apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 22 d. sprendimą panaikinti dalyje, kurioje buvo pripažintos ieškovei A. B. nuosavybės teisės į 28/100 dalis buto su rūsiu, esančio (duomenys neskelbtini), ir šioje dalyje priimti naują sprendimą - patenkinti ieškovės ieškinio reikalavimus ir pripažinti jai nuosavybės teises į 1/2 dalį minėto buto su rūsiu šiais argumentais:
1. Teigiama, kad teismas nepagrįstai nukrypo nuo lygių dalių principo dalijant santuokoje įgytą turtą. Pasak ieškovės, dalijant buvusių sutuoktinių J. B. ir A. B. santuokos metu įgytą butą, esantį (duomenys neskelbtini), nebuvo nustatinėjama aplinkybė, jog bent vienas iš sutuoktinių būtų išreiškęs valią, ar sutuoktiniai būtų susitarę, jog kooperatinis butas, visiškai išmokėjus pajų už jį, priklausys sutuoktiniams nelygiomis dalimis. Priešingai, ieškovė bendro gyvenimo santuokoje metu buvo įsitikinusi, jog gyvena sutuoktiniams lygiomis dalimis priklausančiame bute, ji mokėjo buto išlaikymo mokesčius, remontavo bei kitaip rūpinosi buto priežiūra taip, kaip tai darytų rūpestinga, santuokoje įgyto ir bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybės teise valdomo, buto savininkė. Atkreipiamas dėmesys ir į tai, jog bylos nagrinėjimo metu ieškovė vienareikšmiškai patvirtino, jog jai nebuvo žinoma, kad buvusi J. B. sutuoktinė O. B. galėjo sumokėti pajinį buto įnašą už ieškovės ir J. B. šeimai skirtą butą. Pažymima, kad J. B. įmokėjus dalį buto pajaus iš asmeninių lėšų, tačiau to nederinant su buvusia sutuoktine A. B., jis negalėjo įgyti didesnės dalies bendrojoje nuosavybėje, todėl ieškovės dalis bendrojoje nuosavybėje pirmosios instancijos teismo neturėjo būti mažinama ne tik nenustačius ieškovės nesąžiningumo, tačiau ir dėl to, kad sutuoktinis - J. B. nevykdė pareigos tinkamai bendradarbiauti su tuometine sutuoktine A. B., todėl būtent jam, o jo nesant - jo paveldėtojams, turi tekti tokio elgesio teisinės pasekmės.
Žemesnės instancijos teismas
2. Apeliantės vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai kiekvienam iš sutuoktinių tenkančią buto dalį nustatė proporcingai prilyginęs pajinę buto vertę dabartinei buto vertei ir nevertino faktinės galimybės, jog tuometinė pajinė buto vertė gali skirtis nuo tos buto vertės, kuri yra dabar ar buvo nutraukiant santuoką. Pažymima, kad ieškovė visada turėjo nuolatines pajamas, kurių dėka rūpinosi buto išlaikymu ir tai tęsėsi beveik dvidešimt santuokinio gyvenimo metų. Tuo tarpu, J. B., nutraukęs santuoką su pirmąja sutuoktine turėjo mokėti alimentus savo trijų vaikų išlaikymui, todėl jo gaunamų pajamų negalėjo užtekti lygiomis dalimis rūpintis buto išlaikymu. Be to, teismas neatsižvelgė į aplinkybė, jog J. B. nuo ištuokos su ieškove (2006 m. spalio 3 d.) iki savo mirties vienvaldiškai naudojosi jam ir ieškovei bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybės teise priklausančiu butu. Tuo metu ieškovė buvo priversta gyventi sūnui priklausančiame bute, o ginčo bute tebėra ieškovės daiktų, kas rodo, jog ieškovė nuo pat ištuokos su J. B. pradžios pagrįstai tikėjosi vėl apsigyventi šiame bute, tačiau dėl nuo jos valios nepriklausiusių aplinkybių to padaryti negalėjo.
