- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-03-27
- Bylos Nr.
- 2-608/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-01786-2009-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Gintaras Pečiulis
- Atsakovas
- V. G.
- Ieškovas
- R. G., I. G.
- Kategorijos
- 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 122.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Gintaras Pečiulis teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo V. G. (V. G.) atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. sausio 28 d. nutarties, kuria tenkintas prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, priimtos civilinėje byloje Nr. 2-1508-275/2014, pagal ieškovų R. G. ir I. G. ieškinį atsakovui V. G. dėl nuostolių atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ginčo esmė
Ieškovas R. G. pirmosios instancijos teismui pateiktu ieškiniu prašė priteisti iš atsakovo V. G. 10 023 000 Lt nuostolių, atsiradusių dėl nepagrįsto laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimą ir 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas. Vilniaus apygardos teismas 2009 m. rugpjūčio 12 d. nutartimi patenkino ieškovo prašymą ir areštavo 10 023 000 Lt vertės atsakovui priklausantį turtą, lėšas ir turtines teises. Vilniaus apygardos teismas 2011 m. kovo 14 d. sprendimu ieškinį atmetė. Lietuvos apeliacinis teismas 2012 m. spalio 11 d. nutartimi atmetė ieškovų apeliacinį skundą ir paliko nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą. Vilniaus apygardos teismas 2012 m. spalio 25 d. nutartimi panaikino atsakovo atžvilgiu taikytas laikinąsias apsaugos priemones. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2013 m. spalio 14 d. nutartimi panaikino Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. spalio 11 d. nutarties dalį, kuria palikta nepakeista Vilniaus apygardos teismo 2011 m. kovo 14 d. sprendimo dalis, kuria atmestas ieškinio reikalavimas priteisti nuostolius, atsiradusius dėl nepagrįsto laikinųjų apsaugos priemonių taikymo negalint parduoti UAB „Neapolis“ paprastųjų vardinių akcijų, ir dėl šios dalies bylą grąžino iš naujo nagrinėti Vilniaus apygardos teismui, o kitas Lietuvos apeliacinio 2012 m. spalio 11 d. nutarties ir Vilniaus apygardos teismo 2011 m. kovo 14 d. sprendimo dalis paliko nepakeistas.
Ieškovai pirmosios instancijos teismui pateiktu procesiniu dokumentu prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti atsakovui V. G. priklausantį 6 000 000 Lt vertės kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, o jo nesant ar esant nepakankamai – pinigines lėšas ir turtines teises. Vilniaus apygardos teismas 2014 m. sausio 13 d. nutartimi ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmetė.
Ieškovas R. G. pateikė atskirąjį skundą, kuriuo prašė Vilniaus apygardos teismo 2014 m. sausio 13 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – atsakovo V. G. atžvilgiu taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti 6 000 000 Lt vertės atsakovui priklausantį kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, o jo nesant, ar esant nepakankamai – lėšas. Ieškovas nurodė, jog atsakovui pareikšto reikalavimo suma yra ypatingai didelė. Nurodė, jog pirmosios instancijos teismui 2012 m. spalio 25 d. nutartimi panaikinus atsakovui taikytas laikinąsias apsaugos priemones, atsakovas dalį nuosavybės teise turėto turto perleido sutuoktinei. 2013 m. spalio 8 d. atsakovas sutuoktinei padovanojo visą savo turtą, esantį (duomenys neskelbtini). Akcentavo aplinkybę, jog šis turtas padovanotas prieš pat Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarties paskelbimą.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus apygardos teismas 2014 m. sausio 28 d. nutartimi ieškovo atskirąjį skundą patenkino – areštavo 6 000 000 Lt vertės atsakovo V. G. kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, o jo nesant ar esant nepakankamai – pinigines lėšas ir turtines teises, uždraudė areštuotą turtą parduoti, įkeisti, išnuomoti ar kitokiu būdu perleisti tretiesiems asmenims.
Teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju nėra akivaizdžių duomenų, patvirtinančių, jog pagal ieškovų pareikštą reikalavimą negalėtų būti priimtas jiems palankus teismo sprendimas. Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog ieškovų pareikšto ieškinio suma yra didelė, atsižvelgiant į tai, kad reikalavimas pareikštas fiziniam asmeniui. Teismas sprendė, jog byloje nėra duomenų, patvirtinančių tokią atsakovo turtinę padėtį, kurį leistų jam įvykdyti teismo sprendimą, kuris gali būti palankus ieškovams. Teismas akcentavo aplinkybę, jog bylos nagrinėjimo metu atsakovas sutuoktinei perleido visą jam priklausiusį nekilnojamąjį turtą. Šią aplinkybę teismas laikė padidinančia teismo sprendimo neįvykdymo riziką. Įvertinęs aplinkybę, jog areštavus atsakovo pinigines lėšas, dėl jų trūkumo gali būti sunku pragyventi, teismas nurodė pirmiausia areštuoti atsakovo nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą, o tik šio nesant arba esant nepakankamai – dar ir lėšas.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Atsakovas V. G. atskiruoju skundu prašo Vilniaus apygardos teismo 2014 m. sausio 28 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškovo atskirąjį skundą atmesti. Tuo atveju, jeigu teismas nuspręstų, jog nėra pagrindo panaikinti skundžiamąją nutartį, atsakovas prašo ją pakeisti, suteikiant atsakovui teisę dalį areštuotų lėšų naudoti minimaliems poreikiams tenkinti, leidžiant atsakovui iš areštuotų lėšų disponuoti 3 000 Lt suma kas mėnesį. Atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:
1. Ieškovo ieškinys preliminariai nėra pagrįstas. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į aplinkybę, jog nagrinėjamoje byloje jau yra atmesti beveik visi ieškovų reikalavimai. Tai, jog ieškovai eilę kartų teikė prašymus taikyti laikinąsias apsaugos priemones, papildomai patvirtina, kad ieškovai siekia ne užtikrinti aiškiai nepagrįstą ieškinį, tačiau kuo labiau apsunkinti atsakovo padėtį.
2. Ieškovai tikėtinai nepagrindžia žalos (nuostolių) fakto, patirtos žalos (nuostolių) dydžio bei nepatvirtina priežastinio ryšio tarp taikytų laikinųjų apsaugos priemonių ir patirtos žalos (nuostolių) atsiradimo. Ieškovai prašo priteisti ne realius, o hipotetinius nuostolius. Ieškovai prašo priteisti tariamus netekimus, kurie neatitinka būtinumo ir protingumo kriterijaus, todėl negali būti laikomi ieškovų patirtais nuostoliais. Ieškovai tikėtinai nepagrindė, kad ieškovų negautos pajamos buvo numatytos prieš laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, kad laikinosios apsaugos priemonės lėmė įplaukų praradimą. Ieškovai neįrodė tikrųjų ketinimų parduoti akcijas, nepagrindė, jog akcijų vertė buvo tokia, kokia nurodyta 2009 m. gegužės 8 d. akcijų mainų sutartyje. Ieškovų akcijos galėjo nuvertėti ne dėl suvaržymų, o dėl kitų priežasčių. Abejotina, jog sudarytas akcijų mainų sandoris realiai buvo vykdomas.
3. Atsakovas nedarė įtakos tam, kokio turto atžvilgiu turi būti taikomos laikinosios apsaugos priemonės.
Žemesnės instancijos teismas
4. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog egzistuoja grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui. Ieškinio suma dirbtinai padidinta, kadangi nuostoliai paskaičiuoti hipotetiškai.
5. Teismų praktikoje nurodyta, jog didėlės ieškinio sumos prezumpcija nėra absoliuti, todėl teismas turėjo vertinti pareikšto reikalavimo ir atsakovo turtinės padėties santykį. Atsakovo turtinė padėtis paneigia teismo sprendimo neįvykdymo riziką.
6. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas kelia didelę žalą atsakovui bei prieštarauja ekonomiškumo, proporcingumo ir interesų pusiausvyros principams.
7. Pirmosios instancijos teismas nustatė nepagrįstai platų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo mastą. Atsakovui nepalikta galimybė skirti lėšų būtiniesiems poreikiams tenkinti.
8. Atsakovas, perleisdamas jam priklausiusį nekilnojamąjį turtą, elgėsi sąžiningai. Teismas nevertino aplinkybės, jog ieškovai nėra atsakovo kreditoriai.
Šalies argumentai
Ieškovai R. G. ir I. G. su atskiruoju skundu nesutinka, prašo jį atmesti, o Vilniaus apygardos teismo 2014 m. sausio 28 d. nutartį palikti nepakeistą bei netenkinti atsakovo prašymo suteikti teisę iš areštuotų lėšų kas mėnesį disponuoti 3 000 Lt suma. Nurodė, jog nagrinėjamoje byloje ieškinio suma yra itin didelė. Nesutiko su atsakovo pozicija dėl ieškinio preliminaraus vertinimo. Pasak ieškovų, tokio pobūdžio vertinimas atliekamas nagrinėjant bylą iš esmės. Ieškovų manymu, poreikį taikyti laikinąsias apsaugos priemones sąlygojo nesąžiningi atsakovo veiksmai, kuriais, siekiant išvengti turto arešto, jis sutuoktinei perleido didelės vertės nekilnojamąjį turtą. Ieškovai nurodė, jog atsakovas nepagrįstai tvirtina turįs didelės vertės turto, kadangi išieškojimas iš šio turto būtų apsunkintas dėl įvairių priežasčių (poreikio jį atidalinti iš bendrosios dalinės nuosavybės, įkeitimo, užstatymo ir pan.). Ieškovų teigimu, atsakovo prašymas leisti naudotis dalimi areštuotų lėšų būtiniesiems poreikiams tenkinti prieštarauja civilinio proceso principams. Atsakovas yra fizinis asmuo, todėl išieškojimo iš jam priklausančių lėšų tvarka sureguliuota atitinkamomis vykdymo proceso nuostatomis.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacijos objektą sudaro teismo nutarties, kuria tenkintas ieškovo prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Šį klausimą teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau - CPK 320, 338 straipsniai). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta.
Vadovaujantis CPK 144 straipsnio 1 dalimi teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje pripažįstama, jog teismas, prieš įvertindamas grėsmės teismo sprendimo įvykdymui egzistavimą, turėtų preliminariai (lot. prima facie) įvertinti pareikštus reikalavimus ir pateiktus įrodymus (Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. rugsėjo 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2383/2011, 2011 m. rugsėjo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2010/2011). Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, preliminariai įvertinęs ieškinio pagrįstumą, pažymėjo, jog nėra akivaizdžių duomenų, paneigiančių galimybę priimti ieškovams palankų teismo sprendimą. Tuo tarpu atsakovas (apeliantas) nesutikimą su šia pirmosios instancijos teismo išvada iš esmės grindė, jog ieškovai neįrodė būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, reikšmingų tokios rūšies ginčams, esą ieškinio suma grindžiama hipotetinio pobūdžio skaičiavimais ir pan. Apeliacinis teismas neturi pagrindo sutikti su šiais apelianto argumentais.
