Kauno apygardos teismo nuosprendis, 1A-102-485/2024

Teismas: Kauno apygardos teismas
Dokumentas: Nuosprendis
Data: 2024-06-19
Bylos Nr.: 1A-102-485/2024
Teisminio proceso Nr.: 1-03-2-00139-2023-6
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Šis Kauno, Algirdas Remeika, Gytis Večerskas, Valdas Vitunskas
Nuteistasis: S. A.
Advokatai: Viačeslavas Žarkovas

Kategorijos

2.4.5.2.1Įrodymų tyrimas apeliacinės instancijos teisme (BPK 324 str. 6 d.)
2.4.6.5.1Kai pirmosios instancijos teismas priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, o apeliacinės instancijos teismas teismo posėdyje padarė išvadą, jog neįrodyta, kad kaltinamasis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, arba nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 329 str. 1 p.)

Baudžiamoji byla Nr. 1A-102-485/2024Teisminio proceso Nr. 1-03-2-00139-2023-6Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.5.2.1; 2.4.6.5.1 (S)

Kauno apygardos teismasNUOSPRENDISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2024 m. birželio 19 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Remeikos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Gyčio Večersko ir Valdo Vitunsko,

Sekretoriaujant V. Marčiukaitytei,dalyvaujant prokurorei Astai Chraminai,nuteistajam, S. A. ( S. A. ), jo gynėjui advokatui Viačeslav Žarkov,vertėjai Veronikai Rybalčenko, Olgai Petrovai,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. A. ( S. A. ) ( toliau – ir apeliantas) gynėjo, advokato Viačeslavo Žarkovo (toliau – ir apelianto atstovas) apeliacinį skundą dėl Marijampolės apylinkės teismo Marijampolės rūmų 2023 m. lapkričio 17 d. nuosprendžio, kuriuo S. A. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 236 straipsnio 1 dalį ir nuteistas 60 MGL dydžio, t. y. 3 000 Eur (trijų tūkstančių eurų ) bauda.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. S. A. nuteistas už tai, kad, įstaigai, turinčiai teisę pradėti baudžiamąjį persekiojimą, melagingai pranešė apie nebūtą nusikaltimą. Nustatyta, jog S. A. 2022 m. rugsėjo 15 d., apie 09:35 val., pasirašytinai įspėtas dėl atsakomybės pagal BK 236 straipsnį už melagingą įskundimą ar pranešimą apie žinomai nebūtą nusikaltimą, pateikė Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Veiklos skyriaus ( toliau-Marijampolės AVPK ) vyresniajam tyrėjui M. Š. melagingą pranešimą apie nusikalstamą veiką, nurodydamas, kad darbo metu nuo 2021 m. birželio 11 iki 2022 m. vasario 3 d. UAB „(duomenys neskelbtini) įmonės atstovai suklastojo įmonės dokumentus, susijusius su jo darbo užmokesčiu ir atleidimu iš darbo. Dėl to jam nebuvo sumokėta 3 700 Eur. Pareiškimo pagrindu 2023-03-30 Kauno apygardos Marijampolės apylinkės prokuratūroje UAB „(duomenys neskelbtini)“ atžvilgiu buvo pradėtas baudžiamasis persekiojimas ikiteisminio tyrimo byloje Nr. 03-2-00349-22, kurio metu nustatyta, jog S. A. melagingai pranešė apie nebūtą nusikaltimą.

2. Tęsdamas nusikalstamą veiką, S. A. 2022 m. rugsėjo 15 d., nuo 10 val. iki 10 val. 55 min., raštu įspėtas dėl atsakomybės pagal BK 235 straipsnį už melagingų parodymų davimą, ikiteisminio tyrimo byloje Nr. 03-2-00349-22 dėl dokumento suklastojimo ar disponavimo suklastotu dokumentu, apklausiamas liudytoju Marijampolės AVPK vyresniajam tyrėjui M. Š. davė melagingus parodymus apie nusikalstamą veiką, nurodydamas, kad 2021 m. gruodžio 13 d. dokumente dėl atostogų jis nepasirašė, 2022 m. sausio 10 d. darbo sutarties nutraukimo grafoje (dokumento pabaigoje) jis nepasirašė, vardas, pavardė ir parašas rašytas ne jo, 2022 m. sausio 10 d. įsakyme dėl atleidimo iš darbo parašas, vardas ir pavardė rašyta ne jo, 2022 m. sausio 7 d. prašyme dėl jo atleidimo iš darbo parašas, vardas ir pavardė pasirašyta ne jo, visų dokumentų pasirašymo metu ir laiku buvo išvykęs į Baltarusijos Respubliką, kai ikiteisminio tyrimo byloje Nr. 03-2-00349-22 buvo neginčijamai nustatytas tokių S. A. parodymų melagingumas. Marijampolės apylinkės teismo 2023 m. lapkričio 17 d. nuosprendyje konstatuota, kad kaltinamojo veiksmai kvalifikuoti tinkamai, inkriminuota nusikalstama veika įrodyta byloje surinktais ir teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais, bausmė paskirta įvertinus padarytos veikos pavojingumą bei pobūdį ir nuteistojo asmenybę.

Šalies argumentai

3. Nuteistojo S. A. advokatas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Marijampolės apylinkės teismo Marijampolės rūmų 2023 m. lapkričio 17 d. nuosprendį ir baudžiamąją bylą nutraukti, S. A. išteisinti.

3.1. Skunde teigiama, kad S. A. buvo perduotas teismui dėl nusikaltimo, numatyto BK 236 str. 1 d., padarymo, tačiau kaltinamajame akte nurodytos aplinkybės, susijusios su melagingų parodymų davimu, sudaro kitos nusikalstamos veikos, numatytos BK 235 str., sudėtį ir nėra jokio procesinio sprendimo, kuriame būtų neginčijamai nustatytas S. A. parodymų melagingumas, tačiau teismas tokių kaltinamojo gynėjo argumentų visiškai nevertino ir baigiamajame akte atkartojo kaltinamojo akto turinį be jokių pakeitimų, kas, skundo autoriaus teigimu, patvirtina, jog teismas viršijo bylos nagrinėjimo ribą teisme, pažeidė kaltinamojo teisę į gynybą, nes ikiteisminio tyrimo duomenys visiškai nebuvo tiriami ir įrodinėjami.

3.2. Skunde nurodyta, kad S. A. inkriminuoto nusikaltimo subjektyviajam požymiui - kaltei - būdinga tiesioginė tyčia, tačiau, apelianto atstovo vertinimu, šiuo atveju S. A. tyčinės kaltės nustatyti neįmanoma, nes kaltinamajame akte vietoje konkretaus nusikalstamų veiksmų aprašymo yra nurodoma: „melagingą pranešimą apie nusikalstamą veiką<...>. Iš tokio veikos aprašymo nėra galimybės nustatyti, ar S. A. tyčia melagingai pranešė, ar sąžiningai klydo. Tik nustačius, kad asmuo nurodydamas tam tikrus faktus iš anksto žinojo, kad jie yra neteisingi, melagingi, ir vis tiek siekia, kad ikiteisminio tyrimo institucijos į tai reaguotų, jo veiksmai atitinka nusikalstamos veikos pagal BK 236 straipsnio 1 dalies sudėtį ir negali būti vertinami kaip sąžininga klaida. (Baudžiamoji byla Nr. 2K-117-303/2015).

