Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Lino Žukausko (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Albino Bielskio ir Violetos Ražinskaitės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros prokurorės ir nuteistojo I. V. (I. V.) apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2015 m. balandžio 30 d. nuosprendžio, kuriuo I. V. pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 24 straipsnio 6 dalyje, 99 straipsnyje, ir pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, nubaustas laisvės apribojimu 2 (dvejiems) metams, uždraudžiant be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos ir įpareigojant būti namuose nuo 22 val. iki 6 val.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. V. nuteistas už tai, kad padėjo vykdyti genocidą, būtent: jis, sovietinės okupacijos Lietuvoje metu, būdamas Lietuvos Respubliką okupavusios SSRS represinės struktūros – Lietuvos SSR Valstybės saugumo komiteto (KGB) – Lietuvos SSR VSK (KGB) (duomenys neskelbtini) poskyrio pareigūnu – leitenantu, operatyvinių pavedimų darbuotoju, žinodamas ir suvokdamas šios represinės struktūros vieną iš esminių tikslų – fiziškai sunaikinti organizuoto ginkluoto lietuvių nacionalinio pasipriešinimo okupaciniam sovietų režimui judėjimo narius – Lietuvos partizanus, jų ryšininkus ir rėmėjus, padėjo minėtos sovietų represinės struktūros padaliniui – Lietuvos SSR VSK (KGB) 4-ajai valdybai, vadovaujamai Lietuvos SSR VSK (KGB) viršininko J. O., vykdydamas Lietuvos SSR VSK (KGB) vadovybės užduotį dalyvauti teisėtai veikusio organizuoto Lietuvos karinio pasipriešinimo sovietų okupacinei valdžiai partizaninio judėjimo struktūros – Lietuvos Laisvės Kovos Sąjungos pirmininko ir vyriausiojo pasipriešinimo ginkluotųjų pajėgų vado pulkininko A. R., partizaniniu slapyvardžiu „V“ ir jo žmonos B. M. suėmimo operacijoje, pagal 1956 m. spalio 11 d. šios užduoties parengimo planą, parengtą Lietuvos SSR VSK (KGB) 4-osios valdybos 2 skyriaus viršininko pavaduotojo N. D., patvirtintą Lietuvos SSR VSK (KGB) pirmininko pavaduotojo L. M. ir Lietuvos SSR VSK (KGB) 4-osios valdybos viršininko J. O., kartu su Lietuvos SSR VSK (KGB) (duomenys neskelbtini) poskyrio, vadovaujamo viršininko N. P., darbuotoju, tai yra su asmeniu, kurio atžvilgiu baudžiamoji byla yra išskirta, nuo 1956 m. spalio 11 d. vakaro, tikslesnis laikas nenustatytas, iki 1956 m. spalio 12 d. 8.35 val. pagal minėtos operacijos planą, būdamas poste Nr. 1, buvusiame (duomenys neskelbtini), Kaune, apie 100 metrų atstumu nuo namo, buvusio (duomenys neskelbtini) (šiuo metu adresas – (duomenys neskelbtini)), kuriame tuo metu slėpėsi A. R., partizaniniu slapyvardžiu „V“, ir jo žmona B. M., stebėdamas šį namą ir turimu siuntimo davikliu (racija) „Kazbek BK“ bei šviesos signalais perduodamas informaciją apie minėtu laiku nakties metu minėtame name esančią situaciją arba iš jo išeinančius A. R. ir B. M., nurodydami jų judėjimo kryptį Lietuvos SSR VSK (KGB) surengtos operacijos baziniam postui, ir, būdamas pasirengęs nepertraukiamai juos sekti, dalyvavo Lietuvos SSR VSK (KGB) operacijoje sulaikant A. R., partizaniniu slapyvardžiu „V“, ir jo žmoną B. M., po ko A. R. 1956 m. spalio 12 d. buvo įkalintas KGB kalėjime Vilniuje, ten pat tą pačią dieną ikiteisminio tyrimo nenustatytų asmenų žiauriai kankinamas ir sunkiai sužalotas, vėliau tardomas ir neteisėtos sovietų okupacinės valdžios teismo – Lietuvos SSR Aukščiausiojo Teismo 1957 m. rugsėjo 24-25 d. nuosprendžiu nuteistas mirties bausme, o 1957 m. lapkričio 29 d. nužudytas, t.y. fiziškai sunaikintas kaip atskiros nacionalinės – etninės – politinės grupės – lietuvių ginkluoto pasipriešinimo sovietų okupacijai narys, šią bausmę įvykdžius ikiteisminio tyrimo nenustatytiems asmenims, o B. M., remiantis neteisėtos sovietų okupacinės valdžios teismo – Lietuvos SSR Aukščiausiojo Teismo 1957 m. gegužės 8 d. nuosprendžiu nuteista kriminaline 8 metų laisvės atėmimo bausme bei įkalinta SSRS teritorijos gilumoje buvusiuose lageriuose kaip atskiros nacionalinės – etninės – politinės grupės – lietuvių ginkluoto pasipriešinimo sovietų okupacijai narė.

