Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Arvydas Žibas, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs pareiškėjos N. N., atstovaujamos bankroto administratoriaus UAB „Verslo valdymo ir restruktūrizacijos centras“ įgalioto asmens V. L., atskirąjį skundą dėl Jonavos rajono apylinkės teismo 2015 m. balandžio 30 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2FB-6-737/2015 dėl fizinio asmens N. N. bankroto bylos iškėlimo, suinteresuoti asmenys – UAB „Gelvora“, UAB „Ūkio banko lizingas“, AB „Lesto“, AB SEB bankas, Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija, AB DNB bankas, BAB bankas „SNORAS“, BIGBANK AS, veikiantis per savo struktūrinį padalinį BIGBANK AS filialą, UAB "General Financing", AB „Citadele“ bankas, A. N., UAB „Kauno švara“, UAB „Kauno vandenys“, BAB „Ūkio bankas“, UAB „Ūkio banko lizingas“, AB „Kauno energija“, UAB „Būsto valda“, UAB „Lietuvos dujų tiekimas“, UAB „Sergel“, antstolis R. B.,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Daugiau atsiliepimų į atskirąjį skundą negauta.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Byloje kilo ginčas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria teismas nepatvirtino bankrutuojančios N. N. mokumo atkūrimo plano bei bankroto bylą nutraukė, teisėtumo bei pagrįstumo.

Fizinių asmenų bankroto įstatymu iš esmės siekiama sukurti efektyvų teisinį mechanizmą, sudarantį sąlygas atkurti fizinio asmens mokumą, užtikrinti kreditorių reikalavimų tenkinimą įstatymo nustatyta tvarka tuo pačiu išlaikyti teisingą kreditorių ir skolininko interesų pusiausvyrą (FABĮ 1 str. 1 d.). Šių tikslų įgyvendinimo sėkmė didžiąja dalimi priklauso nuo sudaryto plano ir jo įgyvendinimo. Skirtingai nuo įmonių bankroto proceso, kurio metu visas įmonei priklausęs turtas yra realizuojamas Įmonių bankroto įstatymo nustatyta tvarka, o gautos piniginės lėšos skiriamos administravimo išlaidoms bei kreditorių reikalavimams padengti, fizinio asmens bankroto procese yra sudaromas planas, kuriame numatomas ne tik skolininkui priklausančio turto pardavimas bei lėšų paskirstymas, tačiau taip pat turi būti numatomos ir priemonės, skirtos fizinio asmens mokumui atkurti (persikvalifikavimas, įsidarbinimas ir kitos) (FABĮ 7 str.). Būtent parengtame mokumo atkūrimo plane konkretizuojamos fizinio asmens mokumo atkūrimo priemonės, jų įgyvendinimo tvarka. Numatomos priemonės turi būti realios, galinčios padėti pasiekti didesnį kreditorių reikalavimų patenkinimą, kartu užtikrinančios asmens, kuriam keliama bankroto byla, galimybę patenkinti minimalius būtinus poreikius. Taigi vienas svarbiausių momentų fizinio asmens bankroto procedūroje yra mokumo atkūrimo plano parengimas ir tvirtinimas.

