- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-11-30
- Bylos Nr.
- A-1795-442/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 3-64-3-02586-2014-4
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Virginija Volskienė (pirm.), Anatolijus Baranovas, Dainius Raižys (pran.)
- Pareiškėjas
- G. B.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių
- Kategorijos
- 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo, Dainiaus Raižio (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. B. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas pateikė skundą, kuriame prašė priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), 30 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.
Nurodė, kad nuo 2013 m. lapkričio 22 d. iki 2014 m. balandžio 24 d. buvo laikomas Šiaulių TI netinkamomis kalinimo sąlygomis kamerose Nr. 42, 16, 59, 62 ir kitose, kurių plotas buvo apie 20 kv. m. Minėtose kamerose buvo laikoma nuo 9 iki 12 asmenų. Kameros plotą taip pat užėmė lovos, stalas, sanitarinis mazgas. Todėl vienam asmeniui kameroje tekdavo labai mažai ploto. Dėl to pareiškėjas buvo priverstas nuolat gulėti ar sėdėti, naudotis tualetu kitų akivaizdoje. Šiaulių TI kameros buvo drėgnos ir šaltos. Apšvietimas kamerose buvo blogas, dėl to sutriko pareiškėjo regėjimas. Rūkantys asmenys buvo laikomi kartu su nerūkančiais. Atvykus ar išvykstant, asmens apžiūros buvo atliekamos antisanitarinėmis sąlygomis žemoje oro temperatūroje. Šiaulių TI teisė pasivaikščioti kiemelyje buvo suteikiama 1 val. per parą. Tačiau pareiškėjas šia teise naudodavosi rečiau, kadangi pasivaikščiojimo kiemelių plotai buvo tokie maži, kad visi kameroje laikomi asmenys vienu metu netilpdavo. Galimybė ilgesniam laikui išeiti iš kameros Šiaulių TI pareiškėjui nebuvo sudaryta. Pabrėžė, kad laisvės atėmimo įstaigoje laikomi asmenys turi teisę 8 val. per parą būti gryname ore. Kalinamas netinkamomis sąlygomis pareiškėjas patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, emocinę depresiją, pažeminimą, galimybių sumažėjimą, nuolat jautė baimę, apatiją. Šiaulių TI, kalindamas pareiškėją netinkamomis sąlygomis, taip pat pažeidė Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnį.
Atsiliepimas
Šiaulių tardymo izoliatorius, atstovaujantis atsakovui Lietuvos valstybei, pateikė atsiliepimą į pareiškėjo skundą, kuriame prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Nurodė, kad Šiaulių TI Įskaitos skyriaus 2014 m. lapkričio 7 d. pažyma Nr. 69/06-5295 „Dėl G. B.“ patvirtina, jog pareiškėjas į Šiaulių TI pirmą kartą etapuotas 2013 m. lapkričio 22 d. ir laisvės atėmimo įstaigoje periodiškai laikytas iki 2014 m. balandžio 4 d. Pareiškėjas šiuo laikotarpiu buvo laikomas Šiaulių TI kamerose Nr. 16, 44, 62, 59 su dar 3–10 asmenų. Kadangi kamerose esančių asmenų skaičius niekada nebuvo pastovus, pareiškėjui periodiškai tekdavo nuo 1,91 iki 6,59 kv. m gyvenamojo ploto. Pareiškėjas Šiaulių TI per aptariamą laikotarpį iš viso buvo laikomas 114 dienų. Atkreipė dėmesį, kad pasivaikščiojimo (1 val. per dieną), medicininių apžiūrų ir prausimosi pirtyje metu kalinami asmenys nebūdavo gyvenamojoje kameroje. Pažymėjo, kad teisės aktuose imperatyviai nustatyta pareiga patiems kamerose esantiems asmenims rūpintis švara ir tvarka patalpoje. Vadovaujantis Šiaulių TI direktoriaus 2011 m. gruodžio 30 