- Teismas
- Vilniaus miesto apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2019-05-20
- Bylos Nr.
- 2YT-15263-863/2019
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Kristina Lysionok
- Atsakovas
- R. Š., B. Š.
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės 347- osios Gyvenamųjų namų statybos bendrijos ieškinį atsakovams R. Š. ir B. Š. dėl skolos priteisimo ir atsakovų priešieškinį ieškovei dėl sutartinės sąlygos pripažinimo negaliojančia ir permokos už elektros energiją priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti solidariai iš atsakovų 979,46 Eur skolą už laikotarpiu nuo 2015 m. spalio 31 d. iki 2016 m. gruodžio 2 d. suteiktą elektros energiją, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.
Ieškovė ieškinyje nurodė, kad 1996 metais bendrijos narių lėšomis buvo parengtas elektros lauko tinklų projektas, kuris buvo suderintas 1996 metų rugsėjo mėnesį ir pagal kurį taip pat narių lėšomis 1996 -1997 metais buvo pastatyti: transformatorinė KT-1512-10-0-0 10 kV PĮ su galios transformatoriumi, esantys Senolių g., Balsiai, Vilnius; 1,128 km ilgio 0,38 kV įtampos elektros oro linija, esanti Žynių g., Senolių g., Romuvos g., Austėjos g., Balsiai, Vilnius. Paaiškino, kad 1997 m. sausio 7 d. su Vilniaus elektros tinklais sudarė elektros energijos tiekimo-vartojimo sutartį Nr. 5156 dėl elektros energijos tiekimo bendrijos objektams. 2017 m. kovo 31 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatyta, kad jai (bendrijai) nuosavybės teise priklauso Transformatorinė KT-1512-10-0-0 10 KV PĮ su 400 kVA galios transformatoriumi, esantys Senolių g., Balsiai, Vilnius ir 1,128 km ilgio 0,38 kV įtampos elektros oro linija, esanti Žynių g., Senolių g., Romuvos g., Austėjos g., Balsiai, Vilnius. Pažymėjo, kad teikia elektros energiją atsakovų šeimos turtui, esančiam (duomenys neskelbtini), Vilniuje, kurie už jiems pateiktą elektros energiją turi atsiskaityti. Nurodė, jog atsakovai paskutinį kartą už energiją sumokėjo 2015 m. lapkričio 2 d. Įsiskolinimo susidarymo laikotarpiu atsakovai suvartojo 8 517,5 kWh. elektros energijos, todėl atsižvelgiant į minėtu laikotarpiu galiojančius tarifus liko skolingi 979,46 Eur.
Atsiliepimas
Atsakovai atsiliepime į ieškinį su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, jog niekada nevengė už elektros energiją mokėti, tai matosi iš ankstesnių mokėjimų ir už ieškovės nurodytą laikotarpį yra tinkamai atsiskaitę. Paaiškino, kad 2015 metais spalio mėnesį tarp šalių kilo ginčas dėl ieškovės vienašališkai nustatytų elektros energijos tarifų. Ieškovė nesugebėjo paaiškinti, kodėl jie yra tokie ir kas juos nustatė, kodėl mokama ieškovei daugiau nei ieškovė už tą pačią elektros energiją moka AB „Lesto“, nors transformatorinė ir elektros linija, kaip nurodo pati ieškovė, buvo statyta gyventojų lėšomis ir turėjo būti naudojama maksimaliai jų interesais. Nurodė, jog jų žiniomis ieškovė elektros energiją parduoda brangiau negu pati nusiperka. Paaiškino, kad nuo 2006 metų lapkričio mėnesio, kuomet jie įsigijo namą, yra permokėję ieškovei už elektros energiją, todėl už laikotarpiu nuo 2015 m. spalio 31 d. iki 2016 m. gruodžio 2 d. suteiktą elektros energiją išlaidas turėjo būti padengtos iš jų per visus tuos metus padarytų permokų. Dėl nurodyto laiko, kad ieškovei nėra skolingi. Taip pat pažymėjo, jog jiems nėra aišku kaip buvo apskaičiuota iš jų reikalaujama suma, kadangi ieškovė nėra pateikusi jokių įrodymų, kokiu būdu ir kuom remiantis buvo nustatyti konkretūs mokėjimo tarifai.
Atsakovai pateikė priešieškinį ieškovei (byloje priimtas atsakovų 2019 m. balandžio 15 d. patikslintas priešieškinis), kuriuo prašo pripažinti su ieškove susiklosčiusios elektros energijos pirkimo-pardavimo sutarties sąlygas dėl tarifų, toje apimtyje, kurioje šie tarifai viršija bendrijos tiekėjui mokėtą kainą už elektros įsigijimą, neteisėtomis ir negaliojančiomis ir priteisti 949,31 Eur permoką už elektros energiją laikotarpiu nuo 2006 m. lapkričio 10 d. iki 2015 m. spalio 31 d.; 5 procentų dydžio procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas.
Priešieškinyje atsakovai nurodė, kad pagal Daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymo 3 straipsnį 1 dalį bendrija yra ne pelno organizacija įgyvendinanti namo savininkų bendrąsias teises, pareigas ir interesus, susijusius su bendrojo naudojimo objektų ir įstatymų nustatyta tvarka namui priskirto žemės sklypo valdymu, naudojimu, priežiūra ir tvarkymu, todėl neturi teisės verstis ūkine komercine veikla ir iš to gauti pelną. Mano, kad ieškovės vykdoma komercinė veikla, kuria elektra perkama pigiau, o perparduodama brangiau ir iš to gaunamas pelnas, prieštarauja imperatyvioms įstatymo normos, bendrijos veiklos tikslams, todėl bendrijos sutarčių sąlygos su vartotojais, kuriomis nustatyti didesni elektros energijos tarifai, nei ji pati perka, prieštarauja imperatyvioms įstatymo nuostatoms bei bendrijos kaip juridinio asmens veiklos tikslams. Be to, pagal bendrijos įstatus nustatyti įmokų dydį ir jų mokėjimo tvarką gali tik visuotinis bendrijos narių susirinkimas, tokio visuotinio narių susirinkimo, kuriame būtų buvę nustatyti tokie elektros tarifai, kuriuos bendrija jiems (atsakovams) visus tuos metus taikė, nebuvo. Kaip nurodė bendrijos pirmininkas teisme, tarifus nustatė tariama bendrijos valdyba, kuri net nėra išrinkta ir registrų centre neregistruota ir kuri bet kuriuo atveju neturėtų tokios teisės nei pagal įstatus, nei pagal įstatymą. Pažymėjo, kad ieškovė nėra pateikusi jokio valdybos narių susirinkimo protokolo ar nutarimo, todėl nėra jokių įrodymų, kad tikrai valdyba juos nustatinėjo, o iš Juridinių asmenų registro matosi, kad bendrija apskritai jokios valdybos net gi neturi. Pažymėjo, kad elektros transformatorinė ir visas elektros tinklas buvo pirkta ir įrengta už bendrijos narių lėšas ir turėjo tenkinti jų poreikius ir interesus, todėl mano, kad nariams elektra turėjo būti perparduodama tokiais pačiais įkainiais, už kuriuos ieškovė ją pirko. Nurodė, jog šiai dienai susidaro situacija, kad bendrijos atsakingi asmenys pelnosi iš gyventojų ir neaišku, kur šis pelnas nukeliauja. Iš kasos knygos matosi, kokie pelnai kas mėnesį susidaro, nors bendrijos nariai dėl to nėra balsavę ir tokios tvarkos nustatę. Pvz.: 2007 m. liepos mėn. ieškovė iš gyventojų už elektrą surinko 6 449,34 Lt, o pati sumokėjo tik 4 706,84 Lt (skirtumas 1 742,50 Lt), 2008 m. sausio mėn. iš gyventojų už elektrą ieškovė surinko 8 155,56 Lt, o pati sumokėjo 6 872,32 Lt (skirtumas 1 283,24 Lt), 2008 m. gruodžio mėn. ieškovė iš gyventojų surinko 5 709,19 Lt, o sumokėjo 5 433,90 Lt (275,29 Lt), 2009 m. sausio mėn. ieškovė iš gyventojų surinko 1 0827,38 Lt, o už elektrą sumokėjo 6 722,46 Lt (skirtumas net 4 104,92 Lt), 2010 m. sausio mėn. ieškovė iš gyventojų surinko 11 302,44 Lt, o UAB „Rytų skirstomieji tinklai“ sumokėjo 7 230 Lt (skirtumas 4 072,44 Lt). Mano daugiau nei akivaizdu, kad ieškovė neteisėtai pelnosi iš gyventojų. Atkreipė dėmesį, jog nors ieškovė tvirtina, kad