- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2019-02-07
- Bylos Nr.
- eI-1272-643/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-04054-2018-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Margarita Stambrauskaitė, Rasa Ragulskytė-Markovienė, Liudmila Zaborovska
- Pareiškėjas
- A. Z.
- Atsakovas
- Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Ragulskytės – Markovienės ir Margaritos Stambrauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Liudmilos Zaborovskos,
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo A. Z. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
A. Z. (toliau – pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas panaikinti 2018-11-12 Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Imigracijos skyriaus (toliau – Migracijos departamentas arba atsakovas) sprendimą Nr. (15/5-11) 10K-43764 ir įpareigoti Migracijos departamentą priimti sprendimą dėl A. Z. leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje iš naujo.
Pareiškėjas skunde nurodo, kad Migracijos departamentas 2018-11-12 sprendimu Nr. (15/5-11)10K-43764 (ginčijamas sprendimas) panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Migracijos departamentui atlikus patikrinimą, buvo nustatyta, kad UAB „Geraminta“ nebuvo dirbančių 3 darbuotojų Lietuvos Respublikos pilietybės. Migracijos departamentas pareiškėjo atžvilgiu panaikino leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, nes duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės.
Pareiškėjo įsitikinimu ginčijamas sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, todėl naikintinas, o Migracijos departamentas įpareigotinas iš naujo nagrinėti pareiškėjo prašymą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir išduoti pareiškėjui tokį leidimą.
Šalies argumentai
Ginčijamame sprendime konstatuota, kad pareiškėjas pateikė Migracijos departamentui prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir kartu su prašymu pateikė galiojantį kelionės dokumentą, UAB „Geraminta“ (toliau - Bendrovė) įstatus, išplėstinį išrašą iš Juridinių asmenų registro apie Bendrovę, akcininkų sąrašą, verslo planą, balansą ir pelno (nuostolių) ataskaitą, Bendrovės darbuotojų (Lietuvos Respublikos piliečių) darbo sutartis ir kitus dokumentus, kurių visuma sudarė pagrindą išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (Įstatymas) 40 straipsnio 1 dalies 5 punkto pagrindu. Migracijos departamento sprendime nurodyta, kad atsakovas nustatė, jog Bendrovės akcininkas A. Z. neturėjo 3 dirbančių darbuotojų įmonėje UAB „Geraminta“. Lietuvos pilietis, vykdydamas ūkinę – komercinę veiklą, darbuotoją priima tada, kai darbuotojas yra reikalingas įmonei, o ne privalomai. Lietuvos Respublikos pilietis į darbą priimtam darbuotojui gali mokėti daug mažesnį atlyginimą, priešingai nei užsienio valstybės pilietis. Be to, Lietuvos Respublikos pilietis, mokėdamas darbuotojui atlyginimą, gali atsižvelgti į Lietuvos mokamų atlyginimų vidurkį, įvertinti darbuotojo pajėgumus ir įmonės gebėjimą mokėti tam tikro dydžio atlyginimą, todėl tokia Lietuvos Respublikos piliečio įmonė yra žymiai konkurencingesnė rinkoje, nes prekių ir paslaugų kainos tokiu atveju yra mažesnės. Be to, Lietuvos Respublikos piliečiams nėra reikalavimo turėti įmonėje konkretų darbuotojų skaičių. Todėl, Įstatymas neužtikrina sąžiningos konkurencijos laisvės, diskriminuoja užsienio piliečius, vykdančius ūkinę-komercinę veiklą Lietuvos Respublikoje.
Pareiškėjas akcentuoja, kad Bendrovės veikla yra reali ir teisėta, to Migracijos departamentas neneigia, kas daro realia ir teisėta pareiškėjo, kaip teisėto Bendrovės direktoriaus, veiklą Lietuvos Respublikoje. Pastaroji aplinkybė – reali ir vykdoma teisėta veikla – egzistuoja, todėl išvada, kad šiuo metu dėl sunkios Bendrovės būklės nėra visą laiką dirbančių 3 darbuotojų, nesudaro tinkamo pagrindo panaikinti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjo vertinimu, Migracijos departamentas neįrodė Įstatymo 35 straipsnio 2 ir 12 punktų sąlygų, kurių pagrindu panaikino pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, todėl ginčijamas sprendimas naikintinas ir Migracijos departamentas įpareigotinas pareiškėjo prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi svarstyti iš naujo.
