- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2024-01-31
- Bylos Nr.
- I1-1102-596/2024
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00947-2023-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Jolita Rasiukevičienė, Vita Valeckaitė, Diana Butrimienė
- Pareiškėjas
- Š. N.
- Atsakovas
- Lietuvos kalėjimų tarnybai
- Trečiasis asmuo
- Lietuvos kalėjimų tarnybos Vilniaus kalėjimui
Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dianos Butrimienės, Jolitos Rasiukevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Vitos Valeckaitės,
viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Š. N. skundą atsakovei Lietuvos kalėjimų tarnybai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Lietuvos kalėjimų tarnybos Vilniaus kalėjimui (buvusiems Vilniaus pataisos namams) dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas Š. N. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 2–5), prašydamas: 1) panaikinti Lietuvos kalėjimų tarnybos (toliau – ir Tarnyba arba atsakovė) 2023 m. sausio 16 d. sprendimą Nr. 2S-70 (toliau – ir Sprendimas); 2) įpareigoti Tarnybą pakartotinai svarstyti pareiškėjo 2022 m. gruodžio 30 d. skundą dėl Lietuvos kalėjimų tarnybos Vilniaus kalėjimo (buvusių Vilniaus pataisos namų) (toliau – ir Vilniaus kalėjimas) direktoriaus 2022 m. gruodžio 12 d. sprendimo; 3) priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Nurodo, kad pareiškėjui bausmė Vilniaus kalėjime paskirta nuo 2022 m. rugsėjo 16 d. iki 2026 m. rugsėjo 14 d. Kadangi pareiškėjo pakartotinio nusikalstamumo rizika buvo žema pagal OASys metodiką, jis 2022 m. lapkričio 23 d. kreipėsi į Vilniaus kalėjimą su prašymu suteikti leidimą bausmės atlikimo metu gyventi kartu su savo šeima, adresu: (duomenys neskelbtini), pagal Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 91 straipsnio 1 dalies 5 punktą (toliau – ir Prašymas). Tačiau Vilniaus kalėjimo direktoriaus 2022 m. gruodžio 12 d. sprendimu Prašymas buvo netenkintas, nurodant, kad, nors BVK 91 straipsnio 1 dalies 5 punkte įtvirtinta, jog atvirose kolonijose nuteistieji gali gyventi šalia atvirosios kolonijos, tačiau pareiškėjo nurodytas adresas „(duomenys neskelbtini)“ nėra šalia kolonijos, kadangi nepatenka į kolonijos seniūniją. Pareiškėjas 2022 m. gruodžio 30 d. Tarnybai apskundė minėtą Vilniaus kalėjimo direktoriaus sprendimą, tačiau jo skundas nebuvo patenkintas.
Pareiškėjo nuomone, Sprendimas yra neteisingas ir neteisėtas, kadangi priimtas netinkamai interpretuojant teisės normas ir neatsižvelgus į realias faktines aplinkybes. Tarnyba netenkino pareiškėjo skundo, kadangi nuo 2023 m. sausio 1 d. keitėsi BVK nuostatos, iš dalies pasikeitė ir atviro tipo bausmės atlikimo vietose bausmę atliekančių nuteistųjų teisės – nebeliko nuostatos, leidžiančios atviros kolonijos nuteistiesiems atlikti paskirtą bausmę šalia namų.