3.3. Apelianto atstovas skunde nesutinka su teismo atliktu įrodymų vertinimu. Teismas savo išvadą grindė tuo, kad yra faktai, kurių nereikia įrodinėti: nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą; S. A. skundo ir parodymų melagingumas, UAB „(duomenys neskelbtini)“ baudžiamasis persekiojimas, kas leidžia konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas nuosprendyje de facto ir de jure, neatlikęs kitos ikiteisminio tyrimo bylos Nr.03-2-00349-22 duomenų tyrimo, suteikė nutarimui nutraukti ikiteisminį tyrimą prejudicinio fakto bei generalinio įrodymo statusą. Taip pat skunde pažymėta, kad ikiteisminio tyrimo medžiagoje Nr. 03-2-00349-22 nėra jokių duomenų apie tai, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ atžvilgiu buvo pradėtas baudžiamasis persekiojimas arba buvo nustatinėjimas S. A. parodymų melagingumas. Iš nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą matyti, kad pagrindu nutraukti ikiteisminį tyrimą buvo nusikaltimo, numatyto LR BK 300 str., požymių nebuvimas, kai nebuvo nustatytas S. A. parašų klastojimo faktas. Teismo nuosprendyje nurodytos aplinkybės (dokumentų klastojimo faktas bei parodymų ikiteisminio tyrimo metu melagingumas) nebuvo įrodinėjamos bylos nagrinėjimo metu, o teismo nuosprendis grindžiamas prielaidomis (dėl UAB „(duomenys neskelbtini)“ baudžiamojo persekiojimo ir S. A. parodymų ikiteisminio tyrimo metu melagingumas).

3.4. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad nagrinėjant darbo ginčą darbdavys UAB (duomenys neskelbtini) Darbo ginčų komisijai pateikė S. A. darbo laiko apskaitos žiniaraščius už 2021-12 mėn. ir 2022-01 mėn., iš kurių matyti, kad 2021-12-13 ir 2022-01-07 S. A. buvo darbo vietoje adresu: (duomenys neskelbtini) , nors neginčijamai nustatyta, kad jis buvo Baltarusijos Respublikoje. Būtent iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ atsiliepimo ir jo priedų nuteistasis sužinojo, kad neva jis 2021-12-13 pasirašė prašymą dėl atostogų ir 2022-01-07 prašymą dėl atleidimo, kurio pagrindu jis buvo atleistas iš darbo nuo 2022-01-10 .Tačiau iš byloje esančių įrodymų matyti, kad laikotarpiu nuo 2021-11-23 iki 2022-01-04 ir nuo 2022-01-07 iki 2022-02-02 S. A. buvo išvykęs iš Lietuvos Respublikos teritorijos ir atitinkamai per nurodytus laikotarpius jokių dokumentų tame tarpe : 1) 2021-06-11 darbo sutartis Nr. 158 (dokumento antroje pusėje po sutarties nutraukimo pagrindas); 2) 2022-01-10 įsakymas Nr. 10/01/2022 dėl S. A. atleidimo iš darbo; 3) 2022-01-07 prašymas dėl S. A. atleidimo iš darbo; 4) 2021-12-13 S. A. prašymas dėl nemokamų atostogų , pasirašyti negalėjo. Akivaizdu, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ sąmoningai suklaidino DGK teigdami, kad S. A. būdamas darbo vietoje 2021-12-13 pasirašė prašymą dėl atostogų ir 2022-01-07 prašymą dėl atleidimo.

Žemesnės instancijos teismas

3.5. Skunde taip pat teigiama, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino liudytojų parodymus, neatsižvelgė į tai, kad liudytojo L. P. parodymai prieštarauja liudytojos R. G. parodymams, darbuotojo S. A. žiniaraščių duomenims bei UAB „(duomenys neskelbtini)“ atsiliepimo DGK argumentams, tačiau šių prieštaravimų nepašalino. Pirmosios instancijos teismas ignoravo ir visiškai neanalizavo nuteistojo ir liudytojo A. P. susirašinėjimų su darbdavio atstovais, liudytojais L. P. ir R. G.. Iš nurodytų rašytinių įrodymų matyti, kad: 2021-12-13 S. A. informuoja UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorių L. P., kad atvykti į darbą negali. L. P. 2022-01-10 ir 14 dienomis skambino darbuotojui S. A. ir klausė, kada jis atvažiuos, S. A. informuoja direktorių, kad dėl sveikatos problemų atvykti negali. Teismui net nekilo klausimų, jeigu S. A. nuo 2022-01-10 buvo atleistas, kokiu pagrindu L. P. prašo darbuotoją atvykti į darbą. Liudytojas A. P. 2022-01-25 parašė UAB „(duomenys neskelbtini)“ atstovei R. G., kad jis ir S. A. atvažiuos susitvarkyti atleidimo formalumų vasario 3 d. Šie duomenys patvirtina, jog S. A. nežinojo apie tai, kad 2021-12-13 jo vardu surašytas prašymas ir kad jo darbdavys „(duomenys neskelbtini)“ iki 2022-01-25 nežinojo S. A. valios dėl darbo sutarties nutraukimo, tačiau teismas šių duomenų visiškai neanalizavo.

3.6. Apelianto ir jo atstovo manymu, byloje surinkti įrodymai nesudaro pagrindo spręsti, kad S. A. pareiškime ir vėlesnių procesinių veiksmų atlikimo metu pateikta informacija buvo žinomai melaginga. Baudžiamajame procese galiojantis in dubio pro reo principas, reiškia, kad baudžiamąjį procesą užbaigiantis sprendimas negali būti grindžiamas prielaidomis, o abejonės turi būti aiškinamos atsakomybėn traukiamo asmens naudai.

4. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas advokatas prašė apeliacinį skundą tenkinti. Prokurorė prašė nuteistojo advokato apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo nuosprendį palikti nepakeistą.

Nuteistojo S. A. gynėjo, advokato Viačeslavo Žarkovo apeliacinis skundas tenkinamas

Žemesnės instancijos teismas

5. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Apeliacinės instancijos teismo paskirtis – išaiškinti, o nustačius – šalinti žemesnės instancijos teismo padarytas klaidas, todėl, siekiant užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai ir nutartys, o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai (nutartys) nebūtų naikinami ar keičiami, apeliacinės instancijos teismas kruopščiai patikrina apskųsto nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, laikydamasis apeliacinį procesą reglamentuojančių normų reikalavimų.

