- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2024-05-14
- Bylos Nr.
- eI2-8283-583/2024
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01161-2024-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Aušrelė Mažrimienė, Remigijus Arminas, Eglė Kiaurakytė
- Pareiškėjas
- F. M.
- Atsakovas
- Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- MB Efektyvi
Regionų administracinio teismo Klaipėdos rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Remigijaus Armino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Eglės Kiaurakytės ir Aušrelės Mažrimienės,
2024 m. gegužės 7 d. teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo F. M. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui MB Efektyvi ekonomiška ekologiška statyba, dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas F. M. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, atsakovas) 2024 m. kovo 8 d. sprendimą Nr. 24S75562 (toliau – ir Sprendimas), kuriuo jam panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – ir Leidimas) bei priteisti iš atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Nurodo, kad Migracijos departamentas 2023 m. rugpjūčio 30 d. priėmė sprendimą išduoti Tadžikistano Respublikos piliečiui F. M. leidimą laikinai gyventi, galiojantį iki 2025 m. rugsėjo 5 d.
2024 m. kovo 8 d. Migracijos Departamentas priėmė Sprendimą, kuriuo nusprendė panaikinti pareiškėjo leidimą laikinai gyventi, jį grindžiant tuo, kad: 1) pareiškėjas pateikė duomenis, norėdama gauti leidimą laikinai gyventi, kurie neatitinka tikrovės ir 2) neturi pakankamai lėšų/pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje.
Leidimų laikinai gyventi panaikinimo pagrindus nustato Užsieniečių teisinės padėties įstatymas (toliau – ir Įstatymas) ir Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašas. Ginčijamas sprendimas priimtas grindžiant UTPĮ 50 str. 1 d. 2 p., 35 str. 1 d. 2 p. bei 35 str. 1 d. 5 p.
Teigiama, kad norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis. Sprendime nurodoma, kad faktinės aplinkybės, kurių pagrindu Migracijos departamentas taiko šį Įstatymo pagrindą yra tai, kad patikrinimo metu nustatyta, jog pareiškėjui įmonėje nebuvo išmokėtas prašyme dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo ir tarpininkavimo rašte nurodytas mokėti mėnesinis darbo užmokestis.
Šalies argumentai
Pareiškėjas nurodo, kad kreipdamasis dėl Leidimo išdavimo atsakovui pateikė visus tikrovę atitinkančius duomenis, įskaitant ir darbo užmokesčio dydį, kurį jam nurodė mokėsiantis darbdavys, tačiau jo gaunamas atlyginimas sumažėjo dėl jo pasinaudojimo neapmokamomis atostogomis. Iš nurodyto seka, kad pareiškėjas, naudodamasis Darbo kodekso nuostatomis teisėtai prašė ir jam buvo suteiktos jame numatytos nemokamos atostogos, t. y., jis nepadarė jokio pažeidimo, o jam atlyginimas išmokėtas pagal faktiškai išdirbtą laiką.
Įstatymo 36 straipsnis numato užsieniečiams pareigas pranešti apie atitinkamas pasikeitusias aplinkybes, analogiška tvarka numatyta Aprašo 145 punkte. Nurodytas reguliavimas nenumato pareigos asmeniui, kuriam išduotas leidimas laikinai gyventi UTPĮ 40 str. 1 d. 4 p. ir 44 str. 1 d. 2 p. nustatytu pagrindu informuoti Migracijos departamentą apie darbdavio jam nemokamą prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi darbo užmokestį (ar, juo labiau, darbo sutartyje).
2023 m. gruodžio 6 d. LVAT nutartimi, priimta adm. b. Nr. eA-2460-624/2023 nurodyta, kad „aplinkybė, kad Sprendime iš esmės nėra motyvų, pagrindžiančių kitą pareiškėjui išduoto leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindą, t. y. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktą (duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės) ir 50 straipsnio 1 dalies 2 punktą, <...> atsakovas nemotyvavo, kodėl pareiškėjo duomenys apie ketinamą gauti darbo užmokestį (740 Eur), kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės: bylos duomenimis pareiškėjui UAB „Boltensa“ paskaičiuoto darbo užmokesčio sumos susidarė ne dėl to, kad toks darbo užmokestis neturėjo būti mokamas, bet dėl to, kad pareiškėjas šiuo laikotarpiu daug laiko buvo neapmokamose atostogose.“ (žr. 43 p.). Analogiškas paaiškinimas LVAT pateiktas 2023-11-29 nutartimi, priimta adm. b. Nr. eA-2441-624/2023 (žr. 45 p.).