Motyvuojamoji dalis

Kauno apygardos prokuratūros prokurorės ir nuteistojo I. V. apeliaciniai skundai atmetami.

Įvertinusi byloje surinktus ir pirmosios instancijos teismo posėdyje ištirtus įrodymus teisėjų kolegija konstatuoja, kad Kauno apygardos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio reikalavimų įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai I. V. pripažino kaltu dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, kuri teisingai kvalifikuota pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 99 straipsnį. Skundžiamas nuosprendis savo forma bei turiniu iš esmės atitinka BPK jam keliamus reikalavimus, pirmosios instancijos teismo išvados yra motyvuotos, pagrįstos išsamiu ir nešališku įrodymų įvertinimu, su kuriuo teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti, taip pat nagrinėjamoje byloje nenustatyta esminių BPK pažeidimų.

Teisėjų kolegija nenustatė teismo šališkumo priimant skundžiamą apkaltinamąjį nuosprendį. Iš bylos medžiagos matyti, kad 2015 m. kovo 19 d. teisiamojo posėdžio metu kaltinamajam I. V. sakant paskutinį žodį, pastarasis pareiškė nušalinimą pirmosios instancijos teismo teisėjų kolegijos nariui teisėjui Algirdui Jaliniauskui, kadangi jis buvo Kauno apygardos teismo teisėjų kolegijos pirmininkas baudžiamojoje byloje, kurioje 2015 m. kovo 12 d. nuosprendžiu S. D. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 24 straipsnio 6 dalį, 99 straipsnyje, ir nuteistas laisvės atėmimo bausme penkeriems metams. Kaltinamasis nurodė, kad jis buvo apklaustas liudytoju toje byloje, o S. D. apklaustas liudytoju šioje byloje dėl tų pačių A. R. ir B. M. sulaikymo aplinkybių, jiems pareikšti kaltinimai dalyvavus sulaikant minėtus asmenis. Kaltinamasis pažymėjo, kad teisėjas Algirdas Jaliniauskas jau išsakė savo nuomonę, dėl to juo nebegalima pasitikėti (t. 16, b. l. 135). Teisėjų kolegijos vertinimu, nors teisėjo Algirdo Jaliniausko nušalinimo klausimas nebuvo tinkamai išspręstas vadovaujantis BPK 59 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostatomis priimant atskirą procesinį dokumentą, tačiau šiuo atveju nėra pagrindo spręsti, jog buvo padarytas esminis baudžiamojo proceso pažeidimas ir bylą išnagrinėjo šališkas teismas.

Be to, 2015 m. liepos 16 d. teisiamojo posėdžio metu nušalinimas tais pačiais pagrindais buvo pareikštas ir šią bylą apeliacine tvarka nagrinėjusios Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegijos pirmininkui, kadangi jis taip pat buvo pirmininkas apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos, kuri 2015 m. liepos 10 d. nutartimi atmetė nuteistojo S. D. gynėjo advokato Kęstučio Rakausko apeliacinį skundą dėl anksčiau minėto Kauno apygardos teismo 2015 m. kovo 12 d. nuosprendžio (t. 17, b. l. 36-40, 43-46). 2015 m. liepos 16 d. nutartimi nuteistojo I. V. pareikštas nušalinimas buvo atmestas (t. 17, b. l. 41-42). Taigi, nors teisėjo Algirdo Jaliniausko nušalinimo klausimas nebuvo tinkamai išspręstas vadovaujantis BPK 59 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostatomis priimant atskirą procesinį dokumentą, tačiau dėl analogiškų nuteistojo nurodytų nušalinimo pagrindų buvo pasisakyta Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. liepos 16 d. nutartyje ir jie pagrįstai atmesti.

