Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Daivos Jankauskienės, Svetlanos Jurgaitienės ir Jurgos Vasiliauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. A. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kėdainių rūmų 2019 m. gegužės 15 d. nuosprendžio, kuriuo A. A. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 7 dalį (įstatymo redakcija iki 2019 m. balandžio 1 d.) ir nuteistas 75 parų arešto bausme.

Vadovaujantis BK 64¹ straipsnio 1 dalimi, bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir skirta 50 parų arešto bausmė.

Vadovaujantis BK 67 straipsnio 1, 3 dalimis, 68 straipsniu, 72 straipsniu, A. A. paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės: uždrausta naudotis specialia teise vairuoti motorines kelių transporto priemones 2 metams; konfiskuota transporto priemonė automobilis „VW Passat“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini)

Iš A. A. priteista 1,79 Eur proceso išlaidų valstybei.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. A. A. nuteistas už tai, kad 2019 m. kovo 24 d. apie 03.30 val., (duomenys neskelbtini), pažeisdamas Kelių eismo taisyklių 14 punktą – draudžiama vairuoti transporto priemonę neblaiviems, vairavo jam priklausančią transporto priemonę – automobilį „VW Passat“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kai jo kraujyje buvo daugiau negu 1,5 promilės alkoholio, nustatyta mažiausia koncentracija 2,03 promilės etilo alkoholio.

Motyvuojamoji dalis

5. Nuteistojo A. A. apeliacinis skundas atmetamas.

6. Analizuojant pateikto apeliacinio skundo argumentus, matyti, kad juo nesutinkama tik su nuteistajam A. A. paskirtos arešto bausmės dydžiu, prašant paskirti trumpesnę bausmę apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais. Atsižvelgiant į šiuos argumentus bei vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, teisėjų kolegija patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniu skundu.

7. Sprendžiant klausimą dėl skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nuteistajam A. A. paskirtos bausmės, visų pirma pažymėtina, kad bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojant nuteistojo teises ir laisves. Kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą bausmę, todėl vertinant konkrečios bylos aplinkybes, teismui privalu atsižvelgti ne tik į tai, kad skiriama bausmė formaliai atitiktų įstatymo reikalavimus, bet ir į nuostatas, skirtas bausmei individualizuoti, taip pat nuostatas, įtvirtinančias teisingumo principo viršenybę.

8. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, yra įtvirtinti BK 54 straipsnyje. Remiantis komentuojamo straipsnio nuostatomis, teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę už padarytą nusikalstamą veiką, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Įvertina ir tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių, ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, detaliai išanalizuodamas kiekvienos aplinkybės (atsakomybę lengvinančios ar sunkinančios) reikšmę. Ir tik įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį bei tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, teismas motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuojamą nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1 ir 2 dalys). Be aptartų esminių bausmės skyrimo pagrindų, tinkamas kaltininko asmenybės įvertinimas neabejotinai taip pat yra svarbi teisingos bausmės parinkimo sąlyga. Vertindamas kaltininko asmenybės pavojingumą ir rinkdamas bausmės rūšį bei dydį, teismas turi ypač atidžiai ištirti, ar nusikaltimas padarytas atsitiktinai, dėl kitų asmenų įtakos arba nepalankiai susiklosčius aplinkybėms, ar kaltininko antivisuomeninės nuostatos jau buvo susiformavusios iki nusikalstamo poelgio ir nusikaltimas buvo tik loginis kaltininko gyvenimo būdo bei jo ankstesnio elgesio padarinys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2013 m. spalio 8 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-391/2013).

