Kauno apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Danguolės Šiugždinytės, kolegijos teisėjų Egidijaus Jono Grigaravičiaus ir Arūno Paštuolio, sekretoriaujant Daivai Aliulienei, dalyvaujant prokurorei Aušrai Rimkevičiūtei, nuteistojo J. R. gynėjai advokatei Ramutei Budrytei, teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. R. ir nukentėjusiosios A. B. apeliacinius skundus dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 5 d. nuosprendžio, kuriuo J. R. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 6 mėnesiams ir pagal BK 145 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu 9 mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalimi, paskirtas bausmes subendrinus prie griežtesnės bausmės pridėjus dalį švelnesnės bausmės, paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 1 metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

nustatė:

J. R. pagal BK 140 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad 2012-08-16, apie 11 val., buto, esančio (duomenys neskelbtini), virtuvėje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, o tai turėjo įtakos nusikalstamai veikai padaryti, ranka sudavė A. B. į kairės rankos petį ir kairį šoną, taip sukėlė nukentėjusiajai fizinį skausmą.

Be to, J. R. pagal BK 145 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad 2012-08-16, apie 11 val., buto, esančio (duomenys neskelbtini), virtuvėje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, o tai turėjo įtakos nusikalstamai veikai padaryti, paėmęs virtuvinį peilį ir tiesiogiai sakydamas sugyventinei A. B. „aš tave užmušiu“, grasino ją nužudyti, ir buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas, kadangi prieš pagrasindamas nužudyti, jis panaudojo prieš A. B. fizinį smurtą.

Apeliaciniu skundu nuteistasis J. R. prašo Kauno miesto apylinkės teismo 2012-09-05 nuosprendžio dalį, kuria jis nuteistas pagal BK 145 straipsnio 1 dalį panaikinti ir priimti naują išteisinamąją nuosprendžio dalį, o dėl veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje padarymo neskirti realios laisvės atėmimo bausmės. Skunde nurodoma, jog apylinkės teismas nepagrįstai priėmė apkaltinamojo nuosprendžio dalį dėl BK 145 str. 1 d. numatyto nusikaltimo padarymo, nes apeliantas gamindamasis valgį, susinervinęs dėl sugyventinės priekaištų, iš tiesų burbėdamas ją gąsdino, tačiau niekada negalvojo nužudyti ir jai negrasino. Šią aplinkybę teisme patvirtino pati nukentėjusioji, paaiškindama, jog apie grasinimus policijos pareigūnams ji pasakiusi, norėdama apeliantą pamokyti. Be to, nukentėjusioji teismo posėdyje paaiškino, kad atleidžia sugyventiniui, nebijo jo, todėl teismas nepagrįstai grasinimus laikė realiais. Skunde taip pat nurodoma, jog iš kaltinimo pagal BK 140 str. 1 d. turėtų būti pašalinta aplinkybė, jog sugyventinei A. B. buvo suduota į šoną, nes pati nukentėjusioji tai paneigė.

Apeliaciniu skundu nukentėjusioji A. B. prašo Kauno miesto apylinkės teismo 2012-09-05 nuosprendžio dalį, kuria J. R. nuteistas pagal BK 145 str. 1 d., panaikinti ir priimti naują išteisinamąją nuosprendžio dalį, o už BK 140 str. 1 d. numatyto nusikaltimo padarymą, skirti su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę. Skunde nurodoma, jog konflikto metu apeliantė buvo pavargusi ir labai supykusi ant nuteistojo sugyventinio dėl jo girtavimo, todėl jį apšaukusi. Į tai reaguodamas J. R. sudavė jai į petį ir vis kažką nerišliai šūkaliojo. Iš pradžių nekreipusi į tai dėmesio, nes išgėręs sugyventinis nuolat burnoja, apeliantė iškvietė policiją. Nenorėdama iš policijos pareigūnų gauti priekaištų, nes į policiją ji kreipiasi dažnai, A. B. pareigūnams nurodžiusi, kad sugyventinis J. R. grasino ją nužudyti.

Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistojo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Apeliaciniai skundai atmestini.

Baudžiamojo proceso paskirtis yra ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas. BK 2 straipsnyje įtvirtintos pagrindinės baudžiamosios atsakomybės nuostatos. Įstatyme numatyta, kad asmuo atsako pagal Baudžiamąjį kodeksą tik tuo atveju, jeigu jo padaryta veika buvo uždrausta baudžiamojo įstatymo, galiojusio nusikalstamos veikos padarymo metu. Asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką ir tik jeigu veikos padarymo metu iš jo galima buvo reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio.