3. Teigiama, kad pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo teismų praktikos, kurioje yra pažymėta, kad jeigu vienas iš sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausantį turtą valdo nesąžiningai, tai ši aplinkybė yra reikšminga, sprendžiant santuokoje įgyto turto padalijimo klausimus. Ieškovės teigimu, J. B. šeimos butą valdė nesąžiningai, nes net ir sumokėjus visą buto pajinį įnašą vengė šį butą registruoti viešame nekilnojamojo turto registre. Tokiu savo elgesiu, t.y. įstatymo nustatyta tvarka neišviešinęs nekilnojamojo turto nuosavybės fakto, J. B. užkirto kelią ieškovei dar ištuokos metu reikalauti teismą padalinti bendrą sutuoktinių turtą. Kadangi ginčijamo buto orderis buvo išduotas būtent J. B. vardu, todėl ieškovė neturėjo jokių teisinių galimybių ne teismo keliu keiptis į VĮ Registrų centrą ir šį butą įregistruoti.
4. Apeliaciniame skunde akcentuojama, kad pirmosios instancijos teismas nevertino bylai reikšmingos aplinkybės, jog būtent J. B. buvo kaltas dėl santuokos su A. B. nutraukimo, todėl sutuoktinis dėl kurio kaltės yra nutraukiama santuoka, neturėtų įgyti daugiau teisių į bendrą sutuoktinių turtą net ir tuo atveju, kad į tą turtą buvo investuotos asmeninės lėšos, nes konkrečiu atveju, investuotos lėšos gali atlikti kompensuojamąją neturtinės žalos nukentėjusiajam sutuoktiniui atlyginimo funkciją.
5. Pažymima, kad pirmosios instancijos teismas matematiškai padalijęs butą pagal pajinių įnašų dydį nesiaiškino, ar toks dalijimo būdas yra fiziškai įmanomas. Ieškovė teikdama ieškinį kartu prašė ir nustatyti naudojimosi butu tvarką, jog ateityje būtų galima kaip įmanoma labiau išvengti konfliktinių situacijų su buto bendraturčiais. Butą padalijus pagal matematinę proporciją teismas paneigė prioritetinį turto dalijimo natūra principą, nes nebuvo išsiaiškinta ar taip padalinti butą apskritai yra įmanoma. Juo labiau, jog nebuvo įvertintas ir buto dalies kompensavimo kuriai nors šaliai realumas.
Šalies argumentai
6. Ieškovės teigimu, teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus. Teismas motyvuodamas savo sprendimą rėmėsi O. B. parodymais, tačiau tokia teismo pozicija teisiškai abejotina vien dėl aplinkybės, jog O. B. yra atsakovų motina, kas neabejotinai rodo jos suinteresuotumą bylos baigtimi. Ieškovė prašė skirti bendrijos pateiktų ir pajų įmokėjimą fiksuojančių dokumentų ekspertizę, siekiant nustatyti, ar pateikti duomenys atitinka buhalterinės apskaitos dokumentus, iš kurių būtų galima spręsti, jog būtent O. B. įmokėjo pajinius įnašus. Tokios ekspertizės būtinumas, pasak ieškovės, yra dėl to, kad atsakovai nepateikė pirminių pajų įmokėjimą patvirtinančių įrodymų, kurie, manytina, turėtų svaresnės reikšmės nei liudytojų teikti parodymai.
Atsiliepimas
Atsakovai atsiliepime į ieškovės apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Papildomai nurodo, kad J. B. 1737,70 rub. įmokėti į kooperatyvo sąskaitą yra jo asmeninės lėšos, sukauptos iki santuokos su A. B.. Be to, ieškovė J. B. jokių pretenzijų dėl turto nereiškė. Pažymima, kad po santuokos nutraukimo 2007-2008 m. vyko namo renovacija, už atliktus darbus J. B. susimokėjo reikalingą sumą, tai patvirtina aplinkybes, kad jis turėjo savo santaupų, todėl ieškovės teiginiai, kad J. B. trūko lėšų, yra neteisingi. Pažymima, kad ieškovė posėdžių metu patvirtino, kad pati nesidomėjo ginčo buto pajaus išmokėjimu. Atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad paveldėjimo momentu ginčo butas buvo tokios pat padėties, t. y. neįregistruotas, tačiau atsakovai teisiškai įregistravo butą, o ieškovė šios teisės dėl nesuprantamos priežasties 6 metus nerealizavo.