FABĮ 8 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad jeigu kreditorių susirinkimas nepritaria mokumo plano projektui, nenurodydamas priežasčių arba dėl priežasčių, nesusijusių su plano projekto tikslinimu pagal šio įstatymo 7 straipsnyje nustatytus reikalavimus, plano projektas pateikiamas teismui šio straipsnio 4 ir 5 dalyse nustatyta tvarka. FABĮ 8 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad šio straipsnio 3 dalyje nurodytu atveju teismas gali patvirtinti planą, atsižvelgdamas į bankroto administratoriaus išvadą ir įvertinęs nemokaus fizinio asmens bei jo kreditorių teises ir tesėtus interesus. Taigi, pagal FABĮ 8 straipsnio 8 dalį, esant šio straipsnio 3 dalyje nurodytam atvejui, teismui suteikiama teisė, bet ne pareiga, tvirtinti mokumo atkūrimo planą. Teismas, nustatęs, kad mokumo atkūrimo planas pažeidžia kreditorių teises ir teisėtus interesus, turi teisę pateikto plano netvirtinti.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad Jonavos rajono apylinkės teismas 2014-03-26 nutartimi N. N. iškėlė bankroto bylą ir nustatė keturių mėnesių terminą mokumo atkūrimo plano projekto pateikimui (t. 5, b. l. 10-14). Sušauktas 2014-07-28 pirmasis kreditorių susirinkimas neįvyko, nesurinkus kvorumo, todėl teismas tenkino administratoriaus prašymą ir 2014-08-06 terminą mokumo plano projektui pateikti pratęsė vienam mėnesiui (7 t .b. l. 48). 2014-07-31 vykęs pakartotinis kreditorių susirinkimas nutarė nepritarti pateiktam mokumo atkūrimo planui (7 t. b. l. 63-67). Kreditorius SEB bankas (turintis 95,05 proc. balsų) balsavo prieš administracinių išlaidų sąmatą ir pateikė siūlymą nustatyti administratoriui penkerių metų mokumo atkūrimo plano įgyvendinimo laikotarpiui 150 Lt/ mėn. atlyginimą ir 50 Lt/mėn. administravimo išlaidų bei nurodė tikslintinas bankrutuojančio asmens išlaidas ir tai, jog kreditorių reikalavimai tenkintini tik kartą – realizavus bankrutuojančio asmens turtą (7 t. b. l. 69-70). Nors 2014-09-03 įvykusiame pakartotiniame kreditorių susirinkime buvo pritarta mokumo plano projektui, tačiau kreditoriai UAB „General Financing“, SEB bankas, UAB „Gelvora ir VMĮ pasisakė prieš numatytą administravimo išlaidų dydį, kaip pažeidžiantį FABĮ 22 str. 4 d. nuostatas (7 t. b. l. 115-128). Kreditoriams AB SEB bankas, UAB „General Financing“, Bigbank as filialui, VMI, AB „Lietuvos dujos“ prieštaraujant plano projektui dalyje dėl skiriamos sumos bankroto administravimo procedūroms atlikti, teismas 2014-10-30 nutartimi nustatė N. N. dviejų mėnesių terminą mokumo atkūrimo plano trūkumams pašalinti (8 t. b. l. 81). 2014-12-18 įvyko trečiasis kreditorių susirinkimas, tačiau plano projektui kreditoriai nepritarė dėl nepagrįstai didelių administravimo išlaidų, prieš balsavo 51,07 procentai kreditorių (8 t.b.l.101-117). Kreditoriams pateiktas svarstyti 2014-11-26 mokumo atkūrimo planas buvo sudarytas sutrumpinus terminą, t.y. 3 metų laikotarpiui, numatant 35063 Lt administravimo išlaidas ir 57337 Lt kreditorių reikalavimų tenkinimui iš parduoto turto, vėlesniu bankroto laikotarpiu, numatant 1200 Lt metinį mokestį administravimui ir visiškai neskiriant lėšų kreditorių reikalavimams tenkinti (8 t. b.l. 121-133). Teismas 2015-01-07 nutartimi tenkino N. N. administratoriaus 2014-12-23 prašymą (8 t. b. l.99) ir mokumo atkūrimo plano projekto pateikimo terminą pratęsė iki 2015-02-23 (8 t. b. l. 138). 2015-02-17 įvyko ketvirtasis kreditorių susirinkimas, tačiau mokumo plano atkūrimo projektui nebuvo pritarta (9 t. b. l. 19-20). Kreditorių susirinkime kreditoriai nepritarė pateiktam mokumo atkūrimo planui dėl nepagrįstai didelės administravimo išlaidų sąmatos, kaip neatitinkančios darbų apimties ir prieštaraujančios kreditorių interesams. Bankroto administratorius, vadovaudamasis FABĮ 3-5 straipsniais, pateikė mokumo atkūrimo planą kartu su administratoriaus išvada tvirtinti teismui. Taigi, šiuo atveju, vadovaujantis FABĮ 8 straipsnio 8 dalimi, teismas, spręsdamas mokumo atkūrimo plano projekto tvirtinimo klausimą, be kita ko, turi atsižvelgti ir įvertinti, ar plane nurodytos pareiškėjų mokumo atkūrimo priemonės ir atsiskaitymo su kreditoriais tvarka atitinka ir nepažeidžia ne tik pareiškėjos, bet ir kreditorių teisių ir teisėtų interesų.

