- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-10-15
- Bylos Nr.
- A-1677-442/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 3-64-3-02477-2014-3
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas
- Teisėjai
- Virginija Volskienė (pirm.), Dainius Raižys (pran.), Anatolijus Baranovas
- Pareiškėjas
- T. M.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatorius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo, Dainiaus Raižio (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo T. M. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo T. M. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), 90 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.
Nurodė, kad Šiaulių TI nuo 2009 m. rugpjūčio 7 d. iki 2012 m. liepos 16 d. ir nuo 2013 m. vasario 4 d. iki 2013 m. vasario 22 d. perpildytose kamerose, kurių plotas yra nuo 6 iki 20 kv. m, buvo laikomas su 2–10 asmenų, kalinimo sąlygos neatitiko teisės aktų reikalavimų: kamerose buvo šalta, drėgna, trūko oro, buvo tamsu. Kamerų patalpose buvo stalas, užimantis 1,5 kv. m grindų ploto, kėdė, užimanti apie 0,09 kv. m grindų ploto, suoliukas, užimantis apie 0,25 kv. m grindų ploto, gultai (dviejų aukštų), užimantys apie 2 kv. m grindų ploto, sanitarinis mazgas, užimantis apie 2,5 kv. m grindų ploto. Tokiose patalpose jis, būdamas sveikas, buvo priverstas nuolat gulėti arba sėdėti, atlikinėti gamtinius reikalus visų akivaizdoje, o tai žemino jo orumą. Laikėsi pozicijos, kad 3,6 kv. m nustatyta gyvenamojo ploto norma vienam asmeniui prieštarauja Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikai ir kitiems teisės aktams. Taip pat pažymėjo, kad gyvenamosiose patalpose nebuvo užtikrintas natūralus apšvietimas, tai labai pakenkė jo akims, nes daug skaito ir rašo. Rūkantys asmenys buvo laikomi kartu su nerūkančiais. Atvykstant ar išvykstant etapu iš Šiaulių TI asmens ar daiktų apžiūra buvo atliekama antisanitarinėmis sąlygomis: šalta, purvina, daiktai dedami į nešvarias dėžes, o kalinamieji esant žemai oro temperatūrai verčiami nusirengti nuogai. Dėl tokių Šiaulių TI veiksmų pareiškėjas patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus. Pagrįsdamas neturtinę žalą vadovavosi Lietuvos Respublikos teisės aktais, Europos Sąjungos teisės aktais, Lietuvos teismų ir EŽTT praktika. Pabrėžė, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnyje ieškinio senaties institutas nenustatytas.
Atsiliepimas
Šiaulių tardymo izoliatorius, atstovaujantis atsakovui Lietuvos valstybei, pateikė atsiliepimą į pareiškėjo skundą, kuriame prašė pareiškėjo skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo atmesti kaip nepagrįstą.
Prašė taikyti ieškinio senaties terminą skaičiuojant nuo kreipimosi į teismą dienos, t. y. nuo 2014 m. spalio 17 d. Pažymėjo, kad teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą. Pareiškėjas buvo kalinamas kamerose, kuriose jam teko nuo 2,31 kv. m iki 4,61 kv. m, todėl pareiškėjui galimai teko mažesnis kalinimo kameros plotas nei nustatyta minimali norma, tačiau periodiškai ji netgi buvo viršijama. Pareiškėjas Šiaulių TI per minėtą laikotarpį iš viso buvo laikomas 216 dienų. Pasivaikščiojimo laiku (1 val. per dieną), medicininių apžiūrų metu, prausimosi pirtyje metu pareiškėjas nebūdavo gyvenamojoje kameroje. Ventiliacijos įrengimas sanitariniame mazge, apšvietimo užtikrinimas yra susiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais, kurių dėl Šiaulių TI pastato statuso atlikti nėra galima. Pažymėjo, kad visose Šiaulių TI kamerose yra įrengtas veikiantis sanitarinis mazgas. Tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė kaip 1,5 m aukščio. Esant poreikiui ir suimtiesiems (nuteistiesiems) paprašius, į kiekvieną kamerą išduodamas valymo inventoriaus komplektas, pasinaudojus juo, jis grąžinamas atsakingiems pareigūnams. Vadovaujantis Šiaulių TI direktoriaus 2011 m. gruodžio 30 d. patvirtintu grafiku Nr. 20/01-2719 „Patalpų dezinfekcijos, dezinsekcijos ir deratizacijos grafikas 2012–2013 m.“, atliekama kamerų dezinsekcija, dezinfekcija ir deratizacija. Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2013 m. vasario 8 d. patikrinimo aktas Nr. EP-6. patvirtina, kad ankstyvą žiemos rytą oro temperatūra apžiūros ir daiktų patikrinimo patalpoje 2013 m. vasario 7 d. buvo kiek mažesnė, nei nustatyta higienos normoje, o temperatūros duomenų užfiksavimo dieną pareiškėjas nors ir kalėjo Šiaulių TI, tačiau tikrintoje patalpoje nebuvo. Laikėsi pozicijos, jog pareiškėjo teiginiai dėl šalčio, purvo yra abstraktūs, netikslūs ir nepagrįsti objektyviais įrodymais, dėstomi remiantis subjektyviais pojūčiais, todėl jų teisingumo nėra galimybės įvertinti. Šiaulių TI pabrėžė, jog pažeidimo fakto pripažinimas taip pat yra asmens pažeistų teisių gynybos būdas, kuris yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą.
II.
Šiaulių apygardos administracinis teismas 2014 m. gruodžio 23 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino iš dalies – priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 3 500 Lt (1 013,67 Eur) neturtinei žalai atlyginti.
Kadangi pareiškėjas į teismą kreipėsi 2014 m. spalio 17 d., pirmosios instancijos teismas pareiškėjos reikalavimams dėl neturtinės žalos atlyginimo iki 2011 m. spalio 17 d. taikė ieškinio senaties terminą, konstatuodamas, jog pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių, kad jo nurodomų pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie galimą jo teisių pažeidimą, todėl pareiškėjas visą ginčo laikotarpį žinojo (turėjo žinoti) apie galimai jam daromus pažeidimus.
Vadovaudamasis Šiaulių TI pateiktais duomenimis teismas negalėjo nustatyti, kada ir kiek laiko pareiškėjas buvo laikomas kamerose nepažeidžiant nustatytos vienam asmeniui kameros ploto normos, todėl konstatavo, jog pareiškėjui 216 dienų (atskaičiavus pritaikytą ieškinio senatį reikalavimams dėl neturtinės žalos atlyginimo laikotarpiu iki 2011 m. spalio 17 d.) galimai teko mažesnis kalinimo kameros plotas, nei teisės aktuose nustatyta minimali ploto norma vienam asmeniui. Tačiau teismas atsižvelgė į aplinkybę, kad toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per tą pačią parą nėra stabilus (dalis kviečiama pas ikiteisminio tyrimo pareigūnus, etapuojama į teismus, todėl tam tikrą laiką nebūna kameroje). Kitus pareiškėjo teiginius (t. y., kad kamerose buvo šalta, drėgna, tamsu, trūko oro, kamerose nebuvo užtikrintas tinkamas natūralus apšvietimas, rūkantys asmenys buvo laikomi kartu su nerūkančiais, atvykstant ar išvykstant etapu iš Šiaulių TI asmens ar daiktų apžiūra buvo atliekama antisanitarinėmis sąlygomis) teismas laikė nepagrįstais.
Teismas neturtinę žalą pinigais priteisė atsižvelgęs į pareiškėjo kalinimo neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis trukmę, patirtus nepatogumus, į tai, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi praėjus daugiau kaip pusantrų metų po išvykimo iš Šiaulių TI, į Šiaulių TI veiksmus, siekiant pareiškėjui užtikrinti kuo palankesnes kalėjimo sąlygas, į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį bei vadovaudamasis protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principais.
III.
Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą, prašydamas panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 23 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą patenkinti.
Pabrėžia, kad Konvencijos 3 straipsnis nenustato ieškinio senaties termino. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas priimdamas sprendimą nesirėmė EŽTT praktika. Teismas turėtų laikytis pozicijos, jog minimalus plotas, turintis tekti pareiškėjui, negali būti mažesnis kaip 4 kv. m, atskaičius ir baldų užimamą plotą.
Atsiliepimas
Šiaulių tardymo izoliatorius pateikė atsiliepimą į pareiškėjo apeliacinį skundą, kuriame prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Žemesnės instancijos teismas
Laikosi pozicijos, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas išsamiai ir visapusiškai ištyrus bei įvertinus bylos nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes.
Motyvuojamoji dalis
konstatuoja:
IV.
Nagrinėjamoje byloje kilęs ginčas dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurios atsiradimas siejamas su pareiškėjo T. M. laikymu Šiaulių tardymo izoliatoriuje netinkamomis sąlygomis.
Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
Pareiškėjas Šiaulių tardymo izoliatoriaus administracijos veiklos neteisėtumą be kita ko grindžia tuo, jog jam nebuvo užtikrintas teisės aktais nustatytas minimalus plotas kamerose, pareiškėjui kalint Šiaulių tardymo izoliatoriuje laikotarpiais nuo 2009 m. rugpjūčio 7 d. iki 2012 m. liepos 16 d. ir nuo 2013 m. vasario 4 d. iki 2013 m. vasario 22 d.
