- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-01-26
- Bylos Nr.
- A-858-257-12
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00795-2011-8
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Roma Sabina Alimienė (pirm.), Antanas Ablingis, Irmantas Jarukaitis (pran.)
- Pareiškėjas
- J. R.
- Atsakovas
- Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Z. R., S. B., G. S., Nacionalinės žemės tarnybos Vilniaus miesto
- Kategorijos
- 11.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio, Romos Sabinos Alimienės (kolegijos pirmininkė) ir Irmanto Jarukaičio (pranešėjas),
tretiesiems suinteresuotiems asmenims Z. R. (R.), S. B., G. S. ir jų atstovei advokatei D. P.,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal trečiųjų suinteresuotų asmenų Z. R. (Z. R.), S. B., G. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. gegužės 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos J. R. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos (tretieji suinteresuoti asmenys – Nacionalinės žemės tarnybos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius, Z. R., S. B., G. S., L. S., A. L.) dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėja J. R. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu (t. I, b. l. 1-4), prašydama panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Tarnyba) direktoriaus 2011 m. vasario 8 d. sprendimą Nr. 1T-(7.5)-13 ,,Dėl Z. R. skundo išnagrinėjimo” (toliau – ir Sprendimas).
Pareiškėja paaiškino, jog ji Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) nustatyta tvarka 1991 m. spalio 10 d. padavė prašymą atkurti nuosavybės teises į M. R. ir K. (K.) R. bendrosios nuosavybės teise iki nacionalizacijos valdytą 10,6 dešimtinių žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) kaime, Vilniaus rajone, pateikė nuosavybės teises patvirtinančius įrodymus. K. R. buvo pareiškėjos biologinis tėvas, bet ji buvo faktiškai įvaikinta M. R. (tėvo brolio) šeimos. Į K. R. turėtą žemės dalį pretendavo jo vaikai: A. G. (mirusi ir jos teises į jos dalį perėmė L. S., A. L. ir S. G.), pareiškėja bei V. (po jo mirties teise į nuosavybės atkūrimą naudojasi jo vaikai Z. R., S. B. ir G. S.). 1993 m. kovo 25 d. tarp pretendentų į nuosavybės teisių atkūrimą buvo pasirašytas susitarimas, kad nuosavybės teisės į buvusių savininkų Michailo ir K. R. žemę bus atkuriamos tokiomis dalimis: pareiškėjai į 5,5985 ha, A. G. ir Z. R. – kiekvienam į 2,8 ha. Kadangi pretendentams buvo pasiūlyta susitarti, kokiomis dalimis ir į kieno iš savininkų nuosavybės dalį pretenduos, niekas neprieštaravo, jog pareiškėja teiktų prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į įtėvio turėtą žemės dalį. Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2003 m. balandžio 25 d. sprendimu nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad J. R. buvo faktiškai įvaikinta M. R. (miręs 1959 m. gegužės 11 d.) ir jo žmonos A. R. (mirusi 1962 m. liepos 5 d.). Į šią bylą buvo įtraukti suinteresuoti asmenys, jiems buvo sudarytos galimybės pasinaudoti įstatyme numatytomis teisėmis ir pareigomis, tačiau niekas teismo sprendimo neapskundė, sutiko su teismo padarytomis išvadomis. 2006 m. rugpjūčio 29 d. Z. R. kreipėsi į Generalinę prokuratūrą su prašymu ginant viešą interesą kreiptis dėl proceso atnaujinimo byloje dėl pareiškėjos įvaikinimo fakto nustatymo. Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2007 m. spalio 4 d. sprendimu panaikino 2003 m. balandžio 25 d. teismo sprendimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo ir atmetė pareiškėjos prašymą. Teismo sprendimas buvo paliktas galioti Vilniaus apygardos teismo 2007 m. gruodžio 27 d. nutartimi. Pareiškėja dar iki 2003 m. balandžio 25 d. teismo sprendimo priėmimo Vilniaus miesto 16-ajame notarų biure 2003 m. balandžio 7 d. atsisakė nuosavybės teisių atkūrimo į jos biologiniam tėvui priklausiusią žemės sklypo dalį. Dėl to minėta dalimi padidėjo kitiems pretendentams tenkanti dalis, dalinantis K. R. žemę. Tačiau pareiškėja 2008 m. sausio 17 d. pareiškimu atšaukė savo 2003 m. balandžio 7 d. atsisakymą ir apie tai Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius (toliau – ir VAVA Žemėtvarkos skyrius) buvo informuotas tą pačią dieną.