šios iš permokų surinktos lėšos naudojamos transformatorinės ir tinklų priežiūrai, tačiau iš pateiktų dokumentų matosi, kad priežiūra UAB „Bermis“ per mėnesį kainuoja vos 87,62 Eur. Kur naudojamos likusios lėšos neaišku. Be to, nėra jokio visuotinio narių susirinkimo sprendimo, rinkti bendrijai reikalingas lėšas. Pažymėjo, jog jie (atsakovai), kaip ir kiti bendrijos nariai, atskirai yra mokėję rinkliavas grynaisiais pinigais bendrijai kitoms reikmėms, todėl nėra pagrindo teigti, kad šios permokos naudojamos bendrijos reikmėms. Nurodė, jog kaip matyti iš ieškovės pateiktų sąskaitų už elektros energiją už laikotarpį nuo 2007 metų iki 2015 metų, ieškovė elektros energiją pirko pagal dvi laiko zonas - dieniniu tarifu ir naktiniu/poilsio tarifu, kuris yra pigesnis, tačiau jiems (atsakovams) už elektrą skaičiuodavo tik pagal dieninį tarifą (kas matosi iš pateiktų knygų). Atsižvelgiant į tai, paskaičiavo, kad nuo 2006 metų lapkričio mėn., kuomet jie įsigijo namą, yra permokėję ieškovei už elektros energiją 949,31 Eur. Nurodė, jog Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.80 straipsnio 1 dalis numato, kad imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja. Kai sandoris negalioja, viena jo šalis privalo grąžinti kitai sandorio šaliai visa ką yra gavusi pagal sandorį (restitucija). CK 1.82 straipsnio 1 dalis numato, kad sandoriai, sudaryti privataus juridinio asmens valdymo organų, pažeidžiant privataus juridinio asmens steigimo dokumentuose nustatytą jų kompetenciją ar prieštaraujantys juridinio asmens tikslams, gali būti pripažinti negaliojančiais. Be to, CK 6.237 straipsnio 1 dalyje sakoma, kad asmuo, kuris be teisinio pagrindo savo veiksmais ar kitokiu būdu tyčia ar dėl neatsargumo įgijo tai, ko jis negalėjo ir neturėjo gauti, privalo visa tai grąžinti asmeniui, kurio sąskaita tai buvo įgyta, išskyrus šio kodekso nustatytas išimtis. Pagal CK 6.242 straipsnio 1 dalį be teisinio pagrindo nesąžiningai praturtėjęs kito asmens sąskaita asmuo privalo atlyginti pastarajam tokio dydžio nuostolius, koks yra nepagrįstas praturtėjimas. CK 6.237-6.242 straipsniuose įtvirtintomis taisyklėmis įgyvendinamas vienas pagrindinių civilinės teisės principų - niekas negali praturtėti svetimo nuostolio sąskaita be įstatyme ar sutartyje numatyto pagrindo. Kartu tai reiškia teisę išreikalauti iš kito asmens tai, ką šis nepagrįstai sutaupė ar kreditoriaus sąskaita gavo kitokios naudos. Mano, kad ieškovės pirkimo- pardavimo sutarties sąlygos dėl tarifų, toje apimtyje, kuria šie nustatyti tarifai viršija bendrijos mokėtą kainą už elektrą, turėtų būti pripažintos negaliojančiomis ir priteista 949,31 Eur suma už laikotarpį nuo 2006 m. lapkričio 10 d. iki 2015 m. spalio 31 d. Jeigu teismas nematytų pagrindo pripažinti negaliojančiomis sutarties sąlygų dėl bendrijos vienašališkai nustatytų tarifų, mano, kad ši suma iš ieškovės be kita ko galėtų būti priteista ir CK 6.263 straipsnio 1 dalies pagrindu, kadangi ieškovė atliko neteisėtus veiksmus (pažeidė įstatus) ir tuo padarė jiems (atsakovams) žalos. Kartu nurodė, jog tuo atveju, jeigu teismas tenkintų ieškovės ieškinį dėl skolos priteisimo ir jų priešieškinį dėl permokos priteisimo, prašo šalims priteistas sumas sprendime sudengti. Nurodė, jog tokią praktiką esant šalių vienarūšiams reikalavimams kaip atitinkančią protingumo, sąžiningumo bei ekonomiškumo principus taiko ir Vilniaus apygardos teismas (pvz. 2015 m. balandžio 21 d. Vilniaus apygardos teismo sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-5773-566/2014).
Atsiliepimas
Ieškovė pateikė atsiliepimą į priešieškinį, kuriame su priešieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti kai nepagrįstą. Nurodė, jog nors buvo gautas atsakovės prašymas priimti ją į bendriją, teismo mediacijos eigoje patikrinus bendrijoje turimus dokumentus nebuvo rasta bendrijos sprendimo tenkinti prašymą ir priimti ją į bendrijos narius. Mano, jog toks sprendimas nebuvo priimtas, nes atsakovai nesumokėjo pajaus (bendrijos nario mokesčio), kurio dydį sudarė 869 Eur (3 000 Lt). Pažymėjo, jog pagal įstatų 2.1.6. punktą nauji nariai į bendriją priimami narių visuotinio susirinkimo nutarimu, kai pageidaujantis būti bendrijos nariu sumoka pajų bei pateikia notariškai patvirtintą įsipareigojimą laikytis bendrijos įstatų. Kadangi atsakovai pajaus nesumokėjo ir nepateikė notariškai patvirtinto įsipareigojimo laikytis bendrijos įstatų, jie nėra bendrijos nariai ir neįgijo teisės į bendrą bendrijos narių valdomą turtą – transformatorinę ir elektros oro liniją. Dėl atsakovų prievolės mokėti už elektros energiją nurodė, jog byloje nėra ginčo, kad ginčo laikotarpiu atsakovų valdomi elektros energijos įrenginiai buvo prijungti prie jos (ieškovės) transformatorinės ir elektros oro linijos ir dėl to, jog nei vienas iš atsakovų, kaip namo savininkų, nebuvo sudaręs rašytinės elektros energijos pirkimo – pardavimo sutarties, todėl laikytina, kad sutartis buvo sudaryta konkliudentiniais veiksmais su patalpų savininku. Pagal 2010 m. vasario 11 d. įsakymu Nr. 1-38 patvirtintas Elektros energijos tiekimo ir naudojimo taisyklių 96 punktą, tuo atveju, kai su tiekėju ir (ar) operatoriumi nėra sudaryta sutartis arba vartotojo neįmanoma nustatyti, už patiektą elektros energiją, reaktyviąją energiją ir (ar) elektros energijos persiuntimo ir kitas su tuo susijusias paslaugas privalo atsiskaityti objekto, kuriame vartojama elektros energija, savininkas. Kasacinio teismo išaiškinta, kad ši nuostata skirta reglamentuoti situacijoms, kai nėra sudaryta elektros energijos pirkimo – pardavimo sutartis arba vartotojo neįmanoma nustatyti. Tokiu atveju už patiektą elektros energiją pareiga atsiskaityti tenka savininkui, neužtikrinusiam, kad jam priklausančiam objekte elektros energija būtų vartojama tik sudarius sutartį su energijos tiekėju. Atkreipė dėmesį, kad atsakovai atsiliepime į ieškinį teigė, kad net nežino kur yra jų elektros energijos skaitiklis. Pažymėjo, jog atsakovai kas mėnesį nedeklaravo suvartotos energijos parodymų, vėliau prisijungė prie kito elektros energijos tiekėjo tinklų (ESO), kuriam už elektros energiją šiuo metu moka brangiau, nei mokėjo jai (ieškovei) ir moka kas mėnesį, o ne kartą per metus. Taip pat atkreipė dėmesį, kad atsakovai priešieškinyje teigia, kad elektros skaitiklių parodymus deklaruodavo kiekvienais metais ir atsiskaitydavo už daugiau/mažiau per metus laiko suvartotą elektros energiją grynaisiais pinigais pagal tarifą, kurį pasakydavo bendrijos buhalterė. Mano, kad atsakovai klaidina teismą, nes byloje pateikti įrodymai, kad elektros energijos tarifai buvo pranešami vartotojams elektroniniu paštu kas mėnesį ir vartotojai kas mėnesį turėjo deklaruoti savo skaitiklių duomenis. Nurodė, jog atsakovai per 10 metų terminą skaitiklio parodymus deklaravo tik 11 kartų, nors tai padaryti turėjo pareigą 120 kartų. Paaiškino, kad atsakovė B. Š. deklaravo tokius elektros skaitiklio parodymus :
2015 10 31 – 61261 (skirtumas 4561 – sumokėta 524,52 Eur, tarifas 0,115).