Apeliacinis teismas pastebi, jog atskirojo skundo motyvų grupe dėl ieškinio reikalavimų prima facie nepagrįstumo iš esmės yra keliama įrodymų pakankamumo byloje problema. Apeliantas atskirajame skunde pateikia subjektyvų jam pareikšto ieškinio argumentų ir juos pagrindžiančių įrodymų vertinimą. Apeliacinis teismas pažymi, jog ieškinio pagrįstumo prima facie vertinimas nėra ieškiniu pareikštų materialiųjų reikalavimų pagrįstumo vertinimas, kuris atliekamas bylos nagrinėjimo iš esmės metu, ir neturi jokios prejudicinės galios bylos išsprendimui, kadangi ieškovas bylos nagrinėjimo metu turi teisę pakeisti ieškinio pagrindą ir dalyką, padidinti/sumažinti ieškinio reikalavimus, pateikti naujus įrodymus ir t.t. Nurodytų aplinkybių kontekste apeliacinis teismas neturi pagrindo vertinti atskirojo skundo argumentų, kuriais iš esmės akcentuojamas įrodymų nepakankamumas, ieškovo teisinės pozicijos ydingumas ir kt. Tačiau kartu pažymėtina ir tai, jog atskirojo skundo argumentai nesudaro prielaidų laikyti juos patvirtinančiais akivaizdų ieškinio nepagrįstumą. Apeliacinis teismas pažymi, jog tos aplinkybės, kad šioje byloje sprendžiamas šalių ginčas dėl nuostolių priteisimo buvo nagrinėjamas pirmosios, apeliacinės bei kasacinės instancijos teismuose, kad nagrinėjamu atveju aktuali bylos dalis grąžinta pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, kad nė vienas bylą dėl ginčo esmės nagrinėjęs teismas neįžvelgė akivaizdaus ieškinio nepagrįstumo požymių, sudaro pakankamą pagrindą konstatuoti ieškinio prima facie pagrįstumą. Nurodytų aplinkybių kontekste apeliacinis teismas atmeta atskirojo skundo argumentus dėl ieškovų reikalavimų prima facie nepagrįstumo. Minėti atskirojo skundo argumentai nėra reikšmingi sprendžiamam klausimui, kadangi, kaip minėta, ieškinio reikalavimų preliminarus vertinimas negali būti tapatinamas su ieškinio pagrįstumo vertinimu, kuris atliekamas nagrinėjant bylą iš esmės.
Pažymėtina, jog laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, kuria siekiama kiek įmanoma greičiau užkirsti kelią aplinkybėms, galinčioms apsunkinti ar padaryti neįmanomą būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos tokios, kurios užkirstų galimybę išvengti būsimo teismo sprendimo įvykdymo apsunkinimo, bylos nagrinėjimo metu būtų užtikrinta ta pati atsakovo turtinė padėtis, kuri buvo iki ieškovo kreipimosi į teismą. Taikant laikinąsias apsaugos priemones taip pat turi būti įvertintas jų tikslingumas, tai yra jos turi garantuoti būsimo teismo sprendimo realų ir tinkamą įvykdymą. Laikinosios apsaugos priemonės turi būti susijusios su pareikštų reikalavimų esme, pobūdžiu ir apimtimi. Teismų praktikoje aplinkybė, jog nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas, paprastai preziumuojama tuomet, kai kilęs turtinis ginčas dėl didelės sumos (Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. rugsėjo 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-905/2009; 2010 m. rugsėjo 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-997/2010, ir kt.).
Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad reikalavimo suma atsakovui laikytina didele, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių taikymo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti. Be to, esmine aplinkybe, lėmusia būtinybę užtikrinti teismo sprendimo, kuris gali būti palankus ieškovams, įvykdymą pirmosios instancijos teismas laikė atsakovo 2013 m. spalio 8 d., t. y. bylos nagrinėjimo metu, sudarytą sandorį, kurio pagrindu atsakovas savo sutuoktinei neatlygintinai perleido didelės vertės turtą. Apeliantas, nesutikdamas su šiomis teismo išvadomis, tvirtino, esą pareikšto reikalavimo suma nėra didelė, atsižvelgiant į jo žinioje esančio turto vertę, o dovanojimo sandorio sudarymas neleidžia jo laikyti nesąžiningu. Apeliantas akcentavo aplinkybę, jog tiek apskųsta nutartimi taikytų laikinųjų apsaugos priemonių mastas, tiek turinys neproporcingai varžo jo interesus. Apeliacinis teismas neturi pagrindo sutikti su šiais atskirojo skundo argumentais.
