- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2010-05-13
- Bylos Nr.
- I-392-162/2010
- Teisminio proceso Nr.
- 3-63-3-00219-2010-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Dalia Gumuliauskienė
- Pareiškėjas
- V.Š.
- Atsakovas
- Klaipėdos apskrities vyriausiajam policijos komisariatui, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės bei trečiajam suinteresuotam asmeniui Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Kategorijos
- 16.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Klaipėdos apygardos administracinio teismo teisėja Dalia Gumuliauskienė, sekretoriaujant Eglei Mikelionienei, dalyvaujant pareiškėjo V.Š. atstovei Lietuvos Respublikos ikiteisminio tyrimo įstaigų profesinės sąjungos teisininkei Raimondai Vainoraitei, Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato atstovui Arūnui Venckui, 2010 m. gegužės 11 d. viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V.Š. prašymą atsakovams – Klaipėdos apskrities vyriausiajam policijos komisariatui ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės bei trečiajam suinteresuotam asmeniui Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėjas kreipėsi į teismą (b.l. 6-14), prašydamas iš atsakovų solidariai priteisti neišmokėtą priedų ir priemokų prie pareiginės algos dalį – 1 027,84 Lt, susidariusią laikotarpiu nuo 2007 m. sausio mėnesio iki 2008 m. lapkričio mėnesio. Pažymi, jog jis yra Lietuvos policijos profesinės sąjungos narys. Nurodo, jog minėtu laikotarpiu už atliktas pareigas jam nebuvo sumokėtas priklausantis darbo užmokestis, kadangi buvo ribojama priedų ir priemokų dalis (remiantis Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalimi išmokama priemokų ir priedų dalis negali viršyti 70 procentų pareiginės algos).
Teigia, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2009 m. gruodžio 11 d. nutarime pripažino, kad Valstybės tarnybos įstatymo VI skyrius „Darbo užmokestis“ (2002 m. balandžio 23 d. redakcija ir 2007 m. birželio 7 d. redakcija) ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. redakcija ir 2007 m. birželio 7 d. redakcija) nustatytą ribą, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui. Mano, kad byloje atsakovais turi būti ir darbdavys ir Lietuvos valstybė, kadangi už darbą yra atlyginama iš valstybės biudžeto, policijos veikla taip pat finansuojama iš valstybės biudžeto.
Pareiškėjas į teismo posėdį neatvyko. Jo interesams atstovaujanti atstovė prašo tenkinti prašymą jame išdėstytų motyvų pagrindu ir bylą nagrinėti V.Š. nedalyvaujant. Neprieštarauja dėl sprendimo vykdymo atidėjimo vienerių metų laikotarpiui. Prašo taikyti Civilinio kodekso 6.279 straipsnio nuostatas dėl atsakovų solidarios atsakomybės.
Atsiliepimas
Atsakovo Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato atstovas Arūnas Venckus prašo atmesti pareiškėjo prašymą kaip nepagrįstą atsiliepime išdėstytų motyvų pagrindu. Atsiliepime (b.l. 25-29) nurodyta, kad pareiškėjo prašymas atsakovo Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato atžvilgiu yra nepagrįstas, nes teisiniai padariniai kilo dėl įstatymo, kuris buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, taikymo. Pažymi, kad jam, kaip atsakovui, kyla pareiga tikslingai naudoti paskirtas biudžeto lėšas, tačiau biudžeto formavimas yra Lietuvos Respublikos Vyriausybės kompetencija, todėl pareiškėjo reikalavimas turi būti nukreiptas valstybės atžvilgiu. Mano, jog Klaipėdos apskrities vyriausiasis policijos komisariatas, organizuodamas darbą, nepažeidė nuostatų, reglamentuojančių pareigūnų darbo laiko normų, o darbo užmokestis buvo apskaičiuotas tinkamai. Teismui nusprendus, jog atsakovas pažeidė pareiškėjo teises prašo mažinti priteistiną darbo užmokesčio dalį 365,93 Lt suma bei prašo sprendimo vykdymą atsakovės Lietuvos Respublikos valstybės atžvilgiu atidėti vienerių metų laikotarpiui.