Visų pirma, pareiškėjas akcentuoja, kad bendrai teismų praktikoje yra numatytas principas „lex retro non agit“ (įstatymas negalioja į praeitį), pagal kurį teisės aktai pagal bendrą taisyklę netaikomi tiems įvykusiems teisiniams faktams ir teisiniams padariniams, kurie atsirado iki naujai priimto teisės akto įsigaliojimo. Šiuo atveju iki 2022 m. gruodžio 31 d. galiojo BVK redakcija, kurios 91 straipsnio 1 dalies 5 punkte buvo galimybė nuteistajam, jeigu yra būsto sąlygos, gyventi šalia atviros kolonijos su savo šeimomis. Pirmasis pareiškėjo prašymas, remiantis tokia galimybe, Vilniaus kalėjimo direktoriui paduotas dar 2022 m. lapkričio mėn., t. y. galiojant minėtai BVK redakcijai. Vadinasi, teisiniai santykiai atsirado dar iki naujosios BVK redakcijos įsigaliojimo 2023 m. sausio 1 d., o, vadovaujantis teisės principu „lex retro non agit“, naujasis įstatymas negali būti taikomas teisiniams santykiams atsiradus iki jo įsigaliojimo. Atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas savo teise kreiptis dėl gyvenimo šalia atvirosios kolonijos su savo šeima pasinaudojo dar galiojant teisiniam reglamentavimui, kuris suteikė tokią galimybę, mano, jog jo atžvilgiu turi būti taikoma BVK redakcija, galiojusi iki 2022 m. gruodžio 31 d., o Tarnyba, atsisakydama tenkinti pareiškėjo 2022 m. gruodžio 30 d. skundą, pažeidė ne tik pagrindinius teisės principus, bet ir pareiškėjo, kaip nuteistojo, teises.
Motyvuojamoji dalis
Antra, Tarnyba Sprendime paminėjo, kad BVK 3 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog bausmės vykdomos vadovaujantis jų vykdymo metu galiojančiais teisės aktais, t. y. vadovaujantis šiuo metu galiojančio BVK nuostatomis pareiškėjui negali būti suteikta galimybė apsigyventi šalia atviros kolonijos, kadangi tokios galimybės nenumato dabartinis įstatymas. Tačiau, pareiškėjo manymu, ir šiuo atveju neteisingai interpretuojamas BVK 3 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas principas, kadangi turi būti taikomas ne tas teisės aktas, kuris galiojo Tarnybai išsiunčiant skundžiamą Sprendimą pareiškėjui, o tas, kuris galiojo teisinių santykių atsiradimo momentu, tiek pareiškėjui 2022 m. lapkričio 23 d. pateikus tiek Prašymą Vilniaus kalėjimui, tiek 2022 m. gruodžio 30 d. pateikus skundą Tarnybai
Nurodo, kad priimant Sprendimą visiškai neatsižvelgta ir į BVK 3 straipsnio 2 dalį, kurioje nurodyta, jog bausmių vykdymą reglamentuojančių įstatymų kolizijos atveju taikomas švelnesnę nuteistojo teisinę padėtį nustatantis įstatymas. Šiuo atveju, net ignoruojant teisinių santykių atsiradimo laiką ir tuo metu galiojančio įstatymo taikymą, turi būti laikoma, jog nagrinėjamu atveju iškyla klausimas dėl įstatymų kolizijos, t. y. tarp BVK galiojusios redakcijos iki 2022 m. gruodžio 31 d. ir galiojančios redakcijos nuo 2023 m. sausio 1 d. Vien faktas, kad naujoje BVK redakcijoje yra visiškai panaikinama galimybė nuteistajam, gyvenančiam šalia atvirosios kolonijos, gyventi su šeima, suponuoja išvadą, jog nuteistojo atžvilgiu ankstesnė BVK redakcija, numačiusi tokią galimybę, buvo švelnesnę nuteistojo teisinę padėtį nustatantis įstatymas, todėl ir turėtų būti taikoma pareiškėjo atžvilgiu šioje konkrečioje situacijoje.
Pažymi, kad įstatymų pakeitimų projektai yra viešai prieinami, todėl pareiškėjui kyla klausimas, ar nebuvo piktnaudžiaujama, priimant Vilniaus kalėjimo direktoriaus 2022 m. gruodžio 12 d. sprendimą, o vėliau ir Tarnybos Sprendimą. Tokią išvadą suponuoja vien faktas, kad Tarnyba, priimdama skundžiamą Sprendimą, neatsižvelgė ir visiškai nevertino to, jog pareiškėjo pakartotinio nusikalstamumo rizika įvertinta kaip žema pagal OASys metodiką, o jo nurodytas adresas „(duomenys neskelbtini)“, nors ir priklauso kitai seniūnijai, tačiau yra gerokai (dvigubai) arčiau nei seniūnijos, nurodytos Vilniaus kalėjimo direktoriaus sprendime.
