Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apylinkės teismas 2013 m. liepos 8 d. sprendimu (t. 2, b. l. 139-147) ieškinį atmetė, priteisė iš ieškovo atsakovei R. N. 1 514 Lt bylinėjimosi išlaidų, atsakovei R. Z. 1 514 Lt bylinėjimosi išlaidų, valstybei – 59,69 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

Vertindamas byloje esančius įrodymus dėl ieškinio senaties termino pirmajam ieškinio reikalavimui, kurį pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 33 str. 1 d. prašė taikyti atsakovai Kauno miesto savivaldybės administracija bei R. N. ir R. Z., teismas rėmėsi ieškovo pateiktu į bylą 2012-03-16 ieškovo raštu Nr. 1 SD-(3.1)-680 generaliniam prokurorui, kuriame pripažįstama, kad Nacionalinė žemė tarnyba praleido prašymo pateikimo teismui terminą, todėl nebegali kreiptis į teismą dėl viešojo intereso gynimo. <...> Nagrinėjamu atveju Nacionalinei žemės tarnybai apie galimą viešojo intereso pažeidimą tapo žinoma išnagrinėjus 2011 m. lapkričio 2 d. 2011 m. lapkričio 2 d. V. A. B. skundą, t.y. 2011 m. lapkričio 30 d., kai buvo parengtas, pasirašytas ir užregistruotas 2011 m. lapkričio 30 d. raštas Nr. 1SS-(7.5)-3029 pareiškėjui. <...> Nacionalinei žemės tarnybai terminas kreiptis į teismą dėl viešojo intereso gynimo pasibaigė 2011 m. gruodžio 30 d. <...> Nacionalinė žemės tarnyba, būdama likviduotų apskričių viršininkų teisių perėmėja ir disponuodama informacija ir dokumentais, susijusiais su valstybinės žemės perleidimu, apie galimą viešojo intereso pažeidimą perleidžiant žemės sklypus R. N. galėjo dar prieš išnagrinėjant V.A. B. skundą“ (t. 1, b.l. 152-154). Teismas konstatavo, kad kreipdamasi į Generalinę prokuratūrą Nacionalinė žemės tarnyba pripažino, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 33 str. 1 d. nustatytą vieno mėnesio apskundimo terminą yra praleidusi, kadangi nuo sužinojimo momento, t.y. 2011-11-30 iki kreipimosi į teismą dienos, t.y. 2012-06-19 yra praėję daugiau nei pusė metų (t. 1, b.l. 58-64, 117-119, t. 2, b.l. 134). Teismas darė išvadą, kad ieškovas praleido Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 33 str. 1 d. nustatytą vieno mėnesio apskundimo terminą, kadangi pareiškėjas gavo pakankamai duomenų, kad yra pažeistas viešasis interesas 2011-11-30, o į teismą kreipėsi 2012-06-15, t.y. praėjus daugiau nei šešiems mėnesiams nuo duomenų gavimo, be to, aplinkybių, sukliudžiusių ieškovui laiku kreiptis į teismą dėl pažeistų teisių gynimo, byloje nenustatyta.

Vertindamas byloje esančius įrodymus dėl ieškinio senaties termino taikymo antrajam ieškinio reikalavimui, teismas konstatavo, jog yra pagrindas ieškinio reikalavimui, kuriuo prašoma pripažinti negaliojančia valstybinės žemės pirkimo - pardavimo 1994-12-01 sutartį Nr. PI 9/94-0334, kuria pilietė R. N. įsigijo ne aukciono būdu iš valstybės 0,0498 ha žemės sklypo plotą, taikyti 1964 m. liepos 7 d. patvirtinto Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 84 str. 1 d. trejų metų senaties terminą.