Atsiliepimas
Vėliau Atsakovai elektros energijos parodymų nedeklaravo visiškai, o atsiliepime į ieškinį nurodė, kad net nežino kur buvo jų elektros energijos naudojimo skaitiklis. Skirtingai nuo kitų bendrijos narių atsakovai mokėjo už suvartotą elektros energiją 1-2 kartus per metus, o bendrija pagrindiniam elektros energijos tiekėjui turėjo mokėti kas mėnesį, todėl atsakovai elektros energija naudojosi bendrijos narių sąskaita, tai yra atsakovai visą laiką buvo kredituojamo bendrijos sąskaita, t. y. atsakovai kas mėnesį naudojosi elektros energija, tačiau mokėjo 1-2 kartus per metus, o bendrija kas mėnesį pagal sutartį su ESO (Lesto) apmokėdavo už atsakovų suvartotą elektros energiją. Dėl elektros energijos tarifų paaiškino, jog iki 2016 m. gegužės mėnesio energiją pirko iš bendrovės „ESO“ (Lesto), o vėliau, nuo 2016 m. birželio 1 d. iš laisvo elektros energijos tiekėjo „Enefit“ (elektros biržos makleris) ir visiems bendrijos nariams elektros energiją pardavinėjo maždaug 1-3 centais brangiau nei savikaina (toliau - marža), tačiau „Enefit“ elektros kainos savikaina yra susijusi su biržos kaina, todėl kiekvieną mėnesį savikaina svyravo kartu su biržos kaina ir tai didėjo, tai mažėjo, todėl pastovios savikainos nebuvo. Be to bendrija turėjo ir turi ir kitas papildomas išlaidas - pagal norminius aktus yra bendrijos pareiga turėti profesionalią pastotės priežiūros įmonę, todėl nuolat yra mokama UAB „Barmis ir Ko“ už techninę tinklų priežiūrą, taip pat yra natūralūs elektros praradimai tinkle, kol ji iš transformatorinės pasiekia vartotoją, remonto darbai ir pan. Visos šios išlaidos padengiamos išimtinai iš bendrijos elektros maržos. Dėl šios priežasties yra sudėtinga nurodyti kokia yra konkretaus mėnesio savikaina, nes nėra žinoma kokie buvo vieno ar kito mėnesio natūralūs tinklo elektros energijos praradimai, biržos kaina keičiasi kas valandą ir suskaičiuoti kiek bendrija per tą valandą sunaudojo elektros ir tai atlikti už laikotarpį daugiau nei metus laiko, reikėtų nemažai laiko sąnaudų ir specialistų pagalbos. Pažymėjo, jog bendrijos narių elektros energijos tarifus nustatė bendrijos valdybos nariai žodinio pasitarimo metu, šie tarifai dažniausiai buvo mažesni, nei nustatyti bendrovės ESO (Lesto) tarifai individualiems vartotojams. Paaiškino, jog jau ieškinyje nurodė, kad atsakovai už elektros energiją jai nemokėjo nuo 2015 m. spalio 31 d. iki 2016 m. gruodžio 2 d. ir suvartojo 8517,5 kWh. elektros energijos. Visiems elektros energijos vartotojams, kurie buvo prijungti prie bendrijos tinklų, buvo kas mėnesį pranešama apie pareigą sumokėti mokesčius už elektros energiją ir buvo pranešamos tarifų kainos. Laikotarpiu nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2016 m. gruodžio 2 d. elektros energijos tarifai keitėsi kelis kartus, jos kaina didėjo (nuo 0,083 Eur iki 0,132 Eur) ir mažėjo (nuo 0,132 Eur iki 0,115 Eur). Kadangi atsakovai nevykdė savo pareigos kas mėnesį deklaruoti elektros energijos parodymus, nėra galimybės nustatyti kokiu konkrečiai tarifu, kokiu laikotarpiu ir kiek elektros energijos jie suvartojo. Dėl šios priežasties atsakovams skolą paskaičiavo pagal 2015 m. bendrijoje galiojusį tarifą - 0,115 Eur už kv/val., t. y. pagal didesnį tarifą, nes neaišku kiek elektros energijos atsakovai suvartojo iki 2016 m. liepos 31 d. ir nuo 2016 m. liepos 31 d. ir prašo iš atsakovų priteisti 979,46 Eur skolos už suvartotą elektros energiją. Pažymėjo, kad elektros energijos vartotojai, kurie yra prijungti prie jos elektros energijos tinklų už elektros energiją nemokėjo ir nemoka brangiau už valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos paskelbtą ESO (Lesto) elektros energijos kainą, t. y. už elektros energiją nemoka brangiau, nei visi kiti elektros energijos buitiniai vartotojai Lietuvoje. Dėl elektros energijos savikainos nurodė, kad gyventojams teikiamos elektros energijos savikaina susideda ne tik iš kainos, kurią ji sumoka pagrindiniam elektros energijos tiekėjui, tačiau į savikainą įskaičiuojamos sumos, kurios mokamos už elektros energijos įrenginių priežiūrą, remontą, teisminius ginčus su skolininkais ir kitos būtinos išlaidos. Mano, jog teismas negali priteisti iš atsakovų už suvartotą elektros energiją mažiau nei šios energijos savikaina. Dėl pelno, paaiškino, jog gaunamas mokestis už elektros energiją yra skirtas apmokėti pagrindiniam tiekėjui už elektros energiją, apmokėti pagrindiniam elektros energijos tiekėjui skolas tokių kaip atsakovai skolininkų, kurie už elektros energiją nemoka kas mėnesį arba visai nemoka, apmokėti tinklų priežiūrą, remontą ir kitas išlaidas. Dėl priešieškinyje nurodytų elektros kainų paskaičiavimų nurodė, jog byloje yra neginčijami ir pripažįstami du faktai: kad ji elektros energiją pagal sutartį iš pagrindinio energijos tiekėjo gaudavo pagal dviejų laiko zonų tarifo skaitiklį (dviejų tarifų - dieninis tarifas ir naktinis/savaitgalio tarifas), o atsakovai buvo įsirengę vienos laiko zonos tarifo skaitiklį (vienas tarifas), todėl nėra galimybės nustatyti kiek elektros energijos atsakovai suvartojo dviejų laiko zonų tarifu (dienomis, naktimis ir savaitgaliais); ir, kad atsakovai nevykdė savo pareigos kiekvieną mėnesį deklaruoti skaitiklio parodymus, todėl šiai dienai neįmanoma nustatyti kiek elektros energijos buvo suvartota atsakovų kiekvieną mėnesį ir kokiomis tuo metu galiojančiomis kainomis. Atsakovai priešieškinyje nurodė, kad savo skaičiavimus atliko remiantis „dieninio ir naktinio/poilsio dienų tarifų vidurkiu“, t. y. darydami prielaidą, kad dienos metu jie naudojo 50 procentų visos sunaudotos elektros energijos, o naktimis ir savaitgaliais naudojo 50 procentų visos sunaudotos elektros energijos. Pažymėjo, kad tokios sąvokos „dieninio ir naktinio/poilsio dienų tarifų vidurkis“ nėra it neaišku kaip gali būti skaičiuojama remiantis paminėtu vidurkiu, nes atsakovai galėjo 90 procentų elektros energijos vartoti dienos metu arba visai nesinaudoti elektros energija naktimis ir savaitgaliais ir to patikrinti, esant vienos laiko zonos tarifo skaitikliui, neįmanoma. Nurodė, jog Elektros energijos tiekėjas ESO (Lesto) tokiais atvejais, kai nėra aišku, kokį tarifą (vienos ar dviejų laiko zonų tarifus taikyti, be jokios abejonės taikys ir taiko vartotojui skaičiuojant suvartotos elektros energijos kainą vienos laiko zonos tarifo įkainius. Dėl to mano, kad atsakovų paskaičiavimai yra visiškai nepagrįsti. Paaiškino, kad atsakovams niekada nebuvo trukdoma įrengti dviejų laiko zonų tarifo skaitiklį, tačiau jie to nepadarė, nors elektros skaitiklis priklauso būtent atsakovams, kurie jį pilnai valdo, t. y. gali keisti, remontuoti ir pan. Atsižvelgiant į tai, kad iš elektros energijos tiekėjo elektros energiją pirko pagal dviejų laiko zonų tarifą, o atsakovas naudojo vienos laiko zonos tarifo skaitiklį, nustatyti kiek elektros energijos kokiu laiku (dienomis ar naktimis ir savaitgaliais) atsakovai suvartojo nėra techninės galimybės, todėl turi būti taikomas ESO (Lesto) dviejų laiko zonų dieninis tarifas arba bendrijos nustatyta kaina vienos laiko zonos tarifo skaitikliams. Elektros energijos tiekėjo ESO (Lesto) elektros energijos tarifai tuo laikotarpiu kada atsakovai buvo prijungti prie elektros energijos įrenginių nebuvo pastovūs ir kelis kartus keitėsi. Kadangi atsakovai per 10 metų