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nustatė, kad planas negali būti įgyvendinamas, nes neužtikrina kreditorių ir skolininko teisingos interesų pusiausvyros, jame nėra nustatyta jokių priemonių fizinio asmens mokumui atkurti, nėra numatyta jokių veiksmų siekiant maksimalaus galimo kreditorių reikalavimo patenkinimo, plane numatytos neproporcingai didelės bankroto administravimo išlaidos. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su tokia pirmosios instancijos teismo pozicija. Kaip matyti iš pateikto tvirtinti mokumo atkūrimo plano (9 t., b. l. 36-48), jame nustatytas 5 metų proceso terminas, kreditorių reikalavimai – 58588, 35 Eur (202293,85 Lt), iš planuojamo parduoti turto administravimo išlaidoms numatoma skirti – 10053,41 Eur (34712,41 Lt), kreditorių reikalavimų tenkinimui būtų skiriama 16707,48 Eur nuo parduoto turto vertės (57687,59 Lt). Pareiškėja N. N. dirba ir jos gaunamas mėnesio atlyginimas yra 391 Eur (1350,04 Lt). Plane nurodoma, kad gaunamas atlygis yra adekvatus jos išsilavinimui (vidurinis) bei patirčiai, papildomai uždarbiauti galimybės neturi (9 t. b.l. 40). N. N. vienintelis turimas turtas yra butas su dalimi baldų, kurį numatoma parduoti už 26645,04 Eur (92000 Lt), baldus – už 115,85 Eur (400 Lt) (9 t. b.l. 36-48), kurie tikėtina, bus parduodami vienu metu kaip vienas turto vienetas, vienam asmeniui. Daugiau jokio nekilnojamojo turto N. N. neturi. Nors plane nėra numatytas numatomo parduoti turto terminas (FABĮ 7 str. 1 d. 3 p.), tačiau iš kreditorinių reikalavimų tenkinimo grafiko galima daryti išvadą, kad bankrutuojančio asmens turto pardavimas numatytas antrame pusmetyje (9 t. b. l. 45). Taigi iš byloje esančių duomenų akivaizdu, kad N. N. turimo turto vertė ir gaunamos pajamos yra gerokai mažesnės už turimus įsiskolinimus, todėl net ir realizavus visą turtą, gautų lėšų pakaks tik daliai skolų grąžinti.

Šiuo atveju, atsižvelgiant į tai, kad N. N. perspektyvų gauti geriau apmokamą darbą ar kitų lėšų nėra, pardavus jos turimą turtą, kitų sudėtingų bankroto procedūrų nenusimato. Todėl sutiktina su pirmosios instancijos teismo nuomone, kad bankroto išlaidoms numatytos lėšos kas mėnesį (po 70,49 Eur) bei atlyginimas bankroto administratoriui (po 135 Eur) yra nepagrįstai didelės. Byloje neįrodyta, kad pardavus turtą plane nurodyto dydžio išlaidos turto apžiūrai, pardavimo organizavimui, teisiniams ginčams, transportui bus reikalingos; kaip nurodė teismo posėdžio administratoriaus atstovė, plano ataskaitų rengimas bus vykdomas tik kas 3 mėnesiai, o informacija kreditoriams rengiama kartą per šešis mėnesius, nors šioms išlaidoms plane numatyta po 4 Eur/mėn. Taip pat kelia abejonių ar visą bankroto laikotarpį bus reikalingos teisinės paslaugos, kurių mėnesio išlaidoms numatyta po 30 Eur, nors teisminių ginčų, kuriuose dalyvaujama ar ketinama inicijuoti, nenurodoma. Kaip per dideles konkrečiam bankroto procesui vertintinos ir išlaidos skiriamas darbo vietos išlaikymui, draudimui (29,41 Eur/mėn), kitų aptarnaujančių procesą darbuotojų darbo užmokesčiui (11 Eur/mėn), juolab, kad atskirai jau yra paskaičiuotos ir išlaidos buhalterinėms paslaugoms, kurios sudaro po 11,50 Eur kas mėnesį. Kanceliarinėm išlaidom numatoma skirti po 5 Eur per mėnesį, ryšių priemonėms taip pat paskaičiuotos 5 Eur išlaidos per mėnesį, nors kaip pripažino bankroto administratoriaus atstovė, pardavus N. N. turtą, ataskaitos kreditoriams bus rengiamos tik kas ketvirtį, bendravimas su kreditoriais, tame tarpe ir susirinkimai, dažniausiai vyksta nuotoliniu būdu, informacinių technologijų pagalba. Iš pateikto plano matyti, kad likusiu bankroto laikotarpiu, realizavus N. N. turtą visiems kreditoriams iš bankrutuojančio asmens gaunamų pajamų kas pusmetį planuojama skirti 113,82 Eur t.y. 18,97 Eur per mėnesį, kai tuo tarpu administravimo išlaidoms planuojama skirti metams po 480 Eur, t.y. po 40 Eur kas mėnesį (9 t. b.l .46). Taigi bankroto administravimo išlaidų suma (išlaidos administravimui ir atlyginimas bankroto administratoriui), kurią pagal planą bankrutuojantis asmuo turės sumokėti bankroto procese yra 12329,40 Eur, kai tuo tarpu planuojama patenkinti visų kreditorių reikalavimų proceso metu 16441,54 Eur (56769,35 Lt), tai yra bankroto administravimo išlaidoms dengti planuojama panaudoti 46 proc. lėšų iš bankrutuojančio asmens pajamų bei turto. Taigi, pripažintina, jog mokumo atkūrimo plane numatytų išlaidų bankroto administravimui ir atlyginimo bankroto administratoriui dydis neatitinka protingumo, teisingumo, sąžiningumo kriterijų (CK 1.5 str. 1 d.) ir neužtikrina administratoriaus bei bankrutuojančio asmens kreditorių interesų pusiausvyros.

