- Teismas
- Vilniaus apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2020-12-21
- Bylos Nr.
- I1-5210-484/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01205-2019-3
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) patenkintas iš dalies.
- Teisėjas
- Ina Kirkutienė (pirm.)
- Pareiškėjas
- E. P.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Ina Kirkutienė
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. P. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas E. P. kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašo priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – Vilniaus PN), 16 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą (b. l. 1–11).
Pareiškėjas skunde nurodo, kad Vilniaus PN yra kalinamas nuo 2018 m. vasario mėnesio. Pasivaikščiojimo kiemelyje nepakanka vietos pasivaikščioti, nes kiemelyje yra įrengtos tinklinio, o kartais krepšinio aikštelės, todėl nuteistiesiems žaidžiant tinklinį ar krepšinį, kitiems vietos pasivaikščioti nebelieka. Pareiškėjas Vilniaus PN turi teisę pasivaikščioti kieme tik 4 valandas, tačiau tokia pasivaikščiojimo trukmė prieštarauja Europos komiteto prieš kankinimą ir laikymą, nubaudimą nežmoniškomis sąlygomis išaiškinimui, pagal kurį suimtasis ar nuteistasis turi teisę ne mažiau kaip 8 valandas per dieną praleisti lauke ar už kameros ribų. Kadangi pareiškėjas dirba, jo pasivaikščiojimo trukmė yra apribojama iki 3 valandų, t. y. nuo 18 val. iki 21 val.
Paaiškina ir tai, kad iš karto po karantino buvo paskirtas į I-ojo gyvenamojo korpuso 3 būrio gyvenamąją patalpą Nr. 205, kurios plotas yra apie 32 kv. m., sekcijoje įrengta 10 miegamųjų vietų ir visos jos yra užimtos. Sekcijoje yra 5 dviaukštės geležinės lovos, 6 vienaukštės geležinės spintelės, 2 dviaukštės geležinės spintelės, 2 medinės spintos rūbams susidėti, stalas ir 6 kėdės. Taigi, sekcijoje jam teko mažiau laisvo ploto, nei turėtų tekti pagal teisės aktus.
Nurodo, kad gyvenamoji patalpa apšviečiama dieninėmis lempomis, kurių skleidžiama šviesa kenkia jo akims (jas raižo). Ant langų buvo grotos, kurių tinklelis siekia 3x7cm. Natūrali šviesa per tokį tankų grotelių tinklą sunkiai patenka į gyvenamąją patalpą, žiemos metu nuo 15 val. reikia įjungti šviesą. Pareiškėjo manymu, ant langų grotos nereikalingos, nes įstaiga, kurioje jis atlieka laisvės atėmimo bausmę, yra ne kalėjimas. 2018 m. gruodį sekcijoje atsirado blakių, tačiau dezinfekcija buvo atlikta tik 2019 m. vasario 25 d. Iki dezinfekcijos atlikimo buvo kandžiojamas blakių.
Šalies argumentai
Teigia, kad pasinaudoti pirtimi antro aukšto nuteistieji galėdavo tik sekmadieniais, kitos galimybės nusiprausti šiltu vandeniu nebuvo. Dušuose nebuvo pertvarų, todėl buvo pažeidžiamas jo privatumas. Pareiškėjas su skundu dėl pertvarų dušuose nebuvimo kreipėsi į pataisos įstaigos administraciją. Pertvaros dušuose buvo įrengtos 2018 metų pabaigoje, tačiau, anot pareiškėjo, jos buvo nepakankamos privatumui užtikrinti. Dėl privatumo dušuose neužtikrinimo pareiškėjas jautė nepilnavertiškumo jausmą, gėdą. Privatumas taip pat nebuvo užtikrinamas ir telefoninių pokalbių metu, kadangi telefono aparatas įrengtas prie antro aukšto įėjimo durų ir nebuvo izoliuotas. Skambinti telefonu galima nuo 7 val. iki 23 val., t. y. tuo metu, kai koridoriuje būna daug nuteistųjų.
Dėl nurodytų kalinimo sąlygų pareiškėjas teigia patyręs neigiamų dvasinių išgyvenimų, emocinę depresiją.
Atsiliepimas
Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus PN atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodo, kad pareiškėjo reikalavimas yra nepagrįstas, prašo skundą atmesti (b. l. 31–37).