terminą skaitiklio parodymus deklaravo tik 11 kartų, nors tai padaryti turėjo pareigą 120 kartų, nustatyti kokiomis kainomis atsakovai turėjo sumokėti už elektros energiją kiekvieną mėnesį nėra galimybės dėl atsakovų kaltės. Atsakovams deklaravus parodymus tik vieną kartą už maždaug vienerių metų laikotarpį matosi, kad tuo laikotarpiu ESO (Lesto) keitė tarifą ir tokiu atveju nėra galimybės nustatyti kiek energijos atsakovai sunaudojo senais tarifais, o kiek jau galiojant naujiems tarifams, todėl apskaičiuoti elektros energijos kainą galima tik taikant brangiausią iš šių dviejų tarifų arba taikant tarifą, kuris galiojo atsakovams deklaravus sunaudotą elektros energiją. Atkreipė dėmesį, kad atlikus abu paskaičiavimus, elektros energijos kaina yra beveik ta pati, kas ir matosi jos pateiktose skaičiavimo lentelėse. Visais atvejais, skaičiuojant elektros energijos kainą ESO (Lesto) dviejų laiko zonų dieninio tarifo arba vienos laiko zonos tarifo kainomis, atsakovai dar turi papildomai sumokėti už priešieškinyje nurodytą laikotarpį, ir tai dar neskaičiuojant papildomų išlaidų elektros energijai gauti ir tinklams aptarnauti - techninei priežiūrai, remontams, apskaitai ir pan. Pažymėjo, kad elektros energijos tiekėjas ESO (Lesto), kai elektros energijos kaina keičiasi, vartotojams praneša, kad kviečia deklaruoti elektros skaitiklio rodmenis iki metų paskutinės mėnesio dienos, pateikus rodmenis po gruodžio 31 dienos, deklaruotas kiekis bus užskaitytas sausio mėnesiui ir už paslaugas vartotojai atsiskaitys jau sekančių metų kainomis. Mano, kad atsakovams skaičiuojant elektros energijos įkainius būtina vadovautis dviejų laiko zonų dieninis tarifu ir taikyti tarifą, kuris galiojo atsakovams deklaravus sunaudotą elektros energiją. Nurodė, jog gaudavo elektros energiją iš tiekėjo iki bendrijai priklausančių elektros tinklų pagal sutartį (neskaičiuojant bendrijos elektros tinklų naudojimo savikainos) gaudavo tokiomis dviejų zonų dieninio tarifo kainomis :
1. nuo 2007 01 01 iki 2009 01 01 - 0,083 Eur (0,287 Lt).
2. nuo 2009 01 01 iki 2009 07 01 – 0,094 Eur (0,325 Lt).
3. nuo 2009 07 01 iki 2009 09 01 - 0,088 Eur (0,305 Lt).
4. nuo 2009 09 01 iki 2010 01 01 - 0,087 Eur (0,30 Lt).
5. nuo 2010 01 01 iki 2012 01 01 - 0,121 Eur (0,419 Lt).
6. nuo 2012 01 01 iki 2013 01 01 - 0,124 Eur (0,428 Lt).
7. nuo 2013 01 01 iki 2014 01 01 - 0,132 Eur (0,457 Lt).
8. nuo 2014 01 01 iki 2015 01 01 - 0,122 Eur (0,42 Lt).
9. nuo 2015 01 01 iki 2016 05 31 - 0,115 Eur.
Atsakovai elektros energijos skaitiklio parodymus nuo 2006 metų deklaravo tik 11 kartų ir, atitinkamai, tik 11 kartų sumokėjo už jiems tiekiamą elektros energiją, nors Ieškovė elektros tiekėjui
mokėjo kas mėnesį. 1. Iki 2007 m. liepos 26 d. atsakovai deklaravo 7500 kw sunaudotos elektros energijos (nuo 2007 m. sausio 1 d. ESO (Lesto) dieninis tarifas buvo 0,083 Eur (0,287 Lt)), atsakovai turėjo sumokėti 7500 x 0,083 = 622,5 Eur, sumokėjo 624,13 Eur, permoka - 1,63 Eur. 2. Nuo 2007 m. liepos 26 iki 2008 m. sausio 28 d. atsakovai deklaravo 3300 kw sunaudotos elektros energijos (nuo 2007 m. sausio 1 d. ESO (Lesto) dieninis tarifas buvo 0,083 Eur (0,287 Lt)), atsakovai turėjo sumokėti 3300 x 0,083 = 273,9 Eur, sumokėjo 277,17 Eur, permoka - 3,27 Eur. 3. Nuo 2008 m. sausio 28 d. iki 2008 m. gruodžio 19 d. atsakovai deklaravo 4800 kw sunaudotos elektros energijos (nuo 2007 m. sausio 1 d. ESO (Lesto) dieninis tarifas buvo 0,083 Eur (0,287 Lt)), atsakovai turėjo sumokėti 4800 x 0,083 =3 98,4 Eur, sumokėjo 403,15 Eur, permoka - 4,75 Eur. 4. Nuo 2008 m. gruodžio 19 d. iki 2009 m. sausio 26 d. atsakovai deklaravo 1900 kw sunaudotos elektros energijos (nuo 2009 m. sausio 1 d. ESO (Lesto) dieninis tarifas buvo 0,094 Eur (0,325 Lt)), atsakovai turėjo sumokėti 1900 x 0,094 = 178,6 Eur, sumokėjo 159,58 Eur, atsakovai nesumokėjo 19,02 Eur. Nuo 2009 m. sausio 26 d. iki 2010 m. sausio 26 d. atsakovai deklaravo 5400 kw sunaudotos elektros energijos (nuo 2010 m. sausio 1 d. ESO (Lesto) dieninis tarifas buvo 0,121 Eur (0,419 Lt)), atsakovai turėjo sumokėti 5400 x 0,121 = 653,4 Eur, sumokėjo 498,29 Eur, atsakovai nesumokėjo 155,11 Eur. Nuo 2010 m. sausio 26 d. iki 2010 m. gruodžio 29 d. atsakovai deklaravo 4800 kw sunaudotos elektros energijos (nuo 2010 m. sausio 1 d. ESO (Lesto) dieninis tarifas buvo 0,121 Eur (0,419 Lt)), atsakovai turėjo sumokėti 4800 x 0,121 = 580,8 Eur, sumokėjo 597,78 Eur, permoka - 16,98 Eur. Nuo 2010 m. gruodžio 29 d. iki 2011 m. gruodžio 29 d. atsakovai deklaravo 5300 kw sunaudotos elektros energijos (nuo 2010 m. sausio 1 d. ESO (Lesto) dieninis tarifas buvo 0,121 Eur (0,419 Lt)), atsakovai turėjo sumokėti 5300 x 0,121 = 641,3 Eur, sumokėjo 660,04 Eur, permoka - 18,74 Eur. 8. Nuo 2011 m. gruodžio 29 d. iki 2013 m. sausio 23 d. atsakovai deklaravo 6275 kw sunaudotos elektros energijos (nuo 2013 m. sausio 1 d. ESO (Lesto) dieninis tarifas buvo 0,132 Eur (0,457 Lt)), atsakovai turėjo sumokėti 6275 x 0,132 = 828,3 Eur, atsakovai sumokėjo 781,47 Eur, atsakovai bendrijai nesumokėjo 46,83 Eur. 9. Nuo 2013 m. sausio 23 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. atsakovai deklaravo 5240 kw sunaudotos elektros energijos (nuo 2013 m. sausio 1 d. ESO (Lesto) dieninis tarifas buvo 0,132 Eur (0,457 Lt)), atsakovai turėjo sumokėti 5240 x 0,132 = 691,68 Eur, atsakovai sumokėjo 698,10 Eur, permoka 6,42 Eur. 10. Nuo 2013 m. gruodžio 31 d. iki 2014 m. gegužės 29 d. atsakovai deklaravo 2185 kw sunaudotos elektros energijos (nuo 2014 m. sausio 1 d. ESO (Lesto) dieninis tarifas buvo 0,122 Eur (0,42 Lt)), atsakovai turėjo sumokėti 2185 x 0,122 = 266,57 Eur, sumokėjo 265,78 Eur, atsakovai nesumokėjo 0,79 Eur. 11. Nuo 2014 m. gegužės 29 d. iki 2015 m. spalio 31 d. atsakovai deklaravo 4561 kw sunaudotos elektros energijos (nuo 2014 m. sausio 1 d. ESO (Lesto) dieninis tarifas buvo 0,122 Eur (0,42 Lt)), atsakovai turėjo sumokėti 4561 x 0,122 = 556,44 Eur, sumokėjo 524,52 Eur, atsakovai nesumokėjo 31,92 Eur. 12. Nuo 2015 m. spalio 31 d. iki 2016 m. gruodžio 2 d. antstolio užfiksuota, kad atsakovai suvartojo 8517,5 kw elektros energijos (nuo 2015 m. sausio 1 d. ESO (Lesto) dieninis tarifas buvo 0,115 Eur), atsakovai turėjo sumokėti 8517,5 x 0,115 = 979,51 Eur, nesumokėjo 979,51 Eur. Viso nuo 2006 m. iki 2016 m. gruodžio 2 d. atsakovai už elektros energiją permokėjo 51,79 Eur ir nesumokėjo 1233,18 Eur, atėmus atsakovų 51,79 Eur permoką, atsakovai lieka skolingi 1 181,39 Eur skolos už jų suvartotą elektros energiją. Kartu nurodė, jog dar vienas būdas teismui įvertinti atsakovų skolos dydį – skaičiavimui naudoti ESO (Lesto) laikotarpiu nuo 2006 m. iki 2016 m. gruodžio 31 d. - buitiniams elektros energijos vartotojams vienos laiko zonos tarifo nustatytus įkainius, kadangi atsakovai turėjo vienos laiko zonos tarifo skaitiklį, o bendrija už elektros energiją pagrindiniam elektros energijos tiekėjui mokėjo pagal dviejų laiko zonų tarifų skaitiklį. Mano, kad toks paskaičiavimas tikrai nepažeis atsakovų teisių, nes atsakovai nėra bendrijos nariai ir Lietuvoje visi buitiniai vartotojai, kurie turėjo vienos laiko zonos tarifo skaitiklius už suvartotą elektros energiją mokėjo pagal ESO (Lesto) nustatytus įkainius, t. y. atsakovai neturės mokėti už suvartotą elektros energiją brangiau, nei visi kiti buitiniai vartotojai Lietuvoje.