Kolegija konstatuoja, kad šiuos įstatymo reikalavimus teismas taikė tinkamai, pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį ir J. R. pripažino kaltu už nusikalstamų veikų, numatytų BK 140 straipsnio 1 dalyje ir BK 145 straipsnio 1 dalyje padarymą bei skyrė jam bausmę.

Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nurodyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus yra tai, kad vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismo, vertinusio įrodymus, vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

Iš esmės kartu gyvenantys nuteistasis ir nukentėjusioji ginčija pirmosios instancijos teismo įrodymų, kuriais pagrįsta J. R. kaltė padarius BK 145 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, vertinimą. Pažymėtina, kad BPK 20 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys, 3 dalyje – kad įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai, 4 dalyje – kad įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla (BPK 20 str. 2 d.). Konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje remiamasi duomenimis ir įrodymais, neatitinkančiais BPK 20 str. nustatytų nuostatų, teisėjų kolegija neturi pagrindo.

BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyta, kad apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti išdėstyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus. Šių reikalavimų teismas nepažeidė. Nuosprendyje teismas nurodė įrodymus, kuriais grindė teismo išvadas dėl apelianto kaltės. Taip pat teismas nurodė motyvus, kuriais remdamasis atmetė nuteistojo nurodytus argumentus dėl jo nekaltumo. Teismas atliko įrodymų vertinimą tinkamai. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismo, vertinusio įrodymus, vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Pirmosios instancijos teismo posėdžių protokolai ir priimto nuosprendžio turinys rodo, kad BPK 20 str. įtvirtintų įrodymų patikrinimo ir vertinimo taisyklių buvo laikomasi. Kolegija daro išvadą, kad vertindamas įrodymus, pirmosios instancijos teismas klaidų nepadarė, nuosprendyje padarytos išvados atitinka faktines bylos aplinkybes. Nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis teisėjų kolegija neturi pagrindo.

Patikrinusi ir įvertinusi visą bylos medžiagą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė bylos aplinkybes, objektyviai ir nešališkai įvertino surinktus įrodymus, teismo nuosprendis surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymų reikalavimų. Teismo išvada, kad J. R. padarė BK 140 straipsnio 1 dalyje ir BK 145 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikalstamas veikas, pagrįsta.

Nuteistasis neginčija jo kaltės dėl BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo, tačiau prašo iš kaltinimo pašalinti aplinkybę, jog jis sudavė nukentėjusiajai smūgį į kairį šoną. Su šiais skundo argumentais kolegija nesutinka, nes minima aplinkybė į kaltinimo sudėtį ir nustatytas aplinkybes buvo įtraukta pagrįstai, t. y. esant pakankamiems įrodymams (nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios ir teismo posėdžio metu aplinkybę, jog buvo suduota į kairį šoną, patvirtino pati nukentėjusioji, su tuo iš dalies sutiko pats nuteistasis).

Be to, apeliacinės instancijos teismas sutinka su apylinkės teismo išvada, jog nuteistojo kaltė grasinus nužudyti įrodyta nukentėjusios A. B. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, teisme ir kitais įrodymais – policijos pareigūno liudytojų T. D., V. M. parodymais apie J. R. sulaikymo aplinkybes, jo išsakytus grasinimus nužudyti nukentėjusiąją ir apie nukentėjusiosios savijautą įvykio vietoje. Liudytojai T. D., V. M. patvirtino, kad atvykus į įvykio vietą nukentėjusioji A. B. buvo išsigandusi ir aiškino, kad J. R. prieš ją smurtavo, peiliu grasino ją nužudyti. Iš T. D. parodymų matyti, kad jam atvykus į įvykio vietą ir jam girdint, J. R. išsakė žodžius, jog nužudys nukentėjusiąją, o jo elgesys buvo agresyvus. Matė, kad nukentėjusioji sužalota. Apie nuteistojo išsakytus grasinimus nužudyti informacija pateikta ir tarnybiniame pranešime.