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepažeidė jam Įstatymo 36 straipsnyje numatytų pareigų, taip pat Migracijos departamentas Sprendime nepateikė jokių objektyviai egzistuojančių duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjas prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi metu pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis.
Aprašo 130 punktas numato, kad „Paaiškėjus bent vienam iš Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 1–13 ar 15–21 punktuose nustatytų leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindų ir esant tai patvirtinančių duomenų ir (ar) dokumentų, Migracijos departamentas išnagrinėja dokumentus dėl leidimo laikinai gyventi panaikinimo, įvertina nustatytus faktus ir ne vėliau kaip per 14 kalendorinių dienų nuo vieno iš Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 1–13 ar 15–21 punktuose nustatytų leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindų paaiškėjimo Migracijos departamente dienos priima nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir Lietuvos Respublikos teisės aktų normomis pagrįstą sprendimą panaikinti leidimą laikinai gyventi (jei kartu su užsieniečiu gyvena jo šeimos narys, kartu priimamas ir sprendimas panaikinti šio šeimos nario leidimą laikinai gyventi, išskyrus atvejus, kai jis turi teisę gyventi Lietuvos Respublikoje kitu Įstatyme nustatytu pagrindu) arba sprendimą nepanaikinti leidimo laikinai gyventi.
Akcentuojama, kad Migracijos departamentui kaip viešojo administravimo subjektui taikomi ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) reikalavimai. VAĮ 10 straipsnio 5 dalis reikalauja, kad kiekviename administraciniame sprendime be kita ko būtų nurodyti administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės, administracinio sprendimo motyvai. Motyvavimo pareigos turinys Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje visų pirma siejamas su teisėtumo principo suponuojamų reikalavimų laikymusi.
Įgyvendindamas diskrecijos teisę, viešojo administravimo subjektas privalo atidžiai ištirti, paremti savo vertinimą argumentais, kurie yra reikšmingi ir kurie pagrindžia jais remiantis padarytas išvadas, atspindi faktines aplinkybes tokias, kokios jos iš tikrųjų yra, bei kurių pakanka pagrindimui, ir atsižvelgti į visus svarbius veiksnius (šiuo aspektu žr. LVAT 2014 m. vasario 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-563/2014). Individualūs administraciniai sprendimai negali būti grindžiami spėjimais ar įtarimais, asmeninėmis simpatijomis ar antipatijomis (2014 m. lapkričio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-2430/2014, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 28, 2014, 89–102 p.), o turi būti pagrįsti teisės normomis. Pažymėtina ir tai, kad tinkamas motyvavimas apima ne tik tinkamą teisinio pagrindo nurodymą ir taikymą, bet ir reikalavimą priimame teisės akte nurodyti pagrindinius faktus. Kaip ne kartą akcentavo Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, esminė individualaus administracinio akto pagrįstumo sąlyga – turi būti nustatytos ne pavienės faktinės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, būtinas ir pakankamas teisės normai taikyti (žr., pavyzdžiui, 2015 m. vasario 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A398-442/2015; 2012 m. liepos 20 d. nutartį administracinėje byloje A520–2294/2012; 2012 m. rugpjūčio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2366/2012).
Nagrinėjamu atveju Migracijos departamentas, patikrinimo metu nustatęs, kad pareiškėjui nebuvo mokamas prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi numatyto dydžio darbo užmokestis, turėjo kreiptis į pareiškėją ir/ar jo darbdavį su prašymu pateikti paaiškinimą, dėl kokių priežasčių susiklostė tokia situacija, užuot nepagrįstai konstatavus pareiškėją pateikus tikrovės neatitinkančius duomenis. Tokį pagrindą būtų pagrįsta taikyti, jeigu būtų nustatyta, kad pareiškėjas prašymo dėl leidimo laikinai gyventi padavimo metu būtų sąmoningai pateikęs tikrovės neatitinkančius duomenis, pvz., pateikdamas netikrą/suklastotą darbo sutartį ir/ar kitą su joje nurodytais duomenimis susijusią informaciją, tačiau tokių duomenų Sprendime nepateikta.