Atsiliepimas
Atsakovas Migracijos departamentas su skundu nesutinka. Atsiliepime nurodo, kad 2018-10-28 pareiškėjas tuo pagrindu, kad jis yra UAB „Geraminta“ (Bendrovė), kuri ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo vykdo steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje, kurioje yra įsteigtos ne mažiau kaip trys darbo vietos ir jose visą darbo laiką dirba Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai ir kurios nuosavo kapitalo (ne akcinės bendrovės ir ne uždarosios akcinės bendrovės atveju – turto) vertė sudaro ne mažiau kaip 28 000 Eur, iš kurių ne mažiau kaip 14 000 Eur – užsieniečio investuotos lėšos ar kitas turtas, ir jis yra šios įmonės vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys, dalyvis, turintis teisę jos vardu sudaryti sandorius, arba yra akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcininkas, kuriam nuosavybės teise priklausančių bendrovės akcijų nominalioji vertė yra ne mažesnė kaip 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo, Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos skyriui pateikė prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir kitus dokumentus, patvirtinančius Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punkte bei 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytą leidimo laikinai gyventi išdavimo pagrindą. Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punktas nustato, kad leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje gali būti išduodamas užsieniečiui, jeigu jis užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla pagal Įstatymo 45 straipsnio nuostatas.
Įstatymo 50 straipsnis numato leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindus. Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punktas numato, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu įmonė, kurios dalyvis, vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys yra užsienietis, yra fiktyvi, kad įmonė ar užsienietis neatitinka šio Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų arba kad užsienietis nebėra įmonės vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys, dalyvis, turintis teisę jos vardu sudaryti sandorius, arba jam nuosavybės teise nebepriklauso akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcijos, kurių nominalioji vertė sudaro 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo. Įstatymo 50 straipsnio 3 dalis numato, kad jei užsieniečio leidimas laikinai gyventi panaikinamas, jo šeimos narių, gyvenančių kartu su juo, leidimas laikinai gyventi taip pat panaikinamas, išskyrus atvejus, kai jie turi teisę gyventi Lietuvos Respublikoje kitu šio Įstatymo nustatytu pagrindu.
Migracijos departamentui vykdydamas užsieniečių kontrolę 2018-11-09 Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (VSDFV) informacinėje sistemoje patikrino duomenis apie Bendrovės akcininką ir direktorių (pareiškėją) bei Bendrovės darbuotojus. Nustatyta, kad šiuo metu Bendrovėje yra įdarbinti 2 darbuotojai: A. Z., turintis leidimą laikinai gyventi, ir viena Lietuvos Respublikos pilietė - V. Č.. Įvertinus vienintelės darbuotojos, kuri yra Lietuvos Respublikos pilietė, darbo sąlygas Bendrovėje, nustatyta, kad jai (V. Č.) nuo 2016-06-01 iki 2018-06-30 nebuvo mokamas darbo užmokestis, už 2018 m. liepos mėn. jai išmokėtas 133,33 Eur darbo užmokestis, o už 2018 m. rugpjūčio – rugsėjo mėnesius VSDFV duomenys iš viso nėra pateikti.
2018-10-23 Migracijos departamentas raštu Nr. 10K-41610 kreipėsi į VSDFV su prašymu pateikti duomenis, kada Bendrovė pateikė pranešimus apie Bendrovės darbuotojų darbo užmokestį bei sumokėjo socialinio draudimo įmokas už laikotarpį nuo 2018-08-01. 2018-11-02 Migracijos departamentas gavo atsakymą iš VSDFV Vilniaus skyriaus, kad nuo 2018 metų rugpjūčio mėnesio Bendrovė neteikia duomenų apie apdraustųjų asmenų valstybinio socialinio draudimo laikotarpius, pajamas, nuo kurių skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo (VSD) įmokos ir VSD įmokas bei nevykdo reikalavimų dėl duomenų apie apdraustuosius teikimo. Minėtame rašte pažymėta, kad paskutinis pranešimas apie apdraustuosius pateiktas už 2018 metų liepos mėnesį.
Ginčijamame sprendime konstatuota, kad nuo 2018-05-28, kuomet buvo atleistas V. K. (Lietuvos Respublikos pilietis), pareiškėjo valdoma Bendrovė neatitinka imperatyvių Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto imperatyvių reikalavimų, kadangi minėtoje įmonėje nuo 2018-05-29 nėra įsteigtos ne mažiau kaip trys darbo vietos, kuriose visą darbo laiką dirbtų Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai, ir todėl yra leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindas, numatytas Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punkte.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
2016-10-28 pareiškėjas A. Z. Klaipėdos apskrities VPK Migracijos skyriui pateikė prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, nurodydamas, jog užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje. 2015-11-24 darbo sutartis Nr. 4 patvirtinta, jog nuo 2015-11-25 pareiškėjas dirba UAB „Geraminta“ direktorium. 2016-12-15 sprendimu, vadovaujantis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punktu ir 45 straipsnio 1 dalies 1 punktu, pareiškėjui buvo pakeistas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje dvejiems metams. SODRA duomenimis apie draudėjo UAB „Geraminta“ ir jo darbuotojus (duomenys 2018-10-12) nuo 2015 m. lapkričio mėnesio UAB „Geraminta“ nepertraukiamai dirbo du asmenys – A. Z. (pareiškėjas, turintis leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje) ir V. Č. (Lietuvos Respublikos pilietė). Įmokos už paminėtus UAB „Geriminta“ darbuotojus sumokėtos iki 2018-07-31.
VSDFV Vilniaus skyrius 2018-10-(diena nenurodyta) raštu Nr. (7.2E)3E Migracijos departamentą informavo, kad patikrinus Dokumentų valdymo sistemoje registruotus dokumentus ir Lietuvos Respublikos apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registre įrašytus UAB „Geraminta“ apdraustųjų duomenis, nustatyta, jog nuo 2018 m. rugpjūčio mėnesio įmonė VSDFV Vilniaus skyriui neteikia duomenų apie apdraustųjų asmenų, t.y. A. Z. ir V. Č., valstybinio socialinio draudimo laikotarpius, pajamas, nuo kurių skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos ir VSD įmokas bei nevykdo reikalavimų dėl duomenų apie apdraustuosius teikimo. Pažymima, kad paskutinis pranešimas apie apdraustuosius pateiktas už 2018 m. liepos mėnesį.
2018-11-09 sprendimu Nr. (15/5-11)11U-1567(01631) Migracijos departamentas, atsižvelgdamas į tai, kad apie penkis mėnesius UAB „Geraminta“ nėra visą darbo laiką dirbančių trijų Lietuvos Respublikos piliečių ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenančių užsieniečių ir UAB „Geraminta“ neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto sąlygų ir vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punktu nusprendė panaikinti Rusijos Federacijos piliečiui A. Z. išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje LT7402737, galiojantį iki 2019 m. sausio 19 d.
Nagrinėjamos administracinės dalykas yra Migracijos departamento 2018-11-12 sprendimo Nr. (15/5-11)10K-43764 teisėtumas ir pagrįstumas. Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos įstatymas “Dėl užsienių teisinės padėties”.
Kaip teisingai pažymėjo atsakovas 2016 09 14 įstatymo Nr. XII-2609 29 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad užsieniečių prašymai išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, pateikti iki įstatymo Nr. XII-2609 įsigaliojimo (2017-01-01), baigiami nagrinėti ir sprendimai išduoti, pakeisti ar panaikinti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje priimamai vadovaujantis iki įstatymo Nr. XII-2609 įsigaliojimo dienos galiojusio Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų nuostatomis. Byloje nustačius, kad leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pareiškėjui buvo išduotas 2016-10-28 prašymo pagrindu, nagrinėjamu atveju yra aktuali Įstatymo redakcija, galiojusi iki 2017-01-01.
Leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindai įtvirtinti Įstatymo 50 straipsnyje. Šio straipsnio 1 dalies 7 punkte, kuriuo būtent ir pagrįstas ginčijamas sprendimas, nurodyta, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu nustatoma, kad įmonė, kurios dalyvis, vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys yra užsienietis, yra fiktyvi, kad įmonė ar užsienietis neatitinka šio Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų arba kad užsienietis nebėra įmonės vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys, dalyvis, turintis teisę jos vardu sudaryti sandorius, arba jam nuosavybės teise nebepriklauso akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcijos, kurių nominalioji vertė sudaro 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo. Iš šios teisės normos konstrukcijos akivaizdu, kad joje įtvirtinta imperatyvaus pobūdžio sąlygos. Neatitikimas Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatoms yra savarankiškas ir pakankamas pagrindas panaikinti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.
Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte, kurio pagrindu pareiškėjui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, kai jis yra dalyvis įmonės, kuri ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo vykdo steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje, kurioje yra įsteigtos ne mažiau kaip trys darbo vietos ir jose visą darbo laiką dirba Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai ir kurios nuosavo kapitalo (ne akcinės bendrovės ir ne uždarosios akcinės bendrovės atveju – turto) vertė sudaro ne mažiau kaip 28 000 eurų, iš kurių ne mažiau kaip 14 000 eurų – užsieniečio investuotos lėšos ar kitas turtas, ir jis yra šios įmonės vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys, dalyvis, turintis teisę jos vardu sudaryti sandorius, arba yra akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcininkas, kuriam nuosavybės teise priklausančių bendrovės akcijų nominalioji vertė yra ne mažesnė kaip 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo. Pagal paminėtą reglamentavimą asmuo, siekiantis gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje privalo atitikti visas Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintas sąlygas, tame tarpe ir sąlygą, jog įmonėje yra įsteigtos ne mažiau kaip trys darbo vietos ir jose visą darbo laiką dirba Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai. Kad nagrinėjamu atveju ši sąlyga nėra tinkamai įgyvendinta neginčija ir pats pareiškėjas.
Byloje tarp proceso šalių nesant ginčo dėl Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir 50 straipsnio 1 dalies 7 punkto taikymui reikšmingų faktinių aplinkybių (Bendrovėje kontrolės metu dirbo tik viena Lietuvos Respublikos pilietė ir pats pareiškėjas, o nuo 2018 m. rugpjūčio mėnesio ir tokie duomenys nepasitvirtino, Bendrovei neteikiant privalomos informacijos VSDFV, pareiškėjas nei Migracijos departamentui, nei teismui nepateikė duomenų apie atitiktį Įstatymo 45 str. 1 d. 1 p. nuostatoms) ir ginčijamą sprendimą Migracijos departamentui pagrindus tinkamomis teisės aktų nuostatomis, sprendimas laikytinas teisėtu ir pagrįstu (Viešojo administravimo įstatymo 8 str. 1 d.). Teismas (ABTĮ) 91 straipsnyje nustatytų teisės aktų panaikinimo pagrindų.
Iš esmės vienintelis pareiškėjo skundo teismui argumentas dėl ginčijamo sprendimo panaikinimo yra tai, kad Įstatyme įtvirtintas teisinis reglamentavimas neužtikrina sąžiningos konkurencijos laisvės, diskriminuoja užsienio piliečius, vykdančius ūkinę – komercinę veiklą Lietuvos Respublikoje.
Vertinant šį pareiškėjo argumentą svarbu pažymėti, kad Įstatymas (ginčui aktuali įstatymo redakcija, galiojusi iki 2017-01-01) reglamentuoja užsieniečių atvykimo ir išvykimo, buvimo ir gyvenimo, prieglobsčio ir laikinosios apsaugos Lietuvos Respublikoje suteikimo, integracijos ir sprendimų dėl užsieniečių teisinės padėties apskundimo tvarką ir reglamentuoja kitus užsieniečių teisinės padėties Lietuvos Respublikoje klausimus (Įstatymo 1 str. 1 d.). Šio Įstatymo nuostatos suderintos su Europos Sąjungos teisės aktų, nurodytų šio Įstatymo priede, nuostatomis (Įstatymo 1 str. 2 d.). Kitų Lietuvos Respublikos įstatymų nuostatos šio Įstatymo reglamentuojamiems teisiniams santykiams taikomos tiek, kiek jų nereglamentuoja šis Įstatymas, išskyrus šio straipsnio 5 dalyje nurodytą išimtį (Įstatymo 1 str. 4 d.). Atsakovas savo poziciją dėl Įstatymo nuostatų vertinimo nediskriminavimo ir vienodos konkurencijos užtikrinimo prasme pagrįstai parėmė, be kita ko, ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimu, jog Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto normoje nustatytos ne verslo vykdymo sąlygos, o leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo (pakeitimo) sąlygos, kurios yra vienodos visiems užsieniečiams, pretenduojantiems gauti tokius leidimus konkrečiais Įstatyme nustatytais pagrindais (LVAT 2017-10-31 nutartis Nr. eA-4983-624/2017). Šia Įstatymo nuostata mažinama fiktyvių įmonių steigimo rizika ir užkertamos galimybės piktnaudžiauti leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo sistema (LVAT 2017-11-09 nutartis Nr. A-4926- 662/2017).
Atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes ir remiantis anksčiau šiame teismo sprendime išdėstytais motyvais pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 str. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132-133 straipsniais,
nusprendžia:
pareiškėjo A. Z. skundą atmesti.
Sprendimas per trisdešimt dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Vilniaus apygardos administracinį teismą.