Šalies argumentai

6. Apeliaciniame skunde nesutinkama su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, prašoma panaikinti apkaltinamąjį nuosprendį ir S. A. atžvilgiu priimti išteisinamąjį nuosprendį, taip pat skunde nesutinkama su kaltinamame akte nusikalstamų veikų aprašymu bei kaltinime išdėstytų jo ginamojo veiksmų kvalifikavimu pagal BK 236 straipsnio 1 dalį.

7. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendyje netinkamai įvertino baudžiamojoje byloje nustatytas aplinkybes ir surinktus faktinius duomenis, todėl nepagrįstai pripažino juos S. A. kaltės įrodymais ir padarė nepagrįstas išvadas dėl jo kaltės padarius BK 236 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką. Nuosprendis naikinamas ir priimamas naujas, išteisinamasis nuosprendis, (BPK 329 straipsnio 1 punktas).

Motyvuojamoji dalis

Dėl nusikalstamos veikos kvalifikavimo pagal BK 236 straipsnio 1 dalį

8. Skunde S. A. advokatas teigia, kad jo ginamasis buvo perduotas teismui dėl nusikaltimo, numatyto BK 236 str. 1 d., padarymo, tačiau kaltinamajame akte nurodytos aplinkybės, susijusios su melagingų parodymų davimu, sudaro kitos nusikalstamos veikos, numatytos BK 235 str., sudėtį ir nėra jokio procesinio sprendimo, kuriame būtų neginčijamai nustatytas S. A. parodymų melagingumas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra pasisakyta, kad jei asmuo, melagingai įskundęs kitą asmenį, ir vėliau, tyrimo metu apklausiamas kaip liudytojas, pakartoja tą pačią melagingą informaciją, jis veikia vieninga tyčia ir iš esmės įgyvendina tos pačios veikos motyvus ir tikslus. Tokie parodymai yra ankstesnės veikos (melagingo įskundimo ar pranešimo) tęsinys, todėl nėra pagrindo kaltininko veikos kvalifikuoti dar ir pagal BK 235 straipsnį už melagingus parodymus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-458/2011, 2K-307-648/2016). Kaip matyti iš bylos duomenų, S. A. buvo kaltinamas ir teismo nuteistas už tai, kad įstaigai, turinčiai teisę pradėti baudžiamąjį persekiojimą, melagingai pranešė apie nebūtą nusikaltimą ir kad ikiteisminio tyrimo byloje dėl dokumento suklastojimo ar disponavimo suklastotu dokumentu, kuri ir buvo pradėta pagal jo pranešimą, apklausiamas liudytoju tyrėjui davė melagingus parodymus apie nusikalstamą veiką. Įvertinus teismų praktiką bei kaltinime nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad S. A. veiksmai – kad jis tyrimo metu apklausiamas kaip liudytojas, jis pakartojo tą pačią melagingą informaciją, pagrįstai buvo vertinti kaip ankstesnės veikos – melagingo pranešimo, tęsinys, todėl kvalifikuoti jų dar ir pagal BK 235 straipsnį, nereikia.

9. Nėra pagrindo sutikti ir su skundo teiginiu, jog kaltinamajame akte konkrečiai neaprašyti S. A. nusikalstami veiksmai, dėl ko nėra galimybės nustatyti, ar jis tyčia melagingai pranešė, ar sąžiningai klydo. Kaltinamojo akto turinys laikomas iš esmės neatitinkantis įstatymų reikalavimų tuomet, jei jame nėra nurodyti esminiai duomenys, išvardinti BPK 219 straipsnyje, t. y. kai jame nenurodytos arba neteisingai nurodytos svarbios veikos faktinės aplinkybės, turinčios atitikti baudžiamajame įstatyme numatytus nusikalstamos veikos sudėties požymius (pavyzdžiui, veikos padarymo vieta, laikas, būdas, padariniai ir pan.), ir dėl to šio dokumento turinio defektai suvaržo kaltinamojo teisę į gynybą, taip pat šie trūkumai turi būti tokie, kurie trukdo teismui nagrinėti bylą ir kurių negalima ištaisyti teisminio nagrinėjimo metu. Kaip matyti iš S. A. pareikšto kaltinimo formuluotės, joje apibendrintai nurodyta pati veika, kad S. A. įstaigai, turinčiai teisę pradėti baudžiamąjį persekiojimą, melagingai pranešė apie nebūtą nusikaltimą ir po to išdėstytos tyrimo metu nustatytos aplinkybės, kuriomis ši veika buvo padaryta, taip pat nurodyta, kokiomis aplinkybėmis, jis, tęsdamas inkriminuojamus nusikalstamus veiksmus, davė melagingus parodymus apie nusikalstamą veiką.

10. Priešingai nei nurodyta apeliaciniame skunde, kaltinamasis aktas atitinka jam įstatymo keliamus reikalavimus, jame pakankamai išsamiai aprašyta nusikalstama veika, nurodyti pagrindiniai duomenys, kuriais grindžiamas kaltinimas, nurodytas BK straipsnis, numatantis atsakomybę už padarytą veiką. Baudžiamojo proceso nuostatos nekelia reikalavimo kaltinamajame akte smulkiai detalizuoti visų duomenų, kuriais grindžiamas kaltinimas, bei dėl inkriminuojamų nusikalstamų veikos aplinkybių pateikti išbaigtus vienareikšmius duomenis. Nepagrįstai skunde teigiama, kad iš kaltinimo nėra galimybės nustatyti, ar S. A. tyčia melagingai pranešė, ar sąžiningai klydo. Kaltinime ir neturi būti išaiškinta bei patvirtinta inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties subjektyvioji pusė (kaltė). Byloje surinkti duomenys yra išsamiai tiriami teisiamajame posėdyje atliekant įrodymų tyrimą, ir vertinami kaip kaltinimą pagrindžiantys ar paneigiantys, juos pripažįstant įrodymais.

Dėl įrodymų vertinimo

11. Pagal BK 236 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas melagingai įskundė įstaigai ar pareigūnui, turinčiam teisę pradėti baudžiamąjį persekiojimą, nekaltą asmenį kaip padariusį nusikalstamą veiką, jeigu dėl to šis asmuo pradėtas persekioti, arba pranešė apie žinomai nebūtą nusikaltimą. Vadinasi, pagal baudžiamąjį įstatymą melagingas pranešimas apie nebūtą nusikaltimą yra aktyvūs veiksmai, kuriais įstaigai ar pareigūnui, turinčiam teisę pradėti baudžiamąjį persekiojimą, pranešama apie neva padarytą, rengiamą nusikaltimą arba pasikėsinimą jį padaryti. Melagingo pranešimo apie nebūtą nusikaltimą sudėtis yra formalioji, todėl šis nusikaltimas yra baigtas, kai įstaigai ar pareigūnui, turinčiam teisę pradėti ikiteisminį tyrimą, bet kokia forma perduodama melaginga informacija apie žinomai nebūtą nusikaltimą. Šio nusikaltimo sudėties subjektyvusis požymis – kaltė pasireiškia tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkas supranta, kad informacija, kurią jis pateikia BK 236 straipsnio 1 dalyje nurodytiems subjektams, neatitinka tikrovės, be to, tikrai žino, kad nusikaltimo, apie kurį jis juos informuoja, nėra buvę, kad nusikaltimas neegzistuoja ir pranešimo metu, tačiau siekia, kad tokią neabejotinai melagingą informaciją šios institucijos gautų ir kaip nors į ją reaguotų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-202/2014, 2K-497/2014, 2K-7-27-746/2015, 2K-478-746/2015, 2K-47-697/2019). Neįrodžius asmenį veikus tyčia, jis pagal BK 236 straipsnį negali būti pripažintas kaltu.

