Vilniaus apygardos teismo nuosprendis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Kisieliaus, Vladislavo Lenčiko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Stasio Lemežio,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. L. ir prokurorės Julijos J. K. apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 22 d. nuosprendžio, kuriuo G. L. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 180 straipsnio 1 dalį 3 metų laisvės atėmimo bausme, ją atliekant pataisos namuose. Vilniaus teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys tenkintas visiškai ir iš G. L. priteista 79,67 Eur žalos atlyginimo.

Tuo pačiu nuosprendžiu D. P. išteisintas pagal BK 180 straipsnio 1 dalį nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo požymių.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

D. P. pagrobė svetimą turtą panaudodamas fizinį smurtą, o būtent 2016-06-05, apie 23.40 val., Čiurlionio g. 100, Vilniuje, Vingio parke, tyčia, tikslu pagrobti svetimą turtą, veikdamas bendrai su G. L. ir A. A., kurio atžvilgiu tęsiama paieška, visi kartu pribėgo prie nukentėjusiojo M. Ž., D. P. griebė nukentėjusįjį už nugaros, A. A. kumščiu trenkė nukentėjusiajam į lūpas, po ko D. P. pargriovė nukentėjusįjį ant žemės, o tuo pat metu G. L. spyrė koja nukentėjusiajam į galvos sritį (dešiniąją ausį), po ko visi bendrais veiksmais toliau mušė nukentėjusįjį, suduodami dar mažiausiai devynis smūgius, padarydami nukentėjusiajam M. Ž. apatinės lūpos gleivinės, dešinės ausies kaušelio priekinio paviršiaus, kairės šlaunies, abiejų blauzdų odos nubrozdinimus, dešinės ausies užpakalinio paviršiaus, krūtinės ląstos, dešinio žasto poodines kraujosruvas, kairės blauzdos kraujosruvas odoje, bei pagrobė nukentėjusiajam M. Ž. priklausantį mobiliojo ryšio telefoną Samsung S5 NEO – 450 Eur vertės ir žiebtuvėlį ”Zippo“, 30 Eur vertės, iš viso turto už 480 Eur ir tokiais savo veiksmais padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 180 straipsnio 1 dalyje.G. L. apylinkės teismo nuteistas už tai, kad pagrobė svetimą turtą panaudodamas fizinį smurtą, o būtent 2016-06-05, apie 23.40 val., Čiurlionio g. 100, Vilniuje, Vingio parke, veikdamas bendrai su A. A., tyčia, turėdamas tikslą pagrobti svetimą turtą iš M. Ž., G. L. sugriebė M. Ž. iš už nugaros, po to A. A. kumščiu trenkė M. Ž. į veidą, po to nukentėjusįjį parvertus ant žemės, G. L. spyrė koja jam į galvą (dešiniąją ausį), po to G. L. ir A. A. sudavė M. Ž. tiksliai nenustatyta smūgių skaičių, ne mažiau 11, į įvairias kūno vietas, tokiu būdu padarydami nukentėjusiajam M. Ž. apatinės lūpos gleivinės, dešinės ausies kaušelio priekinio paviršiaus, kairės šlaunies, abiejų blauzdų odos nubrozdinimus, dešinės ausies užpakalinio paviršiaus, krūtinės ląstos, dešinio žasto poodines kraujosruvas, kairės blauzdos kraujosruvas odoje. Sumušę M. Ž., G. L. ir A. A. pagrobė nukentėjusiajam priklausantį mobiliojo ryšio telefoną Samsung S5 NEO, 450 Eur vertės, ir žiebtuvėlį „Zippo“, 30 Eur vertės, t. y. iš viso turto už 480 Eur. Šiais veiksmais G. L. nuteistas už tai, kad padarė BK 180 str. 1 d. numatytą nusikalstamą veiką.D. P. apylinkės teisme dėl jam pareiktų kaltinimų buvo išteisintas.Išteisindamas D. P. dėl jam pareikštų kaltinimų apylinkės teismas konstatavo, kad G. R. paaiškinimai, kad M. Ž. galėjo apiplėšti G. L. ir A. A., iš esmės sutampa ir su paties nukentėjusiojo iškarto po įvykio duotais parodymais, kad matė tris vaikinus ir merginą, vaikinai ji užpuolė: pirmas vaikinas pradėjo jį tempti už nugaros, jis atsisuko ir pamatė jo veidą bei pliką galvą, tuomet antras vaikinas priėjo iš priekio ir trenkė kumščiu į lūpą, ir ją prakirto; tada pirmasis vaikinas jį pargriovė ant žemės, jis užsidengė veidą ir tuo metu jam koja buvo smūgiuota į galvą, taip pataikė jam į dešinę ausį, manė, kad buvo net trumpam praradęs sąmonę; ar trečiasis vaikinas jį mušė nežino, bet jis buvo netoliese ir draugų nesudrausmino. Taigi, pats M. Ž. ikiteisminio tyrimo metu aiškiai nurodė, kad jo atžvilgiu smurtavo du vaikinai, taip pat detaliai paaiškino, ką kiekvienas iš jų veikė, tačiau nenurodė jokių trečiojo vaikino smurtinių veiksmų.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados

Prokurorės apeliacinis skundas tenkintinas, nuteistojo apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjant baudžiamąją bylą apeliacine tvarka yra siekiama užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai (nutartys). Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės aktų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo ar nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais. Nagrinėjamu atveju apygardos teismui pateikti du apeliaciniai skundai: nuteistojo bei prokurorės.

Dėl nuteistojo G. L. apeliacinio skundo.

Nuteistasis teigia, kad nusikalstamos veikos nepadarė, todėl jo atžvilgiu turi būti priimtas išteisinamasis nuosprendis. Apygardos teismo teisėjų kolegija su šia nuteistojo pozicija nesutinka. Iš nuteistojo apeliacinio skundo turinio matyti, kad jis iš esmės kvestionuoja apylinkės teismo atliktą įrodymų vertinimą byloje bei ikiteisminio tyrimo pareigūnų darbą, t.y. tariamą įrodymų byloje trūkumą. Sprendžiant dėl įrodymų byloje pakankamumo akcentuotina, jog įrodymų rinkimas negali būti suprantamas kaip savitikslis ir ribų neturintis procesas. Iš baudžiamojoje byloje esančios medžiagos galima padaryti aiškią ir pagrįstą išvadą, kad G. L. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Iš baudžiamosios bylos medžiagos negalima padaryti vienareikšmiškos išvados dėl to, kokius konkrečius veiksmus atliko G. L., tačiau šiuo konkrečiu atveju sutiktina su prokurorės argumentu, kad G. L. veikė bendrininkų grupėje su kitais asmenimis, dėl ko jo kaltės konstatavimas yra teisėtas. G. L. neginčijamai dalyvavo įvykyje, kurio metu buvo smurtaujama nukentėjusiojo atžvilgiu ir iš jo buvo pagrobtas jam priklausantis turtas ir tokius veiksmus atliko tyčia. Tyčia bendrininkavimo atveju reiškiasi tuo, kad kiekvienas bendrininkas suvokia, jog jis bendrai dalyvauja su kitais asmenimis darant jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Bendrininkų susitarimas gali būti išreikštas įvairiomis formomis: žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais. Veikti bendrai gali būti susitariama iki baigtos nusikalstamos veikos stadijos, t. y. iki bus pasiektas norimas rezultatas. Visi bendrininkai atsako pagal tą patį BK straipsnį, numatantį bendrai daromą nusikalstamą veiką, išskyrus atvejus, kai nustatomas vykdytojo ekscesas (bendrininkų susitarimo ribų peržengimas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2013 m. gruodžio 17 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-521/2013). G. L., kaip minėta, veikė bendrininkų grupėje ir buvo vienas iš nusikalstamos veikos bendravykdytojų. Bendravykdytojas yra ne tik tas asmuo, kuris pats realizuoja visus nusikalstamos veikos sudėties objektyviuosius požymius, bet ir tas, kuris realizuoja dalį jų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2016 m. liepos 5 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-271-303/2016). Taigi, net ir tokiu atveju, jeigu būtų nustatyta, kad G. L. nesudavė nė vieno smūgio nukentėjusiajam, jo buvimas, dalyvavimas toje situacijoje vis tiek būtų vertinamas kaip prisidėjimas prie nusikalstamos veikos, nes nukentėjusysis aiškiai ir nedviprasmiškai nurodė, kad jo atžvilgiu nusikalstamus veiksmus atliko trys vyriškiai, vienas kurių buvo G. L., t.y. nukentėjusysis nuteistąjį suvokė kaip pavojingą asmenį. Toks situacijos vertinimas neprieštarauja teismų praktikai, nes Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo esme panašioje byloje yra konstatavęs, kad nors, kaip pagrįstai skunde nurodo kasatorius, jis vairuodamas automobilį fizinio smurto prieš nukentėjusįjį tiesiogiai nenaudojo (ir tai logiška), tačiau savo nesutikimo dėl daromo nusikaltimo taip pat nepareiškė. Priešingai, bendrininkų pasirinktos nusikaltimui padaryti aplinkybės (važiuojančiame automobilyje) ir kasatoriaus elgesys (automobilio nestabdė, greičio nemažino, užrakino automobilio dureles, neleisdamas nukentėjusiajam pabėgti, apsimetė nematąs, kad jo vairuojamame automobilyje vykdomas plėšimas ir pan.) ne tik kad sustiprino kitų bendrininkų pasiryžimą veikti nusikalstamai, bet ir tiesiogiai sudarė sąlygas jų nusikalstamiems veiksmams, be kurių šios nusikalstamos veikos padarymas būtų iš esmės pasunkėjęs (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2016 m. liepos 5 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-271-303/2016). Iškart po užpuolimo nukentėjusysis policijos pareigūnams nurodė, kad jį užpuolė trys vyriškiai (t. 1, b. l. 16). Pirminės apklausos metu nukentėjusysis nurodė, kad minėti vyriškiai prieš jį smurtavo, apieškojo jo kišenes, nė vienas iš smurtavusių nesudrausmino kitų (t. 1, b. l. 20-21). Tokius pačius parodymus jis davė ir apklausiamas apylinkės teisme. Pirminės apklausos metu G. L. buvo nurodęs, kad jokio smurto prieš nukentėjusįjį nebuvo naudojama, tą patį jis teigė ir apklausiamas apylinkės teisme, sakė, kad ėjo kompanijos priekyje ir klausėsi muzikos. Tokia nuteistojo nurodoma versija, apygardos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, yra neįtikinanti. Viena vertus, G. L. teigia, kad visa kompanija ėjo kartu parduotuvės link, kita vertus, jis tariamai nepastebėjo, nesuprato, kad kiti kompanijos nariai nuo jo atsiliko, kad vyksta kažkas neįprasto. Tokiu atveju susidarytų situacija, kad kiti du asmenys sumušė nukentėjusįjį, jį apvogė, o paskui pasivijo į priekį nuėjusį G. L. ir ramiai tęsė savo kelionę. Spręsdamas dėl G. L. nuteisimo pagrįstumo apygardos teismas atsižvelgia ir į liudytojos G. R. parodymus. Ši liudytoja parodė, jog G. L. ne tik smurtavo prieš nukentėjusįjį, tačiau ir buvo viso to organizatorius. Apeliaciniame skunde nuteistasis teigia, kad šios liudytojos parodymai yra klaidingi ir nenuoseklūs, tačiau iš visumos byloje esančių duomenų darytina išvada, kad šios liudytojos parodymai nepatikimi tiek, kiek jie susiję su išteisintojo D. P. veiksmų vertinimu, o ne visa savo apimtimi. Taigi, G. L. kaltė šioje baudžiamojoje byloje yra įrodyta tiek nukentėjusiojo, tiek liudytojos G. R. parodymais, policijos pareigūnų tarnybiniu pranešimu, kita bylos medžiaga. Konkrečių nuteistojo veiksmų (kaip ir kitų įvykyje dalyvavusių asmenų veiksmų) vienareikšmiškai tiksliai nustatyti nėra galimybės, tačiau tai neturi esminės reikšmės kvalifikuojant nusikalstamą veiką. Kaip minėta, G. L. buvo vienas iš asmenų, užpuolusių nukentėjusįjį, taigi, vienas iš nusikalstamos veikos vykdytojų, todėl jo pripažinimas kaltu neprieštarauja teismų praktikai. Apeliaciniame skunde nuteistasis taip pat remiasi bendro pobūdžio teiginiais, į esminius kuriuos apygardos teismas atsakė. Keisti ar naikinti skundžiamą nuosprendį šioje dalyje nėra objektyvaus teisinio pagrindo. Apeliaciniu skundu nuteistasis taip pat prašo į atliktos bausmės laiką įskaityti jo Alytaus pataisos namuose išbūtą laiką. Toks nuteistojo prašymas negali būti tenkinamas, nes baudžiamojoje byloje nėra duomenų apie tai, kad (nagrinėjamos bylos) ikiteisminio tyrimo metu jis būtų buvęs suimtas. Jeigu nuteistasis buvo suimtas kitame ikiteisminiame tyrime – jo suėmime išbūtą laiką į atliktos bausmės laiką turi įskaityti tas teismas, kuris priims sprendimą byloje. Taigi, šiuo konkrečiu atveju nėra pagrindo tenkinti šį nuteistojo prašymą.