Nurodė, jog pareiškėjos dukrai 2011 m. vasario mėnesį vienas iš pretendentų pranešė, kad pareiškėja yra pašalinta iš pretendentų sąrašo. Pareiškėja 2011 m. vasario 23 d. raštu kreipėsi į Tarnybą, prašydama pateikti duomenis apie bet kokius su ja susijusius sprendimus ir skundus. 2011 m. kovo 8 d. buvo gautas Žemėtvarkos skyriaus raštas, kad Žemėtvarkos skyriaus vedėjo 2011 m. kovo 2 d. įsakymu yra pripažinta negaliojančia 2010 m. balandžio 1 d. pažyma, parengta pareiškėjos vardu ,,Dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų” ir tai padaryta remiantis Tarnybos direktoriaus 2011 m. vasario 8 d. sprendimu Nr. 1T-(7.5)-13 ,,Dėl Z. R. skundo išnagrinėjimo”. Su šiuo raštu minėtas Sprendimas pateiktas nebuvo. 2011 m. kovo 19 d. iš Tarnybos buvo gautas skundžiamo Sprendimo nuorašas. Pareiškėjos teigimu, jos prašymas dėl nuosavybės teisių atkūrimo buvo pateiktas dar 1991 m. spalio 10 d., pageidaujant nuosavybės teises atkurti natūra, todėl jokių pretendentų teisėtų lūkesčių ji nepažeidė ir pažeisti negalėjo, nes jiems visada buvo žinoma, kad ji yra pretendentė (tai patvirtina ir galiojantis 1993 m. kovo 25 d. susitarimas). Pareiškėjos manymu, pretendentai savo elgesiu pažeidė jos teises ir interesus, siekdami eliminuoti ją iš pretendentų sąrašo ir tokiu būdu gauti didesnę turto dalį. 2003 m. balandžio 7 d. atsisakymo atšaukimas jokių pasekmių nuosavybės teisių atkūrimo procesui ir pretendentų teisėms bei pareigoms neturėjo ir negalėjo turėti, nes nebuvo priimti sprendimai dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Pareiškėjos manymu, 2008 m. sausio 17 d. pareiškimas nėra jos valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo išraiška, nes būdą, kuriuo ji pageidauja atkurti nuosavybės teises, ji buvo nurodžiusi dar 1991 m. spalio 10 d. ir jo nepakeitė. Nurodė, jog civilinėje teisėje galioja bendri sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principai, kuriuos pareiškėja prašo taikyti šioje byloje. Pareiškėja vykdė susitarimus su pretendentais, tačiau dėl jų nesąžiningumo iš jos buvo atimta teisė ne tik atkurti nuosavybės teises į faktiško įtėvio M. R., bet ir į tikrojo tėvo K. R. turėtą žemės dalį. Pažymėjo, jog pareiškėjai nuosavybės teise priklauso statiniai, esantys pageidaujamoje atkurti žemės dalyje. Pareiškėjos manymu, institucijos ignoruoja jos teises, nes apie priimtus sprendimus jai nebuvo pranešama, o informacija jai buvo pateikta tik pačiai prašant.
Atsiliepimas
Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepimu į skundą (t. II, b. l. 115-117) prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovas paaiškino, kad prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo į buvusio savininko K. R. turėtą žemę pateikė A. G., J. R. ir mirusio vaiko V. R. vaikai: Z. R., S. B. ir G. S.. Minėti asmenys prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo pateikė Atkūrimo įstatymo 10 straipsnyje nustatytais terminais, t. y. iki 2001 m. gruodžio 31 d. Nuosavybės teisių į atkuriamą išlikusį nekilnojamąjį turtą perleidimo 2000 m. liepos 21 d. sutartimi (toliau – ir Sutartis) J. R. perleido M. R. teisę į K. R. turėtos žemės nuosavybės teisių atkūrimą. 2003 m. vasario 6 d. tarpusavio susitarimu J. R. ir M. R. nutraukė Sutartį. Vilniaus miesto 16-ojo notarų biuro notarė D. J. 2003 m. balandžio 7 d. patvirtino sutikimą, kuriuo J. R. atsisakė nuosavybės teisių į 1,9290 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) k., Vilniaus r., atkuriamą po tėvo K. R. mirties. Minėta notarė 2008 m. sausio 17 d. patvirtino pareiškimą, kuriuo J. R. pareiškė, kad atsisako 2003 m. balandžio 7 d. pasirašyto sutikimo. Atsakovas, vadovaudamasis Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalimi, nurodė, kad J. R. Sutartimi teisę į nuosavybės teisių atkūrimą perleido iki 2001 m. gruodžio 31 d. Nutraukusi Sutartį po 2001 m. gruodžio 31 d., ji negali būti laikoma pretendente į K. R. turėtos žemės grąžinimą. J. R. 2003 m. balandžio 7 d. notaro patvirtintu sutikimu atsisakė nuosavybės teisių į buvusio savininko K. R. atkūrimą, todėl ji po Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalyje nustatytų terminų išreiškė valią nepretenduoti į nuosavybės teisių į buvusio savininko K. R. žemės atkūrimą. Teisės aktai nenumato, kad asmuo, išreiškęs valią nepretenduoti į buvusio savininko žemės grąžinimą, po Atkūrimo įstatymo nustatytų terminų vėl galėtų būti laikomas tinkamu pretendentu, jei jis tokią valią išreiškia. Laikytina, kad nuosavybės teisių atkūrimo santykiai pareiškėjos J. R. atžvilgiu pasibaigė. Be to, tolesni J. R. veiksmai (t. y. atsisakymas nuo savo 2003 m. balandžio 7 d. sutikimo praėjus beveik penkeriems metams) sudarė sąlygas nuosavybės teisių į K. R. žemę atkūrimo netikrumui, galimai pažeidė kitų pretendentų teises ir teisėtus lūkesčius.
Atsakovas nesutiko su pareiškėjos teiginiais, kad jokių pretendentų teisėtų lūkesčių ji nepažeidė ir pažeisti negalėjo, nes jiems visada buvo žinoma, kad pareiškėja yra pretendentė. Pabrėžė, kad kai kurie prašymą atkurti nuosavybės teisės į buvusio savininko K. R. turėtą žemę pateikę asmenys jau yra mirę, pavyzdžiui, A. G.. Situacija, kai pareiškėja atsisakė atkurti nuosavybės teises, o vėliau atšaukė savo atsisakymą sudarė sąlygas kilti neapibrėžtumui nuosavybės teisių atkūrimo proceso metu minėtos pretendentės įpėdiniams paveldint jos teises, kadangi mirusios A. G. turto ir teisių paveldėtojai nebuvo tikri dėl jiems tenkančios atkurtinos į buvusio savininko K. R. žemės dalies. Pareiškėja savo 2008 m. sausio 17 d. atsisakymą nuo 2003 m. balandžio 7 d. sutikimo motyvuoja tuo, kad Z. R. jos atžvilgiu pasielgė nesąžiningai. Atsakovo teigimu, toks motyvas neturi teisinės reikšmės nagrinėjamoje byloje, kadangi pareiškėja turėjo teisę skųsti minėto pretendento nesąžiningus veiksmus ir dėl to patirtus nuostolius išieškoti teisės aktų nustatyta tvarka. Pareiškėjos 2008 m. sausio 17 d. atsisakymas sukėlė teisines pasekmes ne tik Z. R., bet ir kitiems pretendentams ir jų paveldėtojams, o tai rodo pareiškėjos galimą nesąžiningumą jų atžvilgiu. Pabrėžė, jog neatitinka tikrovės teiginys, kad iki šiol nebuvo priimti sprendimai dėl nuosavybės teisių atkūrimo pretendentams į K. R. žemės grąžinimą. VAVA pavaduotojo 2000 m. spalio 19 d. sprendimu Nr. 01-894 A. G. buvo atkurtos nuosavybės teisės perduodant neatlygintinai 0,06 ha žemės sklypą individualiai statybai.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Nacionalinės žemės tarnybos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius atsiliepimu į skundą (t. II, b. l. 111-112) prašė jo atžvilgiu pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą. Paaiškino, kad pareiškėja, atsisakydama savo 2003 m. balandžio 7 d. sutikimo praėjus beveik penkeriems metams, sudarė sąlygas nuosavybės teisių į K. R. žemę atkūrimo netikrumui, galimai pažeidė kitų pretendentų teises ir teisėtus lūkesčius, todėl skundžiamame Sprendime padaryta pagrįsta išvada, jog J. R. nelaikytina padavusi prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į K. R. žemę.