Teismas pažymėjo, jog ieškovas turėjo pareigą įrodyti, kad buvo pažeistas viešasis interesas ir kad ieškovas gina būtent viešąjį interesą. Ieškovo pateiktame į bylą 2012-03-16 ieškovo rašte Nr. 1 SD-(3.1)-680 generaliniam prokurorui nurodoma, kad Nacionalinei žemės tarnybai apie galimą viešojo intereso pažeidimą tapo žinoma išnagrinėjus 2011 m. lapkričio 2 d. 2011 m. lapkričio 2 d. V. A. B. skundą, t.y. 2011 m. lapkričio 30 d., kai buvo parengtas, pasirašytas ir užregistruotas 2011 m. lapkričio 30 d. raštas Nr. 1SS-(7.5)-3029 pareiškėjui (t. 1, b.l. 153). Bylos nagrinėjimo metu ieškovas taip pat pateikė dokumentus dėl nuosavybės teisų atkūrimo trečiajam asmeniui Z. B., iš kurių aiškėja, kad trečiasis asmuo pretenduoja į ginčijamą valstybinės žemės pirkimo – pardavimo 1994-12-01 sutartimi Nr. P19/94-0334 atsakovės R. N. įsigytą ne aukciono būdu iš valstybės 0,0498 ha žemės sklypo plotą (t. 2, b.l. 109-126). Šią aplinkybę teismo posėdžio metu patvirtino trečiasis asmuo Z. A. B. (t. 2, b.l. 136). Atsakovių R. N. ir R. Z. teismui pateiktame Kauno miesto valdybos 1994-11-08 potvarkyje Nr. 1471V, nurodyta 14 asmenų, kuriems parduodami sklypai (duomenys neskelbtini), tačiau byloje esančiais įrodymais nėra nustatyta, kad ieškovas gintų viešąjį interesą ginčydamas šių sklypų perdavimo nurodytiems asmenims teisėtumą (t. 2, b.l. 9-10, 134). Teismas konstatavo, kad ieškovas nepateikė pakankamai įrodymų, kad gina būtent viešąjį, o ne privatų V. A. B. arba Z. A. B. interesą, todėl ieškinį atmetė.

Vertindamas byloje esančius įrodymus dėl trečiojo asmens Z.s A. B. prašymo teismui ex officio patikrinti atsakovių įsigyto 0,06 ha sklypo namo statybai atitikimų įsigijimo metu galiojusiems teisės aktams ir pripažinti 0,06 ha sklypo namo statybai įsigijimo sandorį negaliojančiu, prieštaraujančiu Lietuvos Respublikos Konstitucijai, Europos žmogaus teisių konvencijai, viešajai tvarkai ir gerai moralei, bei sklypo įsigijimo pirkimo-pardavimo sandorio panaikinimo (t. 2, b.l. 67-70), teismas pažymėjo, kad bylos nagrinėjimo teisme ribos nustatomos pagal ieškinio dalyką ir pagrindą. Atsižvelgiant į tai, kad ieškinio reikalavimas yra susijęs su Kauno m. valdybos 1994-11-08 potvarkio Nr. 1471-v dalimi, kuria atsakovei R. N. leista įsigyti iš valstybės ne aukciono būdu papildomą 0,0498 ha žemės sklypo plotą, trečiojo asmens prašymą teismas atmetė.