Ieškovė atsiliepime į atsakovų apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Papildomai nurodo, kad atsakovai nepagrįstai teigia, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo taikyti šeimos santykius reglamentuojančių teisės normų, kadangi ieškovė nurodė faktinį ieškinio pagrindą, o įstatymas neįpareigoja ieškovo nurodyti ir teisinį pagrindą. Pažymima, kad ieškovė neginčija atsakovų teisės paveldėti jų tėvui J. B. priklausančio turto, tačiau siekia nustatyti ir įrodyti, jog turtas, kuris šiuo metu yra įregistruotas mirusiojo J. B. vardu priklauso jai ir jos buvusiam sutuoktiniui J. B. bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybės teise. Atkreipiamas dėmesys, kad nors atsakovai ir yra priėmę palikimą, tačiau paveldėjimo teisės liudijimas į ginčo butą jiems nėra išduotas. Nurodoma, kad butas ieškovei ir J. B. priklausė bendrąją jungtine sutuoktinių nuosavybės teise, nes pajinės išmokos mokėtos esant santuokoje ir nuosavybės teises į butą patvirtinantis dokumentas taip pat išduotas santuokoje. Akcentuojama, kad turtas, įregistruotas viešajame registre tik vieno sutuoktinio vardu, laikomas priklausančiu abiems sutuoktiniams, jeigu turtas įgyta santuokos metu, kaip yra nagrinėjamu atveju. Be to, atsakovų siekis įrodyti, jog ginčo butas negali būti laikomas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, pažeidžia ieškovės teisėtų lūkesčių principą, nes nei gyvenant santuokoje, nei po ištuokos ieškovė nebuvo išreiškusi valios, jog butas būtų laikomas asmenine jos buvusio sutuoktinio nuosavybe. Tai, kad J. B. nevykdė pareigos išviešinti nekilnojamojo turto įsigijimo faktą ir viešajame registre neįregistravo ginčo buto nuosavybės, negali lemti to, jog šis butas būtų laikomas jo asmenine nuosavybe.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Ieškovė prašo pripažinti jai asmeninės nuosavybės teisę į ½ dalį buto su rūsiu, esančio (duomenys neskelbtini), kurio nuosavybės teisė viešajame registre įregistruota buvusio sutuoktinio J. B., mirusio 2013-03-15, vardu po jo mirties ir sudaro jo palikimą. Atsakovai apeliantai tvirtina, kad šis turtas yra asmeninė palikėjo nuosavybė, kadangi nutraukiant šalių santuoką teismo sprendimu buvo konstatuota, jog sutuoktiniai santuokoje įgyto dalintino turto neturi. Mirus fiziniam asmeniui ir susiklosčius paveldėjimo teisiniams santykiams, reikia nustatyti palikimą, t.y. paveldimo turto masę. Palikimo apimtį ir sudėtį lemia mirusiojo asmens nuosavybės teisės.
Ieškovė su ginčijamo turto savininku buvo susituokusi nuo 1986-02-27, jų santuoka nutraukta 2006-10-03. Ši aplinkybė lemia, kad tarp bylos šalių kilusiam teisminiam ginčui dėl nuosavybės teisių pripažinimo į butą yra taikytinos CK trečiosios knygos VIII skyriaus normos, reglamentuojančios sutuoktinių turto padalijimą. Pagal CPK 135 straipsnį, ieškovas kreipdamasis į teismą turi nurodyti savo reikalavimą (ieškinio dalyką) ir aplinkybes, kuriomis grindžia pareikštą reikalavimą (faktinis ieškinio pagrindas). Teisinis ieškinio pagrindas – konkrečios materialiosios teisės normos, reglamentuojančios ginčijamą teisinį santykį, rodo, kaip ginčo santykį teisiškai vertina pats ieškovas, kokį pažeistos teisės gynybos būdą ar būdus prašo teismo taikyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. gegužės 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-299/2013), tačiau ieškovo nurodyti įstatymai ir faktinių aplinkybių teisinis vertinimas teismui nėra privalomas, todėl nėra pagrindo sutikti su apeliantais, kad pirmosios instancijos teismas peržengė pareikštus reikalavimus, nes rėmėsi teisės normomis, kuriomis ieškovė ieškinio negrindė.