Atsakovės atstovas atsiliepime paaiškina, kad pareiškėjas Vilniaus PN direktoriaus 2018 m. vasario 21 d. įsakymu Nr. 7-52 buvo paskirtas į 3-ojo būrio bendrabučio tipo gyvenamąją patalpą Nr. 205, kurios plotas 32,43 kv. m., joje įrengta 10 miegamųjų vietų. Galimybės nustatyti, kiek skundžiamu laikotarpiu minėtose patalpose gyveno asmenų, nėra, kadangi tokie duomenys Vilniaus PN nėra kaupiami. Skirstymo į būrius ir gyvenamąsias patalpas komisija visada patikrina patalpų plotus ir galimas nuteistųjų skyrimo į konkrečias patalpas kiekius ir visada stengiasi, kad būtų užtikrintas vienam nuteistajam teisės aktų numatytas gyvenamasis plotas. Visiems be išimties suteikiama atskira miegamoji vieta, esanti konkretaus būrio atskiroje gyvenamojoje patalpoje. Taigi, patalpoje, kurioje pareiškėjui teko gyventi ginčui aktualiu laikotarpiu, buvo vienu metu laikoma ne daugiau asmenų, negu yra įrengta miegamųjų vietų. Būrio patalpos apjungia kelias gyvenamąsias patalpas ir, priklausomai nuo esamos infrastruktūros ir būriui priskirtų nuteistųjų skaičiaus, paprastai užima pusę arba visą gyvenamojo pastato aukštą. Kiekvieno būrio miegamosios patalpos yra sujungtos bendru koridoriumi ir sudaro vientisą gyvenamąją erdvę. Kiekvieno būrio gyvenamosiose patalpose yra įrengta prausykla, tualetas, virtuvė-poilsio kambarys. Pataisos įstaigoje nustatytas bausmės atlikimo režimas, kuris numato, kad dienotvarkės numatytu laiku nuo 7 val. iki 23 val. nuteistieji gali laisvai judėti savo būrio gyvenamosiose patalpose, taip pat viso lokalinio sektoriaus teritorijoje, lankyti koplyčią, organizuojamus rengimus, užsiimti kita leistina veikla, t. y. Vilniaus PN dienotvarkė neįpareigoja nuteistųjų, kurie nėra laikomi kamerų tipo patalpose, visą parą būti jiems skirtoje gyvenamojoje patalpoje.
Paaiškina ir tai, kad pataisos įstaigos teritorijoje yra įrengtos krepšinio aikštelės, sportiniai svarmenų kilnojimo įrengimai pastatų viduje, kuriais gali naudotis nuteistieji. Ne visada visos gyvenamosios vietos patalpos miegamosios vietos (lovos) būna užimtos. Vilniaus PN I-ame gyvenamajame korpuse įrengtos dvi tvarkingos ir galiojantį teisinį reglamentavimą atitinkančios dušo patalpos skirtos I-ojo gyvenamojo korpuso nuteistiesiems. Siekiant nuolat gerinti nuteistųjų kalinimo sąlygas, Vilniaus PN visi dušai jau yra įrengti su pertvaromis. I-ojo korpuso nuteistiesiems įstaigoje nustatytas naudojimosi dušu grafikas, pagal kurį I-ojo gyvenamojo korpuso nuteistieji duše prausiasi šeštadieniais arba sekmadieniais. Be to, kiekviename nuteistųjų būryje įrengti sanitariniai mazgai – prausyklos, kuriose nuolat tiekiamas vanduo, todėl nuteistieji turi visas galimybes laikytis higienos.
Dėl blakių atsakovės atstovas pažymi, kad pagrindinė ir svarbiausia prevencinė priemonė prieš blakių atsiradimą yra švara, t. y., norint išvengti blakių atsiradimo, yra būtina švariai gyventi ir nuolat palaikyti tvarką gyvenamosiose patalpose. Vilniaus PN administracija nuolat reikalauja iš nuteistųjų, kad jie palaikytų tinkamą tvarką bei švarą kamerose, todėl už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys jose esantys nuteistieji. Siekdama palaikyti tinkamas sąlygas gyvenimui, Vilniaus PN administracija gyvenamosiose patalpose yra sudariusi paslaugų teikimo sutartį su uždarąja akcine bendrove (toliau – UAB) „Pelias“, kuri nuolat atlieka vabzdžių ir graužikų, tame tarpe, ir blakių naikinimo darbus, Vilniaus PN patalpų priežiūrą bei profilaktinius minėtų patalpų patikrinimus. 2018 m. gruodžio mėnesį UAB „Pelias“ Vilniaus PN bendrabučio patalpose atliko monitoringą, kurio metu blakių nebuvo pastebėta. Vilniaus PN 2018 m vasario mėnesį buvo atliktas patalpų monitoringas ir patalpoje Nr. 205 buvo pastebėta blakių ir iškart pradėti jų naikinimo darbai t. y. atlikta dezinsekcija. Pareiškėjas dėl galimų blakių sukandimų į Vilniaus PN esantį šeimos gydytoją nesikreipė.
Dėl taksofonų atsakovės atstovas paaiškina, kad įstaigoje sumontuoti standartinės techninės specifikacijos taksofonai, suteikiantys galimybę naudotis laidiniu ryšiu visoje Lietuvoje. Įstaigoje sumontuoti iki 2018 m. spalio 15 d. veikę taksofonai buvo ryšio paslaugas teikiančios įmonės nuosavybė, taksofonus įrengė ir administravo AB „Telia Lietuva“. Teisės aktai nenustatė jokių papildomų reikalavimų telefonų (taksofonų) įrengimui. Vilniaus PN nuomone, I-ame gyvenamajame korpuse įrengti taksofonai atitiko visus reikalavimus, galimybė paskambinti nuteistiesiems buvo užtikrinama nepertraukiamai, nuteistieji naudojosi įstatymo suteikta teise skambinti telefonu. Nuo 2018 m. spalio 15 d. I-ame gyvenamajame korpuse kiekviename aukšte veikia sumontuoti nauji taksofonai, kurie priklauso „CSC Telekom“ bendrovei, vykdančiai visą šių prietaisų techninį palaikymą ir aptarnavimą. Vilniaus PN nuomone, I-ame gyvenamajame korpuse sumontuoti taksofonai atitinka visus teisės aktų reikalavimus. Tvirtina, kad galimybė nuteistiesiems pasinaudoti telefonu užtikrinama nepertraukiamai.