Atsiliepimas
Bylos nagrinėjimo iš esmės teismo posėdyje metu ieškovės atstovai palaikė ieškinyje ir atsiliepime į priešieškinį išdėstytas pozicijas, ieškinį prašė tenkinti, o priešieškinį atmesti. Bendrijos pirmininkas papildomai paaiškino, jog ESO juridiniams asmenims neteikia elektros energijos pagal vienfazius tarifus, energija perkama dviem tarifais (dieniniu ir naktiniu), kadangi sutartis sudaryta su juridiniu asmeniu, kuris už elektros energiją sumoka, o vėliai išlaidas išieško iš gyventojų, tokia sutartis ESO apsimoka ir elektros energija yra mažesnė nei moka kiti gyventojai. Pažymėjo, jog bendrijos gyventojams nustatyta kaina visada būdavo keliais centais didesnė nei įsigijimo kaina, tačiau visada mažesnė nei moka kiti Lietuvos gyventojai. Kartu pažymėjo, jog ESO skaitiklio duomenys ir visų gyventojų skaitiklių duomenys niekada nesutaps, nes yra praradimai, ypatingai būnant šalnoms.
Ieškovės advokatas papildomai pažymėjo, jog elektros įrenginiai yra vienintelis bendras bendrijos narių turtas, todėl nuo senų laikų buvo nuspręsta, kad į elektros mokestį bus įskaičiuotas ir nario mokestis, kuriuo prisidedama prie bendro turto išlaikymo, priežiūros ir pan. Toks sumanymas pagrįstas tuo, kad kuo daugiau žmogus naudoja energijos tuo daugiau prisideda prie turto eksploatacinių išlaidų.
Atsakovų atstovas papildomai paaiškino, jog jo atstovaujamųjų vertinimu, skaičiuojant jiems taikytiną vienos laiko zonos tarifą, teisinga ir sąžininga imti dieninio ir naktinio tarifų, už kuriuos bendrija pirko elektrą, vidurkį, nes 1) pati bendrija, skaičiuodama 1-os zonos tarifą imdavo jos nustatyto dieninio ir naktinio tarifų vidurkį; 2) dienos ir nakties metu bendrijos suvartoti elektros energijos kiekiai labai nesiskiria, kai kada jie buvo vienodi; 3) atsakovai yra vartotojai, sutartį sudarę prisijungimo būdu, todėl visos neaiškios sutarties sąlygos turi būti aiškinamos jų 4) bendrija realiai gavo naudą iš atsakovų, kadangi jie vartojo elektrą ir naktį, už tai bendrija mokėjo naktiniu tarifu, tačiau atsakovams už naktį sunaudotą energiją taikė tik dieninį jai nustatytą ESO tarifą. Mano, jog tai nėra teisinga atsakovų kaip vartotojų atžvilgiu ir atitinkamai, atsiliepime į priešieškinį pateiktu ieškovės pirmuoju skaičiavimu nėra pagrindo vadovautis. Atstovui taip pat nesuprantama, kodėl ieškovė nori skaičiuoti tik dieniniu tarifu, kai atsakovai elektros energiją vartojo ir naktį, o ieškovė pirko elektrą ir dieniniu ir naktiniu tarifu. Jeigu teismas manytų, kad toks atsakovų skaičiavimo būdas nėra teisingas, tokiu atveju mano, jog dar galėtų būti taikomas 1-os laiko zonos tarifo įkainis, apskaičiuotas taip: paskaičiuojama kiek procentine išraiška skiriasi ieškovės bendrijos nariams nustatytas dieninis ir naktinis tarifas lyginant su tuo, kuriuo jis pats pirko iš ESO. Tuomet šis procentas minusuojamas iš ieškovės nustatyto 1-os laiko zonos tarifo įkainio, kuris buvo taikomas atsakovams. Dar vienas būdas apskaičiuoti permoką galėtų būti imant ESO bendrovės pavyzdį, kiek procentaliai ESO vieno laiko zonos tarifas yra mažesnis už dviejų laiko zonų dieninį tarifą ir šį procentą skaičiuoti nuo bendrijos dieninio tarifo, kuriuo ji pirko elektros energiją iš SSO. Tokiu būdu imant dieninius tarifus pagal ESO sąskaitas ir mažinant juos procentaliai būtų 707,45 Eur permoka. Dėl ieškiniu reikalaujamos sumos - 979,46 EUR už elektros energiją laikotarpiu nuo 2015 m. spalio 31 d. iki 2016 m. gruodžio 2 d. advokatas paaiškino, jog atsakovų nuomone ieškovė nepagrįstai taiko 0,115 Eur tarifą už 2016 metais sunaudotą elektros energiją, kadangi 2016 metais pati ieškovė jau mokėjo mažesniu tarifu, kas matyti iš ESO pateiktos suvestinės ir bendrovės Enefit sąskaitos. Be to ieškovė nepagrįstai taiko 0,115 Eur tarifą ir už 2015 metus, nes kaip minėta, ieškovė nėra pelno organizacija, todėl turėtų taikyti tokį patį tarifą, kuriuo mokėjo pati. Mano, kad šiuo atveju už suvartotą elektros energiją laikotarpiu nuo 2015 m. spalio 31 d. iki 2016 m. gruodžio 2 d. turėtų būti skaičiuojama imant suvartotos elektros energijos vidurkį kiekvieną mėnesį ir taikant tą mėnesį ar laikotarpį galiojusį tarifą, kuriuo ieškovė mokėjo elektros tiekėjams pagal sąskaitas. Per šį laikotarpį kas mėnesį buvo suvartojama vidutiniškai po 655,19 kWh. (8517,5/13 mėnesių). Todėl mokėtina suma už šį laikotarpį taikant ESO ir Enefit įkainius, už kuriuos šios bendrovės elektros energiją tiekė ieškovei, būtų 737,09 Eur, ne 979,46 Eur kaip reikalauja ieškovė. Jeigu teismas manytų, kad toks skaičiavimas (imant dieninio ir naktinio tarifų vidurkį) netinkamas, atstovas pateikė skaičiavimą taikant vienos laiko zonos atsakovams taikytą tarifą, sumažinant procentine išraiška, kiek skiriasi ieškovės bendrijos nariams nustatytas dieninis ir naktinis tarifas lyginant su tuo, kuriuo jis pats pirko iš ESO, pagal skaičiavimus mokėtiną sumą sudaro 761,33 Eur. Pažymėjo, jog ieškovė niekuomet nereikalavo deklaruoti skaitiklių kas mėnesį, skaitiklių parodymai buvo deklaruojami kas metai arba kas pusę metų ir tai ieškovę tenkino. Pažymėjo, kad atsakovai yra vartotojai, su jais nebuvo sudaryta jokios sutarties, kurioje būtų aiškiai aptartos sąlygos dėl mokėjimo už elektros energiją (deklaravimo, atsiskaitymo už energiją terminai), todėl visos neigiamos pasekmės turėtų dėl to tekti ieškovei. Be to atsakovų atstovas papildomai atkreipė teismo dėmesį, jog ieškovė nepagrįstai teigia, kad atsakovai nėra bendrijos nariai. Paaiškino, kad 2007 metais atsakovai pateikė prašymą tapti bendrijos nariais ir į bendriją buvo priimti. Nė karto nebuvo informuoti apie neigiamą sprendimą ar kad jų prašymas nėra patenkintas, o ieškovas tiekė jiems elektrą bendrijos kainomis, rinko mokesčius, pildė elektros žurnalą, patys atsakovai