Apeliantas skunde taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas nuosprendį, pažeidė BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimą, nes nuosprendyje neišdėstyta, ką teismas nustatė esant nusikalstama veika, kurią pripažino esant įrodyta, o tik pažodžiui perrašė kaltinamojo akto dalį. Be to, tiek kaltinamajame akte, tiek nuosprendyje nekonkrečiai, neaiškiai ir prieštaringai nurodytos I. V. veikos padarymo faktinės aplinkybės. Šie apeliacinio skundo argumentai atmetami kaip nepagrįsti. Teismo uždavinys yra teismo posėdyje ištirti, kiek bylos nagrinėjimas patvirtina tas aplinkybes, kurios nustatytos kaltinamajame akte. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, patikrino duomenis dėl apeliantui inkriminuotos nusikalstamos veikos požymių buvimo, apklausė liudytojus, ištyrė byloje esančius rašytinius duomenis ir motyvuotai jais grindė apkaltinamąjį nuosprendį. Aplinkybė, kad dėl I. V. padarytos veikos kaltinamojo akto ir nuosprendžio turinys tam tikrose vietose atitinka, nėra koks nors įstatymo pažeidimas, juo labiau, kad ir baudžiamojo proceso įstatymas tiek kaltinamojo akto, tiek nuosprendžio turiniui nustato labai panašius reikalavimus (BPK 219 straipsnis, BPK 305 straipsnis). Minėtas apeliacinio skundo teiginys tik patvirtina aplinkybę, kad ištyrus kaltinamajame akte nurodytus įrodymus pareikštas kaltinimas pasitvirtino, dėl ko I. V. pripažintas kaltu dėl jam inkriminuotos veikos padarymo. I. V. inkriminuojamos nusikalstamos veikos aprašymas atitinka BK 99 straipsnio dispoziciją, nes yra detaliai įvardyti konkretūs baudžiamojo įstatymo draudžiami nuteistojo veiksmai, veikos padarymo vieta, laikas, būdas, padariniai, t. y. jame išdėstytos visos faktinės nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės, svarbios teismui sprendžiant asmens baudžiamosios atsakomybės klausimą pagal BK 99 straipsnį.

Dėl bylos įrodymų vertinimo ir veikos kvalifikavimo pagal BK 99 straipsnį.

BK 99 straipsnyje yra numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas siekdamas fiziškai sunaikinti visus ar dalį žmonių, priklausančių bet kuriai nacionalinei, etninei, rasinei, religinei, socialinei ar politinei grupei, organizavo, vadovavo ar dalyvavo juos žudant, kankinant, žalojant, trikdant jų protinį vystymąsi, deportuojant, kitaip sudarant tokias gyvenimo sąlygas, kad jos lėmė visų jų ar dalies žūtį, ribojo toms grupėms priklausančių žmonių gimstamumą ar prievarta perdavė jų vaikus kitoms grupėms.

Byloje nustatyta, kad A. R., slapyvardžiu „V“, 1945 m. birželio 25 d. tapo ginkluoto pasipriešinimo sovietinei okupacijai dalyviu – Lietuvos partizanu, vadovavo Nemunaičio apylinkės partizanų būriui ir kuopai, vėliau tapo Merkinės bataliono vadu, Merkio rinktinės vadu, nuo 1947 m. rugsėjo 25 d. vadovavo Dainavos apygardai, o nuo 1948 m. spalio 20 d. vykdė Pietų Lietuvos srities vado pareigas, 1949 m. vasario mėnesį visos Lietuvos partizanų vadų suvažiavime buvo paskirtas Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio (LLKS) Tarybos Prezidiumo pirmininko J. Ž., slapyvardžiu „V“, pavaduotoju, 1949 m. rugsėjo 18 d. išrinktas LLKS Gynybos pajėgų vadu, 1949 m. lapkričio 3 d. paskirtas LLKS Tarybos Prezidiumo pirmuoju pavaduotoju, 1951 m. iš Lietuvos vyriausiojo partizanų vado J. Ž., slapyvardžiu „V“, perėmė LLKS Tarybos Prezidiumo pirmininko ir Gynybos pajėgų vado pareigas. B. M., slapyvardžiu „V“, nuo 1945 m. buvo Dainavos apygardos partizanų ryšininkė, Dainavos apygardos partizanė. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro direktoriaus 1997 m. gruodžio 22 d. ir 1998 m. gruodžio 22 d. įsakymais A. R. ir B. M. suteiktas kario savanorio teisinis statusas. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad A. R. ir B. M. buvo aktyvūs ginkluoto pasipriešinimo sovietinei okupacijai (rezistencijos) dalyviai, o A. R. dar buvo ir vienas iš šio pasipriešinimo vadovų. Lietuvos partizanai – atskira politinė grupė – buvo reikšminga visos nacionalinės grupės (lietuvių tautos), apibrėžtos etniniais požymiais, išlikimui. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad A. R. buvo persekiojimas ir buvo siekiama jį sunaikinti ne vien tik dėl narystės partizanų judėjime, bet ir kaip okupuotos valstybės politinės valdžios – LLKS Tarybos Prezidiumo pirmininką. Bylos įrodymai patvirtina, jog tam buvo skirtos didelės LSRS VSK (KGB) pajėgos: sudaryta nuolatinė A. R. paieškos operatyvinė grupė, pasitelkta virš 40 agentų, kelerius metus buvo atliekamas didelis organizacinis darbas bei paieška. Skundžiamame pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padaryta pagrįsta išvada, kad A. R. ir B. M., kaip Lietuvos partizanai, buvo pagal Konvenciją prieš genocidą saugomos nacionalinės, etninės grupės, prieš kurią buvo nukreipti okupacinės valdžios institucijų veiksmai ir kuriais siekta sunaikinti dalį šios grupės, nariai. Taigi Lietuvos partizanų A. R. ir B. M. įkalinimas, nuteisimas, mirties bausmės A. R. įvykdymas ir B. M. deportavimas iš Lietuvos Respublikos teritorijos atlikti paskirtą laisvės atėmimo bausmę buvo pagrįstai kvalifikuoti kaip genocidas, siekiant fiziškai sunaikinti Lietuvos gyventojų dalį, priklausančią nacionalinei-etninei-politinei grupei.