Teigia, kad pasivaikščiojimo kiemeliai pataisos įstaigoje įrengti, vadovaujantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 „Dėl pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – PĮĮET) reikalavimais. Pasivaikščiojimo kiemelio minimalus plotas, kaip ir minimalus vienam asmeniui tenkantis plotas jame, bausmių vykdymą reglamentuojančiuose teisės aktuose nereglamentuotas. Vilniaus PN niekuomet nesusidaro tokių situacijų, kai visi nuteistieji į kiemelį išeitų pasivaikščioti vienu metu, todėl vietos yra pakankamai.
Atsiliepimas
Atsakovės atstovas taip pat paaiškina, kad visose Vilniaus PN gyvenamosiose patalpose įrengti skaidraus stiklo langai, kurie užtikrina natūralų šių patalpų apšvietimą. Taip pat patalpose įrengtas dieninis ir naktinis elektros apšvietimas. Pagal PĮĮET 11.5 punktą, lengvajai ir paprastajai grupei priskirtuose gyvenamuosiuose kambariuose langai iš lauko pusės gali būti apsaugomi grotomis. Atsižvelgiant į nuolatinių draudžiamų nuteistiesiems turėti daiktų patekimą per langus ir siekiant užtikrinti nuteistųjų saugumą bei, vadovaujantis minėtu teisės aktu, buvo priimtas sprendimas bendrabučio tipo pastato langus iš lauko pusės apsaugoti grotomis. Grotų įrengimas ant langų – tai inžinerinė priemonė, stabdanti draudžiamų nuteistiesiems turėti daiktų pateikimą į pataisos įstaigos teritoriją.
Vilniaus PN nuomone, pareiškėjo skundo argumentai yra grindžiami deklaratyvaus pobūdžio teiginiais ir tik subjektyvia jo paties nuomone, kurios nepatvirtina jokie objektyvūs ir neginčijami įrodymai. Vilniaus PN neatliko jokių neteisėtų veiksmų pareiškėjo atžvilgiu, atvirkščiai buvo laikomasi ginčo laikotarpiu galiojusių teisės aktų reikalavimų.
Atsiliepimas
Pareiškėjas 2019 m. balandžio 23 d. pateikė atsikirtimus į atsakovo atstovo atsiliepimą (b. l. 64), kuriuose su atsakovo atstovo atsiliepimu nesutiko bei prašė teismo išreikalauti iš Vilniaus PN I-ojo gyvenamojo korpuso gyvenamosios patalpos Nr. 205 fotonuotrauką ir viso I-ojo gyvenamojo korpuso fotonuotrauką.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Ginčas byloje kilo dėl neturtinės žalos, padarytos dėl tinkamų kalinimo sąlygų Vilniaus PN neužtikrinimo, atlyginimo.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalimi, turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.
Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis), priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis), teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis) ir teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius neteisėtus pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas. Valstybės civilinė atsakomybė atsiranda tada, kai valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Šioje byloje E. P. reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo gali būti tenkinamas tik nustačius jo nurodytos institucijos –Vilniaus PN – neteisėtus veiksmus, neturtinės žalos padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos.
Kadangi nagrinėjamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, kad įkalinimo įstaigoje jam nebuvo užtikrintos teisės aktus atitinkančios kalinimo sąlygos, aktualus yra Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (2000 m. spalio 26 d. sprendimas byloje Kudła prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimas byloje Valašinas prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 44558/98 ir kt.). Pagal EŽTT suformuotą praktiką, tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (2001 m. balandžio 21 d. sprendimas byloje Peers prieš Graikiją, pareiškimo Nr. 28524/95).
Kaip matyti iš skundo turinio, pareiškėjas jame nenurodė konkretaus laikotarpio, kuriuo jam esant Vilniaus PN, galimai buvo pažeista jo teisė į tinkamas kalinimo sąlygas. Pareiškėjas skunde tik nurodė, kad Vilniaus PN jis yra nuo 2018 metų vasario mėn. ir žalos atlyginimo prašo už visą kalinimo Vilniaus PN laikotarpį. Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas Vilniaus PN bausmę atliko laikotarpiais: nuo 2018 m. vasario 12 d. iki 2018 m. kovo 12 d., nuo 2018 m. kovo 15 d. iki 2018 m. gegužės 7 d., nuo 2018 m. gegužės 10 d. iki 2018 m. rugpjūčio 27 d. ir nuo 2018 m. rugpjūčio 30 d. iki 2020 m. vasario 14 d. (b. l. 124, 128-130). Atsižvelgdamas į tai, bei į tai, kad pareiškėjas į teismą su skundu kreipėsi 2019 m. kovo 25 d., teismas ginčui aktualiais laiko laikotarpius nuo 2018 m. vasario 12 d. iki 2018 m. kovo 12 d., nuo 2018 m. kovo 15 d. iki 2018 m. gegužės 7 d., nuo 2018 m. gegužės 10 d. iki 2018 m. rugpjūčio 27 d. ir nuo 2018 m. rugpjūčio 30 d. iki 2019 m. kovo 25 d.