Atsakovas – Lietuvos valstybė, atstovaujama Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (Lietuvos Respublikos Ministro Pirmininko 2010 m. sausio 14 d. potvarkis Nr. 13 „dėl įgaliojimų atstovauti teismuose“) ir tretysis suinteresuotas asmuo – Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepimu į prašymą (b.l. 20-21) prašo netenkinti pareiškėjo prašymo, motyvuojant tuo, jog atsakovo sprendimai riboti pareiškėjui priedus ir priemokas yra įvykdyti iki Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimo paskelbimo, todėl mano, jog institucija neturėjo kitos galimybės netaikyti Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies nuostatų. Mano, jog nėra Civilinio kodekso 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės pagrindų. Atsakovas ir tretysis suinteresuotas asmuo tinkamai informuoti apie teismo posėdžio vietą ir laiką (b.l. 37-38). Atsakovo ir trečiojo suinteresuotojo asmens atstovai į teismo posėdį neatvyko.
Motyvuojamoji dalis
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 78 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad bylos šalių ar jų atstovų neatvykimas į teismo posėdį, jeigu jiems apie posėdį buvo tinkamai pranešta, nėra kliūtis bylai nagrinėti ir sprendimui priimti. Byla nagrinėjama pareiškėjui, atsakovo – Lietuvos valstybės, atstovaujamos Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos ir trečiojo suinteresuotojo asmens atstovams nedalyvaujant.
Teismas konstatuoja
Pareiškėjas V.Š. kelia reikalavimą dėl nesumokėtos darbo užmokesčio dalies, susidariusios laikotarpiu nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2008 m. lapkričio mėnesio, kuri buvo neišmokėta taikant Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalį, ribojančią priedų ir priemokų sumą (ne daugiau kaip 70 procentų).
Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas yra statutinis valstybės tarnautojas, ginčo laikotarpiu dirbo Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato pareigūnu. V.Š. yra Lietuvos Respublikos ikiteisminio tyrimo įstaigų profesinės sąjungos narys (b.l. 31). Pareiškėjas prašo iš atsakovų solidariai priteisti 1 027,84 Lt dalį neišmokėtų priemokų ir priedų prie pareiginės algos dydį.
Vidaus tarnybos pareigūnų darbo užmokestį reglamentuoja Valstybės tarnybos įstatymo VI skyriaus (23-26 straipsnių) nuostatos, kurios, remiantis Valstybės tarnybos įstatymo 4 straipsnio 2 dalimi, yra be išlygų taikomos ir statutiniams valstybės tarnautojams.
Valstybės tarnybos įstatymo (2002 m. balandžio 23 d. redakcija Nr. IX-856) 25 ir 26 straipsniuose numatyta, kad valstybės tarnautojams mokami priedai ir priemokos bei reglamentuotas priedų ir priemokų sąrašas. Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 1 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. redakcija Nr. IX-856) nustatyta, kad valstybės tarnautojo darbo užmokestį sudaro: 1) pareiginė alga; 2) priedai; 3) priemokos, o 2 dalimi nustatyta, kad priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Valstybės tarnybos įstatymo 3, 4, 8, 9, 18, 19, 20, 21, 22, 23, 25, 38, 41, 43, 44, 49, 50 straipsnių ir priedėlio pakeitimo ir papildymo ir įstatymo papildymo 22¹, 48¹,50¹ straipsniais įstatymu (2007 m. birželio 7 d. redakcija Nr. 1175) buvo pakeistas ir papildytas Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnis, kurio 2 dalis numatė, kad priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Į šią sumą neįskaitomi Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 1 ir 5 punktuose nustatyti priedai.
Šioje byloje aktualus aptartas teisinis reglamentavimas, nes juo remiantis priedų ir priemokų suma buvo ribojama, t.y. neviršijant 70 procentų pareiginės algos.