Atsakovė Tarnyba atsiliepime (b. l. 29–32) su skundu nesutinka ir prašo teismo jį atmesti kaip nepagrįstą.
Pažymi, kad Komisijos posėdžio metu turima informacija buvo analizuojama objektyviai, o tai ir turėjo įtakos Komisijos svarstymo metu pateikti pagrįstus siūlymus įstaigos direktoriui netenkinti pareiškėjo Prašymo. Atsakovės nuomone, Komisija tinkamai įvertino visas teisiškai reikšmingas aplinkybes bei galimybes tiek Vilniaus kalėjimo sektoriaus, adresu: (duomenys neskelbtini), tiek Vilniaus kalėjimo sektoriaus, adresu: (duomenys neskelbtini), lokacijų atžvilgiu, kurios, Komisijos narių nuomone, turėjo įtakos sprendimui, kadangi atvirose kolonijose esantiems nuteistiesiems galimybė gyventi šalia atviros kolonijos su savo šeimomis suteikiama tik tuomet, kai gyvenamoji vieta priklauso pataisos įstaigos, kurioje asmuo atlieka laisvės atėmimo bausmę atvirojoje kolonijoje, seniūnijai (mikrorajonui).
Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus kalėjimas nustatyta tvarka ir terminu atsiliepimo į pareiškėjo skundą nepateikė.
Teisėjų kolegija konstatuoja:
Byloje ginčas kilo dėl Sprendimo, kuriuo netenkintas pareiškėjo skundas dėl jo Prašymo leisti apsigyventi šalia atvirosios kolonijos, teisėtumo ir pagrįstumo.
Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad pareiškėjui bausmė Vilniaus kalėjime paskirta nuo 2022 m. rugsėjo 16 d. iki 2026 m. rugsėjo 14 d.
Pareiškėjas 2022 m. lapkričio 21 d. kreipėsi į Vilniaus kalėjimą su prašymu leisti jam bausmės atlikimo metu gyventi kartu su savo šeima, adresu: (duomenys neskelbtini) (Vilniaus kalėjime Prašymas gautas 2022 m. lapkričio 23 d.) (b. l. 39). Prašyme nurodyta, kad minėtu adresu gyvena pareiškėjo žmona ir du jos vaikai iš pirmos santuokos, o atstumas nuo Vilniaus pataisos namų atviros kolonijos ((duomenys neskelbtini)) iki pareiškėjo pageidaujamo gyventi adreso yra 4,7 km.
Iš 2022 m. lapkričio 29 d. vykusio Komisijos posėdžio protokolo (b. l. 37–38) matyti, kad buvo svarstomas pareiškėjo prašymas dėl leidimo gyventi šalia atvirosios kolonijos kartu su savo šeima, tačiau nuspręsta vienbalsiai siūlyti direktoriui nuteistojo prašymo netenkinti, kadangi Žvėryno mikrorajonas nėra šalia įkalinimo įstaigos.