Apeliacinės instancijos teismas taip pat atkreipia dėmesį, jog pagal prognozuojamoje pinigų srautų ataskaitoje plano įgyvendinimo trukmei nurodytą bankrutuojančio asmens darbo užmokestį metams (4692 Eur) (9 t.b.l.46) ir paliekamą sumą būtiniesiems poreikiams tenkinti (4464,36 Eur), skirtumas tarp išlaidų ir pajamų sudaro 227,64 Eur, kurio nepakanka pirmoje eilėje patenkinti net 480 Eur administravimo išlaidų (FABĮ 22 str. 5 d.), tai reiškia, kad pardavus bankrutuojančio asmens turtą, visiškai nelieka lėšų planuojamiems kreditorių reikalavimams (113,82 Eur) patenkinti.

Kaip minėta, pagal pateiktą planą pareiškėja planuoja įsiskolinimus kreditoriams dengti bei visas administravimo išlaidas dengti naudojant iš esmės tik iš parduoto nekilnojamojo turto gautas lėšas. Tuo tarpu duomenų apie pačios pareiškėjos maksimalias pastangas gauti didesnes pajamas, iš kurių būtų dengiamos išlaidos pačios pareiškėjos poreikiams tenkinti ir būtų dengiama bent dalis įsiskolinimų kreditoriams bei administravimo išlaidų, byloje nėra. Iš mokumo atkūrimo plane pateiktos informacijos matyti, jog pareiškėja jau ilgą laiką, t. y. nuo 2012 m. (9 t., b. l. 36), gauna vidutiniškai 391 Eur dydžio darbo užmokestį per mėnesį. Byloje nėra duomenų apie pareiškėjos pastangas susirasti geriau apmokamą darbą. Aplinkybė, kad pareiškėja, būdama sveika, darbinga pakankamai ilgą laiką tenkinasi tik tokio dydžio darbo užmokesčiu per mėnesį, rodo pareiškėjos pasyvumą, nerūpestingumą, taip pat tai, kad pareiškėja apskritai nėra suinteresuota dėti maksimalias pastangas savo mokumui atkurti ir siekti atsiskaityti su kuo daugiau kreditorių ir kuo didesne apimtimi. Todėl apeliacinės instancijos teismas taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad toks siūlomas bankroto procesas yra išimtinai palankus skolininkei ir užtikrinantis tik jos interesų apsaugą. Nagrinėjamu atveju kreditorinių reikalavimų padengimo dalis būtų mažesnė nei vykdant priverstinį išieškojimą, kadangi iš lėšų, gautų pardavus turtą, bus atskaitoma pakankamai žymi dalis administravimo išlaidoms padengti. Be to, turto pardavimas bankroto proceso metu neturėtų būti laikomas pakankama priemone skolininkės mokumui atkurti, kadangi jai nereikės imtis jokių aktyvių veiksmų, turto pardavimą atliks bankroto administratorius, o vien tik skolininkui priklausančio turto realizavimui bankroto procedūros nėra būtinos. Taip pat, kaip pagrįstai žymėjo pirmosios instancijos teismas, nagrinėjamu atveju plane nustatytas maksimalus bankroto procedūrų terminas, tačiau tokios trukmės bankroto procesas šiuo atveju nedaro jokios teigiamos įtakos kreditorių reikalavimų tenkinimo galimybėms, kadangi, kaip jau minėta – bankroto procese yra apsiribojama tik nekilnojamojo turto pardavimu, o per likusį laikotarpį bankrutuojantis asmuo nesiima jokių aktyvių veiksmų didesnėms pajamoms uždirbti.

Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, darytina išvada, jog teismui pateiktas tvirtinti mokumo atkūrimo plano projektas iš esmės yra naudingas tik pačiai skolininkei. Plano projektas ir jame numatytos pareiškėjos mokumo atkūrimo priemonės pažeidžia pareiškėjos kreditorių teises ir teisėtus interesus, o tai sudaro pagrindą plano netvirtinimui (FABĮ 8 str. 8 d.).

Kiti atskirojo skundo argumentai yra teisiškai nereikšmingi, neturintys įtakos priimtos teismo nutarties teisėtumui ir pagrįstumui, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako.

Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis išdėstytais motyvais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė patvirtinti pareiškėjos N. N. mokumo atkūrimo planą. FABĮ 10 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyta, kad teismas priima nutartį nutraukti fizinio asmens bankroto bylą, jei teismas nepatvirtina plano. Nagrinėjamu atveju teismui nepatvirtinus mokumo atkūrimo plano, buvo pagrindas nutraukti pareiškėjos bankroto bylą. Skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis yra pagrįsta ir teisėta, todėl naikinti ją atskirajame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338, 339 straipsniais,

nutaria:

Jonavos rajono apylinkės teismo 2015 m. balandžio 30 d. nutartį palikti nepakeistą.