12. Įrodymų vertinimo taisykles baudžiamajame procese reglamentuoja BPK 20 straipsnis. Šio straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar gauti teisėtu būdu, ir nuspręsti, ar įrodymais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini.

13. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, susipažinusi su bylos medžiaga, pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu, atlikusi įrodymų tyrimą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino baudžiamojoje byloje nustatytas aplinkybes ir surinktus faktinius duomenis, dėl ko nepagrįstai pripažino juos S. A. kaltės įrodymais ir padarė nepagrįstas išvadas, kad neginčijamai įrodyta, jog S. A. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo nuosprendis naikinamas ir S. A. atžvilgiu priimamas naujas – išteisinamasis – nuosprendis (BPK 329 straipsnio 1 punktas).

14. Iš bylos medžiagos matyti, kad nuteistasis S. A. nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisminio bylos nagrinėjimo metu savo kaltės nepripažino ir nuosekliai teigė, jog kaltinime nurodytuose dokumentuose jis nepasirašė, nors parašas kaip jo, bet jis šių dokumentų nepasirašė, nes jų pasirašymo metu nebuvo Lietuvoje ir apie jo atleidimą iš darbo sužinojo vėliau, nei buvo atleistas, t. y. tik nagrinėjant jo skundą Darbo ginčų komisijoje. Pirmosios instancijos teismas S. A. parodymų neanalizavo ir nevertino visų kitų bylos duomenų kontekste, o jo kaltę iš esmės grindė ikiteisminio tyrimo Nr. 03-2-00349-22, pradėto pagal S. A., pareiškimą dėl dokumentų klastojimo, duomenimis, t. y. 2023 m. liepos 17 d. specialisto išvada, kurioje nurodyta, kad S. A. pateiktuose tyrimui dokumentuose, parengtuose ir registruotuose UAB „(duomenys neskelbtini)“, patvirtinančiuose pareiškėjo ir jo buvusio darbdavio UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbinius santykius - parašai nėra klastoti, dokumentuose parašai yra paties pareiškėjo - S. A.. Iš esmės šio objektyvaus rašytinio įrodymo pagrindu Kauno apygardos prokuratūros Marijampolės apylinkės prokuratūros prokuroras 2023 m. vasario 21 d. priėmė nutarimą dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo konstatavęs, jog tirtų dokumentų suklastojimo faktas nepasitvirtino, todėl nebuvo padaryta veika, numatyta BK 300 straipsnio 1 dalyje.

15. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl vieno iš būtino BK 236 straipsnio 1 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos sudėties požymio – tyčios, buvimo kaltinamojo veiksmuose, tik formaliai konstatavo, jog byloje nėra nustatyta aplinkybių, kurios leistų spręsti, kad skundą padavęs asmuo klydo vertindamas faktines aplinkybes. Su tokia išvada taip pat negalima sutikti. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl S. A. kaltės nuosprendyje nurodė, jog nors kaltinamasis kaltę neigia, tačiau melagingo pranešimo faktą bei melagingą liudijimą byloje neabejotinai įrodo būtent 2023-01-07 Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centro specialisto išvada apie tai, jog kaltinime nurodytuose dokumentuose pasirašė ne kas kitas, o pats kaltinamasis S. A.. Šiame kontekste teisėjų kolegija iš esmės sutinka, jog kaltinamajam iš tiesų nebuvo didelės galimybės suklysti dėl esminės aplinkybės – savo paties rašto bei parašų pateiktuose dokumentuose tikrumo, juo labiau, kad jų suklastojimo faktą paneigė ir aukščiau paminėti faktiniai duomenys, vis dėlto, konstatuotina, jog šioje byloje nustatytų ir ištirtų aplinkybių visumos kontekste, nėra pagrindo apkaltinamojo nuosprendžio dėl BK 236 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymo, priėmimui.

Žemesnės instancijos teismas

16. Kaip minėta, šio nusikaltimo sudėties subjektyvusis požymis – kaltė pasireiškia tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkas supranta, kad informacija, kurią jis pateikia BK 236 straipsnio 1 dalyje nurodytiems subjektams, neatitinka tikrovės, be to, tikrai žino, kad nusikaltimo, apie kurį jis juos informuoja, nėra buvę, kad nusikaltimas neegzistuoja ir pranešimo metu, tačiau siekia, kad tokią neabejotinai melagingą informaciją šios institucijos gautų ir kaip nors į ją reaguotų. Teisėjų kolegijos vertinimu, ištyrus byloje surinktų duomenų visumą, nėra pagrindo išvadai, kad S. A. buvo įsitikinęs ir žinojo, kad dokumentuose pasirašė tikrai jis ir tai yra jo parašai, tačiau vis tiek pranešė ikiteisminio tyrimo įstaigai apie žinomai nebūtą nusikaltimą ir tokiu būdu veikė tyčia, sąmoningai siekdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojų baudžiamojo persekiojimo.

17. Apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendyje neatlikęs kitos ikiteisminio tyrimo bylos Nr. 03-2-00349-22 duomenų tyrimo, suteikė nutarimui nutraukti ikiteisminį tyrimą prejudicinio fakto bei generalinio įrodymo statusą. Teisėjų kolegija iš dalies su tokiu teiginiu sutinka. Nors įsiteisėjęs nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą negali būti kvestionuojamas, tačiau šiuo atveju pritartina gynybos teiginiui, jog vien tik faktas, kad buvo nutrauktas šis ikiteisminis tyrimas, atliktas dėl dokumentų klastojimo, negali būti pagrindu pripažinti S. A. kaltu dėl jam inkriminuojamo nusikaltimo ir nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje. Be to, kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, teismas tik konstatavo minėtame tyrime nustatytų aplinkybių faktą, tačiau šių aplinkybių bei šioje baudžiamojoje byloje surinktų įrodymų tinkamai ir išsamiai neištyrė.