Nagrinėjamu atveju ieškovė reikalavimą grindė SŠK nuostatomis, reglamentuojančiomis bendrąją sutuoktinių nuosavybę (SŠK 21 str.), bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės padalijimą (SŠK 23 str.). Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo (2000 m. liepos 18 d. Nr. VIII-1864) 19 straipsnio 2 dalyje ir 25 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, esant šeimos santykiams, atsiradusiems iki 2000 m. CK įsigaliojimo, CK taikomas toms teisėms ir pareigoms, kurios atsiras joms įsigaliojus bei iš šių teisių ir pareigų atsirandančioms pasekmėms. Atsižvelgiant į šią įstatymo nuostatą, teismui nagrinėjant sutuoktinių bendro turto padalijimo bylą po 2001 m. liepos 1 d., turi būti taikomos 2000 m. CK trečiosios knygos VI skyriaus antrojo skirsnio normos (CK 3.87-3.100 straipsniai), susijusios su sutuoktinių turto pagal įstatymus nustatytu teisiniu režimu, nepriklausomai nuo to, kad turtas įgytas iki šio kodekso įsigaliojimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-526/2006, 2006 m. rugsėjo 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-474/2006). Kartu tai reiškia ir tai, kad turi būti įgyvendintas CK 3.53 straipsnio 3 dalyje ir 3.59 straipsnyje įtvirtintas principas, jog nutraukiant santuoką toje pačioje byloje kartu būtina išspręsti ir visus kitus klausimus, susijusius su santuokos nutraukimu, nes teismo sprendime konstavus, kad sutuoktiniai dalintino turto neturi, toks teismo sprendimas yra galutinis ir įgyja res judicata galią (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-258/2010).Nagrinėjamu atveju šalių santuoka buvo nutraukta Kauno miesto apylinkės teismo 2006-10-03 sprendimu ir jame nurodyta, kad šalys dalintino turto neturi (1 t., b.l. 12-13).Tačiau kasacinis teismas yra nurodęs, kad teismas turi taip organizuoti procesą, kad nesusidarytų kliūčių padalyti visą sutuoktinių turtą santuokos nutraukimo byloje: jis turi šalims išaiškinti, kad įsiteisėjęs teismo sprendimas, kuriuo padalytas turtas, užkirs kelią reikšti tapatų reikalavimą ateityje. Nagrinėjamu atveju teismas negali konstatuoti, kad ši nuostata buvo įgyvendinta, nes turtas santuokos nutraukimo byloje nebuvo dalinamas, nors dar iki jos nutraukimo visas pajus už butą buvo įmokėtas ir apie tai buvo išduota 2001-01-29 pažyma, taip pat nebuvo konstatuota, kad butas yra asmeninė J. B. nuosavybė. Šis asmuo buvo nurodytas tik kaip kooperatyvo narys, o ne savininkas. Paminėtos pažymos pagrindu 2013-08-22 įrašas apie nuosavybę buvo padarytas tik po sutuoktinių santuokos nutraukimo, J. B. mirties ir net šios civilinės bylos iškėlimo - 2013-08-22 (1 t., b.l. 135). Santuokos nutraukimo byloje neišsprendus visų klausimų, susijusių su bendro turto padalijimu, buvę sutuoktiniai (vienas iš jų) turi galimybę kreiptis į teismą dėl proceso santuokos nutraukimo byloje atnaujinimo (CPK 365 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-450/2007). Tačiau proceso atnaujinimas civilinėje byloje galimas tik išimtiniais, įstatyme nustatytais pagrindais ir tvarka (CPK 365 straipsnio 1 dalis) bei yra ribojamas prašymų dėl proceso atnaujinimo padavimo terminų (CPK 368 straipsnis). Nagrinėjamu atveju susiklosčius situacijai, kai dėl civilinio proceso atnaujinimui nustatytų ribojimų negalima juo pasinaudoti, ieškovės teisė į teisminę gynybą būtų apribota (CPK 5 straipsnis), liktų neapginta jos pažeista turtinė teisė, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė dėl ginčo turto teisinio režimo atskiroje byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2011 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-529/2011). Šiuo aspektu teisėjų kolegija nesutinka su apeliantais atsakovais, kad nagrinėjamu atveju civilinė byla turėjo būti nutraukta (CPK 293 str. 3 p.).