laikėsi bendrijos nustatytos tvarkos, o jų pajų yra sumokėjęs buvęs namo savininkas - pajus buvo nešamas kaip prijungimo prie bendrijos elektros tinklo mokestis. Pažymėjo, jog elektroniniais laiškais ieškovė į atsakovus kreipėsi kaip į bendrijos narius. Pažymėjo, jog 2000 m. birželio 20 d. Lietuvos Respublikos daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymo pakeitimo įstatymo Nr. VIII-1741 2 straipsnis, galiojęs nuo 2000 m. liepos 12 d. iki 2001 m. spalio 26 d. įpareigojo daugiabučių namų savininkų bendrijas pakeisti ir papildyti savo įstatus, atsižvelgiant į šio įstatymo nuostatas ir įregistruoti juos per 12 mėnesių nuo šio įstatymo įsigaliojimo savivaldybėje. VĮ Registrų centro duomenų bazėje toks įstatų pakeitimas neužregistruotas, todėl šiuo metu įstatų nuostatos prieštarauja įstatymo nuostatoms dėl tapimo bendrijos nariu. Tiek pagal Konstitucinio teismo, tiek pagal kitų teismų praktiką, pagal naują minėto įstatymo redakciją tapti nariu užtenka aiškiai išreikštos buto savininko valios. Taip pat pažymėjo, jog 2007 m. gegužės 29 d. galiojo Daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymo 27 straipsnio 8 dalies nuostatos, kurios numatė, kad fizinis ar juridinis asmuo, pirkęs, paveldėjęs ar kitaip įsigijęs patalpas bendrijos valdomame name, per 10 darbo dienų nuo nuosavybės teisės įgijimo apie tai raštu praneša bendrijos valdybai (bendrijos pirmininkui). Dėl ieškovės siūlomų elektros kainos paskaičiavimo būdų atstovas nurodė, jog jam nesuprantama, kodėl reikėtų vadovautis dieniniu tarifu, kuriuo ieškovė pirko elektrą iš ESO. Mano, tai būtų neteisinga, kadangi atsakovai energiją vartojo ir naktį ir už atsakovų naktį suvartotą energiją ieškovė mokėjo naktiniu – mažesniu tarifu; antrasis ieškovės siūlomas skaičiavimo būdas skaičiuoti pagal ESO eiliniams vartotojams taikytus įkainius, taip pat nepagrįstas, nes atsakovai sutartį turėjo su ieškove, o ne su ESO, todėl nėra pagrindo taikyti ESO vienos laiko zonos tarifus.
Motyvuojamoji dalis
Ieškinys tenkintinas, priešieškinis atmestinas.
Iš byloje esančių rašytinių įrodymų ir šalių paaiškinimų nustatyta, kad atsakovai B. Š. ir R. Š. yra gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), Vilnius bendraturčiai, namas 2006 m. lapkričio 8 d. pirkimo – pardavimo sutarties pagrindu priklauso jiems bendrosios jungtinės nuosavybės teise. Buvę namo savininkai – N. šeima 2004 m. gruodžio 1 d. įnešė į 347- osios Gyvenamųjų namų statybos bendrijos (ieškovės) kasą 1 700 Lt sumą už žemės sklypo (duomenys neskelbtini) pajungimą prie bendrijos elektros tinklų. 2007 m. gegužės 29 d. atsakovė B. Š. bendrijos pirmininkui pateikė prašymą dėl priėmimo į bendriją vietoj M. N., nurodydama, jog nupirko iš pastarojo namą, esantį (duomenys neskelbtini). Ieškinio ir priešieškinio ginčo laikotarpiais t. y. nuo 2006 m. lapkričio 8 d. (namo įsigijimo) iki 2016 m. gruodžio 2 d. atsakovai naudojosi elektros energija, kurią jiems teikė bendrija per jai nuosavybės teise priklausančią transformatorinę ir 0,38 kV įtampos liniją. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. kovo 31 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2YT-5529-868/2017 nustatė nagrinėjamai bylai reikšmingas faktines aplinkybes, jog minėti energetikos objektai – transformatorinė ir oro linija – pastatyti bendrijos narių lėšomis. Byloje taip pat nustatyta, jog bendrija elektros energiją atsakovams teikė pagal jos 1997 m. sausio 7 d. su AB „Lietuvos energija“ (vėliau AB „Lesto“, dabar ESO) sudarytą Elektros energijos tiekimo – vartojimo (pirkimo – pardavimo) sutartį Nr. 5156. Sutartyje nurodyta, jog energija bus teikiama prie bendrijos tinklų prijungtiems subabonentams, nurodytiems sutarties priede, už energiją bus atsiskaitoma vienkainiu tarifu. Byloje nustatyta, jog ginčo laikotarpiu ieškovė elektros energiją pirko pagal dvi laiko zonas – dieniniu tarifu ir naktiniu/poilsio tarifu, iki 2016 m. gegužės 9 d. elektros energija buvo perkama iš AB „Energijos skirstymo operatorius“ ( ESO), nuo 2016 m. gegužės 9 d. bendrija elektros energijos pirkimo – pardavimo sutartį sudarė su UAB „Enefit“, o bendrovei ESO buvo mokama tik už elektros energijos persiuntimą (el. b. t. I, l. 127 - 145).
Iš šalių paaiškinimų nustatyta ir ginčo dėl to tarp šalių nėra, jog už elektros energiją gyventojai bendrijai mokėjo pagal pastarosios nurodytus tarifus, kurie, kaip paaiškino bendrijos pirmininkas, buvo nustatomi bendrijos valdybos žodinio pasitarimo būdu ir buvo keliais centais didesni už įsigijimo kainą, tačiau visuomet mažesni nei ESO taikyti tarifai Lietuvos gyventojams. Kada ir kokiu tarifu mokėti nurodydavo bendrijos buhalterė, byloje pateikti duomenys, jog 2015 ir 2016 metais prie bendrijos tinklų prijungtiems gyventojams, jų tarpe ir atsakovams, elektroniniais laiškais kas mėnesį buvo siunčiami pranešimai dėl elektros tarifų dydžio ir priminimai dėl sunaudotos elektros energijos deklaravimo. Tarp šalių taip pat ginčo nėra dėl to, jog visą ginčo laikotarpį atsakovai turėjo vienfazį elektros skaitiklį.
Iki 2015 m. spalio 31 d. atsakovai savo skaitiklio duomenis deklaravo ir už elektros energiją mokėjo apytiksliai kartą į metus, nuo 2015 m. spalio 31 d. iki 2016 m. gruodžio 2 d. už elektros energiją nemokėjo, tuo metu suvartotos elektros energijos kiekis nustatytas pagal antstolio A. N. 2016 m. gruodžio 2 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolu užfiksuotus skaitliuko rodmenis – 69 778,5, iš jų minusavus ankstesnius atsakovų deklaruotus parodymus 2015 m. spalio 31 d. – 61 261. Tarp šalių nėra ginčo dėl laikotarpiu nuo 2015 m. spalio 31 d. iki 2016 m. gruodžio 2 d. suvartotos elektros energijos kiekio – 8 517,5 kWh. Tarp šalių kilo ginčas dėl jiems taikomų elektros energijos tarifų (kainos).