Dėl prokurorės apeliacinio skundo.

Apeliaciniu skundu prokurorė prašo pripažinti D. P. kaltu pagal jam pareikštus kaltinimus, t.y. iš esmės už tą patį, už ką nuteistas ir G. L.. Apygardos teismo teisėjų kolegija vertina, kad D. P. kaltė šioje baudžiamojoje byloje yra įrodyta, o apylinkės teismas byloje surinktus įrodymus vertino netinkamai. Nukentėjusysis nuo pat pirmųjų apklausų ir toliau viso proceso metu nuosekliai tvirtino, kad D. P. buvo tas, kuris jį sugriebė ir laikė, o kiti asmenys tuo metu jam sudavė smūgius. Tokiais nukentėjusiojo parodymais abejoti nėra pagrindo, juo labiau, kad nukentėjusysis aiškiai įvardijo, jog jį sugriebė ir laikė vyriausias iš užpuolikų, o D. P. už G. L. yra vyresnis dešimčia metų. Liudytojos G. R. parodymai dėl to, kad ji kartu su D. P. nedalyvavo smurtaujant prieš nukentėjusįjį, o buvo atokiau, atmestini kaip nepatikimi. Ikiteisminio tyrimo metu ši liudytoja buvo nurodžiusi, kad nukentėjusysis pats davė G. L. telefoną, prieš tai išėmęs iš jo SIM kortelę (t. 1, b. l. 31-32), o apklausiama apylinkės teisme teigė, kad G. L. su kitu asmeniu nusivedė nukentėjusįjį už krūmų, sumušė ir tada grįžo su jo telefonu. Apygardos teismo teisėjų kolegija vertina, kad toks parodymų prieštaringumas negali būti pripažintas nereikšmingu. Be to, liudytoja buvo nenuosekli ir nurodydama jos ir D. P. buvimo vietą, nes, vieną kartą buvo nurodžiusi, kad su D. P. stovėjo, o G. L. kalbėjo su nukentėjusiuoju, paėmė iš jo telefoną ir t.t. (ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai), o apklausiama teisme teigė, kad su D. P. ji buvo toliau, nuėję į priekį. Ikiteisminio tyrimo metu apklaustas kaip įtariamasis A. A. buvo parodęs, kad G. L. su D. P. pradėjo „tampyti“ nukentėjusįjį, apeliaciniame skunde G. L. taip pat akcentuoja, kad D. P. naudojo smurtą prieš nukentėjusįjį. Pastarųjų asmenų parodymai vertintini atsižvelgiant tiek į jų procesinį statusą, tiek į suinteresuotumą bylos baigtimi, todėl apygardos teismas pažymi, jog šių asmenų parodymai nėra vertinami kaip neginčijamai įrodantys D. P. kaltę, tačiau jais remiantis patvirtinami kiti, objektyvūs bylos duomenys. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su apylinkės teismo argumentacija ir sprendimo logika sprendžiant dėl D. P. kaltės. Viena vertus, teismas remiasi nukentėjusiojo parodymais spręsdamas dėl G. L. kaltės, tačiau dėl D. P. kaltės, apylinkės teismo vertinimu, įrodymų nepakanka. Toks bylos duomenų vertinimas prieštarauja baudžiamojo proceso principams ir yra nepagrįstas.D. P. kaltę įrodo ir pagrindžia ir kita svarbi detalė – jog būtent pas D. P. buvo rastas iš nukentėjusiojo pagrobtas žiebtuvėlis. Apylinkės teismas šias aplinkybes aiškino remdamasis prielaida, kad išteisintasis galėjo pamiršti grąžinti žiebtuvėlį nukentėjusiajam po to, kai prisidegė cigaretę. Tokia įvykių seka nėra visiškai neįmanoma, tačiau baudžiamojoje byloje remtis panašaus pobūdžio prezumpcijomis ar pasvarstymais nėra pagrindo. Pažymėtina ir tai, jog visi kaltinamieji įvykio vietoje buvo kartu, o po plėšimo įvykdymo taip pat buvo sulaikyti visi kartu. Taigi, D. P. kaltę patvirtina tiek nuoseklūs nukentėjusiojo parodymai, tiek aplinkybė, kad būtent pas jį buvo rastas nukentėjusiajam priklausantis žiebtuvėlis. Kaip jau minėta aptariant nuteistojo G. L. apeliacinio skundo argumentus – ne kiekvienu atveju būtina nustatyti, kokius konkrečius veiksmus atliko kaltininkas. G. L. ir D. P. veikė bendrininkų grupėje, juos vienijo vieninga tyčia, todėl jie abu pripažinti bendravykdytojais ir atsako pagal kilusius padarinius. Baudžiamojoje byloje surinktų duomenų pakanka tiek G. L., tiek D. P. pripažinti kaltais pagal jiems pareikštus kaltinimus.Prokurorė D. P. prašo skirti 1 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmę ir apygardos teismas sutinka su tokia bausme. D. P. praeityje buvo teistas ir jam buvo atidėtas paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas, tačiau jis ir vėl padarė nusikalstamą veiką, ne kartą baustas administracine tvarka, kas sudaro pagrindą vertinti, jog jis nedaro išvadų dėl savo elgesio ir netikslinga jam skirti švelnesnės rūšies už laisvės atėmimą bausmę. Įstatymas už BK 180 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos nusikalstamos veikos padarymą numato laisvės atėmimo iki 6 metų bausmę. Nagrinėjant bylą nenustatyta D. P. baudžiamąją atsakomybę lengvinančių aplinkybių, o jo atsakomybę sunkina tai, kad jis nusikalstamą veiką padarė būdamas apsvaigęs alkoholio, kas turėjo įtakos jo nusikalstamiems veiksmams. Nepaisant to, apygardos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad paskyrus jam sankcijos vidurkį atitinkančią bausmę, D. P. būtų nubaustas neproporcingai, todėl, net ir esant jo baudžiamąją atsakomybę sunkinančiai aplinkybei, jam skirtina už sankcijos vidurkį žymiai švelnesnė – 1 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Apylinkės teismas civilinio ieškinio atlyginimą priteisė tik iš nuteistojo G. L., tačiau, pripažinus kaltu ir D. P., civilinio ieškinio atlyginimas priteistinas iš abiejų nuteistųjų solidariai.