Sprendžiant dėl turto teisinio režimo 2013-07-01 192-osios DNSB pažymos Nr. (duomenys neskelbtini) ir priedo prie jos pagrindu (1 t., 136,137) byloje buvo nustatyta, kad ieškovės buvęs sutuoktinis kooperatyvo nariu buvo nuo 1976 m. ir jo šeimai buvo skirtas butas (duomenys neskelbtini). Ieškovė prie ieškinio pridėjo Kauno miesto VK 1986-04-23 sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurį J. B. ir jo buvusiai sutuoktinei O. B. buvo pagerintos buto sąlygos, paskiriant po atskirus 2 kambarių butus. Ginčo bute J. B. apsigyveno 1986-05-11 orderio Nr. (duomenys neskelbtini) pagrindu (1 t., b.l. 23) jau po santuokos su ieškove sudarymo (ji įregistruota 1986-02-27). Pažymėtina, kad 2001-01-29 pažyma apie pajaus išmokėjimą buvo pateikta ieškovės su ieškiniu, 2013-07-01 pažyma ir jos priedas bei įrašai Atskirų gyventojų paskolos dengimo žurnale (2 t., b.l. 53) buvo padaryti dar iki šalių ginčo, todėl nesutiktina su atsakovų apeliacinio skundo argumentais, jog O. B. buvo šališka teisme paaiškinusi (2 t., b.l. 16), kad 2269,81 rub. pajinių įnašų už ginčo butą 1986-05 ji įmokėjo kaip J. B. priklausiusią pajaus dalį už jai likusį, tame pačiame kooperatyve jų šeimai skirtą butą (duomenys neskelbtini). Įrašai tuomet sudarytuose dokumentuose taip pat liudija, kad po santuokos su ieškove sudarymo, 1986-05 J. B. įmokėjo 1737,70 rub. pajinių įnašų, o likusi 989 rub. pajinių įnašų dalis buvo sumokėta iki 1992 m. (2 t. b.l. 53, 1 t., b.l. 136), todėl nėra pagrindo išvadai, kad visas pajus buvo išmokėtas tik ieškovės ir J. B. santuokoje įgytomis lėšomis. Ieškovė laikydama, kad 2269,81 rub. pajinis įnašas buvo sumokėtas jos ar jos buvusio sutuoktinio, šias aplinkybes turėjo įrodyti (CPK 178 str.). Ieškovė nurodė, jog ji nežinojo, kad J. B. buvusi sutuoktinė O. B. galėjo sumokėti dalį buto pajinio įnašo ir nesutiko, kad butas taptų sutuoktinio asmenine nuosavybe, tačiau šioje byloje nagrinėjamas ginčas pagal ieškovės ieškinį dėl jos dalies bendrojoje jungtinėje sutuoktinių nuosavybėje, o ne dėl jo pripažinimo J. B. asmenine nuosavybe (CK 3.89 str. 1 d. 7 p.).
Bylos nagrinėjimo metu rašytiniais įrodymais ir liudytojos V. R., 192-ojo GNSK pirmininkės, parodymais 2014-03-04 teismo posėdyje nustatyta, kad gyventojų pajiniai įnašai buvo fiksuojami tik vidinėse knygose ir kooperatyvas daugiau dokumentų, negu prijungti prie bylos kaip jos priedai, neturi (2 t., b.l. 30, 77-78). Ši liudytoja paaiškino įrašų knygose padarymo aplinkybes, todėl teismas neturėjo jokio pagrindo skirti byloje ekspertizę, kad gauti išvadą ar civilinės bylos priede esančios vidinės apskaitos knygos įrašai atitinka apskaitos dokumentams keliamus reikalavimus, ar jos laikytinos pirminiais buhalterinės apskaitos dokumentais, ar galima iš jų padaryti išvadą, kad 1986 m. O. B. įmokėjo 2269,81 rub., o J. B. - 1737,70 rub, o likę 989 rub. pajiniai įnašai buvo sumokėti iki 1992 m., nes tam nebuvo būtina specialių žinių (CPK 212 str.). Šiuos duomenis teismas pagrįstai vertino kartu su kitais byloje surinktais įrodymais ir padarė tikėtiną išvadą, jog 2269,81 rub. pajinis įnašas buvo padarytas J. B. asmeninėmis lėšomis (CPK 185 str., CK 3.89 str. 1 d. 1 p.). Tačiau nepriklausomai, kad dalis pajaus buvo išmokėta J. B. asmeninėmis lėšomis, ginčo butas buvo suteiktas ir pajus už jį visiškai išmokėtas sutuoktiniams gyvenant santuokoje, todėl ieškovė pagrįstai savo reikalavimą kildina iš bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teisės į butą, nepriklausomai nuo to, kad jį po J. B. mirties viešajame registre įpėdiniai įregistravo palikėjo vardu (CK 3.88 str. 1 d. 1 p., 3 d., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2014 m. spalio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-472/2014). Įpėdiniams neišduoti paveldėjimo teisės liudijimai dėl Kauno apylinkės teismo 2013-06-10 nutartimi pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių, o tik liudijimai tvarkyti paveldėjimo reikalus (1 t., b.l. 59-61), todėl atsakovų argumentai dėl būtinybės ginčyti paveldėjimo teisės liudijimus, ieškovei siekiant nuosavybės teisės į dalį palikimą sudarančio turto, yra nepagrįsti.