Dėl gyvenamojo ploto
Pareiškėjas skunde teigia, kad Vilniaus PN buvo apgyvendintas gyvenamojoje patalpoje Nr. 205, kurioje buvo pažeista gyvenamojo ploto norma.
Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 „Dėl Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“ patvirtintos Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės numato, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programoje, patvirtintoje Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. liepos 22 d. nutarimu Nr. 740 „Dėl Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programos patvirtinimo“, nurodytų projektų įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose (minėtų taisyklių 111.1 papunktis).
Byloje esančiais įrodymais nustatyta, kad bendrabučio tipo gyvenamosios patalpos Nr. 3-205-03 plotas 33,98 kv. m., joje įrengta 10 miegamųjų vietų. Pažymėtina, kad nors atsakovės atstovas teismui ir nepateikė duomenų, kiek konkrečiai asmenų buvo apgyvendinta kartu su pareiškėju minėtose patalpose, tačiau net ir darant prielaidą, jog buvo apgyvendinta tiek asmenų, kiek yra įrengta miegamųjų vietų, vienam asmeniui tenkančio ploto reikalavimas – 3,1 kv. m – Vilniaus PN nebuvo pažeistas.
Pareiškėjas nurodė, kad kameros plotą taip pat mažino kameroje esantys baldai.
Lietuvos administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad nacionaliniai teisės aktai (Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės) neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus kamerų tipo patalpos ploto norma atsižvelgti į patalpoje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamą plotą. Todėl į tai atsižvelgiama tik vertinant pareiškėjo situaciją pagal Konvencijos 3 straipsnio nuostatas, bet ne konstatuojant atsakovo padarytus minėto nacionalinio teisės akto pažeidimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1254-442/2017). Kai asmeniui tenkantis plotas yra toks mažas, kad neatitinka EŽTT praktikoje taikomo 3 kv. m standarto, itin mažas faktiškai pareiškėjui tenkantis plotas vertintinas kaip EŽTT formuojamų standartų pažeidimas.
Nagrinėjamu atveju vertinant pareiškėjo argumentus dėl ploto kameroje neužtikrinimo, nenustatytas nei nacionalinės teisės aktų, nei Konvencijos 3 straipsnio nuostatų pažeidimas.
Dėl grotų įrengimo ir apšvietimo
Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą kildino ir iš to, kad Vilniaus PN kameroje Nr. 205 dėl ant langų įrengtų grotų ribojama natūrali dienos šviesa, o dieninių lempų skleidžiama šviesa kenkia jo akims.
Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 (toliau – HN 134:2015) 14 punkte nustatyta, kad gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx.
PĮĮET 16.7 papunktyje nustatyta, kad kamerose įrengiamas dieninis ir naktinis elektros apšvietimas, atitinkantis dirbtinio dieninio ir naktinio apšvietimo normas. Pagal PĮĮET 16.9 papunktį, kamerose turi būti stiklo langai, ne mažesni kaip 80 x 80 cm, užtikrinantys natūralaus gyvenamųjų patalpų apšvietimo normą. Jei nėra galimybės įrengti langų sienose, denginyje įrengiami šviesos langai. Iš lauko ir vidinės pusės ant langų įrengiamos apsauginės grotos. Lauko apsauginės grotos gaminamos iš skersinių plieninių juostų, į jas įstatant ne plonesnius kaip 1,4 cm skersmens plieninius strypus. Įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamas patalpas, įstatomi lygaus paviršiaus plieniniai strypai. Grotų akutė negali būti didesnė kaip 30 x 15 cm. Langų grotų tvirtinimo strypai į sieną įtvirtinami ne mažesniame kaip 20 cm gylyje. Iš lauko pusės ant langų gali būti įrengtas metalinis tinklas.
Vilniaus PN atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad visos Vilniaus PN gyvenamosios patalpos įrengtos pagal PĮĮET. Visose Vilniaus PN gyvenamosiose patalpose įrengti skaidraus stiklo langai, kurie užtikrina natūralų šių patalpų apšvietimą. Taip pat patalpose įrengtas dieninis ir naktinis elektros apšvietimas. Grotų įrengimas ant langų – tai inžinerinė priemonė, stabdanti draudžiamų nuteistiesiems turėti daiktų pateikimą į pataisos įstaigos teritoriją. Jokie teisės aktų, įskaitant ir HN 134:2015, reikalavimai pareiškėjo atžvilgiu nebuvo pažeisti.
Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės apie lango įrengimą atitinka Lietuvos higienos normos 134:2015 ir PĮĮET reikalavimus. Pažymėtina, jog natūralaus apšvietimo teisės aktai nereglamentuoja. Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovės atstovo nurodomais duomenimis, jog į gyvenamąją patalpą Nr. 205 patenka natūralus apšvietimas. Šiuo atveju atsakovės atstovui nustatyta pareiga įrengti patalpas vadovaujantis teisės aktų reikalavimais, todėl ant lango įrengtos grotos ir metalinis tinklas, nesudaro pagrindo išvadai, kad atsakovės atstovo veiksmai buvo neteisėti.