d. patvirtintu grafiku Nr. 20/01-2719 tardymo izoliatoriuje atliekama kamerų dezinfekcija, dezinsekcija ir deratizacija. Kameros vėdinamos atidarius langus bei duris. Įrengti modernesnę vėdinimo sistemą, padidinti langų angas Šiaulių TI dėl pastato statuso nėra galima. Nuo 2010 m. Šiaulių TI taikoma praktika, kuomet į laisvės atėmimo įstaigą atvykę asmenys jų pageidavimu yra paskiriami į dviejų tipų kameras – rūkančiųjų ir nerūkančiųjų. Jokių skundų dėl laikymo su rūkančiais asmenimis pareiškėjas Šiaulių TI nebuvo pateikęs, pats nenurodė, kad yra nerūkantis ir šios aplinkybės niekaip nepagrindė. Tvirtino, kad Šiaulių TI neišskyrė pareiškėjo iš kitų įstaigoje laikomų asmenų ir jam tyčia nesudarė blogesnių laikymo sąlygų bei netaikė kokių nors įstatymo nenumatytų apribojimų. Pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, kurie būtų pagrindas konstatuoti jo patirtą neturtinę žalą, susijusią su Šiaulių TI sudarytomis netinkamomis kalinimo sąlygomis.
II.
Šiaulių apygardos administracinis teismas 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 1 500 Lt (434,43 Eur) neturtinei žalai atlyginti.
Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad iš viso pareiškėjas laikotarpiu nuo 2013 m. lapkričio 22 d. iki 2014 m. balandžio 4 d. Šiaulių TI buvo kalinamas 110 dienų. Per visą šį laiką pareiškėjui teko nuo 1,91 iki 6,59 kv. m kameros ploto. Nustatyti tiksliai, kiek ir kokią dieną kameros ploto teko pareiškėjui, teismas neturėjo galimybės, todėl konstatavo, kad pareiškėjui 110 dienų teko mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. Vadovaudamasis byloje esančiais faktiniais duomenimis teismas kitų pažeidimų, Šiaulių TI padarytų pareiškėjo atžvilgiu, nenustatė. Teismo nuomone, nagrinėjamoje byloje nebuvo pagrindo konstatuoti Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimo. Tačiau teismas pripažino, kad Šiaulių TI pažeidė pareiškėjo teises, jį kalindamas per mažo ploto sąlygomis, todėl pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, už kurią yra pagrindas pareiškėjui priteisti atlyginimą.
Šalies argumentai
Spręsdamas dėl priteistino neturtinės žalos atlyginimo dydžio, teismas atkreipė dėmesį į bylai svarbias aplinkybes, kad pareiškėjas dėl neturtinės žalos atlyginimo kreipėsi į teismą praėjus daugiau kaip pusmečiui nuo tada, kai jis išvyko iš Šiaulių TI, kad nenustatyta, jog Šiaulių TI administracija kuriuo nors pareiškėjo kalinimo laikotarpiu išskyrė jį iš kitų kalinamųjų ir tyčia jam sudarė netinkamas kalinimo sąlygas, taip pat kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas buvo laikomas kamerose, neatitinkančiose higienos normų reikalavimų ir neįrodyta, kad būtent netinkamos kalinimo sąlygos pakenkė pareiškėjo sveikatai. Atsižvelgęs į šiuos argumentus, teismas pareiškėjui priteisė neturtinės žalo atlyginimą.
III.
Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.
Paaiškina, kad teismas turėjo konstatuoti, jog minimalus plotas, tenkantis vienam asmeniui, turi būti ne mažesnis kaip 4 kv. m, atskaičius ir baldų užimamą plotą. Pareiškėjo nuomone, teismas, jam priteisdamas neturtinės žalos atlyginimą, nesivadovavo Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika. Pareiškėjas nesutinka su visais teismo argumentais, kuriais grįsdamas Šiaulių apygardos administracinis teismas atmetė pareiškėjo reikalavimus.