Vilniaus kalėjimas 2022 m. gruodžio 9 d. rašte Nr. 42-2550 (b. l. 8, 33–34) informavo, kad išnagrinėjo pareiškėjo prašymą suteikti leidimą bausmės atlikimo metu gyventi kartu su savo šeima. Pareiškėjas informuotas, kad jo prašymas buvo svarstomas 2022 m. lapkričio 29 d. vykusiame Komisijos posėdyje, kurio metu Komisija susipažino su pareiškėjo asmens byloje esančiais duomenimis ir nustatė, kad laisvės atėmimo bausmę Vilniaus kalėjimo atviroje kolonijoje pareiškėjas atlieka nuo 2022 m. rugsėjo 16 d., bausmės pabaiga numatyta 2026 m. rugsėjo 14 d., pareiškėjo atžvilgiu nustatyta žema pakartotinio nusikalstamo elgesio rizika pagal OASys metodiką. Vilniaus kalėjimas atkreipė dėmesį, kad BVK 91 straipsnio 1 dalies 5 punkte nurodyta, jog atvirose kolonijose nuteistieji gali gyventi šalia atviros kolonijos. Rašte pažymėta, kad lietuvių kalbos žodyne žodis „šalia“ reiškia netoli, greta, arti, prie. Komisijos nuomone, apibrėžimas „šalia atviros kolonijos“ gali būti taikomas būstui, kuris yra Vilniaus Naujininkų seniūnijoje, kadangi Vilniaus kalėjimo sektorius, esantis adresu: (duomenys neskelbtini), kuriame gyvena nuteistieji, atliekantys laisvės atėmimo bausmę atviroje kolonijoje, taip pat yra Naujininkų seniūnijoje. Be to, apibrėžimas „šalia atviros kolonijos“ gali būti taikomas būstui, kuris yra Vilniaus Senamiesčio seniūnijoje, kadangi Vilniaus kalėjimo pagrindinė būstinė, esanti adresu: (duomenys neskelbtini), taip pat yra Senamiesčio seniūnijoje. Savo Prašyme pareiškėjas prašė suteikti jam leidimą gyventi kartu su savo šeima, adresu: (duomenys neskelbtini), tačiau būstas, esantis šiuo adresu, priskiriamas Žvėryno seniūnijai, todėl, atsižvelgiant į tai, teigti, kad šis būstas yra šalia atvirosios kolonijos, negalima. Dėl šių priežasčių Komisija teikė siūlymą pareiškėjo prašymo netenkinti, kadangi prašyme nurodytas būstas neatitinka BVK 91 straipsnio 1 dalies 5 punkto reikalavimų. Nurodoma, kad dėl to pareiškėjo prašymas tenkinamas nebus.
Pareiškėjas 2022 m. gruodžio 30 d. pateikė skundą Tarnybai (b. l. 9–10), kuriame nurodė, kad Vilniaus kalėjimo direktoriaus 2022 m. gruodžio 9 d. sprendimas yra neteisingas ir neteisėtas, nes priimtas nepagrįstai, neatsižvelgus į realias faktines aplinkybes. Sprendime teigiama, jog lietuvių kalbos žodyne žodis „šalia“ reiškia netoli, greta, arti, prie, tačiau visiškai neteisingai interpretuojama žodžio reikšmė nuteistojo atžvilgiu. Pareiškėjo nuomone, vertinant žodžio „šalia“ reikšmę negalima remtis tik tuo, kuriai seniūnijai priklauso pataisos namų būstinė ar atvirosios kolonijos patalpos. Naujininkų seniūnija užima didesnį nei 44 kv. km plotą, todėl nagrinėjamu atveju įmanoma, jog Naujininkų seniūnijoje esantis adresas būtų daug toliau nei adresas, kuriuo nuteistasis prašo leisti gyventi, esantis (duomenys neskelbtini). Pabrėžė, kad pagal Google maps duomenis adresas: (duomenys neskelbtini), tiek nuo (duomenys neskelbtini) (kurioje gyvena Vilniaus kalėjimo atviros kolonijos nuteistieji), tiek nuo (duomenys neskelbtini) (kurioje yra Vilniaus kalėjimo pagrindinė būstinė), yra nutolusi apytiksliai 4,6 km, o atskiras Naujininkų seniūnijos gatves ir (duomenys neskelbtini), skiria daugiau nei 10 km. Nuteistojo adresas, kuriuo jis prašo leisti gyventi su šeima, nors ir priklauso kitai seniūnijai nei Vilniaus kalėjimas ar jo centrinė būstinė, tačiau yra žymiai arčiau nei atskiros Naujininkų seniūnijos gatvės, todėl galima pagrįstai daryti išvadą, kad prašomas leisti gyventi adresas (duomenys neskelbtini), atitinka lietuvių kalbos žodyne ir BVK 91 straipsnio 1 dalies 5 punkte numatyto žodžio „šalia“ sampratą. Pareiškėjo manymu, jeigu Vilniaus kalėjimo direktorius teigia, kad 10 km ir daugiau vis tiek atitinka žodžio „šalia“ sampratą, tai pareiškėjo teisė gyventi šalia pataisos namų su šeima negali būti apribota tik tuo, jog gyvenamoji vieta nepriklauso atitinkamai seniūnijai. Pareiškėjas skunde prašė panaikinti Vilniaus kalėjimo direktoriaus sprendimą dėl prašymo nuteistajam suteikti leidimą bausmės atlikimo metu gyventi kartu su šeima adresu: (duomenys neskelbtini), ir suteikti leidimą nuteistajam bausmės atlikimo metu gyventi kartu su šeima adresu: (duomenys neskelbtini), arba įpareigoti Vilniaus kalėjimo direktorių nuteistojo Prašymą nagrinėti iš naujo.