Pareiškėjo vertinimu, Migracijos departamentas, pareiškėjo situacijos individualiai nevertino, sprendimą priėmė formaliai, kas yra nesuderinama su VAĮ 10 straipsnio 5 dalies reikalavimais, įpareigojančiais viešojo administravimo subjektą individualų administracinį aktą pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais), o taikomas poveikio priemones motyvuoti.
Šalies argumentai
Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos su pareiškėjo skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Nurodė, kad 2023 m. birželio 12 d. pareiškėjas, ketindamas dirbti tinkuotoju apdailininku Mažojoje bendrijoje „Efektyvi ekonomiška ekologiška statyba“ (toliau – ir Bendrovė), Migracijos departamentui pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Įstatymo 40 str. 1 d. 4 p. ir 44 str. 1 d. 2 p. nustatytu pagrindu (leidimas laikinai gyventi išduodamas užsieniečiui, kuris ketina dirbti Lietuvos Respublikoje). 2023 m. rugpjūčio 30 d. Migracijos departamentas priėmė sprendimą išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi. 2023 m. rugsėjo 5 d. išduotas leidimas laikinai gyventi Nr. 760285212, galiojantis iki 2025 m. rugsėjo 5 d.
Vykdant užsieniečių kontrolę, duomenys apie pareiškėją buvo patikrinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos informacinėje sistemoje. Patikrinimo metu nustatyta, kad pareiškėjas Bendrovėje įdarbintas nuo 2023 m. kovo 3 d. ir jam nė karto per darbo Bendrovėje laikotarpį po leidimo laikinai gyventi išdavimo (2023-09-05) nebuvo išmokėtas prašyme ir tarpininkavimo rašte nurodytas mokėti mėnesinis darbo užmokestis – 850 Eur. Patikrinimo metu nustatyta, kad asmeniui už 2023 m. rugsėjo mėn. išmokėtas darbo užmokestis 400 Eur, už spalio mėn. 362,40 Eur, už lapkričio mėn. 156,48 Eur, o nuo 2023 m. gruodžio mėn. nemokėtas joks darbo užmokestis.
Pažymima, kad asmeniui teikiant prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Migracijos departamentui nebuvo pateikti duomenys, kad asmuo dirbs ne visą darbo laiką ar jam bus mokamas kitas atlyginimas, nei nurodytas prašyme ir tarpininkavimo rašte. Migracijos departamentas, išnagrinėjęs surinktą informaciją ir vadovaudamasis Įstatymo nuostatomis, 2024 m. kovo 8 d. priėmė sprendimą Nr. 24S75562 panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi.
Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktas numato, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu paaiškėja, kad yra šio Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 5 punktas numato, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje.
Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktas numato išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai, arba yra rimtas pagrindas manyti, kad sudaryta fiktyvi santuoka, fiktyvi registruota partnerystė, fiktyvus įvaikinimas ar kad įmonė, kurios dalyvis, kaip jis apibrėžiamas Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (toliau – dalyvis), ar vadovas yra užsienietis, priimančioji įmonė, įsteigta Lietuvos Respublikoje, į kurią užsienietis perkeliamas įmonės viduje, arba priimantysis subjektas yra fiktyvi įmonė.
Įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 3 punktas nustato, kad viena iš leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygų – užsienietis turi pakankamai lėšų ir (ar) gauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje. Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 (toliau – Tvarkos aprašas), 8.3 papunktis nustato, kad užsieniečio turimas pragyvenimo lėšų dydis vertinamas atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro nustatytą pragyvenimo Lietuvos Respublikoje lėšų dydį, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi. Užsieniečio turimų pragyvenimo lėšų turi pakakti visam prašomo leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpiui, o jeigu leidimas išduodamas ar keičiamas ilgesniam nei vieneri metai terminui – bent vieneriems metams. Pagal Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2007 m. sausio 29 d. įsakymo Nr. A1-22 „Dėl pragyvenimo Lietuvos Respublikoje lėšų dydžio, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi Lietuvos Respublikoje, užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi, nustatymo“ 1.3 papunktį, pragyvenimo lėšų dydis, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi vieną kalendorinį mėnesį Lietuvos Respublikoje užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi – 1 minimali mėnesinė alga (toliau – MMA).
Šalies argumentai
Pareiškėjo skunde nurodomas Įstatymo 36 str. nėra aktualus nagrinėjamu atveju, kadangi minėtas straipsnis nurodo, kad užsienietis turi informuoti Migracijos departamentą apie konkrečius atvejus (pakeistą gyvenamąją vietą, šeimos padėtį, asmens dokumentus ir t.t.), tačiau Įstatymo 40 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad užsienietis, turintis leidimą laikinai gyventi, pasikeitus aplinkybėms, lemiančioms šio leidimo išdavimo pagrindą, privalo gauti naują leidimą laikinai gyventi.
Motyvuojamoji dalis
Atsižvelgiant į tai, kad Bendrovės pateiktame tarpininkavimo rašte ir prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi buvo nurodyta, kad pareiškėjui bus mokamas 850 Eur darbo užmokestis, o patikrinimo metu nustatyta, kad pareiškėjui sulygtas darbo užmokestis nebuvo išmokėtas, yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjas teikdamas prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi pateikę duomenys, kurie neatitinka tikrovės.
Pažymima, kad užsieniečiai turi pareigą atitikti Įstatymo jiems keliamus reikalavimus ne tik leidimų laikinai gyventi išdavimo ar keitimo metu, bet ir visą šių leidimų laikinai gyventi galiojimo laikotarpį. Šiuo atveju pareiškėjas nesilaikė Įstatymo 40 str. reikalavimų. Taip pat, pareiškėjas teikdama prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Migracijos departamentui nepateikė duomenų, kad jis dirbs ne visą darbo laiką ar jam bus mokamas kitas atlyginimas, nei nurodytas prašyme ir tarpininkavimo rašte. Be to, pareiškėjas, kreipdamasi su prašymu išduoti leidimą laikinai gyventi, nurodė, kad jo pragyvenimo lėšos buvimo Lietuvos Respublikoje laikotarpiu bus darbo užmokestis.
Teigiama, kad pakankamas pragyvenimo lėšų dydis Lietuvos Respublikoje yra 1 MMA (2023 m. MMA sudarė 840 Eur.). Atsižvelgus į Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos informacinės sistemos duomenis, t. y., kad pareiškėjui nė karto nebuvo išmokėtas Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta MMA darbo užmokestis ir jokių kitokių gaunamų reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje, pareiškėjas negauna (prašyme dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo nurodė, kad pragyvenimo lėšos – darbo užmokestis), yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjas neturi pakankamai pragyvenimo lėšų Lietuvos Respublikoje. Akcentuojama, kad ženkliai mažesnis darbo užmokestis (daugiau nei perpus) pareiškėjui buvo mokamas nuo pat leidimo gyventi išdavimo. Tokios aplinkybės negali būti vertinamos kaip trumpalaikės ar atsitiktinės. Įstatymo nuostatos yra imperatyvios, jokios išimtys nėra įtvirtintos ir Migracijos departamentui nėra suteikti įgaliojimai dėl anksčiau minėtų nuostatų netaikymo. Priešingu atveju užsieniečiams būtų sudaryta galimybė piktnaudžiauti migracijos procedūromis.