Žemesnės instancijos teismas

18. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nurodė, jog bylos nagrinėjimo metu proceso dalyviai patvirtino, jog Darbo ginčų komisija nagrinėjo kaltinamojo skundą dėl neišmokėto darbo užmokesčio bei atleidimo iš darbo tvarkos pažeidimų, UAB „(duomenys neskelbtini)“ veikloje pažeidimų nenustatė, tačiau su šiuo faktu susijusių aplinkybių netyrė, nelygino jų su kitais bylos duomenimis. Į bylą pateikti duomenys patvirtina, kad nagrinėjant darbo ginčą Darbo ginčų komisijoje pagal nuteistojo pareiškimą, darbdavys UAB „(duomenys neskelbtini)“ Darbo ginčų komisijai pateikė S. A. darbo laiko apskaitos žiniaraščius už 2021-12 mėn. ir 2022-01 mėn., iš kurių matyti, kad 2021-12-13 ir 2022-01-07 S. A. buvo darbo vietoje adresu: Vasaros g. 20B, LT-68110 Marijampolė, nors į bylą pateiktas Valstybinės sienų apsaugos tarnybos pateiktas asmenų, kirtusių Lietuvos Respublikos sieną sąrašas patvirtina, kad kaltinamasis S. A. laikotarpiu nuo 2021-11-23 iki 2022-01-04 ir nuo 2022-01-07 iki 2022-02-02 buvo išvykęs iš Lietuvos Respublikos teritorijos. Akivaizdu, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ sąmoningai suklaidino DGK teigdami, kad S. A. 2021 m. gruodžio 13 d. prašymą dėl atostogų ir 2022 m. sausio 7 d. prašymą dėl atleidimo ir darbo pasirašė būdamas darbo vietoje ir tai galėjo lemti darbo ginčų komisijos išvados teisingumą bei objektyvumą.

19. Pirmosios instancijos teismas S. A. kaltę grindė liudytojo L. P. parodymais, t.y., kad kaltinamasis pasirašė visus su atleidimu iš darbo susijusius dokumentus, pats pateikė prašymą dėl atleidimo iš darbo. Taip pat nurodė, jog šio liudytojo parodymus patvirtino ir liudytoja R. G.. Sutikti su tokiu įrodymų vertinimu apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo.

20. Siekiant išsiaiškinti visas aplinkybes bei pašalinti bet kokias abejones, apeliacinės instancijos teisme buvo apklausti UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorius L. P. vadybininkė R. G. parodė, įmonei apskaitos paslaugas teikusi buhalterė I. J., kartu bendrovėje su S. A. dirbęs A. P..

Žemesnės instancijos teismas

20.1. Liudytojas L. P. paaiškino, kad el. paštu buvo gautas nuteistojo prašymas dėl atleidimo iš darbo. S. A. prašyme buvo nurodyta, kad jis pereina į kitą firmą ir prašo atleisti iš darbo, nežino, ar jis buvo pasirašytas. Papildomų įrodymų apie šio laiško gavimą bendrovė neturi, nežino, kiek laiko el. paštų teikėjai laiko gaunamą informaciją archyve. S. A. prašymas dėl atleidimo iš darbo, siųstas el. paštu įmonėje nesaugomas, kadangi jis atvyko ir pasirašė originaliu parašu, o įmonėje saugo dokumentus su originaliais parašais. Tą pirminį prašymą, gautą el. paštu, perdavė buhalterei žodžiu, kad žmogus paprašė atleisti iš darbo. Įsakymas dėl atleidimo buvo priimtas, ar perduotas buhalterijai, L. P. negali atsakyti, nes dokumentų pats neperdavinėja. Liudytojas patvirtino, kad S. A. pats prašė būti atleidžiamas ir jis tai žinojo, šioje vietoje ginčo nebuvo niekada. Vasario 3 d. S. A. atvyko, nes žinojo, kad reikia pasirašyti atleidimo dokumentų originalus ir buvo sutarta, kad jis atvyks. Liudytojas nurodė, kad už darbo laiko apskaitos žiniaraščių pildymą atsakinga buhalterija, ji pildo tabelius ir atžymi darbo laiką. Apie informaciją, kad A. 2022 m. sausio 7 d. buvo vieną valandą darbe, negali atsakyti, kas pateikė tokią informaciją, nes pats liudytojas jos nepateikinėjo ir tokio dokumento šiuo metu nemato. Į nuteistojo klausimą, kodėl sausio 10 d. Linas rašė jam žinutę ir klausė, kada S. A. atvyks į darbą, jeigu jis jau buvo atleistas, liudytojas paaiškino, kad S. A. ilgai kvietė į darbą, buvo jo grafikas dirbti, atidėliojo išvažiavimus, dienų L. P. nepamena, bet galiausiai S. A. informavo, kad nedirbs ir buvo atleistas, kokios tai tikslios dienos buvo, pasakyti negali.

20.2. Liudytoja R. G. apklausta apeliacinės instancijos teisme parodė, kad kiek prisimena, S. A. atleidimo dokumentai buvo paruošti, jis atvažiavo vėliau, dokumentus pasirašė ir išvažiavo. Dokumentus ji siuntė į Sodrą pagal visus reikalavimus, nepamena, ar Sodrai galėjo būti išsiųsta tokių dokumentų kopija. S. A. buvo atleistas sausio 7 d., ar dokumentas buvo tą pačią dieną išsiųstas Sodrai, ji nepamena. Sodrai dokumentus teikia buhalterija. Vasario 3 d. jis atvažiavo į ofisą pasirašyti visus dokumentus, kurie buvo paruošti anksčiau. Kokius dokumentus jis pasirašė sausio 7 d., liudytoja nepamena, nes praėjo labai didelis laiko tarpas.

20.3. Liudytoja I. J. apklausta apeliacinės instancijos teisme parodė, kad šiuo metu teikia UAB „(duomenys neskelbtini)“ apskaitos paslaugas, jas teikė ir S. A. atleidimo metu. Dėl darbo apskaitos žurnalo pildymo tvarkos: visas vairuotojų darbo laikas žymimas pagal Lotraker programą, ten yra ištraukiamas darbo laikas, naktinės valandos, konkrečiai dirbtas laikas ir užpildomas tabelis. Atleidimo dieną visiems darbuotojams žymima viena valanda darbo tabelyje, kadangi tiek trunka sutvarkyti dokumentus ir suforminti atleidimo procedūrą. Nors darbuotojo ir nėra darbo vietoje, pagal tvarką žymima ta viena valanda jo buvimo darbe, nes darbuotojas atvyksta pasirašyti prašymus. Šiuo atveju S. A. neatvyko, tačiau atvyko vėliau, todėl ta valanda jam paskaičiuota ir sumokėta už tą valandą. S. A. buvo atleistas jo prašymu, patį prašymą paruošė ji. Iš direktoriaus buvo perduotas žodinis prašymas dėl atleidimo. Kažkokio rašytinio S. A. dokumento dėl atleidimo nebuvo perduota. Įsakymą dėl atleidimo paruošė vadybininkė R. 2021 m. gruodžio 13 d. S. A. buvo Baltarusijoje, kodėl tabelyje nurodyta 8 val. darbo diena, liudytoja paaiškinti negali, nes nepamena. Liudytoja nežino, kas pateikė informaciją, kad jis yra darbe, reikia žiūrėti dokumentus. Pagal vadovo žodinį paaiškinimą darbuotojų atleidimo atvejai įmonėje labai reti, jeigu direktorius pasako, tada suformina atleidimą. Liudytojos manymu, tokiu atveju darbuotojas su direktoriumi būna suderinę šį klausimą, o netikėti direktoriumi ji neturi pagrindo. I. J. tiksliai neprisimena, kada jai perdavė S. A. rašytinės formos prašymą dėl atleidimo, buvo metų pradžioje, sausio ar vasario mėn. Jo atleidimas suformintas tada, kai jis to prašė.