Apeliantas skunde taip pat nurodo, kad baudžiamoji atsakomybė už genocidą bet kuriai politinei grupei priklausančių žmonių atžvilgiu Lietuvos Respublikoje yra galima tik veikoms, padarytoms po 1998 m. gegužės 6 d. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad nors Konstitucinio Teismo 2014 m. kovo 18 d. nutarime Nr. KT11-N4/2014, kuriame buvo pasisakyta dėl BK 99 straipsnio nuostatų taikymo, konstatuota, jog BK 3 straipsnio 3 dalis (2000 m. rugsėjo 26 d., 2011 m. kovo 22 d. redakcijos) tiek, kiek joje nustatytas teisinis reguliavimas, pagal kurį asmuo gali būti teisiamas pagal BK 99 straipsnį už veiksmus, kuriais buvo siekiama fiziškai sunaikinti visus ar dalį žmonių, priklausančių bet kuriai socialinei ar politinei grupei, atliktus tol, kol BK nebuvo nustatyta atsakomybė už žmonių, priklausančių socialinei ar politinei grupei, genocidą, prieštarauja (-avo) Konstitucijos 31 straipsnio 4 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, tačiau tai nereiškia, kad nagrinėjamoje byloje I. V. negali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos. Nutarime pažymėta, kad iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylantis principas nullum crimen, nulla poena sine lege nėra absoliutus; pagal Konstituciją baudžiamuosiuose įstatymuose gali būti nustatyta šio principo išimtis, taikytina nusikaltimams pagal tarptautinę teisę ar bendruosius teisės principus, inter alia genocido nusikaltimui; pagal Konstituciją, kaip ir pagal visuotinai pripažintas tarptautinės teisės normas, principo nullum crimen, nulla poena sine lege išimtis taikytina ir genocidu laikomiems tyčiniams veiksmams, kuriais siekiama sunaikinti reikšmingą nacionalinės, etninės, rasinės ar religinės grupės dalį, turinčią įtakos visos atitinkamos saugomos grupės, kurią sudaro tam tikros socialinės ar politinės grupės, išlikimui. Taip pat pažymėta ir tai, kad pagal Konstituciją, kaip ir pagal visuotinai pripažintas tarptautinės teisės normas, principo nullum crimen, nulla poena sine lege išimtis, pagal kurią baudžiamąją atsakomybę už nusikaltimus pagal tarptautinę teisę ar bendruosius teisės principus nustatantys baudžiamieji įstatymai gali turėti grįžtamąją galią, taikytina ir nusikaltimams žmoniškumui bei karo nusikaltimams, kurie gali būti nukreipti inter alia prieš tam tikras socialines ar politines žmonių grupes. Taigi, baudžiamojo įstatymo galiojimo atgal draudimas apima tuos atvejus, kai asmuo traukiamas baudžiamojon atsakomybėn tik už bet kurios socialinės ar politinės grupės genocidą, bet kai genocido nusikaltimas nukreiptas prieš socialinę ar politinę žmonių grupę, kuri tuo pačiu sudaro reikšmingą nacionalinės, etninės, rasinės ar religinės grupės dalį, kaip yra nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje, baudžiamasis įstatymas taikomas ir už iki jo įsigaliojimo padarytas nusikalstamas veikas.