Remiantis visuma aukščiau išdėstytų argumentų darytina išvada, kad apylinkės teismas teisėtai ir pagrįstai nuteisė G. L., tačiau be objektyvaus teisinio pagrindo išteisino D. P., todėl šioje dalyje apylinkės teismo nuosprendis yra naikintinas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, remdamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 2 punktu, 330 straipsniu,

nusprendė:

Nuteistojo G. L. apeliacinį skundą atmesti.

Prokurorės Julijos J. K. apeliacinį skundą tenkinti.

Panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 22 d. nuosprendžio dalį, kuria D. P. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 180 straipsnio 1 dalį ir priimti naują nuosprendį šioje dalyje.

Pripažinti D. P., a. k. (duomenys neskelbtini) kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 180 straipsnio 1 dalį ir paskirti jam 1 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmę, ją atliekant pataisos namuose.

Į atliktos bausmės laiką D. P. įskaityti jo laikinajame sulaikyme nuo 2016 m. birželio 5 d. iki 2016 m. birželio 7 d. išbūtą laiką (2 paras).

Bausmės pradžią jam skaičiuoti nuo sulaikymo vykdant šį nuosprendį dienos.

Panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 22 d. nuosprendžio dalį, kuria civilinės ieškovės Vilniaus teritorinės ligonių kasos naudai iš G. L. priteistas 79,67 Eur nusikaltimu padarytos žalos atlyginimas ir išdėstyti ją taip:

Solidariai priteisti iš G. L. ir D. P. civilinės ieškovės Vilniaus teritorinės ligonių kasos naudai 79,67 Eur (septyniasdešimt devynis eurus 67 ct) nusikaltimu padarytai žalai atlyginti.

Kitoje dalyje skundžiamą nuosprendį palikti nepakeistą.