20.4. Liudytojas A. P. P. apklaustas apeliacinės instancijos teisme parodė, kad 2022 m. vasario 3 d. jis atvyko į ofisą iš Baltarusijos kartu su S. A. dėl atleidimo. Atvažiuojant į Lietuvą, S. A. jam nesakė, kad jau yra atleistas. Jie buvo kartu ofise, S. A. kažkokių dokumentų nepasirašė. Kad atleistas, jam žinoma tapo, kai pirmas posėdis buvo darbo ginčų komisijoje. Vasario 3 d. jiems išeinat iš ofiso, S. A. nesakė, kad surašė pareiškimą dėl atleidimo, jis sakė, kad nieko nepasirašinės, nes dokumentai buvo tik lietuvių klaba, jis prašė išversti, jam neišvertė ir jis pasakė, kad nieko nepasirašys lietuvių kalba. 2021 m. gruodį A. P. P. nusprendė išeiti iš įmonės. Prieš vasario 3 d., datos nepamenu, jis parašė laišką, kad jie atvažiuos dėl atleidimo ir kad R. paruoštų dokumentus, jie žadėjo atvykti vasario 3 d. ir prašė, kad dokumentai būtų paruošti ir kad jie išeis iš darbo.

21. Liudytojas L. P., duodamas parodymus pirmosios instancijos teisme, susipažinęs su dokumentu, patvirtinančiu, jog dokumentų pasirašymo metu S. A. nebuvo Lietuvoje, nurodė, kad dokumentus asmuo galėjo pasirašyti ir vėliau, taip pat tvirtino, kad atleidimo metu bendrovė tikrai turėjo elektroniniu būdu jiems S. A. pateiktą prašymą atleisti iš darbo ir Sodrai sausio 10 d. būtent ir pateikė kopiją, taip galima, o paskui jau atvažiavo ir pasirašė originalą. S. A. šią aplinkybę nuosekliai neigė, o L. P. nepateikė jokių rašytinių įrodymų, jog darbuotojas elektroniniu būdu iki atleidimo dienos pateikė jiems prašymą dėl atleidimo, taigi, tokie liudytojo L. P. parodymai negali būti laikomi teisingais ir patikimais. Dėl darbo laiko apskaitos žiniaraštyje 2021 m. gruodžio 13 d. ir 2022 m. sausio 10 d. atžymų ( šiomis dienomis buvo pasirašytas prašymas dėl atostogų (2021-12-13) ir prašymas dėl atleidimo (2022-01-07)), patvirtinančių, jog S. A. buvo darbo vietoje, liudytojas L. P. taip pat paaiškinti negalėjo, tik nurodė, jog už darbo laiko apskaitos žiniaraščio pildymą atsakinga buhalterė, ir pateikė versiją, jog žiniaraštis galėjo būti atžymėtas darbuotojui nebūnant darbe, tam, kad nenutrūktų jo socialinis draudimas.

22. Dėl byloje pateikto L. P. ir S. A. 2022 m. sausio 10 d., (būtent tą dieną, kai pastarasis buvo atleistas) vykusio susirašinėjimo, liudytojas pripažino, kad susirašinėjimas fiksuotas iš jo mobilaus ryšio telefono ir jis susirašinėjo su kaltinamuoju. Žinutės turinį – kad L. P. kvietė S. A. atvykti į darbą, paaiškino tuo, jog darbuotojas vilkino atvykimą, todėl padarė jam spaudimą, pasakydamas, kad vilkikas paruoštas. Vertinant aplinkybę, kad pasak L. P., bendrovė jau turėjo darbuotojo prašymą atleisti jį iš darbo, kuris sausio 10 d. buvo išsiųstas Sodrai, toks liudytojo paaiškinimas ne tik prieštarauja jo paties parodymams, bet ir neatlaiko jokios kritikos, todėl vertintinas kaip nelogiškas. Be to, jau praėjus kelioms dienoms po kaltinamojo atleidimo, 2022 m. sausio 14 d. L. P. rašė S. A., kokios naujienos, ar jau paaiškėjo? Dėl šio susirašinėjimo liudytojas paaiškinimų nedavė.

23. Kaip matyti iš liudytojo L. P. parodymų apeliacinės instancijos teisme, jokių naujų aplinkybių jis nenurodė. Jis tik patvirtino patį faktą, kas vasario 3 d. S. A. atvyko į ofisą, nes žinojo, kad reikia pasirašyti atleidimo dokumentų originalus, tačiau liudytojas negalėjo patvirtinti nurodytos aplinkybės apie tai, kad S. A. elektroniniame laiške patvirtino savo poziciją dėl jo atleidimo, negalėjo paaiškinti, kodėl darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose yra žymos apie nuteistojo buvimą darbe, nors jo nebuvo Lietuvoje, kaip atleidimo dokumentai be darbuotojo parašo galėjo būti nusiųsti Sodrai, taip pat negalėjo argumentuotai paaiškinti, kodėl sausio 10 d. rašė S. A. žinutę ir klausė, kada šis atvyks į darbą, nors jau buvo atleistas.

24. Liudytoja R. G. pirmosios instancijos teisme paaiškino, jog ji yra bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ vadybininkė ir bendrovės vardu ruošė dokumentus dėl kaltinamojo atleidimo. Liudytoja nurodė, kad būtent prašymo surašymo dieną – 2022 m. sausio 7 d. S. A. pasirašė prašymą dėl atleidimo, kitaip negali būti, nes išeinant iš darbo darbuotojas turi pasirašyti. Dėl praėjusio ilgo laiko nepamena, kada ir prie kokių aplinkybių kaltinamasis pasirašė atleidimo iš darbo dokumentus. Atsimena, jog kaltinamasis buvo atvykęs kartu su A. P. ir jie abu pasirašė visus su atleidimu iš darbo susijusius dokumentus. Liudytoja nurodė, kad atleidimo dokumentus Sodrai siunčia buhalterė, liudytoja tik paruošia dokumentus ir paima ant jų darbuotojų parašus. Kas įmonėje atsakingas už darbo apskaitos žurnalo pildymą R. G. nežino.

25. Apklausta apeliacinės instancijos teisme liudytoja R. G. nurodė tas pačias prieštaringas aplinkybes, t.y., kad S. A. atleidimo dokumentai buvo paruošti, jų pasirašyti jis atvažiavo vėliau. Dokumentus į Sodrą siuntė pagal visus reikalavimus, tačiau nurodė nepamenanti, ar dokumentas tą pačią dieną buvo išsiųstas Sodrai, ir ar galėjo būti išsiųsta tokių dokumentų kopija. Patvirtino, kad S. A. buvo atleistas sausio 7 d., o jis atvažiavo pasirašyti vasario 3 d..