I. V. nuteistas už tai, kad dalyvaudamas A. R. ir B. M. sulaikymo operacijoje padėjo prieš juos, kaip nacionalinės-etninės-politinės grupės – lietuvių ginkluoto pasipriešinimo sovietų okupacijai narius, įvykdyti genocido veiksmus. Apeliantas skunde nepagrįstai nurodo, kad teismas nenustatė genocido nusikaltimo subjektyviosios pusės elemento – tiesioginės tyčios ir būtino papildomo elemento – tiksliai apibrėžto specialiojo tikslo fiziškai sunaikinti Lietuvos partizanus, jų ryšininkus ir rėmėjus. Pasak apelianto, byloje nėra duomenų, kuriais būtų patvirtintas faktas, kad iki išvykstant stebėti namą ar stebėjimo metu, I. V. kas nors būtų suteikęs informaciją apie „asmenų su dviračiais“ tapatybes, taip pat nėra duomenų, kurie paneigtų I. V. teiginius, jog jis nežinojo asmenų, tapusių 7 poskyrio darbuotojų dėmesio objektu.

Iš bylos medžiagos matyti, kad I. V. nuo 1952 m. rugsėjo 1 d. iki 1954 m. rugsėjo 1 d. mokėsi KGB prie SSRS MT mokykloje Nr. 303, nuo 1954 m. rugsėjo 1 d. sąmoningai ir savanoriškai pradėjo dirbti Lietuvos SSR VSK (KGB) Kauno m. valdybos 7-ojo poskyrio pareigūnu - leitenantu, operatyvinių pavedimų darbuotoju (t. 14, b. l. 30-34). Atkreiptinas dėmesys, kad I. V. mokėsi saugumo mokykloje laikotarpiu, kai nacionalinis pasipriešinimo judėjimas (rezistencija) prieš okupacinę valdžia dar nebuvo nuslopintas. I. V. nebuvo eilinis pareigūnas, po KGB mokyklos baigimo jam suteiktas karininko – leitenanto laipsnis. Pažymėtina, kad masinės represijos prieš Lietuvos gyventojus, siekiant sunaikinti Lietuvos pilietinės tautos pagrindą, buvo tikslingos totalitarinės SSRS politikos dalis. LSSR VSK vykdomą politiką partizanų atžvilgiu patvirtina pranešimai apie A. R. ir B. M. sulaikymą, iš kurių aišku, jog pagrindinis vykdomos politikos tikslas buvo „banditizmo likučių respublikoje likvidavimas“ (t. 6, b. l. 1-6, 7-11, 152-165). Taigi, šios represinės struktūros vienas iš kertinių to laikotarpio tikslų okupuotoje Lietuvoje – galutinai fiziškai sunaikinti organizuoto lietuvių nacionalinio pasipriešinimo okupaciniam sovietų režimui judėjimo narius, kurie nuo 1944 metų aktyviai priešinosi sovietinei okupacijai.

Liudytoju pirmosios instancijos teisme apklaustas A. V. J. paaiškino, kad dirbo tame pačiame Lietuvos SSR VSK poskyryje, kaip ir I. V., operacijoje sulaikant A. R. nedalyvavo, tačiau iš kalbų poskyryje sužinojo, kad buvo sulaikytas žymus partizanas, daugiau tokių atvejų nebuvo, tai svarbus, išskirtinis sulaikymas (t. 16, b. l. 24). Liudytoju pirmosios instancijos teisme apklaustas R. N., dirbantis Genocido rezistencijos centre specialiųjų tyrimų vadovu, patvirtino, kad A. R. ir B. M. sulaikymo operacija buvo sąjunginės reikšmės įvykis. Valstybės saugumo ministerijos uždavinys buvo kovoti su pasipriešinimu, todėl jie dėjo visas pastangas, kad sulaikytų A. R. (t. 16, b. l. 28-30). Kaip pagrįstai nurodoma skundžiamame nuosprendyje, iš įrodymų visumos matyti, jog A. R. buvo likęs vienintelis tokio svarbumo asmuo, kurio sulaikymas represinei struktūrai buvo prioritetinis. Iš bylos medžiagos matyti, kad tai buvo itin didelio masto ir svarbos operacija, kurioje dalyvavo daug represinėje struktūroje dirbusių asmenų, buvo apgalvoti visi įmanomi tiek sulaikymo, tiek galimo sekamų asmenų atsitraukimo scenarijai ir jiems pasirengta. Kad tai buvo itin svarbi operacija patvirtina ir tai, kad joje dalyvavę asmenys buvo paskatinti ir apdovanoti (t. 6, b. l. 167-169). I. V. tarnybinė kortelė patvirtina, kad jis 1956 m. gruodžio 7 d. įsakymu Nr. 0171 buvo apdovanotas SSRS padėka ir 1000 rb. (t. 14, b. l. 30-34). Kad nuteistasis I. V. apdovanojimą gavo būtent už dalyvavimą A. R. ir B. M. sulaikymo operacijoje patvirtina 1956 m. spalio 16 d. pranešimas VSK prie SSRS MT pirmininkui armijos generolui drg. I. A. S. apie buvusio Lietuvos ginkluoto nacionalistinio pogrindžio vadeivos A. R. „V“ paieškos eigą ir jo sugavimą, kur tarp nurodomų A. R. ir B. M. paieškoje aktyviai pasižymėjusių dvylikos asmenų taip pat yra ir I. V., kurį prašoma paskatinti (t. 6, b. l. 152-165). Todėl pirmosios instancijos teismas, įvertinęs liudytojų paaiškinimus, tuometinę sulaikomo asmens svarbą represinei struktūrai, operacijos dydį, užduočių paskirstymą, sekamo ir siekiamo sulaikyti asmens apibūdinimo turėjimą, I. V. paaiškinimus, jog jis nežinojo, koks asmuo turi būti sulaikytas, pagrįstai atmetė ir vertino, kaip gynybinę versiją siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės.