Vidaus tarnybos statuto (toliau – ir Statuto), patvirtinto Lietuvos Respublikos 2003 m. balandžio 29 d. įstatymu Nr.IX-1538, 7 skirsnyje reglamentuojamas statutiniams valstybės tarnautojams mokamas darbo užmokestis ir kitos išmokos. Statute nebuvo nustatyta vidaus tarnybos sistemos pareigūnams mokamų priedų ir priemokų bendro dydžio apribojimo, tačiau atsižvelgiant į tai, kad vidaus tarnybos sistemos pareigūnų darbo apmokėjimo tvarka buvo nustatyta Valstybės tarnybos įstatymo VI skyriuje „Darbo užmokestis“, todėl 23 straipsnio 2 dalis vidaus tarnybos sistemos pareigūnams turėjo būti taikoma be išlygų, t.y. šiems pareigūnams, kaip ir kitiems valstybės tarnautojams, mokamų priedų ir priemokų bendras dydis (suma) negalėjo viršyti 70 procentų pareiginės algos.
Konstitucinis Teismas 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu „Dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies (2002 m. balandžio 23 d., 2007 m. birželio 7 d. redakcijos) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ pripažino, kad Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo VI skyrius „Darbo užmokestis“ (2002 m. balandžio 23 d. redakcija; 2007 m. birželio 7 d. redakcija) ta apimtimi, kuria jame nebuvo teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje nustatytą ribą, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui. Vertindamas ginčytą Valstybės tarnybos įstatymo dalį kartu su Statuto 29 ir 30 straipsniais, Konstitucinis Teismas konstatavo, kad galėjo susidaryti tokios situacijos, kai vidaus tarnybos sistemos pareigūnams už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę, atlikimą turėjo būti išmokamos tokio dydžio priemokos, kurios kartu su jiems išmokėtinų priedų ir kitų priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatyme nustatytą priedų ir priemokų sumos apmokėjimo ribą. Konstatuota, kad nei ginčytame Valstybės tarnybos įstatymo, nei kituose šio įstatymo skyriaus „Darbo užmokestis“ straipsniuose nebuvo nuostatų, pagal kurias būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatyme nustatytą ribą. Tokiu būdu atsirado prielaidos susidaryti tokioms teisinėms situacijoms, kai vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, atlikusiems tam tikrą darbą, už šį darbą negalėjo būti apmokama.
Toks Konstitucinio Teismo sprendimas reiškia, kad paminėtu teisiniu reguliavimu privalėjo būti aptarta, kokiais būdais turėjo būti atlyginama už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, už papildomų užduočių, viršijant nustatytą darbo trukmę vykdymą, tais atvejais, kai apskaičiuota priedų ir priemokų suma viršijo maksimalią leistiną 70 procentų pareiginės algos ribą. Konstitucinis Teismas konstatavo, kad pagal Konstituciją negali būti tokios teisinės situacijos, kad valstybės tarnautojui, kuris atliko pavestą darbą, už šį darbą nebūtų mokama, būtų mokama ne nustatytu laiku arba mokama mažiau negu priklauso pagal įstatymus ir jais remiantis išleistus kitus teisės aktus. Pagrįstai reiškiamas reikalavimas dėl piniginės išmokos priteisimo, nes kitokio teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų galima teisingai atlyginti už atliktą darbą, nėra nustatyta.
Nagrinėjamoje byloje, remiantis šiomis nuostatomis, konstatuojama, jog pareiškėjo reikalavimas yra iš dalies pagrįstas ir teisėtas, kadangi iš pateiktų pažymų apie priskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį (b.l. 15-16) matyti, jog 2007 m. sausio – 2008 m. lapkričio mėnesiais pareiškėjo atžvilgiu buvo taikomas Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje numatytų priedų ir priemokų ribojimas.