Kaip matyti iš byloje surinktų įrodymų, apie tai, kad A. B. buvo realiai grasinta, patvirtina jos pačios nurodytos įvykį atpasakojančios aplinkybės, t. y., kad sugyventinis ją nuolat muša, kad išvadinęs necenzūriniais žodžiais ir sudavęs smūgius į vairias kūno vietas, akivaizdžiai neblaivus ir labai supykęs, pasiėmęs į ranką virtuvinį peilį, grasino nužudyti, pasakydamas žodžius „aš tave užmušiu“, kad konflikto metu sugyventinei buvo priekaištauta dėl ankstesnio gyvenimo su kitu vyru, kad išsigandusi nukentėjusioji išbėgo į balkoną, užsirakino ir tik būdama iš dalies saugi iškvietė policijos pareigūnus, pranešdama jiems, kad šį kartą tikrai gali įvykti tragedija. Be to, grasinimų realumą taip pat patvirtina ir įvykio liudytojo – policijos pareigūno T. D. parodymai apie tai, kad sulaikius iš buto pabėgusį apeliantą, jis net pareigūno akivaizdoje kartojo žodžius, jog susidoros su sugyventine. Šie įrodymai, taip pat aplinkybė, jog iš karto po sulaikymo buvo nustatytas 2,44 promilių J. R. neblaivumo laipsnis, prieš išsakytus grasinimus nužudyti apeliantas tą pačią dieną buvo smurtavęs prieš nukentėjusiąją, patvirtino, jog apeliantas mirtimi grasino realiai, todėl teisiamojo posėdžio metu pasikeitęs nukentėjusios parodymų turinys (pradedant apklausinėti teismo posėdyje nukentėjusioji nurodė, jog pasakęs, kad užmuš, J. R. pradėjo pjaustyti agurką), apylinkės teismo buvo teisingai įvertintas kaip sugyventinės siekis padėti išvengti artimam asmeniui gresiančios baudžiamosios atsakomybės. Nuteistojo J. R. veiksmų pobūdis iš karto po fizinio smurto panaudojimo, esant neblaiviam, pasiėmus virtuvinį peilį ir piktai ištarus žodžius „aš tave užmušiu“, rodo, jog jis suvokė ir žinojo, kad nukentėjusiajai sukels baimę, suprato, kad savo elgesiu kelia mirties baimę, ir norėjo taip elgtis, todėl yra pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad apeliantas veikė tiesiogine tyčia.

Apeliaciniais skundais taip pat prašoma neskirti nuteistajam realios laisvės atėmimo bausmės. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad bausmės nuteistajam skirtos teisingai.

Kolegija pažymi, kad BK 41 straipsnyje įtvirtinta bausmės sąvoka ir jos paskirtis. Įstatyme nurodoma, kad bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą padariusiam asmeniui. Bausmės paskirtis yra: 1) sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; 2) nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; 3) atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; 4) paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; 5) užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą.

BK 54 straipsnyje nurodyti bendrieji bausmės skyrimo pagrindai. Įstatyme įtvirtinta nuostata, kad teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Taip pat įstatymas įtvirtina nuostatą, kad skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes.

BK 61 straipsnio 1 ir 2 dalis nurodo, kad teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio.

Kolegija sprendžia, kad apylinkės teismas, skirdamas bausmę J. R., minėtas įstatymo nuostatas taikė tinkamai. Teismas atsižvelgė ir tinkamai įvertino visas aplinkybes - tiek nuteistojo asmenybę, tiek ir jo veikų bei jo paties pavojingumą apibūdinančias aplinkybes. Apylinkės teismas nuosprendyje nurodė, kad skirdamas bausmes, atsižvelgia į tai, kad J. R. nusikalstamas veikas padarė būdamas neblaivus, o tai turėjo įtakos nusikalstamų veikų padarymui, įvertino nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį (veikos priskiriamos prie nesunkių nusikaltimų), kaltininko asmenybę (teistas, bausmę atlikęs, teistumas neišnykęs, baustas už administracinius teisės pažeidimus, nedirbantis), kaltės formą (tiesioginė tyčia), aplinkybę, jog sugyventinė jam atleido, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, todėl pagrįstai laikė, jog bausmės tikslai bus pasiekti tik paskyrus laivės atėmimo bausmes. Kadangi jų dydžiai neviršija straipsnių sankcijose numatyto vidurkio, sumažinti teisingai subendrintos galutinės bausmės pagrindų nėra.

Nuosprendis pagrįstas ir teisėtas, nėra įstatyminio pagrindo jį keisti apeliacinių skundų motyvais.

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutarė:

nuteistojo J. R. ir nukentėjusiosios A. B. apeliacinius skundus atmesti.