Visas ginčo buto pajus buvo 4996,51 rub., sutuoktiniai bendromis lėšomis jo išmokėjo tik 55 proc. viso pajaus, todėl pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindo nukrypti nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo (CK 3.117 str. 1, 2 d., 3.123 str. 1 d., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2014 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-342/2014). Ieškovė nurodė, kad teismas turėjo atsižvelgti į aplinkybę, kad jos buvęs sutuoktinis pripažintas kaltu dėl santuokos nutraukimo, todėl asmeniniais įnašai turėtų atlyginti jai padarytą neturtinę žalą, be to iki mirties vienas valdė butą, todėl neturėjo įgyti daugiau teisių į butą. Pažymėtina, kad teismas turi diskrecijos teisę spręsti kiekvienu konkrečiu atveju dėl nukrypimo nuo bendro sutuoktinių lygių dalių principo masto. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nenukrypo nuo šio principo, kai sprendė dėl nuosavybės teisės pripažinimo į buto dalį, kurią apsprendė iš santuokinių lėšų įmokėtų pajinių įnašų mastas. O nustačius, kad buto įgijimui buvo panaudota net 45 proc. J. B. asmeninių lėšų, taikyti sutuoktinių lygių dalių principą būtų neteisinga, nes tai neatitiktų šeimos teisinių santykių reglamentavimo, šeimos teisių įgyvendinimo ir gynimo principų ir nuostatų (CK 3.3 str. , 3.5 str. 2 d.). Aplinkybės, atsiradusios po ieškovės santuokos nutraukimo ir susijusios su ginčo buto valdymu, naudojimu nesietinos su nagrinėjamais teisiniais santykiais, kuomet bendroji jungtinė nuosavybė baigiasi nutraukus santuoką (CK 3.100 str. 4 p.). Šiuo aspektu nepriimtina ir atsakovų pateikta 2014-11-14 informacija apie 17 buto įmokas už namo renovaciją pažymint, be to šis įrodymas teikiamas pažeidžiant CPK 314 straipsnio nuostatas.
Nustačius, kad ieškovės dalis nuosavybės teisėje į ginčo butą yra ne ½ dalis, bet tik 28/100 dalys, pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino jos ieškinio dalyje dėl naudojimosi butu tvarkos nustatymo. Ieškinys pareikštas dėl asmeninės nuosavybės teisės pripažinimo į palikimą sudarantį turtą, bet ne santuokinio turto padalinimo, palikimą priėmusiems įpėdiniams. Pripažinus ieškovės nuosavybės teisę į 28/100 dalis ginčo buto, palikimą sudarys 72/100 dalys šio buto bei turtas įgis bendrosios dalinės nuosavybės teisinį statusą, suponuojantį bendraturčiam teisę juo naudotis atsižvelgiant į savo dalį bendrosios nuosavybės teisėje arba teisę reikalauti atidalinti jo dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės (CK 4.80 str., 4.81 str.). Ieškovės ieškinys dėl naudojimosi butu tvarkos nustatymo neatitinka jos dalies bendrojoje dalinėje nuosavybės teisėje, todėl atmestas pagrįstai.
Dėl pirmiau nurodytų aplinkybių, teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinių skundų argumentai nesudaro pagrindo pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeisti ar panaikinti, todėl jie atmetami (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 326 – 331 straipsniais,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.