Tarnyba 2023 m. sausio 16 d. priėmė šioje byloje skundžiamą Sprendimą (b. l. 13–14), kuriuo informavo, kad nuo 2023 m. sausio 1 d. keitėsi BVK nuostatos, taip pat iš dalies pasikeitė atviro tipo bausmės atlikimo vietose bausmę atliekančių nuteistųjų teisės, kadangi nebeliko nuostatos, leidžiančios atviros kolonijos nuteistiesiems atlikti paskirtą bausmę šalia namų. Sprendime pažymėjo, kad BVK 3 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog bausmės vykdomos vadovaujantis jų vykdymo metu galiojančiais teisės aktais, todėl, vadovaujantis šiuo metu galiojančio BVK nuostatomis, pareiškėjui negali būti suteikta galimybė apsigyventi šalia atviros kolonijos, kadangi tokios galimybės nenumato dabartinis įstatymas. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo 2022 m. gruodžio 30 d. skundas netenkinamas.
Pareiškėjas su Sprendimu nesutinka ir prašo teismo jį panaikinti.
BVK (redakcija, galiojusi Prašymo pateikimo metu, t. y. nuo 2022 m. liepos 1 d. iki 2022 m. gruodžio 31 d.) 91 straipsnio 1 dalies 5 punkte buvo nustatyta, kad atvirose kolonijose nuteistieji, jeigu yra būsto sąlygos, gali gyventi šalia atviros kolonijos su savo šeimomis.
Pažymėtina, kad tiek Vilniaus kalėjimas, tiek Tarnyba, nagrinėdami nuteistųjų prašymus perkelti, suteikti leidimą gyventi kitur, įskaitant ir prašymus gyventi su savo šeimomis, veikia kaip viešojo administravimo subjektai, todėl jų veikla privalo atitikti iš atsakingo valdymo principo kylančius imperatyvus. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad vertindamas nuteistojo prašymą bausmės atlikimo metu leisti jam gyventi kartu su savo šeima Tarnybos direktorius, gavęs nuteistojo skundą, privalo įvertinti, ar iš nuteistojo gautas prašymas atitinka nurodytas sąlygas ir ar yra pateikti visi reikalingi dokumentai, taip pat vertinti skundžiamo akto, šiuo atveju – Vilniaus kalėjimo sprendimo, teisėtumą ir pagrįstumą. Taip pat Tarnyba, remdamasi nustatytais argumentais ir siekdama pagrįsti savo sprendimą dėl nuteistojo leidimo tenkinimo / atmetimo, privalo pateikti aiškius ir pakankamus motyvus dėl savo priimamo sprendimo patenkinti arba nepatenkinti nuteistojo prašymą.
Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 10 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad administraciniame sprendime turi būti nurodytas administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės, administracinio sprendimo motyvai. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad VAĮ 8 straipsnio (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2020 m. lapkričio 1 d.) nuostatos reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., pvz., LVAT 2009 m. kovo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-420/2009, 2010 m. gruodžio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-686/2010, 2015 m. spalio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3061-858/2015). Faktinis administracinio sprendimo priėmimo pagrindas ir individuali argumentacija turi būti žinomi ne tik viešojo administravimo subjektui, priimančiam sprendimą, bet ir asmeniui, kurio atžvilgiu jis priimamas (žr., pvz., LVAT 2018 m. liepos 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1150-502/2018, 2017 m. lapkričio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1833-442/2017). Individualus administracinis aktas paprastai turi būti toks, kad iš jo būtų galima suprasti visuomeninių santykių esmę, subjektus, dalyvaujančius šiuose santykiuose, kad būtų aiškus tų visuomeninių santykių teisinis kvalifikavimas. Visiškai nesilaikant minėtų nuostatų ar tai darant tik iš dalies, paprastai kyla pagrįsta abejonė dėl tokio administracinio akto teisėtumo bei pagrįstumo, įgalinanti teismą, nagrinėjantį tokią bylą, skundžiamą viešojo administravimo subjekto individualų administracinį aktą panaikinti (žr., pvz., LVAT 2018 m. balandžio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-871-525/2018, 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-1440/2014). Viešojo administravimo subjektas, priėmęs negatyvias pasekmes sukeliantį sprendimą, turi pareigą jį pagrįsti tiek teisiniais, tiek faktiniais argumentais, t. y. nurodyti priežastis, lėmusias neigiamo sprendimo priėmimą (žr., pvz., LVAT 2013 m. balandžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A602-658/2013). LVAT savo jurisprudencijoje ne kartą akcentavo, kad esminė individualaus administracinio akto pagrįstumo sąlyga – turi būti nustatytos ne pavienės faktinės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, būtinas ir pakankamas teisės normai taikyti (žr., pvz., LVAT 2015 m. vasario 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A398-442/2015, 2012 m. rugpjūčio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2366/2012).
Kaip jau minėta, pareiškėjas kreipėsi į Vilniaus kalėjimo administraciją dar 2022 m lapkričio mėnesį, t. y. iki įsigaliojant naujosios redakcijos BVK (įsigaliojo 2023 m. sausio 1 d.). Taigi, Vilniaus kalėjimo administracija savo 2022 m. gruodžio 9 d. rašte Nr. 42-2550 vadovavosi būtent ankstesnės redakcijos BVK, kuris galiojo pareiškėjo Prašymo pateikimo metu. Pareiškėjas, nesutikdamas su Vilniaus kalėjimo administracijos vertinimu dėl jo pateikto Prašymo, analizuodamas adresą, atstumą nuo jo planuojamos gyventi vietos iki Vilniaus kalėjimo ar jo centrinės būstinės ir kitus aspektus, 2022 m. gruodžio 30 d. pateikė skundą Tarnybai, tačiau vertinant skundžiamą Sprendimą matyti, kad Tarnybos direktorius Sprendime tik lakoniškai nurodė, jog pareiškėjo 2022 m. gruodžio 30 d. skundas netenkinamas, kadangi nuo 2023 m. sausio 1 d. keitėsi BVK nuostatos, įskaitant ir tai, kad iš dalies pasikeitė atviro tipo bausmės atlikimo vietose bausmę atliekančių nuteistųjų teisės ir nebeliko nuostatos, leidžiančios atviros kolonijos nuteistiesiems atlikti paskirtą bausmę šalia namų.
Teisėjų kolegija, vertindama Sprendimą, konstatuoja, kad iš esmės Tarnyba nenagrinėjo pareiškėjo 2022 m. gruodžio 30 d. pateikto skundo ankstesnės redakcijos BVK galiojimo metu, nevertino Vilniaus kalėjimo 2022 m. gruodžio 9 d. sprendimo Nr. 42-2550 teisėtumo ir pagrįstumo, kadangi iš Sprendimo turinio nėra aišku, kokiais kriterijais ir konkrečiomis išvadomis remiantis buvo nuspręsta, kad pareiškėjas neatitinka sąlygų, norint jam bausmės atlikimo metu gyventi kartu su savo šeima. Teisėjų kolegijos vertinimu, ginčijamame Sprendime nėra pateikta pakankamai argumentų, dėl ko pritariama Vilniaus kalėjimo administracijos pozicijai, nėra atliktas individualus situacijos vertinimas pačios Tarnybos. Todėl teisėjų konstatuoja, kad ginčijamas Sprendimas yra nemotyvuotas, jame apsiribojama tik formaliu vertinimu, neįvertinus visų bylos aplinkybių.