10. Nuteistasis A. A. apeliacinį skundą argumentuoja tuo, kad, vadovaujantis BK 61 straipsnio 2 dalies nuostatomis, jam teismas turėjo paskirti mažesnę bausmę nei įstatymo nustatytas arešto bausmės vidurkis, kadangi yra nustatyta jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių. BK 281 straipsnio 7 dalies sankcijoje (redakcija iki 2019 m. balandžio 1 d.), nurodoma, kad už šio nusikaltimo padarymą yra baudžiama bauda arba areštu, arba laisvės atėmimu iki vienerių metų. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam A. A. bausmę dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 281 straipsnio 7 dalyje, padarymo, minėtų įstatymo nuostatų nepažeidė, tinkamai jomis vadovavosi, pagrįstai nustatė, kad arešto bausmė yra tinkama bausmė A. A.. Su tokia pirmosios instancijos teismo parinkta bausmės rūšimi ir jos terminu sutinka ir apeliacinės instancijos teismas.

11. Iš bylos duomenų matyti, kad A. A. padarė vieną tyčinę nusikalstamą veiką, priskiriamą nesunkių nusikaltimų kategorijai (BK 281 straipsnio 7 dalis, 11 straipsnio 3 dalis). Anksčiau teistas devynis kartus, buvo baustas švelnesnėmis bausmėmis ir realiu laisvės atėmimu, paskutinį kartą teistas 2014 m. lapkričio 24 d., realią laisvės atėmimo bausmę atlikęs 2015 m. liepos 28 d. (b. l. 80–90). Bylos duomenys patvirtina ir tai, kad nuteistasis, nors anksčiau buvo teisiamas už nusikaltimus nuosavybei bei asmens sveikatai, tačiau jis taip pat buvo ne kartą baustas administracine tvarka, be kita ko, net du kartus už vairavimą esant neblaiviam – baustas 2016 m. vasario 5 d. bei 2018 m. rugsėjo 12 d. (vairavo transporto priemonę, kai jam buvo nustatytas 1,48 promilės, pritaikius +/-1,7 procento paklaidą, neblaivumas), t. y. praėjus vos pusei metų jis padarė analogiško pobūdžio sunkesnį teisės pažeidimą, už kurį buvo pripažintas kaltu ir nuteistas. Toks nuteistojo elgesys neabejotinai atskleidžia jo antivisuomenines nuostatas, nihilistinį požiūrį į teisės ir visuomenėje priimtas moralės bei elgesio normas, rodo nenorą laikytis įstatymų, keisti savo elgesį darant išvadas iš jam anksčiau paskirtų bausmių. Taigi, nors A. A. už BK 281 straipsnio 7 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymą buvo paskirta 75 parų arešto bausmė, kuri yra didesnė nei BK 49 straipsnio 3 dalyje numatytos arešto bausmės vidurkis, tačiau apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą (nebe pirmą kartą vairuoja neblaivus), neigiamą asmenybę, jo tyčinę kaltę, konstatuoja, kad A. A. už minėtą nusikalstamą veiką buvo pagrįstai paskirta griežtesnė bausmė nei numatytas arešto bausmės vidurkis. Juo labiau, jog atsižvelgiant į nuteistojo prisipažinimą padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką ir nuoširdų jo gailestį dėl padaryto nusikaltimo, baudžiamoji byla A. A. atžvilgiu pirmosios instancijos teisme buvo išnagrinėta sutrumpinto įrodymų tyrimo tvarka, o galutinė jam paskirta bausmė, vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, sumažinta vienu trečdaliu. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nuteistajam A. A. už nusikalstamą veiką paskirta bausmė nėra per griežta, todėl ją švelninti, kaip prašo apeliantas, nėra pagrindo.

12. Apelianto nurodomos aplinkybės, jog jam paskirta arešto bausmė atima galimybę dirbti ir išlaikyti vaikus, nemenkina nei jo kaltės, nei padarytos veikos pavojingumo, todėl tai, kad nuteistajam dėl paskirtos bausmės už padarytą nusikalstamą veiką kyla tam tikrų neigiamų pasekmių ar nepatogumų, nesudaro pagrindo jam skirti švelnesnę bausmę. Atkreipiamas nuteistojo dėmesys į tai, kad įstatymas aukščiau iškelia visuomenės interesą užtikrinti saugų eismą, o ne asmens, įvykdžiusio nusikalstamą veiką, interesą išvengti neigiamų pasekmių, už kurių atsiradimą atsakingas jis pats.

