Kauno apygardos teismo nutartis

Ieškovai 2012 m. rugsėjo 3 d. kreipėsi į Kauno miesto apylinkės teismą su ieškiniu dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais actio Pauliana pagrindu, prašydami: 1) pripažinti negaliojančia nuo jos sudarymo momento 2012 m. rugpjūčio 16 d. pirkimo - pardavimo sutartį, sudarytą tarp atsakovų A. S. ir E. Š.; 2) pripažinti negaliojančia nuo jos sudarymo momento 2010 m. spalio 5 d. sutartį Nr. 2-2851, sudarytą tarp atsakovų M. G. ir A. S.; 3) pripažinti negaliojančia nuo jos sudarymo momento 2009 m. gruodžio 28 d. pirkimo - pardavimo sutartį Nr. G-5172, sudarytą tarp atsakovų G. P. ir M. G.; 4) pripažinus negaliojančiomis 2009 m. gruodžio 28 d. sutartį Nr. G-5172, sudarytą tarp G. P. ir M. G., 2010 m. spalio 5 d. sutartį Nr. 2-2851, sudarytą tarp M. G. ir A. S., bei 2012 m. rugpjūčio 16 d. sutartį, sudarytą tarp A. S. ir E. Š., grąžinti atsakovo G. P. nuosavybėn nekilnojamąjį turtą: 0,0609 ha ploto žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini); 184,61 kv. m. ploto gyv. namą 1A2p; 28,00 kv. m ploto garažą 4Glp; 27,00 kv. m. ploto ūkinį pastatą ir kiemo statinius, o atsakovams A. S., G. P. ir E. Š. - už paminėto turto įsigijimą sumokėtus pinigus, jei pinigai buvo mokėti. (1 t. b. l. 3-6). Už ieškinio padavimą ieškovai sumokėjo 286 Lt žyminį mokestį (1 t. b. l. 7-8).

Atskiruoju skundu ieškovo G. B. atstovė prašo panaikinti Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 18 d. nutartį ir klausimą dėl ieškinio kainos nurodymo bei žyminio mokesčio sumokėjimo grąžinti pirmosios instancijos teismui spręsti iš naujo (2 t. b. l. 99-101). Atskirasis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Dėl Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos. Ieškovai, pateikdami teismui ieškinį ir apskaičiuodami žyminį mokestį, vadovavosi tuo metu teismų praktikoje nuosekliai taikyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gegužės 27 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-264/2011, kuri buvo priimta siekiant suvienodinti bendrosios kompetencijos teismų praktiką sprendžiant klausimus dėl actio Pauliana pagrindu pareikšto ieškinio pobūdžio. Pastarojoje nutartyje kasacinis teismas buvo išaiškinęs, kad actio Pauliana ieškiniu kreditorius siekia atkurti skolininko mokumą ir taip apginti savo pažeistas teises, todėl patenkinus actio Pauliana ieškinį, restitucija taikoma tik pripažinto negaliojančiu sandorio šalims, o ieškovui (kreditoriui) turto nepriteisiama, todėl toks ieškinys yra neturtinis. Ieškovai, pateikdami teismui ieškinį 2012 m. rugsėjo mėnesį, neturėjo jokio pagrindo nesivadovauti nurodyta nutartimi, todėl nekvestionuotina, kad šie išaiškinimai buvo privalomi visiems asmenims, t. y. tiek šios bylos ieškovams apskaičiuojant žyminio mokesčio dydį, tiek ir pirmosios instancijos teismui, sprendžiant ieškinio priėmimo klausimą (CPK 4,18 str.). Kadangi ieškinys šioje byloje buvo priimtas 2012 m. rugsėjo 5 d., akivaizdu, kad pirmosios instancijos teismas vadovavosi tuo metu teisės sistemoje nuosekliai taikoma kasacinio teismo nutartimi Nr. 3K-3-264/2011 ir joje pateiktais išaiškinimais, priešingu atveju, jau ieškinio priėmimo metu pirmosios instancijos teismas būtų nustatęs jo manymu egzistuojančius ieškinio trūkumus, kuriuos jis nurodė skundžiamoje nutartyje. Tai, kad actio Pauliana pagrindu reiškiamas reikalavimas laikytinas turtiniu ir turi būti apmokėtas proporciniu žyminiu mokesčiu, išaiškinta tik Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 6 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012, kuri įsigaliojo 2012 m. lapkričio 6 d., todėl skundžiamą nutartį priėmęs pirmosios instancijos teismas neturėjo teisinio pagrindo 2012 m. gruodžio 18 d. vykusio parengiamojo teismo posėdžio metu ex tunc (retroaktyviai) taikyti pastarosios kasacinio teismo nutarties jau anksčiau nustatytai ieškovų pareigai dėl ieškinio sumos nurodymo ir atitinkamo žyminio mokesčio dydžio sumokėjimo. Vien formalus pirmosios instancijos teismo pateiktas kasacinio teismo praktikos taikymas dėl jos galiojimo laike, t. y. kad ieškinys teisme buvo priimtas ir civilinė byla iškelta iki kasacinio teismo išaiškinimo, prieštarauja tiek teisinio reglamentavimo, tiek ir civilinių teisių įgyvendinimo principams (CK 1.2 str. 1 d., 1.5 str. 4 d., 1.7 str., CPK 3 str. 1 d.). Tai ne kartą yra pabrėžęs ir Konstitucinis Teismas.

2. Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimų. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje yra išaiškinęs, kad teisinio apibrėžtumo (saugumo) principas remiasi konstituciniu teisinės valstybės principu, kuris reiškia valstybės pareigą užtikrinti teisinio reguliavimo tikrumą ir stabilumą, apsaugoti teisinių santykių subjektų teises, taip pat gytas teises, gerbti teisėtus interesus ir teisėtus lūkesčius. Šio principo įgyvendinimui inter alia privaloma laikytis ir vieno bendrųjų bei fundamentaliųjų teisės principų lex retro non agit, kuris reiškia, kad įstatymai ir kiti teisės aktai galioja į ateitį ir neturi grįžtamosios galios (Konstitucijos 7 str. 2 d.; CK 1.7 str. 2 d.). Pastarasis principas sudaro prielaidas asmeniui būti garantuotam, kad jo teisiniu santykių turinio nepakeis naujai priimti įstatymai, kurie, atsirandant jo teisėms ir pareigoms, dar negaliojo. Teisės aktai paprastai netaikomi tiems įvykusiems teisiniams faktams ir teisiniams padariniams, kurie atsirado iki naujai priimto teisės akto įsigaliojimo. Konstitucinis Teismas taip pat yra konstatavęs, kad vadovaujantis lex retro non agit principu, teisės aktų galia yra nukreipta į ateitį ir neleidžiamas teisės aktų galiojimas atgaline tvarka, nebent būtų palengvinama teisės subjektų padėtis, kartu nepakenkiant kitiems teisės subjektams (lex benignor retro agit). Nors šios bylos atveju ir nekyla klausimas, kad pirmosios instancijos teismas taikė įstatymą atgaline tvarka, tačiau atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo išaiškinimus bei vadovaujantis įstatymo analogija, darytina išvada, kad ieškovų pareiga pateikti civilinio proceso įstatymo reikalavimus atitinkantį ieškinį ir sumokėti atitinkamo dydžio žyminį mokestį atsirado iki kasacinio teismo 2012 m. lapkričio 6 d. nutarties Nr. 3K-P-311/2012 priėmimo ir įsigaliojimo, o iki pastarosios nutarties įsigaliojimo ir ieškinio priėmimo metu teismų praktikoje buvo nuosekliai taikoma Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gegužės 27 d. nutartis Nr. Nr. 3K-3-264/2011 (CK 1.7 str. 2 d., CPK 3 str. 6 d.). Priešingu atveju, būtų pažeistas teisinio apibrėžtumo (saugumo) principas, nes susidarytų tokia teisinė situacija, kad ieškovų įgytos procesinės teisės bet kada galėtų būti pažeidžiamos vien tik pakeitus bylos nagrinėjimo metu (tiek pirmosios, tiek apeliacinės, tiek kasacinės instancijos teismuose) susiformavusią naują teismų praktiką ir tokiu būdu būtų negerbiami tiek proceso dalyvių teisėti interesai, tiek ir jų įgyti teisėti lūkesčiai dėl civilinio proceso teisės normų aiškinimo ir taikymo. Be to, akivaizdu, kad kasacinio teismo 2012-11-06 nutartyje Nr. 3K-P-311/2012 pateikti išaiškinimai pasunkina šios bylos ieškovų teisinę padėtį, todėl ši kasacinio teismo nutartis neturėtų būti taikoma dar ir dėl šios priežasties.

3. Dėl bylos teismingumo. Kaip pripažino ir skundžiamą nutartį priėmęs teismas, pritaikius Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 6 d. nutartį, byla gali tapti teisminga Kauno apygardos teismui. Ieškovų išdėstytus argumentus dėl negalimumo naujų teisės taisyklių taikymo atgaline tvarka iš dalies pagrindžia ir galiojančio Civilinio proceso kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 6 straipsnio 3 dalis, numatanti, kad bylas, priimtas savo žinion pagal teismingumo taisykles, galiojusias iki Civilinio proceso kodekso įsigaliojimo, teismas išsprendžia iš esmės, nors pagal Civilinio proceso kodeksą byla būtų teisminga kitam teismui. Vadovaujantis teisės analogija, bylas, priimtas savo žinion pagal teismingumo (teisės) taisykles, galiojusias iki Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 6 d. nutarties, teismas turėtų išspręsti iš esmės, nors pagal naujas teisės taisykles byla ir taptų teisminga kitam teismui. Tik tokių taisyklių taikymas užtikrina proceso dalyvių teisėtus interesus ir jų gytus teisėti lūkesčius dėl civilinio proceso teisės normų aiškinimo ir taikymo.