Pagal CPK 178 straipsnį šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus. Proceso šalis, prašanti taikyti laikinąsias apsaugos priemones, turėtų įrodyti egzistuojant grėsmę būsimo teismo sprendimo įvykdymui, o atsakovas, siekdamas išvengti šių priemonių taikymo, turėtų teikti įrodymus, kurie tokią grėsmę paneigia. Teismas, spręsdamas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, turi įvertinti grėsmės riziką, kad teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. CPK 306 straipsnio 3 dalyje, 338 straipsnyje nurodyta, jog apeliantas su skundu turi pateikti įrodymus, kuriais grindžia teismo nutarties ar jos dalies neteisėtumą ar nepagrįstumą. Pažymėtina, jog gera atsakovo turtinė padėtis gali būti viena iš reikšmingų aplinkybių, nesukeliančių pagrįstų abejonių dėl galimybės įvykdyti teismo sprendimą. Tokiu atveju laikinosios apsaugos priemonės netaikomos, jeigu įrodoma, kad ieškovo reikalavimų suma atsakovui pagal jo turimo turto vertę, dydį, gaunamas pajamas nėra didelė. Pažymėtina, kad teismas konkrečiam asmeniui pareikštą turtinio reikalavimo sumą turi vertinti pagal jo turimo turto vertę, pajamas, įsipareigojimus. Turto vertės ir finansinių įsipareigojimų santykis leidžia daryti išvadas apie skolininko tikrąją turtinę padėtį (objektyvų finansinį pajėgumą) (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. sausio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-37/2010).
Apeliacinis teismas pastebi, jog aptariamu atveju iš esmės nėra ginčo, jog ieškinio suma (6 000 000 Lt) fiziniam asmeniui yra itin didelė. Apeliantas kartu su atskiruoju skundu pateikė įrodymus, jo nuomone, pagrindžiančius gerą turtinę padėtį – duomenis apie turimą nekilnojamąjį turtą ir turtines teises. Apeliantas tvirtina nuosavybės teise valdantis vertingą nekilnojamąjį turtą ir turtines teises, savo verte viršijančius byloje pareikšto reikalavimo sumą. Apeliacinio teismo įsitikinimu, apelianto pateikti įrodymai neįtikina ypatingai geros apelianto turtinės padėties buvimu. Apelianto pateiktas paskaičiavimas sudaro prielaidas manyti, jog jam priklausančio turto ir turtinių teisių vertė galėtų nežymiai viršyti ieškinio sumą. Tačiau kyla pagrįstų abejonių dėl pateiktų duomenų, kuriais remiantis argumentuojama turto vertė, objektyvumo ir išsamumo. Apeliacinio teismo vertinimu, abejonių dėl turto vertės kelia ir tai, jog apeliantas jam priklausančio turto vertę grindžia nekilnojamojo turto registro pateiktomis vidutinėmis rinkos vertėmis, kurios pagal teismų praktikoje suformuotas taisykles negali būti laikomos tinkamu įrodymu įrodinėjant konkretaus turto objekto (individualią) vertę. Be to, apeliantas nepaneigė abejonių dėl tam tikrų turto objektų likvidumo, atsižvelgiant į apsunkinimo hipoteka faktą ir mastą (t. 1, b. l. 263-265), žemės sklypo vertės realumo, atsižvelgiant į tai, kad jame yra pastatytas kitam asmeniui priklausantis pastatas (t. 1, b. l. 267-269). Net ir pritarus apelianto argumentams, esą jam priklauso turtas, kurio (viso) vertė iš esmės atitinka ieškinio sumą, apeliacinis teismas neturi pagrindo manyti, jog apeliantui aptariamu atveju pareikto reikalavimo suma nėra didelė. Nurodytų aplinkybių kontekste spręstina, jog apeliantas nepaneigė pirmosios instancijos teismo konstatuotos grėsmės teismo sprendimo, kuris gali būti palankus ieškovams, įvykdymui. Tuo tarpu