Teismo vertinimu, pareiškėjo argumentas, jog dirbtinė šviesa kenkia jo akims (jas raižo), yra deklaratyvus, kadangi konkreti situacija neapibūdinta, platesnių paaiškinimų, kaip pareiškėjas išmatavo dirbtinės apšvietos parametrus ir nustatė neatitikimą teisės aktų reikalavimams, skunde nenurodyta. Atsižvelgdamas į tai, teismas Vilniaus PN neteisėtų veiksmų šiuo aspektu taip pat nenustatė.
Dėl privatumo užtikrinimo dušo patalpose ir naudojimosi dušu ribojimo
Pareiškėjas skunde nurodo, kad dušuose nėra užtikrinamas privatumas dėl pertvarų juose nebuvimo arba netinkamo pertvarų įrengimo. Be to, jo tvirtinimu, nusiprausti su šiltu vandeniu galima tik kartą per savaitę (sekmadieniais).
HN 134:2015 44 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše. Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – Taisyklės) 258 punktas numato, kad ne rečiau kaip kartą per savaitę nuteistiesiems suteikiama galimybė pasinaudoti dušu.
Šiuo atveju pareiškėjas neneigia, kad vieną kartą per savaitę galimybė pasinaudoti dušu buvo užtikrinta. Taip pat atsakovės atstovo pateiktas nuteistųjų maudymosi duše grafikas patvirtina, kad 2-3 būrio nuteistieji vedami maudytis sekmadieniais (b. l. 46). Atsižvelgiant į tai, kad teisės aktai numato pareigą kartą per savaitę nusiprausti duše, o atsakovės atstovas tinkamai šią pareigą įgyvendino, nėra pagrindo pripažinti atsakovės atstovo neteisėtus veiksmus.
Pažymėtina, kad nei HN 134:2015, nei PĮĮET nėra nustatyta, kad dušuose turi būti įrengtos pertvaros.
Atsakovės atstovas atsiliepime nurodė, kad siekiant nuolat gerinti nuteistųjų kalinimo sąlygas, Vilniaus PN visi dušai jau įrengti su sienelėmis, bei pridėjo fotonuotraukas, iš kurių matyti, kad Vilniaus PN dušuose įrengtos pertvaros (b. l. 45–47).
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje nagrinėjant tokio pobūdžio bylas ne kartą konstatuota, kad aplinkybė, jog teisės aktai nenumato pareigos pataisos namams įrengti pertvarų dušuose, nesudaro pagrindo atleisti Vilniaus PN nuo pareigos užtikrinti suimtųjų (nuteistųjų) privatumą naudojantis sanitariniais įrenginiais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. spalio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4552-575/2018). Pažymėtina, kad pagal EŽTT praktiką, nacionalinės institucijos turi pozityvią pareigą suteikti prieigą prie sanitarinių įrenginių, kurie būtų atskirti nuo likusios kameros dalies tokiu būdu, kuris užtikrintų kaliniams minimalų privatumą (žr., pvz., EŽTT 2013 m. balandžio 25 d. sprendimą byloje Canali prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 40119/09)).
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nurodė, kad pertvaros dušuose buvo įrengtos tik 2018 metų pabaigoje, atsakovės atstovas šių pareiškėjo argumentų įrodymais nepaneigė, atsiliepime į skundą pažymėdamas, kad ankstesnis pertvarų duše nebuvimas negalėjo būti laikomas pakankamu faktu valstybės civilinei atsakomybei kilti.
Teismas, įvertinęs nustatytas faktines aplinkybes bei atsižvelgdamas į aukščiau paminėtą teismų praktiką, daro išvadą, kad pareiškėjo privatumas naudojantis pertvarų neturinčiu dušu buvo pažeidžiamas dalį ginčo laikotarpio, t. y. nuo 2018 m. vasario 12 d. iki 2018 m. kovo 12 d., nuo 2018 m. kovo 15 d. iki 2018 m. gegužės 7 d., nuo 2018 m. gegužės 10 d. iki 2018 m. rugpjūčio 27 d. ir nuo 2018 m. rugpjūčio 30 d. iki 2018 m. rugsėjo 30 d., todėl, teismo vertinimu, pareiškėjas patyrė neigiamus išgyvenimus, atitinkamai jam priteistinas neturtinės žalos atlyginimas pinigais.
Dėl pasivaikščiojimų gryname ore sąlygų ir trukmės
Pareiškėjas skunde nurodė, kad pasivaikščiojimo kiemeliuose per mažai vietos. Be to, dėl to, kad yra dirbantis, pasivaikščioti gali nuo 18 val. iki 21 val., t. y. tik 3 valandas.
Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – BVK) 10 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bausmes atliekantys Lietuvos Respublikos piliečiai turi ne tik visas Lietuvos Respublikos piliečiams įstatymų nustatytas teises ir laisves, bet bausmių vykdymo tvarką reglamentuojančių teisės aktų nustatytas pareigas bei apribojimus. Bausmių vykdymo teisėje nuteistojo pareigos apibūdinamos kaip teisės normose nustatytos bausmių vykdymo teisinio santykio subjekto privalomojo elgesio ribos ir taisyklės, kurių subjektas negali atsisakyti vykdyti arba laikytis. Pareigos neatlikimas arba netinkamas jos atlikimas yra bausmių vykdymo teisės pažeidimas ir tai sudaro drausminės atsakomybės pagrindą. Nuteistiesiems nustatytų pareigų tikslas – motyvuoti juos teisės aktus atitinkančiam elgesiui, sudaryti teisines prielaidas normaliai pataisos įstaigų veiklai, vykdyti pataisos įstaigų režimo pažeidimų prevenciją. Įstatymų nustatytas privalomumas atlikti tam tikrus veiksmus arba susilaikyti nuo jų garantuojamas įstatymu numatytomis bausmių vykdymo teisės prievartos priemonėmis – nuobaudomis. BVK 103 straipsnis numato, kad nuteistieji BVK numatytais atvejais turi teisę kasdien pasivaikščioti gryname ore. Pagal BVK 72 straipsnį, laisvės atėmimo bausmę pataisos namuose atliekantys nuteistieji suskirstomi į paprastąją, lengvąją ir drausmės grupes. Priklausomai nuo šių grupių, skiriasi nuteistiesiems priklausanti teisė kasdien pasivaikščioti. Paprastajai grupei priskirti nuteistieji turi teisę pasivaikščioti kasdien 3 valandas (BVK 73 straipsnio 5 punktas), lengvajai grupei priskirti nuteistieji turi teisę kasdien pasivaikščioti 4 valandas (BVK 74 straipsnio 5 punktas), o drausmės grupei priskirti nuteistieji turi teisę kasdien pasivaikščioti 2 valandas (BVK 74 straipsnio 5 dalis).
Iš byloje pateiktų 2017 m. liepos 26 d. Vilniaus PN nuteistųjų pasivaikščiojimo gryname ore gyvenamojoje zonoje grafiko Nr. 81-454 ir 2018 m. liepos 25 d. Vilniaus PN nuteistųjų pasivaikščiojimo gryname ore gyvenamojoje zonoje grafiko Nr. 14-1714 matyti, kad mėnesio porinėmis dienoms I gyvenamojo korpuso 2 aukšto nuteistieji vedami į pasivaikščiojimo kiemelius nuo 8.00 val. iki 12.30 val., o mėnesio neporinėmis dienomis nuo 14.00 val. iki 18.00 val. (b. l. 51). Teismas pažymi, kad nagrinėjamu atveju byloje nėra duomenų, jog pareiškėjui nebuvo suteikiami pasivaikščiojimai gryname ore. Pareiškėjo teiginys, kad jis pasinaudoti pasivaikščiojimo gryname ore teise galėjo pasinaudoti tik 3 val. (nuo 18 val. iki 21 val.), nes yra dirbantis, yra niekuo nepagrįstas ir deklaratyvaus pobūdžio, todėl atmestinas. Taip pat byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Vilniaus PN administraciją su prašymais ar skundais dėl netinkamai organizuojamo pasivaikščiojimo.
Pagal BVK 73 straipsnio 1 dalies 5 punktą lengvajai grupei priskirti nuteistieji turi teisę pasivaikščioti kasdien 4 valandas, o byloje esantys įrodymai patvirtina, kad Vilniaus PN minėtą pareigą įgyvendino ir užtikrino pareiškėjui teisę kasdien 4–4,5 valandas per dieną praleisti lauke, t. y. ilgiau nei BVK reglamentuota, todėl atsakovės atstovo neteisėti veiksmai nekonstatuotini.
Pasivaikščiojimo kiemų įrengimo reikalavimus nustato PĮĮET 18–21 punktai, kuriuose nėra nustatytas minimalus pataisos įstaigų pasivaikščiojimo kiemelių plotas. Pasivaikščiojimo kiemų dydžiai nėra reglamentuoti ir kituose teisės aktuose.
Iš byloje pateiktų I gyvenamojo korpuso pasivaikščiojimo kiemų fotonuotraukų matyti, kad pasivaikščiojimo kiemai nėra perpildyti, juose įrengtas sporto inventorius bei krepšinio aikštelė (b. l. 49). Byloje pateiktas 2018 m. liepos 25 d. Vilniaus PN nuteistųjų pasivaikščiojimo gryname ore gyvenamojoje zonoje grafikas Nr. 14-1714 patvirtina, jog nuteistieji vedami į pasivaikščiojimo kiemus nustatytu laiku (b. l. 51).
Atsižvelgiant į tai, kad nei viename teisės akte nėra reglamentuoti pasivaikščiojimo kiemų dydžiai, taip pat į tai, kad byloje pateikti fotonuotraukos bei nuteistųjų pasivaikščiojimo gryname ore gyvenamojoje zonoje grafikas patvirtina, kad pasivaikščiojimo kiemai nebuvo perpildyti, todėl teismas neturi pagrindo pareiškėjo teisių pažeidimą šiuo aspektu.
Dėl privatumo užtikrinimo kalbantis telefonu
Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą taip pat kildina iš to, jog kalbantis telefonu nėra užtikrintas privatumas.
Nuteistųjų pokalbių telefonu tvarką reglamentuoja BVK ir Taisyklių nuostatos. BVK 102 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nuteistiesiems leidžiama paskambinti telefonu.
