Panevėžio apygardos teismo nutartis

Šalies argumentai

Pareiškėjas UAB „(duomenys neskelbtini)“ prašo nustatyti, kad R. J. bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklauso ½ jo sutuoktinės O. J. iš darbovietės UAB „(duomenys neskelbtini)“ gaunamų pajamų. Nurodė, kad antstolių kontora vykdo išieškojimą pareiškėjo naudai vykdomojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) dėl 4783,40 Eur skolos, palūkanų išieškojimo iš skolininko R. J.. Kadangi iš skolininko darbo užmokesčio išieškomas išlaikymas, jis kito turto ir pajamų, iš kurių būtų galima išieškoti skolą, neturi, buvo pasiūlyta kreiptis į teismą dėl skolininko turto dalies jo sutuoktinio gaunamame darbo užmokestyje nustatymo.

Šalies argumentai

Atskiruoju skundu suinteresuotas asmuo O. J. prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo 2015-05-27 nutartį. Nurodo, kad skola buvo priteista iš jos sutuoktinio, todėl negali būti pripažįstama bendra – solidariąja, o išieškojimas negali būti nukreipiamas į ją, nes ji byloje nedalyvavo. Tiek pareiškėjas, tiek skolininkas pripažįsta, jog paskola buvo asmeninė prievolė, kuri turi būti tenkinama iš asmeninio sutuoktinio turto. Skolininkas yra dirbantis, iš jo užmokesčio antstolės patvarkymais daromi išskaitymai, kas patvirtina, jog skolininkas nevengia mokėti skolą, todėl išieškojimas negali būti nukreiptas į apeliantės pajamas. Sutuoktiniai sutaria, jog darbo užmokestis yra apeliantės asmeninė nuosavybė, todėl iš jo išieškoti antstolis negali. Be to, augina du nepilnamečius vaikus, abu gauna minimalaus dydžio atlyginimą, todėl pajamų vos užtenka vaikų poreikiams patenkinti.

Šalies argumentai

Apeliantė savo skunde teigia, kad skolininko prievolė išieškotojui nėra susijusi su šeimos interesais, bendru šeimos turtu, yra asmeninė skolininko prievolė, todėl negali būti vykdoma iš sutuoktinės gaunamų pajamų. Vykdymo proceso normose įtvirtinta, kad išieškojimas iš fizinių asmenų nukreipiamas į turtą, jo dalį bendrojoje dalinėje nuosavybėje, taip pat jo dalį jungtinėje nuosavybėje. Tuo atveju, kai išieškojimas pagal skolininko prievolę turi būti vykdomas nukreipiant išieškojimą į jo asmeninį turtą, būtina nustatyti skolininko turto dalį bendrojoje jungtinėje nuosavybėje CPK 667 straipsnyje nustatyta tvarka. CPK 667 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad, jeigu skolininkui priklausanti turto, kuris yra bendras su kitais asmenims, dalis nenustatyta, antstolis aprašo ir areštuoja bendrą turtą ir pasiūlo išieškotojui, o reikiamais atvejais ir bendrosios nuosavybės dalyviams, kreiptis su prašymu į teismą dėl skolininko dalies, esančios bendra su kitas asmenimis nuosavybe, nustatymo. Skolininko dalis bendroje nuosavybėje nustatoma teismo nutartimi. Įsiteisėjus teismo nutarčiai, kuria nustatyta skolininko turto, esančio bendrąja nuosavybe, dalis, išieškojimas nukreipiamas į skolininko turto dalį (CPK 667 straipsnio 3 dalis). Išieškotojas turi teisę reikalauti nustatyti skolininko dalį taip, kad būtų galima iš jos išieškoti (CPK 667 straipsnio 4 dalis), kadangi priešingu atveju teismo sprendimo įvykdymas taptų negalimas. CK 4.80 straipsnio 3 dalis taip pat nustato, kad bendraturčio kreditorius turi teisę reikalauti atidalyti skolininko dalį, kad būtų galima išieškoti. Atsižvelgiant į išdėstytą teisinį reglamentavimą, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad už asmeninę sutuoktinio prievolę, kuri nėra vykdoma iš bendro abiejų sutuoktinių turto, skolininkas atsako savo asmeniniu turtu ir turima turto dalimi bendrojoje jungtinėje nuosavybėje. Tuo atveju, kai skolininko sutuoktinis pagal prievolės teisinę prigimtį nėra skolininkas, vykdytina CPK 667 straipsnio procedūra, nes priešingu atveju išieškojimas būtų galimas iš bendro sutuoktinių turto ar suinteresuoto asmens turto. Pažymėtina ir tai, kad būtent skolininko asmeninio prievolės pobūdžio faktas ir sąlygoja būtinybę nustatyti skolininko turto dalį bendrame turte. Todėl, vadovaudamasis CK 3.112 straipsnio 1 dalimi ir CPK 666 straipsnio 1 dalimi, pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad skolininkas savo asmeninio turto neturi ir kad iš jo gaunamo darbo užmokesčio atliekamas išlaikymo išieškojimas, turėjo pagrindą spręsti dėl skolininkui priklausančios bendro turto dalies nustatymo. Kadangi byloje nustatyta (to neneigia ir apeliantė), kad skolininkas pripažįsta, jog nėra pilnai įvykdęs prievolės išieškotojui, tai aplinkybė, jog iš dalies skola dengiama vykdant išskaitymus iš jo darbo užmokesčio, nesudaro pagrindo išvadai, kad nebuvo pagrindo nustatyti skolininkui priklausančią bendro turto dalį.