aplinkybė, kad apeliantas dar bylos nagrinėjimo metu neatlygintinai perleido didelės vertės likvidų nekilnojamąjį turtą, apeliacinio teismo įsitikinimu, papildomai sukuria pagrįstą prielaidą abejoti būsimo teismo sprendimo įvykdymo perspektyvumu. Apeliacinis teismas pastebi, jog atskiruoju skundu apeliantas iš esmės neargumentuoja būtinybės, lėmusios šio turto perleidimo sandorio sudarymą. Apelianto motyvas, kad šiuo metu ieškovai dar nėra jo kreditoriai ir todėl jo veiksmai sudarant sandorį yra sąžiningi, būtų reikšmingi sprendžiant šio sandorio teisėtumo klausimą kreditorių interesų pažeidimo kontekste (CK 6.66 straipsnis). Šioje bylos nagrinėjimo stadijoje neatlygintinis vertingo ir likvidaus turto perleidimo sandorio sudarymas yra papildoma prielaida, pagrindžianti aplinkybę dėl galimo šalies nesąžiningumo vengiant vykdyti galimą jam nepalankų teismo sprendimą arba iš esmės apsunkinti sprendimo vykdymą. Apeliacinis teismas pastebi, jog šioje proceso stadijoje įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reguliuojančios proceso taisyklės neveikia pilna apimti (kaip nagrinėjant bylą iš esmės), todėl aptariamu atveju būtinybę taikyti laikinąsias apsaugos priemones lemia pagrįsta prielaida, jog atsakovas savo veiksmais gali siekti apsunkinti savo turtinę padėtį, o kartu ir teismo sprendimo įvykdymą. Pažymėtina, jog teismų praktikoje yra suformuota taisyklė, kad teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, neprivalo turėti įrodymų, jog ateityje neabejotinai atsiras grėsmė teismo sprendimui įvykdyti. Teismui pakanka įsitikinti tuo, kad konkrečioje situacijoje tokia grėsmė yra galima, kad egzistuoja tokio pobūdžio grėsmės atsiradimo tikimybė (Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. spalio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-786/2008, 2009 m. kovo 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-323/2009, 2009 m. balandžio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-330/2009 ir kt.).
Apeliacinis teismas nesvarsto atskirajame skunde pareikšto prašymo pakeisti taikomas laikinąsias apsaugos priemones, suteikiant apeliantui galimybę asmeninių poreikių tenkinimui naudotis areštuotų lėšų dalimi. Šis prašymas nėra susijęs su apskųstos pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimu apeliacine tvarka, be to, apeliacinės instancijos teismo žinioje nėra bylos dėl ginčo esmės, todėl šis prašymas spręstinas pirmosios instancijos teisme (CPK 147 straipsnio 1 – 2 dalys).
Apeliacinis teismas, įvertinęs atskirojo skundo argumentus, įsitikino, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai atliko ieškinio reikalavimų preliminarų vertinimą bei padarė pagrįstą išvadą, kad nagrinėjamu atveju didelė ieškinio suma bei atsakovo veiksmai neatlygintinai perleidžiant turtą yra pakankamas pagrindas šias aplinkybes laikyti realia grėsme, padidinančia teismo sprendimo, kuris gali būti palankus ieškovams, neįvykdymo riziką.
Kiti apelianto skundo argumentai neturi esminės įtakos nagrinėjamam klausimui dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo teisėtumo ir pagrįstumo, todėl teismas dėl jų nepasisako.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismas sprendžia, kad atskirasis skundas yra nepagrįstas ir atmestinas, o skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2014 m. sausio 28 d. nutartį palikti nepakeistą.