Tretieji suinteresuoti asmenys Z. R., S. B., G. S. atsiliepimu į skundą (t. II, b. l. 110) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą, priteisti iš pareiškėjos bylinėjimosi išlaidas. Paaiškino, kad skundžiamas Sprendimas yra teisėtas, priimtas tinkamai išanalizavus faktinę situaciją ir teisingai pritaikius nuosavybės teisių atkūrimą reglamentuojančias teisės normas. J. R. skundą vertino kaip piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis. Nurodė, jog Žemėtvarkos skyriuje 2003 m. balandžio 8 d. buvo gautas J. R. Vilniaus miesto 16-ojo notarų biuro notarės D. J. 2003 m. balandžio 7 d. patvirtintas pareiškimas, kuriuo J. R. atsisakė nuosavybės teisių į K. R. nuosavybės teise valdytą 1,9290 ha ploto žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) k. Šis J. R. 2003 m. balandžio 7 d. pareiškimas yra sukėlęs tam tikras teisines pasekmes: juo yra išreikšta jos valia atsisakyti teisės į K. R. žemę, jis sukėlė pretendentų teisėtą lūkestį tikėtis, jog J. R. į tą turtą nepretenduos. Kadangi J. R. jau po 2001 m. gruodžio 31 d. atsisakė teisių į K. R. žemę, t. y. pakeitė savo valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo, ji negali būti laikoma pretendente į K. R. turėtą nekilnojamąjį turtą. Tarnyba turėjo pareigą atkurti nuosavybės teises tik tiems asmenims, kurie įstatymo nustatytais terminais ir tvarka yra pateikę atitinkamą prašymą. Faktinės aplinkybės patvirtina, jog pareiškėja nelaikytina asmeniu, iki 2001 m. gruodžio 31 d. pateikusiu prašymą atkurti nuosavybės teises į K. R. turėtą nekilnojamąjį turtą.
Tretieji suinteresuoti asmenys L. S., A. L. atsiliepimu į skundą (t. II, b. l. 105-106) su pareiškėjos skundu sutiko ir prašė jį tenkinti. Paaiškino, kad tarp visų pretendentų, įskaitant ir J. R., buvo pasirašytas susitarimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo, todėl jie visada pareiškėją laikė pretendente į nuosavybės teisių atkūrimą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ,,Teismų praktikos administracinėse bylose dėl nuosavybės teisių atkūrimo apibendrinime ir teisės taikymo rekomendacijose“, aprobuotose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų 2005 m. lapkričio 24 d. pasitarime, nurodyta, kad asmenys, kurie pretendento prašyme dėl nuosavybės teisių atkūrimo nurodyti kaip pretendentui žinomi piliečiai, turėję teisę į turto sugrąžinimą, ir kurie savo valią dėl nuosavybės teisių jiems atkūrimo išreiškė kitais būdais, pripažįstami pretendentais į nuosavybės teisių atkūrimą.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. gegužės 27 d. sprendimu (t. II, b. l. 177-184) nutarė panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos direktoriaus 2011 m. vasario 8 d. sprendimą Nr. 1T-(7.5)-13 ,,Dėl Z. R. skundo išnagrinėjimo”.
Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad pilietis iki 2003 m. balandžio 1 d. gali pareikšti arba pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, jeigu nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Prašymus dėl priimtų sprendimų pakeitimo ar panaikinimo piliečiai turi pateikti iki 2003 m. balandžio 1 d. Jeigu pilietis iki 2003 m. balandžio 1 d. nepareiškia valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, atkūrimo būdą parenka šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytos institucijos. Teismas pabrėžė, jog šiuo atveju remtis Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalimi nėra jokio teisinio pagrindo, kadangi pareiškėjos 2003 m. balandžio 7 d. atsisakymas nuo nuosavybės teisių nėra pareikšta arba pakeista valia dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą. Pažymėjo, jog Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 3 dalis nustatė, kad šio straipsnio 1 dalyje nurodyti piliečiai teisę atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą iki 2001 m. gruodžio 31 d. gali perleisti notariškai patvirtinta sutartimi savo vaikams (įvaikiams), tėvams (įtėviams), sutuoktiniui bei vaikaičiams ir kitiems asmenims, jeigu šie yra Lietuvos Respublikos piliečiai. J. R. teisių į atkuriamą išlikusį nekilnojamąjį turtą perleidimo 2000 m. liepos 21 d. sutartimi Nr. P1-11411 perleido savo sutuoktiniui M. R. teisę į išlikusio nekilnojamojo turto nuosavybės teisių atkūrimą į K. R. nuosavybės teisėmis valdytą 5,7870 ha ploto žemės sklypą, esantį Vilniaus apskr., Vilniaus m., (duomenys neskelbtini) k., o 2003 m. vasario 6 d. notariškai patvirtintu susitarimu ši sutartis buvo anuliuota. Nors Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 3 dalis yra inkorporuota į įstatymą, kuris yra skirtas sureguliuoti inter alia viešojo administravimo teisinius santykius nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo srityje, ji savo esme priskirtina civilinių teisinių santykių reguliavimo sričiai, todėl, analizuojant nuosavybės teisių į atkuriamą išlikusį nekilnojamąjį turtą perleidimo sutarties sudarymo teisines pasekmes, dera remtis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) nuostatomis. CK 1.97 straipsnio 1 dalis numato, kad civilinių teisių objektai inter alia yra turtinės teisės, o pagal CK 1.112 straipsnio 2 dalį turtinės teisės gali būti perduodamos ir paveldimos, pagal CK 4.37 straipsnio 2 dalį savininkas turi teisę perduoti kitam asmeniui visą nuosavybės teisės objektą ar jo dalis, ar tik konkrečias šio straipsnio 1 dalyje nurodytas teises. J. R. notarine nuosavybės teisių į atkuriamą išlikusį nekilnojamąjį turtą perleidimo 2000 m. liepos 21 d. sutartimi Nr. P1-11411 perleido savo vyrui M. R. teisę į išlikusio nekilnojamojo turto nuosavybės teisių atkūrimą į K. R. nuosavybės teisėmis valdytą 5,7870 ha ploto žemės sklypą, esantį Vilniaus apskr., Vilniaus m., (duomenys neskelbtini) k., todėl laikytina, jog teisė atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą buvo perleista įstatymo numatyta forma bei terminu ir įstatymo leistam asmeniui.
Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog J. R. ir M. R. 2003 m. vasario 6 d. pasirašė notarinį susitarimą dėl 2000 m. liepos 21 d. nuosavybės teisių į atkuriamą išlikusį nekilnojamąjį turtą perleidimo sutarties nutraukimo, kuriame numatyta, kad nuo šio susitarimo pasirašymo momento laikoma, jog teisė į išlikusį nekilnojamąjį turtą, kuri buvo perleista minėta sutartimi, priklauso J. R.. CK 6.125 straipsnio 1 dalis numato, jog prievolė gali visiškai ar iš dalies baigtis jos šalių susitarimu. Pagal CK 6.199 straipsnį neapibrėžtam terminui sudarytą sutartį bet kuri šalis gali nutraukti apie tai per protingą terminą iš anksto įspėjusi kitą šalį, jeigu įstatymai ar sutartis nenumato ko kita. Atkūrimo įstatyme nesant aptariamą teisinį santykį kitaip reglamentuojančių teisės normų, laikytina, kad 2000 m. liepos 21 d. nuosavybės teisių į atkuriamą išlikusį nekilnojamąjį turtą perleidimo sutartis sutarties šalių abipusiu notariniu susitarimu nutraukta pagal įstatymų reikalavimus. Nutraukus sutartį, sutarties šalys grįžo į ikisutartines pozicijas, nes nei dėl pareiškėjos 1991 metų, nei dėl kitų pretendentų prašymų sprendimai atkurti nuosavybės teises nebuvo priimti. Teismas pažymėjo, jog J. R. 2003 m. balandžio 7 d. rašytinis, notaro patvirtintas atsisakymas nuo nuosavybės teisių į buvusio savininko K. R. turtą atkūrimo yra laikytinas vienašaliu sandoriu. Pareiškėja 2008 m. sausio 17 d. pasirašiusi notarinį pareiškimą, kad atsisako 2003 m. balandžio 7 d. sutikimo, kuriuo ji atsisakė nuosavybės teisės į žemės sklypą 1,9290 ha ploto, esantį (duomenys neskelbtini) k., Vilniaus r., atkuriamą po jos tėvo K. R. mirties, vėl susikūrė sau subjektinę teisę atkurti nuosavybės teises į K. R. nekilnojamąjį turtą, kurią ji realizavo 1991 metais pagal Atkūrimo įstatymą padavusi atitinkamą prašymą. Teismas pažymėjo, jog šie sandoriai trečiųjų asmenų teisių nepažeidžia, nes 2008 metais nei vienam iš pretendentų nuosavybės teisės nebuvo atkurtos. Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog pareiškėja yra įstatymo nustatytu terminu padavusi prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo ir ji atsisakymą nuo savo subjektinės teisės anuliavo iki priimant sprendimus atkurti nuosavybės teises, todėl skundžiamas Sprendimas yra neteisėtas.
III.
Tretieji suinteresuoti asmenys Z. R., S. B., G. S. apeliaciniu skundu (t. II, b. l. 188-190) prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos J. R. skundą atmesti, priteisti iš pareiškėjos bylinėjimosi išlaidas. Apeliaciniame skunde nurodoma, jog teismas neatskleidė bylos esmės, netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, netinkamai aiškino nuosavybės teisių atkūrimo procesą reglamentuojančias teisės normas. Pažymėjo, jog teismas nepagrįstai J. R. 2003 m. balandžio 7 d. sutikimo, kuriuo ji atsisakė savo teisės reikalauti nuosavybės teisių atkūrimo į savo tėvo K. R. žemę, nevertino kaip valios išraiškos dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Asmuo, pretenduojantis atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko žemę, įstatymo nustatytais terminais ir tvarka turėjo pateikti tokį prašymą. Šis prašymas yra asmens laisvos valios išraiška ir tik toks asmuo, kuris savo valią išreiškė laiku, gali tikėtis nuosavybės teisių atkūrimo. Prašymą pateikęs asmuo taip pat yra laisvas savo prašymo atsisakyti, t. y. nuspręsti nepretenduoti į nuosavybės teisių atkūrimą. Tokiam atsisakymui įstatymas terminų nenustato, todėl darytina išvada, kad atsisakymas galimas iki sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo atitinkamam subjektui priėmimo. J. R. jau po 2001 m. gruodžio 31 d. atsisakė teisių į K. R. žemę, t. y. pakeitė savo valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo, todėl ji negali būti laikoma pretendente į K. R. turėtą nekilnojamąjį turtą.