Pabrėžiama, kad Įstatymo 50 straipsnyje yra įtvirtinti savarankiški imperatyvūs leidimo lakinai gyventi panaikinimo pagrindai. Nustačius bent vieną šių pagrindų, Migracijos departamentas turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi. Tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas panašaus pobūdžio bylose. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. sausio 10 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-2050-662/2019 konstatavo, kad „Pareiškėjas negali turėti teisėtų lūkesčių dėl jam palankaus administracinio sprendimo priėmimo, kai nėra patikimų duomenų, patvirtinančių, kad jis yra įvykdęs visus Įstatymo keliamus reikalavimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje panašaus pobūdžio bylose yra pažymėjęs, jog galiojantys teisės aktai neįtvirtina Migracijos departamento valstybės tarnautojo, nagrinėjančio užsieniečio bylą, besąlyginės pareigos kreiptis į užsienietį dėl papildomų paaiškinimų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. liepos 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3992-858/2016; 2018 m. birželio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4090-556/2018; 2022 m. vasario 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-899-756/2022). Teismų praktikoje taip pat yra nurodoma, kad užsieniečio apklausa nėra privaloma (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. sausio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5317-415/2017), be to, gero administravimo principas apima ir teisę būti išklausytam, tačiau ši teisė nėra savitikslė. Be kita ko, ginčijamas sprendimas priimtas įvertinus duomenų visumą, o surinkti duomenys iš kompetentingos institucijos vertintini kaip nedviprasmiški ir pakankami sprendimui priimti.
Migracijos departamento teigimu Sprendimas yra teisėtas bei pagrįstas, teisės normos buvo pritaikytos tinkamai, Sprendime motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas, paremtas surinktais duomenimis.
Teisėjų kolegija konstatuoja:
Byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento Sprendimo, kuriuo pareiškėjui (užsieniečiui) panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, teisėtumo ir pagrįstumo.
Leidimo laikinai gyventi išdavimo pagrindai reglamentuojami Įstatymo 40 straipsnyje. Leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, jeigu jis ketina dirbti pagal Įstatymo 44 straipsnio nuostatas (Įstatymo 40 str. 1 d. 4 p.).
2023 m. rugsėjo 30 d. Migracijos departamentas priėmė sprendimą išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Įstatymo 40 str. 1 d. 4 p. ir 44 str. 1 d. 2 p. nustatytu pagrindu (leidimas laikinai gyventi išduodamas užsieniečiui, kuris ketina dirbti Lietuvos Respublikoje). 2023 m. rugsėjo 5 d. išduotas leidimas laikinai gyventi Nr. 760285212, galiojantis iki 2025 m. rugsėjo 5 d., asmeniui įteiktas 2023 m rugsėjo 26 d.
Įstatymo 50 straipsnis nustato leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindus. Leidimas laikinai gyventi panaikinamas, jeigu paaiškėja, kad yra Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai (Įstatymo 50 str. 1 d. 2 p.). Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad užsieniečiui atsisakoma išduoti leidimą laikinai gyventi, jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai, arba yra rimtas pagrindas manyti, kad sudaryta fiktyvi santuoka, fiktyvi registruota partnerystė, fiktyvus įvaikinimas ar kad įmonė, kurios dalyvis, kaip jis apibrėžiamas Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (toliau – dalyvis), ar vadovas yra užsienietis, priimančioji įmonė, įsteigta Lietuvos Respublikoje, į kurią užsienietis perkeliamas įmonės viduje, arba priimantysis subjektas yra fiktyvi įmonė; Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatyta kad užsieniečiui atsisakoma išduoti leidimą laikinai gyventi, jeigu neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje.
Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329, 130 punkte nustatyta, kad paaiškėjus bent vienam iš Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 1–13 ar 15–21 punktuose nustatytų leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindų ir esant tai patvirtinančių duomenų ir (ar) dokumentų, Migracijos departamentas išnagrinėja dokumentus dėl leidimo laikinai gyventi panaikinimo, įvertina nustatytus faktus ir ne vėliau kaip per 14 kalendorinių dienų nuo vieno iš Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 1–13 ar 15–21 punktuose arba 106 straipsnyje nustatytų leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindų paaiškėjimo Migracijos departamente dienos, priima nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir Lietuvos Respublikos teisės aktų normomis pagrįstą sprendimą panaikinti leidimą laikinai gyventi (jei kartu su užsieniečiu gyvena jo šeimos narys, kartu priimamas ir sprendimas panaikinti šio šeimos nario leidimą laikinai gyventi, išskyrus atvejus, kai jis turi teisę gyventi Lietuvos Respublikoje kitu Įstatyme nustatytu pagrindu) arba sprendimą nepanaikinti leidimo laikinai gyventi.