Atsiliepimas
Šiaulių tardymo izoliatorius, atstovaujantis atsakovui Lietuvos valstybei, pateikė atsiliepimą į pareiškėjo apeliacinį skundą, kuriame prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Nurodo, kad pateiktas apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas bylos nagrinėjimo metu nustatytų aplinkybių subjektyviu interpretavimu Pabrėžia, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nėra konkrečiai nustatyta, koks plotas turėtų būti skirtas kalinamam asmeniui. Pažymi, kad pareiškėjas nepagrindė ir neindividualizavo jam kilusių neigiamų pasekmių, išgyvenimų, taip pat priežastinio ryšio tarp jo nurodytų pažeidimų ir jam padarytos neturtinės žalos. Pareiškėjas nepateikė duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas jos fizines ir psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos nustatant, ar kalinimo sąlygos jam padarė neigiamą poveikį.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo prašomos priteisti 30 000 Lt (8 688,60 Eur) neturtinės žalos atlyginimo neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų Šaulių tardymo izoliatoriuje.
Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą, pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, priteisė 1 500 Lt (434,43 Eur) neturtinei žalai atlyginti.
Pareiškėjas dėl šio pirmosios instancijos teismo sprendimo padavė apeliacinį skundą, kurį iš esmės grindžia dviem argumentais. Visų pirma, pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismas neteisingai apskaičiavo kameros, kurioje jis buvo laikomas, plotą, tenkantį vienam asmeniui. Be to, netinkamai nustatė priteistino neturtinės žalos atlyginimo dydį.
Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, jog žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti žalą.
Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog pareiškėjas nuo 2013 m. lapkričio 22 d. iki 2014 m. balandžio 4 d. Šiaulių tardymo izoliatoriuje 110 dienų buvo kalinamas kamerose, kuriose nebuvo užtikrinamas vienam asmeniui tenkantis teisės aktais nustatytas minimalus plotas. Kitų pareiškėjo skunde nurodytų laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje sąlygų pažeidimo pirmosios instancijos teismas nenustatė.
Pirmosios instancijos teismas, išsamiai ir visapusiškai ištyręs visus byloje esančius faktinius duomenis bei tinkamai įvertinęs įrodymus, priėjo pagrįstas išvadas dėl neteisėtų Šiaulių tardymo izoliatoriaus veiksmų. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis bei argumentais dėl bylai reikšmingų faktinių aplinkybių nustatymo. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo jokių konkrečių ir aiškiai faktiniais duomenimis pagrįstų motyvų dėl pirmosios instancijos teismo nustatytų bylai reikšmingų faktinių aplinkybių, todėl teisėjų kolegija, sutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytais argumentais, detaliai nevertina šių teismo išvadų, susijusių su bylai reikšmingų faktinių aplinkybių nustatymu.
Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (2011 m. vasario 1 d. redakcija) (toliau – ir Įsakymas) 1.3.1 punkte yra numatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.
Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad pareiškėjas nuo 2013 m. lapkričio 22 d. iki 2014 m. balandžio 4 d. buvo periodiškai kalinamas Šiaulių tardymo izoliatoriuje ir 110 dienų jam tekdavo nuo 1,91 kv. m iki 6,59 kv. m kameros ploto. Nors tam tikrais laikotarpiais pareiškėjas buvo laikomas nepažeidžiant nustatytos vienam asmeniui kameros ploto normos, tačiau iš atsakovo pateiktos pažymos (b. l. 9) negalima nustatyti, kada ir kiek laiko pareiškėjas buvo laikomas Šiaulių tardymo izoliatoriuje nepažeidžiant nustatytos vienam asmeniui kameros ploto normos.
Remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, įrodinėjimo našta dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi (žr. EŽTT 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 42525/07, 60800/08, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-442-1251/2013). Atitinkamai, šiuo atveju įrodinėjimo našta, kad ginčui aktualiu laikotarpiu Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo užtikrintas nurodytas vienam asmeniui turintis tekti plotas, tenka atsakovui. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog pareiškėjas visas 110 dienų buvo laikomas sąlygomis, pažeidžiančiomis teisės aktais nustatytą kameros plotą vienam asmeniui, ir priėjo pagrįstą išvadą, jog Šiaulių tardymo izoliatoriaus administracija, neužtikrindama pareiškėjo teisės būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m, neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti.
Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodė, kad kalinimo laikotarpiu pagal europietiškus standartus vienam asmeniui tenkanti minimali ploto norma kalinimo įstaigoje turėjo būti 4 kv. m. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad tokio reikalavimo neįtvirtina nė vienas nei šiuo metu galiojantis teisės aktas. Šiaulių tardymo izoliatoriuje kiekvienam kalinamajam privalo tekti ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, o šis reikalavimas yra nustatytas Įsakyme, todėl nacionaliniai teismai remiasi būtent šiuo standartu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. spalio 15 d. nutartis administracinėse bylose Nr. A-2065-624/2015 ir Nr. A-1677-442/2015).
Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis nustato, jog niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą Kudła prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr. EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą Peers prieš Graikiją). Tačiau netgi tokio tikslo nebuvimas nepadaro neįmanoma, kad bus pripažintas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas. Pastebėtina, jog EŽTT savo praktikoje yra ne kartą nurodęs, jog kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo „žeminančios“ Konvencijos 3 straipsnio požiūriu, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr. EŽTT 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą byloje K. prieš Lietuvą, 2008 m. vasario 14 d. sprendimą Dorokhov prieš Rusiją, 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją).
Teisėjų kolegija pažymi, jog atsižvelgiant į pažeidimo tęstinumą, į laikotarpį, kai nebuvo užtikrintas teisės aktuose nustatytas minimalus kameros plotas vienam asmeniui, į tai, kad nustatyto pažeidimo metu tam tikrais laikotarpiais pareiškėjas buvo laikomas nepažeidžiant nustatytos vienam asmeniui kameros ploto normos, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nekonstatavo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo.
Neteisėti Šiaulių tardymo izoliatoriaus veiksmai (kalinimas neužtikrinant teisės aktais nustatyto vienam asmeniui tenkančio minimalaus ploto) sąlygojo tai, kad pareiškėjas patyrė nepatogumų ir kančių (neturtinę žalą). Teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjamu atveju yra visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti veiksmai, žala ir tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos (CK 6.271 straipsnis).
CK 6.250 straipsnio 1 dalis nustato, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.
Įvertinus pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo mastą ir trukmę, neteisėtus veiksmus, dėl kurių pareiškėjas jautė dvasinius, fizinius išgyvenimus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus, atsižvelgiant į tai, kad nėra duomenų, jog Šiaulių tardymo izoliatoriaus pareigūnai būtų sąmoningai siekę pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, kad nustatyto pažeidimo metu tam tikrais laikotarpiais pareiškėjas buvo laikomas nepažeidžiant nustatytos vienam asmeniui kameros ploto normos, taip pat į tai, kad byloje nėra pateikta duomenų, jog dėl nustatytų neteisėtų veiksmų būtų pakenkta pareiškėjo fizinei sveikatai, sukelti ilgalaikiai sveikatos sutrikimai, teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismo pareiškėjui priteista suma įvertinta tinkamai pritaikius CK 6.250 straipsnio nuostatas. Priteisti didesnį neturtinės žalos atlyginimą nagrinėjamu atveju nėra pagrindo.
Apibendrindama išdėstytus argumentus teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, iš esmės tinkamai įvertinęs byloje surinktų įrodymų visumą ir pilnai ir visapusiškai išaiškinęs bylai reikšmingas aplinkybes, teisingai pritaikęs ginčo teisinius santykius reguliuojančias teisės normas, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurį naikinti nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą, pareiškėjo G. B. apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis neskundžiama.