Apeliantė nesutinka, kad jos gaunamas darbo užmokestis būtų pripažįstamas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad CK 3.88 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad bendrąja sutuoktinių nuosavybė yra turtas, įgytas po santuokos sudarymo abiejų sutuoktinių ar vieno jų vardu; pajamos ir vaisiai, gauti iš sutuoktinio asmenine nuosavybe esančio turto; pajamos, gautos iš abiejų sutuoktinių bendros veiklos, ir pajamos, gautos iš vieno sutuoktinio veiklos, išskyrus lėšas, būtinas sutuoktinio profesinei veiklai; įmonė ir iš jos veiklos arba kitokio verslo gaunamos pajamos, jeigu verslu abu sutuoktiniai pradėjo verstis po santuokos sudarymo; pajamos, gautos po santuokos sudarymo iš sutuoktinių ar vieno jų darbinės ar intelektinės veiklos, dividendai, taip pat pensijos, pašalpos bei kitokios išmokos, išskyrus tikslinės paskirties išmokas (žalos, padarytos dėl sveikatos sužalojimo, taip pat neturtinės žalos atlyginimas, gauta tikslinė materialinė parama, skirta tik vienam sutuoktiniui, ir kita). Šio straipsnio 2 dalyje įtvirtinta prezumpcija, kad turtas yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė, kol nėra įrodyta, kad turtas yra vieno sutuoktinio nuosavybė. Nors apeliantė teigia, kad sutuoktiniai sutaria, jog jos gaunamas darbo užmokestis yra jos asmeninė nuosavybė, tačiau toks teiginys niekaip nepagrįstas. Byloje nėra duomenų, kad sutuoktiniai būtų pasidalinę turtą teismo sprendimu, notarine sutartimi ar būtų sudarę priešvedybinę ar povedybinę sutartį bei numatę joje sąlygą, jog apeliantės gaunamos pajamos laikytinos asmeninėmis. Pažymėtina, kad šiuo atveju nėra sprendžiamas klausimas dėl turto padalijimo, todėl aplinkybė, kad sutuoktiniai yra susitarę dėl pajamų priskyrimo asmeninėn nuosavybėn, nėra teisiškai reikšminga trečiųjų asmenų (kreditorių) atžvilgiu. Todėl prezumpcija, kad turtas yra sutuoktinių R. ir O. J. bendroji jungtinė nuosavybė, nėra nuginčyta.

Apeliantė mano, kad procesinis sprendimas gali pažeisti nepilnamečių vaikų poreikius. Teismas pažymi, kad, dalijant sutuoktinių bendrą turtą, yra sprendžiami tėvų turtiniai klausimai, o aplinkybės dėl vaikų išlaikymo iš suinteresuoto asmens darbo užmokesčio šiuo atveju galėtų būti teisiškai reikšmingos sprendžiant nukrypimo nuo lygių dalių dalijant turtą klausimą (CK 3.123 straipsnio 1 dalis). Tačiau tai nėra pagrindas atmesti kreditoriaus pareiškimą dėl skolininko turto, kuris yra bendroji jungtinė nuosavybė, dalies nustatymo. Šiuo atveju turtas nėra dalijamas, yra tik nustatoma vieno sutuoktinio turto dalis bendrojoje jungtinėje nuosavybėje, todėl apeliantės argumentai šiuo aspektu nėra reikšmingi ir turto dalies bendrojoje nuosavybėje nekeičia.