Minėtos aplinkybės leidžia teigti, kad I. V. suvokė LSSR KGB, kaip represinės struktūros, vieną iš esminių veiklos tikslų – fiziškai sunaikinti organizuoto lietuvių nacionalinio pasipriešinimo okupaciniam sovietų režimui judėjimo narius – Lietuvos partizanus, jų ryšininkus ir rėmėjus, kaip nacionalinės, etninės grupės dalį, tiems tikslams pritarė bei dalyvavo juos įgyvendinant - slaptoje operacijoje, kurios metu buvo sulaikyti Lietuvos partizanai A. R. ir B. M., žinodamas ir suvokdamas apie po sulaikymo jiems gresiančius kankinimus, nužudymą ar deportaciją. Taigi I. V. dalyvavimas sulaikymo operacijoje yra neatsiejamos nuo LSSR VSK (KGB) tikslo sunaikinti Lietuvos partizanus kaip nacionalinės, etninės grupės dalį. Nuteistasis suvokė savo veikos pavojingumą, numatė, kokie padariniai gali kilti, ir sąmoningai dalyvaudamas sulaikymo operacijoje šių padarinių siekė.

Apeliantas skunde taip pat nurodo, kad teismas netinkamai aiškino ir taikė bendrininkavimo nuostatas.?Apeliantas mano, kad juridinis asmuo KGB ar ketvirta valdyba tiesioginiu bendrininkavimo subjektu negali būti, o byloje nėra duomenų, patvirtinančių kitų asmenų, dalyvavusių sulaikant asmenis ir už tai jau nuteistų, veiksmų bendrumo suvokimo ir pritarimo vienas kito veiksmams, nėra bent dviejų asmenų susitarimo veikti bendrai, kiekvieno bendrininko suvokimo, jog kėsinasi į tą patį objektą, taip pat supranta ir kitus bendrai daromos veikos sudėties, numatytos BK specialiojoje dalyje, požymius. Šie apeliacinio skundo argumentai atmetami kaip nepagrįsti.

Pagal baudžiamąjį įstatymą bendrininkavimas – tai tyčinis dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių baudžiamajame įstatyme nustatyto amžiaus asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką (BK 24 straipsnio 1 dalis). Padėjėjas yra viena iš nusikalstamos veikos bendrininkų rūšių (BK 24 straipsnio 2 dalis). Tai yra asmuo, padėjęs daryti nusikalstamą veiką duodamas patarimus, nurodymus, teikdamas priemones arba šalindamas kliūtis, saugodamas ar pridengdamas kitus bendrininkus, iš anksto pažadėjęs paslėpti nusikaltėlį, nusikalstamos veikos darymo įrankius ar priemones, šios veikos pėdsakus ar nusikalstamu būdu įgytus daiktus, taip pat asmuo, iš anksto pažadėjęs realizuoti iš nusikalstamos veikos įgytus ar pagamintus daiktus (BK 24 straipsnio 6 dalis).