Bylos duomenimis nustatyta, kad MB Efektyvi ekonomiška ekologiška statyba 2023 m. gegužės 16 d. pateikė Prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Nr. 2305-LLG-5020 Lietuvos Respublikoje, nurodydama, kad pareiškėjas bus įdarbintas tinkuotoju – apdailininku (toliau – ir Prašymas). MB Efektyvi ekonomiška ekologiška statyba Tarpininkavimo rašte Nr. 20230516-088394 (toliau – ir Tarpininkavimo raštas) nurodė, kad pareiškėjas bus įdarbintas tinkuotoju – apdailininku, profesijų pogrupio kodas pagal Lietuvos profesijų klasifikatorių (712301), ekonominės veiklos rūšis – gyvenamųjų ir negyvenamųjų pastatų statyba (4120), numatoma pareiškėjo įdarbinimo trukmė 2 metams, mokamas ne mažesnis 850 Eur darbo užmokestis.
Migracijos departamentas vykdant migracinių procesų stebėseną ir kontrolę patikrino Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – ir SODRA) informacinės sistemos duomenis nustatė, kad pareiškėjas Bendrovėje įdarbintas nuo 2023 m. kovo 3 d. ir jam nė karto per darbo Bendrovėje laikotarpį po leidimo laikinai gyventi išdavimo nebuvo išmokėtas prašyme ir tarpininkavimo rašte nurodytas mokėti mėnesinis darbo užmokestis – 850 Eur. Patikrinimo metu nustatyta, kad asmeniui už 2023 m. rugsėjo mėn.
išmokėtas darbo užmokestis 400 Eur, už spalio mėn. 362,40 Eur, už lapkričio mėn. 156,48 Eur, o nuo 2023 m. gruodžio mėn. nemokėtas joks darbo užmokestis. Pažymėtina, kad asmeniui teikiant prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Migracijos departamentui nebuvo pateikti duomenys, kad asmuo dirbs ne visą darbo laiką ar jam bus mokamas kitas atlyginimas, nei nurodytas prašyme ir tarpininkavimo rašte.
Įvertinus aukščiau išdėstytą ir vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 5 punktais (duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės bei neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje), Migracijos departamentas priėmė Sprendimą, kuriuo Leidimą panaikino.
Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 5 punkte pažymėtina, kad užsieniečiui (pareiškėjui) tenka pareiga laikytis Įstatyme įtvirtintų imperatyvių nuostatų, t. y. atitikti tas sąlygas, pagal kurias jam buvo išduotas leidimas laikinai gyventi, be kita ko, Įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje keliamus reikalavimus turėjo atitikti ne tik prašymo pateikimo metu, bet ir viso leidimo laikinai gyventi galiojimo metu. Išimtys Įstatyme, kad tam tikrą laiką galima neatitikti tų sąlygų, pagal kurias užsieniečiui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi, nėra numatytos.
Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punktas numato, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu jis ketina dirbti Lietuvos Respublikoje pagal Įstatymo 44 straipsnio nuostatas. Užsieniečiui leidimas laikinai gyventi išduodamas, jeigu jis atitinka Įstatymo reikalavimus ir nėra Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatytų pagrindų, dėl kurių leidimas neišduodamas.
Įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 3 punktas nustato, kad viena iš leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygų – užsienietis turi pakankamai lėšų ir (ar) gauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje. Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 (toliau – Aprašas, akto redakcija galiojanti nuo 2024 m. sausio 15 d.), 8.3 papunktis nustato, kad užsieniečio turimas pragyvenimo lėšų dydis vertinamas atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro nustatytą pragyvenimo Lietuvos Respublikoje lėšų dydį, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi. Užsieniečio turimų pragyvenimo lėšų turi pakakti visam prašomo leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpiui, o jeigu leidimas išduodamas ar keičiamas ilgesniam nei vieneri metai terminui – bent vieneriems metams.