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalį neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo. Nagrinėjamu atveju būtina nustatyti sprendimo įvykdymo terminą.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2005 m. gruodžio 21 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A1 – 638/2005 (Administracinių teismų praktika, Nr. 8, psl. 316-329) konstatavo, kad ginčuose dėl nesumokėto darbo užmokesčio „sprendimo įvykdymu“ Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme reikėtų laikyti situaciją, kai asmuo yra praradęs galimybę įsiterpti ir per teismą reikalauti koreguoti tuos teisinius santykius, kurie susiklostė iki teisės normos, reglamentavusios minėtus santykius, pripažinimo neteisėta. Ir, priešingai, ginčų dėl darbo užmokesčio bylose sprendimas yra neįvykdytas, kol valstybės tarnautojas turi teisę į savo pažeistų teisių gynimą teisme ar kitose įstatymų numatytose institucijose. Valstybės tarnautojų reikalavimams dėl nesumokėto darbo užmokesčio priteisimo taikytinas Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje nustatytas trejų metų senaties terminas. Iki to momento, kada teisė pareikšti skundą ar ieškinį teisme gali būti įgyvendinta, negali būti laikoma, kad valstybės tarnautojo atžvilgiu atsiradusi darbo užmokesčio nepriemoka yra laikoma ,,įvykdytu sprendimu“ Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme. Administracinių bylų teisenos įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje nustatyta, vienodą administracinių teismų praktiką formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, o šio straipsnio 2 dalis numato, jog į nustatyta tvarka paskelbtuose sprendimuose, nutarimuose ir nutartyse esančius įstatymų taikymo išaiškinimus atsižvelgia teismas, valstybės ir kitos institucijos, taip pat kiti subjektai, taikydami tuos pačius įstatymus. Konstitucinio Teismo nutarimas yra paskelbtas 2009 m. gruodžio 11 d., todėl yra išlikusi galimybė teismine tvarka koreguoti tarp proceso šalių dėl darbo užmokesčio susiklosčiusius teisinius santykius.
Pagal Valstybės tarnybos įstatymo 5 straipsnį darbo santykius ir socialines garantijas reglamentuojantys įstatymai bei kiti teisės aktai valstybės tarnautojams taikomi tiek, kiek jų statuso ar socialinių garantijų nereglamentuoja Valstybės tarnybos įstatymas. Darbo kodekso 27 straipsnio antroje dalyje nustatytas bendras trejų metų senaties terminas Darbo kodekso reglamentuojamiems santykiams, jeigu Darbo kodeksas ir kiti įstatymai atskiriems reikalavimams nenustato trumpesnių ieškinio senaties terminių. Darbo kodekse kitokio senaties termino reikalavimams dėl negauto darbo užmokesčio priteisimo nenumatyta. Valstybės tarnybos įstatymo 5 straipsnis sudaro įstatyminį pagrindą pareikštiems valstybės tarnautojų reikalavimams dėl nesumokėto darbo užmokesčio priteisimo taikyti Darbo kodekso 27 straipsnio antroje dalyje nustatytą trejų metų senaties terminą. Darbo kodekso 298 straipsnyje numatyta, kad darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus. Tai yra ši norma nustato naikinamąjį terminą, kurį viršijantis valstybės tarnautojui nesumokėtas darbo užmokestis negali būti priteisiamas.