Žemesnės instancijos teismas

Byloje yra pateikti įrodymai, iš kurių matyti, kad Nacionalinė žemės tarnyba dėl pažeistų teisių gynimo 2012-01-31 kreipėsi į Lietuvos Respublikos generalinę prokuratūrą su prašymu ginti viešąjį interesą, tačiau šis prašymas Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokurorės S. V. 2012 m. vasario 10 d. nutarimu Nr. 17.9.-576 buvo atmestas. Nacionalinė žemės tarnyba, nesutikdama su šiuo nutarimu 2013-03-16 pateikė skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros generaliniam prokurorui. Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2012 m. balandžio 16 d. nutarimu Nr. 17.9.-1251, kuris Nacionalinėje žemės tarnyboje gautas 2012-04-18, Nacionalinės žemės tarnybos skundas dėl minėto Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokurorės S. V. 2012 m. vasario 10 d. nutarimo Nr. 17.9.-576 panaikinimo ir viešojo intereso gynimo, buvo atmestas. Taigi, kol nebuvo galutinai išspręstas Nacionalinės žemės tarnybos prašymo ginti viešąjį interesą patenkinimo klausimas, Nacionalinė žemės tarnyba neturėjo galimybės teikti ieškinio teismui. Todėl akivaizdžiai matyti, kad egzistuoja objektyvios aplinkybės, dėl kurių Nacionalinė žemės tarnyba negalėjo kreiptis į teismą su ieškiniu iki 2012-06-15. Teismas formaliai taikė ieškinio senatį, neatsižvelgęs į teisinio santykio specifiką. Tai, kad teismo išvada dėl senaties termino yra nepagrįsta pagrindžia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išsakyta nuomonė 2012 m. vasario 15 nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2012 Šioje nutartyje Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pažymėjo, kad teismas, spręsdamas svarbių termino praleidimo priežasčių konstatavimo klausimą, turi vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgiant į subjektyvių (asmens sugebėjimą įvertinti susiklosčiusią teisinę situaciją, šalių elgesį ir pan.) ir objektyvių (kokias vertybes siekiama apginti, galima vertybių konkurenciją ir kt.) kriterijų visumą, kad reikia nustatyti, kurį iš kelių viešųjų interesų reiktų ginti prioritetiškai konkrečiu atveju - teisinių santykių stabilumą (ieškinio senaties termino paskirtis) ar būtinybę pašalinti teisių ar teisėtų interesų pažeidimą, nors asmuo ir pavėluotai pareiškė tokį reikalavimą (ginčo santykio specifika) bei, kad ieškinio senaties termino taikymą bei atnaujinimą reglamentuojančių teisės normų negalima taikyti formaliai, neatsižvelgiant į teisinio santykio, iš kurio kilo ginčas, susiformavimo specifiką. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2010 m. spalio 25 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-417/2010, pažymėjo, kad teisinių reikalavimų senatis nėra absoliuti: ji netaikoma tais atvejais, kai reiškiami reikalavimai, susiję su ypatingų vertybių gynimu. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas savo aktuose yra ne kartą konstatavęs, kad žemė yra ypatingas turtas, kuris yra ypač svarbus visai visuomenei. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 1996-09-25 nutarime „Dėl Žemės įstatymo kai kurių straipsnių“ pažymėjo, kad iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos (Žin., 1992, 33-1014) 47 ir 54 straipsnių matyti, jog žemė vertinama kaip visuotinė vertybė, kurios pagrindinė socialinė funkcija -tarnauti tautos gerovei. Tai pagrindžia objektyvią būtinybę ir kartu pareigą valstybei nuosavybės į žemę santykius reguliuoti taip, kad būtų suderinti visų žemės teisinių santykių subjektų interesai ir užtikrinta pagrindinė žemės funkcija. Teismas spręsdamas dėl ieškinio senaties taikymo šioje byloje, turėjo įvertinti ne tik formalų kreipimosi į teismą termino praleidimo faktą, bet ir priežastis, dėl kurių šis terminas buvo praleistas, o taip pat teisinio santykio, iš kurio kilo ginčas, susiformavimo specifiką;Teismas nepagrįstai konstatavo, kad Nacionalinė žemės tarnyba šioje civilinėje byloje „<...