Pažymi, jog pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas, kad J. R. 2003 m. balandžio 7 d. sutikimas nėra valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo pakeitimas ar pareiškimas, nepateikė jokio šio sutikimo teisinio įvertinimo. Bylą nagrinėjęs teismas neatliko visapusiškos 2003 m. balandžio 7 d. sutikimo analizės, nepateikė jo teisinės kvalifikacijos Atkūrimo įstatymo kontekste. Pabrėžia, jog 2003 m. balandžio 25 d. sprendimu Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėja buvo faktiškai įvaikinta M. R. ir jo žmonos A. R., t. y. kad M. R. buvo jos įtėvis. Įvaikinimu panaikinamos tėvų ir vaikų bei jų giminaičių pagal kilmę tarpusavio asmeninės ir turtinės teisės bei pareigos ir sukuriamos įtėviams bei jų giminaičiams ir įvaikiams bei jų palikuonims tarpusavio asmeninės turtinės teisės bei pareigos kaip giminaičiams pagal kilmę. Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2003 m. balandžio 25 d. sprendimu nustačius, kad J. R. buvo įvaikinta M. R., jos ir jos biologinio tėvo K. R. asmeninės ir turtinės teisės bei pareigos baigėsi ir tokios teisės ir pareigos buvo sukurtos tarp pareiškėjos ir jos įtėvio M. R.. Nuo Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos visos asmeninės ir turtinės teisės tarp pareiškėjos ir K. R. pasibaigė ir nuo to momento pareiškėja nepatenka nei į vieną Atkūrimo įstatymo 2 straipsnyje išvardintų asmenų kategorijų. Vilniaus apygardos administracinis teismas šio esminio bylos aspekto visiškai neanalizavo, netyrė ir nevertino. Iš teismo sprendimo neaišku, kada, kokiomis aplinkybėmis J. R. pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į žemę, t. y. nuo kada ji laikoma pretendente. Pabrėžia, jog teismas apgynė teisėmis piktnaudžiaujančio, nesąžiningo asmens teises. J. R. ankstesniuose procesiniuose dokumentuose teigė, jog ji pretenduoja tik į savo įtėvio M. R. žemę, o į K. R. žemę ji nepretenduoja. J. R. valia procesiniuose dokumentuose buvo išreikšta aiškiai ir nedviprasmiškai. Teismas, konstatuodamas, jog J. R. yra pretendentė į K. R. žemę, tuo pačiu suformavo taisyklę, kad tas pats asmuo vienu metu gali pretenduoti į dviejų tėvų (biologinio ir įtėvio) žemę. Tokia teismo formuojama praktika yra ydinga. Tretieji suinteresuoti asmenys nurodo, jog teismas pažeidė pretendentų teisėtus lūkesčius, kad asmuo, atsisakęs giminystės ryšių su savo tikruoju tėvu K. R., į jo turėtą turtą nepretenduos. 2003 m. balandžio 7 d. J. R. pareiškimas yra sukėlęs teisines pasekmes – Tarnybos pareigą atkurti nuosavybės teises tik tiems asmenims, kurie įstatymo nustatytais terminais ir tvarka yra pateikę atitinkamą prašymą. Faktinės aplinkybės patvirtina, jog pareiškėja nelaikytina asmeniu, iki 2001 m. gruodžio 31 d. pateikusiu prašymą atkurti nuosavybės teises į K. R. turėtą nekilnojamąjį turtą.
Atsiliepimas
Pareiškėja J. R. atsiliepimu į apeliacinį skundą (t. III, b. l. 1-5) prašo trečiųjų suinteresuotų asmenų apeliacinį skundą atmesti, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodoma, jog teismo sprendimas atitinka įstatymo jam keliamus reikalavimus, yra išsamus, argumentuotas bei pagrįstas. Byla išnagrinėta nepažeidžiant nei materialinių, nei procesinių teisės normų. Pažymi, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pabrėžęs, kad teismas turėtų vertinti piliečio prašymą kaip tinkamą valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo išreiškimą turinio ir formos aspektu, jeigu iš prašymo turinio aišku, kad pilietis tuo prašymu išreiškė valią atkurti nuosavybės teises į konkrečiam asmeniui nuosavybės teise priklausiusį ir konkrečiais rūšiniais požymiais apibrėžtą nekilnojamąjį turtą net ir tokiais atvejais, kai prašymas dėl nuosavybės teisių atkūrimo neatitinka įstatyme ir poįstatyminiuose teisės aktuose nustatytų prašymo formos ir turinio reikalavimų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A7-70/2003). Iš byloje esančių dokumentų matyti, kad prašymas buvo paduotas ir savo valios į nuosavybės teisių atkūrimą pareiškėja nebuvo atsisakiusi. Nurodo, jog 1993 m. kovo 25 d. tarp pretendentų į nuosavybės atkūrimą buvo pasirašytas susitarimas dėl nuosavybės atkūrimo, kuris nėra nuginčytas. Kadangi pareiškėjai ir kitiems pretendentams buvo pasiūlyta susitarti, kokiomis dalimis ir į kieno iš savininkų nuosavybės dalį pretenduos, niekas iš pretendentų neprieštaravo, jog pareiškėja teiktų prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į įtėvio turėtą žemės dalį. Tačiau kadangi įvaikinimas nebuvo tinkamai įformintas, pareiškėja turėjo kreiptis į teismą ir prašyti nustatyti atitinkamą juridinę reikšmę turintį faktą. Pažymi, jog Z. R. ir prokuratūros bendromis pastangomis iš pareiškėjos buvo atimta teisė pretenduoti į M. R. turto dalį ir tretieji suinteresuoti asmenys vienašališkais savo veiksmais pakeitė sudarytus susitarimus.