Nors teismui pateiktame atsiliepime Tarnyba siekė pagrįsti savo poziciją dėl priimto Sprendimo, tačiau LVAT jurisprudencijoje yra ne kartą pažymėta, kad skundžiamo administracinio akto priėmimo motyvų nurodymas teismo proceso metu neturi būti vertinamas ir nedaro įtakos nemotyvuoto sprendimo teisėtumui (žr., pvz., LVAT 2013 m. birželio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-940/2013; 2015 m. sausio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1-502/2015 ir kt.). Teismas nėra įgalintas atsižvelgti į skundžiamų teisės aktų priėmimo pagrindų papildymus, teikiamus atsiliepimų ar kitokių procesinių veiksmų metu, jei tie papildymai savo esme yra visiškai nauji teisės aktų priėmimo pagrindimo pagrindai. Priešingu atveju teisminės gynybos besikreipusiam asmeniui taptų sunku apsiginti, o teismui – apibrėžti bylos nagrinėjimo ribas bei priimti sprendimą (žr., pvz., LVAT 2014 m. balandžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1068/2014, 2021 m. liepos 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1668-789/2021).
Teisėjų kolegija, įvertinusi aptartą teisinį reguliavimą bei byloje nustatytas faktines aplinkybes, daro išvadą, kad Sprendimas neatitinka aptartų VAĮ reikalavimų. Atsakovė, kaip viešojo administravimo subjektas, yra saistoma gero administravimo principo imperatyvų. Iš gero administravimo principo išplaukia, kad valstybės institucijos, priimdamos administracinius sprendimus, privalo dirbti rūpestingai ir veikti taip, kad administracinėje procedūroje būtų laikomasi visų teisės aktų nuostatų. Pagal gero administravimo principą valstybės institucijos turi vykdyti procedūrą nešališkai ir objektyviai, išaiškinti visas klausimui spręsti reikšmingas aplinkybes (žr., pvz., LVAT 2019 m. rugsėjo 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5184-575/2019), taip pat užtikrinti, kad administracinėje procedūroje būtų laikomasi visų teisės aktų nuostatų (žr., pvz., LVAT 2012 m. spalio 4 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A502-134/2012, 2013 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-708/2013, 2014 m. balandžio 22 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A143-816/2014 ir kt.).
Apibendrinant tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad pareiškėjo ginčijamas Sprendimas nėra pagrįstas objektyviais duomenimis, toks administracinis aktas neatitinka VAĮ 10 straipsnyje 5 dalyje keliamų reikalavimų, todėl yra naikintinas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 straipsnio 2 punktas). Panaikinus ginčijamą Sprendimą Tarnyba įpareigotina iš naujo nagrinėti pareiškėjo Š. N. 2022 m. gruodžio 30 d. skundą ir priimti motyvuotą sprendimą.
ABTĮ 40 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą.
Pareiškėjas prašo priteisti jo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Kadangi pareiškėjo skundas patenkintas visiškai, todėl jis įgijo teisę į byloje patirtų išlaidų atlyginimą. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad pareiškėjas už skundo pateikimą teismui sumokėjo 30 Eur žyminį mokestį, todėl ši suma jam priteistina iš atsakovės.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu, teisėjų kolegija
nusprendžia:
Pareiškėjo Š. N. skundą tenkinti visiškai.
Panaikinti Lietuvos kalėjimų tarnybos 2023 m. sausio 16 d. sprendimą Nr. 2S-70 „Dėl skundo išnagrinėjimo“.
Įpareigoti Lietuvos kalėjimų tarnybą iš naujo nagrinėti pareiškėjo Š. N. 2022 m. gruodžio 30 d. skundą ir priimti sprendimą.
Priteisti pareiškėjui Š. N. iš atsakovės Lietuvos kalėjimų tarnybos 30 Eur (trisdešimties eurų) bylinėjimosi išlaidas.
Sprendimas per 30 (trisdešimt) kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Regionų administracinį teismą.