Pareiškėjo teisės buvo pažeistos 2007 m. sausio mėnesį nesumokėjus jam priklausančių priedų ir priemokų, kadangi atsakovas Klaipėdos apskrities vyriausiasis policijos komisariatas taikė Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje numatytą ribojimą. Taigi pareiškėjui realiai negavus pagal Valstybės tarnybos įstatymą priklausančių sumų, jau 2007 m. sausio mėnesį atsirado pagrindas ginti savo pažeistas teises teisme. Reikalavimas įpareigoti atsakovus solidariai išmokėti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teisme pareikštas 2010 m. balandžio 16 d., todėl akivaizdu, kad 2007 metų sausio, vasario, kovo mėnesiais pareiškėjui V.Š. neišmokėtos priemokos negali būti priteisiamos (3 metų senaties terminas skaičiuojamas nuo 2007 m. balandžio 16 d. iki 2010 m. balandžio 16 d. – prašymo padavimo teismui dienos). Iš pareiškėjo V.Š. pateiktų pažymų apie darbo užmokestį matyti, jog 2007 m. sausio mėnesį jam buvo neišmokėta – 104,18 Lt, 2007 m. vasario mėnesį – 190,20 Lt, 2007 m. kovo mėnesį – 71,55 Lt, viso 365,93 Lt. Taikant 3 metų senaties terminą minėta suma atimama. 2007 m. balandžio mėnesį nesumokėta darbo užmokesčio suma sudarė 36,57 Lt. Pažymėtina, kad teismas 2010 m. balandžio 21 d. nutartimi (b.l. 4-5) įpareigojo atsakovą pateikti duomenis, kokia nesumokėta darbo užmokesčio dalis susidarė nuo 2007 m. balandžio 16 d., atsakovas pateikė duomenis dėl viso balandžio mėnesio. Teismas neturi galimybės nustatyti konkrečių pareiškėjo 2007 m. balandžio mėnesį dirbtų dienų skaičiaus, už kurias buvo taikomas Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje numatytas priedų ir priemokų ribojimas. Neaišku, ar ribojimas taikytas iki balandžio 16 d., ar priešingai. Tokiu būdu teismas mano, jog nėra teisinio pagrindo atimti 2007 m. balandžio mėnesį pareiškėjui neišmokėtos 36,57 Lt sumos. Pareiškėjas V.Š. prašė priteisti 1 027,84 Lt, tačiau jo prašymas tenkintinas iš dalies priteisiant 661,91 Lt (1 027,84 – 365,93). Pareiškėjo atstovės prašymas pažeistų teisių sužinojimo diena laikyti šioje byloje taikomo Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimo paskelbimo dieną, t.y. 2009 m. gruodžio 11 d. ir nuo šios dienos skaičiuoti 3 metų senaties terminą, aukščiau paminėtų argumentų pagrindu laikytinas nepagrįstu.
Sprendimas dėl pareiškėjo prašymo turi būti priimamas vadovaujantis sprendimo priėmimo dieną galiojančiomis teisės normomis. Teisinis pagrindas, kuriuo atsakovai galėtų grįsti Valstybės tarnybos įstatyme nustatyto darbo užmokesčio nemokėjimą pareiškėjui yra išnykęs, todėl atsakovas Klaipėdos apskrities vyriausiasis policijos komisariatas įpareigojamas pareiškėjui išmokėti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį.
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 97 straipsnis reglamentuoja sprendimų vykdymą. Šio straipsnio 4 dalyje numatyta, jog neįvykdyti teismo sprendimai dėl priteistų sumų išieškojimo vykdomi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) nustatyta tvarka. CPK 284 straipsnio 1 dalis numato, kad teismas turi teisę dalyvaujančių byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva, atsižvelgdamas į turtinę abiejų šalių padėtį ar kitas aplinkybes, sprendimo įvykdymą atidėti. Atsakovas prašo atidėti sprendimo vykdymą vienerių metų laikotarpiui, pareiškėjo atstovė neprieštarauja minėtam prašymui.
Lietuvos apeliacinis teismas 2009 m. kovo 9 d. nutartimi, priimtoje civilinėje byloje Nr.2-202/2009 dėl nesumokėto atlyginimo teisėjams priteisimo visuotinai žinomos aplinkybės apie sunkią Lietuvos valstybės turtinę padėtį pagrindu nusprendė sprendimo vykdymą atidėti vienerių metų laikotarpiui. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, atsižvelgdamas į tai, kad yra ypatingai svarbu, jog teismų praktika iš esmės analogiškose bylose būtų formuojama vieninga linkme (priešingu atveju kiltų pavojus pažeisti konstitucinį visų asmenų lygybės įstatymui ir teismui principą), bylose dėl atlyginimo skirtumo priteisimo sprendimo vykdymą atidėjo vieneriems metams (2009 m. rugpjūčio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-812/2009, 2010 m. sausio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-57/2010 ir kt.). Teismas pripažįsta, kad toks sprendimo vykdymo atidėjimas ir jo pagrindimas yra taip pat aktualūs nagrinėjamai bylai, todėl atsakovo prašymas dėl sprendimo vykdymo atidėjimo tenkintinas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 6 dalis, Civilinio proceso kodekso 284 straipsnio 1 dalis).