Šalies argumentai
Pareiškėja nurodo, kad ji, būdama sąžininga dar iki teismas priėmė 2003 m. balandžio 25 d. sprendimą ir nustatė įvaikinimo faktą, Vilniaus m. 16-ajame notarų biure 2003 m. balandžio 7 d. surašė sutikimą atsisakyti nuosavybės teisių atkūrimo į pareiškėjos biologiniam tėvui priklausiusią ir pareiškėjai galinčią tekti žemės sklypo dalį. Kitų pretendentų prašymu ir vykdant susitarimus, 2003 m. kovo 31 d. pareiškėja pasirašė pasižadėjimą apie tai, kad atsiims prašymą dėl nuosavybės atkūrimo į tėvo žemę, kai bus nustatytas juridinis įvaikinimo faktas. Kadangi pareiškėjos atžvilgiu buvo pasielgta nesąžiningai, 2008 m. sausio 17 d. ji pareiškimu atšaukė savo 2003 m. balandžio 7 d. atsisakymą dėl jai priklausančios dalies atkuriant nuosavybės teises į tėvo turėtą žemę. Mano, kad jokių teisės normų taip pasielgdama nepažeidė, tokiam veiksmui atlikti įstatyme apribojimų nėra nustatyta. Nuosavybės teisių atkūrimo procesui ir pretendentų teisėms bei pareigoms šis atšaukimas jokių pasekmių neturėjo ir negalėjo turėti, nes nebuvo priimti sprendimai dėl nuosavybės teisių atkūrimo. 2008 m. sausio 17 d. pareiškimas nėra pareiškėjos valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo išraiška, nes būdą, kuriuo pageidauja atkurti nuosavybės teises, ji buvo nurodžiusi dar 1991 m. spalio 10 d. ir jo nepakeitė. Nurodo, jog trečiųjų suinteresuotų asmenų minimas lūkestis nėra ir nebuvo nei teisėtas, nei pagrįstas ir todėl negali būti saugomas bei ginamas labiau nei pareiškėjos teisės. Pareiškėja nurodo, jog jai nuosavybės teise priklauso statiniai, esantys pageidaujamoje atkurti žemės dalyje.
Atsiliepimas
Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepimu į apeliacinį skundą (t. III, b. l. 6-9) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą atmesti. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodoma, jog nuosavybės teisių atkūrimą į žemę reglamentuojantys teisės aktai nenumato, kad asmuo, išreiškęs valią nepretenduoti į buvusio savininko žemės grąžinimą, po Atkūrimo įstatymo nustatytų terminų vėl galėtų būti laikomas tinkamu pretendentu, jei jis tokią valią išreiškia. Laikytina, kad nuosavybės teisių atkūrimo santykiai pareiškėjos J. R. atžvilgiu pasibaigė. Mano, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai J. R. 2003 m. balandžio 7 d. sutikimo, kuriuo ji atsisakė savo teisės reikalauti nuosavybės teisių atkūrimo į K. R. žemę, nevertino kaip valios išraiškos dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Tarnyba nurodo, jog Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad, jeigu kiti turto savininko vaikai (įvaikiai), jų sutuoktiniai ir vaikai (įvaikiai) yra taip pat mirę arba šio įstatymo nustatytais terminais nepateikia prašymo atkurti nuosavybės teises, šio straipsnio 1 dalies 4 punkte nurodytų piliečių prašymu gali būti atkuriamos nuosavybės teisės į visą savininko išlikusį nekilnojamąjį turtą. Žemės plotą, į kurį atkuriamos nuosavybės teisės į buvusio savininko K. R. turėtą žemę, sąlyginai galima suskirstyti į tris dalis: savininko vaikui A. G. (mirusi) tenkanti dalis, savininko vaikui J. R. tenkanti dalis ir savininko vaikui V. R. (miręs) tenkanti dalis. Todėl J. R. 2003 metais atsisakius atkurti nuosavybės teises, kitiems buvusio savininko vaikams tenkančios žemės dalys, į kurį atkuriamos nuosavybės teises, padidėjo. Ir atvirkščiai, J. R. 2008 metais pareiškus, kad ji atsisako nuo 2003 metų sutikimo, kitiems buvusio savininko vaikams tenkančios žemės dalys sumažėjo. Toks nenuoseklus, prieštaringas J. R. elgesys sudarė prielaidas pažeisti kitų pretendentų teisėtus lūkesčius, kadangi pastarieji nebuvo ir nėra tikri dėl jiems tenkančių žemės dalių, į kurias jiems atkuriamos nuosavybės teisės. Be to, J. R. nenuspėjami veiksmai nuosavybės teisių atkūrimą į žemę vykdančioms institucijoms – Vilniaus apskrities viršininkui (iki 2010 m. liepos 1 d.) ir Tarnybai (nuo 2010 m. liepos 1 d.) – sukėlė teisinį neapibrėžtumą atkuriant nuosavybės teises į K. R. turėtą žemę. Nurodo, jog Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2000 m. sausio 11 d. nutartyje yra suformuluota taisyklė, kad, jei asmuo paveldėjo žemę ar mišką faktinio įvaikinimo nustatymo atveju (iki 2003 m. sausio 1 d. galiojusio CPK 272 str. 11 p.), jis negali pretenduoti paveldėti tikrųjų tėvų žemės ar miško (civilinė byla Nr. 3K-7-783/2000). Vilniaus miesto 2 apylinkės teismui 2003 m. balandžio 25 d. sprendimu nustačius, kad J. R. buvo įvaikinta M. R., ji negalėjo pretenduoti atkurti nuosavybės teises tuo pačiu metu tiek į savo biologinio tėvo K. R., tiek į įtėvio M. R. turėtą žemę, todėl 2003 m. balandžio 7 d. sutikimu J. R. aiškiai išreiškė valią nepretenduoti atkurti nuosavybės teises į savo biologinio tėvo turėtą žemę.