Pagal Pragyvenimo Lietuvos Respublikoje lėšų dydžio, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi Lietuvos Respublikoje, užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi, nustatymo, patvirtinto Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2007 m. sausio 29 d. įsakymu Nr. A1-22, 1.3 papunktį, pragyvenimo lėšų dydis, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi vieną kalendorinį mėnesį Lietuvos Respublikoje užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi – 1 MMA.
Migracijos departamento teismui pateikti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos informacinėje sistemoje duomenys apie pareiškėją patvirtina, kad pareiškėjui nė karto per darbo Bendrovėje laikotarpį nebuvo išmokėtas prašyme ir tarpininkavimo rašte nurodytas mokėti mėnesinis darbo užmokestis – 850 Eur ir byloje nėra jokių duomenų apie jo gaunamas pajamas pastaruoju metu.
Taigi įvertinus šiuos duomenis darytina išvada, kad Migracijos departamentas pagrįstai nustatė, jog pareiškėjui ginčo laikotarpiu nebuvo mokamas darbo užmokestis, o tai neatitiko UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyto reikalavimo.
Pareiškėjui duomenų apie kitas gaunamas pajamas nepateikus (tokių duomenų nepateikta ir su skundu), Migracijos departamentas pagrįstai turėjo teisinį pagrindą konstatuoti, kad pareiškėjas neturi pakankamai reguliarių pajamų pragyventi Lietuvoje ir jo nurodytos aplinkybės neatitinka tikrovės (UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 5 punktai).
Pareiškėjas skunde nurodė, kad naudojosi Darbo kodekso numatyta teise į nemokamas atostogas, todėl jam buvo mokamas darbo užmokestis už faktiškai dirbą laiką bendrovėje. Pareiškėjo vertinimu negalima situacija, kai pasinaudojus įstatymo numatyta teise į nemokamas atostogas, laikoma kad nesilaikyta leidime numatytų sąlygų.
Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas, kaip užsienietis, gavęs leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, visą šio leidimo galiojimo laikotarpį privalo atitikti imperatyvias sąlygas, kurių pagrindu pareiškėjui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi. Įstatymo 40 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad užsienietis, turintis leidimą laikinai gyventi, pasikeitus aplinkybėms, lemiančioms šio leidimo išdavimo pagrindą, privalo gauti naują leidimą laikinai gyventi. Nuo sprendimo pareiškėjui išduoti leidimą laikinai gyventi priėmimo iki Sprendimo priėmimo pareiškėjas apie pasikeitusias aplinkybes (dėl pareiškėjui nemokamo nustatyto dydžio mėnesinio atlyginimo Bendrovėje) Migracijos departamento neinformavo.
Pažymėtina ir tai, kad pareiškėjas negali turėti teisėtų lūkesčių dėl jam palankaus administracinio sprendimo priėmimo, kai nėra patikimų duomenų, patvirtinančių, kad jis yra įvykdęs visus Įstatymo keliamus reikalavimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjui tenka pareiga pagrįsti Įstatyme numatytas aplinkybes, reikšmingas leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimui ir/ar pakeitimui; ir tokį įrodinėjimo naštos paskirstymą nėra pagrindo vertinti kaip tariamą atsakovo, viešojo administravimo subjekto perdėtą pranašumą ginčo teisiniuose santykiuose. Migracijos departamentas, nustatęs aplinkybes, patvirtinančias Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 5 punktų imperatyvių nuostatų pažeidimą, turi pareigą panaikinti užsieniečiui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje susiformavusi nuostata, kad teisė būti Lietuvos Respublikoje nėra prigimtinė užsieniečio teisė (žr., pvz., 2014 m. gruodžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-2720/2014; 2017 m. spalio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4880-662/2017; 2017 m. lapkričio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4926-662/2017).
