Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Mefodija Povilaitienė, dalyvaujant pareiškėjui V. M., atsakovės atstovui Remigijui Butkui, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. M. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui, kurią jis kildina iš netinkamų konvojavimo sąlygų.

Atsakovė su pareiškėjo skundu nesutinka ir pareiškėjo reikalavimams prašo taikyti 3 metų senaties terminą.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) savo jurisprudencijoje yra ne kartą nurodęs, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., LVAT 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011, 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011).

Įstatymas, nustatydamas laiko tarpą, per kurį valstybė garantuoja pažeistos teisės gynimą, siekia ne tik užtikrinti subjektinės teisės realumą, bet ir sukurti stabilius teisinius santykius, todėl nustato ilgesnį ar trumpesnį ieškinio senaties terminą. Šis ne tik skatina nukentėjusiąją šalį operatyviai reaguoti į savo teisės pažeidimą, bet ir suteikia garantiją kitai teisinio santykio šaliai, kad po tam tikro įstatyme numatyto laikotarpio jos įgytos teisės negalės būti ginčijamos. Jeigu asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 str. 1 d.), į šį pažeidimą per visą ieškinio senaties termino eigą nereaguoja ir nereiškia skundo, tai kita teisinio santykio šalis turi teisę pagrįstai tikėtis, kad toks asmuo arba apskritai atsisako savo teisės, arba nemano, jog jo teisė yra pažeista. Taigi, taikant normas, reguliuojančias ieškinio senatį, būtina atsižvelgti ir į abiejų teisinio santykio šalių interesus, ir į ieškinio senaties instituto normų tikslus.

CK 1.125 str. 1 d. 8 p. įtvirtina sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą, taikomą reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. Šios CK nuostatos taikytinos pareikštų reikalavimų ir dėl turtinės, ir dėl neturtinės žalos atlyginimo, atžvilgiu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-03-26 nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-183/2008; 2011-09-20 nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-351/2011).

Pagal CK 1.127 str. 1 d. ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad jei pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas į teismą kreipėsi 2016-05-02 (b. l. 2), todėl praleido senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo už laikotarpį nuo 2012 m. iki 2013-05-01. Atsižvelgiant į pareiškėjo nurodomų teisės pažeidimų pobūdį, darytina išvada, kad pareiškėjas visą jo nurodytą laikotarpį žinojo arba turėjo žinoti apie tai, jog buvo konvojuojamas atitinkamomis sąlygomis, tačiau, kaip minėta, skundą teismui pateikė tik 2016-05-02. Pagal CK 1.126 str. 2 d. nuostatas ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Atsižvelgiant į atsakovės prašymą, nagrinėjamu atveju taikoma ieškinio senatis reikalavimams dėl netinkamų konvojavimo sąlygų laikotarpiu nuo 2012 m. iki 2013-05-02. Kadangi kitoje skundo dalyje pareiškėjas ieškinio senaties termino nepraleido, teismas pasisakys dėl pareiškėjo argumentų, nurodytų už aktualų laikotarpį nuo 2013-05-02 iki 2016-03-09.

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 str. 4 d.). Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 str.); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6. 247 str.); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 str.). Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

CK 6.250 str. 1 d. nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais; to paties straipsnio 2 d. nustatyta, kad neturtinė žala atlyginama įstatymų numatytais atvejais. Neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006).

Pareiškėjas nurodo, kad konvojaus automobiliai yra perpildyti, konvojaus automobiliai neatitinka saugumo reikalavimų. Automobiliuose neveikia šildymo ir ventiliacijos sistemos, neįrengti saugos diržai, pareiškėjas konvojaus metu buvo laikomas su antrankiais.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad pareiškėjas planinio ir teisminio konvojavimo metu, laikotarpiu nuo 2013-05-02 iki 2016-03-09 buvo konvojuojamas šiomis transporto priemonėmis: VW Crafter, Mercedes-Benz ir Iveco Eurocargo, valstybiniai numeriai, EDL 153, EFS 558, FUV254, PUV 253, EFS559, EDL 150, FUV 253, FUV 254, GND 472, HOL 629, AMG 195, AHG 184, EFS 563 (I t. b. l. 41, 45, 49, 53, 57, 61, 65, 69, 72, 75).

Lietuvos Respublikoje asmenų konvojavimas vykdomas vadovaujantis Konvojavimo taisyklėmis, patvirtintomis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir vidaus reikalų ministro 2005 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. 1R-240/1V-246 (toliau – Konvojavimo taisyklės).