Pažymėtina, kad CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą taikomą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Ieškinio senatį pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja.
Remiantis bylos duomenimis, pareiškėjas Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo laikomas nuo 2009 m. rugpjūčio 7 d. iki 2012 m. liepos 16 d. ir nuo 2013 m. vasario 4 d. iki 2013 m. vasario 22 d. (b. l. 38-39), o skundą teismui pareiškėjas pateikė tik 2014 m. spalio 17 d. (b. l. 8). Pareiškėjas nepateikė įrodymų, jog pažeidimų metu nežinojo ir negalėjo žinoti apie neužtikrinamą teisę į minimalų kameros plotą, tenkantį vienam asmeniui. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į byloje nustatytas aplinkybes, daro išvadą, kad pareiškėjas žinojo arba turėjo žinoti apie jo atžvilgiu atliekamus pažeidimus. Byloje taip pat nustatyta, kad atsakovo atstovas reikalavo taikyti ieškinio senatį. Taigi pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą laikotarpiu nuo 2009 m. rugpjūčio 7 d. iki 2011 m. spalio 17 d. yra pagrindas taikyti ieškinio senaties terminą.
CK 1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje A822-1037/2009). Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo. Todėl darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė ieškinio senatį pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą už laikotarpį nuo 2009 m. rugpjūčio 7 d. iki 2011 m. spalio 17d.
Nagrinėjamu atveju iš bylos duomenų (b. l. 38-39) nustatyta, jog laikotarpiu nuo 2011 m. spalio 17 d. iki 2012 m. liepos 16 d. ir nuo 2013 m. vasario 4 d. iki 2013 m. vasario 22 d. (261 dieną) Šiaulių tardymo izoliatoriaus kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, buvusių asmenų skaičius nebuvo pastovus ir vienam asmeniui tenkantis kameros minimalus plotas svyravo nuo 2,31 kv. m iki 4,61 kv. m, t. y. nuo atitinkančio teisės aktų reikalavimus iki pažeidžiančio, taip pažeidžiant Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punktą, pagal kurį vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Taigi pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo pažeista ir pareiškėjas turi teisę į patirtos neturtinės žalos atlyginimą.
Teisėjų kolegija kaip nepagrįstus atmeta apelianto argumentus, kad teisės aktai nustato didesnį minimalų kameros plotą – 4 kv. m. Pažymėtina, kad tokio reikalavimo neįtvirtina nė vienas pareiškėjo kalinimo metu galiojęs teisės aktas.
CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK 6.271 str.), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės).
Vertindama pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, teisėjų kolegija atsižvelgia į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuluotą taisyklę, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009, Nr. A756-122/2010, Nr. A502-913/2011, Nr. A143-2844/2012, Nr. A444-343/2013 ir kt.). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (žr. pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje S. prieš Lietuvą, 871/02). Byloje nustatyta, kad valstybė pagal nacionalinę teisę neužtikrino pareiškėjui minimalios gyvenamojo ploto normos, t. y. CK 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai, ir dėl to yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui kilo atitinkamos neigiamos pasekmės.
Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl pareiškėjui padarytos neturtinės žalos įvertinimo pinigais, tinkamai vadovavosi CK 6.250 straipsnyje nurodytais kriterijais ir, atsižvelgęs į pareiškėjo teisių pažeidimo trukmę bei kitus nustatytus kalinimo sąlygų pažeidimus, tokio kalinimo pasekmes bei į teisingumo ir protingumo kriterijus, priteisė proporcingą neturtinės žalos atlyginimo dydį. Apeliaciniame skunde pareiškėjas nenurodo jokių konkrečių faktinių aplinkybių, kurios leistų daryti kitokias išvadas apie pareiškėjo laikymą netinkamomis sąlygos. Todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi nurodytų faktinių ir teisinių aplinkybių visumą ir remdamasi išdėstytais argumentais, sprendžia, kad pareiškėjo patirtai neturtinei žalai priteistas neturtinės žalos atlyginimo dydis – 1 013,67 Eur – yra proporcingas dėl padaryto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms.
Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai, išsamiai ir objektyviai ištyrė bylos faktines aplinkybes, teisingai aiškino bei taikė ginčą reglamentuojančias teisės normas, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti jį apeliaciniame skunde nurodytais motyvais pagrindo nėra. Taigi pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
pareiškėjo T. M. apeliacinį skundą atmesti.
Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.