Dėl pareiškėjo skundo argumentų, kad jam nebuvo suteikta galimybė pateikti paaiškinimus ir susiklosčiusios situacijos vertinimo, pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje panašaus pobūdžio bylose yra pažymėjęs, jog galiojantys teisės aktai neįtvirtina Migracijos departamento valstybės tarnautojo, nagrinėjančio užsieniečio bylą, besąlyginės pareigos kreiptis į užsienietį dėl papildomų paaiškinimų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. birželio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4090-556/2018; 2022 m. vasario 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-899-756/2022; 2023 m. kovo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1304-442/2023). Be to, pareiškėjas ir teismui nenurodė tokio pobūdžio bylos aplinkybių, kurios leistų kitaip įvertinti ginčijamo Sprendimo motyvus, ar duotų pagrindą spręsti, kad atsakovui priimant Sprendimą buvo pažeisti pareiškėjo nurodyti viešojo administravimo principai.
Pareiškėjas skunde teigė, kad skundžiamas sprendimas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio reikalavimų, pagal kurį individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, administraciniame akte turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos.
VAĮ 10 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad administraciniame sprendime turi būti nurodyta administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės (5 punktas); administracinio sprendimo motyvai (6 punktas).
LVAT, aiškindamas ankstesnės redakcijos VAĮ 8 straipsnį, reglamentavusį individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus, yra nurodęs, kad akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (LVAT 2010 m. rugpjūčio 24 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-756-450/2010, Administracinė jurisprudencija Nr. 20, 2010; 2010 m. lapkričio 15 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-556-15/2010, Administracinė jurisprudencija Nr. 20, 2010). VAĮ 8 straipsnyje yra įtvirtintos bendro pobūdžio taisyklės, kurios keliamos, visų pirma, individualaus administracinio akto turiniui (LVAT 2010 m. spalio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-438-1116/2010, Administracinė jurisprudencija Nr. 20, 2010).
Iš aptarto teisinio reglamentavimo bei pateiktų teisės aiškinimo ir taikymo taisyklių matyti, kad VAĮ 10 straipsnio 5 dalimi iš esmės yra siekiama užtikrinti, jog asmeniui, dėl kurio yra priimtas atitinkamas individualus administracinis aktas, būtų žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, motyvai, todėl, kai nėra pagrindo atitinkamą individualų administracinį aktą pripažinti visiškai nemotyvuotu, kiekvienu konkrečiu atveju, spręsdamas dėl tokio akto atitikties pastarosios įstatymo nuostatos reikalavimams, teismas privalo ad hoc (šiam tikslui; šiuo atveju) įvertinti, ar nustatyti turinio (teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos) trūkumai yra esminiai, sukliudę šio individualaus administracinio akto adresatams suprasti atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti jų teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu suteiktas teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galimai) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą. Toks vertinimas turi būti atliekamas individualaus administracinio akto adresato požiūriu, t. y. būtent to, kuris turi teisę žinoti ir suprasti, dėl kokios priežasties ir kuo remiantis priimtas konkretus sprendimas, be kita ko, atsižvelgiant ir į pastarajam asmeniui žinomas aplinkybes, lėmusias minėtą sprendimą (LVAT 2011 m. birželio 27 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-556-336/2011, Administracinė jurisprudencija Nr. 21, 2011).
Teisėjų kolegijos vertinimu, skundžiamas sprendimas atitinka Viešojo administravimo įstatyme įtvirtintus individualiam administraciniam aktui keliamus motyvuotumo ir pagrįstumo reikalavimus (aptartos esminės faktinės aplinkybės, jos susietos su taikytinu teisiniu reguliavimu, įvertinta pareiškėjo individuali situacija). Taip pat nustatyta, kad atsakovas tinkamai taikė ginčo teisiniam santykiui taikytinas teisės aktų nuostatas, įvertino ginčui aktualias faktines aplinkybes, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą Sprendimą, kurio naikinti nėra teisinio pagrindo, todėl pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
Pareiškėjas prašo priteisti iš atsakovo bylinėjimo bylinėjimosi išlaidas. Pagal ABTĮ 40 straipsnio 1 dalį teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą turi ta proceso šalis, kurios naudai priimamas sprendimas. Nagrinėjamoje byloje atmetus pareiškėjo skundą, jis neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu ir 4 dalimi,
nusprendžia:
Pareiškėjo F. M. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Regionų administracinio teismo Klaipėdos rūmus.