Tarp šalių susiklosčiusius energijos pirkimo – pardavimo santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas (anksčiau ir toliau – CK), Lietuvos Respublikos daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymas bei specialieji įstatymai, priimti energetikos srityje. CK 6.383 straipsnio 1 dalys numato, jog pagal energijos pirkimo – pardavimo sutartį energijos tiekimo įmonė įsipareigoja pateikti abonentui (vartotojui ) per prijungtą energijos tiekimo tinklą sutartyje numatytos rūšies energijos kiekį, o abonentas (vartotojas) įsipareigoja už patiektą energiją sumokėti ir laikytis sutartyje numatyto vartojimo režimo, užtikrinti jam priklausančių energijos tiekimo tinklų eksploatavimo saugumą bei naudojamų prietaisų ir įrenginių tvarkingumą. Pagal Elektros energijos tiekimo ir naudojimo taisyklių 7 punktą abonentu taip pat laikomos ir įvairios bendrijos, perkančios elektros energiją bendrijų narių sodams, garažams ir (ar) jų bendroms reikmėms.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, nagrinėdamas bylas dėl ginčų, kylančių iš energijos pirkimo-padavimo sutarčių, yra ne kartą pažymėjęs, kad pagal Daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymo 3 straipsnio 1 dalį bendrija yra nekomercinis, specialaus teisnumo juridinis asmuo, per kurį butų savininkai įgyvendina savo daiktines ir prievolines teises. Dėl to pagal elektros energijos pirkimo-pardavimo sutartį, ar ji būtų sudaryta individualiai su kiekvienu energijos vartotoju – fiziniu asmeniu, ar su Bendrija, tiekiamos energijos vartotojai yra ne bendrija, bet butų savininkai, t. y. fiziniai asmenys, vartojantys elektros energiją savo namų ūkio reikmėms (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-269/2005). Nagrinėdamas ginčus, kylančius iš Sodininkų bendrijų energijos pirkimo – pardavimo sutarčių, kasacinis teismas ne kartą yra išaiškinęs, jog Sodininkų bendrijos narys yra jam priklausančiuose pastatuose jo lėšomis įrengtų elektros apskaitos prietaisų ir įrenginių savininkas ir sodininkų bendrijai priklausančių vidinių elektros tinklų ir įrenginių bendraturtis. Jis nėra bendrijos subabonentas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. sausio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-55/2006). Sodininkas, kuris nėra sodininkų bendrijos narys, yra tų bendrojo naudojimo objektų (tarp jų – ir lokaliųjų elektros tinklų), kuriems pastatyti, įrengti ar kitaip įsigyti buvo panaudotos ir jo lėšos ar darbas, bendraturtis, todėl privalo mokėti įmokas, reikalingas šių objektų eksploatavimo išlaidoms padengti. Nurodytą pareigą sodininkas, ne bendrijos narys, turi nepaisant to, yra jis sudaręs rašytinę sutartį su sodininkų bendrija ar ne, nes bendraturčio pareiga padengti bendro turto eksploatavimo išlaidas atsiranda daiktinės teisės pagrindu (CK 4.76 straipsnis). Jeigu sodininkas, ne bendrijos narys, naudojasi tam tikrais objektais (tarp jų – ir lokaliaisiais elektros tinklais), kurie pastatyti, įrengti ar kitaip įsigyti tik sodininkų bendrijos narių lėšomis ar jėgomis, tai jis privalo mokėti atitinkamas įmokas už šių objektų naudojimą, t. y. turi pareigą mokėti už naudojimąsi svetimu turtu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. lapkričio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-460/2008).
Nagrinėjamu atveju 347-oji gyvenamų namų statybos bendrija buvo įsteigta tikslu aprūpinti jos narius gyvenamaisiais namais ir butais. Toks bendrijos tikslas numatytas bendrijos 1995 m. rugsėjo 5 d. įregistruotuose įstatuose, kurie, kaip paaiškėjo bylos nagrinėjo metu, niekuomet nebuvo keisti, nors šiai dienai faktinė situacija yra pasikeitusi. Kaip jau minėta, bendrijos narių pastangomis ir lėšomis bendrija pastatė ir įsigijo nuosavybėn energetikos įrenginius, per kuriuos teikia energiją prie jos tinklų prijungtiems bendrijos nariams. Atsakovų žemės sklypas buvo pajungtas prie bendrijos tinklų, todėl vadovaujantis minėtu teisiniu reglamentavimu ir kasacinio teismo išaiškinimais, laikytina, jog atsakovai, kaip ir kiti prie bendrijos tinklų prijungti asmenys (bendrijos nariai ar nesantys nariais) yra bendrijos sudarytos energijos pirkimo – pardavimo sutarties dalyviai, tiesioginiai energijos vartotojai, bet nesubabonentai, t. y. jiems tiesiogiai kyla teisės ir pareigos iš bendrijos jų naudai sudarytos energijos pirkimo – pardavimo sutarties. Tai atitinkamai reiškia, jog jiems energija turi būti teikiama tokia kaina, kokia buvo sulygta bendrijos su energijos tiekėju, o su gaunama energija susiję eksploatavimo mokesčiai (tinklų priežiūra, mokesčių paskirstymas, administravimas ir pan.) turi būti mokami atskirai, tokių mokesčių nustatymas pagal pačios bendrijos įstatus (6.2.4 punktas) bei pagal Daugiabučių gyvenamųjų namų ir kitos paskirties pastatų savininkų bendrijų įstatymą (10 straipsnis) priklauso visuotinio bendrijos narių susirinkimo kompetencijai.
Įvertinus padarytas išvadas sutiktina su atsakovų pozicija, jog bendrija neteisėtai taikė prie jos tinklų prisijungusiems vartotojams, ir jų tarpe atsakovams, didesnę energijos kainą, nei pastaroji buvo nustatyta energijos tiekėjo.
Taip pat sutiktina su atsakovų pozicija, jog atsižvelgiant į tai, kad elektros energijos pirkimo-pardavimo sutartis yra vartojimo sutartis, šios sutarties sąlygos visais atvejais turi būti aiškinamos vartotojų (abonentų) naudai (CK 6.383 straipsnis ir CK 6.193 straipsnio 4 dalis). Tačiau pažymėtina ir tai, kad kaip nurodė kasacinis teismas, energijos tiekimo (pirkimo-pardavimo) sutarties, kaip vartojimo sutarties rūšies, pobūdis nesuabsoliutina tiekėjo, kuris atsakingas už atitinkamos energijos kiekio ir kokybės tiekimą, atsakomybės. Nors, viena vertus, energijos tiekimo tikslas yra užtikrinti atitinkamos elektros energijos kiekio ir kokybės tiekimą vartotojo patalpoje, tačiau, kita vertus, vartotojas turi atsiskaityti už suvartotą elektros energiją ir bendradarbiauti su energijos tiekėju, užtikrinant energijos tiekimo tinklų, energijos vartojimo apskaitos prietaisų techninę būklę ir saugų naudojimą. Tokia pareiga energijos vartotojams įtvirtinta CK 6.200 straipsnyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-269/2005).
Pagal Elektros energijos tiekimo ir naudojimo taisykles vartotojas turi pareigą, jei nenustatyta kitaip sutartyje, ne vėliau kaip kiekvieno ataskaitinio laikotarpio paskutinę dieną, taip pat prieš pasikeičiant elektros energijos kainoms ir (ar) tarifams, užrašyti elektros apskaitos prietaisų rodmenis ir deklaruoti operatoriui ar tiekėjui (56.4 punktas). Kaip matyti iš bendrijos su elektros energijos tiekėju 1997 metais sudarytos energijos pirkimo –pardavimo sutarties (el. b. t. I, l. 20-21) ir vėlesnių sutarčių (el. b. t. i, l. 127-130) jose numatyta pareiga atsiskaityti už energiją kas mėnesį. Tokio atsiskaitymo ir suvartotos energijos deklaravimo bendrija reikalavo ir iš atsakovų. Atsakovai tokios prievolės nevykdė. Byloje nustatyta, jog atsakovams ilgą laiką (iki metų) nedeklaruojant suvartotos energijos kiekių, per nedeklaruotą laikotarpį energijos tarifai keisdavosi, brangdavo arba pigdavo. Iš byloje esančių rašytinių įrodymų matyti, jog atsakovai nesidomėjo bendrijos jiems teikiamais energijos tarifais ir nerūpestingai vykdė savo kaip energijos vartotojo pareigas dėl suvartotos energijos deklaravimo ir apmokėjimo, todėl negali gintis savo kaip vartotojų statusu, siekdami nesąžiningai išvengti prievolės atsiskaityti už suvartotą energiją arba mažesnių (pigesnių) tarifų taikymo. Šiuo atveju sutiktina su ieškovės pozicija, jog nesant duomenų kiek atsakovai suvartojo energijos iki tarifų pasikeitimo, pastariesiems atpigus, bendrija pagrįstai skaičiavo atsakovams už energiją brangesniu tarifu, nes atsakovai nesilaikė įsipareigojimų deklaruoti suvartotą elektros energiją iki tarifų pasikeitimo, todėl nesant galimybės tokios energijos kiekio nustatyti, neigiamos pasekmės tenka atsakovams.