26. Taigi, iš liudytojos R. G. parodymų daryti išvada, kad ji tik patvirtino faktą, jog darbuotojo atleidimas negalimas be jo pasirašytų dokumentų, tačiau ji negalėjo paaiškinti, kaip S. A. galėjo pasirašyti jo atleidimo dokumentus, nebūdamas Lietuvoje. Liudytoja patvirtino, kad mobilaus ryšio telefonu vyko susirašinėjimas su kitu darbuotoju A. P. (P.), ji atsimena, kad jis rašė, jog atvyks pasirašyti dokumentų, tačiau apie tai, kad A. P. jai rašė, kad jis atvažiuos kartu su S. A., liudytoja savo parodymuose nieko nepaminėjo. Tačiau, kaip matyti iš paties susirašinėjimo (t. 1., b.l. 92-94), A. P. šiai liudytojai žinutę parašė 2022 m. sausio 25 d., ir nurodė, kad jis atvažiuos kartu su S. A. sutvarkyti atleidimo formalumų bei prašė paruošti reikiamus dokumentus, į ką R. G. atsakė, kas paruoš visus dokumentus. Šie duomenys patvirtina, jog žinutė buvo parašyta praėjus gerokai laiko po kaltinamojo atleidimo, tačiau į ją R. G. sureagavo natūraliai, jai nekilo jokių klausimų, kas duoda pagrindo išvadai, kad ji akivaizdžiai žinojo situaciją.

27. Kaip matyti iš aptarto, liudytojų L. P. ir R. G. parodymai, priešingai nei teigiama skundžiamame nuosprendyje, nėra tarpusavyje nuoseklūs ir atitinkantys kitus bylos duomenis, be to, šie liudytojai tik galėjo patvirtinti pačių dokumentų pasirašymo faktą, tačiau negalėjo argumentuotai paaiškini, kokiomis aplinkybėmis kaltinamojo parašai jų įmonės dokumentuose atsirado tuomet, kai jo nebuvo Lietuvos Respublikoje, todėl šių liudytojų parodymai nėra patikimi tiek, kad galima būtų remtis jais kaip apelianto S. A. kaltę neginčijamai patvirtinančiais įrodymais.

28. Liudytoja I. J. apklausta apeliacinės instancijos teisme parodė, kad teikia UAB „(duomenys neskelbtini)“ apskaitos paslaugas. Dėl darbo apskaitos žurnalo pildymo tvarkos ji paaiškino, kad atleidimo dieną visiems darbuotojams žymima viena valanda darbo tabelyje, nors darbuotojo ir nėra darbo vietoje, nes trunka sutvarkyti dokumentus. Liudytoja nurodė, kad S. A. buvo atleistas jo prašymu, patį prašymą paruošė ji, pagal direktoriaus perduotą informaciją, kad yra žodinis S. A. prašymas dėl atleidimo, netikėti direktoriumi ji neturi pagrindo. Liudytoja negalėjo paaiškinti, kodėl 2021 m. gruodžio 13 d., kai S. A. buvo Baltarusijoje, darbo apskaitos tabelyje nurodyta 8 val. darbo diena. Liudytoja nežino, kas pateikė informaciją, kad jis yra darbe, reikia žiūrėti dokumentus. I. J. tiksliai neprisimena, kada jai perdavė S. A. rašytinės formos prašymą dėl atleidimo, buvo metų pradžioje, sausio ar vasario mėnesį. Šios liudytojos parodymai taip pat neduoda pagrindo daryti neginčijamą išvadą, kad tuo laiku, kai buvo ruošiami S. A. atleidimo dokumentai, jis buvo išreiškęs savo valią dėl atleidimo iš darbo UAB „(duomenys neskelbtini)“.

29. Tuo tarpu paties kaltinamojo S. A. parodymai teismo apskritai nebuvo vertinami. Kaip matyti iš S. A. pozicijos, jis bylos tyrimo metu savo kaltę nuosekliai neigė ir tvirtino, kad jis policijos pareigūnams nepateikė jokių melagingų duomenų apie nesamą nusikaltimą, nes nurodytuose dokumentuose jis nepasirašė, todėl turėjo pagrindo manyti, jog jo parašus galėjo suklastoti UAB „(duomenys neskelbtini)“ įmonės atstovai. Savo versiją jis grindė objektyviais faktais patvirtintomis aplinkybėmis, t.y., kad nuo 2021-11-23 iki 2022-01-04 buvo išvykęs į Baltarusiją. Nuo 2022-01-04 iki 2022-01-06 buvo Lietuvoje, Kaune tarėsi dėl įsidarbinimo UAB „(duomenys neskelbtini)“, į Marijampolę nebuvo atvykęs. Nuo 2022-01-06 išvyko į Baltarusiją, iš kurios grįžo į Lietuvą 2022-02-03, buvo įmonėje „(duomenys neskelbtini)“ Marijampolėje, tačiau ten jokių dokumentų nepasirašė. Šios nuoseklios versijos apeliantas laikėsi ir apeliacinės instancijos teisme.

30. Pirmosios instancijos teismo nebuvo vertinami ir liudytojo A. P. parodymai, kad jis kartu su apeliantu nuo 2021 m. gruodžio pabaigos išvyko į Baltarusiją, ir kartu iš Baltarusijos į Lietuvą grįžo tik 2022 m. sausio 4 d., po to ir vėl atgal į Baltarusiją išvyko 2022 m. sausio 6 d., iš kur kartu grįžo į Lietuvą 2022 m. vasario 3 d. A. P. patvirtino apelianto nurodytas aplinkybes, jog jie abu 2022 m. vasario 3 d. buvo įmonėje „(duomenys neskelbtini)“ Marijampolėje, kur A. P. pasirašė atleidimo iš darbo dokumentus, tačiau kiek matė, A. A. tą dieną įmonėje „(duomenys neskelbtini)“ jokių dokumentų nepasirašė, nes jie buvo lietuvių kalba. Kaip minėta, liudytojai L. P. bei R. G. nurodė, kad dokumentus apeliantas galimai pasirašė kitu laiku nei dokumentų surašymo laiku, tačiau jie negalėjo nurodyti konkrečių datų, kada jis juos galėjo pasirašyti, todėl laikytina, kad ir šių liudytojų parodymai apelianto versijos nepaneigia.