Atsakovės atstovas atsiliepime nurodė, kad ginčo laikotarpiu buvo sumontuoti standartinės techninės specifikacijos taksofonai, suteikiantys galimybę naudotis laidiniu ryšiu visoje Lietuvoje. Vilniaus PN nuomone, I-ame gyvenamajame korpuse sumontuoti taksofonai atitinka visus teisės aktų reikalavimus. Galimybė paskambinti nuteistiesiems buvo užtikrinama nepertraukiamai, nuteistieji naudojosi įstatymo suteikta teise skambinti telefonu.
Pažymėtina, kad iš atsakovės atstovo pateiktų nuotraukų matyti, kad telefoninių pokalbių vieta nėra izoliuota, joje nėra įrengta būdelių, atitvarų, visiškai užtikrinančių garso izoliaciją, todėl nuteistieji, esantys šalia taksofono, gali girdėti telefonu kalbančių asmenų pokalbį (b. l. 52–57). Iš pateiktų nuotraukų taip pat matyti, kad įstaigos administracija, siekdama užtikrinti nuteistųjų pokalbių neliečiamumą ir apsaugoti skambinančiųjų privatumą nuo kitų Vilniaus PN laikomų nuteistųjų, pakabinusi informacinį pranešimą.
Nagrinėjamu atveju byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad dėl privatumo telefoninių pokalbių metu ribojimo pareiškėjas nerealizavo savo teisės skambinti telefonu. Nėra pagrindo teigti, kad aptartas teisės į privatumą neužtikrinimas buvo tiek intensyvus, kad būtų realiai sutrukdęs pareiškėjui palaikyti telefonu socialinius, šeiminius ryšius. Be to, byloje nėra duomenų, kad pareiškėjo teisės buvo pažeistos dėl sąmoningo Vilniaus PN elgesio jo atžvilgiu, siekio išskirti jį iš kitų įstaigoje laikomų asmenų. Priešingai, kaip matyti iš fotonuotraukų, Vilniaus PN administracija yra įspėjusi nuteistuosius apie tai, kad būtina gerbti kalbantįjį, elgtis santūriai ir netriukšmauti. Reikalavimo, kad telefonų aparatai būtų izoliuojami, teisės aktai nenustato, o Vilniaus PN administracija nėra atsakinga už nuteistųjų keliamą triukšmą ir jų pačių kito asmens negerbimą. Todėl, teismo vertinimu, nėra pagrindo teigti, kad dėl netinkamų skambinimo sąlygų pareiškėjui atsirado reikšmingų ar nepataisomų neturtinių padarinių. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad skundo reikalavimas priteisti neturtinės žalos atlyginimą dėl šio pažeidimo nepagrįstas ir atmestinas.
Dėl parazitų
Pareiškėjas skunde nurodė, kad 2018 m. gruodžio mėnesį gyvenamosiose patalpose atsirado blakių, dėl kurių pareiškėjas tiek į kalinimo įstaigos administracijai, tiek kitoms institucijoms teikė, tačiau blakės buvo išnaikintos tik 2019 m. vasario 25 d. Nurodo, kad visą nurodytą laiką pareiškėjas buvo kandžiojamas blakių, kas pareiškėjui sukėlė fizinį skausmą.
Laisvės atėmimo vietose neturi būti nariuotakojų, graužikų ir kitų kenkėjų. Laivės atėmimo vietoje atliekamas nuolatinis nariuotakojų ir graužikų stebėjimas, bei, nustačius nariuotakojų ar (ir) graužikų buvimo pėdsakus, – jų naikinimas teisės aktų nustatyta tvarka (Lietuvos higienos normos 134:2015 20 punktas). EŽTT praktikoje nustatyta, jog kalinimo įstaigose atsiradus parazitų ar graužikų turi būti imamasi veiksmų tam, kad jie būtų išnaikinti (žr., pvz., 2012 m. sausio 10 d. sprendimą byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją; 2015 m. sausio 27 d. sprendimą byloje Neshkov ir kt. prieš Bulgariją). Iš nurodyto teisinio reglamentavimo bei EŽTT praktikos, darytina išvada, jog kalinimo įstaigų pareiga stengtis, kad parazitai ir graužikai neatsirastų, o jiems atsiradus – išnaikinti, t. y. teisinis reglamentavimas nenustato, jog graužiko ar parazito atsiradimas savaime laikytinas pažeidimu.
Atsakovės atstovas atsiliepime nurodė, kad Vilniaus PN yra sudaręs sutartį su UAB „Pelia“, kuri teikia kenkėjų kontrolės paslaugas. 2018 m. gruodžio mėnesį UAB „Pelias“ Vilniaus PN bendrabučio patalpose atliko monitoringą, kurio metu blakių nebuvo pastebėta. Vilniaus PN 2018 m. vasario mėnesį buvo atliktas patalpų monitoringas ir patalpoje Nr. 205, buvo pastebėta blakių ir iškart pradėti jų naikinimo darbai t. y. atlikta dezinsekcija.
Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad pareiškėjas dėl blakių buvimo gyvenamojoje patalpoje su skundais (prašymais) kreipėsi į Sveikatos apsaugos ministeriją bei į Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamentą (toliau – Vilniaus departamentas) (b. l. 20, 24-25, 27). Vilniaus departamentas, atsakydamas į pareiškėjo 2018 m. gruodžio 31 d. skundą, 2019 m. vasario 21 d. rašte Nr. (10-12 4.80)2-8473 pažymėjo, kad 2019 m. vasario 15 d. buvo atlikta operatyvioji valstybinės visuomenės sveikatos saugos kontrolė Vilniaus PN. Patikrinimo metu Vilniaus PN gyvenamojo korpuso II-o aukšto gyvenamojoje patalpoje Nr. 205 apžiūrėjus patalpą ir joje esančius aplinkos daiktus blakių buvimo vizualiai nenustatyta, tačiau ant patalpos sienos buvo matomų nariuotakojų (galimai blakių) pėdsakų (ant sienos paviršiaus buvo sutraiškytų nariuotakojų liekanų). Byloje esanti UAB „Pelias“ 2019 m. vasario 19 d. darbų ataskaita patvirtina, kad nuteistųjų bendrabučio tipo patalpose buvo atliktas monitoringas ir kambariuose Nr. 201, 202, 204, 205, 206 ir 214 pastebėtos blakės, atlikti dezinsekcijos darbai (b. l. 43).
Teismas, įvertinęs pareiškėjo ir atsakovės atstovo paaiškinimus, byloje esančius įrodymus, daro išvadą, kad pareiškėjo teisė į saugią ir sveiką aplinką šiuo apsektu buvo pažeista ir ši aplinkybė yra pagrindas pripažinti Vilniaus PN neteisėtus veiksmus. Be to, nors atsakovės atstovo į bylą pateiktame Vilniaus PN Sveikatos priežiūros tarnybos 2019 m. balandžio 9 d. medicinos dokumentų išraše/siuntime pažymėta, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2018 m. gruodžio mėnesio iki 2019 m. balandžio mėnesio dėl odos patologinių pakitimų nesikreipė, tačiau tai neatleidžia pataisos įstaigos nuo pareigos laikytis HN 134:2015 20 punkte nustatyto reikalavimo.
Apibendrinant byloje nustatytas aplinkybes, pažymėtina, kad dalį ginčo laikotarpio pareiškėjui nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis dušu bei neužtikrinta teisė į saugią ir sveiką aplinką, kadangi gyvenamojoje patalpoje Nr. 205, kurioje pareiškėjas buvo kalinamas, buvo blakių. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad dėl nustatytų pažeidimų, pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų, fizinių nepatogumų, diskomfortą, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir kurių pareiškėjas nebūtų patyręs, jei jo laikymo Lukiškių TI-K sąlygos atitiktų teisės aktų reikalavimus, todėl atsakovei kilo pareiga kompensuoti pareiškėjo patirtus neigiamus išgyvenimus, sumokant jam piniginį ekvivalentą.
CK 6.250 straipsnio 2 dalyje reglamentuota kad nustatydamas neturtinės žalos dydį, teismas atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Kitaip tariant, teisės aktai neįtvirtina baigtinio kriterijų, į kuriuos turi būti atsižvelgiama sprendžiant dėl priteistinos neturtinės žalos atlyginimo dydžio, sąrašo. Neturtinę žalą patyręs asmuo turi pateikti teismui kuo daugiau ir kuo svarbesnių žalos dydžiui nustatyti reikšmingų kriterijų (LVAT 2013 m. balandžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-107/2013).
Nagrinėjamu atveju teismas, nustatydamas priteistinos neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į pažeidimų pobūdį, trukmę bei mastą (dušu pareiškėjas naudojosi tik kartą per savaitę, t. y. sekmadieniais), inter alia (iš lot. k. „be kita ko“) į tai, kad pareiškėjas teismui nepateikė duomenų, kad tokie pažeidimai sąlygojo ilgalaikių, nepataisomų padarinių atsiradimą, pareiškėjo teisės nebuvo pažeistos dėl sąmoningo Lukiškių TI-K elgesio jo atžvilgiu, siekio išskirti jį iš kitų įstaigoje laikomų asmenų. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo nurodomas 16 000 Eur neturtinės žalos dydis akivaizdžiai viršija pareiškėjo patirtus neturtinius praradimus ir nėra adekvatus nustatytų pažeidimų mastui. Teismas, atsižvelgęs į teismų praktiką panašaus pobūdžio bylose (žr. pvz.; LVAT 2018 m. 2018 m. spalio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4552-575/2018, LVAT 2019 m. balandžio 17 d. nutartį administracinėje byloje A-1946-525/2019), įvertinęs minėtų reikšmingų aplinkybių visumą, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, Lietuvoje egzistuojančias ekonomines, darbo užmokesčio bei gyvenimo sąlygas, konstatuoja, kad teisinga satisfakcija pareiškėjui už jo patirtą neturtinę žalą nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant į LVAT praktiką, priteistina maksimali 200 Eur suma. Dėl nurodytų motyvų pareiškėjo skundas tenkintas iš dalies (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 dalies 5 punktas).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 5 ir 1 dalimis, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,
nusprendžia:
Pareiškėjo E. P. skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti pareiškėjui E. P. iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, 200 Eur (du šimtus) eurų neturtinei žalai atlyginti.
Likusią pareiškėjo skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Vilniaus apygardos administracinį teismą.