Konstatavus, jog bendrija neteisėtai taikė atsakovams be jokio teisinio pagrindo padidintą tarifą, įvertininta, ar atsakovai yra permokėją bendrijai už elektros energiją priešieškinio laikotarpiu, t. y. iki 2015 m. spalio 31 d. Byloje nustatyta ir ginčo dėl to nėra, jog atsakovams buvo taikomas tam tikrų konkrečiai nenustatytų asmenų, ieškovė įvardijo juos valdybos nariais, žodiniu susitarimu nustatytas vienfazio skitklio tarifas, nes tokį skaitiklį turi atsakovai, o bendrija energiją perka pagal dvifazį skaitiklį. Susiklosčiusioje situoacijoje, kuomet atsakovai dėl subjektyvių priežasčių, nusprendė turėti viefazį energijos matavimo prietaisą, ir nėra galimybės nustatyti kiek ginčo laikotarpiu atsakovai sunaudojo energijos nakties metu, kuomet energijos tarifas yra mažesnis, o kiek dienos metu – kuomet enrgija yra brangesnė, tokios susiklosčiusios padėtties neigiamos pasekmės tenka atsakovams ir jų suvartota energija, dėl kurios kiekio ginčo nėra, turėtų būti vertinama pagal diedinio tarifo dydžius. Tuo metu energijos tiekėjo bendrijai tiektos energijos dieninio tarifo kainos buvo: nuo 2007 01 01 iki 2009 01 01 - 0,28 Lt, nuo 2009 01 01 iki 2009 07 01 – 0,32 Lt, nuo 2009 07 01 iki 2009 09 01 - 0,30 Lt, nuo 2009 09 01 iki 2010 01 01 - 0,30 Lt, nuo 2010 01 01 iki 2012 01 01 - 0,42 Lt, nuo 2012 01 01 iki 2013 01 01 - 0,428 Lt, nuo 2013 01 01 iki 2014 01 01 - 0,457 Lt, nuo 2014 01 01 iki 2015 01 01 - 0,42 Lt, nuo 2015 01 01 iki 2016 09 01 - 0,115 Eur (el. b. t. I, l. 145).
Ieškovė remdamasi minėtais tarifais atsiliepime į priešiškinį pateikė atskovų sunaudotos energijos minėtu laikotarpiu paskaičiavimus ir paskaičiavimų rezultate atsakovai nėra permokėję, bet lieka skolingi bendrijai. Tokia situacija susidaro dėl to, nes kaip kaip nustatyta byloje, ieškovės atsakovams taikytas (paties bendrijos paskaičiuotas) vienfazio skatliuko tarifas visada būdavo mažesnis už dvifazį turintiems gyventojams taikytą bendrijos nustatytą dieninį tarifą, todėl vertinant atsakovų už energiją sumokėtas sumas pagal tiekėjo bendrijai tiektą dienos tarifo kainą apie atsakovų permokėjimą už sunaudotą elektros enrgiją spręsti nėra jokio teisinio pagrindo, todėl priešieškinys atmestinas. Šiuo atveju pažymėtina, jog teismas mano neteisinga ir nesąžininga vadovautis atsakovų siūlomais paskaičiavimo būdais, pagrįstais bendrijai teiktos energijos dieninio ir naktinio tarifų vidurkiais, nes kaip teisingai nurodė ieškovė, patys atsakovai pasirinko vartojamą energiją apskaityti vienfaziu skaitliuku, todėl jiems tenka susiklosčiusios situacijos pasekmės, kuomet neįmanoma nustatyti kiek elektros energijos sunaudojo jų šeima dienos ar nakties metu per ginčo laikotarpį.
Dėl ieškovų suvartotos energijos ieškinio laikotarpiu, t. y. nuo 2015 m. spalio 31 d. iki 2016 m. gruodžio 2 d., visų prima, pažymėtina, jog atsakovai pripažįsta, jog tuo metu sunaudojo 8 517,5 kWh energijos ir kaip nurodė atstovas teismo posėdžio metu, neginčija prievolės už ją atsiskaityti. Šiuo laikotarpiu ieškovei tiekėjas energiją dienos metu tiekė pagal 0,115 Eur už kWh laikotarpiu iki 2016 m. reugsėjo mėnesio, nuo rugsėjo mėnesio galiojo 0,10 Eur tarifas už kWh. Kadangi atsakovai už minėtą laikotarpį, t. y. už vienerių metų ir dviejų mėnesių laikotarpį suvartotos energijos iš vis nedeklaravo, ją 2016 m. gruodžio 2 dienai nustatė antstolis ieškovės pavedimu, ir dėl to neįmanoma nustatyti kiek energijos buvo sunaudota iki energijos atpigimo, pagal anksčiau padarytas išvadas, teismas laiko pagrįsta ir teisinga nagrinėjamu atveju, jog atsakovams už šį ginčo laikotarpį už energiją būtų paskaičiuota pagal brangesnį tiekėjo bendrijai taikomą dieninį tarifą – 0,115 eur už kWh (8 517,5 * 0,115 = 9 79,51), todėl ieškinys tenkintinas pilnai. Kadangi atsakovų prievolė kyla iš sandorio, būtino šeimos turtui išlaikyti, skola iš atsakovų priteistina solidariai (CK 3.109 straispnio 2 dalis).
Tenkindamas ieškinį ir atmesdamas priešiešieškinį teismas nepasisako plačiau dėl kitų šalių procesiniuose dokumentuose nurodytų argumentų, nes jie bylos išnagrinėjimui iš esmės neturėjo jokios teisinės reikšmės. Pažymėtina tik tai, jog nustačius, jos atsakovų padėtis energijos pirkimo – pardavimo santykiuose negali būti vertinama kaip subabonemento, teisiškai nereikšmingi tapo argumentai dėl sutarties kainos prieštaravimo imperatyvioms įstatymo normoms bei juridinio asmens teisnumui (nes kainą nustato tiekėjas, ne bendrija), o nepagrįsto praturtėjimo institutas taikomas tik tuo atveju, kai šalis neturi jokio kito teisinio pagrindo savo teisėms apginti, todėl nagrinėjamu atveju taip pat netaikytinas, kaip ir deliktinės civilinės atsakomybės insitutas, nes nagrinėjamu atveju santykiai ir prievolės kyla iš sutarties, ne delikto.
Dėl procesinių palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų
CK 6.37 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad skolininkas privalo mokėti įstatymo nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Pagal CK 6.210 straipsnio 1 dalį terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti 5 procentų dydžio metines palūkanas, jei įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio. Tokios palūkanos vadinamos procesinėmis. Procesinių palūkanų paskirtis – skatinti skolininką kuo greičiau įvykdyti prievolę, be to, jos atlieka kompensacinę funkciją – procesinės palūkanos yra skolininko kreditoriui mokamas atlyginimas už naudojimąsi kreditoriaus lėšomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-283/2012). Atsižvelgiant į tai, ieškovės reikalavimas priteisti iš atsakovų 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo yra pagrįstas ir tenkintinas.
Pagal CPK 93 straipsnį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Patenkinus ieškinį ir atmetus priešieškinį ieškovei iš atsakovų lygiomis dalimis priteistinos patirtos 2 094,50 Eur bylinėjimosi išlaidos (22 Eur žyminio mokesčio ir 2 072,50 Eur advokato pagalbos išlaidų).
Šios bylos procesinių dokumentų įteikimas buvo apmokėtas valstybės lėšomis. Kadangi šioje byloje procesinių dokumentų siuntimo išlaidos viršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 (keistu 2014 m. rugsėjo 23 d. įsakymu Nr. 1R-298/1K-290) nustatytą minimalią valstybei priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą (3 Eur) – procesinių dokumentų siuntimo išlaidos – 10,42 Eur lygiomis dalimis valstybės naudai priteistinos iš atsakovų (CPK 92 straipsnis, 96 straipsnio 6 dalis).
Rezoliucinė dalis
Remdamasis išdėstytu ir vadovaudamasis CPK 265-270 straipsniais, teismas
nusprendžia:
ieškinį patenkinti, priešieškinį atmesti.
Priteisti ieškovei 347-ajai Gyvenamųjų namų statybos bendrijai, juridinio asmens kodas 125115876, iš atsakovų B. Š., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir R. Š., asmens kodas (duomenys neskelbtini) solidariai 974,46 Eur (devynių šimtų septyniasdešimt keturių eurų ir 46 euro centų) skolą ir 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos (974,46 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme (2018 m. balandžio 6 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir lygiomis dalimis 2 094,50 Eur (du tūkstančius devyniasdešimt keturis eurus ir 50 euro centų) bylinėjimosi išlaidų.
Priteisti iš atsakovų B. Š., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir R. Š., asmens kodas (duomenys neskelbtini) lygiomis dalimis valstybės naudai 10,42 Eur (dešimt eurų ir 42 euro centus) bylinėjimosi išlaidų. Šios lėšos turi būti įmokėtos Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (juridinio asmens kodas 188659752) į biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas 5660. Mokėjimo kvitą reikia pristatyti į Vilniaus miesto apylinkės teismą.
Sprendimas per 30 dienų gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.