Tretieji suinteresuoti asmenys L. S., A. L. atsiliepimu į apeliacinį skundą (t. III, b. l. 10-11) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. gegužės 27 d. sprendimą palikti nepakeistą, o Z. R., S. B., G. S. apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodoma, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus bei aiškino nuosavybės teisių atkūrimo procesą reglamentuojančias teisės normas. Pareiškėjos J. R. 2003 m. balandžio 7 d. notarine tvarka patvirtintas sutikimas buvo tinkamai įvertintas ir pagristai konstatuota, jog J. R. 2003 m. balandžio 7 d. notaro patvirtintas sutikimas nelaikytinas jos valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo pakeitimu. Faktas, jog pareiškėja yra pretendentė į nuosavybės teisių atkūrimą, tretiesiems suinteresuotiems asmenims yra žinomas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo Teismų praktikos administracinėse bylose dėl nuosavybės teisių atkūrimo apibendrinime ir teisės taikymo rekomendacijose, aprobuotose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų 2005 m. lapkričio 24 d. pasitarimu, yra nurodyta, kad asmenys, kurie pretendento prašyme dėl nuosavybės teisių atkūrimo nurodyti kaip pretendentui žinomi piliečiai, turėję teisę į turto sugrąžinimą, ir kurie savo valią dėl nuosavybės teisių jiems atkūrimo nuosavybės teisių atkūrimą vykdančioms institucijoms išreiškė kitais būdais, pripažįstami pretendentais į nuosavybės teisių atkūrimą.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Nacionalinės žemės tarnybos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius atsiliepime į apeliacinį skundą (t. II, b. l. 12-13) nurodo, jog Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2010 m. birželio 29 d. įsakymu Nr. 3D-601 „Dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos struktūros patvirtinimo” yra patvirtinta Tarnybos struktūra. Tarnyba – valstybės institucija, turinti 48 teritorinius padalinius – teritorinius žemėtvarkos skyrius, kurie neturi savarankiško subjektiškumo. Teritorinių žemėtvarkos skyrių darbuotojai atstovauja Tarnybai teismuose, todėl prašo Tarnybos atsiliepimą į apeliacinį skundą laikyti Tarnybos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus atsiliepimu.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Byloje ginčas kyla dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos direktoriaus 2011 m. vasario 8 d. sprendimo Nr. 1T-(7.5)-13 ,,Dėl Z. R. skundo išnagrinėjimo” teisėtumo ir pagrįstumo. Teisėjų kolegija nurodo, jog ginčijamame akte pažymima, kad pareiškėja 2000 m. liepos 21 d. perleidimo sutartimi teisę į nuosavybės teisių atkūrimą perleido iki 2001 m. gruodžio 31 d. ir, nutraukusi šią perleidimo sutartį po 2001 m. gruodžio 31 d., ji negali būti laikoma pretendente į K. R. turėtos žemės grąžinimą, remiamasi Lietuvos Respublikos atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalimi ir pabrėžiama, jog pareiškėja 2003 m. balandžio 7 d. rašytiniu sutikimu atsisakė nuosavybės teisių į buvusio savininko K. R. turėtas žemes ir jos atžvilgiu nuosavybės teisių atkūrimo santykiai yra pasibaigę.
Pirmosios instancijos teismas su tokiomis atsakovo išvadomis nesutiko ir nurodė, kad skundžiamas sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas. Apeliaciniu skundu tretieji suinteresuoti asmenys Z. R., S. B., G. S. nesutinka su teismo sprendimu ir pabrėžia, kad pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės, netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, netinkamai aiškino ir taikė nuosavybės teisių atkūrimo procesą reglamentuojančių teisės aktų nuostatas.
Pabrėžtina, jog Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 136 straipsnyje nustatyta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Teismo sprendimas laikytinas pagrįstu, jeigu išsiaiškintos ir nustatytos visos nagrinėjamai bylai reikšmingos aplinkybės, o pateikta teismo išvada atitinka įstatymo nustatyta tvarka ir įrodinėjimo priemonėmis konstatuotas bylai svarbias aplinkybes. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas neištyrė ir neįvertino visų bylos aplinkybių.
Teisėjų kolegija pažymi, jog remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėja Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto Žemėtvarkos skyriaus 2011 m. kovo 4 d. raštu Nr. 49SF-89 buvo informuota, kad, vykdant Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos direktoriaus Spendimą, Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto Žemėtvarkos skyriaus vedėjo 2011 m. kovo 2 d. įsakymu „Dėl Vilniaus apskrities viršininko administracijos žemės tvarkymo departamento Vilniaus žemėtvarkos skyriaus 2010 m. balandžio 1 d. pažymos Nr. 51 p „Dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų“, parengtos J. R. vardu, pripažinimo negaliojančia“ Nr. 49VĮ-(14.49.2.)-718 (toliau – ir Įsakymas) Vilniaus apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2010 m. balandžio 1 d. pažyma Nr. 51 p. „Dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų“, parengta J. R. vardu, pripažinta negaliojančia (t. I, b. l. 32, 52). Kartu su Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2011 m. kovo 16 d. raštu Nr. 1SS-(7.5)-592 pateiktas pareiškėjai ir byloje skundžiamas Sprendimas. Pabrėžtina, jog būtent Sprendime buvo nurodyta, kad jis gali būti skundžiamas per 20 dienų nuo jo gavimo dienos. Teisėjų kolegijos kolegija nurodo, jog, remiantis tuo, kad skundžiame Sprendime yra numatytas įpareigojimas panaikinti 2010 m. balandžio 1 d. pažymą Nr. 51 p dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų, apie tai informuoti pareiškėją. (t. I, b. l. 35-37), o Įsakymu yra pripažįstama negaliojančia Vilniaus apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2010 m. balandžio 1 d. pažyma Nr. 51 p. „Dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų“, parengta J. R. vardu (t. I, b. l. 52), darytina išvada, kad skundžiamas Sprendimas yra tik tarpinis dokumentas ir aktas, kuris pareiškėjai sukelia teisines pasekmes, yra Įsakymas. Teisėjų kolegijos vertinimu, nors pirmosios instancijos teismas panaikino pareiškėjos skundžiamą Sprendimą, tačiau yra manytina, jog vien tik jo panaikinimas pareiškėjai teisinių pasekmių nesukels, kadangi būtent Įsakymu buvo pripažinta negaliojančia Vilniaus apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2010 m. balandžio 1 d. pažyma Nr. 51 p. „Dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų“, parengta J. R. vardu.