Nagrinėjamu atveju byloje nustatyta, kad I. V. dalyvavo slaptoje operacijoje sulaikant Lietuvos partizanus A. R. ir B. M.. Iš 1956 m. spalio 18 d. pažymos apie A. R. stebėjimo postų organizavimą (su schemomis) matyti, kad I. V. kartu su kitu VSK prie LSSR MT 7-o poskyrio viršininko majoro N. P. vadovaujamos stebėjimo grupės nariu buvo poste Nr. 1 buvusiame (duomenys neskelbtini), kur tiesiogiai stebėjo išėjimą iš namo, kuriame tuo metu slėpėsi A. R. ir B. M.. Žvalgai turėjo raciją „Kazbek BK“, jų uždavinys buvo pranešti apie A. R. ir jo žmonos išėjimą ir judėjimo kryptį nustatytu signalu į bazinį postą, taip pat sekti paskui juos (t. 6, b. l. 144-151). Nors šioje pažymoje nurodyta, kad išaušus postas buvo pakeistas, vietoje „jaunuolio ir mergaitės“ (duomenys neskelbtini) budėjo žvalgas su „sugedusiu“ dviračiu, turintis raciją „Kazbek BK“, kuriam buvo duota ta pati užduotis, tačiau tai nepaneigia I. V. dalyvavimo minėtoje sulaikymo operacijoje ir nešalina jo baudžiamosios atsakomybės. Kaip pagrįstai nurodoma skundžiamame nuosprendyje, nors I. V. tiesiogiai fiziškai ir nesulaikė A. R. ir B. M., pats tiesiogiai ir fiziškai neprisidėjo prie vėlesnių jiems atsiradusių pasekmių, tačiau jis atliko veiksmus, kuriais padėjo sulaikyti šiuos partizanus, nes, be žvalgų, buvusių poste Nr. 1, perduodamos informacijos apie iš namo išeinančius A. R. ir B. M., jų judėjimo kryptį, bei būdamas pasirengęs prireikus nepertraukiamai juos sekti, pagalbos šių asmenų sulaikymo operacija galėjo nepasisekti.

Nors apeliantas skunde nurodo, kad I. V. nebuvo subjektas, kuris būtų turėjęs teisę spręsti kardomosios priemonės sulaikymo taikymo, sulaikytų asmenų veikų kvalifikavimo, jų kaltinimo apimties, baudžiamųjų bylos perdavimo į teismą, bausmės rūšies ir dydžio skyrimo klausimus bei siekti jų nužudymo ir įkalinimo, tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad nuteistasis žinojo apie sovietinės valdžios tikslą sunaikinti visus pasipriešinimo okupacinei valdžiai dalyvius, taip pat, kad B. M. ir A. R. yra Lietuvos partizanai, o pastarasis ir vienas iš pasipriešinimo sovietinei okupacijai vadovų, suprato, kad operacijos metu jie bus nužudyti arba paimti į nelaisvę, kankinami, teisiami kaip „tėvynės išdavikai“, nuteisti, taip pat ir mirties bausme, ar deportuoti, ir to norėjo. Esant minėtoms aplinkybėms konstatuotina, kad I. V. savo veiksmais sudarė sąlygas vėliau kilusioms pasekmėms – B. M. buvo deportuota, o A. R. buvo žiauriai kankinamas, sunkiai sužalotas, tardomas ir nuteistas mirties bausme, kuri 1957 m. lapkričio 29 d. įvykdyta. I. V. veiksmai buvo neatsiejami nuo kitų operacijos dalyvių veiksmų, turint bendrą tikslą sulaikyti A. R. ir B. M.. Taigi, I. V. vaidmuo nusikalstamoje veikoje buvo reikšmingas, jis padėjo padaryti jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 99 straipsnyje.

Dėl Kauno apygardos prokuratūros prokurorės apeliacinio skundo.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu I. V. pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 24 straipsnio 6 dalyje, 99 straipsnyje, ir pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, nubaustas laisvės apribojimu 2 metams, uždraudžiant be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos ir įpareigojant būti namuose nuo 22 val. iki 6 val.

Prokurorė apeliaciniame skunde, neginčydama veikos kvalifikavimo, apimties bei I. V. kaltės jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padaryme, prašo Kauno apygardos teismo 2015 m. balandžio 30 d. nuosprendį pakeisti dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir I. V. pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 99 straipsnį nubausti laisvės atėmimu 7 metams, bausmę atliekant pataisos namuose. Nurodo, kad nuteistajam buvo paskirta neteisinga, tiek savo rūšimi, tiek bausmės dydžiu aiškiai per švelni bausmė. Prokurorė nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog, atsižvelgiant į nusikalstamos veikos pavojingumą, nuteistojo I. V. asmenybę ir įmanomai trumpiausio laiko reikalavimo pažeidimo aplinkybes, byloje yra pagrindas pripažinti pernelyg ilgą proceso trukmę išimtine aplinkybe, dėl kurios straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui ir dėl kurios gali būti skiriama švelnesnė bausmė pagal BK 54 straipsnio 3 dalį.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad apygardos teismo nuosprendžio dalis dėl bausmės skyrimo nuteistajam I. V. yra teisėta ir pagrįsta. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti BK 54 straipsnyje. Vadovaujantis BK 54 straipsnio 1 dalies nuostatomis, teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. BK 54 straipsnio 2 dalis reglamentuoja, kad skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą bausmę, todėl, vertinant konkrečios bylos aplinkybes, teismui privalu atsižvelgti ne tik į tai, kad skiriama bausmė formaliai atitiktų įstatymo reikalavimus, bet ir į nuostatas, skirtas bausmei individualizuoti, taip pat nuostatas, įtvirtinančias teisingumo principo viršenybę. Teisėjų kolegija pažymi, kad bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija. Apeliacinės instancijos teismas bausmę sugriežtinti gali tik tuo atveju, jeigu žemesnės instancijos teismas neįvertino visų bausmei individualizuoti reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai bei paskyrė aiškiai per švelnią ir neteisingą bausmę. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, nuteistojo atžvilgiu taikydamas BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, baudžiamojo įstatymo taikymo klaidos nepadarė.