> nepateikė pakankamai įrodymų, kad gina būtent viešąjį, o ne privatų V. A. B. arba Z. A. B. interesą. Civilinio proceso ir administracinės teisenos teisės normose pateiktos viešojo intereso sąvokos įstatymų leidėjas nepaaiškina ir nenurodo objektyvių kriterijų arba požymių, kuriais remiantis būtų galima užtikrinti vienodą šios sąvokos aiškinimą. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugsėjo 21 d. (Žin., 2006, Nr.102-3957) nutarime konstatavo, kad „<...> kiekvienąkart, kai kyla klausimas, ar tam tikras interesas laikytinas viešuoju, turi būti įmanoma pagrįsti, kad, nepatenkinus tam tikro asmens ar grupės asmenų intereso, būtų pažeistos ir tam tikros Konstitucijoje įtvirtintos, jos saugomos ir ginamos vertybės. O tais atvejais, kai sprendimą, ar tam tikras interesas turi būti laikomas viešuoju ir ginamas bei saugomas kaip viešasis interesas, turi priimti bylą sprendžiantis teismas, būtina tai motyvuoti atitinkamame teismo akte. Priešingu atveju kiltų pagrįsta abejonė, kad tai, kas teismo yra ginama ir saugoma kaip viešasis interesas, iš tikrųjų yra ne viešasis, bet privatus tam tikro asmens interesas“. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2012 m. liepos 3 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-333/2012 konstatavo, kad „<...> valstybinės žemės naudojimo, valdymo bei disponavimo teisiniams santykiams yra taikomas specialusis teisinis reglamentavimas, kurį lemia ir su viešuoju interesu susijęs santykių objektas - valstybinė žemė. Šiam teisiniam reglamentavimui yra būdingas imperatyvusis pobūdis; taip užtikrinama valstybinės žemės socialinė paskirtis - teikti visuomeninę naudą. Teismų praktikoje nėra įtvirtinta, kad tuo atveju, jeigu nustatomi valstybinės žemės suteikimą ir naudojimą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimai, siekiant apginti viešąjį interesą, turi būti skundžiamas visas administracinis aktas, o ne jo dalis. Taip pat pažymėtina, kad teisės aktuose nėra įtvirtinto įpareigojimo, kad nustačius, jog tam tikru administracinio akto dalimi asmeniui, buvo neteisėtai suteiktas žemės sklypas, būtų tikrinamas ir kitiems asmenims šiuo administraciniu aktu suteiktų žemės sklypų suteikimo teisėtumas.

Žemesnės instancijos teismas

Atmestinas kaip nepagrįstas apelianto teiginys, kad kol nebuvo galutinai išspręstas Nacionalinės žemės tarnybos prašymo ginti viešąjį interesą patenkinimo klausimas, Nacionalinė žemės tarnyba neturėjo galimybės teikti ieškinio teismui. Siekiant apginti viešąjį interesą, kitų asmenų teises ir įstatymų saugomus interesus į teismą gali kreiptis ne tik prokuroras, bet ir valstybės valdymo institucijos, įmonės, įstaigos, organizacijos ir net fiziniai asmenys, kuriems įstatymu ši teisė suteikta tai daryti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. sausio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-32/2003). Nacionalinei žemės tarnybai prie žemės ūkio ministerijos ši teisė yra nustatyta įstatyme ir tai atitinka LR CPK 5 ir 49 straipsnio reikalavimus. Teismas pagrįstai nurodė, kad ieškovas praleido terminą ginčyti administracinį aktą. Aukščiausiojo Teismo praktikoje suformuota taisyklė, kad tais atvejais, kai civilinėje byloje nagrinėjami savarankiški reikalavimai, kurių vienas - administracinio teisinio pobūdžio, jam atitinkamai turi būti taikomi administracinių bylų teisenos terminai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006m. birželio 7d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-380/2006; 2009m. lapkričio 27d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-533/2009; 2010m. birželio 