Pabrėžtina, jog Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 1 straipsnyje nustatyta, kad šis įstatymas sudaro prielaidas įgyvendinti Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) nuostatą, kad visos valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, garantuoja asmenų teisę apskųsti viešojo administravimo subjektų veiksmus, neveikimą ar administracinius sprendimus, taip pat teisę į įstatymais pagrįstą ir objektyvų asmenų prašymų, skundų ir pranešimų nagrinėjimą. Pažymėtina, jog atsakovas yra viešojo administravimo subjektas ir privalo laikytis VAĮ nuostatų, gero administravimo principo, kuris inter alia apima teisėtumo, objektyvumo, nepiktnaudžiavimo valdžia, asmens dalyvavimo priimant atitinkamus sprendimus, skaidrumo ir kitus reikalavimus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. balandžio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A146-71/2011). Įstatymo viršenybės (teisėtumo) principas reikalauja, kad viešojo administravimo subjekto veikla remtųsi įstatymu ir atitiktų jo reikalavimus (VAĮ 3 str. 1 d.). Taigi viešojoje teisėje veikiantys įstatymo viršenybės ir teisinio apibrėžtumo principai lemia, jog viešojo administravimo subjektų priimami teisės aktai turi atitikti įstatymų reikalavimus. VAĮ 8 straipsnio 1 dalis numato, jog individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis (VAĮ 8 str. 1 d.). VAĮ 8 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, jog individualiame administraciniame akte turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos ir nurodyta akto apskundimo tvarka. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, jog reikalavimas sprendime nurodyti jo apskundimo tvarką skirtas tam, kad asmenys, kurių teises galimai pažeidžia administracinis sprendimas, galėtų realizuoti savo teisę šį sprendimą apskųsti. Nesant nurodytos apskundimo tvarkos, asmens teisė apskųsti administracinį aktą yra apsunkinama (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. kovo 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-67/2009).
Remiantis bylos medžiaga darytina išvada, kad Įsakyme, gautame pareiškėjos 2011 m. balandžio 7 d., nebuvo numatyta jo apskundimo tvarka (b. l. 38, 52) ir tiksli apskundimo tvarka buvo nurodyta tik priimtame tarpiniame administraciniame akte – Sprendime (b. l. 53-54), todėl darytina išvada, jog Įsakymas neatitiko VAĮ 8 straipsnio 2 dalyje numatyto reikalavimo. Tai, kad skundžiame Sprendime, kuris buvo atsiųstas pareiškėjai, buvo nurodyta jo apskundimo tvarka, galėjo suklaidinti pareiškėją dėl to, kurį aktą jai skųsti siekiant savo teisių gynimo.
Teisėjų kolegija pabrėžia, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra ne kartą pažymėta, kad, siekiant realiai apginti galimai pažeistas besikreipusio asmens teises, administracinis teismas turi būti pakankamai aktyvus ir veikti taip, kaip numatyta ABTĮ – išaiškinti proceso dalyviams jų procesines teises ir pareigas, įspėti dėl procesinių veiksmų atlikimo arba neatlikimo pasekmių ir padėti šiems asmenims įgyvendinti jų procesines teises ir pareigas (ABTĮ 10 str.) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. spalio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1238/2009). Nors dispozityvumo principas reiškia, kad bylos nagrinėjimo dalyką, t. y. savo pažeistos teisės ar įstatymo saugomo intereso gynybos būdą bei apimtį, nustato pareiškėjas, skunde (prašyme) suformuluodamas savo materialinį teisinį reikalavimą (skundo (prašymo) dalyką) bei nurodydamas aplinkybes, kurioms grindžia savo reikalavimą (skundo (prašymo) pagrindą) (ABTĮ 23 str. 1 d. 6 ir 7 p.), tačiau teismas nagrinėdamas bylą turėjo įvertinti, ar pareiškėjos skundžiamo akto panaikinimas sukels jai teisines pasekmes, atsižvelgęs į tai, kad Įsakyme nėra nurodyta jo apskundimo tvarka ir ji yra išaiškinta tik priimtame tarpiniame akte – Sprendime, turėjo būti aktyvus ir paaiškinti pareiškėjai jos teisę patikslinti skundo dalyką.
Teisėjų kolegija, konstatuodama, kad pirmosios instancijos teismas neištyrė visų bylos aplinkybių, nevertina kitų apeliacinio skundo argumentų.
Kadangi pirmosios instancijos teismas vertinimo, ar skundžiamas aktas sukelia pareiškėjai teisines pasekmes neatliko, neįvertino Įsakymo atitikties VAĮ požiūriu, visos byloje esančios medžiagos ir nepasiūlė pareiškėjai patikslinti skundo dalyko, teisėjų kolegija pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikina ir perduoda bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
trečiųjų suinteresuotų asmenų Z. R. (Z. R.), S. B., G. S. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. gegužės 27 d. sprendimą panaikinti ir bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Nutartis neskundžiama.