31. Apklaustas apeliacinės instancijos teisme liudytojas A. P. nurodė tas pačias aplinkybes, t.y., kad 2022 m. vasario 3 d. jis kartu su S. A. iš Baltarusijos atvyko į „(duomenys neskelbtini)“ ofisą dėl atleidimo. Nei atvažiuojant į Lietuvą, nei jiems išeinat iš ofiso, S. A. jam nesakė, kad surašė pareiškimą dėl atleidimo. Jie buvo kartu ofise, jis matė, kad S. A. nepasirašė kažkokių dokumentų, nes jie buvo parašyti lietuvių kalba, jis prašė išversti, jam neišvertė. Šio liudytojo parodymai sutampa ir su S. A. nurodytomis aplinkybėmis, jog kai jie grįžo į Lietuvą ir 2022 m. vasario 3 d. ir buvo įmonėje „(duomenys neskelbtini)“ Marijampolėje, apeliantas ten jokių dokumentų nepasirašė. A. P. taip pat nurodė, kad 2021 m. gruodį jis nusprendė išeiti iš įmonės, apie tai parašė įmonei elektroninį laišką, kuriame nurodė, kad jie atvažiuos dėl atleidimo ir kad paruoštų dokumentus, tačiau liudytojas nenurodė, kad apie tokį laišką ką nors žinojo ir S. A..

32. Apelianto nurodytą aplinkybę, kad jis dokumentų negalėjo pasirašyti ir laikotarpiu nuo 2022 m. sausio 4 d. iki 2022 m. sausio 6 d., kuomet buvo sugrįžęs į Lietuvą, patvirtina ir kiti rašytiniai duomenys - iš interneto platformos „Google.com/maps/timeline“ pateikta informacija apie tai, kad minimu laikotarpiu S. A. nors ir buvo Lietuvoje, tačiau Marijampolės srityje, kur yra įsikūrusi įmonė „(duomenys neskelbtini)“, jo mobilaus ryšio telefono buvimas nefiksuotas (t..1., b.l. 95-100).

33. Apeliacinės instancijos teisme nuteistojo gynėjas prašė prijungti prie bylos naujus įrodymus, paneigiančius L. P. nurodytą aplinkybę, jog S. A. elektroniniu būdu įmonei „(duomenys neskelbtini)“ atsiuntė savo prašymą apie atleidimą iš darbo. Įvertinus pateiktus duomenis, t.y. iš el.pašto (duomenys neskelbtini)@mail.ru išsiųstų pranešimų suvestinės kopiją, teisėjų kolegija konstatuoja, kad ši medžiaga nėra tiek informatyvi, kad neginčijamai patvirtintų joje užfiksuotų duomenų atitikimą faktams, tačiau , kaip jau buvo paminėta aukščiau, byloje, apart liudytojo L. P. parodymų, nebuvo pateikta jokių neginčijamų duomenų, patvirtinančių, kad S. A. prašymas elektroniniu paštu UAB „(duomenys neskelbtini)“ buvo gautas. Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad pasak Konstitucinio Teismo formuojamos doktrinos, „Nekaltumo prezumpcija yra pamatinis teisingumo vykdymo baudžiamųjų bylų procese principas, viena iš svarbiausių žmogaus teisių ir laisvių garantijų“ ir jis reiškia ir tai, kad įtariamasis ar kaltinamasis savo nekaltumo įrodinėti neprivalo. (Konstitucinio Teismo 2001 m. balandžio 12 d. nutarimas).Teismų praktikoje taip pat pasisakoma, kad nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis apie kaltę, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-177/2009, 2K-205/2012, 2K-532/2012, 2K-619/2012, 2K-232/2014, 2K-7-173/2014), o asmens nesugebėjimas įtikinti teismą dėl savo nekaltumo nėra pakankamas pagrindas jo kaltumui nustatyti, taigi, kaltinamasis savo nekaltumo įrodinėti neprivalo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-532/2012, 2K-199-788/2015).

34. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į nurodytus faktinius duomenis, nepaneigta kaltinamojo S. A. versija, kad aptariamų dokumentų pasirašymo metu jis buvo Baltarusijos Respublikoje ir kad būtent tik darbo ginčų komisijoje nagrinėjant jo ieškinį, iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ gauto atsiliepimo ir jo priedų sužinojo, kad 2021 m. gruodžio 13 d. jis pasirašė prašymą dėl atostogų ir 2022 m. sausio 7 d. pasirašė prašymą dėl atleidimo, kurio pagrindu nuo 2022 m. sausio 10 d. jis buvo atleistas iš darbo bei kitus su jo darbu šioje bendrovėje susijusius dokumentus. Šiame kontekste pažymėtina, kad tokiomis išvadomis nepaneigiamas faktas, kad kaltinime nurodytuose dokumentuose apelianto vardas, pavardė ir jo parašas rašyti paties S. A., tačiau aukščiau aptartų aplinkybių visumos pagrindu iškilusios abejonės dėl šių įrašų atsiradimo laiko bei kitų aplinkybių, neleidžia daryti išvados, kad asmuo padarė jam inkriminuojamą tyčinę nusikalstamą veiką.

35. BK 2 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką ir tik jeigu veikos padarymo metu iš jo galima buvo reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio, o šio straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Apkaltinamasis nuosprendis gali būti priimtas tik tada, kai kaltinamojo kaltumas yra visiškai ir besąlygiškai įrodytas, o teismo išvados apie kaltinamojo kaltumą grindžiamos teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, spėjimais – kiekviena versija, visi prieštaravimai byloje turi būti patikrinti ir įvertinti teismo. Pažymėtina, kad ir Europos Žmogaus Teisių Teismas ne kartą yra konstatavęs, jog abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai (Barberà, Messegué and Jabardo v. Spain judgment of 6 December 1988, Series A no. 146; Telfner v. Austria, no. 33501/9620, 20 March 2001 ir kiti). Nacionalinėje teismų praktikoje taip pat laikomasi nuomonės, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis – teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-363/2013, 2K-476/2013, 2K-283-746/2015, Nr. 2K-496-746/2015).

36. Teisėjų kolegija, remdamasi in dubio pro reo principu, t.y., kad visos abejonės ir neaiškumai turi būti aiškinami kaltinamojo naudai, daro išvadą, kad byloje buvo išnaudotos visos įrodinėjimo priemonės ir galimybės, tačiau nesurinkta neginčijamų įrodymų, kad S. A. padarė nusikalstamus veiksmus, numatytus 236 straipsnio 1 dalyje, todėl skundžiamas nuosprendis naikinamas BPK 329 straipsnio 1 punkte numatytu pagrindu ir nuteistojo atžvilgiu priimamas išteisinamasis nuosprendis, kuriuo S. A. dėl nusikalstamos veikos, numatytos 236 straipsnio 1 dalyje, išteisintinas jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių ( BPK 303 str. 1d. 1p.).

37. Priimant išteisinamąjį nuosprendį, S. A. paskirta kardomoji priemonė - rašytinis pasižadėjimas neišvykti, panaikintina (BPK 139 straipsnio 3 dalis).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 303 straipsnio 5 dalies 1 punktu, 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 1 punktu,

nusprendžia:

panaikinti Marijampolės apylinkės teismo Marijampolės rūmų 2023 m. lapkričio 17 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį:

S. A. (S. A.) pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 236 straipsnio 1 dalį išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Panaikinti S. A. (S. A.) paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti.

Šis Kauno apygardos teismo nuosprendis įsiteisėja nuo jo paskelbimo dienos.

Teisėjai Algirdas RemeikaGytis VečerskasValdas Vitunskas