13. Nepaisant aukščiau išdėstytų aplinkybių, kurių pagrindu keisti A. A. paskirtos bausmės rūšį ar dydį, teisinio pagrindo nėra, vis tik pažymėtina, jog apylinkės teismas nepagrįstai pripažino, kad nuteistasis nusikalto esant neišnykus teistumui. Konstatuojant šią išvadą pažymėtina, kad pagal BK 97 straipsnio 2 dalies 3 punkto a papunktį, turinčiais teistumą laikomi asmenys, nuteisti už tyčinius nusikaltimus ir realiai atlikę paskirtą bausmę – bausmės laikotarpiu ir po bausmės atlikimo: trejus metus, jeigu jie nuteisti už nesunkų ar apysunkį nusikaltimą. Nagrinėjamu atveju, kaip matyti iš Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro ir jo archyvo duomenų išrašo apie fizinį asmenį (b. l. 80–90), A. A. paskutinį kartą buvo teistas 2014 m. lapkričio 24 d. už nesunkaus nusikaltimo padarymą (BK 140 straipsnio 1 dalis, 11 straipsnio 3 dalis), o iki to jis 2014 m. vasario 20 d. nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu ir nuteistas ir už apysunkes nusikalstamas veikas (BK 214 straipsnio 1 dalis, 215 straipsnio 1 dalis, 11 straipsnio 4 dalis). Ankščiau jis taip pat buvo teistas tik už nesunkias ir apysunkes nusikalstamas veikas, todėl jam visiškai atlikus bausmę 2015 m. liepos 28 d. ir daugiau nenusikaltus (BK 97 straipsnio 8 dalis) teistumas išnyko po trijų metų, t. y. 2018 m. liepos 29 d. Esant tokios aplinkybėms ir teisiniam reglamentavimui laikytina, kad A. A. nusikaltimą, numatytą BK 281 straipsnio 7 dalyje, 2019 m. kovo 24 d. padarė esant išnykus teistumui. Tačiau, įvertinus aukščiau išdėstytas A. A. charakterizuojančias aplinkybes, šis skundžiamame nuosprendyje padarytas apsirikimas nesuponuoja pagrindo nuteistajam skirti švelnesnę bausmę, nei apylinkės teismo nuosprendžiu jam paskirta bausmė. Pažymėtina ir tai, kad nors pirmosios instancijos teismas ir nepagrįstai nurodė, kad A. A. nusikalto neišnykus teistumui, tačiau šios aplinkybės, t. y. nusikaltimų recidyvo, nepripažino jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe (BK 60 straipsnio 13 punktas), o išnykęs teistumas teisine prasme nešalina buvusio didelio kiekio teistumų fakto bei neigiamos nuteistojo charakteristikos šiuo aspektu, į ką pagrįstai buvo atsižvelgta skiriant bausmės rūšį ir nustatant jos terminą, todėl nuteistajam paskirta bausmė šioje byloje nustatytų su nuteistojo asmenybe, jo padarytu nusikaltimu susijusių aplinkybių kontekste nėra aiškiai per griežta. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad klaidingas aplinkybės apie nuteistojo teistumo galiojimą nurodymas šiuo atveju esminės įtakos teisingam BK 54, 61 straipsnių taikymui neturėjo, todėl ši aplinkybė nelaikytina pagrindu skundžiamą nuosprendį keisti.

14. Įvertinus paminėtas aplinkybes daroma išvada, kad skundžiamas Kauno apylinkės teismo Kėdainių rūmų 2019 m. gegužės 15 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl naikinti ar keisti jį apeliacinio skundo motyvais pagrindo nėra. Nuosprendis paliekamas galioti nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu,

nutaria:

nuteistojo A. A. apeliacinį skundą atmesti.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.