Bausmės švelninimas BK 54 straipsnio 3 dalies pagrindu gali būti pagrįstas tik išimtinėmis aplinkybėmis, rodančiomis, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas šiam asmeniui už nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-512/2013, 2K-252/2014, 2K-447/2014, 2K-361/2014, 2K-P-89/2014 ir kt.). BK 54 straipsnio 3 dalyje yra įtvirtinta tiesioginio teisingumo principo taikymo galimybė – tais atvejais, kai straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarauja teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Toks reguliavimas leidžia daryti išvadą, kad šis bausmės švelninimo pagrindas sietinas su konkrečioje byloje išryškėjusių aplinkybių visuma, rodančia, kad nustatytos bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti.

Šioje baudžiamojoje byloje nustatyta, jog I. V. veikdamas tiesiogine tyčia padarė labai sunkų nusikaltimą žmoniškumui (BK 99 str.), kuris sukėlė sunkias ir negrįžtamas pasekmes. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad skirdamas bausmę I. V. apygardos teismas atsižvelgė į tai, kad jis neteistas, administracine tvarka nebaustas (t. 14, b. l. 35-37), Kauno apskrities priklausomybės ligų centre neregistruotas (t. 14, b. l. 46), I. V. vaidmuo padarytame nusikaltime buvo antraeilis, jis yra senyvo amžiaus (83 metų), pensininkas, nusikalstama veika padaryta daugiau nei prieš 50 metų, o per tą laiką jis nepadarė jokių kitų nusikalstamų veikų. Pirmosios instancijos teismas nenustatė I. V. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių. Be to, iš bylos medžiagos matyti, kad ikiteisminis tyrimas dėl A. R. kankinimo buvo pradėtas 1992 m. rugsėjo 16 d., kuriame įtarimai I. V. buvo pareikšti 2010 m. liepos 14 d. (t. 14, b. l. 17-18), vėliau ikiteisminis tyrimas dėl I. V. veikos buvo išskirtas į atskirą, kaltinamasis aktas byloje surašytas 2011 m. birželio 30 d. (t. 14, b. l. 75-89), baudžiamoji byla perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje 2011 m. rugsėjo 2 d. (t. 14, b. l. 95) ir išnagrinėta 2015 m. balandžio 30 d. priimant apkaltinamąjį nuosprendį. Nors formaliai vertinant baudžiamasis procesas I. V. atžvilgiu pradėtas tik 2010 metais, tačiau I. V. dėl nusikalstamos veikos aplinkybių buvo apklausiamas liudytoju dar 1996 ir 1999 metais (t. 14, b. l. 3-6), dėl ko nuteistasis ilgą laiką buvo netikrumo dėl savo baudžiamosios bylos baigties būsenos, todėl pakankamai ilga baudžiamojo proceso trukmė pirmosios instancijos teismui leido konstatuoti teisės į bylos nagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką pažeidimą. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas įvertinęs nurodytų aplinkybių visumą padarė pagrįstą išvadą, jog bausmės tikslai, numatyti BK 41 straipsnyje, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, gali būti pasiekti ir paskyrus I. V. švelnesnę bausmę – laisvės apribojimą, nustatant maksimalų jo terminą. BK 99 straipsnyje numatytos laisvės atėmimo bausmės paskyrimas iš esmės reikštų vienintelį bausmės paskirties – nubaudimo – realizavimą. Teisėjų kolegijos manymu, nuteistajam paskirta bausmė neprieštarauja BK 41, 54 straipsniuose įtvirtintoms bausmės skyrimo nuostatoms ir teisingumo principui. Tokios bausmės skyrimas nuteistajam I. V. leidžia pasiekti bausmės tikslus bei užtikrinti pakankamą kompensaciją dėl per ilgos proceso trukmės. Tokia pozicija atitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką analogiškose bylose, kur buvo sprendžiamas klausimas dėl BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymo genocido nusikaltimą padariusiems asmenims (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-18-648/2016).

Išdėstytų motyvų pagrindu teisėjų kolegija daro išvadą, kad Kauno apygardos teismo 2015 m. balandžio 30 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Kauno apygardos prokuratūros prokurorės ir nuteistojo I. V. (I. V.) apeliacinius skundus atmesti.