Konvojavimo taisyklių 146 p., nustatančiame specialiojo automobilio, autobuso reikalavimus, be kita ko, nustatyta, kad turi būti veikiančios kėbulo, kamerų šildymo sistemos, signalizacijos priemonės, žmonėms evakuoti tinkamos avarinės angos, įrengta vėdinimo sistema, tiekianti ne mažiau kaip 15 m³/h lauko oro vienam asmeniui, kamerų dirbtinis apšvietimas ne mažesnis kaip 50 lx (liuksai). Iš Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos 2015-05-08 protokolo Nr. F-VE-4, 2015-05-08 protokolo Nr. F-A-77, 2014-08-08 Nr. F-M-283, 2014-05-12 protokolo Nr. F-M-175 (I t., b. l. 100, 103–104, 142–143, 144–145) matyti, kad konvojavimo automobiliuose įrengta pritekamoji ventiliacija ir apšvietimas atitinka nustatytus reikalavimus. Iš specialiųjų automobilių, skirtų konvojuojamiems pervežti, kėbulo kamerų schemų matyti, kad juose įrengti šildymo įrenginiai ir sistemos, ventiliacija, evakuaciniai liukai (I t., b. l. 79, 84–85, 90–91, 97, 112, 115, 118, 121, 124, 127, 130, 133, 136; II t., b. 1. 1, 5, 10, 13, 17, 21). Išduotos techninės apžiūros rezultatų kortelės (I t., b. l. 88, 94, 99, 111, 114, 117, 120, 123, 126, 129, 132, 135, 138, 141; II t., b. 1. 3, 8, 14, 20), automobilių registracijos liudijimai (I t., b. l. 80, 86, 92, 98, 110, 113, 116, 119, 122, 125, 128, 131, 134, 137, 140, II t., b. 1. 2, 6, 9, 12, 16, 19) patvirtina, kad konvojavimo automobiliai atitinka techninius reikalavimus. Byloje pateikti kelionių žiniaraščiai, konvojuojamųjų sąrašai patvirtina, jog ginčui aktualiu laikotarpiu, t. y. laikotarpiu nuo 2013-05-02 iki 2016-03-09, konvojuojant pareiškėją, automobiliuose konvojuojamųjų asmenų skaičius nebuvo didesnis nei nustatyta sėdimų vietų. Pažymėtina, kad nurodytas taisyklių punktas nenustato reikalavimo įrengti saugos diržus kiekvienam konvojuojamam asmeniui. Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 16 str. 5 d. nustatyta, kad, važiuodami motorine transporto priemone ir priekaba su įrengtais saugos diržais, keleiviai privalo būti užsisegę saugos diržus, t. y. saugos diržus užsisegti privaloma tuo atveju, jeigu transporto priemonėje jie yra įrengti. Taigi, šie duomenys patvirtina konvojavimo automobilių tinkamumą ir saugumą, todėl teismas daro išvadą, kad konvojavimas buvo vykdomas techniškai tvarkingu ir patikrintu specialiuoju transportu, dėl ko nėra pagrindo konstatuoti atsakovės neteisėtus veiksmus.

Pareiškėjas, be kita ko, žalą kildina iš nepagrįsto pareiškėjo laikymo su antrankiais konvojaus ir teismo posėdžio metu. Pažymėtina, kad konvojuotojas turi teisę naudoti antrankius konvojuodamas konvojuojamąjį (Konvojavimo taisyklių 229 p.). Pagal Konvojavimo taisyklių 195 p. nuo momento, kai konvojaus viršininkas praneša teismo posėdžio pirmininkui apie konvojuojamųjų pristatymą, iki teismo posėdžio pabaigos konvojaus viršininkas vykdo teismo posėdžio pirmininko nurodymus dėl konvojuojamųjų apsaugos teismo posėdžio metu. Teismo posėdžių salėje konvojuojamieji laikomi su antrankiais, uždėtais ant priekyje laikomų rankų. Įvertinęs konvojuojamojo kriminogeninę charakteristiką, jo fizinę, psichologinę sveikatos būklę, teismo pirmininkas gali leisti antrankius nuimti. Pareiškėjo konvojavimo dokumentuose duomenų apie leidimą antrankius nuimti nėra. Atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes, teismas daro išvadą, kad Viešojo saugumo tarnybos pareigūnai, teismo salėse pareiškėją laikė su antrankiais nepažeisdami konvojavimą ir teismo posėdžio tvarkos užtikrinimą reglamentavusių teisės aktų reikalavimų. Taigi šiuo aspektu taip pat nėra pagrindo konstatuoti neteisėtus veiksmus.

Teismas, atsižvelgęs į anksčiau nurodytą teisinį reglamentavimą ir byloje nustatytas faktines aplinkybes, konstatuoja, kad pareigūnų neteisėtų veiksmų konvojavimo metu nenustatyta. Nesant būtinųjų CK 6.271 str. nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų, pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 str. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 str., 88 str. 1 p., 132 str. 1 d., 133 str., teismas

nusprendžia:

pareiškėjo V. M. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.