Dėl tinkamo atsakovo
Pareiškėjas prašo priteisti neišmokėtą darbo užmokestį solidariai iš Lietuvos valstybės, nes už darbą yra atlyginama iš valstybės biudžeto, ir iš Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato. Atsakovo atstovas mano, jog reikalavimas dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies turi būti reiškiamas Lietuvos valstybei.
Tarnybos teisiniai santykiai pagal savo pobūdį ir teisinę prigimtį yra dvišaliai, nes pagal juos valstybės tarnautojas yra įpareigotas tinkamai atlikti įstatymuose ir pareigybių aprašyme nurodytas funkcijas, o darbdavys privalo mokėti darbo užmokestį ir teikti kitas įstatymuose numatytas socialines garantijas. Kaip jau buvo paminėta aukščiau, Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) nustatytas priedų ir priemokų bendro dydžio (sumos) apribojimas suponuoja tai, kad vidaus reikalų statutinės įstaigos vadovai ar kiti atsakingi asmenys įstaigos darbą turėjo organizuoti inter alia taip, kad poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu būtų dirbama bei atliekamos papildomos užduotys viršijant nustatytą darbo trukmę taip, kad neviršytų nustatyto apmokėjimo už darbą apribojimo. Tuo remiantis daroma išvada, kad už netinkamą darbo organizavimą ir neatitinkantį atlikto darbo apmokėjimą yra tiesiogiai atsakinga įstaiga, kuri turėjo pareigą mokėti darbo užmokestį. Nagrinėjamu atveju tokia pareiga nustatyta tiesioginiam pareiškėjų darbdaviui – Klaipėdos apskrities vyriausiajam policijos komisariatui.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuojantis vienodą administracinių teismų praktiką, būtent tokią poziciją dėl atsakovo tinkamumo ginčo teisiniame santykyje išdėstė 2005 m. gruodžio 21 d. nutartyje išplėstinės teisėjų kolegijos išnagrinėtoje administracinėje byloje A1-635/2005. Minėtoje nutartyje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pasisakė, kad reikalavimas priteisti negautą darbo užmokestį nėra reikalavimas dėl žalos atlyginimo ir nesiejamas su darbo užmokesčio nesumokėjusio subjekto (institucijos) kalte. Valstybė galėtų būti tinkamu atsakovu byloje, jeigu pareiškėjas, formuluodamas savo reikalavimus, prašytų atlyginti žalą, padarytą neteisėtais valstybės institucijos (jos pareigūnų) veiksmais, tuo tarpu pareiškėjas prašo priteisti jam neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, todėl atsakovu yra tiesioginis pareiškėjo darbdavys, t.y. Klaipėdos apskrities vyriausiasis policijos komisariatas. Dėl šių priežasčių teismas daro išvadą, kad nėra pagrindo taikyti solidarią atsakomybę, todėl prašymo reikalavimas atsakovo – Lietuvos valstybės atžvilgiu, atmestinas.
Nustatytų faktinių ir teisinių aplinkybių pagrindu konstatuojama, jog pareiškėjo prašymas dėl negauto darbo užmokesčio priteisimo iš dalies pagrįstas, todėl tenkintinas iš dalies.
Rezoliucinė dalis
Teismas, remdamasis tuo, kas išdėstyta ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85 straipsniu, 87 straipsniu, 88 straipsnio 1 dalies 2 punktu,
nusprendžia:
pareiškėjo V.Š. prašymą tenkinti iš dalies.
Pareiškėjui V.Š. iš Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato priteisti 661,91 (šešis šimtus šešiasdešimt vieną litą ir devyniasdešimt vieną centą) nesumokėtą darbo užmokestį, susidariusį laikotarpiu nuo 2007 m. balandžio 16 d. iki 2008 m. lapkričio 30 d. (fizinių asmenų ir kiti mokesčiai neišskaičiuoti).
Kitoje dalyje pareiškėjo prašymą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimo vykdymą atidėti vieneriems metams.
Sprendimas per 14 dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Klaipėdos apygardos administracinį teismą arba tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui.