Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Godos Ambrasaitės-Balynienės, Rūtos Burdulienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Vido Stankevičiaus, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo UAB „Baltic Straw“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. kovo mėn. 3 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Baltic Straw“ ieškinį atsakovui M. S. dėl netesybų už nekonkuravimo susitarimo pažeidimą priteisimo ir įpareigojimo laikytis nekonkuravimo susitarimų sąlygų bei atsakovo priešieškinį ieškovui dėl nekonkuravimo susitarimo pripažinimo negaliojančiu.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.Ginčo esmė

Ieškinį ieškovas grindžia tuo, kad atsakovas po darbo sutarties su ieškovu nutraukimo dalyvauja su ieškovu konkuruojančių įmonių veikloje ir taip pažeidžia šalių pasirašytą nekonkuravimo susitarimą.

Ieškovas su priešieškiniu nesutiko.

II.Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III.Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Remiantis aukštesnės instancijos teismų suformuota praktika, kompensacijos nemokėjimas ar nenurodymas sutartyje pats savaime nedaro nekonkuravimo susitarimo negaliojančiu. Tai aiškiai yra nurodęs Lietuvos apeliacinis teismas 2013-05-24 nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2A-422/2013. Ieškovas taip pat akcentavo, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl atsakovo teisės į kompensaciją už tokio pobūdžio įsipareigojimų prisiėmimą, svarbia aplinkybe laikė tai, jog atsakovas tokios kompensacijos nereikalavo ir pagal susiklosčiusias aplinkybes netgi negalėjo reikalauti, kadangi dar dirbdamas pas ieškovą pažeidė nekonkuravimo susitarimą. Nors esamo ginčo aplinkybės beveik sutampa su cituojamos Lietuvos apeliacinio teismo bylos aplinkybėmis, vis dėlto teismas nesivadovavo aukštesnės instancijos teismo suformuotu precedentu.

Susitarime, kurį teismas pripažino negaliojančiu, šalys numatė, kad kompensacija įskaitoma į darbo užmokestį (šalys susitarime aptarė kompensacijos mokėjimo klausimą), be to, atsakovui už prisiimtus nekonkuravimo įsipareigojimus buvo papildomai kompensuojama, leidžiant dalyvauti konkuruojančių įmonių veikloje (nors tokia kompensacijos forma susitarime ir nebuvo konkrečiai aptarta). Taigi, laikytina, kad ieškovo ir atsakovo sudarytas susitarimas įtvirtino netgi palankesnes sąlygas nekonkuravimo įsipareigojimus prisiimančiam asmeniui, nei aukščiau minėtoje byloje.

Ieškovo nuomone, cituojama Lietuvos apeliacinio teismo nutartis būtent ir svarbi tuo, kad apeliacinis teismas išaiškino, kad negalima nekonkuravimo susitarimo pripažinti negaliojančiu remiantis vien formaliais pagrindais, tokiais kaip sąlygos dėl kompensacijos nebuvimas. Svarbu yra tai, jog Lietuvos apeliacinis teismas, spręsdamas dėl nekonkuravimo susitarimo galiojimo, reikšminga laikė aplinkybę, kad atsakovas pažeidė nekonkuravimo įsipareigojimus dar darbo sutarties galiojimo metu. Apeliacinio teismo vertinimu, tokiu atveju asmuo apskritai neturi teisės reikalauti kompensacijos (net jeigu tokia ir būtų sulygta). Nors nagrinėjamoje byloje teismas taip pat nustatė, jog susitarimo sąlygos buvo faktiškai pažeistos dar galiojant darbo sutarčiai su ieškovu, vis dėlto, spręsdamas dėl susitarimo galiojimo, šią aplinkybę ignoravo.

Vertinant susitarimo galiojimą aplinkybė, kad susitarimas buvo pažeistas dar nepasibaigus darbo sutarčiai, yra svarbi tuo, jog ji parodo, kad atsakovas, net ir suvokdamas galimas tokio susitarimo pažeidimo pasekmes, nusprendė konkuruoti su ieškovu.

Teismas sprendime visiškai nepagrįstai prie aplinkybių, lemiančių susitarimo negaliojimą, priskiria aplinkybę, kad susitarime nėra įtvirtinta kompensacija už susitarimo sąlygų laikymąsi po darbo sutarties nutraukimo. Ieškovo nuomone, kompensacija už nekonkuravimo įsipareigojimų laikymąsi darbo sutarties galiojimo laikotarpiu darbuotojui apskritai nepriklauso, kadangi asmuo, prisiimdamas darbuotojo pareigas, privalo dirbti dorai ir sąžiningai (DK 228 str.). Darbdavio mokamas darbo užmokestis bei investicijos į darbuotojo kvalifikaciją laikytini ne tik atlyginimu už darbą, bet ir kompensacija už nekonkuravimą galiojant darbo sutarčiai (darbuotojo lojalumą). Analizuojant kasacinio teismo suformuotą praktiką, darytina išvada, jog atskira kompensacija už konkuravimo apribojimus darbuotojui priklauso tik tuo laikotarpiu, kuomet yra apribojama asmens konstitucinė laisvė pasirinkti norimą darbą, t.y. laikotarpiu, kai po darbo sutarties nutraukimo yra ribojama darbuotojo laisvė dirbti tam tikroje srityje. Šiuo atveju svarbu paminėti, kad sutarčių laisvės principas leidžia šalims sutartimi nusistatyti, kada darbuotojui bus mokama kompensacija už minėtos laisvės apribojimą - darbo sutarties galiojimo laikotarpiu, ar po jos pasibaigimo. Dėl šios priežasties, yra akivaizdu, kad susitarime numatyta kompensacija bei papildoma kompensacija, kurios forma atskirai susitarime nebuvo aptarta (sudaryta galimybė gauti papildomų pajamų iš konkuruojančių įmonių veiklos), buvo mokama būtent už nekonkuravimo įsipareigojimų laikymąsi po darbo santykių pasibaigimo.

Nesutiktina su teismo argumentu, kad papildomi susitarimai, kuriais atsakovui suteikta išimtinė teisė darbo sutarties su ieškovu galiojimo laikotarpiu dalyvauti, būnant akcininku, šiuose susitarimuose nurodytų bendrovių veikloje, negali būti prilyginami kompensacijai už nekonkuravimo įsipareigojimus. Yra akivaizdu, kad sąlygos, leidžiančios atsakovui dalyvauti kitų įmonių veikloje, buvo įtrauktos išimtinai dėl atsakovo interesų. Šiuo atveju nėra svarbu, ar atsakovas faktiškai tokias pajamas gavo, svarbu, kad tokia galimybė atsakovui buvo sudaryta.

Teismas pagrįstai vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, nes ieškovo nurodomoje Lietuvos apeliacinio teismo bylos faktinės aplinkybės visiškai nesutampa su nagrinėjama byla, ir, priešingai, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-401/2013 susitarimas dėl kompensacijos yra identiškas nagrinėjamai civilinei bylai. Be to, ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika šiuo klausimu yra visiškai nuosekli ir priešinga ieškovo teiginiams.

Atsakovas, įsidarbindamas ieškovo įmonėje, jau buvo UAB „Tėviškės Bio-granulė", UAB „Ukmergės biogranulė" ir UAB „Itc-Invest" akcininku. Aukščiau nurodyti susitarimo papildymai dėl atsakovo dalyvavimo šių įmonių veikloje buvo sudaryti dėl to, kad atsakovas kitaip nesutiko dirbti ieškovo įmonėje, o ne dėl papildomų pajamų.

Nustatant kompensacijos dydį, turi būti atsižvelgiama į tai, kad nekonkuravimo susitarimu apribojama asmens galimybė gauti pajamų pragyvenimui, taip pat į ribojimų apimtį bei kitas kiekvienu konkrečiu atveju reikšmingas aplinkybes. Akivaizdu, kad kompensacija už nekonkuravimą turi būti tiek darbo santykių metu, tiek ir jiems pasibaigus, t.y. priklausomai nuo nekonkuravimo reikalavimo galiojimo, o ne nuo darbo santykių galiojimo.

Pasisakant dėl galimybės darbo užmokestį vertinti kaip kompensacijos už nustatytus darbuotojų teisių suvaržymus dalį, pažymėtina, kad darbo užmokestis yra atlyginimas už darbuotojo atliekamą pagal darbo sutartį darbą. Taigi, darbo užmokestis negali būti vertinamas kaip atlyginimas už ką nors kitą nei darbuotojo darbas. Dėl to susitarimas dėl kompensacijos už nekonkuravimo įsipareigojimus turi būti aiškiai išreikštas apibrėžiant jos dydį ir paskirtį, taip atskiriant kompensaciją nuo sutartų kitos paskirties mokėjimų. Be to, Susitarime ne tik darbo santykių metu, bet ir jiems pasibaigus pagal nustatomus suvaržymus kompensacija nenumatyta.

Motyvuojamoji dalis

IV.Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 str. 2 d.). Šioje byloje nenustatytos aplinkybės, kurios būtų pagrindas peržengti apeliacinio skundo ribas, todėl byla nagrinėjama apeliacinio skundo ribose.

Bylos nagrinėjimo metu nustatyta, kad ieškovas ir atsakovas 2011-07-05 sudarė darbo sutartį, kuria atsakovas buvo priimtas į ieškovo įmonę direktoriaus komercijai pareigoms, nustatant 800 Lt darbo užmokestį (12-14 b.l.). Šalys 2011-07-05 sudarė susitarimą Nr.4 dėl konfidencialios informacijos apsaugos ir nekonkuravimo (toliau – nekonkuravimo susitarimas), kuriuo atsakovas darbo sutarties galiojimo metu ir penkerius metus po darbo sutarties pasibaigimo įsipareigojo be raštiško ieškovo sutikimo bet kokiu pagrindu ir bet kokia forma nei teisiogiai, nei per susijusius asmenis nedalyvauti ir neužsiimti bet kokia veikla, konkuruojančia su ieškovo veikla (15-20 b.l.). 2011-07-05 ir 2011-09-23 šalys sudarė papildomus susitarimus (toliau – papildomas susitarimas Nr.1 ir papildomas susitarimas Nr.2) (21-22, 23-24 b.l.). Šiais papildomais susitarimais atsakovui buvo suteikta teisė darbo sutarties su ieškovo galiojimo metu būti UAB „Tėviškės Bio-granulė“, UAB „Ukmergės biogranulė“ ir UAB „Itc-Invest“ akcininku. Darbo sutartis su atsakovu buvo nutraukta 2013-03-15 pagal DK 127 str. 1 d. (darbuotojo pareiškimu). 2013-03-01 atsakovas įsigijo 100 procentų Latvijos įmonės SIA „Baltic Straw Scandinavia“ akcijų, o 2013-03-15 tapo šios įmonės vadovu (25-29 b.l.). Ieškovas nurodė, kad SIA „Baltic Straw Scandinavia“ vykdo konkuruojančią su ieškovu veiklą, atsakovas iš esmės šiam teiginiui neprieštaravo. Ieškovas taip pat nurodė, kad po darbo sutarties nutraukimo atsakovas liko UAB „Tėviškės Bio-granulė“ akcininkas (49-50 b.l.).

Nekonkuravimo susitarimas kasacinio teismo praktikoje laikomas civiliniu teisiniu sandoriu nepaisant to, kad jis sudarytas darbo sutarties šalių. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl nekonkuravimo susitarimo darbo teisiniuose santykiuose, yra konstatavęs, kad tokiam susitarimui pagal įstatymo analogiją taikytinas CK 2.164 str., reglamentuojantis konkurencijos draudimą, taip pat CK šeštosios knygos II dalies „Sutarčių teisė“ normos, CK 1.5 str. Kasacinis teismas formuojamoje teismų praktikoje dėl nekonkuravimo susitarimų yra nurodęs, kad tokie susitarimai turi atitikti teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimus. Susitarime, be kita ko, turi būti nustatyta pusiausvyra tarp abiejų jos šalių interesų, vienos šalies (darbdavio) interesas turi būti ginamas kuo mažiau suvaržant kitos šalies (darbuotojo) veiksmus, šios naudai nustatant sąžiningą ir teisingą kompensaciją Kadangi darbdavio ir darbuotojo sudaromu nekonkuravimo susitarimu apribojama Konstitucijos 48 str. 1 d. įtvirtinta teisė laisvai pasirinkti darbą ar verslą būtent toje srityje, kurioje darbuotojas turi aukštesnę kvalifikaciją, kartu ribojama jo galimybė gauti didesnes nei kitose srityse pajamas, tai už įsipareigojimą nekonkuruoti turi būti teisingai atlyginama. Dėl to tik nustačius teisingą kompensaciją už nurodytus darbuotojo teisių suvaržymus, šie suvaržymai nevertintini kaip neproporcingi ir pažeidžiantys darbuotojų konstitucines teises. Priešingu atveju nekonkuravimas laikytinas įtvirtinančiu esminę šalių nelygybę ir gali būti pripažintas negaliojančiu CK nustatytais sandorių negaliojimo pagrindais, vienai iš šalių kreipiantis į teismą. Darbo užmokestis negali būti vertinamas kaip atlyginimas už ką nors kitą nei darbuotojo darbas. Darbo užmokestis yra atlyginimas tik už darbuotojo darbą, atliekamą pagal darbo sutartį, todėl darbo užmokestis negali būti traktuojamas kaip kompensacija už nekonkuravimo susitarimuose numatytų įsipareigojimų vykdymą. Atsakovas, gindamasis nuo ieškinio, turi įrodyti, kaip ieškovui buvo tinkamai atlyginta už jo teisių suvaržymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013-07-05 nutartis Nr.3K-3-401/2013 ir kt.)

Pirmosios instancijos teismas teisingai sprendė, kad nekonkuravimo susitarime, kuriuo buvo nustatyti didelės apimties ir ilgalaikiai atsakovo darbo teisių suvaržymai, nebuvo nustatyta teisinga kompensacija už šiuos suvaržymus, todėl pagrįstai nekonkuravimo susitarimo dalį, kuria šalys susitarė dėl nekonkuravimo sąlygų, pripažino įtvirtinančia esminę šalių nelygybę, neatitinkančią teisingumo, proporcingumo ir sąžiningumo principų, todėl negaliojančia pagal CK 1.80 str. 1 d.

Nekonkuravimo susitarimo 3.4 p. nustatyta, kad kompensacija už nekonkuravimo įsipareigojimų laikymąsi yra įskaičiuota į atsakovo darbo užmokestį, ieškovas nemoka ieškovui jokių papildomų kompensacijų už nekonkuravimo įsipareigojimų laikimąsi. Tačiau pagal formuojamą teismų praktiką darbo užmokestis yra atlyginimas tik už darbuotojo atliekamą darbą ir negali būti vertinamas kaip kompensacija už nekonkuravimo įsipareigojimų laikymąsi. Nei darbo sutartyje, nei nekonkuravimo susitarime nėra išskirta, kokia dalis iš darbo sutartyje nurodyto atsakovo darbo užmokesčio yra atlyginimas už darbą, o kokia dalis yra kompensacija už nekonkuravimo įsipareigojimų laikymąsi. Be to, atsakovui buvo mokamas minimalus darbo užmokestis, todėl į jį ir negalėjo būti įskaičuotos kokios nors sumos už nekonkuravimo įsipareigojimų laikymąsi, nes tada atsakovui mokamas atlyginimas už darbą būtų maženis nei Vyriausybės nustatyta minimali mėnesinė alga, kas yra draudžiama pagal DK 187 str. 3 d.

Net jei nekonkuravimo susitarime ir papildomuose susitarimuose Nr.1 ir Nr.2 numatyta atsakovo teisė būti UAB „Tėviškės Bio-granulė“, UAB „Ukmergės biogranulė“ ir UAB „Itc-Invest“ akcininku, taip sudarant galimybes atsakovui gauti pajamas iš su ieškovu konkuruojančių įmonių veiklos, būtų vertinama kaip kompensacija už nekonkuravimo įsipareigojimų laikymąsi, ši atsakovo teisė galioja tik darbo santykių su ieškovu metu (papildomų susitarimų 1, 4, 7, 8 p.). Tuo tarpu po darbo sutarties su ieškovu nutraukimo už didelės apimties ir ilgalaikius (5 metų) atsakovo darbo teisių suvaržymus, t.y. atsakovo galimybės dirbti darbą ir gauti pajamas toje srityje, kurioje atsakovas yra įgijęs kvalifikaciją, profesines žinias ir įgūdžius, apribojimus, nėra numatyta jokia kompensacija.

Nepagrįstas apeliacinio skundo teiginys, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesivadovavo Lietuvos apeliacinio teismo suformuota praktika civilinėje byloje Nr.2A-422/2013, pagal kurią, ieškovo teigimu, kompensacijos nemokėjimas ar nenurodymas sutartyje pats savaime nedaro nekonkuravimo susitarimo negaliojančiu. Pažymėtina, kad gali būti remiamasi tik tokiais ankstesniais teismų sprendimais, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t.y. bylose, kurių faktinės aplinkybės tapačios arba labai panašios į nagrinėjamos bylos ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė kaip toje byloje, kurioje buvo sukurta taisyklė. Remiantis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007-10-24 nutarimu, precedentų konkurencijos atveju atsižvelgtina į precedento sukūrimo laiką ir į kitus turinčius reikšmės veiksnius, inter alia į tai, ar atitinkamas precedentas atspindi susiformavusią teismų praktiką, ar yra pavienis atvejis; į sprendimo argumentacijos įtikinamumą; jį priėmusio teismo sudėtį (į tai, ar atitinkamą sprendimą priėmė vienas teisėjas, ar teisėjų kolegija, ar išplėstinė teisėjų kolegija, ar visa teismo (jo skyriaus) sudėtis). Atsakovo nurodytos Lietuvos apeliacinio teismo civilinės bylos ir nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės skiriasi: Lietuvos apeliacinio teismo byloje pagrindinis ginčas buvo dėl žalos, atsiradusios dėl nesąžiningos konkurencijos veiksmų, atlyginimo, teismas atmetė priešieškinio reikalavimą pripažinti negaliojančiu nekonkuravimo susitarimą iš esmės dėl to, kad nekonkuravimo susitarimą sudariusi darbuotoja dar galiojant darbo sutarčiai pradėjo nesąžiningos konkurencijos veiksmus, kuriais padarė buvusiam darbdaviui žalą, o teiginys, kad kompensacijos nesumokėjimas pats savaime nedaro nekonkuravimo susitarimo negaliojančiu, išsamiau nebuvo argumentuojamas. Tuo tarpu šioje byloje nėra kilęs ginčas dėl atsakovo atliktų nesąžiningos konkurencijos veiksmų, įtvirtintų Konkurencijos įstatymo 15 str.

Įvertinusi išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino ginčo teisinį santykį reglamentuojančias materialiosios teisės normas, tinkamai vertino byloje esančius įrodymus, todėl teisingai išsprendė tarp šalių kilusį ginčą, o apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti teisėtą ir pagrįstą teismo sprendimą (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. kovo mėn. 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.