28d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-298/2010). LR ABTĮ 33 str. 1 d. yra nustatyta, kad jeigu specialusis įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas) teismui paduodamas per vieną mėnesi nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą (neveikimą) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos arba per du mėnesius nuo dienos, kai baigiasi įstatymo ar kito teisės akto nustatytas reikalavimo įvykdymo terminas. Administracinių teismų praktikoje pranešimui apie skundžiamą administracinį aktą prilyginama situacija, kai suinteresuotam asmeniui tampa žinoma informacija, reikalinga teisei kreiptis gynybos į teismą realizuoti, t. y. administracinį aktą priėmęs viešojo valdymo subjektas, akto pavadinimas, priėmimo data bei turinys (Lietuvos Vyriausiasis administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. AS858 - 453/2010). Nacionalinė žemės tarnyba prie ŽŪM praleido terminą ginčyti prieš daugiau nei 17 metų priimtą administracinį aktą. Toks ieškovo reikalavimas nagrinėtinas atsižvelgiant į protingumo, teisingumo bei sąžiningumo principus (CPK 3 str. 1 d., CK 1.5 str.). Nuo 2010 metų liepos 1 d., vadovaujantis LR Apskrities valdymo įstatymo ir jį keitusių įstatymų pripažinimo netekusiais galios įstatymo 2 straipsnio pakeitimo įstatymu 2010 m. gegužės 25 d. Nr. XI-847, panaikinus apskričių viršininkų administracijas nuo 2010 m. liepos 1 d. bei įsteigus Nacionalines žemės tarnybas, jų žinion buvo perduoti ir visi dokumentai, susiję su žeme. O tai reiškia, kad Nacionalinė žemės tarnyba jau nuo 2010 metų liepos 1 d. buvo perėmusi ir visus šioje byloje ginčijamus dokumentus, kurie buvo ruošti žemėtvarkos skyriaus. Šios visos aplinkybės patvirtina, kad ieškovas nuo 2010 m. liepos 1 d. turėjo visus su žeme susijusius dokumentus, žinojo apie ginčijamus dokumentus, tačiau laiku nesikreipė ir praleido 1 mėnesio terminą ginčyti 1994 11 08 potvarkį bei 3-jų metų ieškinio senaties terminą ginčyti 1994 12 01 pirkimo - pardavimo sutartį dėl 0,0498 ha žemės sklypo pardavimo R. N. (1964 m. red. LR CK 84 str). Be to, šis reikalavimas dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu yra išvestinis reikalavimas. Netenkinus reikalavimo dėl administracinio akto panaikinimo, negali būti tenkintas ir reikalavimas dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu;Ieškovas turėjo pareigą įrodyti, kad buvo pažeistas viešasis interesas ir kad ieškovas gina būtent viešąjį interesą. Atsakovių R. N. ir R. Z. teismui pateiktame Kauno miesto valdybos 1994-11-08 potvarkyje Nr. 1471V nurodyta 14 asmenų, kuriems, esant toms pačioms sąlygoms, buvo parduodami sklypai tame pačiame (duomenys neskelbtini). Byloje esančiais įrodymais nėra nustatyta, kad ieškovas gintų viešąjį interesą ginčydamas šių sklypų pardavimo nurodytiems asmenims teisėtumą (t. 2, b.l. 9-10,134), o yra ginčijamas tik vienas atvejis, susijęs su V.A. B. skundu. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teismas pagrįstai konstatavo, kad ieškovas nepateikė pakankamai įrodymų, kad ginamas būtent viešasis, o ne privatus V. A. B. arba Z. A. B. interesas;Ieškovas dėl restitucijos taikymo nenurodė, kas (Kauno m. savivaldybė ar pats ieškovas) turėtų kompensuoti R. N. turėtas išlaidas, susijusias su ginčo žemės sklypo įsigijimu. Pagal ieškovo ieškinį, kompensacija turėtų būti išmokama teisėtai ir sąžiningai įsigijusiai R. Z., žemės sklypas grąžinamas valstybei. Tačiau visiškai nesprendžiama, kokio dydžio kompensacija ir kuri institucija šią kompensaciją turėtų sumokėti, jei teismas panaikintų ginčijamą 1994 12 01 sutartį Nr. P19/94-0334, pagal kurią R. N. iš Valstybės įsigijo 0,0498 ha žemės sklypą. Šioje dalyje ieškovas ieškinyje nenurodė restitucijos taikymo sąlygų.